Lietuvos universitetai konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir tarptautiniu mastu. Apie tai, kaip mažos šalies aukštojo mokslo sektoriui ne tik atsilaikyti, bet ir sustiprėti, kalbamės su Mykolo Romerio universiteto rektoriumi prof. dr. Alvydu Pumpučiu. VEIDAS: Kaip vertinate universitetų jungimąsi? Ką tai duotų šalies aukštajam mokslui? A.P.: Universitetų jungimasis nėra savitikslis. Jis reikalingas tik tada, kai […]
Category Archives: Švietimas
Per VU gimtadienį inauguruotas naujasis rektorius
Balandžio 1 d., per 436-ąjį Vilniaus universiteto (VU) gimtadienį, Šv. Jonų bažnyčioje inauguruotas jau 85-asis rektorius šio universiteto istorijoje.
Naujajam universiteto rektoriui profesoriui habilituotam daktarui Artūrui Žukauskui įteikus insignijas – valdžios simbolius, jis oficialiai pakeitė profesorių habilituotą daktarą Jūrą Banį.
Rektoriaus apvilkimas toga simbolizuoja pirmtakų tradicijų tąsą, apgaubimas pelerina – pareigą globoti Vilniaus universiteto bendruomenę, grandinės ant kaklo uždėjimas – universiteto narių jungimą ir vienijimą, kepurės – garbingą, išmintingą atstovavimą universitetui, įteiktas skeptras – tinkamą vadovavimą, na, ir perduotas antspaudas – universiteto teisių ir laisvių saugojimą.
Rektoriaus inauguracijoje sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kiti aukščiausi valstybės vadovai, taip pat VU Senato pirmininkė profesorė Dainora Pociūtė Abukevičienė, kadenciją baigęs rektorius profesorius Benediktas Juodka, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas profesorius Alfonsas Daniūnas ir kiti. Ceremonijos metu taip pat tradiciškai iškilmingai sugiedotas studentų himnas „Gaudeamus“ bei senovinė giesmė.
Profesorius A.Žukauskas (gim. 1956 m.) į VU rektoriaus pareigas perėjo iš Taikomųjų mokslų instituto Puslaidininkinės optoelektronikos skyriaus vedėjo kėdės. Mokslininkas specializuojasi puslaidininkių fizikoje, yra tikrasis Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narys. A.Žukauskas yra įnešęs didelį indėlį į Lietuvos mokslą. Už tai jis buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija, LMA vardine Povilo Brazdžiūno premija, Nacionaline pažangos premija už svarų indėlį plėtojant puslaidininkių fiziką ir kt. A.Žukausko mokslinių publikacijų skaičius viršija du šimtus, be to, jis yra trijų išradimų autorius.
http://www.veidas.lt/per-vu-gimtadieni-inauguruotas-naujasis-rektorius
\
Tradicinis ugdymas nesuspėja su pasaulio pokyčiais
Ugdymas. Kovo 20 d. švietimo sambūriu „Kodėl verta keistis ir keisti?“ buvo baigtas dar 2009 m. pradėtas dviejų etapų projektas „Alternatyvusis ugdymas“. Juo siekta didinti ugdymo įvairovę Lietuvos mokyklose, diegiant naujus, alternatyviojo ugdymo modelius ir apskritai švietimo sistemą atveriant edukacinėms naujovėms.
Projektą inicijavo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), o vykdė ŠMM Švietimo aprūpinimo centras (ŠAC) kartu su partneriu – Panevėžio rajono švietimo centru. Projektas „Alternatyvusis ugdymas“ yra „Mokyklų tobulinimo programos plius“ dalis. Per pirmąjį projekto etapą (2009–2011 m.) buvo atlikta galimybių studija, rengiami teoriniai alternatyviojo ugdymo modeliai, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programų ir pedagogų rengimo programų modulių aprašai, kuriuos antrajame projekto etape (2012–2015 m.) praktiškai išbandė bendrojo ugdymo mokyklų bendruomenės, taip pat studentai, besirengiantys tapti mokyklose dirbančiais specialistais.
Skirtingose šalies mokyklose išbandyta po vieną iš trijų parengtų alternatyviojo ugdymo modelių: mokyklos tinklinio bendradarbiavimo su socialiniais partneriais, komunikacinis ir produktyviojo mokymosi. Šių modelių įdiegčiai atrenkant mokyklas dėmesys pirmiausia kreiptas į mokyklų komandų norą įsitraukti į naujovių diegimo procesą, į tai, kokias problemas dalyvaudamos projekte mokyklos siekia spręsti, kokių pokyčių tikisi. Atrinktos skirtingo tipo mokyklos (jaunimo, specialiosios, pagrindinės, gimnazijos), atsižvelgta ir į mokyklų teritorinį išsidėstymą – kad mokyklos ir jose diegiami modeliai būtų išbandyti tiek kaimo vietovėje, tiek mažesniame miestelyje ar mieste. Kiekvienas jų diegtas trijose skirtingose mokyklose dvejus mokslo metus (2012–2014 m.)
Kaip paaiškina projekto vadovė Simona Plienaitytė, tinklinio bendradarbiavimo modelio esmė – vaiko, tėvų, mokyklos bendruomenės ir socialinių partnerių įtraukimas į pagalbos vaikui teikimą, kuriame vaikas yra aktyvus „pagalbos pačiam sau“ proceso dalyvis. Kilus su mokiniu susijusiai problemai jam mokykloje teikiama kompleksinė (socialinė, pedagoginė, psichologinė) pagalba. Šis procesas organizuojamas vieno atsakingo specialisto – atvejo koordinatoriaus, kuris šiai užduočiai skiriamas atsižvelgiant į kilusios problemos pobūdį ir ją sprendžia pasitelkdamas įvairių sričių specialistus ir socialinius partnerius. Tinklinio bendradarbiavimo modelio komanda dirbo su šeštų ir septintų klasių mokiniais.
„Problemoms spręsti mezgami tinklai: pirmiausia – mokyklos viduje, o jei nepavyksta jos išspręsti mokyklos bendruomenės jėgomis, tai pagal tai, kokia yra problema, ieškoma atitinkamų socialinių partnerių – kuriamas išorinis pagalbos vaikui tinklas. Visą šią veiklą koordinuoja vienas specialistas, vadinamasis atvejo koordinatorius, – dėsto S.Plienaitytė. – Todėl modelis yra aiški skirtingų vaikui pagalbą teikiančių asmenų ir institucijų atsakomybės, funkcijų ir veiklos struktūra, atskleidžianti visuminį požiūrį į vaiko problemą, jos sprendimą ir pagalbos vaikui teikimą apskritai.“
Kitose mokyklose diegto komunikacinio modelio tikslas yra padėti mokyklai spręsti jos bendruomenės nesusikalbėjimo klausimą. Modeliu siekta pagerinti komunikaciją tarp visų mokyklos bendruomenės grandžių: vaikų, tėvų, pedagogų, pagalbos specialistų. Čia orientuotasi į penktokus ir septintokus.
Produktyviojo mokymosi modelio idėja yra tokia, kad tai, ką mokiniai mokosi mokykloje, glaudžiai sietųsi su realiu gyvenimu, o ne būtų atitrūkę nuo jo. Teorinio ir praktinio mokymosi dermės siekiama mokymąsi iš klasių perkeliant į tikras įmones, įstaigas, organizacijas, kuriose mokiniai mokosi dvi dienas per savaitę, įgydami praktinių įgūdžių, suprasdami, kam reikalinga matematika, užsienio kalba, fizika ar kita. Projekto metu arti pusės šimto socialiai atsakingų įmonių ir organizacijų įsitraukė į jaunimo ugdymą, suprasdamos pagalbos jaunuoliams tikslą ir jiems suteiktą galimybę išbandyti save realiose praktinėse situacijose. Produktyviojo mokymosi mokiniai (devintokai ir dešimtokai) tapo aktyvūs savo mokymosi dalyviai, įsitraukdami į jį, laipsniškai suvokę mokymosi prasmę ir jo naudą.
Projektu „Alternatyvusis ugdymas“ taip pat siekta sumažinti jaunimo ankstyvo pasitraukimo iš mokyklos problemą. Kaip rodo tyrimai, nesimokantys ar pagrindinio išsilavinimo neįgiję jaunuoliai galiausiai valstybėms „kainuoja“ labai daug, tad šio klausimo sprendimas aktualus ir Lietuvai, ir tarptautinei bendruomenei.
Nestebina, kad projekto patirtis sulaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. „Mūsų lietuviškos patirtys svarstomos Europos Komisijos lygmeniu ir jas galvojama siūlyti naudoti valstybėms narėms kaip pasiteisinusias. Be to, produktyviojo mokymosi modelį rengiamasi išbandyti ir profesinio mokymo srityje“, – pabrėžia S.Plienaitytė.
Ateities mokymasis bus visai kitoks
Pasak Suomijos (šalies, kurios mokinių pasiekimai – vieni aukščiausių) švietimo eksperto, „Scoop“ kompanijos mokymosi plėtros direktoriaus Juhos Lahtineno, einama prie to, kad mokyklose ugdymas taps kur kas labiau individualizuotas ir vis daugiau įtakos formuojant mokymosi procesą turės patys mokiniai, na, o mokytojai veikiau atliks konsultantų, patarėjų vaidmenį. Jo manymu, taip pat turėtų mažėti individualaus darbo ir daugėti jo grupėse.
„Tematiškai platesnis ir problemų sprendimu pagrįstas mokymasis turėtų užimti kur kas svarbesnę vietą. Žinoma, daugės mokymosi ne mokyklose, o konkrečioms užduotims labiau tinkamose aplinkose. Bus traukiamasi nuo į mokymosi disciplinas orientuotų žinių ir vis svarbesni taps bendravimo įgūdžiai bei kompetencijos dirbti drauge. Užuot mokiusis įsimenant, bus mokomasi kuriant, sprendžiant problemas kartu su kitais. Pavienių inovatorių laikai baigiasi, jų vietą užims inovatyvi gentis“, – prognozuoja J.Lahtinenas ir priduria, kad darbdaviai, visa visuomenė irgi turėtų kur kas labiau įsipareigoti jaunuolių ugdymo atžvilgiu, nei yra dabar.
Taigi kaip viskas vyktų pritaikius produktyviojo mokymosi modelį ugdymo srityje? Be to, ar nėra pavojaus, kad, mokiniams leidus mokymosi eigą kontroliuoti patiems, galiausiai jie taip ir neįgis svarbių žinių? Pasak J.Lahtineno, problema ta, kad dažnai mokytojų pateikiamos akademinės žinios, nematant, kaip jas pritaikyti, lieka tarsi izoliuotos ir yra greitai pamirštamos. Eksperto teigimu, šią situaciją gerai nusako toks posakis: „Jei man parodysi – pamiršiu, jei mane sudominsi – galiu kažko išmokti, bet įtrauk mane, ir niekada to nepamiršiu.“ Tai yra prasmių kūrimo klausimas, o čia geriausiai tinka mokymosi ekosistemų kūrimas, kada sprendžiant pasirinktą konkrečią problemą ar aiškinantis reiškinį žingsnis po žingsnio rezgamas informacijos, jos šaltinių voratinklis. Reikalingų disciplinų žinios natūraliai įsipina į šį procesą ir, jas panaudojus praktiškai bei reflektavus rezultatus, mokiniai viską geriau įsisavina, įgyja daugiau įvairių kompetencijų.
„Turime sau atsakyti į klausimą, ar norime, kad mūsų vaikai žinių lauke būtų turistai, nuotykių ieškotojai, ar tyrinėtojai. Pirmasis seka paskui, antrasis perskaito reikiamas knygas iš anksto, o trečiasis giliai nardo po temą. Savo vaikus noriu auginti tyrinėtojais“, – pabrėžia J.Lahtinenas.
Projekto „Alternatyvusis ugdymas“ mokslinė konsultantė produktyviajam mokymuisi, edukologijos mokslų daktarė Milda Brėdikytė antrina, kad švietimas taps laisvesnis, bus vis mažiau reguliuojama, kaip, kokiomis formomis mokiniams reikėtų mokytis. Beje, jos manymu, švietimas ne tik turės atliepti globalėjančio pasaulio aktualijas, bet ir grįš prie lokalumo idėjos, tai yra sieks spręsti tam tikras vietines problemas. Tik prieš tai turime atsikratyti tam tikrų stabdžių savo galvose, kad mokyklos pagaliau galėtų ugdyti novatorius, kuriais remsis ateities pasaulis.
„Didžiausios mūsų švietimo sistemos problemos slypi mūsų galvose – ne tik švietimo bendruomenės, bet ir visuomenės, tėvų. Tarkime, pastarieji esą visada puikiai žino, kas geriausia jų vaikui, koks turi būti mokymas, pati mokykla ir panašiai. Juk atrodo natūralu, kad daugelis tėvų stengiasi vaiką leisti į tą mokyklą, kurios mokiniai pasiekia geriausių rezultatų, kurios geriausiai parengia… Tik kam? Taip tiesiog įsodiname savo vaikus į mums įprastą, tokį, kokį mes turėjome, kelią, nors tai greitai gali tapti visiškai nesvarbu“, – įsitikinusi mokslininkė.
Jos teigimu, mūsų ugdymo sistemos sveikatai tikrai padėtų, jei bent sau pripažintume, kad tikrai nežinome, koks švietimo modelis yra geriausias, kokias svarbiausias žinias ir kokiais būdais jis turi įskiepyti mokiniams. „Galbūt po kažkiek metų jau kalbėsime visai apie kitas būtinas kompetencijas. Reikia suprasti, kad tai nėra iškalta granite, ir turime sekti pokyčių pulsą, – svarsto M.Brėdikytė. – Būtent dėl tos pačios priežasties neturėtume per daug rimtai žiūrėti ir į mokinių vertinimo sistemą, kuri vis dėlto yra orientuota į tai, kas svarbu dabar, o ne tai, kas bus ateityje.“
M.Brėdikytė primena, kad, edukologijos mokslininkų teigimu, žmogus iš prigimties yra smalsus ir nori mokytis. Vis dėlto, kai imame jį mokyti, mokymosi formos atstumia ir procesas kažkodėl tampa panašus į prievartą, tad būtina ieškoti naujų būdų.
Kadangi konkurencija tarp šalių tampa vis nuožmesnė, būtina suprasti, kad švietimo neefektyvumas gali kainuoti per brangiai. Vien tradicinis ugdymas nebegali atliepti laikmečio keliamų iššūkių ir nėra geriausias pasirinkimas visiems mokiniams, tad tampa vis svarbiau plėtoti alternatyvųjį ugdymą, kurti naujus mokymosi būdus ir apskritai keisti požiūrį į šį procesą.
http://www.veidas.lt/tradicinis-ugdymas-nesuspeja-su-pasaulio-pokyciais
Artūras Žukauskas: „Neišradinėkime dviračio, pasinaudokime užsienio patirtimi“
Rektorius. Nuo balandžio Vilniaus universitetas oficialiai turės naują rektorių. Juo netrukus bus inauguruotas akademikas, fizikos profesorius habil. dr. Artūras Žukauskas. Su juo ir kalbamės apie seniausio šalies universiteto laukiančias naujoves, iš praeities besivelkančias problemas ir ambicingus siekius.
VEIDAS: Pabrėžiate geros vadybos reikšmę ir tikitės, kad pagerinus šią sritį VU netruktų prisivyti pasauliniame QS universitetų reitinge 379-oje vietoje esančio Tartu universiteto. Dabar VU yra 551–600 vietoje. Nuo ko pradėsite?
A.Ž.: Verslo valdymo programa jau parengta. Tai toks dalykas, kai, sakykime, universiteto administracijos darbuotojai kurį laiką, savaitę ar dvi, turės užrašinėti viską, ką veikė (rašiau elektroninį laišką – 5 minutės, gėriau kavą – 5 minutės, atsakiau į telefono skambutį – 7 minutės). Tada visa informacija sueis į vieną vietą, kad būtų išsiaiškinta, kas ką konkrečiai veikia. Pamatysime, ką kokiose vietose galima pašalinti, ką kur vertėtų perkelti, išsiaiškinsime, kur švaistomas laikas. Pats matau, kad kai kurie darbuotojai sėdi iki išnaktų, o kiti kavutes gėrinėja. Taip viskas bus optimizuojama. Versle tai jau seniai sutvarkyta, o universitete tiek visko per 400 metų priaugo, tiek daug žmonių buvo priimta… Tai nesubalansuota, niekas netaikė modernių valdymo metodų.
VEIDAS: Per kiek laiko tikitės optimizuoti administracijos darbuotojų darbą?
A.Ž.: Didžiausia problema yra per viešuosius pirkimus nupirkti tą paslaugą iš specialistų. Na, o tada tereikės poros savaičių.
VEIDAS: Kaip apskritai apibūdintumėte dabartinę VU padėtį?
A.Ž.: Daugybę metų vyko ekstensyvi plėtra: daugėjo studentų, didėjo padalinių skaičius, prie universiteto buvo jungiami institutai, administracijos aparatas plėtėsi, atsirado daug „minkštų“ struktūrinių projektų. Mano galva, jau seniai atėjo laikas pereiti prie intensyvios plėtros. Turi kilti studijų, mokslo kokybė, o kiekybinė plėtra turėtų baigtis. Reikia spręsti kokybinius dalykus: modernizuoti studijų organizavimą (nekalbu apie turinį – bent jau formą), įdiegti modulinę sistemą. Ši kai kuriuose fakultetuose fragmentiškai veikia, tačiau tai turi veikti viso universiteto mastu. Tai techninis dalykas: beveik niekas nesikeistų, tik esami moduliai būtų padaromi vienodo „dydžio“.
Toliau, vėlesniu etapu, bus naikinamas dubliavimasis. Kam dėstyti kažkokį dalyką, jei jį dėsto ir gretimoje katedroje? Taip bus sumažintas bendras krūvis, atlaisvintos auditorijos, dėstytojai turės daugiau laiko moksliniam darbui dirbti. Žinoma, reikės amortizavimo, kažkiek žmonių liks be darbo.
Taip pat reikia sužiūrėti mokslą. Net nėra sukurta tinkamų jo vertinimų, tad situacija neaiški, ypač socialinių, humanitarinių mokslų srityje. Niekas negali pasakyti, ar jų lygis iš tikrųjų aukštas, ar žemas. Juk ir mokslinės publikacijos daugiausia rašomos tam, kad būtų gautos kokios nors pareigos, o ne dėl kažkokių inovacijų, noro komunikuoti, perduoti žinias. Kai kuriose srityse išsikerojęs „atestacinis“ mokslas. Žinoma, turime ir aukščiausio pasaulinio lygio mokslininkų, tarkime, biotechnologijų, genų inžinerijos, lazerių srityje.
Be to, universiteto bendruomenė išsiskaidžiusi, fakultetai dažnai dirba kas sau. Turime kažkokią fakultetų asociaciją. Taip pat apleista partnerystės sritis. VU nukenčia ir dėl to, kad mūsų viešieji ryšiai fragmentiški, nėra nuoseklumo, agresyvumo, priešingai nei daugumoje pasaulio universitetų.
Blogiausia, kad nėra aiškaus vektoriaus, aiškios krypties. Tai užrašyta universiteto strateginiame plane, patvirtintame dar 2012 m., bet jo realizavimas stringa.
„Ką daryti“ maždaug aišku, bet ta dalis „kaip daryti“ yra problemiška. Dėl to rengiamės bendradarbiauti ir su verslu. Nors universitetai tikrai neturėtų tapti verslo įmonėmis, perimti kai kuriuos aspektus iš verslo vertėtų.
Galų gale strateginio plano punktus reikės paskirstyti pagal svarbą. Ten prirašyta visko, o kai kurių dalykų nė neįmanoma pamatuoti. Pavyzdžiui, „kažką pagerinti“. Kas turėtų pasakyti, ar kas nors užtektinai pagerėjo, ar ne?
Taigi VU yra bėdų dėl bendruomenės, partnerystės, didelio mokslo kokybės netolygumo, o jeigu vertinsime studijas, tai čia sunku surasti galus, suprasti, kam už ką moka.
VEIDAS: Ar dėl modulinės sistemos neatsirastų dar daugiau darbo?
A.Ž.: Kaip tik viskas taptų paprasčiau: visos auditorijos būtų valdomos iš vieno taško, pinigai kontroliuojami viena programa (kiek kreditų suteikta, tiek pinigų ir atiteka padaliniui), o svarbiausia, kad nuo mokymo būtų pereita prie mokymosi. Nuo pat įstojimo į universitetą studentas priimtų sprendimus, kaip susidėlioti studijų eigą. Žinoma, jam padėtų ir jį orientuotų, tačiau galutinę atsakomybę jis prisiimtų pats. Taip būtų orientuojamasi ne į procesą (kaip baigti kursą), o į tikslus (įgyti vienokią ar kitokią kompetenciją). Aišku, būtų privalomų dalykų, tačiau studijas būtų galima labiau prisitaikyti sau. Dėstytojai patartų jaunuoliui pagal jo gabumus, motyvaciją. Kadangi tada reikėtų mažiau dėstyti, nes būtų maksimaliai mažinamas auditorinis krūvis, padaugėtų darbo akis į akį su studentais.
Svarbiausia, kad užsienyje visa tai jau veikia. Į Lietuvą atvažiuoja užsienio ekspertai ir sako, kad neišradinėtume dviračio – viskas jau sukurta. Be to, manau, kad tai, kaip studijos organizuojamos dabar, yra jovalas. Kas ten gali susigaudyti?
VEIDAS: Ar yra kokių nors konkrečių valstybių, kurių pavyzdžiu sekame ar vertėtų sekti?
A.Ž.: Mano galva, moderniausia studijų sistema šiuo metu yra Švedijoje, Danijoje.
VEIDAS: Ar galvojama ir apie mokslo optimizavimą? Gal galima tikėtis, kad mokslas duos didesnės finansinės naudos?
A.Ž.: Yra žmonių, manančių, kad universitetinis mokslas turi išsilaikyti iš verslo. Tai absoliutus kliedesys. Taip nėra net Masačusetso technologijų universitete (MIT), nors jis universitetų reitinguose yra pirmas, be to, tai technologijų universitetas. Apie 70 proc. mokslo portfelio sudaro valstybės dotacijų lėšos, 17 proc. ateina iš verslo ir dar maždaug 13 proc. MIT apskritai gauna iš labdaros. Na, o paslaugos, apie kurias šnekama, kad universitetai gali užsidirbti, net čia sudaro dešimtąsias procento. O Lietuvoje žmonės atsistoja tribūnoje ir kliedi: esą visko pasistatote, tai dabar turite susirasti verslą, kuris norėtų visa šitai išlaikyti.
Apskritai universitete negalima organizuoti jokio verslo vien dėl viešųjų pirkimų. Tiesiog tragedija, jei profesoriui nupirkti naują kompiuterį gali užtrukti porą metų. Apie kokias inovacijas tokiu atveju galima kalbėti? Man pačiam irgi jau pusantro mėnesio nulūžęs nešiojamojo kompiuterio ekranas ir turėjau jį priklijuoti lipnia juosta. Tuo metu, kai nuvykau į Daniją, vienam vietiniam profesoriui vakare kaip tik sugedo kompiuteris, jis susisiekė su administracija, ir iš ryto jau turėjo naują.
Universitetas neturi užsiimti verslu. Jis „gamina“ žmones ir atlieka tyrimus, kad atsirastų naujų idėjų. Nėra fundamentinių tyrimų – nėra idėjų, nėra ko pasiūlyti verslui.
VEIDAS: Kalbama, kad universitetams sunku pritraukti doktorantais tinkamų tapti studentų. Kokia padėtis yra VU?
A.Ž.: Tai tiesa. Dabar doktorantų VU yra apie 400. Nuo vasaros minimalus atlyginimas, tarkime, valytojos, jau bus 375 eurai. Panašiai tiek pat gauna doktorantas, baigęs šešerių metų studijas, jei daugiau niekur nedirba. Kokių žmonių už tokius pinigus tikimės pritraukti? Vadinasi, dažnai į doktorantūrą ir stoja valytojos lygio žmonės. Aišku, nenoriu įžeisti, yra daug gabių vaikų, kurie stoja vien iš entuziazmo.
VEIDAS: Ką čia galima padaryti?
A.Ž.: Jei valstybė neturi pinigų, tegul du kartus sumažina studentų skaičių ir du kartus padidina stipendiją. Lietuvoje maždaug 40 proc. žmonių turi aukštąjį išsilavinimą (JAV – mažiau nei 20 proc., Šveicarijoje – apie 20 proc.), ir darbo rinka visiškai iškraipyta. Lietuvoje diplomai yra tarsi indulgencija nuo fizinio darbo. Padidinus doktorantūros studijų krepšelio dydį reikalai pajudėtų. Deja, vis dar orientuojamės į kiekį.
Mums reikia išsaugoti pirmarūšius studentus, sukurti jiems geras sąlygas. Paklauskite, kodėl daug geriausiųjų nelieka Lietuvoje? Jie žino, kad universitetai – „ubagynas“, dėstytojai gauna mažas algas, dirba antrus darbus ir čia ateina tik kad atbambėtų paskaitas. Kas iš to, jei prigaminsime daug studentų, jeigu jie nekurs realios pridėtinės vertės? Uždaras ratas: baigę universitetus nesugeba kurti darbo vietų ir nemoka uždirbti pinigų. Iš ko gyvena universitetai? Iš mokesčių mokėtojų pinigų. Sutelkite resursus universitetuose, kad iš čia išeitų žmonės, sugebantys uždirbti pinigų, – daugiau lėšų ateis ir į biudžetą.
VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė dėl minimalių stojimo į aukštąsias mokyklas balų?
A.Ž.: VU minimalus stojimo balas – 3. Manau, jis būtinas. Universitetas nėra vieta, kurioje būtų lopomos mokyklinio išsilavinimo spragos. Juk galima perlaikyti nepavykusius egzaminus, papildomai pasimokyti – tai geriau, nei mokėti pinigus už kokį nors bevertį diplomą (juk dažniausiai mokama už studijas, po kurių išduodami beverčiai diplomai). Dabar būna taip, kad sumokami pinigai už studijas, ir tokie studentai maustomi. Kaip vienas universitetas aiškina: pasimokys porą metų, netiks – išmesime. Beje, taip ir padaro – didelė dalis studentų būna pašalinami. Bet ar sąžininga imti iš jų pinigus, kai žinai, kad vaikai neskubės mokytis universitete?
Juk kokia nauda iš to diplomo, jei žmogus nieko nemoka? Sakykime, žmonės, baigę vadybą, moka dirbti kompiuteriu, yra paskaitę apie mikroekonomiką ir makroekonomiką, moka naudotis „Google“, „Excel“. Ar čia vadybininkas?
Dirbu su pramone ir galiu pasakyti, kad šalyje nėra gerai parengtų pardavimo vadybininkų. Ką sako pramonė? „Gaminame lygiai tokiomis pat staklėmis, iš tokių pat medžiagų, tokios pat kokybės produktą kaip vokiečiai, o parduodame du tris kartus pigiau. Kodėl? Nes nemokame parduoti. Kodėl nemokame? Nėra gerų pardavimo vadybininkų. Niekas Lietuvoje neinvestavo į tokią sritį. Juk paprasčiau dėstyti iš vadovėlių ir imti pinigus. O kas kviečiasi gerų dėstytojų iš užsienio bent dviem savaitėms? Juk dabar yra daugiau galimybių, universitetai yra viešosios įstaigos, gali paimti paskolą banke, pasikviesti geriausių. Tada ateis studentai ir mokės daugiau už tokias studijas, nes tai žadės jiems didelius pinigus pabaigus.
VEIDAS: O kaip dėl planų prie mokslininkų „pastatyti“ vadybininkus, pardavimo ekspertus?
A.Ž.: Tam turi būti rengiami specialistai, vadinamieji antrepreneriai. Jų neparengsi auditorijoje – jiems reikia daug praktikos. Tokie dalykai pasaulyje jau daromi. Kuo dabar skundžiamasi? Sako, yra mokslas, yra verslas ir dėl kažko jie ten nesusitaria. Tokią spragą ir turi užpildyti šie specialistai, tam reikia kurti atskiras struktūras. Pateiksiu pavyzdį: Suomijoje yra toks VTT centras – Suomijos techninių tyrimų centras, jį perpus išlaiko valstybė ir verslas. Jis ir atlieka tą technologijų perdavimo funkciją.
Beje, Suomijoje, turinčioje 5,5 mln. gyventojų, dirba apie 30 tūkst. aukštos kvalifikacijos žmonių, kurių pagrindinė užduotis ta, kad mokslo idėjos virstų produktais. Tokių panašių specialių institutų yra ir kitur. Beje, noriu pabrėžti, kad jie kabo ne ant universitetų kaklo. Universitetai turi daryti savo darbą, verslas – savo, o tokie institutai – atlikti savas užduotis. Aišku, universitetai atsakingi, kad būtų parengti tinkami žmonės.
VEIDAS: Ar įmanoma antreprenerius parengti universitetuose?
A.Ž.: Kodėl gi ne? Tik, deja, Lietuvoje blogai išplėtotos tokios mokymo formos, kaip vadinamasis treiningas, ir daugiausia apsiribojama paskaitomis, rašto darbais. Tiesa, būna šiek tiek ir tų pasižaidimų – simuliacijų. O Vakaruose treiningas užima labai daug mokymosi laiko.
VEIDAS: Ar dirbdamas rektoriumi sieksite, kad daugiau dėmesio būtų skiriama praktinei mokymosi daliai, jūsų minėtam treiningui?
A.Ž.: Taip. Pirmiausia nusiųsime žygūnus pasižvalgyti, kaip rengiami antrepreneriai. Antra, būtina imti rimtai rengti pardavimo vadybininkus, apskritai vadybos studijas pakelti į aukštesnį lygį. Jos negalima išmokti iš vadovėlių ar kokių nors savamokslių – reikia kviestis ekspertų iš užsienio. Nėra tam lėšų? Reikia jų ieškoti. Stengsimės, nors jei valstybė to nerems – nieko nebus. Užsienyje vyriausybės irgi skiria daug lėšų, kad būtų parengta tokių tarpininkų.
VEIDAS: Papasakokite daugiau apie laukiančią struktūrinę reformą VU. Kokių svarbiausių tikslų norite ja pasiekti?
A.Ž.: Ši reforma turi keletą svarbių aspektų. Pirma, siekiama sumažinti struktūrinių padalinių, kuriems tiesiogiai vadovauja rektorius, skaičių. Šiuo metu turime, regis, 17 kamieninių padalinių ir dar keletą kamieninių centrų. Iš vadybinės pusės tokia sistema jau vargiai besuvaldoma.
Vis dėlto vadybos aspektas ne pagrindinis. Esmė – padaryti pertvarką tuose struktūriniuose padaliniuose. Tokių katedrų, kokios yra dabar, turėtų nelikti. Tai turi pakeisti akademinės komandos, vadovaujamos lyderių profesorių. Profesorius veikiau turi turėti katedrą, o ne dirbti joje. Šios grupės dažniausiai būtų „minkštos“. Tai reiškia, kad tie patys žmonės galėtų dirbti keliose grupėse iš karto. Atsirastų didelė kritinė masė, tyrėjų nebeskirtų tų mažų padalinių rėmai, jie daugiau tarpusavyje bendrautų ir būtų galima prisiimti didesnių iššūkių. Kiek gali nuveikti penkių žmonių padalinys? Tai yra vadinamoji Stanfordo sistema.
Sakyčiau, dabar apskritai yra milžiniška struktūrinė problema viso Lietuvos viešojo valdymo srityje. Jis labai atsilikęs. Padėtį dar labiau sugadino europinių pinigų įsisavinimas. Tai didelę dalį žmonių tiesiog ištvirkino iki tokio lygio, kad pagrindiniu dalyku tapo procesas, kaip tas lėšas įsisavinti, o konkretus rezultatas – kone trečiaeilis.
Niekam nerūpi, ar mokslininkas kažką išrado ar atrado, – pinigus skirstančioms institucijoms rūpi, kad savo paraiškoje parašytum, į kokią konferenciją važiuosi po trejų metų (tai dar nė nebūna paskelbta) ir kiek kainuos autobusas tame mieste iki viešbučio. Vadinasi, mokslininkas pasirenka, kad esą skris į San Fransiską, ir surašo, kas kiek jam ten turėtų kainuoti. Žinoma, po tų trejų metų viskas būna kitaip. Padėtis tokia, kad svarbiau, jog būtų krūva popierių ir viskas „pagrįsta“, ir vienodai šviečia, kas tame San Fransiske būtų buvę.
VEIDAS: Žinote daug užsienio pavyzdžių, kaip yra tvarkomas aukštųjų mokyklų valdymas, organizuojamos studijos, mokslas.
A.Ž.: Esu keliavęs nuo Nepalo iki JAV. Čia esu ir dirbęs pusę metų. Visur, kur keliaudavau, su kolegomis iš užsienio kalbėdavausi, domėdavausi, kaip ten veikia universitetai ar kaip perdavinėjamos mokslo idėjos.
Taigi pirmas darbas, kurį atliksiu po visų formalumų, – pasisamdysiu porą užsienio specialistų, kad šie apsiuostytų ir parodytų, kokie didžiausi mūsų skirtumai nuo sistemų Vakaruose, kokios bėdos labiausiai bado akis, bei nupaišytų strateginį žemėlapį, kuriame sudėtų visus tikslus ir visas priemones į vieną vietą. Tai yra strategijos grafinis pavaizdavimas ir tikslų išdėliojimas pagal svarbą, jų prioritetizavimas. Iš to lengva pamatyti, kur galima greitai ir su nedaug išteklių pasiekti maksimalų rezultatą, į ką reikia daugiau investuoti, kas užtruks ilgesnį laiką, bet taip pat duos didesnę naudą, ir kokius sumanymus geriau mesti į šiukšlių dėžę. Tai svarbu, nes kol kas viskas, kas dabar surašyta universiteto strategijoje, yra vieno lygio.
VEIDAS: O kaip VU senate buvo sutinkamos tokios kalbos, kad štai Danijoje yra vienaip, JAV tai tvarkoma šitaip ir pan.? Ar tai sulaukdavo palaikymo?
A.Ž.: Veikiau atsiliepimų, kad Žukauskas – arogantiškas tipas, trukdo dirbti, vėl sužlugdė posėdį…
VEIDAS: Galbūt VU, optimizuodamas veiklą, ketina atsisakyti ir tam tikrų priklausančių patalpų?
A.Ž.: Prieš apie tai galvojant pirmiausia reikėtų šiuolaikiškai sutvarkyti turto valdymą. Tarkime, Biotechnologijos institutas atsikels į Saulėtekį, kur statomas Gyvybės mokslų centas, ir Aukštuosiuose Paneriuose liks jo pastatas. Iki šiol VU negalėjo net jo įforminti kaip savo nuosavybės, nes valdžia pasakė, kad, kol nebus įvykdyta valdymo reforma (suformuoti visi organai: naujas senatas, taryba ir išrinktas rektorius), neturėsime visų turto valdymo teisių.
Taigi tarp pirmųjų darbų bus paversti tai normalia universiteto nuosavybe. Pavyzdžiui, pastatui Aukštuosiuose Paneriuose jau būtų ir pirkėjas. Vadinasi, gautas lėšas jau būtų galima investuoti į naujus pastatus ar dar kažkur. Arba, pavyzdžiui, Naugarduko gatvėje yra Chemijos fakultetas, o Matematikos fakulteto pastatas jau suprojektuotas Visoriuose, bet statyboms trūksta pinigų. Naugarduke aplink prasidėjusios statybos, kiek vien už tą žemę ten būtų galima gauti.
Buvo ir daugiau apribojimų dėl to, taigi nuo balandžio, kai būsiu inauguruotas rektoriumi, universitetas galės daug laisviau disponuoti turtu.
VEIDAS: Kaip manote, ar universitetams reikalinga autonomija?
A.Ž.: Atsakyčiau šitaip: brandiems universitetams – taip. Vis dėlto negali susirinkti keli žmonės, pasivadinti kažkokiu skambiu vardu, gauti autonomiją ir daryti, ką nori. Kitas reikalas, kai universitetui jau per 400 metų ir jis jau yra įrodęs savo vertę, daug ką nuveikęs. Juk ką iš tiesų reiškia autonomija? Atsakomybės prisiėmimą. Manau, VU turima autonomija adekvati.
http://www.veidas.lt/%E2%80%9Eneisradinekime-dviracio-pasinaudokime-uzsienio-patirtimi%E2%80%9C
Artėja „Studijos 2015“
Vasario 5–7 d., nuo ketvirtadienio iki šeštadienio, parodų ir kongresų centre „Litexpo“, Vilniuje, vyks XIII tarptautinė mokymosi, studijų ir karjeros planavimo paroda „Studijos 2015“. Jos pagrindinė tema – kaip domėjimąsi technologijomis paversti perspektyvia specialybe.
Parodoje „Studijos 2015“ bus koncentruojamasi į tokias temas, kaip visų pakopų studijų galimybės ir kokybė Lietuvoje bei užsienyje, tarptautiniai mainai, jaunuolių karjeros planavimas ir suaugusiųjų profesinis perkvalifikavimas, rinkoje paklausiausios profesijos, praktikų atlikimas, verslumo įgūdžių ugdymas, verslo įmonių lūkesčiai darbuotojui, asmeninių stipriųjų ir silpnųjų pusių gryninimas bei daug kitų. Visa tai įsiteks į daugiau nei pusantro šimto renginių ir dirbtuvių, visa tai koordinuos švietimo, mokslo, verslo atstovai, karjeros konsultantai, psichologai, sėkmės pasiekę profesionalai.
Parodoje veiks įvairios zonos. Pavyzdžiui, „Inovacijų alėjoje“ bus demonstruojami mūsų aukštųjų mokyklų sukurti inovatyvūs produktai, „Kūrybinės industrijos – kūrybingai asmenybei“ zonoje bus galima daugiau sužinoti apie šią sritį, erdvėje „Verslas ir profesijos kalba“ įvairių profesijų atstovai dalysis sėkmės istorijomis ir įžvalgomis apie savo veiklą, na, o karjeros konsultacijų ir psichologų zona padės apsispręsti dėl ateities.
Vaikus atlydėję tėveliai irgi ras įdomių užsiėmimų: netrūks įdomių paskaitų, pavyzdžiui, prof. Alfredas Bumblauskas pasakos apie pasaulio istorijos mįsles ir aktualijas „nuo Naskos piešinių iki Donecko fronto“, doc. dr. Aidas Perminas aiškins apie trukdantį ir padedantį stresą, dr. Arūnas Gudinavičius ir dr. Andrius Šuminas nagrinės, kaip netolimoje ateityje pasikeis skaitymas, ar net bus galima apsilankyti kūrybinėje kulinarijos dirbtuvėje.
„Mokykla 2014“: švietimo inovacijos, medijų raštingumas ir mokykla be sienų
Lapkričio 21–23 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“, veikia paroda „Mokykla 2014“, kurioje bus galima susipažinti su inovatyviomis mokymo priemonėmis ir mokymo metodikomis.
Parodoje vyks gausybė renginių. Iš jų svarbiausi: medijų bei IT raštingumui skirta konferencija „Ar mokytojas tebėra vedlys?“ ir forumai „Švietimo patirtys nuo A iki Ž“ bei „Ar mokykla atvira šiuolaikiniam pasauliui?“.
Konferencijoje bus gilinamasi į tai, kaip vaikui sąmoningai ir kritiškai atsirinkti reikiamą informaciją iš didžiulio jos srauto, į informacinių technologijų taikymą mokymo procese ir potencialias vaikams internete kylančias grėsmes.
Forume „Švietimo patirtys nuo A iki Ž“ pasirodys penkiolika švietimo vadybininkų, praktikų ir inovatorių, kurių kiekvienas per penkiolika minučių pasidalys savo sėkmės istorijomis ar idėjomis, kaip pagerinti mokyklų veiklą ir mokinių rezultatus.
Forumo „Ar mokykla atvira šiuolaikiniam pasauliui?“, skirto Globalaus švietimo savaitei paminėti, tikslas – aptarti švietimo sistemos perspektyvas ir galimybes ugdyti globaliai mąstančius bei pasaulinę problematiką suvokiančius mokinius. Forumo dalyviai taip pat gilinsis, kaip reikėtų tobulinti ugdymo turinį ir metodus, kad švietimas neatsiliktų nuo globalaus ir greitai besikeičiančio pasaulio diktuojamų aktualijų.
Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į diskusiją „Kokio norime Lietuvos švietimo?“, kurioje dalyvaus ir švietimo bei mokslo ministras Dainius Pavalkis, į Lietuvos kino centro rengiamas dirbtuves „Vizualus matymas“, pristatymą „Robotika mokykloje – ugdome kūrybiškumą!“ bei praktinį užsiėmimą „Tarp chaoso ir tvarkos. Kaip veikia jūsų mokykla ir klasė?“. Parodoje taip pat bus galima išbandyti įvairias modernias mokymosi technologijas.
Tarptautiškumas: nugali mažiausi
Žinios visame pasaulyje tampa verslu, ir konkurencija tarp jų teikėjų aštrėja. Norint atsilaikyti, mažos šalies universitetams būtina perimti geriausią pasaulio praktiką, o to galima pasiekti tik puoselėjant universitetų tarptautiškumą.
Savaitraštis “Veidas” pagal tarptautiškumo kriterijų vertino šešiolika Lietuvos valstybinių ir privačių universitetų. Buvo pasitelkti keturi pjūviai ir kiekvienam jų priskirtas svertinis procentas.
Reitinge nevertinti du Lietuvoje veikiantys kitų šalių universitetai: Europos humanitarinis universitetas (EHU) bei Balstogės universiteto filialas Ekonomikos-informatikos fakultetas. Pirmasis yra baltarusiškas universitetas, negalėjęs veikti Baltarusijoje, tad persikėlęs į Vilnių. Maždaug 95 proc. jo studentų yra baltarusiai, neretai gyvenantys bei dirbantys Baltarusijoje. Antrasis, Lenkijos Balstogės universiteto filialas, irgi įsikūręs Vilniuje. Nereitinguojama ir Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla, atsisakiusi pateikti būtinus duomenis.
Universiteto tarptautinį patrauklumą nusako jo sėkmė pritraukiant užsienio valstybių studentų (kas, be kita ko, duoda neblogų pajamų). Taigi užsienio studentų procentui nuo visų universiteto studentų skaičiaus priskirta didžiausia vertė – 40 proc. Vertinti pasirinktas santykis, o ne absoliutiniai skaičiai, nes Lietuvos universitetų dydis ir studentų skaičius labai skiriasi, todėl dideli universitetai automatiškai įgytų pranašumą smulkesnių universitetų atžvilgiu.
Antram pjūviui – bendrų programų su užsienio universitetais procentui nuo visų programų suteikta 20 proc. bendro balo vertės. Sukurti bendras universitetų programas yra didelis darbas, ir tokios programos rodo universitetų pažangumą.
Trečias pjūvis – jungtinius, dvigubus ar du universitetų diplomus gavusių absolventų procentas nuo bendro tam tikro universiteto absolventų skaičiaus. Šiam kriterijui taip pat suteikta 20 proc. vertės. Galima prognozuoti, kad globalėjančiame pasaulyje tokio pobūdžio diplomai taps vis populiaresni.
Įprastu atveju dviejų diplomų studijos (angl. “double degree”) galimos tada, kai partneriai susitaria, jog jų programos pakankamai panašios, kad būtų galima dalį kito universiteto programos įskaityti kaip savo programos dalį. Be abejo, tokios studijos taip pat turi savo specifiką, tarkim, čia irgi aktualus akademinis mobilumas, tarp universitetų suderinta atitinkama baigiamųjų darbų rengimo priežiūra ir kt. O dvigubas diplomas gaunamas, kai baigus pagrindinę ir gretutinę studijų programas suteikiama pagrindinė bei papildoma kvalifikacija. Šios studijos irgi gali būti organizuojamos įvairiai: ne tik tarp skirtingų universitetų, bet ir universitetų viduje.
Užsienio studentai, rinkdamiesi, kur studijuoti, nesirinks studijų ta kalba, kurios nemoka, tad svarbios ir užsienio kalba akredituotos studijų programas. Nors aktualiausia dėstymo kalba yra anglų, Lietuvos aukštosios mokyklos siekia pritraukti ir posovietinių valstybių jaunimo, taigi rusų kalba vykdomų studijų programų svarba taip pat didėja. Pavyzdžiui, šiuo metu į tokias programas jau kviečia Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU). Taigi užsienio kalba akredituotų programų ir visų universiteto siūlomų programų santykiui taip pat skirta 20 proc.
Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m
http://www.veidas.lt/tarptautiskumas-nugali-maziausi
Lietuvos aukštasis mokslas vejasi, bet nespėja su pasaulio pokyčiais
Lietuvos aukštojo mokslo srityje vyksta nenuginčijami pokyčiai, kurių sėkmė ar nesėkmė lems tolesnį universitetų ir jų parengiamų absolventų konkurencingumą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėje rinkoje.
Prognozuojama, kad studentų pasaulyje per maždaug du dešimtmečius pagausės apie keturis kartus, nuo 99 iki 414 mln. Tai rodo, kad pasaulinė išsilavinimo paklausa tikrai yra. Tačiau išlieka klausimas, ar mūsų universitetai sugebės atsiriekti savo dalį, ar bus prispausti tarptautinės konkurencijos.
Lietuvoje veikia 23 universitetai (14 valstybinių ir 9 nevalstybiniai) ir 24 kolegijos (13 valstybinių ir 11 nevalstybinių). Mažiau nei 3 mln. gyventojų turinčiai šaliai, besidorojančiai su emigracijos potvyniu, tai atrodo daugoka.
Nenuostabu, kad šalyje jau kuris laikas nerimsta kalbos apie aukštųjų mokyklų jungimąsi ir integraciją. Tai vyksta – universitetų konsorciumo kūrimą inicijavo trys Kauno universitetai: Kauno technologijos universitetas (KTU), Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU).
Švietimo ir mokslo ministro prof. dr. Dainiaus Pavalkio manymu, šiuo metu aukštajame moksle nori nenori vyksta integraciniai projektai. “Tikiu, kad jungimosi procesų tikrai sulauksime. Tai turėtų užtikrinti geresnę kokybę, didesnį matomumą pasaulyje bei geresnes vietas reitinguose”, – apibendrina D.Pavalkis.
Tokiai nuomonei pritaria ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas bei KTU rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas. Jo manymu, ateinantį dešimtmetį tai bus neišvengiama. “Studentų mažėja, pasaulinės stambėjimo tendencijos taip pat aiškios. Nesame kokia nors izoliuota oazė, mus tai irgi veikia”, – pripažįsta P.Baršauskas.
Pasak rektoriaus, tai gali lemti naujos kokybės studijas ir mokslą, didesnį universitetų konkurencingumą tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje erdvėje bei efektyvumą, mažesnes sąnaudas. Tai aktualu tuo požiūriu, kad norint parengti gerą specialistą dažniausiai prireikia ir išsamių kitų disciplinų žinių. Tam ne tik reikia vienoje vietoje surinkti reikiamus specialistus, kurie dėstytų studentams, bet būtina ir įvairi mokslinė įranga, kurią būtina nuolat atnaujinti. Kadangi kiekvienas universitetas visko, ko reikia, turėti negali, nes tai per brangu, būtina telkti išteklius ir išnaudoti kiekvieno stipriąsias puses.
“Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas turės keistis ir prisitaikyti prie situacijos. Sprendimai gali būti įvairūs. Jos gali nuspręsti jungtis tarpusavyje, kaip apie tokius ketinimus jau pranešę Kauno universitetai, taip pat ieškoti partnerių užsienyje bendroms studijoms vykdyti (pavyzdžiui, Mykolo Romerio ir Anglijos universitetai, ISM ir Ilinojaus universitetas) arba ieškotis strateginių investuotojų (pavyzdžiui, ISM ir ARVI)”, – vardija Mokslo ir studijų stebėsenos centro direktorė Jurgita Petrauskienė ir pabrėžia, kad aukštųjų mokyklų gyvybingumą stipriai lems gebėjimas mažėjantį vietinių studentų skaičių kompensuoti visoms studijoms atvykstančiais studentais iš užsienio šalių.
Ne kaupti žinias, o gebėti mokytis
Taikantis prie pasaulinių tendencijų ir siekiant išlaikyti konkurencingą aukštojo mokslo sektorių kyla daug iššūkių, į kuriuos būtina atsiliepti. Politikos analizės centro “Visionary Analytics” partnerio ir aukštojo mokslo analitiko dr. Žilvino Martinaičio teigimu, vienas esminių iššūkių – mokslo ir studijų vienovės įgyvendinimas (studijų programų vykdymas atsižvelgiant į naujausių tyrimų rezultatus).
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
http://www.veidas.lt/lietuvos-aukstasis-mokslas-vejasi-bet-nespeja-su-pasaulio-pokyciais
Universitetai sutinka prisiimti atsakomybę už Lietuvos valstybės ateitį
Lietuvos universitetų rektoriai vieningai sutaria: valstybės ir jos piliečių gyvenimo kokybę lemia šalies universitetų kokybė.
Nors universitetai daro didžiulę įtaką valstybės raidai, šiuo metu mūsų universitetų potencialas nėra tinkamai panaudojamas kuriant modernios Lietuvos ateitį.
Universitetuose atliekami moksliniai tyrimai turėtų būti tiesiogiai susiję su šalies poreikiais, o aukštasis mokslas, akademinis potencialas panaudojamas realioms gyvenimo problemoms spręsti. Politikams padėti atsakyti į sudėtingus klausimus taip pat turėtų ne politinio pasitikėjimo ar lojalių šviesių asmenybių pagrindu kuriamos darbo grupės, o būtent universitetai. Tačiau dėl menko politinio šalies elito pasitikėjimo universitetais bei pačių aukštųjų mokyklų negebėjimo aktyviai įsitraukti į valstybėje vykstančius procesus jos netampa tomis institucijomis, kurios galėtų reikšmingai pagerinti šalies viešojo sektoriaus valdymo kokybę, tinkamai strategiškai modeliuoti valstybės ateitį.
Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse „Veidas“ kalbėjosi su Lietuvos universitetų rektoriais apie atsakomybę už Lietuvos valstybės politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės raidos kokybę. Diskusijoje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Zigmas Lydeka, Mykolo Romerio universiteto rektorius Alvydas Pumputis, Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Alfonsas Daniūnas, taip pat buvęs švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys Gintaras Steponavičius bei LCC tarptautinio universiteto rektoriaus vyriausioji patarėja tarpinstituciniams ryšiams Eglė Zalatoriūtė.
VEIDAS: Ar sutinkate, kad universitetų lygis lemia įvairių šalies sričių lygį? Ar universitetai jaučia su tuo susijusią atsakomybę?
Z.Lydeka: Be abejo. Būtent žmonės lemia valstybės dabartį ir ateitį, tad šiame kontekste universitetai daro tam tikrą įtaką šalies gyvenimui, kitaip nė būti negali. Tačiau šiandien dar negalime sakyti, kad mūsų parengti absolventai yra tie, kurie užima pačias įvairiausias pozicijas įvairiais lygiais. Ko gero, mūsų naujosios kartos absolventų, tai yra parengtų po nepriklausomybės atkūrimo, įtaka tik turėtų pradėti reikštis. Potencialo ateičiai yra, nors ne paslaptis, kad tam tikros struktūros į jaunimą žiūri gana atsargiai. Kai kur iš tikrųjų manoma, kad jei nesi bent keturiasdešimties, veikiausiai nesi pakankamai kompetentingas priimti sprendimus – juolab aukštesnio lygio. Kita vertus, džiaugiuosi, kad jau matome daug įmonių, į kurias yra atėję daug jaunų žmonių.
Vis dėlto nepamirškime, kad universitetas orientuotas į ateitį, o dabartis paprastai taisoma su tais žmonėmis, kurie parengti seniau. Taigi Lietuvos socialinį, intelektinį lygį dar lemia ta karta, kuri yra tarybinių laikų produktas, – aukščiausiu lygmeniu dar tikrai yra būtent taip.
P.Baršauskas: Tikrai pritarčiau, kad universitetas vienareikšmiškai daro didelę įtaką bendrai valstybės raidai. Čia yra dvi medalio pusės: viena vertus, universitetas turi padėti visus pagrindus nuo pilietiškumo, tautiškumo vertybių iki aukštos kompetencijos, kita vertus, universitetas negali išspręsti visų visuomenės problemų, nors įprasta manyti, kad jis turi padaryti viską. Vis dėlto tai tikrai yra viena esminių struktūrų, darančių įtaką valstybės raidai. Natūralu: jei universitetai prasti, blogi dalykai dėsis ir valstybėje.
A.Pumputis: Apskritai negali būti jokios veiklos nejaučiant atsakomybės – be jos suvokimo nesuvokiama ir perspektyva. Mūsų misija – puoselėti ateities visuomenę. Deja, dabar yra tas periodas, kai sprendžiasi, kas ims dominuoti – ar intelektualioji, ar neišlavinta visuomenės dalis. Vis dėlto šiandien tik 518 tūkst. žmonių turi universitetinį išsilavinimą – apie 17 proc. O juk visada gėris traukia gėrį, o blogis – blogį: išlavinta bendruomenė lavėja dar labiau, o neišlavinta ieško argumentų, kad lavinti nereikia. Jei visuomenės noras lavėti yra visuotinis, tai universitetai gali labai daug. Džiugu, kad universitetai jau sustiprėjo ir yra tiek Lietuvos, tiek pasaulio rinkos dalyviai. Jie jau tikrai gali duoti labai daug. Skiepijamos moralinės nuostatos taip pat daro milžinišką įtaką. Manau, po 10–15 metų pasirodys tikrieji rezultatai.
Z.Lydeka: Valstybės bankrutavo ir bankrutuos, tačiau universitetas ir Bažnyčia, kaip institucijos, dar nebankrutavo. Vadinasi, be jų tikrai negalima apsieiti.
G.Steponavičius: Kai universitetai prisiima lyderystės vaidmenį ir su juo susidoroja, tai veda gerokai dinamiškesniu vystymosi keliu. Kiek dabartinė mūsų situacija atitinka tokį lūkestį? Sakyčiau, kad iš dreifuojamosios pozicijos ir savo vietos paieškų universitetai yra perėję į suvoktos savo misijos etapą. Neįsivaizduoju universitetų, tinkamai atliekančių šią misiją, be atvirumo visuomenei, sąveikos su verslu ir vykstančiais procesais, be keliais žingsniais priekyje esančių prognozių teikimo, iniciatyvos šiame kontekste rodymo, nelaukiant, kol atsiras užsakymų iš verslo ar valstybės institucijų. Mano supratimu, stiprieji universitetai savo vaidmenį jau yra supratę. Šiuo metu daugeliu atvejų matau gana aktyvų vaidmenį.
E.Zalatoriūtė: Čia labai svarbus abipusis ryšys, nes neizoliuoti nei universitetai, nei valstybė. Silpnoje valstybėje labai sunku įsivaizduoti labai stiprius universitetus, ir atvirkščiai. Vis dėlto be valstybės palaikymo universitetams savo misiją labai ilgai buvo sunku ir suvokti. Jei universitetas norėjo išsiaiškinti savo misiją mūsų valstybėje, tai ne visada buvo suprantama. Pabrėžčiau, kad universitetai Lietuvoje turi turėti savo aiškią misiją, ir kuo ji bus aiškesnė, tuo daugiau galimybių, kad visiems universitetams atsiras daugiau vietos. Dalis universitetų ėjo novatoriškesniu keliu, siekė kurti naujas programas, ieškojo pažangių būdų, kaip jas realizuoti, be tai ne visada buvo lengva, nes šie procesai klimpdavo biurokratiniuose liūnuose. Taigi žinoti savo misiją svarbu, bet svarbu ir tai, kad valstybė tą misiją palaikytų.
A.Daniūnas: Reikėtų paminėti, kad tai ne vien mūsų problema, – šiuo metu gana neaiški universitetų misija visoje Europoje. Kokių tik funkcijų jiems neužkraunama. Taigi nėra visai aišku, kokia kryptimi aukštosios mokyklos turėtų judėti ir kuo užsiimti. Nestebina, kad ir Lietuvoje nėra išgryninta, ką mes turėtume daryti ir kuo geriausia būtų užsiimti. Dabar universitetams tikrai sunkus etapas dėl to apsisprendžiant. O juk kuo stiprus verslas? Jis visada išgrynina savo veiklą ir tada šoka į priekį, o ne užsiima viskuo iškart.
VEIDAS: Jei universitetai lemia valstybės dabartį ir ateitį, ar valstybės dėmesys ir investicijos adekvatūs jiems tenkančiai atsakomybei? Ar pakankamai neinvestuodami į aukštąjį mokslą neapvagiame ateities kartos ir nepakišime patys sau kojos? Juk suvokiame, kad iš universitetų išeinantys žmonės lems šalies gyvenimą.
E.Zalatoriūtė: Nemanau, jog pinigų universitetams kada nors užtektų, kad ir kiek valstybė juos finansuotų. Sunku įsivaizduoti, jog valstybė galėtų išlaikyti tiek daug tokių didelių universitetų, kad jie galėtų padoriai gyventi. Taip pat pastebėčiau, kad apskritai yra bėdų dėl valstybės požiūrio į privačias aukštąsias mokyklas. Jis toks, tarsi jų iš viso nebūtų, ir visai nesvarbu, kad iš jų išeina tokie patys valstybės piliečiai. Šitaip iškart yra pažeminamas piliečio apsisprendimas.
P.Baršauskas: Sakyčiau, valstybės dėmesio labiausiai trūko kuriant nuoseklią sistemą, nebuvo strateginio aukštojo mokslo valdymo, labai pakenkė blaškymasis: atėjus dešiniesiems sukama į vieną pusę, atėjus kairiesiems – jau į kitą. Manyčiau, valstybė pirmiausia turėtų bandyti kurti sistemą, kuri natūraliai universitetus vestų į efektyvų konkrečių problemų sprendimą.
E.Zalatoriūtė: Kol spėji susiorientuoti, kaip reikėtų dirbti toliau, pasikeičia visa tvarka.
Z.Lydeka: Tam tikra prasme reformos gali būti paaiškinamos ir kartais jaučiamu nepasitikėjimu universitetais, aukštuoju mokslu, ekspertais, kaip galinčiais iš tiesų pasiūlyti kažką vertinga. Paminėčiau dar vieną aspektą dėl „apvogimo“, kai kalbama apie socialinius ir iš dalies humanitarinius mokslus. Nors sakome, kad žmogus mums svarbiausias ir šie mokslai visuomenei labai svarbūs, deja, jie dabar yra labai nupiginti – tai pačios pigiausios studijos. Vis dėlto būtent šie žmonės dirbs su kitais žmonėmis, ir čia investicijos yra per mažos.
A.Daniūnas: Taigi jaučiame nuolatinį reguliavimą, kaip dirbti, o kalbama turėtų būti apie rezultatą. Šitaip viskas būtų paprasčiau. Valstybė turėtų formuluoti tikslus ir žiūrėti, ar galime juos pasiekti, ar ne, ir tik tada vertinti.
A.Pumputis: Reikia suprasti, kad universitetai yra pasaulio dalis. Mūsų egzistencija bus sėkminga, jei integruosimės į pasaulinių principų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai atsakymas peršasi vienas – aukštasis mokslas turi būti prieinamas. Ar finansine, ar moraline paskata valstybė turi puoselėti žmogaus lavinimą, kad jis būtų intelektualus.
Dabar rengiamas naujas įstatymas – ar tai bus nauja redakcija, ar pataisos – ir būtina suformuluoti, ko siekiame. Jei to nebus, tai nuolat matysime kerštą buvusioms politinėms jėgoms. Universiteto darbą ir taip labai sunku modeliuoti, o reikia išlavinti kartas. Dabar jau nacionalinio ugdymo nebepakanka, reikia atsižvelgti ir į užsienį, o tai labai didelės investicijos. Ką reiškia išugdyti profesorių? O juos išvaikyti – dienų reikalas. Taigi reikia puoselėti ir gerbti jaunus žmones. Be to, universitetai šalia ugdymo misijos atlieka ir prevencinę. Išugdytas žmogus duoda ne tik finansinės, bet ir socialinės naudos. Kuo daugiau universitetų, tuo mažiau reikia kalėjimų.
G.Steponavičius: Aukštajam mokslui kartu su moksliniais tyrimais skiriama iki 2 proc. BVP, ir tai tik su privačiu pačių studentų investavimu. 2008 m. vienam studentui parengti skyrėme mažiausią sumą ES. Dėl 2009 m. pradėtos pertvarkos suma tam buvo bent padvigubinta. Absoliutinė suma vienam studentui parengti valstybės lėšomis per penkerius metus išaugo daugiau nei dvigubai, iki daugiau nei 500 mln. Lt. Aišku, nepaneigsi, kad krizės laikotarpiu universitetai patyrė karpymų iš visų pusių. Bet buvo didelių investicijų iš ES fondų – tai didelė paspirtis. Vis dėlto svarbiausia ne kiek skiriama pinigų, o kaip tikslingai ir efektyviai jie panaudojami. Manau, kad didele dalimi konkursinis finansavimas, konkurencija tarp universitetų ir kolegijų dėl studentų yra skaidrus bei sąžiningas būdas. Jei kalbėsime apie universitetų laisvę, postūmis taip pat akivaizdus – pradedant didesne laisve patiems kurti ir akredituoti programas, baigiant galimybe lanksčiai spręsti darbo užmokesčio klausimus viduje.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
http://www.veidas.lt/universitetai-sutinka-prisiimti-atsakomybe-uz-lietuvos-valstybes-ateiti
Kiek iš tikrųjų kainuoja studijuoti užsienyje
Tarp užsienyje studijuojančių lietuvių populiariausios Jungtinės Karalystės, Danijos ir Nyderlandų aukštosios mokyklos. Į kokias išlaidas reikia atsižvelgti norint studijuoti užsienyje?
Paulius Gesevičius baigė politikos mokslų ir tarptautinių santykių studijas Didžiojoje Britanijoje, Londono Karališkajame Holloway universitete. Trejų metų trukmės bakalauro studijos jam kainavo apie 10 tūkst. svarų (to meto kursu – kone 50 tūkst., dabartiniu – 40 tūkst. Lt). Kadangi studijoms apmokėti pasiėmė paskolą, svaro kurso kritimas vaikinui išėjo į naudą.
Pauliui pasisekė į Didžiosios Britanijos universitetą įstoti iki 2012 m., kai dar galiojo tvarka, kad studentai už vienus studijų metus įprastai (priklauso nuo universiteto) turėjo mokėti tik apie 3,3 tūkst. svarų. „Vėliau Anglijos vyriausybė priėmė sprendimą neberemti studentų studijų. Iki tol apie trečdalį sumos sumokėdavo studentas, o likusią kainos dalį padengdavo valstybė“, – paaiškina studijų agentūros „Kastu International“ vadovas Arturas Jefimovas.
Pabrangusios studijos atsispindi ir statistikoje. Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo statistikos agentūros HESA duomenimis, 2007–2011 m. į Jungtinės Karalystės universitetus įstojusių lietuvių padaugėjo 2,7 karto (nuo 720 iki 1925 įstojusiųjų), o studijoms pabrangus susidomėjimas iš karto smarkiai krito.
Pats Paulius atkreipia dėmesį, kad už studijas visoje Didžiojoje Britanijoje studentai moka panašiai, bet išlaidos, skiriamos pragyvenimui ir ypač būstui, priklauso nuo miesto ir gali labai skirtis. Mažesniuose nuo Londono nutolusiuose miestuose kainos mažesnės. Gyvendamas Sario mieste Paulius kas mėnesį už kambarį mokėdavo apie 400 svarų (per 1,6 tūkst. Lt), o jo draugai Notingame mokėdavo tik 250 (apie 1 tūkst. Lt).
„Pragyvenimas čia nepigus. Būstas įprastai kainuos apie 350 svarų per mėnesį, pietūs universiteto valgykloje – nuo keturių iki aštuonių svarų, kava – du, bokalas alaus – apie tris, sumuštinis universitete – du tris svarus, – vardija P.Gesevičius. – Kiekvieną savaitę maistui išleisdavau apie 50 svarų, į tai įeidavo pirkiniai prekybos centre, produktai, skirti gamintis namie. Vis dėlto kai kas, tarkim, drabužiai, kainuoja daug pigiau negu Lietuvoje.“
Pasak A.Jefimovo, Didžiojoje Britanijoje universitetai turi teisę patys koreguoti studijų kainas, tačiau ES šalių studentams kainos juose stabilios. „Pvz., viename universitete visos programos ES šalių studentams kainuoja 8950, o kitame – 9450 svarų. Jei studentai atvyktų iš kitur, tada jiems kainos skirtųsi pagal pasirenkamas studijas“, – dėsto studijų agentūros vadovas.
Patraukliausi – tikslieji ir technologiniai mokslai anglų kalba
Domėjimosi studijomis užsienyje bumas prasidėjo Lietuvai įstojus į ES, kasmet buvo galima matyti didėjantį srautą studijuoti iš Lietuvos išvažiuojančių jaunuolių. Vis dėlto pastaraisiais metais šie procesai stabilizavosi.
Nepaisant to, kad studijų kaina studentams nuo 2012 m. tapo kur kas sunkiau įkandama, „Kastu International“ duomenimis, 2013 m. 6,1 proc. abiturientų pasirinko studijas užsienyje, o Anglija išliko populiariausias studijų maršrutas – čia studijuoti įstojo daugiau nei 900 studentų. Antrą vietą užima Danija, kurioje pernai pradėjo studijuoti daugiau nei 400 lietuvių, toliau ryškėjo dar viena populiarėjanti šalis – Nyderlandai. Čia ėmė studijuoti bene pusketvirto šimto lietuvių.
Studijų užsienyje informacijos centro direktorė Žaneta Savickienė teigia, kad labiausiai domimasi ekonomika ir finansais, medicina, inžineriniais ir technologiniais mokslais, vadyba, IT, dizainu, biotechnologijomis ir psichologija.
Kopenhagos universitete fizikos doktorantūros studijas pasirinkęs Erikas Gaidamauskas pasakoja, kad tokios studijos Danijoje laikomos darbu, tad doktorantui mokamas atlyginimas, kurio užtenka su kaupu. Aišku, magistrantams ar bakalaurams yra sudėtingiau. Nors studijos čia nekainuoja, stipendijos nėra mokamos, nebent studentas dar dirbtų papildomai.
„Nors pragyvenimas Danijoje brangus, ten didesni ir atlyginimai, taigi ten studijuoti važiuojantys lietuviai dažniausiai stengiasi susirasti bent pusės etato darbą. Čia įdiegta tvarka, kad 10–12 valandų per savaitę dirbantis studentas, atsižvelgiant į tėvų pajamas, gali gauti iki 770 eurų (neatskaičius mokesčių) valstybės paramos per mėnesį“, – teigia A.Jefimovas.
E. Gaidamauskas pasakoja, kad Danijoje būnant studentu mėnesio išlaidos vidutiniškai gali siekti maždaug 1–1,5 tūkst. Lt. „Danijoje parduotuvės klasifikuotos pagal skirtingus kainų lygius, tad bazinių produktų tikrai įmanoma įsigyti ne ką brangiau nei Lietuvoje. Vis dėlto kavinės ir net valgyklos čia gerokai brangesnės. Danijoje veikia paprastas principas – visur, kur reikia papildomo žmonių darbo, tai yra aptarnavimo, kaina gerokai išauga, nes norima išlaikyti didelius atlyginimus“, – šios šalies niuansus atskleidžia Kopenhagos universiteto doktorantas.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
http://www.veidas.lt/kiek-is-tikruju-kainuoja-studijuoti-uzsienyje
vaivasapetkaite 