Category Archives: Korupcija

Kova su korupcija Vietname: per stipriai supurčius valtį, kito šanso gali nebebūti

Komunistų partijos tvirta ranka valdoma Vietnamo Socialistinė Respublika balandžio pradžioje sužinojo apie naujo paskirtojo prezidento prisaikdinimą. Prisiekęs visišką ištikimybę partijai, valstybei ir jos žmonėms, juo tapo policijos generolas, buvęs visuomenės saugumo ministras Tran Dai Quang (59 m.).

Vietnamas – viena iš kelių pasaulio šalių, kur išliko autoritarinis komunistinis valdymas (įvestas 1975 m.). Nevyriausybinės žmogaus teisių ir laisvių gynimo organizacijos „Human Rights Watch“ pernai paskelbtame Pasaulio raporte teigiama, kad situacija Vietname tebėra kritinė – žmogaus teisės vis dar stipriai varžomos. „Nors 2014 m. buvo suimta mažiau tinklaraštininkų ir aktyvistų nei 2013 m., saugumo pajėgos sustiprino įvairias kritikų persekiojimo ir bauginimo formas“, – teigiama raporte ir konstatuojama, kad griežta valstybinė kontrolė ir endemiška sisteminė korupcija išlieka pagrindiniais veiksniais, stabdančiais Vietnamo pažangą.

Su korupcija kovojančios nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ 2015 m. duomenimis, pagal korupcijos suvokimo indeksą Vietnamas užima 112 vietą iš 168 analizuotų valstybių ir iš 100 galimų balų surinko tik 31.

Pokyčių valstybėje siekiančiai pilietinei bendruomenei veikti tokiomis sąlygomis ne tik sudėtinga, bet neretai ir pavojinga. „Vietname privalome laviruoti – kartą per stipriai supurčius valtį, kito šanso gali nebebūti“, – neslepia „Transparency International“ skyrių Vietname įkūrusi Nguyen Thi Kieu Vien.

***

Su kokiais iššūkiais susidūrėte ir kaip tokią organizaciją sutiko tuometinė Vietnamo valdžia?

Svarbu atsiminti Vietnamo kontekstą: su žodžio, asociacijų laisvėmis, teise gyventojamsjungtis į organizacijas čia sudėtinga. Paprastas pavyzdys – Vietname vis dar nėra asociacijų įstatymo, vadinasi, norinčios užsiregistruoti ir veikti nevyriausybinės organizacijos susiduria su didžiuliais iššūkiais.

Tai reiškia, kad tuo metu Vietname įprastai įkurti „Transparency International“ skyriaus nebuvo įmanoma. Pasinaudojau kompanijoms skirtu įstatymu, kad galėtume egzistuoti: 2008 m. įsteigiau nevyriausybinę organizaciją kaip individualią įmonę „Towards Transparency“ (liet. „Link skaidrumo“ – V. S. pastaba). Pirmiausia reikėjo sukurti gerus santykius su vyriausybe, pilietine bendruomene, jaunimu, t. y. kad visos suinteresuotos pusės mus pripažintų konstruktyviu veikėju, prisidedančiu prie nukreiptos prieš korupciją veiklos. Laikas tam buvo gana palankus, nes Vietnamo vyriausybė kaip tik rengė nemažai antikorupcinių įstatymų. Pristatėme save kaip agentūrą, remiančią tokį darbą.

Iš pradžių dirbti buvo tikrai sudėtinga, bet tai keičiasi. Tiesa, kartais ir dabar negalime rasti tiesioginio kontakto su Vietnamo valdžia ir turime prašyti tarptautinės bendruomenės, kad palengvintų mūsų dialogą. Kaip tai vyksta? Kreipiamės į tarptautinės bendruomenės atstovus, šie perduoda mūsų poziciją vyriausybei, o kartais ima bendrauti visos suinteresuotos pusės.

Žinoma, būna ir taip: iš Vietnamo užsienio reikalų ministerijos ateina tokia pozicija: „Vadinasi, norite aptarti naują „Transparency International“ paskelbtą korupcijos indeksą ir pakvietėte žiniasklaidą? Tikriausiai reikėtų atsisakyti šio renginio.“ Tokiu atveju tenka atsakyti, kad renginys įvyks, bet jis organizuojamas ne mūsų, o Švedijos ambasadoriaus Vietname iniciatyva – jei norite sustabdyti šį renginį, kalbėkitės su juo. Taip tenka veikti.

Taip reaguojama, nes galvojama, kad Vietnamas užims prastas pozicijas ir gali būti apjuodintas. Vadinasi, blogai atrodys ir šalį valdanti Komunistų partija. Vyriausybė bijo „prarasti veidą“, bet kartu nenori pasirodyti agresyvi, per daug kontroliuojanti.

Antra vertus, kai valdžiai parodėme, jog esame ne tam, kad juos gėdintume, ir pritariame, jog korupcija yra sisteminė šalies bėda, o ne vieno ar kito politiko ypatybė, galime daugiau paveikti antikorupcinių įstatymų tobulinimą, pagerinti jų įgyvendinimą.

Vadinasi, Vietnamo komunistų partija pripažįsta, kad šalis turi korupcijos problemą?

Iš pradžių prabilti apie bet ką, susijusio su korupcija Vietname, buvo keblus klausimas, nors ji išplitusi po daugelį sričių. Pradžioje teko imtis neutralių, politiškai priimtinų temų, kad valdžia apsiprastų ir pritartų mūsų egzistavimui, nelaikytų organizacijos grėsme. Dėl to pradėjome nuo korupcijos švietimo, vėliau – statybos sektoriuose.

Pavyzdžiui, tėvai duoda kyšius mokytojams, kad jų vaikai sėdėtų klasės priekyje ir šie į juos normaliai kreiptų dėmesį; arba, tarkime, noriu, kad dukra gautų gerus pažymius, bet be kyšio ar papildomų mokamų pamokų lankymo ji gaus prastesnius įvertinimus. Dabartinė sistema nesąžininga: mokytojų darbas apmokamas labai prastai, tad jie imasi tokių dalykų, kad pasididintų pajamas. Taigi, važinėjome po šalies mokyklas ir atlikome apklausas, kodėl ir kokiomis formomis egzistuoja korupcija. Ieškojome tendencijų ir siekėme į tai atkreipti didesnį vyriausybės, tarptautinės bendruomenės dėmesį, įtraukti žiniasklaidą ir taip įžiebti diskusiją. Nebuvo lengva: iš pradžių net neleista to nušviesti nepriklausomai žiniasklaidai – sakyta, kad tai ne jų reikalas.

Dėl sparčios interneto plėtros, didėjančio socialinių tinklų naudojimo nedemokratiniams režimams vis sunkiau užtikrinti visuomenės kontrolę. Kokia padėtis Vietname – ar tai, Jūsų nuomone, gali paskatinti teigiamus pokyčius?

Iki 2000-ųjų interneto infrastruktūra Vietname buvo labai prastai išplėtota, bet dabar vis daugiau žmonių įgyja prieigą prie interneto. Apie 75 proc. jaunų žmonių iki 35-erių metų naudojasi internetu. Čia yra daug potencialo, nes vietnamiečių populiacija itin jauna: maždaug 55 proc. gyventojų yra jaunesni nei 35-erių.

Socialiniai tinklai gali atlikti svarbų vaidmenį, nes Vietname nėra nuo valstybės nepriklausomos žiniasklaidos. Vis dėlto pastebėjau, kad, kai pilietinės bendruomenės atstovai norėjo kažką inicijuoti pasitelkdami socialinius tinklus, tai nebuvo konstruktyvu. Tai valdžiai tiesiog atrodė per daug grėsmingai. Vietname reikia stengtis išlaikyti balansą, kitaip tariant, žinoti, kada gali ką nors stumti, o kada reikia žengti žingsnį atgal ir pradėti kalbėtis, užsiimti lobizmu už uždarų durų. Tarptautiniu mastu „Transparency International“ turi labai daug priemonių, daug atliktų tyrimų, sėkmingų veikimo pavyzdžių, tačiau mes Vietname privalome laviruoti atsargiai – kartą per stipriai supurčius valtį, kito šanso gali nebebūti.

Manau, socialiniai tinklai apsunkina kontrolės galimybes, bet valdžia bando veikti ir čia, – sakykime, ji turi apmokamus komentatorius, kurie socialinių tinklų, forumų diskusijose komentuoja taip, kaip reikia jai. Kaip suprantu, tam skiriamos gana didelės lėšos.

Užsienio žiniasklaidą galima skaityti, tačiau tai priklauso nuo konkrečių straipsnių – kartais valdžios nurodymu uždedama „Firewall“ (sistema, pagal tam tikras taisykles koordinuojanti ir kontroliuojanti informacijos srautus, t. y. nulemianti, kokia informacija pasieks interneto vartotojus. – V. S.). Vadinasi, būdama Lietuvoje galiu perskaityti straipsnių, kurių mano kolegos Vietname negalėtų skaityti. Taip vis dar vyksta, nors informaciją kontroliuoti vis sunkiau – tai viršija valdžios jėgas. Kita vertus, ji turi kitų kontrolės priemonių, tarkime, paprasčiausiai pasiunčia civiliais persirengusius policininkus sekti nepalankių žmonių veiklos.

Kokios Jūsų prognozės – ar įžvelgiate pozityvių tendencijų?

Kovai su korupcija būtina laisva žiniasklaida, stipri pilietinė bendruomenė ir tam tikri valdančiuosius kontroliuojantys mechanizmai, pavyzdžiui, galimybė gyventojams laisvai rinkti valdžios atstovus. Nors Vietnamo komunistų partija mėgsta kartoti, kad parlamentas – tik vardas, mano nuomone, judama pozityvia linkme. Sakyčiau, pastaraisiais metais dalies Nacionalinės asamblėjos narių savarankiškumas didėjo.

http://geopolitika.lt/?artc=7872

Jei ne Putinas, tai kas? Gal… Kadyrovas?

Sausį Kremliaus palaikomas Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas vėl sužibėjo. Jis paskelbė, kad dabartinės Rusijos valdžios oponentai turėtų būti laikomi tėvynės išdavikais, išvadino juos šakalais ir, turbūt rusui labiausiai įžeidžiamai, liaudies priešais (būtina priminti, kad Stalino laikais „liaudies priešai“ didžiosios dalies visuomenės buvo labiausiai nekenčiami ir niekinami). R. Kadyrovo manymu, liberali opozicija stengiasi išnaudoti Rusijos ekonominius sunkumus tam, kad destabilizuotų valstybę, jie turėtų būti teisme griežtai baudžiami už sabotažą.

Rygoje, Latvijoje, iš Maskvos emigravusių žurnalistų įkurtas naujienų portalas „Meduza Project“ iššifruoja, ką R. Kadyrovas laiko priešais: nesisteminę opoziciją (tai Rusijoje reiškia valdžios kritikus, tarp kurių – daugiausia Vakarams palankūs liberalai ir žmogaus teisių gynėjai); emigrantus; radijo stoties „Echo Moskvy“, nepriklausomo televizijos kanalo „Dožd“ ir naujienų agentūros RBC žurnalistus. Rusijoje sistemine opozicija vadinamos partijos, kurių atstovai yra išrinkti į Dūmą, tačiau nepriklauso valdančiai partijai „Jedinaja Rossija“. Yra paplitusi nuomonė, kad sisteminė opozicija visur pritaria valdančiajai partijai ir pataikauja Kremliui.

Beje, po R. Kadyrovo pasisakymų atlikta apklausa parodė, kad 59 proc. rusų nepritaria jo žodžiams apie „liaudies priešus“. Nepaisant to, į jį patį žvelgiama palyginti teigiamai: 36 proc. apklaustųjų jo atžvilgiu yra neutralūs, 22 proc. negali apie jį pasakyti nieko blogo, 10 proc. jį gerbia, o dar 7 proc. jam simpatizuoja.

Čečėnijos vado alergija kritikams

Kontroversiškai vertinamas R. Kadyrovas dažnokai išsišoka. Žiniasklaida, ypač internetinė, – tik vienas iš būdų. Ne paslaptis, kad jis valdo Čečėnijos žiniasklaidą ir ja reguliariai naudojasi kaip platforma užsipulti jam neįtikusius – kad ir Kremlių kritikuojančius protesto judėjimus. Kaip primena Laisvosios Europos radijas, ir taip ant peilio ašmenų laviruojančiai Rusijos opozicijai dar sunkesni laikai prasidėjo nuo 2012 m., kai vyko masiniai protestai prieš Vladimiro Putino sugrįžimą į prezidento postą ar netrukus po sugrįžimo.

Kad R. Kadyrovas yra itin užgaulus ir kerštingas, akcentuoja ir radijo stotis „Amerikos balsas“. Pavyzdžiui, kai dalis į Europą emigravusių čečėnų išėjo protestuoti į kelių ES sostinių gatves dėl prastos situacijos Čečėnijoje, R. Kadyrovas pasipiktinęs pareiškė, kad pagal čečėnišką paprotį „brolis atsako už brolį“, ir davė įsakymą išsiaiškinti, kas tie protestuotojai, kas jų tėvai ir broliai, kokiam klanui jie priklauso. Ir visa tai tam, kad jis galėtų keršyti Čečėnijoje esantiems tų protestuotojų giminėms.

Tiesa, R. Kadyrovas savo brangaus laiko negaili ir paprastesniems nutikimams: pavyzdžiui, kai Aišat Inajeva, paprasta Čečėnijos Respublikos gyventoja, internete paskelbė, kad rinkdami mokesčius pareigūnai nevengia naudoti jėgos, ji buvo priversta viešai prieš kameras atsisakyti savo žodžių. Visai neseniai ūmusis karaliukas vėl stipriai užsiplieskė, kai vieno šalies regiono deputatas jį pavadino Rusijos gėda. Ir tikrai, didelei visos Rusijos gėdai, Krasnojarsko srities tarybos deputatas K. Senčenka per federalinę televiziją viešai atsiprašė R. Kadyrovo.

Kadangi R. Kadyrovas ir jo diktatoriški valdymo metodai dažnai pakliūna į liberaliai nusiteikusios inteligentijos, žurnalistų ir oficialiajai valdžiai oponuojančių politikų (kitaip tariant, Rusijos „priešų“) akiratį, natūralu, kad šis jų nemėgsta. Juolab kad, kaip teigia opozicinės partijos „ParNaS“ (Liaudies laisvės partijos) pirmininko pavaduotojas, pernai nužudyto opozicionieriaus Boriso Nemcovo bendražygis Ilja Jašinas, opozicija rengia raportą apie diktatorišką R. Kadyrovo valdymą, žmogaus teisių pažeidimus ir išsikerojusią korupciją Čečėnijoje.

Dažnus Čečėnijos vado sužibėjimus žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose (kuriuos jis puikiai įvaldęs: „Instagram“ tinkle R. Kadyrovas turi per 1,5 mln. sekėjų) Rusijos televizijos kanalo RTVI laidoje „Osoboje mnenije“ („Ypatinga nuomonė“) įdomiai apibūdino vienas iš Rusijos liberalios inteligentijos atstovų rašytojas Dmitrijus Gluchovskis: „Jo nuolatinis pasirodymas žiniasklaidoje turėtų formuoti jo, kaip jauno Stalino-2, įvaizdį. Kadyrovas taip pat yra kalnietis, taip pat turi kovinės patirties, taip pat yra charizmatiškas. Nė neabejoju, kad nesu vienintelis žmogus, kuriam kyla tokių asociacijų.“

Kodėl kliūva bedantė opozicija

Nors Vakaruose į liberalią Rusijos opoziciją ir Kremliaus kritikus žvelgiama palankiai, mažai kas rimtai vertina jų galimybes ką nors pakeisti. Esą mažai tikėtina, kad artimiausiu metu susidarytų kritinė gyventojų (piliečių) masė, turinti realią įtaką politiniams ar socialiniams procesams šalyje ir pajėgi politiniam valdžios pakeitimui. Nieko nestebina, kad režimo oponentai vadinamųjų patriotų dažnai yra apibūdinami bedančiais šunimis, įkyriomis musėmis ir kitais žeminančiais epitetais. Veikiau stebina tai, kodėl ji sulaukia tokio puolimo ir iš „valdžiažmogių“.

D. Gluchovskio manymu, propaganda ir sovietiniais archetipais apie „Didžiąją tėvynę supančius priešus“ paremtą režimą erzina kritiškiau mąstantys ir situaciją realiai vertinantys inteligentai bei dalis vidurinio visuomenės sluoksnio, nepasiduodantys visuotiniam tikrovės interpretavimo naratyvui. „Jie kelia baimę, nes jų žvilgsnis mato realius dalykus, mato tiesą. Jei tai nebūtų tiesa, o tiesiog paranoja, jie nekeltų pavojaus, – RTVI laidoje svarstė D. Gluchovskis. – Reikia tokias nepalankias grupes neutralizuoti.“

Rašytojas teigia, kad kai visuomenėje automatiškai įsijungia nuo seno diegtos reakcijos, pavyzdžiui, kad visi yra nusistatę prieš Rusiją, siekia jai pakenkti, todėl reikia būti vieningiems, telktis apie lyderį ir į tam tikrus valdžios veiksmus žiūrėti pro pirštus, – tada valdžiai yra daug patogiau. Rusijoje ir taip nestinga problemų, niekas nenori vargti su dar viena.

Kadyrovas – vienas iš dviejų tikrų Rusijos politikų?

Nors į V. Putino 2007 m. Čečėnijos vadovu paskirtą R. Kadyrovą sunku žiūrėti kaip į rimtą politiką, kai suvoki, kad už jo nugaros stovi maždaug iš 20 tūkst. karių sudarytos čečėnų saugumo pajėgos, tenka sutikti dėl jo įtakos. Jis pats parenka aukštesnius karininkus, jie jam prisiekia asmeniškai. Čečėnija – R. Kadyrovo žaidimų aikštelė: čia jis daro, ką nori, sodina savus žmones, kur prireikia, švaisto respublikai Kremliaus dosniai žarstomus pinigus, kaip tik įsigeidžia.

Mainais už dažną ir egzaltuotą R. Kadyrovo ištikimybės reiškimą V. Putinui pastarasis ilgai laikė jį savo favoritu ir vienu svarbiausių bendražygių. Maskva į daug ką užmerkdavo akis, nes R. Kadyrovo pagalba užtikrinant stabilumą Šiaurės Kaukazo regione, kovojant su teroristų grėsme ar užmezgant ryšius su musulmonų šalių vadovais Kremliui yra itin svarbi.

Nors žiūrint iš šono susidaro įspūdis, kad Kadyrovas yra ištikimas Putino vasalas (tegu ir sunkiai valdomas), daug analitikų ir žurnalistų tuo abejoja ir jo pavyzdingai demonstruojamą lojalumą vadina pervertintu. Esą R. Kadyrovo atsidavimas veikiau grindžiamas retorika, o ne realiais veiksmais; jis taip elgsis tol, kol Kremlius padės jam išlaikyti valdžią ir negailės pinigų. Be to, dažnai samprotaujama, kad Kremliaus užnugaris R. Kadyrovui kaip tik suteikia realesnių galimybių ateityje pasipriešinti V. Putinui.

Nors R. Kadyrovo valdymas Čečėnijoe užtikrina tam tikrą stabilumą, jis pats nesunkiai gali viską apversti aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, plačiai nuskambėjo R. Kadyrovo pranešimas, kad Čečėnijos saugumo pajėgos turi teisę šaudyti į Čečėnijos teritorijoje be jo leidimo pasirodžiusius Rusijos karius. Tai sukėlė daug kalbų apie prastėjančius Kadyrovo ir Kremliaus santykius ir apie tai, kad V. Putinas praranda savo numylėtinio kontrolę.

Maskvoje įsikūrusios politikos ekspertų grupės vadovas Konstantinas Kalačevas yra įsitikinęs, kad V. Putinas ir R. Kadyrovas yra vieninteliai du tikri politikai Rusijoje, o visi kiti tik žaidžia politiką. Laikraštis „The Moscow Times“ rimtai svarsto, ar R. Kadyrovas iš tiesų yra antras pagal politinę galią ir įtaką žmogus Rusijoje ir ar puoselėja pretenzijas kada nors ateityje tapti pirmuoju. (Rusijos žiniasklaidoje spėliojama, kad jei R. Kadyrovas išaugtų iš dabartinės savo „smėlio dėžės“, matyt, Čečėnijos valdymą paliktų savo giminaičio Adamo Delimchanovo rankose.) Žinoma, Maskvoje jo laukia ne visi, o V. Putino nepotizmas sostinėje kelia tam tikrą politinę įtampą ir skaldo bendražygius. Pažymėtina, kad vienas iš rimtų V. Putino politikos Čečėnijoje oponentų yra Federalinė saugumo tarnyba (FST), kurią taip paprastai užgniaužti nėra lengva.

Pasak I. Jašino interviu „Amerikos balsui“, Čečėnijos problema kiekvienais metais auga tarsi piktybinis auglys ir šiandien jau grasina ne tik Šiaurės Kaukazo saugumui, bet ir apskritai visai Rusijai. Jo manymu, niekas nebesugeba suvaldyti ir kontroliuoti R. Kadyrovo – jei niekas nieko nesiims, bus prieita iki to, kad šios problemos nebebus įmanoma išspręsti. Esą Kadyrovas jau peržengė visas įmanomas raudonas linijas ir jo pašalinimo iš valdžios procesas turėjo būti pradėtas jau seniai.

„Kremlius gerai žino, kad Kadyrovo režimas – pavojingas ir kad jis pats yra pavojingas. Tiesą sakant, Kadyrovas pripažįsta tik vieno žmogaus – Putino – galią ir autoritetą ir darys taip tol, kol tai jam bus naudinga, – sakė I. Jašinas. – Problema ta, kad Kadyrovo apetitas didėja su kiekvienais metais.“

Vis dėlto neatrodo, kad Kremlius turėtų daug vietos laviruoti: jei netrukus ar kiek vėliau būtų bandoma pašalinti R. Kadyrovą, nežinia, kas nutiktų su jo administracija ir tik jam pavaldžiomis, gerai parengtomis ir apginkluotomis saugumo pajėgomis. Realu, kad ne tik Čečėnija ir Šiaurės Kaukazas, bet ir nemaža Rusijos dalis paskęstų chaose. Ir tada gali realiu tapti D. Gluchovskio minėtas Stalino-2 variantas. Juolab kad dėl daugelio politinių ir ekonominių priežasčių garsieji V. Putino reitingai žemėja, o charizmatiškų politikų aplink save jis nemėgsta laikyti. Tai kas tada belieka? Kadyrovas?

http://geopolitika.lt/?artc=7753

2016-ieji nepatiks įpratusiems sukčiauti

2016-ieji pasižymės spartesniu perėjimu prie elektroninių dokumentų, o tai, viliamasi, padidins skaidrumą, sumažins šešėlinės ekonomikos dalį ir palengvins įmonių veiklos administravimą.

Informacinių ir ryšių technologijų asociacijos „Infobalt“ prezidentas Virginijus Jasaitis išskiria, kad 2016 m. Lietuvoje svarbiausios technologijų naujovės bus trys išmaniosios mokesčių administravimo sistemos (i.MAS) posistemės, SAF-T (standartinė apskaitos duomenų rinkmena) ir SEPA (bendroji mokėjimų eurais erdvė).

Inovacijų prievolė

Po porą metų trukusių bandymų gruodį pagaliau pavyko įsteigti Nacionalinių elektroninių sąskaitų forumą – tarpinstitucinį ir verslo asocijuotų struktūrų bendradarbiavimo instrumentą, skirtą suinteresuotų ekspertų diskusijoms dėl e. sąskaitų standartų šalyje įteisinimo, galimybių jas naudoti tarpvalstybiniu lygiu, sklandaus procesų įgyvendinimo ir nepopierinės prekybos skatinimo.

Apie e. sąskaitas, kaip ir apie kitas e. paslaugas, kalbama jau senokai, tad kodėl tik dabar? V.Jasaitis paaiškina, kad ES artėja dideli su tuo susiję pokyčiai. Pavyzdžiui, 2017 m. bus įvestas privalomasis elektroninių sąskaitų standartas, o Lietuvos valdžios siekis – kad šalis elektroninėje erdvėje būtų tarp lyderių.

Ką tai reiškia verslui? Šalies įmonės Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) turės teikti kur kas daugiau informacijos apie sudaromus sandorius.

Tikimasi daugiau aiškumo

Siekdama mažinti „šešėlį“ VMI žengia prie išmaniosios mokesčių administravimo sistemos – i.MAS. Ki­tose ES šalyse analogiškos priemonės jau davė naudos. Tarp sėkmingiausių pavyzdžių minima Por­tu­ga­lija.

„Prie to pirmiausia pereina tos Europos valstybės, kuriose didžiausia korupcija ir šešėlinė ekonomika. Kita vertus, to taip pat aktyviai siekia ir mažiausiai korumpuotos šalys“, – vertina „Infobalt“ prezidentas.

i.MAS numato ir keletą smulkesnių priemonių. Iki 2016 m. spalio VMI yra įpareigota sukurti ir įdiegti tris iš septynių numatytų i.MAS posistemių: sąskaitų-faktūrų (i.SAF), važtaraščių (i.VAZ), Analizės, modeliavimo ir rizikų valdymo centro (i.MAMC).

Tarkime, išmanioji važtaraščių sistema (i.VAZ) reikalinga tam, kad geriau kontroliuotų krovinių gabenimą. Įdiegus i.VAZ, kitaip tariant, sukūrus technines ir programines priemones, ūkio subjektams bus sudaryta galimybė išrašyti, perduoti, gauti ir naudoti elektroninius važtaraščius. Taip nebeliks galimybės sunaikinti panaudotą važtaraštį ir neapskaityti pervežimo operacijos. VMI išduos numerį kiekvienam važtaraščiui, kuris bus susietas su elektronine sąskaita.

Kitas po i.MAS skėčiu esantis projektas, skirtas PVM sąskaitoms-faktūroms, jau spėjo parodyti savo efektyvumą. Lapkritį VMI paskelbė, kad, išbandžius projektą su  pasirinktomis įmonėmis teigiami rezultatai buvo akivaizdūs. Palyginti su praėjusiais metais, pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimas padidėjo net 80 proc. Estijoje, kur pradėta registruoti visas sąskaitas-faktūras nuo 1000 eurų, PVM surinkimas padidėjo 11–12 proc.

VMI pozicija tokia, kad kone realiu laiku stebint įmonių sandorių dokumentus jų noras sukčiauti, ne­deklaruoti visų sandorių ar deklaruoti apsimestinius sandorius labai sumažėja.

Sąskaitos kaina – 30 eurų

Pasak V.Jasaičio, Rytų Europoje įprastos sąskaitos „gyvenimas“ nuo išrašymo iki jos sunaikinimo kai­nuoja iki 30 eurų: „Pavyzdžiui, jei pieno ar mė­sos produktų gamintojas per dieną prekes pristato į 200–300 objektų visoje Lietuvoje, tiek būna ir sąskaitų. Vienas iš sudėtinių sąskaitos dokumentų yra važtaraštis – kokia jo kelionė? Važtaraštis juda drauge su kroviniu, tada reikia gauti kitos pusės patvirtinimą ir grąžinti jį atgal gamintojui. Taigi visi vežėjai turi sugrįžti, o jie visi nebūtinai sugrįš tą pačią dieną, tada važtaraštis vėl bus peržiūrimas vadybininko, kuris jį įsegs į segtuvą. Be to, popierinių dokumentų archyvavimas, o vėliau naikinimas taip pat kainuoja.“

Perėjimas prie elektroninių dokumentų yra ir pro­ga sumažinti sąnaudas, sutaupyti specialistų darbo lai­ko ir supaprastinti apskaitą. Galiausiai sumažėtų ri­zika, kad popieriniai dokumentai paprasčiausiai pasimes.

„Aišku, buhalteriai nesutiks ir tvirtins, kad jie niekada nieko nepameta. Įmonės prie tokios praktikos seniai galėjo pereiti pačios. Visos priemonės ir teisinės prielaidos turėti vidinę elektroninę sąskaitybą yra, bet to nepadaryta iš inercijos: kai nėra privaloma, visi tai atidėlioja, nes buhalterija – konservatyvi sritis“, – sako V.Jasaitis.

Jo vadovaujama įmonė prie to perėjo dar 1999-aisiais. Tai buvo lengva padaryti, nes rinka buvo tuščia ir jie patys galėjo nustatyti taisykles. Kai nieko nėra, galima teigti, kad standartas bus toks.

Ar konservatyvumas nesusijęs su tuo, kad tokiu atveju patikrinus įmonę būtų lengviau pamatyti bet kokias machinacijas apskaitoje?

Ne visada, nes didžiosioms bendrovėms dažniausiai per brangu daryti nusižengimus, todėl tai daugiausia paveiktų smulkiąsias bendroves.

SAF-T, standartinė apskaitos duomenų rinkmena, kurios tikslas, standartizavus kompiuterinių apskaitos duomenų formatą ir struktūrą, – palengvinti duomenų tvarkymą, supaprastinti auditą ir taip sumažinti adminis­tracinę naštą, bus įgyvendinama nuo 2016 m. pradžios.

SAF-T aktuali įmonėms, kurių pajamos viršija 8 mln. eurų. Tokios įmonės jau nuo 2017 m. sausio

1-osios turės būti įdiegusios audito modulį SAF-T, leisiantį mokesčių administratoriui matyti kiekvieną bendrovės operaciją iš VMI būstinės. Tam, kad auditorius galėtų tikrinti įmonę, jam tereikės gauti rinkmeną su visais reikalingais dokumentais. Duomenų ap­imtis gali būti labai didelė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2016-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/2016-ieji-nepatiks-ipratusiems-sukciauti

Korupcijos epidemija Afrikoje – peilis po kaklu pažangai

Jaunas vyras iš Nigerijos, pavadinkime jį Adisa, su korupcija susiduria kone kasdien. Tai seniai nestebina, bet vis tiek erzina. Jei jam reikės nuvažiuoti į turgų, veikiausiai jo automobilį sustabdys gudriai besišypsantis vietinis policininkas, kuriam teks „užmesti“ bent pietums; kai jam reikės pasidaryti pasą, paklausęs kostiumuoto klerko, kada gali ateiti jo atsiimti, išgirs, kad, jei pamalonins jį keliais šimtais nairų – po savaitės, o jei ne, kas žino.

Adisa pripratęs mokėti už viską, net už tai, kas nemokama: jis mokėjo vaikų darželio direktoriui, kad sūnus patektų į darželį, jis pakišo pluoštelį nairų ir darželio virėjai, kad tik ta jo vaiko nenuskriaustų… Na, ir ko gi kito tikėtis, kai tokiais pačiais principais neretai vadovaujamasi ir aukščiausiuose valdžios, verslo ar švietimo sluoksniuose?

Samuelis Kaninga yra vienas tų žmonių, kurie nesutinka taikstytis su tokia de factosituacija ir stovi kovos su neskaidrumu Afrikoje priešakinėse linijose. Jis priklauso tuo užsiimančiai tarptautinei nevyriausybinei organizacijai „Transparency International“ ir yra Vakarų Afrikos regiono koordinatorius. Su Samueliu Kaninga kalbamės apie padėtį Afrikos šalyse ir galbūt bręstančius teigiamus pokyčius.

***

Ar žinoma, kokiu mastu Afrikoje išsikerojusi korupcija?

Dėl šio reiškinio prigimties korupcijos lygį nustatyti sudėtinga. Konservatyviais Afrikos Sąjungos skaičiavimais, prarandame apie 150 mlrd. JAV dolerių kasmet. Tai daugiau, negu gauname pagalbos plėtrai. 

Remiantis mūsų tyrimu, per 90 proc. Afrikos valstybių laikomos aukšto korupcijos lygio šalimis, tiesa, kai kuriose jų matyti progresas. Pagal korupcijos suvokimo indeksą (šalys vertinamos nuo 1 iki 100; kuo mažesnis balas, tuo šalis laikoma labiau korumpuota) 2014-aisiais tik 4 Afrikos valstybės viršijo vidurkį – 50 balų. Tai – Botsvana, Žaliasis Kyšulys, Mauricijus ir Seišeliai.

Kitas rodiklis – Globalus korupcijos barometras sudaromas remiantis jau ne ekspertų vertinimais, o gyventojų patirtimis. Jis rodo, kad daug viešojo sektoriaus sričių korumpuotos, o iš jų labiausiai korumpuota laikoma policija.

Žmonės visada ją pamini, nes su policija susiduria kasdien: policininkams lengva iš žmonių reketuoti pinigų, kad užsitikrintų kasdienių, nors ir nedidelių, pajamų pietums ar kitoms išlaidoms. Tarp labiausiai korumpuotais laikomų matysite ir valstybės tarnautojus. Sisteminė korupcija – epidemijos lygio. Jei gyventojai mato, kad korumpuotieji nėra baudžiami, tai tampa kasdiene tvarka.

Tas pats galioja ir neteisėtam praturtėjimui. Pavyzdžiui, Ruandoje išgaunami ištekliai valstybei tinkamai neatskaitinguose sektoriuose iš šalies judės be valdžios galimybės juos registruoti ir apmokestinti. Vien dėl tokių dalykų prarandama gana didelė pinigų suma. Skaičiuojama, kad per paskutiniuosius penkiasdešimt metų dėl finansinių įstatymų ydų prarasta mažiausiai 1 trilijonas JAV dolerių. Pirmiausia tai susiję su pinigų plovimu, mokesčių vengimu, tačiau nuostolių patiriama ne vien dėl nelegalių dalykų.

Nors Afrika yra vienas daugiausia gamtinių išteklių turinčių žemynų, ji išlieka žemai pagal Jungtinių Tautų plėtros programos žmogaus socialinės raidos indeksą. Remiantis mūsų atliktu tyrimu, didžiausia problema yra blogas valdymas, konkrečiau – korupcija. Dėl to resursų gausa ne visada neša naudą ir kenčia bazinės socialinės paslaugos: pažvelkite į gimdyvių sveikatą, vaikų mirtingumą, resursai galėtų išnaikinti didžiulį skurdą, išspręsti daug problemų.

Daugiausia lėšų Afrikos šalys surenka ne iš mokesčių, o gauna iš tarptautinių donorų pagalbos. Kodėl neveikia užsienio spaudimas dėl valdymo gerinimo ir didesnio skaidrumo? Juolab kad Afrikos valstybės yra tarptautinių organizacijų narės ir yra prisiėmusios atitinkamų įsipareigojimų.

50–60 proc. Afrikos šalių nacionalinių biudžetų (neįskaitant vystymosi projektų) sudaryti iš donorų pagalbos. Protinga teikiamą pagalbą susieti su tam tikromis sąlygomis, ir donorai turėtų spausti vyriausybes.

Kai kuriose šalyse tai veikia. Viską lemia tai, kiek jos priklausomos nuo teikiamos pagalbos. Tos, kurios pačios turtingos išteklių, gali ignoruoti joms keliamus reikalavimus (kaip, pavyzdžiui, daug naftos turinčios Angola ar Nigerija), bet tos, kurių vystymuisi užsienio pagalba svarbi, iš tiesų gali sulaukti skaudžių pasekmių. Sakykime, Benine vykdytas vandens tiekimo projektas, finansuotas Nyderlandų vyriausybės. Parama tam tikslui siekė milijonus eurų. Kai buvo pranešta apie korupciją, Nyderlandai tiesiog įšaldė finansavimą.

Esame Afrikos Sąjungos, Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų nariai, iš tiesų turėtume labiau įsipareigoti tam, ką pasirašome. Kita vertus, galime pamatyti daug politinių lyderių, siekiančių pokyčių (ir dėl tarptautinio spaudimo). Žinoma, pilietiški žmonės turėtų stengtis užtikrinti, kad viskas nesibaigtų tik kalbomis. Girdime daug pažadų, reikalingi įstatymai yra, bet rimtesnių pokyčių nevyksta.

Apskritai esu įsitikinęs, kad pirmiausia mūsų vyriausybės turi susitvarkyti taip, kad pačios galėtų išsilaikyti, pasirūpindamos pagrindiniais šalių poreikiais. Tada su partneriais būtų galima bendradarbiauti „ant lygesnės žemės“.

Minėjote geruosius pavyzdžius. Kodėl kai kurioms Afrikos valstybėms sekasi geriau ir ar tuo galima pasinaudoti kitose žemyno šalyse?

Tai susiję su valstybių įgyvendinamomis politinėmis reformomis ir priimamais įstatymais. Norint pasiekti efektyvių antikorupcinių rezultatų, būtina skaidri ir atskaitinga valdymo sistema. Tai gerokai sumažintų riziką.

Korupcijos suvokimo indekso vidurkį viršijančiose šalyse veikia teisinė valdžia, vykdomas teisingumas, o demokratiniai principai gerbiami. Gyventojai, pilietinė bendruomenė be daugybės teisinių ar kitokių kliūčių gali tikrinti vyriausybės ir viešojo sektoriaus darbą. Jei gyventojams yra žinoma, kur, kiek ir kokių išteklių patenka, o valdžia atvira kruopščiam tikrinimui, natūralu, kad korupcijos rizika sumažėja. Kitokia padėtis susiklosto tose šalyse, kuriose neaišku, kaip išleidžiamas nacionalinis biudžetas, nežinia, kaip pranešti dėl korupcijos atvejų, o pranešus apie tai niekas nėra nubaudžiamas.

Manau, čia svarbu lyderystė – tinkamas požiūris turi būti parodytas „iš viršaus“. Prezidentas, ministras pirmininkas, kiti valstybės lyderiai turi duoti toną. Kodėl tokioje daugybėje šalių matome korupcijos epidemiją? Paprasčiausiai gyventojai žino, kad tie, kurie valdo, tie, kurie yra labiausiai korumpuoti, nėra baudžiami, tai kodėl jie turėtų elgtis kitaip? Jei nėra tinkamo pavyzdžio iš aukštesnių sluoksnių, negalime reikalauti sąžiningumo iš eilinių gyventojų. Jei prasižengusieji neliečiami, nestebina, kad tai tampa kasdienine praktika.

Ar yra valstybių, kurios gyventų pereinamuoju laikotarpiu link geresnio ir skaidresnio valdymo?

Paminėčiau Ganą ir Senegalą, šios valstybės pagal korupcijos suvokimo indeksą yra netoli vidurkio. Žvelgdami į jas, taip pat į Dramblio Kaulo Krantą, pamatysite pasiektą pažangą einant antikorupcinių įstatymų keliu. Akcentuoju įstatymus, nes reikalingos paprastos taisyklės. Kol valdymas „susimauna“ ir dažniausiai valdžios postas reiškia ne daugiau kaip gerą poziciją, kuria galima pasinaudoti praturtėjimui ar padėti artimųjų ratui, tol Afrika atsiliks.

Atrodo, daug dažniau už rankos pačiumpami tie, kurie užsiima ne didele, o smulkia korupcija. Ar Afrikos šalyse daug pavyzdžių dėl sučiuptų ir į kalėjimą pasodintų „didesnių žuvų“? Ar įmanoma imtis veiksmų prieš tokius žmones kaip buvęs Nigerijos prezidentas Goodluckas Jonathanas (iš valstybės iždo dingo 20 mlrd. dolerių, o Nigerijos centrinio banko vadovas, atskleidęs šią informaciją, už tai nušalintas) arba kaip Ugandos prezidentas Yoweri Museveni, nepasikuklinęs paimti Ugandos iždo pinigus ir išleisti juos savo rinkiminei kampanijai?

Keletas tokių pavyzdžių yra. Tarkime, Kamerūne kaip tik šiuo metu kalėjime sėdi palyginti daug ministrų ir viceministrų. Vis dėlto dažniausiai tokie atvejai būna politiškai motyvuoti ir labiau susiję su politinių sąskaitų suvedimu, o ne su teisingumo įvykdymu. Ypač tai akivaizdu, kai į valdžią ateina nauja politinė jėga: keletą pirmųjų jų valdymo savaičių leidžiamasi į „raganų medžioklę“. Galima paminėti neseną atvejį, kai vienos Afrikos valstybės buvusio prezidento sūnus buvo apkaltintas dėl neteisėto praturtėjimo ir nuteistas kalėti šešerius metus. Kalbėta, kad tai tikriausiai susiję su politika.

Aiškinantis dėl nepagrįsto turto sukaupimo, didžiausias klaustukas, kaip buvo praturtėta. Jei šalių gyventojai žinotų, kiek turto turėjo valdininkai prieš užimdami pareigas, jie galėtų nesunkiai pamatyti, ar turto padidėjimas gali būti susijęs su korupcija, ar išaugo dėl legaliais būdais gaunamų pajamų.

Kad pareikalautum iš politinių lyderių atskaitomybės, reikia priėjimo prie informacijos, o tai Afrikoje vis dar didelė problema. Nors technologijos prieinamos palyginti plačiai, daugelio valstybių institucijų internetiniuose puslapiuose rasite, sakykime, tokią informaciją, kur gimė, ką mokėsi, ką darė kokio nors miesto meras ir panašiai, o ne tai, kiek pinigų skirta švietimui, sveikatos apsaugai bei kitkam ir kodėl.

Kiek korupcijos kontekste aktualus politinių partijų Afrikos valstybėse finansavimo klausimas?

Tai labai svarbu. Politinių partijų finansavimas – vis dar didelė problema. Daugelyje Afrikos šalių dėl to nėra aiškių įstatymų – dažnai netgi rinkiminėms kampanijoms, kurioms reikia nemažų pinigų. Visgi išplėtoti reguliavimo gaires nepakaktų: į šiuos procesus reikia įtraukti politines partijas, o čia neapsieinama be pasipriešinimo. Be tokių įstatymų, mums reikia sistemos, kurioje įstatymų kūrėjai, vykdomoji valdžia būtų atviri gyventojų tikrinimui. Kai žinosime, kas ir kiek skiria politinėms partijoms, bus lengviau pastebėti virš šios ribos naudojamus išteklius. Rinkiminėms kampanijoms būna panaudojami ir valstybės ištekliai. Valdančiosios partijos dažniausiai taip pasirūpina, kad išlaikytų savo pozicijas.

Gana paplitusi nuomonė, kad daugelyje besivystančių šalių negalima tikėtis lengvos kovos su korupcijos apraiškomis, nes jų gyventojai tam nėra priešiški. Tai tam tikra prasme laikoma jų kultūros bruožu. Kaip tai vertintumėte?

Nesakau, kad tai tiesa, bet suprantu, iš kur kyla tokia nuomonė. Blogos praktikos Afrikoje gyvuoja tiek daug dešimtmečių, kad kai kurie gali sakyti, jog jos jau tapo kultūros dalimi. Tarkime, nueini pas valstybės tarnautoją, kad gautum pasą, ir kadangi nežinai, kiek tokie dalykai užtrunka (pastarasis tau, aišku, šios informacijos nepasakys), tavimi lengva manipuliuoti. Valstybės tarnautojas jau greičiau pasakys, kad „jei nori viską gauti po savaitės, nupirk man pietus“ ar kažką panašaus. Jei to nepadarysi, esą pasą gausi po trijų mėnesių. Būtent dėl šitokių nutikimų pabrėžiame skaidrumo svarbą. Jeigu žmogus žinos, kad gauti pasą jam kainuos tiek, o viskas užtruks tiek, jis nebebus kvailinamas.

Taigi nepritarčiau, kad korupcija tapo priimtina kultūros dalimi: daug žmonių su tuo taikstosi tiesiog nematydami kitos išeities. Vienam tam pasipriešinti yra per didelis iššūkis. Vyrauja požiūris, kad, jei negaliu pakeisti sistemos, nedaužysiu galvos į sieną, paprasčiau bus sumokėti.

Kartais tai argumentuojama vietinėmis afrikiečių tradicijomis, vis dėlto, pabrėšiu, praktikuojame net labai skaidrų būdą reikalams tvarkyti. Taip, daugelyje mūsų tradicinių kultūrų yra lyderiai – vadai, kuriems kaimo gyventojai neša dovanas. Visgi vadas renkamas žmonių ir viską daro atvirai. Žmonės neša jam dovanas, bet ne norėdami jį papirkti ir pasiekti sau naudingą sprendimą, o kaip tik siekdami sukurti sąlygas, kad jis nebūtų pažeidžiamas korupcijos. Visi galės žinoti, kas ką padovanojo vadui.

Kaip manote, kokį vaidmenį mažinant korupciją vaidina išsilavinimo lygis?

Tai svarbu. Pastebėjome, kad neraštingi žmonės yra lengviau pažeidžiami. Nebūtina turėti mokslo laipsnį, užtenka bent jau žinoti savo, kaip piliečio, teises ir pareigas, suprasti, kaip galima dalyvauti sistemoje. 

Daug stengiamės dirbti su jaunimu. Apie 65 proc. Afrikos gyventojų yra jaunesni nei 35-erių metų, o prognozės rodo, kad ateityje šis procentas dar kils. Populiacija tarp 15 ir 35 metų amžiaus sudaro apie 35 proc. ir kaip tik ši gyventojų dalis labiausiai veikiama korupcijos. Pavyzdžiui, kai jauni žmonės baigia universitetą, dažniausiai įsidarbinti būna sunku, nes sistema tokia korumpuota, kad į ją patekti galima tik pasinaudojant nelegaliomis priemonėmis.

Iš tiesų netrūksta įvairių iniciatyvų. Tarkime, vykdomas projektas, susijęs su sąmoningumo kėlimu dėl korupcijos mokykloje („Ne“ korupcijai mano mokykloje“). Kad gautum gerą pažymį ar net išlaikytum egzaminus, neretai tenka susimokėti, sutikti dėl seksualinių paslaugų mokytojams. Gyvuoja ir kitos blogos praktikos. Pernai prasidėjusiu projektu siekiama, kad mokiniai taptų sąmoningesni, tam priešintųsi.

Ar Afrikoje stiprios pilietinės bendruomenės ir ar iš jų galima tikėtis realių pokyčių?

Afrikoje turime vis energingesnę pilietinę bendruomenę, bet, kad sulauktume didesnių pokyčių, reikia išeiti už nevyriausybinių organizacijų ribų ir įtraukti mases. Didžiausias dabartinis iššūkis – kaip suteikti erdvės gyventojams, kad šie prisidėtų valdant savo šalį ir būtų pasiektas didesnis sistemos skaidrumas.

Pokyčių jau yra, ypač susijusių su įstatymų leidyba, taip pat afrikiečiai vis garsiau kalba apie korupciją ir kovą su ja. Žinoma, neužtenka turėti gerus įstatymus ir atitinkamas institucijas. Kol kas dar daug žmonių nejaučia, kad šie pokyčiai veiktų jų kasdienį gyvenimą. Kita vertus, negalime visų Afrikos šalių vertinti vienodai: pavyzdžiui, nors Ruandoje yra problemų dėl pagarbos žmogaus teisėms, nevyriausybinių organizacijų veikimo laisvės ir kitų dalykų, kovodama su korupcija ji padarė aiškią pažangą. Dramblio Kaulo Krantas, Senegalas, Žaliojo Kyšulio Respublika bent jau įstatymų ir reikalingų institucijų prasme taip pat sparčiai žengia į priekį.

Ar dažnai vyriausybės imasi spaudimo prieš tokias nevyriausybines organizacijas kaip „Transparency International“ ir panašias?

Tai priklauso nuo to, ką konkrečioje šalyje leidžia įstatymai, todėl prieš bet ką darydami įsitikiname, kad „Transparency International“ kova su korupcija bus pagrįsta įstatymus nepažeidžiančiomis priemonėmis. Mes negalime iškelti įstatymų viršenybės svarbos, o patys juos laužyti. 

Vis dėlto, jei darai didelį spaudimą valdžiai, tampi grėsme korumpuotoms institucijoms ir politikams. Jie gali pasinaudoti įstatymų spragomis ir pasitaiko situacijų, kai nevyriausybinės organizacijos per tai kone parklupdomos. Kai kur mažėja erdvės pilietinei visuomenei ir už bet ką galima atsidurti teisme ar netekti priėjimo prie finansavimo (didelė dalis nevyriausybinių organizacijų priklausomos nuo užsienio šalių vystymuisi skiriamų lėšų). Tai būdinga ne tik Afrikai, bet ir Azijai bei kitoms pasaulio vietoms, susiduriančioms su panašiais iššūkiais.

Taigi net kai įstatymai leidžia, kartais kišami pagaliai į ratus. Tarkime, tą dieną negalite žygiuoti dėl to ar to, kitaip tariant, ieškoma pasiteisinimų, kad nesinaudotume Konstitucijoje įtvirtintomis demokratinėmis teisėmis. Pastebėjome, kad spontaniškomis akcijomis pasiekiame daugiau. Žinoma, nenorime dirbti anarchijoje, tikime partneryste su vyriausybėmis ir atitinkamų įstatymų reikia laikytis, vis dėlto, jei patys įstatymų leidėjai jų negerbia, spaudimas būtinas.

Ar Afrikoje populiarūs socialiniai tinklai ir ar tai skatina kokius nors pokyčius?

Taip, pavyzdžiui, „Facebook“ yra gana populiarus, taip pat yra keletas lokalių socialinių tinklų. Žmonės iš vienų valstybių taip komunikuoja su kitomis. Tiesa, kadangi galima paskelbti aktualijas ir apie tai diskutuoti, kai kurių šalių vyriausybės socialines medijas sustabdė ir negalėjai prie jų prisijungti.

Padėtis tokia, kad technologijos – socialinė medija iš tiesų padėjo pralaužti kai kuriuos apribojimus. Matome susijungiant jaunimą iš skirtingų žemyno kampelių, jie sužino apie tai, kas vyksta vienur ar kitur, ir patys pamėgina tai išbandyti savo aplinkoje.

http://geopolitika.lt/?artc=7500

Serbijos žurnalistas: „Valdžia, slaptosios tarnybos ir mafija čia susiję“

Žiniasklaida. Mafijos reikalai, slaptųjų tarnybų darbas ir neužgijusios žaizdos tarp kaimynų – tokia yra žurnalistikos Balkanuose kasdienybė. „Veidas“ apie tai kalbasi su žinomu Serbijos žurnalistu, „Newsweek Srbija“ vyriausiuoju redaktoriumi Miloradu Ivanovićiumi.

VEIDAS: Kokie dabar yra santykiai tarp buvusių Jugoslavijos respublikų?

M.I.: Esama daug įtampos. Nors dabar taika, ji yra trapi. Netgi vienas kokio nors politiko sakinys gali viską pakeisti. Tiek politikai, tiek žurnalistai turi būtų atsargūs, kad nesukeltų gaisro. Nemanau, kad ši padėtis galutinė, vietos konfliktui dar yra. Žinoma, karas nebūtų kaip dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, bet nedideli konfliktai vis dar įmanomi.

Žaizdos dar neužgijusios, ne visos praeities problemos išspręstos. Dar yra nenubaustų karo nusikaltėlių, be žinios dingusių žmonių. Netrūksta ir Balkanų politikų, naudojančių karštą retoriką. Pagrindinė įtampa kyla tarp serbų ir kroatų, serbų ir albanų, taip pat bosnių. Situacija nėra gera. Nors karas baigėsi beveik prieš dvidešimt metų, žmonės nesikalba, nebando suprasti vieni kitų. Tai kvaila.

VEIDAS: Kokios problemos Serbijoje šiuo metu aktualiausios?

M.I.: Žmonės Serbijoje apsėsti ekonomikos. Kadangi yra daug bedarbių, aktualūs dalykai – darbo vietų kūrimas, jo radimas, atlyginimų dydžiai. Valdžia tai tarsi bando spręsti, tačiau jai nesiseka, nes netrūksta korupcijos.

Kita karšta tema – migrantai. Tūkstančiai migrantų iš Sirijos, Afganistano ir kitur keliauja per Serbiją į Vengriją, o toliau – į kitas Europos Sąjungos šalis. Vengrija netgi planuoja statyti tvorą tarp Serbijos ir Vengrijos, kad sustabdytų šiuos migrantus. Serbijoje jie nesiekia likti, nes tai palyginti neturtinga šalis. Labiausiai juos vilioja Vokietija.

Daugiausiai migrantų galima pamatyti Belgrado gatvėse, miesto parkuose – laukiančių, kol kiti juos nugabens iki Serbijos ir Vengrijos sienos. Šeimos, moterys su vaikais miega Belgrado centre. Jų yra tūkstančiai, policija jų nemato, visi apsimeta, tarsi jų nebūtų. Valdžia akla, niekuo jiems nepadeda ir tiesiog tikisi, kad šie migrantai iškeliaus kažkur kitur. Tik paprasti žmonės atneša jiems maisto ir drabužių. Jie galėtų čia paprasčiausiai numirti, nors, kiek žinau, kol kas niekas nebuvo rimtai susirgęs ar sužeistas.

VEIDAS: Dirbate amerikietiško kapitalo savaitraštyje „Newsweek Srbija“. Ar yra skirtumų tarp amerikietiškos ir serbiškos tiriamosios žurnalistikos?

M.I.: Serbiškuoju būdu nebuvo įmanoma rašyti apie viską, ką norėjome nušviesti. Egzistavo savicenzūra, kai žinodavai, apie ką gali rašyti, o ko geriau nejudinti.

Savicenzūros buvimas Serbijos žiniasklaidoje tikrai jaučiamas, o „Newsweek“ taip nėra, neturime jokių draudžiamų temų ar žmonių. Jei manome, kad kokią nors istoriją reikia išspausdinti, dirbame prie to.

VEIDAS: Kokios temos Serbijoje tebėra tabu – susijusios su regiono praeitimi?

M.I.: Taip, bet ne tik. Taip pat susijusios su politika, nusikalstamumu, mafija, kitaip tariant, pavojingais žmonėmis, kurie gali pulti žiniasklaidą, žurnalistus, daryti finansinį spaudimą. Tiesa, spaudimas iš valdžios ar mafijos žiniasklaidai jau nėra toks didelis – didesnis kyla iš žiniasklaidos priemonės, kurioje dirbi, leidėjų. Žiniasklaida yra verslas ir atlyginimai daugiausia ateina iš reklamos. Taigi, jei atrandame ką nors skandalingo apie kokią nors didelę bendrovę, perkančią daug reklamos leidinyje, bus pagalvota du kartus, ar apie tai rašyti.

VEIDAS: Ar būna daug išpuolių prieš žiniasklaidą?

M.I.: Pastaraisiais metais ne, bet turime keletą neišaiškintų žurnalistų nužudymų. Šios žmogžudystės taip ir nebuvo išaiškintos. Vienas Serbijos žiniasklaidos tikslų – daryti spaudimą, kad tai būtų atlikta.

VEIDAS: Ar tiesa, kad Serbijoje valdžia, mafija ir slaptosios tarnybos yra glaudžiai susijusios?

M.I.: Taip. Iš tiesų apie korupciją rašome daug, tačiau atlieki ir išspausdini tyrimą, bet nebūna jokio rezultato. Tai pats baisiausias dalykas kiekvienam tiriamosios žurnalistikos žurnalistui: prie istorijos dirbi keletą mėnesių, viską ištiri, ir niekas nepasikeičia.

Tai yra Balkanų ir Rytų Europos skirtumas, palyginti, pavyzdžiui, su Didžiąja Britanija ar JAV. Jei JAV parašai gerą tiriamosios žurnalistikos istoriją, gali tikėtis, kad tai sukels pokyčių visuomenėje, kad vyriausybė imsis veiksmų. Bet padėtis negerėja. Taip pat reguliariai skelbiame tokių organizacijų, kaip „Transparency International“, tyrimus, bet valdžios elgesys nesikeičia. Žmonės Serbijoje tuo nesidomi, trūksta aktyvių, politiniame valstybės gyvenime norinčių dalyvauti piliečių. Visuomenė tam tikra prasme yra mirusi.

Visos Balkanų valstybės yra panašioje situacijoje, išskyrus Kroatiją, priimtą į Europos Sąjungą. Kas galėtų pakeisti padėtį, nežinau. Tikriausiai Serbija per daug metų gyveno krizėje ir žmonėms nusibodo tokios istorijos, jie nori kažko pozityvaus. Gal tai galėtų padaryti nebent Serbijos narystė ES, nors iki to mums reikėtų palaukti dar mažiausiai dešimt metų. Kroatijoje padėtis jau dabar kitokia, nes ES institucijos gali daryti spaudimą jos Vyriausybei.

VEIDAS: Kaip čia yra: sakote, kad Balkanuose žurnalistiniai tyrimai turi mažai įtakos, tačiau regionas garsėja stipria tiriamąja žurnalistika?

M.I.: Tai tiesa, nors ir paradoksalu. Niekur kitur nesu matęs daugiau stiprių tiriamosios žurnalistikos žurnalistų negu Balkanuose. Yra geras aspektas dėl Balkanų šalių žurnalistų – jie glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje. Tai naudinga dėl keleto priežasčių: kadangi dirba daugiau žmonių, istorijų kokybė aukštesnė, be to, tai yra pigiau, o pasiekiamumas didesnis.

Tai dažniausiai neiššaukia didesnių pokyčių, nors gali suveikti per kitus kelius. Kai kurie mūsų tyrimai buvo perspausdinti Vakarų žiniasklaidoje ir buvo labai palankiai priimti. Tarkime, viena istorija, prie kurios dirbau, buvo išspausdinta Serbijoje, tačiau čia nesukėlė jokio efekto. Tada po šešių mėnesių ją pasiūlėme JAV ir Didžiojoje Britanijoje leidiniams. Kai istorija buvo išspausdinta ten, ją pasigriebė visa Serbijos žiniasklaida ir poveikis buvo iš karto. Taigi, kai išspausdinome užsienyje, Serbijos žmonės suprato, kad tai yra svarbu.

VEIDAS: Dirbdamas prie straipsnių ne kartą dirbote su nusikaltėliais, tiesa?

M.I.: Man, kaip tiriamosios žurnalistikos žurnalistui, tenka dirbti su mafija, rašyti apie juos. Yra skirtingų būdų kaip tai daryti. Mano kolega ir aš turime taktiką stengtis su jais palaikyti gerus santykius. Dėl to turime galimybę matyti jų pasaulį. Pavyzdžiui, mano kolega ką tik pabaigė knygą apie mafiją buvusioje Jugoslavijoje ir jis buvo vienintelis, kuriam pavyko pasikalbėti su visais mafijos bosais Serbijoje. Aš pats su mafija dirbau prie daug savo istorijų. Tarkime, viena jų buvo apie tai, kaip mafija veikia Serbijoje šiais laikais, taip pat dirbau prie tyrimo apie nelegalų organų gabenimą, nelegalų migrantų pergabenimą ir kita. Taigi, kartais reikia dirbti su jais, kad gautum reikalingą informaciją. Kartais tai būna pavojinga, bet juk tiriamasis darbas visada pavojingas.

VEIDAS: Kodėl šie nusikaltėliai nebijo bendrauti su žurnalistais? Tai neatrodo itin logiška.

M.I.: Kai kurie bijo, bet kai kurie ne, nes mumis pasitiki, žino, kad nespausdinsime melo. Viskas gerai spausdinant straipsnius su jų nuotraukomis ir tikrais vardais. Jie  būna pasiruošę fotografuotis savo sūkurinėse voniose, prabangiuose namuose…

Žinote, ką dažnai darydavome? Nueidavome pas vieną mafijos narį ir pameluodavome, kad kitas mafijos narys sutiko kalbėtis, tada sutikdavo ir šitas.

VEIDAS: Ar dėl savo profesijos dažnai susiduriate su grasinimais?

M.I.: Taip, jų būna, bet jie nėra tokie rimti kaip anksčiau. Iš esmės gali rašyti apie viską, tiesiog turi žinoti, kaip tai daryti. Nesakau, kad mafiją gerbiame, bet apie juos rašome profesionaliai, todėl nesusiduriame su daug bėdų. Esu turėjęs keletą kitokių problemų, pavyzdžiui, buvo keletas užsakytų priešiškų straipsnių. Aišku, yra buvę piktų skambučių, elektroninių laiškų. Tarkime, kaip tik ir šiandien nežinia nuo ko gavau paslaptingą elektroninį laišką.

VEIDAS: Per paskaitą Lietuvos žurnalistams pasakojote apie į redakciją infiltruotus slaptųjų tarnybų agentus. Ar tai yra  išskirtinė istorija, ar dažna praktika Balkanų žiniasklaidoje?

M.I.: Normalu, kad į kiekvieną žiniasklaidos priemonę slaptosios tarnybos infiltruoja savo žmones, kad galėtų bent šiek tiek kontroliuoti žurnalistus, tai, ką jie praneša. Per savo karjerą dirbau Serbijos, Didžiosios Britanijos, Amerikos žiniasklaidoje ir situacija visur buvo ta pati.

Duosiu vieną pavyzdį iš laikraščio „The Sunday Times“, įsikūrusio Londone. Rašiau istoriją apie vieną britų agentą ir net dvi savaites istorija nebuvo išspausdinta. Paskambinau ir paklausiau, kas čia vyksta. Man atsakė, kad laikraštyje yra du žurnalistai, dirbantys slaptosioms šalies tarnyboms, ir kiekvieną jautrią istoriją jie siunčia dėl pritarimo, dabar jo kaip tik laukiama. Po to, kai pritarimas buvo gautas, istorija pasirodė. Taip vyksta Serbijoje, taip vyksta Didžiojoje Britanijoje ir veikiausiai taip yra ir Lietuvoje.

VEIDAS: Kokiais būdais bandoma daryti poveikį žurnalistams?

M.I.: Įtaka gali būti tiesioginė arba per tam tikrą minkštą spaudimą. Mes, žurnalistai, norime jaustis svarbiais. Kai slaptosios tarnybos, valdžios atstovai organizuoja susitikimus su žurnalistais ar redaktoriais, per juos dažnai atskleidžia mažas paslaptis, perteikia savo idėjas ir tikisi, kad tai išspausdinsime. Jei to nepadarome arba padarome kitaip, į kitus pusryčius pakvies ką nors kitus. Taip veikia vadinamieji įtakos agentai.

VEIDAS: Esate susidūrę su redakcijos žurnalistų elektroninių pašto dėžučių nulaužimu. Kaip manote, ko siekiama tokiais incidentais?

M.I.: Slaptosios tarnybos tiesiog bando išsiaiškinti, ką rašome. Jie gali stebėti mūsų mobiliuosius telefonus, kiekvieną telefoną paversti mikrofonu, nori sužinoti mūsų slaptažodžius, sekti, ką rašome elektroniniuose laiškuose. Yra keletas programų, kuriomis naudotis turėtų išmokti kiekvienas žurnalistas. Bėda ta, kad jie tingūs ir mano, kad yra niekam neįdomūs. Rekomenduočiau keletą kompiuterinių programų, užšifruojančių ir apsaugančių laiškus: „Hushmail“, „Tutanota“, taip pat ir Edwardo Snowdeno naudojamą programą „GPG“.

VEIDAS: Kodėl žurnalistų darbu taip domimasi?

M.I.: Tiriamosios žurnalistikos srityje dauguma istorijų vienaip ar kitaip susijusios su slaptosiomis tarnybomis. Bent jau Serbijoje jos labai galingos, artimai dirba su mafija, yra siejamos su nužudymais (manoma, kad bent du iš minėtųjų nužudytų žurnalistų nužudyti jų) arba, pavyzdžiui, jei rašai apie prezidentą ar ministrą pirmininką, jie nori žinoti, kas tai bus.

VEIDAS: Dar noriu paklausti, kaip vertinate kalbas, kad „tikroji“ žurnalistika – ką jau kalbėti apie tiriamąją – nyksta?

M.I.: Gyvename laikais, kai medijos keičiasi. Per kokius penkerius ateinančius metus žurnalistika visiškai pasikeis. Kai kurios senosios žurnalistikos formos mirs, tačiau kitos gims arba pasikeis. Pavyzdžiui, spausdintinė žiniasklaida beveik sunyks, o skaitmeninė žiniasklaida, socialinė medija iškils. Kur čia bus tiriamoji žurnalistika? Ji taip pat pakis. Gyvename labai greitoje visuomenėje, kurioje prie istorijos reikia prieiti greitai. Turėsime dirbti kur kas greičiau, skelbti istorijas „Twitter“, „Facebook“ ir kituose socialiniuose tinkluose. Tiriamosios žurnalistikos žanras nemirs, priešingai – taps dar stipresniu, nors ir kitokiais aspektais.

Apie ekspertą

Miloradas Ivanovićius yra vienas žinomiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų ne tik gimtojoje Serbijoje, bet ir Balkanuose. Jis daug metų dirbo įvairiose Serbijos žiniasklaidos priemonėse, o šiandien yra prestižinio leidinio „The Newsweek Srbija“ vyriausiasis redaktorius. Jis taip pat daug bendradarbiavo su Vakarų žiniasklaida: M.Ivanovićiaus straipsniai spausdinti „The Sunday Times“, „El Mundo“, „The Washington Times“, „Rabble“, „Mirror“ ir kitur, o radijo ir televizijos darbai yra pasirodę „Radio BBC“, „Al Jazeera“, „Radio France International“ ir kituose. Ekspertas taip pat dėsto įvairius kursus apie žurnalistiką.

http://www.veidas.lt/serbijos-zurnalistas-%E2%80%9Evaldzia-slaptosios-tarnybos-ir-mafija-cia-susije%E2%80%9C

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

A.Rimkūnas: „Lietuvoje kontrabandos sulaikoma daugiau nei Latvijoje ar Estijoje“

Muitinės veikla. Balandį Vyriausybė patvirtino Tarnybos LR muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo pakeitimo projektą. Jį pri­ėmus greta griežtinamų taisyklių būtų kuriamos palankesnės darbo sąlygos. Apie tai, kas pasikeistų jį priėmus, bei apie dabartines Muitinės departa­men­to problemas ir darbo rezultatus „Veidas“ kalba su finansų vice­mi­nistru, kuruojančiu šios institucijos veiklą, dr. Algimantu Rimkūnu.

VEIDAS: Kokių svarbiausių pokyčių tikimasi iš teikiamų statuto pataisų? Ar tai daugiausia susiję su taisyklių griežtinimu?

A.R.: Taip, bet ne vien. Lygia greta stengiamasi sudaryti palankesnes darbo sąlygas muitinės sistemoje. Patvirtinus šį Seimui pateiktą projektą būtų sudarytos geresnės galimybės racionaliau ir efektyviau naudoti turimus ribotus žmogiškuo­sius išteklius. Naujas teisinis reglamentavimas di­dintų muitinės pareigūnų motyvaciją siekti karjeros muitinės sistemoje, padėtų pritraukti į tarnybą muitinėje aukštos kvalifikacijos specialistų ir išsaugoti juos tarnyboje, be to, paskatintų muitinės pareigūnus labiau vertinti einamas pa­reigas, didintų jų atsparumą korupcijai.
Vienas svarbiausių pokyčių – galimybė formuoti profesinę patirtį turinčių muitinės pareigū­nų rezervą. Projekte numatyta ir galimybė tam tik­­­rais atvejais be konkurso ir atrankos priimti į tar­nybą muitinėje anksčiau institucijoje są­ži­nin­gai tarnavusius pareigūnus. Skatinant muitinės pareigūnus siekti karjeros būtų sudaromos sąlygos tarnybinės veiklos vertinimo metu perkelti mui­­tinės pareigūną į aukštesnės kategorijos pa­­rei­gas ne tik toje pačioje, bet ir kitoje muitinės įs­ta­i­goje.
Projekte numatoma kompensuoti važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos išlaidas ne tik muitinės pos­to, bet ir muitinės mobiliųjų grupių pareigūnams. Taip pat siūloma numatyti turtinės žalos, padarytos muitinės pareigūnui ar jo šeimos na­riams dėl pareigūno tarnybos, kompensavimo galimybę.
Be šių pakeitimų, projektu siūloma tiksliau reglamentuoti muitinės pareigūnų darbo ir poilsio laiką ir darbo laiko režimą, viršvalandinių dar­bų trukmę, pareigūnų tarnybos stažo skaičiavimą, kompensacijų mokėjimo tvarką pareigūnų, žuvusių atliekant pareigas, artimiesiems.
VEIDAS: Kokius aspektus norima reglamentuoti griežčiau?
A.R.: Siekiant didinti muitinės pareigūnų atsakomybę ir mažinti piktnaudžiavimo tarnybine pa­dė­timi galimybes siūloma nustatyti draudimus vi­siems, ne tik mui­­tinės postuose dirbantiems, pa­reigūnams tarnybos metu turėti tarny­­bai nereikalingų daiktų ir riboti turimą grynųjų pinigų sumą, neleisti, kad su savimi turėtų bran­gių­jų ak­menų, panašių dalykų. Muitinės pa­­­rei­gū­nas ga­­li būti patikrintas ir už pažeidimą gali būti skiria­mos įvairios tarnybinės nuobaudos iki atleidimo iš pa­reigų. Numačius tokią tvar­ką, tai pa­tik­rinti ga­lėtų pareikalauti jo virši­ninkas arba Muitinės departamento Tarnybinių tyrimų tarnybos (pa­na­šios, kaip Policijos departamentas turi Imu­ni­teto tarnybą), darbuotojai. Su­pras­ki­me, kad muitinė yra statutinė tarnyba, ji skiriasi nuo darbo, pavyzdžiui, mi­niste­rijose. Iš statutinių tar­­nautojų galima reikalau­ti gerokai daugiau ir jie privalo pa­klusti griež­­tesnėms taisyklėms. Visas jų darbas reglamentuojamas pagal specialų statutą.
Taip pat projektu norima pakeisti nuostatas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo termino – tai pa­­­dėtų užtikrinti tarnybinės atsakomybės ne­iš­ven­­­giamumo principą muitinėje. Siūloma papildy­ti ir prie­saikos Lietuvos Respublikai tekstą są­ži­nin­gumo ir nešališkumo požymiais ir numatyti at­lei­dimo iš tarnybos pagrindą, kai muitinės pa­rei­gū­nas atsisako prisiekti arba sulaužo duotą prie­saiką.
Galiausiai numatyta muitinės pareigūnų rotacija. Tai iš tiesų yra sveikas dalykas: svarbu, kad muitinės pareigūnas nebūtų visą laiką dirbęs tik vienoje vietoje ir „nesuaugtų“ su ja.
VEIDAS: Jeigu iš muitinės pareigūnų galima tiek daug reikalauti, griežtai prižiūrėti jų veiklą, tai kodėl tokios problemos, kaip piktnaudžiavimas tarnyba, korupcija, yra taip stipriai išvešėjusios?
A.R.: Negi muitinė jau pagal savo apibrėžimą sa­ko, kad tai tokia vieta, kurioje negalima tikėtis, kad visi būtų sąžiningi? Beje, dar Biblijoje rašoma, kad vienas iš Kristaus mokinių buvo muitininkas ir prisidėdamas prie Kristaus davė įžadus, jog daugiau niekada neims kyšių. Regis, problemų ištakos tikrai senos.
Neimsiu teigti, kad Lietuvoje korupcijos problemos nėra. Visiškai nesenas atvejis, kai net apie trisdešimt Medininkų kelio posto muitininkų buvo pagauti piktnaudžiaujantys tarnybine padėtimi. (Tai buvo didžiausia korupcinio pobūdžio byla Lietuvos muitinės istorijoje – V.S.) Jie buvo įsitraukę, nors ir į smulkią, bet vis vien nesąžiningą veiklą: šie muitininkai imdavo pinigus už tai, kad lengviau praleistų per Lietuvos sieną su Baltarusija.
Korupcijos problema neišnykusi, bet visomis priemonėmis stengiamasi ją eliminuoti. Neretai tokių negatyvių reiškinių priežastys būna labai paprastos – paprasčiausiai nepakankamas darbo apmokėjimas. Atsiranda žmonių, kurie stengiasi įsidarbinti tokioje vietoje, kaip pasienio kontrolės punktai, tikėdamiesi prisidurti prie atlyginimo. Tai suprasdama Vyriausybė stengiasi padidin­ti atlyginimus, taip pat veikia pareigūnų skatinimo sistema, tarkime, kai sulaikoma stambi kontrabanda, darbuotojai gauna premijas.
Koks šios problemos mastas? Tikiuosi, nelabai didelis. Be to, juk yra specialus muitinės žval­­gybos padalinys, kuris vykdo žvalgybą, padėda­mas sulaikyti kontrabandines prekes, taip pat yra tam tikras imuniteto padalinys –  Tarnybinių tyrimų tarnyba, kuri veikia kaip ir Policijos de­partamente ir prižiūri, kad dirbantieji muitinės sistemoje būtų sąžiningi.
VEIDAS: Kiek 2013 ir 2014 m. pradėta tarnybinių patikrinimų ir skirta nuobaudų?
A.R.: 2013 m. atlikti 74 tarnybiniai patikrinimai, 60-iai pareigūnų ir darbuotojų skirtos tarnybinės nuobaudos, 2014 m. atlikti 77 tarnybiniai patikrinimai, nuobaudos skirtos 47 pareigūnams ir darbuotojams.
Daugiausiai tarnybinių nusižengimų nustatoma ir įtarimų dėl korupcinio pobūdžio nusikalsta­mų veikų pareiškiama žemiausios grandies mui­tinės pareigūnams, tai yra muitinės postų inspektoriams.
VEIDAS: Kai policijoje buvo įsteigta Imuniteto tar­nyba ir sugriežtėjo reikalavimai, anksčiau itin populiari kelių patrulių pareigybė tapo nebepopuliari ir stipriai sumažėjo norinčiųjų dirbti. Ar nebijoma kažko panašaus?
A.R.: Sutinku, kad taip gali nutikti. Darbo jėgos te­kamumas muitinėje jau dabar yra tam tikra problema.
VEIDAS: Kaip mažinama korupcijos rizika, kokių prevencinių priemonių imamasi?
A.R.: Visų pirma nuosekliai įgyvendinama kovos su korupcija programa, skirta korupcijai Lie­tu­vos muitinėje užkardyti. Didelis dėmesys skiriamas asmenų, pretenduojančių į tarnybą Lie­tu­vos Re­spublikos muitinėje, tikrinimui, atliekami pretendentų asmenybės savybių vertinimai, nuolat organizuojami antikorupciniai mokymai, visuomenė informuojama apie nustatytus korupcijos atvejus ir apie muitinės veiklą kovojant su korupcija. Vyk­domos ir kitos įvairios antikorupcinės priemonės, svarstomos galimybės ateityje pasienio postuose įdiegti vaizdo ir garso fiksavimo įran­gą.
VEIDAS: Kas labiausiai lemia tokią problemą: mū­sų mentaliteto veiksnys, paprasčiausias apsileidimas?
A.R.: Sakyčiau, visas kompleksas aspektų. Vis dėlto tai tikrai ne vien Muitinės departamento problema: Lietuvoje yra ne viena sritis, kurioje vienu rankos mostu išspręsti visų problemų ne­pavyksta. Juk žinome, kad tik administracinėmis priemonėmis visko sutvarkyti neįmanoma, dar reikalingas didesnis pačių dirbančiųjų muitinės sistemoje sąmoningumas, žinoma, turi atsirasti geresnė ekonominė motyvacija. Mano nuomone, tik racionalus tokių priemonių kompleksas gali duoti apčiuopiamesnių rezultatų. Jeigu viskas būtų taip paprasta, kad tik įvedus kažkokias geležines taisykles būtų išspręstos visos problemos, gyvenimas taptų daug paprastesnis. Ne­paisant visko, manau, kad padėtis eina geryn.
Kalbant apie Lietuvos muitinės vardą ir re­putaciją tarp ES valstybių reikia pabrėžti, kad jis tikrai geras. Lietuvos muitinė yra viena iš matomų institucijų. Pavyzdžiui, mūsų muitinė dalyvau­ja Rytų partnerystės programoje ir padeda to­­kioms šalims, kaip Gruzija, Ukraina, Mol­dova, taip pat iš dalies Armėnija, Azerbai­dža­nas. Mū­sų muitininkai jau ne vienoje valstybėje yra perteikę savo patirtį kitų valstybių muitininkams ir tik­rai yra labai vertinami. Yra ir gerų pusių.
VEIDAS: Jei bus priimtos šios pataisos, ar yra to­lesnių tikslų dėl muitinės veiklos gerinimo?
A.R.: Šiuo metu Lietuvos muitinė aktyviai dirba pereidama prie visiškai elektroninių muitinės pro­­cesų. Tai reiškia, kad verslui bus sudaryta ga­limybė deklaruoti krovinius nevykstant į muitinę. Muitinės deklaracijų apdorojimo sistema pri­­ims visas importo, eksporto, laikinojo saugojimo dek­laracijas elektroniniu formatu ir sprendi­mai dėl prekių įforminimo bus priimami virtua­lioje ap­linkoje. Verslas apie deklaracijos ap­do­rojimo būsenas ir muitinės priimtus sprendimus bus in­formuojamas elektroninėmis žinutėmis.
Kitas svarbus artėjantis dalykas visos Europos Są­jungos mastu – naujasis ES muitinės kodeksas, ku­ris bus taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d. ir nu­matys tam tikras bendras visoms ES valstybėms normas. Rengiantis jo įgyvendinimui nu­ma­­­toma ir tarptautinė šalių narių muitinių ko­mu­ni­kacija: tai reiškia, kad verslininkai galės įfor­min­ti krovinius, esančius vienoje šalyje narėje, mui­tinės deklaraciją pateikdami kitoje šalyje narėje.
VEIDAS: Kiek muitinė kasmet surenka pajamų? Kaip šios sumos keitėsi pastaraisiais metais?
A.R.: Lietuvos muitinė Finansų ministerijos mokesčių surinkimo planą pastaraisiais metais įvykdo ir netgi viršija. Pernai į valstybės biudžetą muitinė surinko 442 mln. 524 tūkst. Lt muitų, akcizų bei pridėtinės vertės mokesčio – PVM. Mokesčių surinkimo planas įvykdytas 120 proc. 2013 m. muitinė biudžetą papildė 889 mln. 880 tūkst. Lt mokesčių.
Keletą pastarųjų metų didžiausią muitinės surinktų mokesčių dalį sudarydavo importo PVM (85–88 proc.), o pasikeitus šio mokesčio ad­ministravimo tvarkai surenkamo PVM dalis mui­tinės įplaukų struktūroje nuosekliai mažėja. Nuo 2013 m. kovo 1 d. pasikeitė šio mokesčio ad­ministravimo tvarka, kai didžiosios dalies (99 proc.) importo PVM sumokėjimo kontrolė perduodama Valstybinei mokesčių inspekcijai.
VEIDAS: Prieš keletą metų daug kalbėta apie in­ten­syvią kovą su kontrabanda. Kuo tai baigėsi?
A.R.: 2014 m. Lietuvos muitinės užkardyta žala valstybei viršijo 30 mln. Lt, 2013 m. – 35 mln. Lt. Lietuvos muitinės indėlį kovojant su šešėline rinka galėtume iliustruoti ir nelegalios tabako rinkos mažėjimu: 2010 m. šešėlinė tabako rinka viršijo 42 proc. Nuo 2010 m. bendromis teisėsaugos institucijų pastangomis nelegalią tabako gaminių rinką Lietuvoje pavyko sumažinti net 15 proc. – iki, naujausiais duomenims, 27 proc.
Paplitęs būdas nustatyti, kokia dalis čia surūkomų cigarečių yra legali, kokia ne, – pagal tuščių pakelių skaičių. Yra pasamdomi kokie studentai, kurie renka išmestus tuščius pakelius, ir pagal tai (nors ir labai apytiksliai) nustatoma, kokia rūkytų cigarečių dalis yra kontrabandinė. Šiuo metu nelegalių cigarečių surūkoma apie 25 proc., tačiau šis rodiklis sumažėjo nuo 27 proc.
Kontrabandos srautai priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausia – nuo kainos skirtumo Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse. Šiuo metu didžiausias skirtumas yra su Baltarusija, todėl di­džiausias kontrabandos srautas keliauja bū­tent iš jos. Ne viskas lieka Lietuvoje – daug  nukreipiama į Vakarų valstybes. Juk kontrabandininkai suinteresuoti kuo didesniu pelnu: cigarečių pakelio kaina Vilniuje ir Londone skiriasi du su puse ar tris kartus. Tai­gi mūsų muitininkų uždavinys – sulaikyti kon­trabandą ne tik į Lie­tuvą, bet ir į kitas ES valstybes. Saugome ne tik savo, bet ir išorinę Europos Sąjungos sieną.
Kontrabandos mažėjimo tempas gana didelis. Tai įvertina ne tik Lietuvos specialistai. Yra toks garsus šios srities mokslininkas iš Austrijos Friedrichas Schneideris. Jo vertinimu, šešėlinės ekonomikos mastas sumažėjo visoje ES.
VEIDAS: Kiek kontrabandinių prekių lieka Lie­tuvoje, o kiek keliauja į kitas Europos šalis?
A.R.: Sunku pasakyti. Jeigu kalbėtume apie tabako gaminius ir atsižvelgtume į tai, kad kainų skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos ar Di­džio­sios Britanijos yra didelis, manau, čia aktualesnis tranzito tikslas.
VEIDAS: Kaip keičiasi kontrabandos srautai? Ką dažniausiai bandoma įvežti nelegaliai?
A.R.: Populiariausia kontrabandinė prekė jau daug metų yra tabako gaminiai. Muitinės pareigūnų praėjusiais metais sulaikytų tabako gaminių vertė siekia 13 mln. eurų: tai 116 mln. vienetų ci­ga­rečių ir trys tonos tabako. Panašus kiekis rū­ka­lų buvo sulaikytas ir 2013 m. Tuomet konfis­kuota 117 mln. vienetų cigarečių ir 1,6 tonos tabako.
Alkoholis nėra populiari kontrabandinė pre­kė. Dažniausiai nelegalūs alkoholiniai gėrimai į Lietuvą kontrabandos būdu nėra įvežami – jie gaminamas Lietuvoje nelegaliose gamyklėlėse ir klijuojamos rusiškos arba baltarusiškos etiketės. Šie gėrimai gaminami iš denatūruoto etilo alkoholio, kuris į Lietuvą įvežamas iš Eu­ro­pos Są­jun­gos šalių – Lenkijos ir Latvijos. Mui­tinė to­kius krovinius tikrina turėdama informacijos, ste­bi jų judėjimą, dalijasi informacija, ir bendradarbiaujant su kitomis teisėsaugos institucijomis nelegalios alkoholio gamyklėlės yra išaiškinamos, jų veikla nutraukiama.
Jei kalbėsime apie naftos produktus, priminsiu, kad Europos Sąjungos teisės aktai leidžia iš trečiosios šalies įvažiuojančiam automobiliui įsivežti pilną baką degalų. Teisės aktai pažeidžiami, jei įvežus degalus be mokesčių iš automobilio jau šalies viduje jie yra išpilami ir parduodami. Nuo 2014 m. vasario muitinė įvedė prievolę deklaruoti įvežamą degalų kiekį. Taikydami šią kontrolės priemonę 2014 m. muitinės pareigūnai nustatė apie 8,6 tūkst. degalų gabenimo pa­žeidimų ir, apskaičiavę mokėtinus mokesčius, su­rinko 2,1 mln. Lt, 58 proc. daugiau nei 2013 m. (1,36 mln. Lt).
Pastaraisiais metais labai išaugo muitinės pa­reigūnų sulaikytų narkotikų kiekiai: 2014 m. Lie­tuvos muitinės pareigūnai sulaikė 822 kg narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Tarp su­laikytų narkotikų – kokainas, hašišas, amfetaminas bei kitos sintetinės narkotinės medžiagos. 2013 m. buvo sulaikyta daugiau kaip tona narkotikų. Šių medžiagų gabenimo srautai nesikeičia: narkotines medžiagas bandoma vežti ir iš Va­karų į Rytus, ir iš Rytų į Vakarus, Skan­di­na­vijos valstybes.
Grįžtant prie tabako kontrabandos srautų, pastaraisiais metais tendencijos nelabai keičiasi: kaip minėjau, pigias baltarusiškas cigaretes siekiama atgabenti į Lietuvą ir nukreipti toliau – į Vakarų Europos šalis. Bet pastaraisiais metais daugiausiai tabako gaminių buvo sulaikoma Lie­tuvos ir Baltarusijos pasienyje, o šiemet Lie­tu­vos muitinės pareigūnai vis dažniau sulaiko ne­legalių tabako gaminių, įvežtų iš Latvijos. Sus­tiprinus išorinės Europos Sąjungos sienos kon­trolę toks nelegalių tabako gaminių srauto pasikeitimas siejamas su minimalia ir fragmentiška kontrole tarp Šengeno šalių, kuri tevykdoma muitinės mobiliųjų grupių jėgomis. O tarptautinės nusikalstamos grupuotės noriai išnaudoja Šengeno erdvės, užtikrinančios laisvą as­me­nų judėjimą, privalumus. Be to, kaimyninėse valstybėse taip pat brangsta cigaretės. Saky­ki­me, Rusijoje pabrangimas įvyko dėl to, kad buvo padidinti cigarečių akcizai, ir tai tapo nebe taip patrauklu, kainų skirtumas mažesnis, palyginti su Baltarusija.
Apskritai tradiciškai problemiš­kiausia pa­dėtis postuose su Baltarusija ir Ka­liningrado sritimi.
VEIDAS: Kaip ankstesnės Vyriausybės paskelbta ko­va su šešėliu? Kaip sekėsi iš šešėlio traukti tą ža­dėtą milijardą litų?
A.R.: Deja, milijardo ištraukti nepasisekė, bet šešėlinę rinką kažkiek pa­vyko sumažinti. Da-bartinė Vyriausybė kovoje su šešėliu iš tikrųjų yra pasiekusi gana nemažų laimėjimų. Ypač  kontroliuodama dyzelinių degalų įvežimą. Praėjusiais metais buvo įvesta nauja de­galų kiekio krovininiuose automobiliuose tikrinimo ir deklaravimo tvarka. Viskas veikė taip: įva­­ž­iuo­jantys krovininiai automobiliai, kurių de­galų talpyklos yra iki 1,5 tonos, privalėdavo deklaruoti degalų kiekį, o išvažiuojant iš Lietuvos tai vėl būdavo tikrinama ir palyginama. Rei­kė­da­vo pateisinti, kam jis sunaudotas.
Dėl šitos labai paprastos priemonės pernai dyzelinių degalų pardavimas ir už tai surenkamas akcizas padidėjo 17 proc. Tai labai ženklu. Tiesą sakant, surenkami akcizai yra tas biudžeto pajamų straipsnis, kuris nuolat viršija planą. Su­p­lanuojame kukliau, bet pasiseka geriau. Ypač dėl dyzelinių degalų akcizų surinkimo, bet taip pat ir dėl cigarečių.
VEIDAS: Ar yra skaičiavimų, kiek nesurenkama į valstybės biudžetą dėl kontrabandos?
A.R.: Bendrų skaičiavimų, kiek į valstybės biudžetą nesurenkama lėšų dėl kontrabandos, nė­ra. Vis gi, pavyzdžiui, Nacionalinė tabako ga­min­tojų aso­­ciacija skaičiuoja, kad dėl kontrabandinių ci­g­arečių valstybė kasmet netenka apie 100 mln. eurų pajamų.
VEIDAS: Muitininkams teko daug modernios tech­­nikos. Kas buvo naudingiausia? Kiek tai pa­veikė rezultatus?
A.R.: Per pastaruosius trejus metus Lietuvos mui­­tinė įsigijo keturias naujas rentgeno kontrolės sistemas ir jos veikia tuose tarptautiniuose postuose, per kuriuos keliauja didžiausi prekių srautai: Medininkų, Lavoriškių, Panemunės ir Ky­bartų kelio postuose. Šiuo metu Lietuvos mui­­tinė iš viso eksploatuoja devynias rentgeno kon­trolės sistemas. Per vieną valandą jos gali nu­skenuoti 20 visiškai pakrautų krovininių tran­sporto priemonių. Tai labai pagreitina muitinį tikrinimą ir palengvina legalaus verslo atliekamas procedūras. Rentgeno aparatų toks dydis, kad galima skenuoti net visą vagoną, nors, žinoma, jei tokiu būdu tikrintume kiekvieną sunkvežimį, eilės būtų labai didelės, o to niekas nenori.
Praėjusiais metais Lietuvos, Latvijos ir Es­tijos muitinėms Europos kovos su sukčiavimu tar­nyba (OLAF) skyrė finansavimą projektui „Bal­tijos šalių muitinių naudojamų rentgeno kontrolės sistemų vieningo duomenų mainų tink­lo kūrimas“ įgyvendinti. Planuojama, kad jau 2016 m. visos trys Baltijos valstybių muitinės galės keistis duomenimis apie krovinius, patikrintus rentgeno sistemomis, įvertinti jų rizikingumą ir sparčiau priimti sprendimus dėl jų tikrinimo.
Vis dėlto svarbios ne tik modernios kontrolės prie­monės, bet ir informacinės sistemos, kurios pa­deda atrinkti tikrinimui rizikingus krovinius. Ri­zikos valdymas – tai pagrindinis muitinės kontro­lės instrumentas, užtikrinantis balansą tarp tran­sporto srautų ir kokybiško muitinio tikrinimo.
Pavyzdžiui, numerių atpažinimo sistema (NAS) atlieka automatinį ir nepertraukiamą per muitinės postus vykstančių transporto priemonių valstybinių registracijos numerių atpažinimą. Atpažinti numeriai lyginami su įrašais, esančiais įtartinų numerių duomenų bazėje. Pagrindiniai šios sistemos naudotojai – ne tik Lietuvos muitinės, bet ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnai. Be to, nuo 2013 m. pradžios veikia bendra su Latvijos ir Estijos muitinėmis NAS duomenų bazė, kurioje kaupiami duomenys apie transporto priemones, kertančias trijų Baltijos šalių išorines sienas. Nu­matoma analogišką sutartį pasirašyti ir su Len­kijos muitinės tarnyba.
Taip pat stengiamasi nustatyti rizikingus vairuotojus ar įmones, kurios sulaukia griežtesnės kon­trolės. Antra vertus, tas įmones, kurios visą lai­ką dirbo sąžiningai, niekada nepapuolė su kaž­kokiais negerais dalykais, kaip tik stengiamasi pozityviai diskriminuoti. Tie, kurie geriau dir­ba, tuos reikia mažiau kontroliuoti. Tai yra tarp­tautinė praktika.
VEIDAS: Skeptikai neretai sako, kad nebus rimtesnių pokyčių, kol nepasikeis kartos. Ką apie tai manote jūs?
A.R.: Na, Mozė keturiasdešimt metų po dykumą vedžiojo žydų tautą, kad pasikeistų kartos ir jų mąstysena. Sakyčiau, kad vis vien bendra tendencija pozityvi: kylant pragyvenimo lygiui šalyje padėtis gerėja, žmonės Lietuvoje tampa sąmoningesni, ne tokie tolerantiški pigesnėms kon­trabandinėms prekėms. Manau, bent dalis žmonių niekada nepirks kontrabandinių cigarečių, nes jų socialinė padėtis, tam tikras savęs vertinimas ir panašūs dalykai to neleis daryti.
Viliuosi, kad mūsų tolerancija kontrabandinėms prekėms mažėja. Deja, tai yra vienas tų da­lykų, dėl kurių Lietuva labai atsilieka, net pa­lyginti su Estija. Tyrimai rodo, kad ten žmonės kur kas mažiau toleruoja kontrabandinių prekių vartojimą negu Lietuvoje.
VEIDAS: Kaip skiriasi kontrabandos sulaikymo mastai Baltijos valstybėse?
A.R.: Kokius pastaruosius penkerius metus Lie­tu­va tarp Baltijos valstybių pirmauja pagal sulaikomų kontrabandinių prekių kiekį. Latvijoje ir Estijoje kontrabandos sulaikoma mažiau.
VEIDAS: Ar Lietuvos muitinės padėtis kuo nors ki­tokia dėl to, kad kontroliuojama visa ES sie­na? Gal gaunamas didesnis finansavimas?
A.R.: Ne visų valstybių muitinės dirba vienodomis sąlygomis. Lietuvos siena sutampa su išorine ES siena ir ribojamės ne su ES šalimis narėmis Bal­ta­rusija, Rusija – Kaliningrado sritimi. Tai mums ne­abejotinai uždeda didesnę atsakomy­bę: kontroliuojamas prekių patekimas į ES, surenkami mo­kesčiai, muitai, dalis PVM, tai pas­kui perskirs­toma ir patenka ne vien į Lie­tu­vos, bet ir į ES biudžetą. Pagal esamą tvarką, nes visa užsienio prekyba su ES yra Europos Ko­mi­si­jos kompetencija ir mokesčiai iš tos prekybos nu­kreipiami į ES biudžetą. Šiuo atveju Lie­tu­vai už ad­ministravimą paliekami tik 25 proc. Vis dėlto žiū­rint plačiau Lietuva iš ES biudžeto gauna maždaug penkis kartus daugiau, negu sumoka į jį.

Kas mums mokės pensijas 2030-aisiais?

https://i1.wp.com/www.veidas.lt/wp-content/uploads/pensininkai63.jpg

Socialinė rūpyba. Visuomenei vis labiau senstant, o darbingo amžiaus gyventojų mažėjant, pagrįstai kyla klausimas, kas ateityje Lietuvoje uždirbs pensijas. Norint išspręsti įsisenėjusias problemas ir įveikti naujus iššūkius, teks keistis ir socialinės apsaugos sistemai.

Apie tai apskritojo stalo diskusijoje, pavadintoje „Kas mokės pensijas 2030 m.?“ diskutavo Valstybinio socialinio draudimo („Sodros“) fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Raimondas Kuodis, sociologas ir ekonomistas Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis. Diskusiją moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Vyksta įvairių debatų dėl „Sodros“ fondo įtraukimo į biudžetą. Kyla rimtas klausimas: ar turi prasmės fondo, kuris formaliai per metus patiria apie porą milijardų litų nuostolių, egzistavimas? Ar iš tikrųjų valstybė turi „žaisti“ su tais pinigais, perdėdama juos iš vienos kišenės į kitą? Tai techniniai klausimai. Yra ir filosofinis: kas bus su Lietuvos demografine situacija, pasakyta aiškiai, nors mūsų politinis elitas šiuos skaičius ignoruoja. Jam, ypač prieš rinkimus, nenaudinga pasakyti, kad reikia imtis ryžtingų sprendimų, nes tai būtų nepopuliarus žingsnis. Taigi kaip tokiame kontekste matote tolesnį „Sodros“ fondo egzistavimą?

M.SINKEVIČIUS: Kuriant šį fondą remtasi Vokietijos modeliu. Tai daryta su mintimi, kad reikalingas tam tikras autonominis fondas, turintis savireguliacijos mechanizmą. Šalia fondo trišaliu pagrindu įkurta taryba, į kurią įtraukti darbdaviai, valstybinių institucijų atstovai ir profesinės sąjungos. Fondas turi rinkti pajamas, kiek jų surenka, tiek ir išmoka išmokų.

Fondas gali gerai funkcionuoti, kai jis kiek įmanoma atribojamas nuo politinių įtakų. Šalia fondo esanti taryba turėtų sakyti, kad jei pagal tokius patvirtinamus įmokų tarifus šiais metais planuojame surinkti tiek pajamų, tai turėsime tokias ir tokias išmokas. Kai darbdaviai ir darbuotojai suneša į fondą įmokas, atrodo logiška, kad niekas jų neimtų naudoti kokioms nors kitoms reikmėms. Aišku, galų gale susiklostė taip, kad veikimo principai truputėlį pasikeitė. Pritrūko politinės valios ir kultūros tam, kad suprastume, jog nereikia kištis į gerą daiktą. Politikai ėmė reguliuoti: tarkime, sako – neturime pinigų, bet vis tiek mokėkime didesnes išmokas, arba atvirkščiai. Per daugelį metų susiklostė tokia padėtis, kad, nors tarsi ir norima, jog fondas būtų autonomiškas, bet lygia greta siekiama jam daryti tam tikrą įtaką, jį valdyti. Svarbu, kad fondas būtų atskiras, – ne taip ir svarbu, kas jį administruos.

A.ŠINDEIKIS: Prieštaravimą lemia pats fondo įkūrimas. Jeigu politikai turi galimybę nustatyti mokesčių bazę, išmokas, jūsų pareigas, tai, jei turite fiksuotas įmokas, keičiantis demografinei situacijai neišvengiamai visada turėsite deficitą. Juk politinė valia visada būti geriems (ypač prieš rinkimus) pralenkia realias šalies galimybes.

M.SINKEVIČIUS: Tik kai nėra aiškių taisyklių. Dabar mes bene vieninteliai ES neturime aiškių išmokų indeksavimo taisyklių, todėl ir gali dominuoti politinė valia. Kai šalys turi aiškias išmokų indeksavimo taisykles, kiekvienais metais gali pasakyti, kad, tarkime, įvertinus praėjusių trejų metų užmokesčio fondo augimą, infliacijos didėjimą jos yra taip ir taip indeksuojamos. Kokiais tempais auga ekonomika, kiek turime pinigų, tiek ir galima jų padalyti.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, kiekvienais metais turėtų būti mokamos vis kitokios pensijos?

M.SINKEVIČIUS: Daugelyje Europos šalių taip ir yra. Juk, pavyzdžiui, egzistuoja infliacija, o žmonėms už kažką reikia normaliai gyventi; užmokesčiai irgi kasmet keičiasi, o pensijos Lietuvoje nesikeitė nuo 2008 m.

A.ŠINDEIKIS: Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pensijos, kurios paskirtos ir mokamos, formaliai yra asmens nuosavybė.

M.SINKEVIČIUS: Čia irgi problema. Kai pensijų negalima mažinti, tada jas sudėtinga kiekvienais metais tam tikru dydžiu ir indeksuoti. Tarkime, siūlomame naujajame indeksavimo įstatyme įrašytas tam tikras amortizatorius. Jame siūloma, kad jei infliacija didėja, pavyzdžiui, trimis procentais, didinkime pensijas tik dviem procentais, o vieną pasidėkime į rezervą. Aišku, labai paprastai sakau.

Kitos draudimo rūšys (ligos, motinystės, nedarbo) turėtų būti geriau subalansuotos. Yra ir tokia problema, kad draudimo pinigais bandoma skatinti, tarkime, gimstamumą Lietuvoje. Jei norima tai skatinti, šitai reikia daryti ne paimant iš apdraustųjų pinigus, kuriuos jie atsideda pensijoms.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jūsų požiūriu, „Sodros“ fondas turėtų išlikti, tik geriau tvarkomas, veikiantis pagal aiškias taisykles? Net nepaisant to, jog, matyt, daug metų valstybei tektų primokėti į jį iš biudžeto, kad būtų subalansuojami jo mokėjimai?

M.SINKEVIČIUS: Valstybei nereikėtų kažko primokėti „Sodrai“. Praktiškai kiekvienais metais galėtume gyventi be valstybės dotacijos, jei tik Seime nebūtų nuspręsta kažkam stipriai padidinti išmokų ir jei nekiltų krizių. Pagrindinė problema yra kita. Bazinė pensija iš principo yra lyginamoji, perskirstomoji dalis, kurią praktiškai visi gauna vienodą. Daugelyje valstybių bazinės pensijos mokėjimą perima valstybės biudžetas. Vis dėlto Lietuvoje bazinė pensija yra labai didelė – ji sudaro apie 60 proc. visų pensijų draudimo išlaidų. Tai reiškia, kad didelė dalis asmenų nesumoka tiek įmokų, kad galėtų gauti bent bazinę pensiją, tad jiems lėšų reikia perskirstyti tų, kurie įmoka daugiau, sąskaita.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad apsisprendėme įskaityti senuosius sovietmečio stažus, atlyginimus ir kita. Jei valstybės biudžetas prisiimtų mokėti bazinę pensiją, o pačios pensijos dydis priklausytų nuo to, kiek žmogus įmokėjo, tai deficitą iš esmės turėtume tik dėl motinystės išmokų. Vėlgi gimstamumas skatinamas draudimo pinigais, o tai nėra teisinga. Sureguliavus šiuos santykius „Sodros“ biudžetas būtų subalansuotas.

R.LAZUTKA: Aktualus klausimas, kiek „Sodra“ subsidijuoja valstybę. Žiūrėdami į šeimos politiką matome, kad „Sodra“ remia šeimas. Iš „Sodros“ pinigų finansuojami tokie dalykai, kurie turėtų būti finansuojami valstybės.

Kitas dalykas: suteikiame galimybių dirbti, dėl kurių žmonės iš tikrųjų pabėga iš darbo rinkos ir dėl to nemoka „Sodrai“ arba moka labai mažai. Galima sakyti, kad socialinis draudimas, neapimdamas tų žmonių, subsidijuoja užimtumą. Pavyzdžiui, kirpėjas ar statybininkas, užuot ėjęs dirbti pagal darbo sutartį, ima verslo liudijimą ir nemoka „Sodrai“. Skatiname tokį žmonių užimtumą, kuris neįtrauktas į socialinį draudimą. Apmokestinkime juos normaliai.

A.ŠINDEIKIS: Kiek tarp darbingo amžiaus žmonių yra nedalyvaujančių „Sodros“ sistemoje?

M.SINKEVIČIUS: Jie sistemoje dalyvauja, bet iš esmės bazinei pensijai – maždaug iki 110 eurų. Tokių yra apie 200 tūkst. nuo 1,3 mln. visų darbingo amžiaus žmonių. Be to, reikia suprasti, kad jie iš tokios pensijos senatvėje nesugebės gyventi ir jiems vis tiek prireiks socialinės paramos.

R.LAZUTKA: Mačiau, kaip kūrėsi socialinis draudimas Lietuvoje. Šis įstatymas buvo priimtas dar net nepaskelbus nepriklausomybės. Toks modelis buvo pasirinktas todėl, kad jis yra arčiau rinkos ekonomikos modelio. Jis numato išmokas, kurias žmonės „nusiperka“ iš anksto. Kitur jis veikia gerai, o kaltę, kad Lietuvoje jis gerai neveikia, priskirčiau politinės valios nebuvimui.

Susitaikykime su tuo, kad darbo rinka Lietuvoje yra specifinė: algos labai mažos (bent formalios, nuo kurių mokami mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos); antras dalykas – yra galimybių dirbti ne pagal darbo sutartį, o kitais būdais, ir dėl to vyksta darbo rinkos erozija. Taip pat – dėl paties tarifo. Kadangi „Sodros“ ar sveikatos draudimo tarifas (plius gyventojų pajamų mokestis) yra toks didelis, kelti atlyginimą darbdaviui tampa labai brangu. Kai atlyginimai maži, mažos ir visos įmokos „Sodrai“.

Kai lyginame vidutinę pensiją ir vidutinę algą Lietuvoje, pensija nėra maža ir sudaro 55 proc. Vis dėlto kada palyginame bendrojo vidaus produkto dalį vienam gyventojui ir vidutinę pensiją, matome, kad pastaroji labai maža.

M.SINKEVIČIUS: Iš tiesų „šešėlis“ – didžiulė problema. Be to, yra kita spraga: turime apie 170 tūkst. asmenų, sudėjus visas jų pajamas, dirbančių mažiau nei už minimalų atlyginimą. Čia tikrai yra „šešėlis“. Estai tai išsprendė paprastai: priėmė įstatymą dėl minimalaus socialinio draudimo įmokos tarifo. Vadinasi, gali dirbti ir už šimtą ar du šimtus litų, bet darbdavys už tave vis tiek turi sumokėti socialinį ir sveikatos draudimą nuo minimalios algos. Estijoje iki minimalios algos ribos „šešėlio“ nebeliko.

A.ŠINDEIKIS: Žmogus, formaliai gaunantis minimalią algą, pretenduoja į įvairias kompensacijas?

M.SINKEVIČIUS: Jeigu bendros šeimos pajamos sumažėja iki minimalios algos, ji automatiškai tampa paramos gavėja. Net jei iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, per komandiruotpinigius) žmogus gauna kad ir keletą tūkstančių litų, tačiau oficialiai – tik minimalų atlyginimą, o jo partneris nedirba arba irgi gauna minimalų atlyginimą, o jie turi bent du vaikus, jiems priklauso šildymo kompensacijos, maitinimas vaikams mokykloje ir panašiai.

Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų į „šešėlį“ patenka net 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, gaunančių mažesnį nei minimalų atlyginimą. Išvadas darykite patys: šioje grupėje didžiąją dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai ir aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Ar įmanoma, kad pirmosios dvi grupės dirbtų už mažesnį nei minimalų atlyginimą? Be abejo, ne. Šie faktai pagrindžia šešėlinės ekonomikos egzistavimą.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, būtų galima mažinti „Sodros“ bendrąjį tarifą, automatiškai naikinant susijusias lengvatas, ir tikėtis, kad „Sodros“ biudžeto padėtis pagerės?

M.SINKEVIČIUS: Didesnė problema yra ne lengvatos, bet tai, kad daugelis tokių žmonių slepia gaunamas pajamas ir oficialiai parodo tik mažą jų dalį. Iš to net minimaliai pensijai neužtenka. Kalbame apie tokius asmenis, kurie iš visų savo deklaruojamų darboviečių negauna nė minimalaus atlyginimo, pavyzdžiui, uždirba šimtą litų ar dar mažiau.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, siūlomas bendrojo „Sodros“ įmokų tarifo mažinimas susijęs ir su lengvatų naikinimu? Ar vis dėlto tai atskiros pataisos?  Kokios lengvatos galėtų būti naikinamos?

R.LAZUTKA: Čia kalba labiau sukasi ne apie lengvatas, o apie skaidrumą. Pavyzdžiui, savarankiškai dirbantis žmogus nurodo, kad uždirba tris šimtus litų, o iš tiesų uždirba tris tūkstančius. Tai labai sunku patikrinti, kai žmonės dirba namie. Nepasakysi, ar tai dvi, ar aštuonios valandos.

M.SINKEVIČIUS: Kaip minėjau, tai padėtų išspręsti minimalus draudimas nuo minimalios algos. Nesvarbu, kiek darbdavys moka darbuotojui, jis vis vien turi mokėti įmokas nuo minimalios algos.

A.ŠINDEIKIS: Ar tie žmonės suvokia, kad, neuždirbant minimalios algos, darbo stažas jiems nėra skaičiuojamas kaip paprastai, tai yra už kalendorinius metus, ir kad išėję į pensiją jie gaus išmokas tik už pusę dirbto laiko? Gal reikėtų visuomenei tai geriau paaiškinti? Juk tai tiksinti bomba – ateityje kažkam reikės prisiimti už juos socialinę atsakomybę.

B.GRUŽEVSKIS: Būtų įdomu sužinoti statistiką, kiek artimiausiu metu tokių žmonių gali būti Lietuvoje. Gal atskleidus šį mastą būtų geriau suprasta, kiek žmonių kreipiasi dėl trūkstamo stažo. Kadangi norint gauti senatvės pensiją būtinas 30 metų darbo stažas, tai turėtų praeiti dvigubai tiek metų, kad ta grupė žmonių gautų minimalią pensiją.

M.SINKEVIČIUS: Apytikriai po 60 metų tokio darbo jie galėtų gauti minimalią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Taigi, jei žmogus pradėjo dirbti dvidešimties, pensiją jis gautų sulaukęs aštuoniasdešimties. Tai viršija Lietuvos gyventojų amžiaus vidurkį. O kokios dar socialinės grupės, kurios nedalyvauja „Sodros“ sistemoje Lietuvoje, čia patenka? Kaip yra su žemės ūkio sektoriumi ir jo mokamais mokesčiais?

M.SINKEVIČIUS: Dėl žemės ūkio yra keletas problemų. Didelė dalis smulkiųjų ūkininkų moka tik bazinei pensijai skirtą įmokos dalį, vadinasi, jie gaus tik apie 100 eurų siekiančią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jie priklauso tai grupei žmonių, kurių įmokos „Sodrai“ priklauso ne nuo pajamų, o yra minimalios?

M.SINKEVIČIUS: Taip, tik stambesni ūkininkai moka nuo pajamų. Vis dėlto ten egzistuoja įmokų lubos, kurios yra gana mažos ir siekia apie 5,5 tūkst. Lt per mėnesį. Čia prasilenkiama su logika, nes ūkininkui neleidžiama užsidirbti didžiausios galimos pensijos. Beje, tai galioja visiems dirbantiesiesiems savarankiškai.

A.ŠINDEIKIS: O koks būtų jūsų siūlomas pensijų kaupimo modelis, Raimondai?

R.KUODIS: 2010 m. dalyvavau „Sodros“ reformos darbo grupėje ir siūliau savo modelį, kuris, mano galva, buvo itin svarbus reformuojant „Sodrą“. Reikia pabrėžti, kad tai viena progresyviausių sistemų, labai pigiai ir efektyviai sprendžianti pensininkų skurdo klausimus. Mano siūlymas – įvesti asmenines sąskaitas „Sodroje“, neskirstant įmokų dydžio pagal tai, kokioje srityje žmogus dirba. Tai būtų reikšmingai pakeitę paskatas mokėti „Sodrai“.

Vienas pirmųjų siūlymų buvo pakelti algas 31 proc., neatskaičius mokesčių, kad pats žmogus mokėtų visą socialinio draudimo dalį. Juk verslas nemoka „Sodrai“ – tam naudojamos jame dirbančiųjų algos. Skaidrumo trūkumas sukuria paskatą stiprėti šešėlinei ekonomikai. Dėl to plinta mokėjimai vokeliuose ir pan. Taigi mano siūlymas buvo padaryti valstybinį draudimą panašų į privatų fondą, kad žmonės akivaizdžiai matytų, kiek pinigų jie turi sukaupę asmeninėje sąskaitoje.

Antra, daug kalbama apie darbo jėgos apmokestinimo dydį. Vienas pigiausių būdų sumažinti darbo jėgos apmokestinimą yra „Sodros“ mokestį paversti skaidriu taupymo senatvei instrumentu. Deja, pritrūko politinės valios ir šie siūlymai nebuvo įgyvendinti. Vietoj to buvo įvesta vadinamoji taškų sistema, kurios nelaikyčiau tikra reforma. Šitaip prarasta daug svarbaus laiko, per kurį „Sodra“ grimzdo. Jai buvo užkrautos skolos, kurios jai nepriklausė, ir sistema veikė netvarkingai. Vieni apmokestinami taikant vienokias sąlygas, kiti – kitokias. Nelieka teisingumo, nes visi stengiasi gauti pensijas kuo mažiau mokėdami. Stabilios sistemos ant tokių pamatų nepastatysi.
B.GRUŽEVSKIS: Papildyčiau apie modelius. Mūsų Darbo ir socialinių tyrimų institutas siūlė dar radikalesnę reformą: kad, nenutolstant nuo R.Kuodžio pasiūlytos sistemos, vaikai mokėtų į savo tėvų asmenines sąskaitas. Tai būtų privaloma, išskyrus tam tikras išimtis. Tik taip būtų užtikrintas sąžiningumas. Dabar yra taip, kad dideles pajamas uždirbę ir vaikų neturintys žmonės gauna dideles pensijas. O kas už jas moka? Dirbantys skurdžių daugiavaikių tėvų vaikai. Taigi, pritaikę tokį modelį, vienu šūviu nušautume keletą zuikių. Padidintume vaikų vertę, nes žmogus yra „homo economikus“ ir investuoja į savo ateitį. Be to, vaikai nebebūtų prabangos dalykas, kaip yra dabar, o tai dėl drastiško populia-cijos mažėjimo šiandien ypač reikalinga Lietuvai. Patikslinu, kad pagal šį modelį dalis įmokų būtų mokama į savo, o dalis – į tėvų sąskaitą. Taip pat „Sodrai“ būtų skiriama nedidelė įmoka, kuri garantuotų valstybės biudžetą ir solidarumą. Deja, šis pasiūlymas nesulaukė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pritarimo. Politikai mano, kad jei pasaulyje taip nedaroma, tai tarsi iš viso neegzistuoja.
R.KUODIS: Tuo metu tai, ką siūliau aš, veikia Švedijoje, Vokietijoje (kur yra skaidriai veikiančios sistemos). Privatūs pensijų fondai dabar pabrėžia, kad pas juos yra realiai kaupiamos lėšos, o „Sodroje“ esą – mistiniai pažadai. „Sodra“ būtų investicinis fondas, kuris investuoja į su BVP susietas obligacijas, jeigu tokios egzistuotų. Deja, šios, kaip ir daugelis siūlomų reformų ir sprendimų, nesulaukia politikų palaikymo ir nugula stalčiuose.
B.GRUŽEVSKIS: Taigi, grįždamas prie pagrindinio diskusijos klausimo, kas mokės pensijas 2030 m., galiu pateikti tikslius skaičiavimus. Senatvės pensijų mokėjimas priklauso nuo keturių kintamųjų: įmokų mokėtojų skaičiaus, įmokų sumos, išmokų sumos ir išmokų gavėjų skaičiaus. Tai lemia biudžeto balansą ir pan. 2014 m. įmokų mokėtojų padaugėjo. Tikėtina, kad esant stabiliai ekonominei situacijai jų daugės iki 2018–2019 m. Tačiau nuo 2020 m. prasidės didelė demografinė duobė: išaugs pensinio amžiaus gyventojų banga. Įmokų mokėtojų mažės, nes į darbo rinką ateis mažiau žmonių, nebent išlaikytume 80 proc. užimtumo lygį, o tokia tikimybė – maža. Vadinasi, iki 2030 m. įmokų mokėtojų skaičius turėtų mažėti. Antra, įmokų sumos nepakanka, kad subalansuotume išmokas. Vidutiniam bruto darbo užmokesčiui esant per 700 eurų, Lietuvoje generuojama apie 3,5 mlrd. eurų pajamų. Taigi pajamos netenkina, ir siekiant jas stabilizuoti reikėtų, kad vidutinis bruto darbo užmokestis siektų 750 eurų. Jau 2016 m. tai galima pasiekti, jei išsaugotume 4,5–5 proc. prieaugį per metus. Išlaikę tokį prieaugį, jeigu išmokos labai nedidėtų, turėtume perteklių, iš kurio galėtume grąžinti susikaupusią skolą. Iš kitos pusės, įmokas galima stabilizuoti ir užtikrinti subalansuotą biudže-tą, jeigu 150 tūkst. būtų padidintas užimtųjų skaičius, o tai daug sunkesnis uždavinys.  Taigi situacijos sprendimas būtų didinti arba darbo užmokestį, arba „Sodros“ įmokų mokėtojų dalį. Realesnis variantas yra padidinti pajamas. Galima tikėtis, kad įmokų suma neturėtų mažėti, jeigu sustiprės sistemos skaidrumas ir kontrolė. Pavyzdžiui, per ekonominę krizę mus gerokai pralenkė Estija, kurioje darbo užmokes-tis ir kitos socialinės išmokos nuolat didėjo. Na, ir paskutinis rodiklis – išmokų dydis, da bar sudarantis 3,3 mlrd. eurų, kurių 2014 m. 56 proc. sudarė senatvės pensijos, ir ta dalis auga, palyginti su kitomis išmokomis. Tikėtina, kad ši tendencija ir toliau išliks, nes pensininkų daugės. Aišku, didės ir užimtumas, gali mažėti ne darbo išmokų dalis. Vis dėlto bendra išmokų gavėjų dalis vis viena didės. Išlaidų norma, kuri garantuo-tų socialinį stabilumą, būtų 4 mlrd. eurų.
A.ŠINDEIKIS: Jūs manote, kad mums neužteks pensijų po 15 metų?
B.GRUŽEVSKIS: Ne, priešingai. Viskas priklauso nuo politinės nuostatos. Jei valdantieji nuspręstų
leisti 4–6 mlrd. eurų skolą, o indeksuoti pradėtume jau nuo šių metų, tai 2030-aisiais pensijos būtų mokamos normaliai. Kitu atveju viskas priklausys nuo investicijų, naujų darbo vietų kūrimo
ir pan.
M.SINKEVIČIUS: Apibendrinant galima sakyti, kad netgi mažėjant įmokų mokėtojų skaičiui, bet kylant darbo užmokesčiui, būtų užtikrintos stabiliai mokamos pensijos. Dabar egzistuoja daug darbo vietų, kurios kuria mažai pridėtinės vertės, – ši situacija turi keistis. Jeigu valstybė sugebės pri-traukti investicijų, kurios kurs gerai apmokamas darbo vietas, pensijų sistema veiks.
B.GRUŽEVSKIS: Mums nereikia investicijų, kurios generuoja pelną. Jeigu jos negeneruoja išmokų,
jeigu negeneruoja darbo užmokesčio, tai faktiškai jos mums nepadės.
A.ŠINDEIKIS: Jeigu sprendimas dėl 170 tūkst. žmonių yra racionalus, tarkime, jeigu jie nedalyvauja
tame modelyje, valstybė nefinansuoja savo minimalių tarifų – to, kuris yra minimali alga, – tai gal
sprendimas būtų pasakyti, kad jie nėra draudžiami ta suma.
M.SINKEVIČIUS: Tai yra teisinga. Niekur nedirbantys asmenys privalo mokėti sveikatos draudimo įmokas nuo minimalios mėnesinės algos, tai yra 9 proc. nuo 300 Eur. Pagal darbo sutartis galima dirbti už eurą ar du ir 9 proc. įmokas mokėti tik nuo tokios sumos. Taigi vieni, neturintys pajamų, per mėnesį moka po 27 eurų, kiti, dirbantys pagal darbo sutartį, moka centus ir gauna tą patį draudimą. Kur čia logika.
R.KUODIS: Logikos čia neieškokite, jos seniai nebėra. Mano siūloma sistema labai paprasta: jokio stažo, priklausančio atskiroms darbo šakoms. Mokėjimas į asmeninę sąskaitą visus sulygina. Įnešei kažkiek litų ar eurų – nuo to gausi tam tikrą pensiją. Nesvarbu, ar tu dabar emigravęs ar neemigravęs, mokytojas ar ne mokytojas.
Kitas dalykas, kurį irgi jau seniai siūlau, – žmogaus, kuris dirba vienas, pavyzdžiui, savo įmonėje ir yra direktorius-darbuotojas, atskyrimas. Jis pats turėtų mokėti sau algą. Pagal mano sistemą jam patraukliau turėtų būti mokėti sau algą, nei mokėti dividendus. Tada žmogus pats nusistatytų algą, skaidriai mokėtų įmokas į „Sodrą“, į savo asmeninę sąskaitą. Minėtos problemos išsispręstų savaime. Pabrėšiu dar kartą: asmeninės sąskaitos labai padidina paskatas išlikti darbo rinkoje todėl, kad kuo ilgiau joje išsilaikai, tuo didesnę sumą būsi sukaupęs. Tada tavo pensija bus ne dabartinė, vergiška, iš kurios gali tik vegetuoti.
B.GRUŽEVSKIS: Mes sakome, kad yra 170 tūkst. žmonių, kurie gauna mažiau nei minimalią algą ir kad jie vis tiek turėtų mokėti.
R.KUODIS: Neverskime įstatymais, paskatinkime, kad jie patys mokėtų. Kai dalyvavau Algirdo Butkevičiaus 2012 m. su burtoje darbo grupėje, buvo pateiktas toks fak tas, kad žmonės, kurie dirba pagal normalias darbo sutartis, nuo algos moka 55 proc. Bet yra apie 40 mlrd. Lt darbo pajamų, nuo kurių vidutinis tarifas yra 4 proc. Matote, koks klondaikas guli toje šešėlinėje ekonomikoje?
A.ŠINDEIKIS: Nors negalima įveikti „šešėlio“, gal galime jį įveikti bent vienu aspektu – patraukti iš „Sodros“ sistemos išmokų ateityje atžvilgiu?
M.SINKEVIČIUS: Vis dėlto jie niekur nesidės ir turės iš kažko gyventi. Tokie žmonės sulauks pensinio amžiaus, jų bus daug, jie spaus politikus ir, nepaisant visko, politikai jiems tikrai kažką mokės.
R.KUODIS: Politikai serga gerojo samariečio sindromu. Žiniasklaida parodys keletą badaujančių
žmonių, kurie negali savimi pasirūpinti, ir politikai bus linkę jiems padėti. Jei nepadės, tai šie dalyvaudami rinkimuose išsirinks tuos, kurie padės.
A.ŠINDEIKIS: Ar nėra utopiška manyti, kad jei jie savo sąskaitoje matys, jog nieko nėra, taps pro-tingesni ir pradės daugiau mokėti?
R.KUODIS: Jie gaus bazinę pensiją, kuri bus mokama iš biudžeto ir prilygs socialinei pašalpai. „Sodra“ būtų visiškai skaidri kaip eilinis pensijų fondas ir galėtų konkuruoti su kitais pensijų fondais.
M.SINKEVIČIUS: Žmogui bus daug aiškiau suvokti, kaip susidaro jo kapitalas.
A.ŠINDEIKIS: Jis ir dabar mokesčių nemoka, tai su -vokdamas. Ar tikrai pasikeis mąstymas pamačius, kad toje eilutėje mažai kas yra, ir parūps daugiau mokėti? Aš nesu tikras, kad taip bus.
R.KUODIS: Jei nepabandysite, niekada ir nebūsite niekuo tikri. Dabartinė sistema dar blogesnė, nes ji neskaidri. Ji užprogramuoja didelį skurdą ir dideles politines perturbacijas ateityje. Šito buvo galima išvengti, bet politikai daug metų ignoruoja krūvas problemų. Lietuva apskritai turi bene mažiausią biudžetą ES.

A.ŠINDEIKIS: Vis dėlto įdomus šitas modelis, kada 170 tūkst. žmonių, nesvarbu, už kiek dirba, vis tiek turėtų mokėti minimalias įmokas. Kaip Lietuvoje šis mechanizmas praktiškai veiktų?
M.SINKEVIČIUS: Darbdavys už juos mokėtų. Jie niekur nesidėtų: net jei nenorėtų mokėti, „Sodra“ paskaičiuotų. Aišku, būtų prarasta kažkiek lankstumo. Vis dėlto mokėtų tie, kurie turi vieną darbą. Aišku, atsirastų spraga, kur galima darbintis į antrą ir trečią darbą, kad nereikėtų mokėti. Mes darome prielaidą, kad jeigu žmogus dirba keliuose darbuose, jis jau sukaupia minimalią draudimo sumą. Jeigu dirba viename darbe, darbdavys turi jį apdrausti bent minimaliai. Su minimalia alga susijusi ne tik pensija, bet ir nedarbo draudimas, ligos pašalpa. Jeigu įvyksta nelaimingas atsitikimas, žmogus, kuris dirba už 200 Lt, gauna ligos pašalpą, o darbdavys prisiima išlaidas minimaliai jį apdrausdamas.
A.ŠINDEIKIS: Puikus sprendimas yra. Ar buvo kažkoks panašus politinis pasiūlymas?
M.SINKEVIČIUS: Seimo vicepirmininko Algirdo Syso yra įregistruota būtent tokia pataisa. Jeigu Seimas apsispręs, šis projektas bus įgyvendintas.  Žmonės vengia būti visiškai neįdarbinti, nes taip visų pirma praranda sveikatos draudimą, be to, supranta, kad bent kažkiek apdrausti turi būti. Yra rizika, kad jie pradės dirbti visiškai nelegaliai, bet tai nebūtų masinis reiškinys.
R.KUODIS: Antra vertus, jeigu mes vis daugiau žmonių pritrauktume prie minimalių mokėjimų „Sodrai“, tai tų, kurie moka nuo visos sumos, mažėtų. Jie nėra kvaili žmonės ir mato, kad sistema juos apgaudinėja. „Sodros“ pensijų lubos turi atsirasti, bet kiek mes jau apie tai šnekame, tiek ir šnekėsime.
A.ŠINDEIKIS: Apie tai daug kalba pramonininkai. Ar tai būtų didelės sumos, jei atsirastų tos lubos?
M.SINKEVIČIUS: Tai labai slidu. Paskaičiavus matyti, kiek yra finansų. Pavyzdžiui, jeigu paimtume penkias vidutines draudžiamas algas, išeitų apie 11 tūkst. Lt. Didžiulis atlyginimas, ar ne? Tokių asmenų visoje Lietuvoje yra apie 5 tūkst. Nuo jų pra radimas didžiulis. Bet, aišku, prognozuoti, kiek papildomai gali atsirasti, mano galva, sunku.
R.KUODIS: Tai mechaninis efektas. Pagal mano siūlomą sistemą algos perskaičiuojamos, padidinamos „ant popieriaus“ 31 proc. Taip būtų daugiau sumokėta mokesčių. Mokesčių tarifai atitinkamai sumažėtų. Didysis progresyvumas yra „Sodroje“, o ne pajamų mokestyje. Klausimas toks, kaip iš „Sodros“ padaryti mokesčio taupymo ir mokėjimo senatvėje instrumentą bei išspręsti darbo apmokestinimo klausimą.
A.ŠINDEIKIS: Koks būtų efektas ekonomikai, jeigu atsirastų daugiau darbo vietų, kuriose mokamos tokios algos?
R.KUODIS: Sustabdytume darbo pagal normalias darbo sutartis eroziją. Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.
M.SINKEVIČIUS: Tokias pajamas gauna labiau išsilavinę, kompetentingi žmonės, ir jie ieškos įvairiausių spragų, nes puikiai supranta, kad tai nėra sąžininga sistema jų atžvilgiu, kai mokama nuo visko.
A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, šioje diskusijoje optimistiškai žiūrima į ateitį ir manoma, kad bus kam
mokėti pensijas, jeigu tik sutvarkysime „Sodros“ sistemą ir patrauksime žmones iš „šešėlio“?
B.GRUŽEVSKIS: Šiandien tikrai yra visos galimybės išsaugoti esamą sistemą, sudaryti sąlygas
indeksuoti pensijas ir užtikrinti geresnę apsaugą
vyresnio amžiaus žmonėms. Normalizuojant pinigų surinkimą, sistematizuojant skirtingų grupių adekvatumą įmokų atžvilgiu ir, aišku, mažinant paties fondo išmokų įvairovę (kad jos būtų ten, kur yra pagal draudimo nuostatas, o ne ten, kur iš mokos svarbios politikos ir valstybės atžvilgiu). Tu rime labai aiškiai skirti, kas draudžiama ir kas ne.
Tikslinga būtų pagal įmoką šiek tiek diferencijuoti ir paslaugų paketą. Jeigu kolega – „kvailys“, kuris mokėjo nuo visko, tai pridėkime jam prie bedarbio pašalpos tą šimtą litų ar panašiai. Dar reikėtų pagalvoti apie investavimo infrastruktūrą. Tai labai padidintų išmokos patrauklumą. Lubos – nei gerai, nei blogai, bet geriau, kad jos būtų.
M.SINKEVIČIUS: Viena problema yra „šešėlis“, kita – tokios išmokos kaip motinystės. Jeigu būtume tuos tris milijardus litų investavę į infrastruktūrą, o ne išdaliję mamoms ir taip neva skatinę gimstamumą, būtume turėję geresnę infrastruktūrą, kurią naudotume daugelį metų, pavyzdžiui, būtume pastatę darželių.
A.ŠINDEIKIS: Paslaugų diferencijavimas – irgi politiškai sunkus dalykas.
B.GRUŽEVSKIS: Jis galėtų leisti pasijusti, kad nesi nevykėlis.
M.SINKEVIČIUS: Ir negalima skatinti „Sodros“ pinigais gimstamumo. Tai tikrai neteisinga.
R.KUODIS: Tokiais sprendimais daromos visiškai nusikalstamos klaidos. Pavyzdžiui, motinystės pašalpa buvo susieta su alga jau prasidėjus nėštumui. Atsirado piktnaudžiavimas, kai valstybė numeta ant kelio pinigų ir sako: tu neimk. Tai elementari beprotybė. Man nesuvokiama, kaip žmonės, atsakingi už sistemą, daro tokias klaidas. Kitas dalykas – paramos fokusavimas. Visi sutaria, kad jeigu nori turėti efektyvesnę paramą, reikia ją fokusuoti, bet politikė Vilija Blinkevičiūtė sugebėjo prastumti vaiko pinigus visiems. Tai visiškas idiotizmas. Dabar girdžiu, kad jeigu moki ne visiems, tai neva stigmatizuoja vaiką, nes jis gauna paramą, o kiti ne. Tai juk galima paslėpti kitais būdais. Nebūtina visų – ir turtingų, ir neturtingų vaikams mokėti po keliolika ar keliasdešimt litų, nes parama nefokusuota ir ji nepasiekia tų, kuriems labiausiai reikia.
B.GRUŽEVSKIS: Toks mokėjimas gali būti priimtinas politiškai. Atrodo, tai visi suprantame, bet kai šalis neturtinga, tai nekorektiška. Sistema kenčia.
A.ŠINDEIKIS: Jeigu siūlomos apgalvotos pertvarkos, racionalūs argumentai, kodėl per mūsų politinį mechanizmą tai nėra realizuojama?
R.KUODIS: Politika orientuota į procesą, o ne į rezultatą. Procesas yra savitikslis: praplaukti be didelių nemalonumų savo kadencijas. Reforma visada yra rizika. Jeigu numeti reformą kitai partijai, tai susikuri geresnę startinę poziciją kitiems rinkimams. Lietuva jau daug metų eina graikišku keliu.
A.ŠINDEIKIS: Kur mes maždaug esame tame kelyje? Jau netoli Graikijos?
R.KUODIS: 15 metų šneku, kad Lietuva turi praktiškai mažiausią biudžetą regione. Kam nors tai įdomu? Tik dabar politikai pradeda apie tai kalbėti. O kiek turime išvestinių problemų iš to: jos apima gynybos finansavimą, skurdžią socialinę sistemą, sveikatos apsaugą ir daug kitų.
A.ŠINDEIKIS: O atsakymas dėl bene mažiausio biudžeto – „šešėlis“?
R.KUODIS: Milžiniškas „šešėlis“ ir krūvos legalių išimčių.

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/kas-mums-mokes-pensijas-2030-aisiais

Lobistinė veikla Lietuvoje praktiškai nereguliuojama

Lobizmas. „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) pristatė išsamų lobistinės veiklos tyrimą. Rezultatai nedžiugina: Lobistinės veiklos įstatymas neveikia, ši veikla suvokiama primityviai, o didžioji dalis siekių paveikti teisėkūrą – ne įstatymų reguliuojamais būdais. Pasak Rūtos Mrazauskaitės, vienos iš TILS tyrimo autorių, ši iš dviejų dalių (lobizmo padėties analizės ir reprezentatyvios Lietuvos įmonių vadovų apklausos apie lobistinę veiklą) susidedanti studija parodė keturis svarbiausius dalykus. Pirma, įvairios interesų grupės siekia daryti įtaką įstatymų leidybai Lietuvoje (prieš tai nebuvo tai rodančio tyrimo). Antra, pasitaiko nemažai atvejų, kai politikai ne išklauso visas suinteresuotas puses, o vadovaujasi kokios nors vienos grupės interesais. Trečia, dažniausiai poveikį daryti siekiama energetikos, farmacijos, statybos, alkoholio ir tabako gaminių srityse, ir galiausiai – subjektai, kurie įvardijami kaip dažniausiai siekiantys daryti įtaką teisės aktų leidybai Lietuvoje, yra asociacijos, verslo įmonės ir registruoti lobistai. Kadangi tik pastarieji turi teikti ataskaitas apie savo veiklą, galima daryti išvadą, kad labai didelė dalis politikams ar valstybės tarnautojams daromos įtakos lieka šešėlyje. Blogiausia, kad, verslininkų nuomone, interesų grupės jų sprendimus daugiausia bando paveikti neoficialiais, neteisėtais būdais – pasinaudodamos pažintimis, žadėdamos atlygį už palankius sprendimus ar dalyvaudamos neoficialiuose susitikimuose. Nors juridiniams asmenims draudžiama teikti finansinę paramą partijoms ir politikams, o fiziniai asmenys turi teisę politines kampanijas paremti tik tam tikro riboto dydžio sumomis, netiesioginės finansinės paramos problema išlieka aktuali. TILS tyrime dalyvavę teisėkūros atstovai atkreipė dėmesį, kad verslo įmonės yra radusios būdų, kaip apeiti taisykles ir, pavyzdžiui, per politines kampanijas tam tikroms paslaugoms suteikia labai dideles nuolaidas arba partijas grynaisiais pinigais paremia neoficialiai. Dar viena įdomi detalė: kai kurioms verslo asociacijoms yra net skirtos patalpos Vyriausybėje, o oficialiame kontaktų sąraše jos nurodomos kaip „atstovai Vyriausybėje“. Kadangi šių organizacijų veiklos darant įtaką sprendimų priėmimui nereguliuoja lobistinės veiklos teisės aktai, vadinasi, nėra ir jokios viešos informacijos apie jų indėlį į teisėkūrą. Kad situacija nėra gera, matyti plika akimi: verslininkų apklausa parodė, kad 77 proc. jų žino atvejų, kai sprendimai buvo priimti ne vadovaujantis visuomenės interesu, o siekiant naudos kažkokiai interesų grupei. Be to, 83 proc. apklaustųjų sprendimų priėmimą laiko nepakankamai atviru, kad į procesus vienodai galėtų įsitraukti visos suinteresuotos grupės, beveik pusė (43 proc.) jų mano, kad Lietuvoje neaiškiai pateikiama vieša informacija apie visas interesų grupes, su kuriomis buvo konsultuojamasi priimant sprendimus. 2000 m., nusižiūrėjus nuo JAV lobizmo reglamentavimo modelio, priimtas Lobistinės veiklos įstatymas. 2003 m. atnaujinta jo redakcija galioja iki šių dienų. Kad jis yra netinkamas, kalbama jau seniai, ir Seimui svarstyti buvo pateiktas ne vienas pataisų projektas, tačiau tai nusėsdavo stalčiuose. Paminėtina, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių, turinčių atskirą lobistinės veiklos įstatymą, vis dėlto ekspertai sutinka, kad jis praktiškai neveikia. Taigi nenuostabu, kad, nors yra tiek negerovių, per tiek metų pasitaikė labai nedaug atvejų, kai buvo pritaikyta atsakomybė už neteisėtą lobistinę veiklą. Kadangi Lietuvoje daug teisės aktų buvo priimta nusižiūrėjus nuo kitų valstybių, kuriose tai veikia, o ne atsižvelgiant į susiklosčiusias politines, kultūrines tradicijas, be to, neretai aktualiausias motyvacinis veiksnys būdavo tas, kad stojant į ES ar kitas tarptautines organizacijas reikėjo tam tikrų teisės aktų, turime tai, ką turime. Žinoma, sakyti, kad pats reglamentavimo modelis, kai priimamas atskiras įstatymas lobistinei veiklai reguliuoti, yra neteisingas, negalima. Yra valstybių, kuriose tai neblogai veikia jau daugybę metų – čia daug ką lemia ir valstybių politinė, socialinė bei ekonominė aplinka.

Nors Seime kaip tik užregistruotas naujas Lobistinės veiklos įstatymo projektas, tačiau į jį daug vilčių taip pat nededa: nors tam tikros ydos pataisomos, bet iš esmės situacijos jis nepakeis. Vis dėlto džiugu, kad verslo praktika evoliucionuoja šiek tiek greičiau nei tobulinami įstatymai, tad bendra padėtis po truputį gerėja. Tai lemia ir augantis mūsų verslo sąmoningumas, išaugantis į įvairius etikos kodeksus bei panašius dokumentus, ir vis daugiau atsirandančių užsienio kapitalo įmonių, kurios retai rizikuoja neskaidriai daryti įtaką sprendimams ir stengiasi tai daryti arba per oficialiai registruotus lobistus, arba per kažkokias oficialias procedūras.

Dabartinis Lobistinės veiklos įstatymas yra pastatytas ant jame apibrėžtos lobisto sąvokos, kuri yra labai siaura. Šis įstatymas iš esmės reguliuoja tik tų asmenų, kurie patys nori užsiregistruoti kaip profesionalūs lobistai, veiklą. Remiantis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) duomenimis, registruotų veiklą vykdančių lobistų yra tik apie tris dešimtis, vadinasi, jis reguliuoja tik nedidelę dalį Lietuvoje vykdomos lobistinės veiklos.

Studijos autorių teigimu, dabartinis Lobistinės veiklos įstatymas turi ne tik per siaurą lobisto ir lobistinės veiklos sąvoką, bet čia netrūksta daug įvairių „techninių“ negerovių. Pavyzdžiui, jame numatyta, kad lobistai savo veiklos ataskaitas turi teikti kartą per metus. Tai nelogiška jau vien dėl to, kad poveikis jau padarytas ir dažniausiai jau būna per vėlu ką nors pakeisti. Taigi, nustatyta tvarka turėtų užtikrinti detalią ir laiku pateikiamą informaciją apie jų veiklą, jos apimtį, susijusias išlaidas. Nors dabartinis įstatymo projektas panašias smulkesnes negeroves pataiso, veikiausiai proveržio jis neatneš.

„Be to, naujajame įstatymo projekte matome keletą neatitikimų. Lobisto sąvoka vis vien apibrėžiama per siaurai, nors ir yra išplečiama, panaikinant kai kurias išimtis, nusakančias, kas nėra lobistais. Būtent jos didelei daliai poveikį siekiančių daryti subjektų leido nesiregistruoti. Sąvoką plėsti būtų protinga pirmiausia peržiūrint šias išimtis. Dabar lobistu laikomas tik fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia užsakovo interesu ir registruojasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos registre“, – sako R.Mrazauskaitė.

Netinkamas sąvokos apibrėžimas ne kartą surišo rankas VTEK. Vykdydama tyrimus skirtingose su lobistine veikla susijusiose bylose, ši institucija negalėjo vertinti kitų įtaką darančių subjektų, kurie paprasčiausiai nebuvo registruoti kaip lobistai, nors siekis daryti įtaką buvo akivaizdus. Tarkime, verslo įmonių atstovų, kadangi įmonės veikia savais interesais. Šią pagrindinę teisės aktų spragą, t. y. kad savo interesais veikiančioms įmonėms nebūtina registruotis lobistais, ir tiesioginei lobistinei veiklai taikomų išimčių riziką iliustruoja „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas International GmbH“ atvejis. Šiuo atveju VTEK turėjo pripažinti, kad į teisinę lobistinės veiklos sąvoką nepatenka net ir plataus masto tiesioginio lobizmo veiksmai, tad VTEK negali vertinti, ar asmenų veiksmai nepažeidė Lobistinės veiklos įstatymo.

„Naujas įstatymo projektas išplečia sąvoką ir panaikina dalį išimčių, pavyzdžiui, dėl ne pelno siekiančių organizacijų, šiek tiek keičia požiūrį į kliento ir veikiančio lobisto santykius. Siūlytume lobisto sąvoką apskritai susieti ne su konkrečiu apibrėžimu, o su tuo, ar vykdoma lobistinė veikla. Siejimas su profesine grupe apriboja lobistinės veiklos reguliavimo apimtį“, – sako studijos autorė.

Rekomenduojama apskritai peržiūrėti VTEK pajėgumus ir kompetencijas prižiūrint lobistinę veiklą. Jos kompetencijos turėtų apimti ne tik siaurą lobistinės veiklos priežiūrą, bet ir stebėjimą, tyrimą, ar teisės aktams bei sprendimų priėmimui nėra daromas neteisėtas arba neatskaitingas poveikis.

Kodėl tiek mažai lobistų Lietuvoje registruojamasi, atsakyti nesudėtinga. Pasak R.Mrazauskaitės, šiuo metu Lietuvoje ne tik nėra jokio skatinimo užsiregistravusiems lobistams, bet padėtis tokia, kad jiems patogiau nesiregistruoti. Tada išvengiama papildomos administracinės naštos, nereikia niekam teikti veiklos ataskaitų, o poveikį galima daryti taip, kokiais metodais patogu. „Žinoma, veikia ir tai, kad reikia mokėti registracijos mokestį, kad visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į lobistus, o kartais ir patys politikai gali privengti su jais bendrauti“, – prideda ji.

TILS vadovas, vienas iš šios studijos autorių Sergejus Muravjovas pažymi, kad vienas iš sprendimo būdų užsiregistravusiems lobistų registre ir deklaravusiems norą daryti poveikį interesų grupių atstovams leisti lengviau prieiti prie sprendimų priėmėjų, nesvarbu, ar jie atstovautų verslo, asocijuotoms ar nevyriausybinėms struktūroms.

Kol kas turime tai, kad registruotų ir šešėlyje veikiančių lobistų skaičiai skiriasi dešimtimis kartų.

S.Muravjovas pabrėžia, kad poveikio darymas savaime nėra blogai, tačiau svarbu užtikrinti, jog jis būtų daromas skaidriai ir kad skirtingos interesų grupės, piliečiai galėtų įsitraukti lygiomis teisėmis. „Didžiausia problema ta, kad nežinome, kas šiuo metu Lietuvoje daro įtaką įstatymų priėmimų procesui“, – įsitikinęs jis ir prideda, kad atsirastų kur kas daugiau skaidrumo, jei būtų imtas taikyti vadinamasis teisėkūros pėdsakas ir užtikrinta tinkama politikų interesų derinimo stebėsena.

Beje, pagal TILS atliktą apklausą net 62 proc. įmonių vadovų teko girdėti apie atvejus, kai politikai arba valstybės tarnautojai, baigę tarnybą, gavo pareigas privačiame sektoriuje kaip atlygį už anksčiau priimtus sprendimus.

Tuo metu teisėkūros pėdsakas iš esmės nusako tai, kad bet koks interesų grupių poveikis būtų fiksuojamas pačių politikų ir visuomenei būtų sudarytos sąlygos susipažinti su informacija apie visas interesų grupes ir jų pasiūlymais, pateiktais svarstant tam tikrus įstatymo projektus ar priiminėjant sprendimus. Kaip paaiškina R.Mrazauskaitė, būtent tai dažnai yra įvardijama kaip alternatyva atskiram lobistinę veiklą reglamentuojančiam įstatymui.

„Pavyzdžiui, Lenkijoje neseniai priimta daug įstatymų, susijusių su lobistine veikla, ir dabar jau įstatymais politikai yra įpareigoti pranešti, kad jiems buvo siekta daryti poveikį ir kieno bei kokia apimtimi tai buvo daroma. Be abejo, kalbant su kolegomis Lenkijoje, tai jiems išlieka daug klausimų, nes visgi viskas priklauso, ar politikas apie tai sąžiningai praneš. Juk prie kiekvieno negali pastatyti prižiūrėtojo, – niuansus atskleidžia ji. – Lietuvoje kaip teigiamą pavyzdį galima paminėti naujai išrinktą į Vilniaus savivaldybės tarybos narę Aušrą Maldeikienę, kuri nusprendė savanoriškai skelbti apie visus savo susitikimus su interesų grupėmis. Nors to nereikalauja jokie įstatymai, politikė nusprendė, kad nori tokiu būdu atsiskaityti ją išrinkusiems asmenims.“

S.Muravjovas sutinka, kad prie lobistinės veiklos skaidrumo galėtų daug prisidėti didesnis visuomenės spaudimas, tačiau yra įsitikinęs, kad paprastam lietuviui nacionalinis lygmuo nėra toks jau aktualus ir tai galėtų geriau suveikti savivaldybių lygmenyje.

„Dažnai pamirštame, kad ne ką mažiau interesų susikerta ir ne ką mažiau problemų yra savivaldos lygmenyje. Būtent čia matyčiau galimybę labiau įtraukti visuomenę į sprendimų priėmimą ir būtų galima kur kas daugiau konsultuotis su ja nei tai daroma šiuo metu. Deja, prieš pusantro mėnesio mūsų atliktas savivaldybių skaidrumo tyrimas parodė, kad didžioji dauguma savivaldybių neskelbia duomenų apie politikų susitikimus su suinteresuotomis pusėmis, dažnai negalima viešai pamatyti savivaldybės vadovybės, politikų interesų deklaracijų“, – teigia S.Muravjovas.

Ekspertas taip pat atkreipia dėmesį, kad nereikia kalbėti vien apie teisinio reglamentavimo blogybes – daug kas priklauso ir nuo politinių partijų, kurioms priklauso paslydę politikai ar valstybės tarnautojai. Iš ankstesnių pavyzdžių nesunku suprasti, kad mūsų partijos gana nenoriai prisiima atsakomybę už prasižengusius savo narius ir neypatingai stengiasi prisiimti lyderystės dialoge dėl politikų interesų konfliktų ar skaidresnio lobizmo. „Kai kildavo koks nors skandalas, partijos nepasinaudodavo galimybe pareikšti savo vertybinių nuostatų šiuo klausimu ir parodyti visuomenei, kad netoleruos tokių nusižengimų, o buvo stengiamasi kuo greičiau skandalą nuslėpti“, – sako TILS vadovas.

Galima pastebėti ir nerimą keliančią atvirkščią tendenciją. Tyrimo metu apklausti priežiūros ir teisėsaugos institucijų atstovai pažymėjo, kad neretai ir patys politikai, ypač savivaldybių tarybose, vykdo lobistinę veiklą, neabejotinai viršijančią jų konstitucinius įgaliojimus. Buvo pateiktas kad ir toks pavyzdys: Seimo nariai neretai tiesiog paskambina į savivaldybę ar į savivaldybės tarybą ir bando spausti dėl tam tikrų dalykų, argumentuodami, kad esą taip rūpinasi gyventojais.

—-

Amerikietiškasis ir europietiškasis modeliai

Pasaulyje vyrauja du skaidrūs ir demokratijos sąlygoms pritaikyti valstybės institucijų ir interesų grupių sąveikos teisės aktų leidyboje modeliai. Pirmasis modelis – amerikietiškasis – grindžiamas teisėtų lobizmo formų leidimų ir, priešingai, neįteisintų lobizmo reiškinių draudimų ir sankcijų už jų panaudojimą sistema, yra įstatymu įtvirtintas nedaugelyje valstybių, pirmiausia JAV, Kanadoje, Australijoje ir keliose pokomunistinėse šalyse, įskaitant Lietuvą.

Antrasis modelis – europietiškasis – vyrauja daugumoje demokratinių valstybių, įskaitant visas senąsias ES nares. Jose yra matoma lobistų veikla ir realūs tos veiklos mastai, tačiau vieno lobizmą reglamentuojančio įstatymo nėra. Remiamos spontaniškai atsirandančios skaidrios lobistinės veiklos formos, kurios reguliuojamos tik minimaliai. Atsargiai elgiamasi baiminantis pažeisti trapią pusiausvyrą ir gyvą komunikaciją tarp piliečių visuomenės ir valstybės, dirbtinai susiaurinti asmenų ir jų susikurtų asociacijų teises siekti įtakos politikų ir pareigūnų sprendimams teisės aktų leidybos srityje.

„Vadinasi pasirinkus europietiškąjį modelį lobistinė veikla reglamentuojama ne įstatymu, bet įvairiais poįstatyminiais teisės aktais, pavyzdžiui, taisyklėmis įstaigose, statutais parlamentuose, etikos kodeksais, reikalavimais skaidrumui. Mano nuomone, kažkada pasirinkdami amerikietiškąjį reglamentavimo modelį, pasirinkome neteisingai. Tokią sritį sukontroliuoti teisiškai neįmanoma. Juk lobizmas – tai bendradarbiavimas, bendravimas, sąlytis tarp politinės valstybės ir piliečių visuomenės. Čia yra milijonai visokių atvejų, kasdieninių kontaktų“, – „Veidui“ sakė Mykolo Romerio universiteto docentas dr. Rimgaudas Geleževičius.

Šaltinis: Mokslo darbas „Lobizmo teisinis reguliavimas ir institucionalizacija Lietuvoje: pirmojo dešimtmečio išdavos ir pamokos“ (R.Geleževičius, 2013 m.)

http://www.veidas.lt/lobistine-veikla-lietuvoje-praktiskai-nereguliuojama

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.