Category Archives: Istorija

Septyniasdešimt metų lauktas atsiprašymas

AtsiprasymasJos buvo dar visai jaunutės, kai karas imperatoriškosios Japonijos armijos karių batais sutrypė jų likimus. Dabar jos – jau senutės. Vis tik senos žaizdos nesugijusios: net prabėgus daugybei metų, močiutės reikalauja atsiprašymo.

Režisierė Tiffany Hsiung dokumentinėje juostoje „Atsiprašymas“ jautriai atskleidžia skausmingą „paguodos moterų“, per Antrąjį pasaulinį karą tapusių japonų karių sekso vergėmis, istoriją. Oficiali Japonijos versija – „paguodos moterys“ tuo vertėsi savanoriškai. Visgi nemaža dalis jų buvo pagrobtos iš gatvių ar net tėvų namų ir įkalintos „paguodos stotelėse“.

T. Hsiung pasakoja apie tris dar gyvas močiutes: Gil iš Pietų Korėjos, Cao iš Kinijos ir Adelą iš Filipinų. Visų jų gyvenimai susiklostė skirtingai, bet visas moteris jungia siaubingos jaunystės traumos. Ką reiškia būti priverstai pasmaugti savo kūdikį, iš prievartos gimusį „paguodos stotelėje“? Kaip ištverti silpnai keturiolikmetei, kurios dėl karių atnešto užkrėtimo laukė keturios operacijos ir nevaisingumas? Kodėl pagrobta ir prievartauta mergina visą gyvenimą turi jaustis kalta, kad tapo auka ir slėpti savo kančias net nuo artimiausių žmonių?

Trys trapios senutės – trys tragedijos. O tokių istorijų galėtume skaičiuoti bent dešimtimis tūkstančių. Tiesa, joms dar pasisekė – jos išgyveno.

Nors daug kas norėtų, kad šis epizodas būtų ištrintas iš istorijos („apie tai mūsų istorijos knygose nerašoma“, – pripažįsta viena studenčių, klausiusių močiutės Gil kalbos Japonijoje), dar daugiau yra siekiančių atstatyti istorinę neteisybę. Daugybę metų nesiliauja to reikalaujantys protestai, bandymai spausti vyriausybę. Iš Japonijos reikalaujama pripažinti šį gėdingą epizodą, oficialiai atsiprašyti ir sumokėti kompensacijas aukoms – „kol dar yra ko atsiprašyti“.

Nors T. Hsiung labiau gilinasi į močiučių dabartį ir palyginti nedaug kalbama apie jų patirtas baisybes, „Atsiprašymas“ yra emocingas darbas. Ašarų, matyt, bus ne tik ekrane. Vis tik puiku, kad filmo herojės nėra rodomos tik kaip aukos – režisierė į jas žvelgia ne tik su atjauta, bet ir žavėjimusi. Nepaisant visko, jos atsitiesė ir tebedrįsta džiaugtis gyvenimu. To nekeičia nė Japonijos kraštutinių dešiniųjų užsipuolimai, apšaukiant jas pasipelnyti užsimaniusiomis prostitutėmis, ar įžeidžiantys radikalių Japonijos parlamento politikų pasisakymai.

„Atsiprašymas“ – dėmesio vertas darbas. T. Hsiung nepabūgsta atverti skausmingų Rytų Azijos žaizdų, taip sukurdama svarbų atminties paminklą visų „paguodos moterų“ kančioms. „Atsiprašymas“ – ne iš tų filmų, kuriuos žiūrėti malonu. Priešingai, jis liūdina, slegia ir pykdo dėl neteisybės.

Vis tik jis įsirėžia į atmintį.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/03/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-kino-pavasaris-septyniasdesimt-metu-lauktas-atsiprasymas

R. Tarasevičius: „Prammontažo“ trestas laikytas antraeile organizacija

nuotraukaRomualdas Tarasevičius (79 m.) – iš tų žmonių, apie kurių gyvenimą vertėtų rašyti ne straipsnį, o knygą. Jis ne tik vadovavo garsiajam respublikiniam „Prammontažo“ trestui, stačiusiam ne vieną respublikinės reikšmės objektą, bet, keičiantis santvarkoms bei kenčiant Sovietų Sąjungos Lietuvai įvestą ekonominę blokadą, buvo šių įvykių sūkuryje. Tiesa, į šias sudėtingas situacijas jis žvelgė jau ne statybos specialisto, o materialinių tiekimo išteklių ministro pavaduotojo žvilgsniu.

 

„Į trestą atėjau 1961 m., o išėjau 1981 metais. Per du dešimtmečius čia daug kas pasikeitė. Iš pradžių buvo juntamas vadinamasis rytietiškas požiūris į darbą – daugiau šnekėti, mažiau dirbti. Kai išėjau, valdybos buvo gerokai sustiprėjusios, o darbuotojų profesionalumas kur kas aukštesnio lygio, – prisimena R. Tarasevičius. – Taip pat pasikeitė požiūris į patį „Prammontažo“ trestą: kai jis tik kūrėsi, į mus žiūrėta kaip į antraeilę organizaciją. Tada statybininkai subrangovus apskritai laikydavo antraeiliais.“

Romualdas Tarasevičius

 

 

 

 

 

 

Statybų organizacijų vadovų susitikimas. R. Tarasevičius – antroje eilėje penktas iš kairės. 1968 m.

„Prammontažo“ trestas ir kitos panašaus masto to meto statybos įmonės paliko didžiąsias pramonės gamyklas, fabrikus, kurių dalis iki šiol tebėra mūsų ekonomikos garvežiais. Dabar pramoninės statybos gerokai sumažėjo: daug naujų pastatų veikiau primena palaikius sandėlius ar garažus.

Spartus mechaniko kilimas tarp statybininkų

Kaip didelės dalies labiausiai nusipelniusių to meto statybininkų ir inžinierių R. Tarasevičiaus kelias prasidėjo Kauno politechnikos institute, kur šis studijavo mechaniką. Baigęs studijas, jaunas specialistas netruko vesti mylimąją ir su ja persikraustyti į Vilnių, kur 1961 m. vasarą netikėtai atsidūrė statybininkų gretose.
Įsidarbino „Prammontažo“ treste, kuris tada dar vadinosi Technologinių įrengimų ir metalo konstrukcijų montavimo trestu. Jis turėjo penkias specializuotas montavimo valdybas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje ir buvo skirtas įgyvendinti pramonės ir energetikos projektams.

„Kai pradėjau dirbti treste, ten dirbo apie 800 žmonių, – pasakoja jis. – Buvau mechanikas tarp statybininkų, vis dėlto, kadangi viskas buvo susieta su mechanizmais bei energetika, sritis nebuvo svetima. Žinoma, paskui priartėjau prie statybos.“
Viskas prasidėjo nuo paprastų uždavinių: iš pradžių jaunas specialistas tapo tresto mechanikos tarnybos energetiku, tačiau netrukus jį ėmė siuntinėti į įgyvendinamų projektų statybos aikšteles, kur turėjo prižiūrėti bei organizuoti darbus. Kadangi R. Tarasevičius jau buvo spėjęs padirbėti meistru bendrovėje „Kauno energetikos remontas“, naujoji atsakomybė neišgąsdino. Tokios komandiruotės driekėsi po įvairius miestus.

Netrukus, 1963 m., jis tapo tresto gamybos techninio skyriaus viršininko pavaduotoju, o 1964 m. pateko į vadinamąją 47-ą specialaus montavimo valdybą, besispecializuojančią montuoti energetikos objektus, ir pradėjo joje dirbti vyriausiuoju inžinieriumi. Romualdas Tarasevičius
Prireikė dar poros metų ir R. Tarasevičius tapo viso tresto vyriausiuoju inžinieriumi. Tiesa, čia buvo savų niuansų. Kai prabilta apie šį postą, specialistui iškelta sąlyga įstoti į komunistų partiją. Nei pionieriu, nei komjaunuoliu nebuvęs R. Tarasevičius pakliuvo į keblią situaciją: žmona – tremtinė, o jos tėvas net kalintas kaip „antisovietinis elementas“. „Tariausi, ką daryti. Žmona sako: „Stok ir nieko nepasakok apie mus.“ Taip ir padariau“, – sako jis.

Darbas trimis pamainomis

Dirbdamas vyriausiuoju inžinieriumi, jis dar daugiau važinėjo po visą Lietuvą ir kuruodavo įvairių objektų statybos darbus. Kartais toli nuo namų jis praleisdavo ne vieną savaitę ar mėnesį. Iš svarbiausių to meto objektų verta paminėti dabar jau uždarytos Klaipėdos anglies rūšiavimo įmonės, Plungės dirbtinių odų gamyklos montavimą, Kėdainių chemijos kombinato plėtrą, Alytaus medvilnės kombinato statybą bei Panevėžio autokompresorių gamyklos liejimo cecho montavimą.
„Tada pirmąkart tresto istorijoje teko organizuoti darbą trimis pamainomis. Neretai važiuodavau naktimis patikrinti, kaip dirbama. Šį laikotarpį atsimenu kaip ypač įtemptą“, – tikina R. Tarasevičius ir priduria, kad anksčiau svarbiausia buvo suvaldyti darbus, o dabar aktualiausia pirma jų gauti.

Tada greta kelių kitų montavimo organizacijų teko intensyviai dirbti ir Jonavos azotinių trąšų gamykloje – dabartinėje „Achemoje“. Konkrečiai jiems buvo pavesta įvairių metalų konstrukcijų, energetinių objektų montavimas.
Galiausiai 1975 m. R. Tarasevičius tapo „Prammontažo“ tresto valdytoju. Tada trestas išsiplėtė iki 1,5 tūkst., o vėliau net iki 1,7 tūkst. darbuotojų. Pradėjęs vadovauti, R. Tarasevičius ėmėsi kadrų politikos.

„Keičiau valdybų vadovus – iškėliau jaunus veiklius specialistas. Gerai, kad greta buvo žmonių, palaikiusių šias permainas, tarkim, tuometinis mano pavaduotojas Alfonsas Jaras ar Antanas Katinas. Per pusantrų metų buvo atnaujina apie pusė valdybų“, – tikina buvęs valdytojas.

Popieriuje yra, tikrovėje – ne
Nežinia, kiek R. Tarasevičius būtų dirbęs šiame treste, jei ne stuburo išvarža, dėl kurios teko keisti darbą. Tuomet jam buvo pasiūlytos Vilniaus metalinių konstrukcijų gamyklos generalinio direktoriaus pareigos. Gamykla priklausė Statybos ministerijos sistemai. R. Tarasevičius rado apleistą ir užsakymų negebančią vykdyti gamyklą.

Dar po metų jį pakvietė į vieną tuo metu atsiliekančią įmonę „Metalo tiekimo susivienijimas“. Situacija ten buvo tragiška, kaip tik buvo nustatytos didžiulės vagystės, išeikvojimai, o daug paskirto metalo apskritai negaunama.
„Čia jau buvo kitoks darbo profilis: nuo inžinerijos pakrypau prie tiekimo ir, sakyčiau, diplomatijos, – apibūdina R. Tarasevičius. – Dabar rūpinausi, kaip mūsų gamyklas aprūpinti reikalingu metalu. Nuolat tekdavo važiuoti į Maskvą ir gintis, kiek ko reikia. Gaudavome „popierinį“ kiekį ir tada važiuodavome į kitas sovietines respublikas, iš kurių gaudavome metalų.“

Be „popieriaus“ niekaip, bet ir jis ne visada padėdavo. Jei „popieriuje“ gaudavo apie 1 mln. tonų įvairių metalų produkcijos, realybėje įmones pasiekdavo tik 600–700 tūkst. tonų. Tai buvo didelė problema Sovietų Sąjungoje: pačios metalurgijos gamyklos dažnai negebėdavo atlikti numatytų užduočių ir nutikdavo taip, kad gudresnis prilįsdavo pirmas ir gaudavo, o likusieji likdavo it musę kandę.
Labiausiai trūko spalvotųjų metalų: aliuminio ir žalvario, taip pat kai kurių juodųjų metalų, tam tikri vamzdžiai taip pat būdavo sunkiai gaunami. Jei negaudavai, ko reikia, projektai galėdavo užsitęsti ne vienerius metus. Kaip dažnai reikalai būdavo sprendžiami kyšiais? „Vienais metais suskaičiavau, kad į Maskvą važiavau 12 kartų ir visada vežiausi „suvenyrų“. Iki aukščiausio sluoksnio taip ir nepriėjau, bet iki ministro pavaduotojų teko. Atsimenu, tąkart nešiausi „Šilelį“, – juokiasi jis.

Beje, R. Tarasevičiui pradėjus čia dirbti, nuo buvusių gaunamų 600–700 tūkst. tonų pavyko pasiekti 800–900 tūkst. tonų: „Kai prasidėjo „perestroika“, metalų pavykdavo gauti ir apeinant Maskvą. Šiam tikslui atsirado įvairių tarpininkų. Atskirai su gamyklomis susitarti buvo sudėtinga, aišku, galėjai kažko pasiekti, bet tai tikrai brangiai kainuodavo.“
1987 m. R. Tarasevičius pakilo dar vienu laipteliu aukščiau: jį paskyrė Materialinio techninio tiekimo komiteto pirmininko pavaduotoju, dabar tai reikštų ministro pavaduotoją. Tada jis tarybinę Lietuvą turėjo aprūpinti ne tik metalais.

Romualdas Tarasevičius

 

Mažeikių naftos gamyklos statybos. Ketvirtas iš dešinės – lgirdas Brazauskas, šalia – Adakras Šeštakauskas, tarp jų (antrame plane) – R. Tarasevičius. 1987 m.

Karti pažintis su kapitalizmu ir ekonominė blokada

Paskelbus Nepriklausomybę, Materialinio techninio tiekimo komitetas perorganizuotas į ministeriją. Pirmosios Vyriausybės materialinių išteklių ministru tapo Romualdas Kozyrovičius.
Vos atkurtai valstybei dideliu išbandymu tapo Rusijos Lietuvai paskelbta ekonominė blokada. Tada įkurtai antiblokadinei komisijai priklausė ir R. Tarasevičius. „Ypač sudėtinga situacija buvo 1990 m. birželį, kada mums pranešė, kad mazuto atsargų liko vos savaitei ar dviems. Po to žlugs energetika, užsidarys elektrinės, – laisvės pradžią atsimena jis. – Pasitelkiau turėtus ryšius ir vienas privatininkų sugebėjo skubiai surasti vieną ar du mazuto ešelonus. To Lietuvai užteko maždaug savaitei. Nedaug, bet netrukus įtampa ėmė slūgti ir situacija normalizavosi.“

Romualdas TarasevičiusValstybingumo atkūrimo pradžioje ypač daug lėmė mainai. Tarkim, lietuviai į kitas posovietines valstybes veždavo maisto produktus, o šios duodavo to, ko trūko mums.
Atėjus naujajam ministrui, R. Tarasevičiui teko užleisti postą ir šis pasuko į besikuriančią „Baltijos biržą“, kur užėmė generalinio direktoriaus pareigas: „Kadangi nutrūko dauguma ankstesnių ryšių, visi ieškojo, iš kur gauti reikalingų išteklių. Biržos kūrimasis ir naudingų ryšių mezgimas tapo mano užduotimi. Vykdavo prekybos dienos, per kurias siūlyta pirkti atvežtas žaliavas ar gaminius. Pirkėjai būdavo įvairių šalies gamyklų atstovai. Bandėme įeiti į Latviją ir Estiją, bet išsiplėsti nepavyko.“

Paskutinė R. Tarasevičiaus darbovietė iki pensijos buvo susijusi su ilgamečiu jo pomėgiu – tenisu (jis net buvo Lietuvos teniso federacijos pirmininkas). 1993 m. jis tapo šių „Karolinos“ teniso kortų generalinio direktoriaus pavaduotoju.
Tiesa, ilgai mėgautis ramia pensija neišėjo. Pažįstamų įkalbėtas, jis grįžo į aktyvią veiklą ir 2005–2009 m. vadovavo su nemažais sunkumais susidūrusiai statybos įmonei „Mobilta“. Ilgos įtemptos darbo valandos atsipirko – įmonę pavyko pastatyti ant kojų.

Nuotraukos – iš asmeninio pašnekovo albumo

J. Stanslovaitis: „Rekonstrukciją vykdėme išskirtinėmis sąlygomis“

nuotraukaNuolatinis statybinių medžiagų ir įrengimų trūkumas; kitų sovietinių respublikų neįsisavintų išteklių perėmimas; statybos vykdymas pagal „šventąsias“ ciklogramas; apsukrūs mainai tarp įmonių ir kantrūs vaikščiojimai valdžios koridoriais, – pasiklausius buvusio Klaipėdos namų statybos kombinato generalinio direktoriaus, inžinieriaus Jono Stanslovaičio (74 m.) netikėtų istorijų apie sovietmečio statybų ypatumus, suvoki, kokia plonytė linija skyrė pažangą ir karčią nesėkmę.

„Kai pasakoju, atrodo, mums viskas lengvai sekėsi, nors iš tikro dėl to tekdavo nemažai pasistengti, – prisiminimais dalijasi J. Stanslovaitis. – Vis dėlto galima sutikti, kad kai kuriais atvejais Klaipėdoje dirbome šiltnamio sąlygomis.“

Nuo sporto meistro iki pradedančio inžinieriaus

Iš Šylių kaimo Šilutės rajone kilęs jaunuolis 1966 m. pabaigė Klaipėdos politechnikos instituto Statybos fakultetą. Nors studijuodamas jis aktyviai sportavo ir atstovavo „Politechnikos“, o vėliau Klaipėdos futbolo meistrų komandai „Granitas“ (buvo vartininkas), baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti pagal specialybę, nuo šio pomėgio nutolo.

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

J. Stanslovaitis iš pradžių tapo Klaipėdos statybos tresto kapitalinės statybos skyriaus inžinieriumi. Pagrindinis tuometinis jo rūpestis – statybos darbų priežiūra. Svarbiausi objektai, prie kurių statybos tada dirbo jaunasis inžinierius: Medžio apdirbimo kombinatas ir Klaipėdos namų statybos kombinato Stambiaplokščių namų detalių gamykla.

Būtent pastaroji tapo naująja J. Stanslovaičio darboviete: 1968 m. jis iš Klaipėdos statybos tresto buvo perkeltas į šios Stambiaplokščių namų detalių gamyklos statybos direkciją, kur rūpinosi tolesne statybos technine priežiūra. Pastačius gamyklą, joje paskirtas laboratorijos viršininku.

„Ši gamykla statyta tam, kad būtų paspartinta gyvenamųjų namų statyba Klaipėdoje. Tuo metu tik Vilniuje ir Kaune tebuvo dvi tokio pobūdžio gamyklos – Vilniuje ir Kaune, bet jų nepakako, tad imtasi statyti dar vieną Klaipėdoje. Po mūsiškės netrukus iškilo ir ketvirtoji Šiauliuose“, – vardija specialistas.Per keletą J. Stanslovaičio darbo metų Stambiaplokščių namų detalių gamykloje įdiegta nemažai naujų gamybos ir statybos technologijų ir stipriai išaugo gamyklos pajėgumas.

„Dėl to teko plėsti armatūros ir formavimo cechus, gauti ir sumontuoti naujus įrengimus bei rasti metalinių formų gamintojus. Tiesa, lyginant su vėlesniais etapais, tada formos buvo gana paprastos. Kai diegėme perspektyvinę seriją „120“, viską vėl keitėme iš pagrindų“, – pasakoja jis.

Anuomet jauno specialisto pareigos greitai keitėsi: iš laboratorijos viršininko jis tapo gamyklos gamybos viršininku, o netrukus keliai netikėtai nuvedė į Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyrių. Čia jis ketverius metus dirbo vyriausiuoju projektų inžinieriumi. Tada pagrindinis jo rūpestis buvo naujo penkių, devynių ir dvylikos aukštų mūrinių namų kvartalo „Miškas“ projektavimo darbai (autorius – architektas Jonas Piparas).

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

Svarbiausia buvo pagal atliktus geologinius tyrimus išsiaiškinti, ant kokio grunto ir kokius pamatus teks įrengti, kad pastatas tvirtai stovėtų. Prastai apskaičiuosi, namas nusės ir tada teks jį kelti bei stiprinti pamatus.

„Man tekdavo apskaičiuoti, kokios bus pastato laikančios konstrukcijos, – prisimena jis. – Kadangi Klaipėdoje gruntai silpni, yra ir durpių, namus projektavome ant polinių pamatų. Buvo įprasta, kad gelžbetoniniai poliai atlaiko 40–50 tonų apkrovas, bet mes, atlikdami bandymus, nustatėme, kaip gali atlaikyti net 80 tonų. Tam vadovavo inžinierius Liudas Furmanavičius.“

Neeilinis pasiekimas – sidabro medalis už perspektyvinę seriją

Nuspręsta, kad ankstesnis gyvenamųjų būstų suplanavimas neatitinka laikotarpio gyvenimo kokybės standartų ir reikia statyti erdvesnius bei patogesnius butus. Dėl to Miestų statybos projektavimo institutas ėmėsi projektuoti naująją perspektyvinę namų seriją, pavadintą „120“.

Dėl jos teko pertvarkyti gamybą, todėl J. Stanslovaitis buvo perkeltas atgal į Klaipėdos namų statybos kombinatą ir tapo generalinio direktoriaus pavaduotoju kapitalinei statybai. J. Stanslovaičiui teko bendradarbiauti su projektuotojais ir taip pat rūpintis gamybos reorganizavimu bei stambiaplokščių namų detalių gamyklos rekonstrukcija.

„Ši serija buvo kur kas tobulesnė: jei anksčiau tarp skersinių laikančių sienų buvo 3 metrų atstumas, tai naujoje – 3,6 metro. Vadinasi, perdangos plotai turėjo būti didesni. Įdiegus šią seriją, pagerėjo būsto suplanavimas ir atsirado papildomo ploto – įvestas prieškambaris. Kadangi reikalavimai buvo griežti, negalėjo būti nė vienu kvadratiniu metru daugiau nei numatyta normatyvuose, o Tarybų Lietuvoje niekas neturėjo teisės kažką keisti, dėl to reikėjo važiuoti derinti į Maskvą pas TSRS statybos reikalų komiteto pavaduotoją gruziną Zmeulą. Ne tik parašą, bet ir gruziniško vyno mainais į lietuvišką gavau“, – atsimena J. Stanslovaitis.

Ši perspektyvinė stambiaplokščių namų serija 1988 m. TSRS liaudies ūkio pasiekimų parodoje įvertinta sidabro medaliu.

„Reikia suprasti, kad šioje parodoje buvo demonstruojama visa, kas nuveikta geriausia visose sovietinėse respublikose. Šią namų seriją projektavę architektai – Bronius Krūminis, Vidas Sargelis ir konstruktorius Vaclovas Zubrus – įrodė esantys aukštos kvalifikacijos specialistai“, – dėsto jis.

„120“ serijos namų detalių gamybai prireikė naujų įrengimų, reikėjo gaminti naujas metalo formas. Tais laikais metalas buvo deficitas, be to, reikėjo rasti tokias formas galinčią pagaminti gamyklą. Naujus įrengimus įsigyti padėjo TSRS statybos ministro pirmasis pavaduotojas, buvęs mūsų statybos ministras Romualdas Sakalauskas: kai panašios kitų respublikų įmonės atsilikdavo rekonstruojant gamyklas, įrengimai neretai būdavo perduodami mums. Nors dėl to konkuruodavo ir kiti namų statybos kombinatai, lietuviai dažnai stovėdavo pirmi eilėje.

„Mums pasisekė, kad Klaipėdoje buvo gamyklų, dirbusių su metalu, pavyzdžiui, įmonės, stačiusios ar remontavusios laivus. Žinoma, jos turėjo savų užduočių, todėl reikėjo derėtis. Tarėmės taip: mes jų darbuotojams statome namus, o jie mums iš savo metalo pagamina formų. Tam nereikėjo palaiminimo iš Maskvos, nes jos gamino pasitelkdami savo gamybinį rezervą. Užteko Lietuvos statybos ministerijos sutikimo (vis tik negalėjome savavališkai statyti namų). „Baltijos“ laivų statyklai taip pastatėme visą gyvenamųjų namų kvartalą“, – sako J. Stanslovaitis.

Dėl metalo taip pat bendradarbiauta ir su Liepojos metalurgijos gamykla, o trūkstamo cemento gauta iš „Akmenės cemento“ (už tai jai per dvejus metus sumontuotas 60 butų gyvenamasis namas).

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

„Klaipėdos namų statybos kombinate darbai vykdavo „konvejeriu“. Gyvenamuosius namus montuodavome ištisus metus trimis pamainomis, o visus darbus valdė ciklograma. Statybos ministerija kasmet mums pateikdavo patvirtintą ciklogramą, kur kas savaitę buvo nurodoma, kur ir kiek aukštų reikia sumontuoti bei iki kada baigti darbus. Tai buvo šventas dalykas: kone kiekvieną savaitę mus tikrindavo Statybos ministerija ir pagal ją kas ketvirtį skirdavo reikalingas medžiagas ir įrengimus. Pastarųjų irgi trūko (pavyzdžiui, tada didžiausias deficitas buvo bokštiniai kranai). Kadangi objektų, dėl kurių būdavo susitariama su kitomis gamyklomis, ciklogramoje nebūdavo, vadinasi, tekdavo padaryti daugiau nei numatyta“, – teigia specialistas.

Žvyras ir smėlis būdavo gaunamas iš Jurbarko. Kadangi transportuoti mašinomis tokį tolimą kelią, buvo brangu (o ir jų pačių trūkdavo), Klaipėdoje, prie Kuršių marių, buvo pastatyta prieplauka. Vėliau tai gerokai palengvino produkcijos vežimą į Kaliningrado sritį, ypač, kai ten teko statyti savo projektuotą gyvenamųjų namų kvartalą.

Štilis po Nepriklausomybės atgavimo

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, J. Stanslovaitis dirbo Klaipėdos namų statybos kombinato, 1988 m. reorganizuoto į Projektavimo statybos ir susivienijimą „Klaipėda“, generaliniu direktoriumi. Tuo metu naujos statybos mažai kam rūpėjo ir greitai pasijautė štilis.

Kita J. Stanslovaičio darboviete tapo koncernas „Vakarų statyba“, kur jis buvo paskirtas viceprezidentu. „Ten dirbau dvejus metus, per kuriuos mano pagrindinė užduotis buvo seno „Gazprom“ administracinio pastato rekonstrukcija. Tai Lietuvai buvo naudinga, nes buvo atsiskaitoma dujomis. Jas gaudavo įmonė „Lietuvos dujos“, kuri mums atsiskaitydavo pinigais, – sudėtingą laikotarpį prisimena jis. – Šitaip, pasitelkdami natūrinius mainus, statėme ir minėtą kvartalą Kaliningrade, ir celiuliozės popieriaus kombinatą Sovetske bei daug kitų objektų. Už darbus gaudavome mazuto, tapetų, kitų medžiagų. Tais laikais viskas judėjo mainantis.“

Po „Gazprom“ rekonstrukcijos J. Stanslovaitis tuoj pat pateko į kitų darbų sūkurį. Šįkart į įmonę „Klaipėdos nafta“, kurioje užėmė statybos direktoriaus pareigas. Toliau sekė statybos ir remonto tarnybos viršininko darbas įmonėje „Klaipėdos smeltė“. Jo užduotis – nugriauti Žvejybos uoste buvusius gamybinius pastatus, infrastruktūros objektus ir teritoriją bei krantines pritaikyti krovos darbams. J. Stanslovaitis darbo karjerą baigė kaip projektų vadovas statybos požeminius inžinerinius darbus teikiančioje bendrovėje „Edrija“.

Pasak statybos veterano, dabartinė statyba visiškai skiriasi nuo tos, prie kurios dirbo jis. Stambiaplokščių surenkamus tipinius namus pakeitė daugiausia individualūs namai: „Anksčiau taip skubėta, nes norėta kuo greičiau aprūpinti žmones gyvenamuoju plotu.“

Kas laukia paveldo, jei nebus kas juo rūpinasi?

Kultūros paveldo objektų Lietuvoje daug. Pastaraisiais metais jų restauravimui, pritaikymui visuomenės reikmėms skirtas didelis finansavimas, o ateinančiais metais jis dar kils. Deja, specialistai skambina pavojaus varpais – trūksta gebančių juose dirbti.
Kultūros paveldo objektuose besispecializuojančios įmonės „2shaku“ vadovas Rolandas Janulis neslepia, kad padėtis tikrai prasta – įdarbinti kvalifikuotų paveldo statinių inžinierių beveik neįmanoma. To priežastis primityvi – ilgą laiką tokių specialistų Lietuvoje niekas neruošė, tad ko dar galėtume tikėtis?

„Nerandame tokių darbuotojų – jų labai trūksta. Iš padėties sukamės įvairiai: patys imamės juos apmokyti arba prireikus kviečiamės nuo seno žinomus specialistus, kurie neretai jau priartėję prie pensinio amžiaus. Rinka tokiais žmonėmis tarsi dalinasi“, – papildo bendrovės „Naresta“ generalinis direktorius Arūnas Šlenys, pridėdamas, kad jaunesnių kvalifikuotų darbuotojų rinkoje praktiškai nepamatysi.

Nors Kauno technikos kolegija šiemet ėmėsi rengti paveldo statinių inžinierius, geriausiu atveju jų kasmet galėtų priimti apie pusšimtį, o tai sudėtingos situacijos vis vien dar ilgai neišspręstų.

Stygių pajautė dėl ES

R. Janulis pabrėžia, kad jau dabar ryškus tokio tipo specialistų trūkumas dar labiau išryškės dėl didėsiančių ES skiriamų lėšų paveldosaugai: „Didžioji dalis paveldosaugos projektų yra remiami ES. Palyginti daug lėšų skirta dar 2007–2013 m. ES finansiniu laikotarpiu ir dar daugiau istorinių pastatų bus restauruojama 2014–2020 metais. Šiame etape darbai vyks dar intensyviau. Viskas turėtų įsibėgėti nuo 2017 m.: nors naujasis etapas jau prasidėjęs, atrinkti objektai dar nėra aiškūs.“

Kartu su ES finansuojamais projektais vykdomi ir valstybės remiami projektai. Nors čia apimtys mažesnės, lėšų restauravimo darbams skiriama nuolat. Taip pat sulaukiama finansavimo ir iš įvairių fondų.

Ironiška: šiuo metu Lietuva turi unikalias galimybes išsaugoti ir atkurti savo vertingą istorinį palikimą, tačiau, kaip neretai nutinka, patys nupjovėme šaką, ant kurios sėdėjome.

Paveldo objektuose dirba bet kas?

O kodėl netinka statybos inžinieriai – argi jų įgytas išsilavinimas tokiems darbams netinkamas? R. Janulis nukerta, kad dėl to, jog Lietuvoje tai dažnai praktikuojama, ir kenčia restauravimo kokybė ar istorinės vertybės apskritai būna sunaikinamos. Reikia įsisavinti, kad tai – atskira ir daug specifinio įdirbio reikalaujanti sritis.

„Paminėsiu tikrą pavyzdį iš gyvenimo: vienam vyresnio amžiaus statybos vadovui paskyrė dirbti prie paveldo objekto. Ten buvo išlikę vertingi profiliuoti stogo karnizai, o jis jau kūrė planus, kaip pakabinti klojinius ir viską išbetonuoti. Jis net nepagalvojo, kad betonuoti apskritai negalima, nes anuomet betonas nenaudotas, o reikia atmūryti ir karnizą padaryti tokiu, kokiu buvo. Gerai, kad architektas išgirdo jį apie tai kalbant ir šis buvo nušalintas, – pasakoja R. Janulis. – Dažnai statybininkai tiesiog nesupras, kodėl kažką daryti sudėtingiau, jei galima paprasčiau. Bėda ta, kad dabar užtenka baigti statybos inžineriją, tada gauti atestatą Kultūros paveldo departamente, ir viskas.“

Tuo metu A. Šlenys į tai žiūri paprasčiau: juk paveldo objektuose reikia atlikti skirtingo sudėtingumo darbus ir kai kuriems jų užtenka paprastesnio paruošimo darbininkų. Juk nėra taip, kad pasirinkimas būtų didelis.

„Žinoma, yra rimtų, sudėtingų darbų, kuriems gerai atlikti reikia daug patirties. Ką gero galėtų padaryti trumpus mokymus praėjęs žmogus?“, – svarsto verslininkas.

KPD: aukštesnę kategoriją gauti nėra paprasta

Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Aušrelė Racevičienė patikina, kad gauti prie sudėtingų paveldo darbų teisę suteikiantį atestatą nėra taip paprasta.

„Yra atitinkami įstatymai, specialistų atestavimo taisyklės, kur yra išdėstyti atestavimo reikalavimai. Jei žmogus atitinka formalius išsilavinimo reikalavimus, atsako į Atestavimo komisijos klausimus, išlaiko žinių testą, bet neturi patirties dirbant prie paveldo objektų, jis gaus žemiausią kategoriją, leidžiančią dirbti tik kultūros paveldo objekto teritorijoje. Kai įgaus patirties, išsiugdys reikiamų gebėjimų, galės prašyti aukštesnės“ – sako ji.

Anot jos, praktinė patirtis, darbo stažas paveldo objektuose yra įrašyti kaip privalomi reikalavimai norint gauti teisę dirbti prie svarbesnių darbų: „Žmogui pradėti dirbti reikia leisti visada – tik kilti jis turi pagal įgytą patirtį ir žinias.“

Taigi, turime problemą, kuri artimiausiais metais tik aštrės dėl išaugsiančio ES finansavimo. Nors kol kas paveldo srityje dirbusios įmonės šiaip taip sukasi, nežinia, kas laukia ateityje. Tikėkimės, kad vėjais nepaleisime po kojomis nukritusios galimybės.

Laiko mašina: kas nutinka susitikus senajai ir moderniajai architektūrai?

Esame įpratę, jog reikia rinktis tarp paveldo statinių saugojimo ir jų pritaikymo dabartiniams poreikiams. Vis dėlto, pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugėja gerų senos ir naujos architektūros dermės pavyzdžių.
nuotrauka
Plungės dvaro laikrodinė-oranžerija. Kultūros paveldo departamento nuotr.

Šiuolaikinė architektūra istorinėje aplinkoje

Kultūros paveldo departamento (KPD) Vilniaus skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas iš tokių pavyzdžių mini Gedimino prospekte 35 neseniai rekonstruotą ir išplėstą „Pirklių klubo“ pastatą (architektas Alfredas Trimonis) ir Antakalnio gatvėje 25 esantį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pastatą.

Specialistas sako, kad naujasis korpusas iš stiklo ir metalo yra vykusi jungtis, leidžianti organiškai iš seno pereiti į naują. Nors naujoji dalis puikiai atspindi šiuolaikines architektūros tendencijas, pastatas išlieka vieningas.

„Pirklių klubas“. L Garbačausko nuotr. 

„Tai yra vienas geriausių (jei ne pats geriausias) pavyzdžių Vilniuje. Pastato erdvė išplėsta, po juo yra ir požeminė kelių aukštų automobilių stovėjimo aikštelė, bet urbanistinė struktūra – nesugriauta. Pasirinktas variantas nekuria kontrasto, juolab, kad šalia yra „stalininis“ klasicizmas – Užsienio reikalų ministerijos pastatas, – aiškina V. Karčiauskas. – Mano manymu, šiuolaikiniai pastatai istorinėje aplinkoje turi būti pačios aukščiausios architektūrinės ir medžiaginės kokybės.“

„Pirklių klubas“. L Garbačausko nuotr.

Saugomų teritorijų lankytojų centro paslaptis – dali ekspozicijos įkurta po žeme

Kitas pavyzdys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba įdomi tuo, kad pastatas išplėstas ne statant antžeminį priestatą, o įrengiant konferencijoms, ekspozicijoms, lankytojų centrui skirtą požeminę dalį. Toks sprendimas buvo padiktuotas pastatą supančios istorinės aplinkos. Čia stovi XIX a. Sapiegos rūmų komplekso statiniai. Požeminė plėtra nebūtinai yra brangesnė nei antžeminė, nebent gali brangiau atsieiti archeologiniai tyrimai (čia jie taip pat buvo vykdyti).


Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Nacionalinis lankytojų centras. VSTT nuotr.

V. Karčiauskas įsitikinęs, kad pastaraisiais metais dėl paveldo statinių rekonstrukcijos ir pritaikymo dabartinėms aktualijoms judame teisinga linkme – gal tik kol kas to taip ryškiai nematome, nes netrūko nesėkmingų bandymų, o dalis daug žadančių dalykų tebėra popieriuje. Jo manymu, Vilniuje galime daug ko tikėtis iš projektų, įgyvendinamų Subačiaus g. 19 ir Pranciškonų/Šv. Mikalojaus gatvių kampe.

Vandens bokšte suskambo karilijonai

Gelgaudiškio dvaro ansamblyje stūksantis vandens bokštas – dar vienas puikus pavyzdys, kuo gali virsti senas, nenaudojamas statinys, į jį pažvelgus nestandartiškai.

KPD Marijampolės skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Kryžanauskienė dėsto, kad šiame ansamblyje sėkmingai pritaikytas ne vienas pastatas (oficina, kumetynas, tvartas, oranžerija), bet iš jų ryškiausiai išsiskiria 2014-2015 m. restauruotas dvaro vandens bokštas (projekto architektė – Saulė Domanskienė).

Kadangi jo architektūra specifinė ir sunkiai pritaikoma, jis ilgai stovėjo primirštas ir tebuvo rūpinamasi, kaip palaikyti jo stabilią būklę. Viską pakeitė netikėta idėja.

„Dabar ir vilkas sotus, ir avis sveika liko: vandens bokštas restauruotas, jame įrengtas 36 skirtingų tonų varpų karilijonas, o kartu išsaugoti net išlikę originalūs vandens pakėlimo mechanizmai, – sako N. Kryžanauskienė. – Naujieji varpai pirmą kartą suskambėjo pernai per Žolinės šventę per maestro Giedriaus Kuprevičiaus koncertą. Skamba gerai, kompozitorius nesupeikė. Karilijoną galima išgirsti per dvare vykstančius renginius, taip pat šią pramogą gali užsisakyti, pavyzdžiui, jaunavedžiai, be to, pernai pasiūlėme jį įtraukti į tokį Mototurizmo ralį, kurio tema buvo muzika. Visa tai padeda pritraukti daugiau žmonių.“

Biblioteka dvare

Tuo metu plungiškiai gali džiaugtis viena žaviausių bibliotekų Lietuvoje (pagrindinė straipsnio nuotr.) nors dar neseniai tai buvo apleistas statinys išdaužytais langais.

„2012-2013 m. restauruota dvaro laikrodinė-oranžerija buvo paversta į pagrindinę Plungės biblioteką. Romantizmo stiliaus raudono mūro laikrodžio bokštas pastatytas dar 1846 m., o vėliau pristatyta gana didelė oranžerija, – primena KPD Telšių skyriaus vedėjas Antanas Eičas. – Prie seno mūro taikytos metalo ir stiklo konstrukcijos, šiuolaikiškomis priemonėmis sukuriant buvusios oranžerijos įspūdį. Tiesa, joje išsaugota nemažai nuo seno likusių elementų, sakykime, oranžerijos pakuros dalis.“

Kas sugalvojo oranžeriją paversti biblioteka, šiai dienai jau sunku atsekti – ši mintis Plungėje sklandė seniai. Aišku, buvo ir skeptikų, abejojančių, ar gerai atrodys šiuolaikiška biblioteka sename dvare.

„Kiek žinau, bibliotekos skaitytojai patenkinti, o bibliotekos vedėja – dar labiau. Skaitytojų ateina gerokai daugiau, nuolat vedamos ekskursijos. Pritaikius oranžeriją bibliotekai, iškart atgijo dvaro erdvė, manau, į gera pasikeitė ir vietinių gyventojų požiūris į kultūros paveldą“, – apibendrina A. Eičas.

Ilzenbergo dvaras prisikėlė su visu ūkiu, gyvuliais ir darbininkais

nuotraukaŠv. Velykos – atgimimo, naujos pradžios metas. Ta proga Statybunaujienos.lt siūlo susipažinti su įspūdinga atgimusio Ilzenbergo dvarvietės istorija.

Šiaurės Lietuvoje prie pat Latvijos sienos greta Apvalaso ir lgio ežerų pamažu kylanti Ilzenbergo dvarvietė buvo apleista daug metų, tačiau netrukus ji vėl suspindės visu gražumu. Greitai bus baigtas rekonstruoti paskutinis ir svarbiausias dvarvietės pastatas – patys rūmai.

Nors tikslią darbų pabaigą pasakyti sudėtinga, tikimasi, kad jau 2017 m. vasarą ar bent 2018 m. pradžioje šis ambicingas projektas bus galutinai įgyvendintas ir Ilzenbergo dvarvietė taps vietos kultūros bei turistų traukos centru. Juolab, kad dvaro apylinkės ne tik vaizdingos, bet ir itin dėkingoje vietoje – netoliese yra žymioji Latvijos Rundalės pilis.

Tiesa, gyvenimas dvarvietėje jau senokai verda – trejus metus čia sėkmingai veikia cheminių trąšų atsisakęs ir senolių ūkininkavimo praktikas gaivinantis biodinaminis ūkis.

Nyki pradžia

Dvarvietės savininkas verslininkas Vaidas Barakauskas paaiškina, kad dvaras – tai ne tik rūmai. Seniau aplink dvarus būdavo organizuojama nemažai veiklų – juk dvarininkams reikėjo apsirūpinti maistu ir reikmenimis bei gauti lėšų. Čia būdavo dirbami laukai, auginami gyvuliai, rauginami sūriai, rūkinama mėsa ir daroma daugybė kitų dalykų.
„Kai Lietuvoje būna atkuriamos dvarvietės, dažniausiai atstatomi patys rūmai ir koks nors kumetynas, kur anksčiau gyvendavo tarnai. Čia atstatyta praktiškai viskas, kas buvo anksčiau (svirnas, sūrių raugykla, fermos, kur gyvena karvės, paukštidės…), taip pat atkurti ir išpuoselėti sodai. Pernai rudenį taip pat visuomenei atidarėme sutvarkytą parką. Jo takelių ilgis siekia maždaug 3 kilometrus”, – dėsto V. Barakauskas.

Nors dabartinis vaizdas vis labiau džiugina, bet dar visai neseniai viskas atrodė tikrai niūriai.

„Vieta buvo taip apžėlusi, kad kai kur net pastatų likučių nesimatė – gamta buvo bepasiglemžianti ir dvarą, ir jo parką. Griuvėsiuose augo medžiai, krūmai, nesimatė takų, – vardija V. Barakauskas. –Rūkykla buvo benugriūnanti ir neturėjo stogo, amatų namelio taip pat tebuvo išlikusios tik sienos, o ir šios gerokai sutrūnijusios. Svirnas dar turėjo stogą, bet sienos buvo smarkiai suskilusios ir vieną jų net prireikė mūryti iš naujo. Patys dvaro rūmai turėjo stogą, bet šis buvo kiauras ir lietus tekėdavo į vidų, ardė sienas ir dalis konstrukcijų jau buvo supuvusios. Buvo išlikę ir arklidžių sienų fragmentai.“

Rekonstrukcija prasidėjo nuo teritorijos valymo, keliukų darymo, kad būtų pasiruošta normaliam darbui. Po šito imtasi arklidžių, ledainės, malkinių, svirno, rūkyklos, pirties… Šiandien beliko rekonstruoti pačius rūmus. Jų veidas stipriai pakito sovietinės okupacijos metais, kai jie buvo perdarytas į Panevėžio „Ekrano“ gamyklos darbuotojų poilsio bazę. Šiam tikslui tada buvo įrengta daug nedidukų kambariukų, todėl, nusprendus rekonstruoti rūmus, teko viską išgriauti ir pertvaras statyti iš naujo.

Dabar kaip tik yra įrenginėjamas rūmų vidus. Čia kuriamas istorinis interjeras: suplanuota lubų ir sienų lipdyba, gobelenai, ant grindų bus klojamas mozaikinis marmuras, skydinis parketas, pastatyti šeši dideli židiniai, renkami senoviniai baldai, renkami gražūs sietynai bei kita.

Atliktas nemenkas tiriamasis darbas

Įrengti rūmus ir kitus dvarvietės pastatus – vienas dalykas, tačiau prieš tai dar teko nemažai pavargti aiškinantis kaip viskas atrodė anksčiau. Kadangi tai – istorinis paveldas, viskas turi būti atnaujinta taip, kad atrodytų autentiškai. Dėl to buvo pasamdyta grupė istorikų, kurie keletą metų įvairiuose archyvuose kruopščiai rinko informaciją, tyrinėjo senas nuotraukas ir aiškinosi, kas kaip turėtų atrodyti. Atsižvelgdami į istorikų surinktą medžiagą, darbo ėmėsi architektai. Interjerą irgi kūrė patyrę specialistai, anksčiau dirbę prie pilių bei kitų dvarų.

Pasak V. Barakausko, siekta, kad viskas būtų kuo panašiau į ankstesnįjį vaizdą: „Žinoma, nors eksterjeras ir interjeras senoviški, įrengti modernūs inžineriniai tinklai, taip pat kai kur naudotos šiuolaikiškos medžiagos – tik kad išvaizda pasendinta. Pavyzdžiui, pamatams naudojome gelžbetonį, betoną – svarbiausia, kad to nesimatytų.“

Prie kai ko rankos nekišamos: tarkim, Ilzenbergo dvaras gali pasigirti vertingais rūsiais su senomis skliautinėmis lubomis, čia planuojama tik nuvalyti pelėsius ir palikti viską taip, kaip yra.

Rekonstrukcija – iš privačių lėšų

Nors V. Barakauskas rekonstruoja dvarvietę, kad ši taptų kultūriniu krašto centru ir suteikia galimybę už simbolinį euro mokestį joje apsilankyti visiems norintiems (išskyrus pačius rūmus, kuriuose šiuo metu vyksta darbai), jis nepretendavo į jokias ES fondų lėšas ir visus darbus finansavo iš savų pinigų.

Verslininkas pagalvojo, kad tai tiesiog neapsimoka – šitaip pateksi į painų biurokratinių formalumų sūkurį. „Paimdamas pinigus iš ES, privalėsi jiems tam tikrą laiką smulkiai atsiskaitinėti, ką, kaip dažnai ir kodėl padarei. Vien tam tektų samdyti papildomų žmonių. Kam viso to reikia?“, – apibendrina jis.

Statybunaujienos.lt

http://www.statybunaujienos.lt/naujiena/Antram-gyvenimui-pakiles-Ilzenbergo-dvaras/7324

Oficialu: Žaliojo tilto skulptūros nebesugrįš

SkulptiurosKovo 1 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (NKPVT) posėdyje ekspertai vienbalsiai nutarė panaikinti teisinę apsaugą Žaliojo tilto skulptūroms. Verdiktas paskelbtas: pernai liepą dėl saugumo nuimtos skulptūros nebegrįš. Taryba rekomenduoja skulptūras perduoti valstybiniam ar kitokį statusą turinčiam muziejui (6 nariai pasisakė už, 3 – prieš).

Po ne vienerius metus trukusių konvulsijų šioje emocingoje istorijoje pagaliau padėtas taškas. Specialistų vertinimu, Žaliojo tilto kompleksui, susidedančiame iš tilto ir ant jo šešis dešimtmečius stovėjusių skulptūrinių grupių „Pramonė ir statyba“, „Žemės ūkis“, „Taikos sargyboje“ bei „Mokslo jaunimas“, teisinė apsauga nereikalinga.

Meninės vertės neįžvelgė

Kultūros paveldo centro (KPC) direktorius Virgilijus Kačinskas, kreipdamasis į NKPVT dėl valstybės saugomo objekto statuso panaikinimo, pažymėjo, kad, remiantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijais, sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai (išskyrus neveikiančias kapines, kapus, palaikų laidojimo ar užkasimo vietas), kur vaizduojama arba kurių sudedamoji dalis yra SSRS ar Lietuvos SSR vėliava, herbas, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklas ar sovietinė penkiakampė žvaigždė, taip pat pagal šiuos simbolius sudaryti ženklai arba klaidinančiai panašūs simboliai.

Tuo metu skulptūrose galima pamatyti ir penkiakampę žvaigždę ant kario šalmo, ir kūjį socializmą „statančio“ darbininko rankose.

„Kalbant apie socialistinio realizmo skulptūras, jau pats žodis nurodo, kad jos – socialistinės santvarkos atspindys. Tai yra politizuotas menas, kurį siekta panaudoti propagandiniams tikslams. Kalbėti apie šių skulptūrų meninę vertę ignoruojant jų politinę pusę, klaidinga“, – įsitikinęs prof. Kęstutis Lupeikis.

Jo manymu, net atsitraukus nuo politikos ir gilinantis vien į meninę skulptūrų vertę, žvelgiant į platesnį kontekstą, ji nėra didelė: „Aš, kaip menotyrininkas, trijų kūrybinių sąjungų narys, galiu atsakingai pasakyti, kad išskirtinės šių objektų meninės vertės nematau.“

Laisvesnės rankos rekonstrukcijai

Nors NKPVT nariai vienbalsiai pritarė teisinės apsaugos panaikinimui, istorikė dr. Inga Zakšauskienė abejoja, ar šiame kontekste protinga tiltą ir skulptūras vertinti kaip vieną objektą, nes jie nebuvo planuoti kaip vienas ansamblis.

V. Kačinskas priminė, kad atstatytas Žaliasis tiltas su senuoju tiltu nebeturi daug bendro. Jis yra šiek tiek kitoje vietoje ir visiškai kitokios stilistikos nei buvo istorinis tiltas. Ankstesnis, puoštas lietuvišku Vyčiu, buvo subombarduotas ir naująjį projektavo tuometinio Leningrado konstruktoriai.

„Atstatytas tik pavadinimas. Kaip rašoma sovietinėje literatūroje, tai buvo vienas pirmųjų didelių sovietinių statinių Vilniuje“, – sakė V. Kačinskas.

Tuo metu K. Lupeikis atkreipė dėmesį, kad panaikinti į kompleksą įeinančio Žaliojo tilto teisinę apsaugą nėra blogai, kadangi ateityje tikriausiai reikės galvoti apie jo rekonstrukciją ir geriau turėti laisvesnes rankas.

Skulptūros nuguls muziejuje

Architektūrologės ir dailėtyrininkės dr. Rasos Butvilaitės teigimu, nors skulptūroms naikinama teisinė apsauga, negalima klastoti savo istorijos ir iš atminties ištrinti tokio gilų įspaudą palikusio laikotarpio, kaip sovietmetis.

„Jei skulptūrų nebeliks ant Žaliojo tilto, jos turėtų atsidurti muziejuje, o ne kokioje nors privačioje erdvėje. Valstybei būtų per didelė prabanga į privačias rankas perduoti tokį objektą. Jos turėtų likti prieinamos visuomenei“, – dėsto eskpertė.

Tiesa, jos neturėtų atsidurti, kaip daug kas spėliojo, Viliumo Malinausko netoli Druskininkų įkurtame Grūto parke. Į tokią galimybę ekspertai žvelgia skeptiškai.

Nors galutinis sprendimas priimtas, valstybės saugomo objekto statuso atšaukimo formalumai užtruks dar apie keturis mėnesius. Juos užbaigs kultūros ministro Šarūno Biručio pasirašytas įsakymas.

Išvaduotas istorinis Vilniaus tiltas

Vilniaus meru išrinkus liberalą Remigijų Šimašių istorinis Vilniaus Žaliasis tiltas pagaliau buvo išvaduotas nuo šešis dešimtmečius jo vaizdą gadinusių raudonarmiečių ir kolchozninkų skulptūrų. Paties mero teigimu, situacijos ato­maz­ga jau buvo pribrendusi ir jos baigtis taip pat buvo aiški, tiesiog ilgai klaidžiota teisiniuose brūzgynuose. „Veido“ įsi­ti­ki­ni­mu, tai, kad istorinis Vilniaus tiltas buvo apvalytas nuo okupantų simbolių, yra miesto mero šių metų sėkmės ženklas.

Apie tai, kad derėtų atsikratyti sovietų oku­­pantų skulptūrų, buvo kalbama jau seniai. Tačiau diskusijos ypač įsismarkavo 2014 m. pavasarį Rusijai užpuolus Ukrainą ir už­grobus Krymą. Nors tai neretai bandyta nu­žeminti iki dešiniųjų pučiamo burbulo, to­kios nuomonės laikėsi ir Kultūros ministerija bei  Kultūros paveldo departamentui priklausan­tis Kultūros paveldo centras, siūlę Žaliojo tilto skulptūras išbraukti iš saugotinų vertybių są­rašo. Nepaisant to, Nekilnojamojo kultūros pa­­vel­do taryba 2015 m. pradžioje nusprendė so­­vie­tų okupantų reliktus palikti šiame registre.

Didžiausias stabdys šioje istorijoje buvo Gražinos Drėmaitės vadovaujama Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK).

Komisija laikėsi požiūrio, kad Žaliojo tilto skulptūros – šalies kultūros ir istorijos dalis, taigi tu­rėtų likti kaip mūsų gyvenimo liudininkės. Ar­­­­gumentas, kad miesto centre atspindima oku­­pantų ideologija, kad tai žeidžia nuo NKVD ir Raudonosios armijos represijų nu­kentėjusių lietuvių jausmus, komisijai nepasirodė vertas dėmesio.

VKPK jau ne kartą buvo sulaukusi kritikos už savo kietakaktiškumą, siaurą požiūrį ir viršijamus įgaliojimus, saugant Lietuvos kultūros paveldą, kas neretai labiau trukdo nei padeda. Net buvo rimtų svarstymų, ar ši institucija apskritai reikalinga, o Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas per slaptą balsavimą buvo nepatvirtinęs G.Drėmaitės kandidatūros į pirmininko pareigas.

Tačiau kovo mėnesį atsirado viltis, kad įstrigusią plokštelę pavyks išjungti, nes tiesioginius mero rinkimus laimėjo Liberalų sąjūdžio atstovas R.Šimašius.

Nepabijojęs perimti iniciatyvos į savo rankas, naujasis sostinės meras susidorojo su šiuo  Gordijo mazgu. Miestui pasisekė, kad naujasis meras mokėjo ne tik gerai pakalbėti ir gražiai atrodyti prieš filmavimo kameras, bet ir spręsti reikalus.

41-erių iš Tauragės kilęs teisininkas R.Ši­mašius praeityje ne kartą buvo renkamas Vil­niaus tarybos nariu, buvo Laisvosios rinkos instituto prezidentas, o ketverius metus dirbo teisingumo ministru.

„Žinau, kaip teisininkai gali viską subiurokratinti, bet man atrodo, kad, jei pats sprendimas aiškus, reikia greičiau apsispręsti, kaip jį įgyvendinti, – įsitikinęs R.Šimašius. – Jei stovi penkiese ir galvoja, kas atsakingas, jei neaišku, kieno tai problema, vadinasi, ji tavo. Su Žaliojo tilto skulp­tūromis buvo būtent tokia situacija: visi ro­do vienas į kitą ir nebeaišku, kas už ką atsako.“

Sklandžiai atomazgai užteko vos dviejų ra­mių naktų, tad kodėl sugaišome tiek daug lai­ko?

„Dažnai vilkas piešiamas baisesnis, negu yra iš tikrųjų. Mano ikimokyklinio amžiaus dukra taip pat bijo vilko ir einant į mišką jai kirba klau­simas, ar jo nesutiks. Toks ilgas sprendimų nepriėmimas susijęs su įsikalbėtomis baimėmis: taip, dalis jų turėjo pagrindo, bet ne visos, – dėsto R.Šimašius. – Veikė ir tai, kad vis bandyta rasti visokių biurokratinių procedūrų, dėl ko ne­galima padaryti vieno arba kito dalyko. Tie­siog reikėjo įžengti į mišką ir patiems pamatyti, kad jokio vilko jame nėra.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/isvaduotas-istorinis-vilniaus-tiltas

Klaipėdos atgavimo dieną dėl istorinės tiesos galvos neskauda

Sausio 15 d., ketvirtadienį, minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos dieną, daugeliui labiau rūpėjo šventę vainikavę fejerverkai, o ne šį svarbų mūsų istorijos įvykį supantys prieštaravimai.

Prieš 92-ejus metus, 1923-iaisiais, per karinę operaciją Lietuva iš Prancūzijos perėmė Klaipėdos krašto valdymą ir atgavo strategiškai bei ekonomiškai reikšmingą Klaipėdos uostą. Tradiciškai lietuviškoje istoriografijoje į šį įvykį žiūrėta pro „šapokiškus“ praeities idealizavimo akinius. Taip buvo sukurtas romantiškas tautiškumą skatinantis paveikslas apie vietinių gyventojų sukilimą, siekiant susilieti su Lietuva, kurį vainikavo reguliariosios Lietuvos kariuomenės įžengimas į Klaipėdos kraštą ir 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašyta Klaipėdos konvencija.

Vis dėlto Lietuvoje daugėja istorikų, naujau ir blaiviau žvelgiančių į šį įvykį. Tarkime, prieš keletą metų visuomenėje daug diskusijų sukėlė istoriko prof. habil. dr. Alvydo Nikžentaičio pateikta visai kitokia šio įvykio interpretacija. „Tai nebuvo sukilimas, nes jis organizuotas Kaune, o jį vykdė Lietuvos šauliai. Tai ne kas kita, kaip Klaipėdos krašto prijungimas, o jei vartotume kietesnį žodį – okupacija“, – yra sakęs istorikas.

Taigi prijungimą inicijavo ne patriotiškai nusiteikę Klaipėdos krašto gyventojai, o ministro pirmininko Ernesto Galvanausko Vyriausybė. A.Nikžentaitis tada buvo atkreipęs dėmesį, kad situacija turi daug panašumų su Lenkijos įvykdytu Vilniaus krašto atplėšimu, nors vienu atveju tai vadiname užgrobimu, o kitu – sukilimu.

Kita vertus, sunku paneigti, kad Klaipėdos krašto sukilimo organizavimas buvo bene drąsiausias tarpukario Lietuvos valdžios politinis ir diplomatinis žingsnis, dėl kurio teko susitarti tiek su Vokietija, tiek su Sovietų Sąjunga. Veikiausiai be šito Klaipėdos nebūtume atgavę.

http://www.veidas.lt/klaipedos-atgavimo-diena-del-istorines-tiesos-galvos-neskauda

Kai valstybinė karinė jėga apvildavo

Gyvendami teritorijoje, kurioje susikirsdavo daugybė interesų, o ir patys turėdami savų tikslų, lietuviai dažnai griebdavosi ginklo. Vis dėlto pasikliauti valstybės karine jėga dažnai būdavo pražūtinga.

Maždaug nuo XVI a. karas tapo kilmingųjų reikalu. Kažkada drauge su kilmingaisiais karo prievolę atlikdavusi valstietija po truputį prarado teisę į ginklą. Visuomenė buvo suskaidyta į grupes pagal prievoles (taigi ir karines). Ginklų valstiečiai turėjo kaip ir bajorai, tačiau pastarieji po truputį tapo vieninteliais, kuriems leista nešioti ginklus.

Luominėje santvarkoje ginklas laikomas laisvės požymiu, tad laisvieji valstiečiai, tapdami priklausomais žmonėmis, prarasdavo ir ginklus ir turėtas karines priedermes.

Nors baudžiavos požymių buvo jau X–XII a., tokia priklausomybė įsitvirtino XV a., kai dėl naujų privilegijų bajorai įgijo vis daugiau teisių išnaudoti valstiečių ūkius. Oficialiai baudžiava Lietuvoje įteisinta XV a. viduryje, o XVI a. valakų reforma galutinai panaikino valstiečių teisę į nuosavybę. Susiklosčius tokiai santvarkai XVI a. kariuomenę sudarydavo arba bajorija, arba samdomi kariai.

Gaudami algą kariauja geriau

Iki XVI a. vidurio Lietuva beveik neturėjo laisvų pinigų – tik pilių remontui ir valdovo poreikiams. Vis dėlto matant, kad žmonės, kuriems nemokama, kariauja prastai, kuo toliau, tuo dažniau imta juos samdyti.

Pagrindinė samdomų karių grupė buvo pėstininkai, saugantys pasienio pilis, kuriose buvo reikalinga nuolatinė kovinė parengtis. Samdyti pėstininkai turėjo atitinkamą kovos ginkluotę: ietis, alebardas ir šaunamuosius ginklus. „Tai įvairių rūšių arkebūzos, vėliau – muškietas. Taip pat tokie tvirtoviniai gynybiniai ginklai kaip kabliašaudės ir panašūs. Tai mažo kalibro, bet sunkūs ginklai, skirti tvirtovių ir pilių gynybai. Samdomų pėstininkų daug nebūdavo – iki poros tūkstančių per valstybę“, – pasakoja karo istorikas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Valdas Rakutis.

Kariuomenės pagrindą sudarė bajorų raitija, kuri didelėje valstybėje su prastai išplėtota kelių infrastruktūra buvo kur kas naudingesnė. XVI a. imta samdyti ir juos. Tiesa, samdinių algos už karą didelės nebūdavo, ir kaip pagrindinis „uždarbis“ išliko karo grobis.

Kadangi kariuomenę daugiausia sudarė šauktiniai bajorai, tai reiškė, kad kariuomenė yra tik „ant popieriaus“. Juos sušaukdavo tada, kai labai reikėdavo, taigi valstybė neturėjo nuolatinės kariuomenės, išskyrus tam tikrą skaičių pėstininkų pasieniuose.

Ko galima tikėtis iš kariuomenės, veikiančios tik kilus būtinybei? Prireikus kariauti, daug kas tik pradėdavo to mokytis. V.Rakutis pabrėžia, kad ilgalaikės taikos laikotarpiais tokia kariuomenė prarasdavo įgūdžius.

Kaip rašo istorikas Darius Baronas, XIV a. pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje imta naudoti ir artileriją. Prie jos galima priskirti ne tik paraku užtaisomas patrankas, bet ir svaidomuosius pabūklus (pavyzdžiui, itin ilgai naudotą akmensvaidę).

„Kalbant apie patrankas reikėtų išryškinti kelis periodus: XV–XVI a. sandūrą, kada jos imtos naudoti lauko mūšiuose (iki tol naudotos tik tvirtovių kare), ir XVIII–XIX a. pirmąją pusę, kada pasirodo graižtvinės patrankos. Tada smarkiai padidėjo jų šūvio nuotolis ir jomis jau buvo galima rimtai kariauti šaudant iš didelio atstumo, – aiškina V.Rakutis. – Patrankos intensyviai naudotos ir padarydavo didžiulės žalos Pirmojo pasaulinio karo metais. Posakis „patrankų mėsa“ tam karui puikiai tiko.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/kai-valstybine-karine-jega-apvildavo