Slogi “6a klasės” kasdienybė

Iš festivalio “Scanorama”

Ar tikrai žinote, kaip gyvena Jūsų vaikai? Nemažai daliai tėvų tiesa būtų staigmena.

Švedijos režisierius Peteris Modestijas minimaliomis priemonėmis įstengė sukurti emocingai įtaigų kūrinį. Viena patalpa, judri teisianti kamera, maždaug dešimt suaugusiųjų ir trys maištingos paauglės – to užtenka sudėtingam konfliktui išsirutulioti.

Nors Skandinavijos švietimo sistema ir požiūris į mokinius linksniuojami kaip sektinas pavyzdys visam pasauliui, P. Modestijaus pirmasis pilnametražis filmas supurto tokį požiūrį. Čia mokykloms būdingos tos pačios problemos kaip ir bet kurioms kitoms.

Vienoje mokykloje mokosi itin problemiška klasė – 6a. Joje tarp mokinių nuolat kyla audringų nesutarimų, dalis vaikų jaučiasi atstumti, o keletas jų net vengia vaikščioti į pamokas. Pastaruoju metu iš šios klasės pasiprašė perkeliami net keturi mokiniai.

Siekdama rasti išeitį iš slogios padėties, jauna klasės auklėtoja (akt. Caroline Söderström) sušaukia tėvų susirinkimą. Prie jo prisijungia ir trys klasės elitu laikomos dvylikametės: Denisė (akt. Emine Özkan), Bela (akt. Tyra Olin) ir Mina (akt. Omeya Lundqvist).

Nepaisant puoselėtų vilčių, konstruktyvus dialogas nesimezga ir viskas ima panašėti į kaltinimų maratoną. Geriausio sprendimo radimas mažai kam rūpi – veikiau norima laimėti ginčą ir surasti atpirkimo ožį. Jei vaikai nelaimingi, vadinasi, kažkas kaltas. Bet kuo čia dėti tėvai? Juk problemos – klasėje.

Atitolimas ir nesusikalbėjimas

Kai suaugusieji švaistosi kaltinimais, trys paauglės kikena ar žaidžia su savo telefonais. Akivaizdu, kad suaugusieji ir vaikai nesusikalba. Nors jie sėdi greta, iš tiesų gyvena skirtinguose pasauliuose. Tiesą sakant, nė neatrodo, kad jiems aktualu vieniems kitus suprasti. Jie čia pirmiausia dėl formalumų. Nepaisant duobėto kelio ir įtemptos atmosferos, po truputį kasamasi prie reikalo esmės. Deja, tai žada tik dar daugiau nemalonių žinių.

„6a klasė“ gilinasi ne tik į amžinąjį skirtingų kartų nesusikalbėjimo klausimą, bet žvelgia plačiau. Problemos tarp vaikų – tarsi visuomenės, išgyvenančios krizę, veidrodis. Įtampa, nepasitenkinimas, susvetimėjimas peržengia anonimiškos klasės ribas, skirtumas tik tas, kad suaugusieji geriau slepia jausmus.

Jeigu siekiate emocinio supurtymo ir nebijote prislėgti palikti kino salę, „6a klasė“ yra tam tinkamas filmas. Kažkuria prasme po jo jautiesi tarsi po siaubo filmo, tik baisiau – šios problemos ne fantazija, o tikrovė.

Kino juosta „6a klasė“ pasižymi stipria psichologine puse ir joje vaizduojamos problemos yra aktualios šiandieninėms visuomenėms. Antra vertus, vienoje patalpoje nufilmuotas filmas su fragmentiškai pasireiškiančiais (dažnai erzinančiais) veikėjais nėra pats patraukliausias dalykas.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/11/teatrailt-apie-kino-festivali-scanorama-slogi-6a-klases-kasdienybe

Kas nutiko vieną dieną Sarajeve?

Iš festivalio “Scanorama”

Vieną dieną Sarajeve vienas iki tol niekam nežinomas jaunuolis Gavrilas Principas dviem šūviais pistoletu pakeitė viso pasaulio likimą ir pasirašė mirties nuosprendį 12 mln. žmonių.

O galbūt vieną dieną Sarajeve užspaustos tautos sūnus pasipriešino uzurpatoriui ir parodė, kad jugoslavai nebesitaikstys su primesta valdžia? Iš kurios – kieno – pusės pažiūrėsi.

1914 m. birželio 28 d. kelių sekundžių incidentas Austrijos-Vengrijos imperijai priklausiusiame Sarajave reiškė ne tik Habsburgų dinastijos įpėdinio erchercogo Pranciškaus Ferdinando ir jo žmonos Sofi tragediją, bet ir Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Po šimto metų toje pačioje vietoje prisimenamas šis įvykis, o vietinė režisierė Jasmila Žbanić gilinasi į istorijos įtaką ateinančios kartoms, jos skirtingą interpretavimą ir fiksuoja įvairialypį šiandieninio Sarajevo gyvenimą. Atrodo, net ir baisios tragedijos šešėlyje galima neprarasti žaismingumo.

Kino juosta „Vieną dieną Sarajeve“ gana neįprasta. Savo forma ji primena žaidimą. Filmas suklijuotas iš per dieną mobiliaisiais telefonais ir buitinėmis kameromis nufilmuotų Sarajeve esančių žmonių įspūdžių. Čia sau vietos randa jaunimo protestas prieš kapitalizmą, įgudę duonos kepėjai, valstybės pamirštas archeologijos muziejus, kuriuo tebesirūpina keletas entuziastų, dviejų mergaičių klajonės po tėvų paliktą miestą ir turistės bandymas susikalbėti su vietiniu taksi vairuotoju…

Šias skirtingas istorijas sieja tik du dalykai – tas pats laikas ir miestas. Iš jų – tarsi mozaikos detalių – po truputį piešiamas šiuolaikinio Sarajevo vaizdas. Daug dalykų susiveda į tikslią Pranciškaus Ferdinando mirties vietą. Rengiamasi pavakare įvyksiančiam minėjimui, o kol kas žmonės zuja aplink ir plačiai šypsosi fotografuojasi prie lentelės, skelbiančios apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią.

Istorijos baisybės, pasibaigusios milijonais mirčių, sugriautais miestais ir suluošintais likimais, kai kuriems tėra dar viena nuotrauka atostogų albume.

„Vieną dieną Sarajeve“ nėra kuo nors išskirtinis filmas, tačiau jo užmojai išsiaiškinti dabartinę Balkanų tapatybę intriguoja, o pasirinkta forma teikia tam žaismingumo. Paprasta, bet veiksminga.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/11/teatrailt-apie-festivali-scanorama-kas-nutiko-viena-diena-sarajeve

Teherano „Būgnas“– pavojinga istorija iš nutylėjimų

Iš kino festivalio „Scanorama“

Jei kas nors filmą pavadina „šedevru“, supranti, kad arba tai – reklaminis straipsnis, arba kažkas tiesiog matė per mažai gerų filmų. Dažniausiai taip ir būna. Nepaisant to, šįkart palikime šį pretenzingą žodį  sklandyti ore.

Film noir priskirta iš Irano kilusio kurdų kilmės režisieriaus Keywano Karimi paslaptinga kriminalinė drama užhipnotizuoja ir įtraukia į savo grėsmingą siurrealistinį pasaulį. Šiam pesimistiškam žanrui būdinga juodai balta stilistika, šviesotamsos žaismas ir nerimastinguose šešėliuose paskendęs pasaulis mus priverčia kartu pasinerti į rizikingą žaidimą.

Tiesa, jo taisykles suprasti sunku – niekas nesivargina mūsų su jomis supažindinti. Žinome tik tiek, kad nekalbaus advokato (akt. Amirreza Naderi) bute/biure pasirodo išsigandęs šlubis, nešinas itin svarbiu paketu, o netrukus jau tenka dalyvauti jo laidotuvėse.

Paslaptys ir kerštas

Paslaptingi blogi žmonės pasiryžę bet kam, kad tik paketas patektų į jų rankas, tad kitu taikiniu tampa jį saugantis advokatas. Protagonisto butas nusiaubiamas, jam grasinama, o galiausiai net nužudoma jo mylimoji.

Nors įvykiai sukasi aplink jį vis beprotiškesniu tempu, ne tik nesuprantame tikrųjų priežasčių, bet geriau nesusipažįstame ir su juo pačiu. Kodėl šiai paslapčiai saugoti pasirinktas jis? Kodėl tvirto stoto vyras, veikiau primenantis kariškį ar policininką, o ne popierius graužiantį teisininką, nė neatrodo nustebintas ar išsigandęs?

Nė negalime tvirtai pasakyti, ar jis iš tiesų teigiamas šios istorijos veikėjas. Juk jis mus pasitinka atviru prisipažinimu, kad nėra geras žmogus ir norėtų sudeginti šį miestą iki pamatų. Vis tiek Teherane nerastume nė vieno doro asmens.

Be to, jis iš pat pradžių niekuo nepasitiki. „Būgno“ istorija nėra pasakojama – ji susideda iš pauzių, žodžius užgožiančio triukšmo, atodūsių, nebylių žvilgsnių ir patamsyje perskaitytų dokumentų. Vienintelis žmogus, su kuriuo jis yra atviras, – geriausias draugas iš senų laikų. Nepaisant to, kad pastarasis – nuo narkotikų priklausomas keistuolis, nuolat tarsi agentas raportuojantis į švarko atlapą įsivaizduojamam viršininkui (?), atrodo, su juo vieninteliu iš tiesų kalbasi mūsų herojus (jam netgi parodomas paslaptingojo paketo turinys).

Šešėlių ir apgaulingo šviesos žaismo pilname mieste niekas nėra taip, kaip atrodo. Niekas nėra baltas ar juodas – visi telpa plačiuose pilkuose atspalviuose. Čia geriau niekuo nepasitikėti ir per daug nekalbėti – kažkas visada gali tūnoti šešėliuose sužinoti visas tavo paslaptis, tad neprarask budrumo. Veikėjų veidus vis kitaip nudažanti šviesa tarsi atspindi jų vidinį pasaulį ir skriejančias mintis. Nuo ryškaus šviesos blyksnio iki neįžvelgiamos tamsos – vos akimirka.

Herojus atkeršija už mylimąją, blogieji nubaudžiami, visgi šioje istorijoje niekas nesidžiaugia laiminga pabaiga. Ji neskirta šiam dievo pamirštam nuodėmingam miestui. Pasiekus palaikiusį tikslą, atsiveria tik dar didesnė tuštuma.

Kritika šiapus ir anapus kameros

Sunku patikėti, bet tai yra pirmasis 31-erių K. Karimi vaidybinis filmas. „Būgnas“ yra ne tik įtraukiantis ir vizualiai išraiškingas kūrinys, bet ir slepia politinį, nelaisvą teokratinį Irano režimą kritikuojantį dugną.

Greta vienos kafkiškos logikos istorijos vyksta kai kas dar didesnio. Fone vis pasigirstančios radijo transliacijos, nušviečiančios Irano įvykius, suveda sveiku protu sunkiai paaiškinamą gąsdinantį  pasakojimą su realiu pasauliu.

Deja, paties K. Karimi pastarųjų metų gyvenimas primena F. Kafkos knygą „Procesas“. Žinai, kad esi pasmerktas siaubingai bausmei, nors ne visai supranti, ką blogo padarei. K. Karimi atveju tai reiškė metus kalėjimo ir daugiau nei 200 laukiančių botago kirčių. Už ką? Už dokumentinę juostą apie grafiti meną Irane („Raštai ant miesto“). Esą ja jis įžeidė sakralius iraniečių jausmus. Argi pagal tokį siužetą nebūtų galima sukurti panašiai slogaus ir siurrealistiško filmo kaip „Būgnas“?

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/11/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-scanorama-teherano-bugnas-pavojinga-istorija-is-nutylejimu

„Namų slauga“: skęstančioji ir jos paskutinysis šiaudas

Iš festivalio „Scanorama“

Kam būtum pasiryžęs, jei sužinotum, kad netrukus mirsi? Ar oriai susitaikytum su neišvengiamu, ar vis tik griebtumeisi bet ko, ką tau pametės likimas? Būtent į šiuos klausimus gilinasi čekų režisierius Sláveko Horáko juosta „Namų slauga“.

Įvairaus plauko vienišus nelaimėlius namuose lankančiai slaugei Vlastai (akt. Alena Mihulová) žmogaus kančios ir bejėgiškumas – tik dar vienos darbo dienos rutina. Jos seniai nebestebina ligonių, suvokusių savo laikinumą, ekscentriškumas ar naivumas, kuriais apsiginklavę jie griebiasi „stebuklingų ir patikrintų būdų“ pasveikti.

Išsilavinusi ir tik mokslo pažanga tikinti medicinos sesuo Vlasta į tokius prietarus žiūri su atlaidžia šypsena. Ji jau ne kartą tai matė. Vis tik pačiai atsidūrus nepavydėtinoje padėtyje, šis žinojimas nieko nekeičia – ji pati tampa tarsi vienas ligonių, į kuriuos ji ką tik žvelgė su liūdna supratinga šypsena.

Viską keičiantis išgąstis

S. Horákas sukūrė nepretenzingą, vizualiai gana nesudėtingą, bet skausmingai gyvenimišką ir dėl to itin stiprų filmą. Nors pagrindinė herojė artėja prie tragedijos, jos poelgiai veikiau kelia juoką. Ji greitai atsižada mokslo ir entuziastingai susižavi eklektiška pseudo filosofija apie energiją, čakras ir panašius dalykus. Dar prieš porą savaičių ją nuo panašių kalbų kone nupurtydavo, dabar ji už to griebiasi kaip už paskutinio šiaudo kovojant su jos kūną po truputį griaužiančia liga.

Juosta „Namų slauga“ švelniai pašiepia tai, kad, susidūrę su rimtais išbandymais, galime greitai paminti ankstesnius įsitikinimus vien dėl menkos galimybės rasti išeitį „kitoje barikadų pusėje“. S. Horákas tarsi primena, kad žmogaus gyvenimas – vienas didelis iracionalus pokštas ir net į baisiausius išbandymus neverta žiūrėti per daug rimtai. Be to, niekada negali pamiršti, kad negailestingiausiose audrose slepiasi vertingiausios pamokos.

Šokiruojanti diagnozė Vlastai tapo žadintuvu, paskatinusiu pagaliau sulaužyti inertišką rutiną, suimti gyvenimą į rankas ir atsigręžti į daugybę metų kamavusias nutylėtas bėdas. Juk dažnai nėra taip svarbu, kiek tau likę laiko, o kaip jį sugebu nugyventi.

Po išgąsčio ateina nusiraminimas ir susitaikymas, o netoliese tuščios kėdės šokanti besilaukianti nuotaka mums primena, kad netrukus apsisuks dar vienas gyvenimo ciklas.

„Namų slauga“ – liūdnai komiška vienos paprastos moters kova su neišvengiama tragedija. Čia nerasite stoiškos brandos, bet pamatysite išsigandusį, iracionalų žmogų, tokį panašų į kiekvieną iš mūsų. Už šį jausmingą vaidmenį A. Mihulová įvertinta „Čekų liūto“, Karlovi Varų ir Palm Springso tarptautinio kino festivalio „Fipresci“ apdovanojimais už geriausią moters vaidmenį.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/11/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-scanorama-namu-slauga-skestancioji-ir-jos-paskutinysis-siaudas

Atšiaurus F. Fellini „Kelias“

Tave bet kada gali išplėšti iš saugių, pažįstamų namų ir priversti keliauti. Keliauti ne dėl konkretaus tikslo, o dėl pačios kelionės.

Vieno žymiausių XX a. režisieriaus Frederiko Fellini filmas „Kelias“ (it. „La Strada“) 1954 m. atnešė jam pirmąjį „Oskarą“, o prestižinis Amerikos kino institutas paskelbė jį viena įtakingiausių kada nors sukurtų kino juostų. Kad pabaigtų šį filmą, F. Fellini pačiam teko nueiti duobėtą kelią: pasak italų režisieriaus, šio filmo kūrimas buvo sudėtingiausias per visą jo karjerą.

Trapi mergina ir netašytas stuobrys

Gelsomina (akt. Giulieta Masina) yra paprasta, šiek tiek protiškai atsilikusi mergina iš gausios vargingos šeimos.

Vieną dieną iš šio gyvenimo ją netikėtai ištraukia netašytas galiūnas, keliaujantis artistas Zampano (akt. Anthony‘is Quinnas). Jam reikia merginos pasirodymams. Anksčiau su juo dirbo Gelsominos sesuo, bet ji mirė, tad prireikė pakaitalo.

Kadangi nepažįstamasis Gelsominos motinai įduoda 10 tūkst. lirų, ties šiuo klausimu ilgiau nesustojama – „juk būtų gerai maitinti viena burna mažiau“.

Gelsominos namais tampa mažutė daiktų prigrūsta priekaba, kuria ji dalinasi su impulsyviu ir atšiauriu tipu. Jis nepakenčia prieštaravimų ir klaidų. Kai mergina, besimokanti artistės amato, susimaudavo, jos laukdavo dresiruojamo šuns likimas – rykščių smūgiai, kol užduotis bus atlikta tinkamai.

Nors jų santykiai nelygiaverčiai, grubūs ir ekscentriški, tarp jų visgi užsimezga ryšys. Aišku, su Gelsomina ir toliau nesiskaitoma ir Zampano nesibodi jos palikti vienos šalikelėje, kai nusprendžia pasilinksminti su pasitaikusia sukalbama moterimi ar paleisti kumščius į darbą, kai mergina jam įkyrėja. Gelsomina bando pabėgti, bet jis ją suranda ir parsitempia atgal.

Judėjimas be tikslo

Šie du nieko neturintys žmonės gyvena šia diena, nekurdami ilgesnių planų. Svarbu susirinkti pinigų artimiausiam metui, turėti maisto ir benzino šiandienai, o vėliau bus matyti. Nors vietos ir žmonės keičiasi, tai yra tik antraeilės detalės, vienaip ar kitaip pakreipiančios pagrindinę istorijos giją – Zampano ir Gelsominos santykius.

Vis tik vienas susitikimas tampa lemtingu. Charizmatiškas cirko juokdarys ir akrobatas (akt. Richardas Basehartas) itin mėgsta Gelsominą, bet nepakenčia Zampano. Jis nepaliauja iš jo šaipytis ir erzinti, kas galiausiai jam baigiasi tragiškai.

Įdomu tai, kad šis komiškas personažas į beprasmę kelionę įneša gilumo, metafizikos. Jo monologai, beriami šalia sėdinčiai Gelsominai, „Kelyje“ ypatingi. Jo pasaulėžiūra priešpastatoma Gelsominos ir Zampano inertiškumui, primityvumui ir taip išryškinamas skirtumas tarp prasmingos kelionės-gyvenimo bei tiesiog kūniškos egzistencijos.

Juokdario mirtis nutraukia ir taip trapų Gelsominos ir Zampano ryšį. Mergina negali įveikti šios traumos ir suserga, o Zampano pasielgia kaip visada – iškeliauja kitur, atsikratydamas atsakomybės.

F. Fellini mūza ir mylimoji G. Masina pasirodo puikiai, tačiau tenka pripažinti, kad jos talentas „Kelyje“ taip puikiai neatskleidžiamas kaip, pavyzdžiui, kitame „Oskarą“ pelniusiame Fellini filme „Kabirijos naktys“ (1957 m.). Nors „Kelyje“ jos herojės istorija yra tragiška, tačiau komiškumo nestokojančioje juostoje „Kabirijos naktys“ G. Masina sugeba sukurti kur kas liūdnesnį, didesnės užuojautos vertą personažą.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/11/klasikos-serija-atsiaurus-f-fellini-kelias

„Didybės kapinės“: režimo kritika sapno logika

Tailando režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo darbas „Didybės kapinės“ glumina, bet kartu intriguoja. Kritikai juostą sutiko puikiai, tačiau dažnam žiūrovui nebus paprasta ją iššifruoti.

Senoje medinėje mokykloje įkurta karių ligoninė. Fiziškai jiems viskas gerai – jauni vyrai tiesiog miega. Gydytojai nežino, kas tai sukėlė, o juo labiau – kaip išgydyti šią keistą miego ligą. Pasitenkinama jų kūniškų poreikių užtikrinimu ir malonesniu miegu. Atvežamos ypatingos gydomosios lempos, bet jos skirtos tik sukurti gražesnius sapnus.

Filme vaizduojamas tailandiečių gyvenimas nuotaika primena Kolumbijos rašytojo Gabrielio Garcíos Márquezo magiškojo realizmo pasaulį. A. Weerasethakulo darbe (matyt, kaip ir pačioje Tailando visuomenėje) sugyvena itin skirtingi dalykai. Kasdienybėje įsišaknijęs dvasingumas, anapusinio pasaulio mistika, vaikiškas tailandiečių naivumas dera prie žemiškos kritikos dabartiniam nelaisvam šalies režimui (konstitucinei monarchijai su neatskaitinga kariuomene) ir sudėtingos situacijos.

Nieko nešokiruoja tai, kad valgant priešpiečius pasirodo dvi deivės Laoso princesės ir atskleidžia miegančių karių paslaptį. Esą jie niekada nepabus, nes kariauja seniai mirusių karalių kovose (ten, kur stovi ligoninė, anksčiau buvo jų rūmai). Miegančiųjų mintis skaitanti mediumė sulaukia šiek tiek daugiau dėmesio, bet veikiau ne dėl paslaptingų galių, o dėl to, kad karių artimieji vis prašo jos laimingų loterijos skaičių.

Karių miego metafora sufleruojama, kad tailandiečiai užsimerkia prieš šalies bėdas. Blogiausia, kaip ir karių atveju, visos priemonės (ekonomikos kilimas, progresas, modernėjantys didmiesčiai…) skirtos ne atsibusti, t. y. vesti prie esminių pokyčių, o tiesiog gyvenimą padaryti malonesniu.

Beje, kadangi Tailande už kritiką galima susilaukti bausmės, režisierius atsisakė planų „Didybės kapines“ rodyti gimtojoje šalyje.

Juosta „Didybės kapinės“ neabejotinai turi daug stiprių pusių: filmas originalus, šmaikštus, organiškai derinantis sunkiai derančius dalykus, pasiūlantis įtikinamus – nors ir keistokus – personažus. Antra vertus, gaila konstatuoti, bet retas atsitiktinis žiūrovas jį supras be pasiruošimo. Čia reikia žinoti ne tik apie Tailando politinį, istorinį kontekstą, jų religines praktikas ar visuomenę, bet ir apie paties A. Weerasethakulo gyvenimą. Režisierius pats ne kartą patvirtino, kad jo darbuose būna daug detalių, susijusių su jo gyvenimu, kurias auditorijai interpretuoti tikrai nebūna lengva.

Vis tik, jei taip sunkiai interpretacijoms pasiduodantys režisieriaus darbai sulaukia didelio tarptautinio susidomėjimo, tai tik iliustruoja, kad jie verti dėmesio.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/10/didybes-kapines-rezimo-kritika-sapno-logika

R. Tarasevičius: „Prammontažo“ trestas laikytas antraeile organizacija

nuotraukaRomualdas Tarasevičius (79 m.) – iš tų žmonių, apie kurių gyvenimą vertėtų rašyti ne straipsnį, o knygą. Jis ne tik vadovavo garsiajam respublikiniam „Prammontažo“ trestui, stačiusiam ne vieną respublikinės reikšmės objektą, bet, keičiantis santvarkoms bei kenčiant Sovietų Sąjungos Lietuvai įvestą ekonominę blokadą, buvo šių įvykių sūkuryje. Tiesa, į šias sudėtingas situacijas jis žvelgė jau ne statybos specialisto, o materialinių tiekimo išteklių ministro pavaduotojo žvilgsniu.

 

„Į trestą atėjau 1961 m., o išėjau 1981 metais. Per du dešimtmečius čia daug kas pasikeitė. Iš pradžių buvo juntamas vadinamasis rytietiškas požiūris į darbą – daugiau šnekėti, mažiau dirbti. Kai išėjau, valdybos buvo gerokai sustiprėjusios, o darbuotojų profesionalumas kur kas aukštesnio lygio, – prisimena R. Tarasevičius. – Taip pat pasikeitė požiūris į patį „Prammontažo“ trestą: kai jis tik kūrėsi, į mus žiūrėta kaip į antraeilę organizaciją. Tada statybininkai subrangovus apskritai laikydavo antraeiliais.“

Romualdas Tarasevičius

 

 

 

 

 

 

Statybų organizacijų vadovų susitikimas. R. Tarasevičius – antroje eilėje penktas iš kairės. 1968 m.

„Prammontažo“ trestas ir kitos panašaus masto to meto statybos įmonės paliko didžiąsias pramonės gamyklas, fabrikus, kurių dalis iki šiol tebėra mūsų ekonomikos garvežiais. Dabar pramoninės statybos gerokai sumažėjo: daug naujų pastatų veikiau primena palaikius sandėlius ar garažus.

Spartus mechaniko kilimas tarp statybininkų

Kaip didelės dalies labiausiai nusipelniusių to meto statybininkų ir inžinierių R. Tarasevičiaus kelias prasidėjo Kauno politechnikos institute, kur šis studijavo mechaniką. Baigęs studijas, jaunas specialistas netruko vesti mylimąją ir su ja persikraustyti į Vilnių, kur 1961 m. vasarą netikėtai atsidūrė statybininkų gretose.
Įsidarbino „Prammontažo“ treste, kuris tada dar vadinosi Technologinių įrengimų ir metalo konstrukcijų montavimo trestu. Jis turėjo penkias specializuotas montavimo valdybas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje ir buvo skirtas įgyvendinti pramonės ir energetikos projektams.

„Kai pradėjau dirbti treste, ten dirbo apie 800 žmonių, – pasakoja jis. – Buvau mechanikas tarp statybininkų, vis dėlto, kadangi viskas buvo susieta su mechanizmais bei energetika, sritis nebuvo svetima. Žinoma, paskui priartėjau prie statybos.“
Viskas prasidėjo nuo paprastų uždavinių: iš pradžių jaunas specialistas tapo tresto mechanikos tarnybos energetiku, tačiau netrukus jį ėmė siuntinėti į įgyvendinamų projektų statybos aikšteles, kur turėjo prižiūrėti bei organizuoti darbus. Kadangi R. Tarasevičius jau buvo spėjęs padirbėti meistru bendrovėje „Kauno energetikos remontas“, naujoji atsakomybė neišgąsdino. Tokios komandiruotės driekėsi po įvairius miestus.

Netrukus, 1963 m., jis tapo tresto gamybos techninio skyriaus viršininko pavaduotoju, o 1964 m. pateko į vadinamąją 47-ą specialaus montavimo valdybą, besispecializuojančią montuoti energetikos objektus, ir pradėjo joje dirbti vyriausiuoju inžinieriumi. Romualdas Tarasevičius
Prireikė dar poros metų ir R. Tarasevičius tapo viso tresto vyriausiuoju inžinieriumi. Tiesa, čia buvo savų niuansų. Kai prabilta apie šį postą, specialistui iškelta sąlyga įstoti į komunistų partiją. Nei pionieriu, nei komjaunuoliu nebuvęs R. Tarasevičius pakliuvo į keblią situaciją: žmona – tremtinė, o jos tėvas net kalintas kaip „antisovietinis elementas“. „Tariausi, ką daryti. Žmona sako: „Stok ir nieko nepasakok apie mus.“ Taip ir padariau“, – sako jis.

Darbas trimis pamainomis

Dirbdamas vyriausiuoju inžinieriumi, jis dar daugiau važinėjo po visą Lietuvą ir kuruodavo įvairių objektų statybos darbus. Kartais toli nuo namų jis praleisdavo ne vieną savaitę ar mėnesį. Iš svarbiausių to meto objektų verta paminėti dabar jau uždarytos Klaipėdos anglies rūšiavimo įmonės, Plungės dirbtinių odų gamyklos montavimą, Kėdainių chemijos kombinato plėtrą, Alytaus medvilnės kombinato statybą bei Panevėžio autokompresorių gamyklos liejimo cecho montavimą.
„Tada pirmąkart tresto istorijoje teko organizuoti darbą trimis pamainomis. Neretai važiuodavau naktimis patikrinti, kaip dirbama. Šį laikotarpį atsimenu kaip ypač įtemptą“, – tikina R. Tarasevičius ir priduria, kad anksčiau svarbiausia buvo suvaldyti darbus, o dabar aktualiausia pirma jų gauti.

Tada greta kelių kitų montavimo organizacijų teko intensyviai dirbti ir Jonavos azotinių trąšų gamykloje – dabartinėje „Achemoje“. Konkrečiai jiems buvo pavesta įvairių metalų konstrukcijų, energetinių objektų montavimas.
Galiausiai 1975 m. R. Tarasevičius tapo „Prammontažo“ tresto valdytoju. Tada trestas išsiplėtė iki 1,5 tūkst., o vėliau net iki 1,7 tūkst. darbuotojų. Pradėjęs vadovauti, R. Tarasevičius ėmėsi kadrų politikos.

„Keičiau valdybų vadovus – iškėliau jaunus veiklius specialistas. Gerai, kad greta buvo žmonių, palaikiusių šias permainas, tarkim, tuometinis mano pavaduotojas Alfonsas Jaras ar Antanas Katinas. Per pusantrų metų buvo atnaujina apie pusė valdybų“, – tikina buvęs valdytojas.

Popieriuje yra, tikrovėje – ne
Nežinia, kiek R. Tarasevičius būtų dirbęs šiame treste, jei ne stuburo išvarža, dėl kurios teko keisti darbą. Tuomet jam buvo pasiūlytos Vilniaus metalinių konstrukcijų gamyklos generalinio direktoriaus pareigos. Gamykla priklausė Statybos ministerijos sistemai. R. Tarasevičius rado apleistą ir užsakymų negebančią vykdyti gamyklą.

Dar po metų jį pakvietė į vieną tuo metu atsiliekančią įmonę „Metalo tiekimo susivienijimas“. Situacija ten buvo tragiška, kaip tik buvo nustatytos didžiulės vagystės, išeikvojimai, o daug paskirto metalo apskritai negaunama.
„Čia jau buvo kitoks darbo profilis: nuo inžinerijos pakrypau prie tiekimo ir, sakyčiau, diplomatijos, – apibūdina R. Tarasevičius. – Dabar rūpinausi, kaip mūsų gamyklas aprūpinti reikalingu metalu. Nuolat tekdavo važiuoti į Maskvą ir gintis, kiek ko reikia. Gaudavome „popierinį“ kiekį ir tada važiuodavome į kitas sovietines respublikas, iš kurių gaudavome metalų.“

Be „popieriaus“ niekaip, bet ir jis ne visada padėdavo. Jei „popieriuje“ gaudavo apie 1 mln. tonų įvairių metalų produkcijos, realybėje įmones pasiekdavo tik 600–700 tūkst. tonų. Tai buvo didelė problema Sovietų Sąjungoje: pačios metalurgijos gamyklos dažnai negebėdavo atlikti numatytų užduočių ir nutikdavo taip, kad gudresnis prilįsdavo pirmas ir gaudavo, o likusieji likdavo it musę kandę.
Labiausiai trūko spalvotųjų metalų: aliuminio ir žalvario, taip pat kai kurių juodųjų metalų, tam tikri vamzdžiai taip pat būdavo sunkiai gaunami. Jei negaudavai, ko reikia, projektai galėdavo užsitęsti ne vienerius metus. Kaip dažnai reikalai būdavo sprendžiami kyšiais? „Vienais metais suskaičiavau, kad į Maskvą važiavau 12 kartų ir visada vežiausi „suvenyrų“. Iki aukščiausio sluoksnio taip ir nepriėjau, bet iki ministro pavaduotojų teko. Atsimenu, tąkart nešiausi „Šilelį“, – juokiasi jis.

Beje, R. Tarasevičiui pradėjus čia dirbti, nuo buvusių gaunamų 600–700 tūkst. tonų pavyko pasiekti 800–900 tūkst. tonų: „Kai prasidėjo „perestroika“, metalų pavykdavo gauti ir apeinant Maskvą. Šiam tikslui atsirado įvairių tarpininkų. Atskirai su gamyklomis susitarti buvo sudėtinga, aišku, galėjai kažko pasiekti, bet tai tikrai brangiai kainuodavo.“
1987 m. R. Tarasevičius pakilo dar vienu laipteliu aukščiau: jį paskyrė Materialinio techninio tiekimo komiteto pirmininko pavaduotoju, dabar tai reikštų ministro pavaduotoją. Tada jis tarybinę Lietuvą turėjo aprūpinti ne tik metalais.

Romualdas Tarasevičius

 

Mažeikių naftos gamyklos statybos. Ketvirtas iš dešinės – lgirdas Brazauskas, šalia – Adakras Šeštakauskas, tarp jų (antrame plane) – R. Tarasevičius. 1987 m.

Karti pažintis su kapitalizmu ir ekonominė blokada

Paskelbus Nepriklausomybę, Materialinio techninio tiekimo komitetas perorganizuotas į ministeriją. Pirmosios Vyriausybės materialinių išteklių ministru tapo Romualdas Kozyrovičius.
Vos atkurtai valstybei dideliu išbandymu tapo Rusijos Lietuvai paskelbta ekonominė blokada. Tada įkurtai antiblokadinei komisijai priklausė ir R. Tarasevičius. „Ypač sudėtinga situacija buvo 1990 m. birželį, kada mums pranešė, kad mazuto atsargų liko vos savaitei ar dviems. Po to žlugs energetika, užsidarys elektrinės, – laisvės pradžią atsimena jis. – Pasitelkiau turėtus ryšius ir vienas privatininkų sugebėjo skubiai surasti vieną ar du mazuto ešelonus. To Lietuvai užteko maždaug savaitei. Nedaug, bet netrukus įtampa ėmė slūgti ir situacija normalizavosi.“

Romualdas TarasevičiusValstybingumo atkūrimo pradžioje ypač daug lėmė mainai. Tarkim, lietuviai į kitas posovietines valstybes veždavo maisto produktus, o šios duodavo to, ko trūko mums.
Atėjus naujajam ministrui, R. Tarasevičiui teko užleisti postą ir šis pasuko į besikuriančią „Baltijos biržą“, kur užėmė generalinio direktoriaus pareigas: „Kadangi nutrūko dauguma ankstesnių ryšių, visi ieškojo, iš kur gauti reikalingų išteklių. Biržos kūrimasis ir naudingų ryšių mezgimas tapo mano užduotimi. Vykdavo prekybos dienos, per kurias siūlyta pirkti atvežtas žaliavas ar gaminius. Pirkėjai būdavo įvairių šalies gamyklų atstovai. Bandėme įeiti į Latviją ir Estiją, bet išsiplėsti nepavyko.“

Paskutinė R. Tarasevičiaus darbovietė iki pensijos buvo susijusi su ilgamečiu jo pomėgiu – tenisu (jis net buvo Lietuvos teniso federacijos pirmininkas). 1993 m. jis tapo šių „Karolinos“ teniso kortų generalinio direktoriaus pavaduotoju.
Tiesa, ilgai mėgautis ramia pensija neišėjo. Pažįstamų įkalbėtas, jis grįžo į aktyvią veiklą ir 2005–2009 m. vadovavo su nemažais sunkumais susidūrusiai statybos įmonei „Mobilta“. Ilgos įtemptos darbo valandos atsipirko – įmonę pavyko pastatyti ant kojų.

Nuotraukos – iš asmeninio pašnekovo albumo

Vokiškasis “Kūno karnavalas” – prasmė paaukota reginiui

Sporto paskirtis gali būti sveikata, sustiprėjimas ar tiesiog noras konkuruoti. Vis dėlto kartais jo paskirtis – efektingas šou.

Vokietijos naujojo cirko dueto „Overhead Project“ pasirodymas „Kūno karnavalas“ savyje talpina akrobatiką, šiuolaikinį šokį, teatrą ir absurdo komediją. Jų vaidinimas pašiepia kitą aktorinio užtaiso bei efektingų judesių reikalaujančią veiklą – amerikietiškąsias imtynes.

Timas Behrenas ir  Florianas Patschovsky‘is savo numerį pradeda apšviesti ryškių scenos šviesų, nuo galvos iki kojų apsidengę blizgiais kostiumais. Vaidinimo pradžia – labiausiai dėmesį kaustanti ir daugiausiai fizinių įgūdžių reikalaujanti dalis. Čia juntamas tradicinio akrobatinio cirko pasirodymo dvelksmas: lakūs katiniški judesiai, fizinė jėga, kova išlaikyti tobulą pusiausvyrą ir bandymas pamaloninti žiūrovus savo sugebėjimais. Neabejotinai nemaža dalis žiūrovų būtent ją prisimins kaip viso vaidinimo kulminaciją.

Vis tik netrukus tradiciją ir meistriškumą keičia eksperimentai bei žiūrovų provokacija. Artistai nusivelka savo šou kostiumus ir be rampų šviesų tampa niekuo neypatingais, net nuobodžiais tipais besiilsinčiais rūbinėje.

Dėl gero šou tenka nemažai pavargti, tad reikia grįžti prie treniruočių. Svarbiau ne tai, kad judesys būtų veiksmingas prieš priešininką, o kad auditorijai atrodytų efektingai. Partneriams susitikus treniruočių ringe, judant kone šokio žingsneliu, vienas po kito pasipila vizualūs permetimai, šuoliai, pargriovimai ant žemės, o reali kova, matyt, nėra prioritetas. (Be to, juk ir gerai atrodyti reikia – bjaurumas šiame sporte ne itin pageidaujamas.)

Kai vis mažėja prasmės, daugėja imitacijos, stiprėja būtinybė pritraukti ir išlaikyti dėmesį. Vis labiau aiškėja, kad svarbiau yra ne tai, koks atletas esi, o kiek domini auditoriją, t. y. iki kiek iškeli reitingus.

Kas galiausiai lieka, kai grįžęs namo bežadis stebi save ringe ir supranti, kad tai, kam atiduodi tiek jėgų, yra beprasmė iškreiptame veidrodyje blyksinti iliuzija?

T. Behrenas ir  F. Patschovsky‘is yra profesionalūs cirko artistai – ne paprasti „amatininkai“. Pirmuosius žingsnius šioje srityje jie žengė dar ankstyvoje vaikystėje, o vėliau gavo akademinį išsilavinimą Briuselyje, Belgijoje. Nestebina, kad, sukaupus tiek patirties, siekiama išplėsti šio žanro ribas ir nuolat treniruojamas gilesnis, filosofinis žvilgsnis į šią fizinio meno šaką. Nors tradicinio cirko mėgėjai skųsis, kad norėtųsi daugiau akrobatinių triukų, jog ne visas metaforas lengva suprasti, bet „Overhead“ vis tik  yra vieni iš tų naujojo cirko kūrėjų, kurių darbus verta sekti.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/09/teatrailt-apie-naujojo-cirko-savaitgali-vokiskasis-kuno-karnavalas-prasme-paaukota-reginiui

J. Stanslovaitis: „Rekonstrukciją vykdėme išskirtinėmis sąlygomis“

nuotraukaNuolatinis statybinių medžiagų ir įrengimų trūkumas; kitų sovietinių respublikų neįsisavintų išteklių perėmimas; statybos vykdymas pagal „šventąsias“ ciklogramas; apsukrūs mainai tarp įmonių ir kantrūs vaikščiojimai valdžios koridoriais, – pasiklausius buvusio Klaipėdos namų statybos kombinato generalinio direktoriaus, inžinieriaus Jono Stanslovaičio (74 m.) netikėtų istorijų apie sovietmečio statybų ypatumus, suvoki, kokia plonytė linija skyrė pažangą ir karčią nesėkmę.

„Kai pasakoju, atrodo, mums viskas lengvai sekėsi, nors iš tikro dėl to tekdavo nemažai pasistengti, – prisiminimais dalijasi J. Stanslovaitis. – Vis dėlto galima sutikti, kad kai kuriais atvejais Klaipėdoje dirbome šiltnamio sąlygomis.“

Nuo sporto meistro iki pradedančio inžinieriaus

Iš Šylių kaimo Šilutės rajone kilęs jaunuolis 1966 m. pabaigė Klaipėdos politechnikos instituto Statybos fakultetą. Nors studijuodamas jis aktyviai sportavo ir atstovavo „Politechnikos“, o vėliau Klaipėdos futbolo meistrų komandai „Granitas“ (buvo vartininkas), baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti pagal specialybę, nuo šio pomėgio nutolo.

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

J. Stanslovaitis iš pradžių tapo Klaipėdos statybos tresto kapitalinės statybos skyriaus inžinieriumi. Pagrindinis tuometinis jo rūpestis – statybos darbų priežiūra. Svarbiausi objektai, prie kurių statybos tada dirbo jaunasis inžinierius: Medžio apdirbimo kombinatas ir Klaipėdos namų statybos kombinato Stambiaplokščių namų detalių gamykla.

Būtent pastaroji tapo naująja J. Stanslovaičio darboviete: 1968 m. jis iš Klaipėdos statybos tresto buvo perkeltas į šios Stambiaplokščių namų detalių gamyklos statybos direkciją, kur rūpinosi tolesne statybos technine priežiūra. Pastačius gamyklą, joje paskirtas laboratorijos viršininku.

„Ši gamykla statyta tam, kad būtų paspartinta gyvenamųjų namų statyba Klaipėdoje. Tuo metu tik Vilniuje ir Kaune tebuvo dvi tokio pobūdžio gamyklos – Vilniuje ir Kaune, bet jų nepakako, tad imtasi statyti dar vieną Klaipėdoje. Po mūsiškės netrukus iškilo ir ketvirtoji Šiauliuose“, – vardija specialistas.Per keletą J. Stanslovaičio darbo metų Stambiaplokščių namų detalių gamykloje įdiegta nemažai naujų gamybos ir statybos technologijų ir stipriai išaugo gamyklos pajėgumas.

„Dėl to teko plėsti armatūros ir formavimo cechus, gauti ir sumontuoti naujus įrengimus bei rasti metalinių formų gamintojus. Tiesa, lyginant su vėlesniais etapais, tada formos buvo gana paprastos. Kai diegėme perspektyvinę seriją „120“, viską vėl keitėme iš pagrindų“, – pasakoja jis.

Anuomet jauno specialisto pareigos greitai keitėsi: iš laboratorijos viršininko jis tapo gamyklos gamybos viršininku, o netrukus keliai netikėtai nuvedė į Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyrių. Čia jis ketverius metus dirbo vyriausiuoju projektų inžinieriumi. Tada pagrindinis jo rūpestis buvo naujo penkių, devynių ir dvylikos aukštų mūrinių namų kvartalo „Miškas“ projektavimo darbai (autorius – architektas Jonas Piparas).

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

Svarbiausia buvo pagal atliktus geologinius tyrimus išsiaiškinti, ant kokio grunto ir kokius pamatus teks įrengti, kad pastatas tvirtai stovėtų. Prastai apskaičiuosi, namas nusės ir tada teks jį kelti bei stiprinti pamatus.

„Man tekdavo apskaičiuoti, kokios bus pastato laikančios konstrukcijos, – prisimena jis. – Kadangi Klaipėdoje gruntai silpni, yra ir durpių, namus projektavome ant polinių pamatų. Buvo įprasta, kad gelžbetoniniai poliai atlaiko 40–50 tonų apkrovas, bet mes, atlikdami bandymus, nustatėme, kaip gali atlaikyti net 80 tonų. Tam vadovavo inžinierius Liudas Furmanavičius.“

Neeilinis pasiekimas – sidabro medalis už perspektyvinę seriją

Nuspręsta, kad ankstesnis gyvenamųjų būstų suplanavimas neatitinka laikotarpio gyvenimo kokybės standartų ir reikia statyti erdvesnius bei patogesnius butus. Dėl to Miestų statybos projektavimo institutas ėmėsi projektuoti naująją perspektyvinę namų seriją, pavadintą „120“.

Dėl jos teko pertvarkyti gamybą, todėl J. Stanslovaitis buvo perkeltas atgal į Klaipėdos namų statybos kombinatą ir tapo generalinio direktoriaus pavaduotoju kapitalinei statybai. J. Stanslovaičiui teko bendradarbiauti su projektuotojais ir taip pat rūpintis gamybos reorganizavimu bei stambiaplokščių namų detalių gamyklos rekonstrukcija.

„Ši serija buvo kur kas tobulesnė: jei anksčiau tarp skersinių laikančių sienų buvo 3 metrų atstumas, tai naujoje – 3,6 metro. Vadinasi, perdangos plotai turėjo būti didesni. Įdiegus šią seriją, pagerėjo būsto suplanavimas ir atsirado papildomo ploto – įvestas prieškambaris. Kadangi reikalavimai buvo griežti, negalėjo būti nė vienu kvadratiniu metru daugiau nei numatyta normatyvuose, o Tarybų Lietuvoje niekas neturėjo teisės kažką keisti, dėl to reikėjo važiuoti derinti į Maskvą pas TSRS statybos reikalų komiteto pavaduotoją gruziną Zmeulą. Ne tik parašą, bet ir gruziniško vyno mainais į lietuvišką gavau“, – atsimena J. Stanslovaitis.

Ši perspektyvinė stambiaplokščių namų serija 1988 m. TSRS liaudies ūkio pasiekimų parodoje įvertinta sidabro medaliu.

„Reikia suprasti, kad šioje parodoje buvo demonstruojama visa, kas nuveikta geriausia visose sovietinėse respublikose. Šią namų seriją projektavę architektai – Bronius Krūminis, Vidas Sargelis ir konstruktorius Vaclovas Zubrus – įrodė esantys aukštos kvalifikacijos specialistai“, – dėsto jis.

„120“ serijos namų detalių gamybai prireikė naujų įrengimų, reikėjo gaminti naujas metalo formas. Tais laikais metalas buvo deficitas, be to, reikėjo rasti tokias formas galinčią pagaminti gamyklą. Naujus įrengimus įsigyti padėjo TSRS statybos ministro pirmasis pavaduotojas, buvęs mūsų statybos ministras Romualdas Sakalauskas: kai panašios kitų respublikų įmonės atsilikdavo rekonstruojant gamyklas, įrengimai neretai būdavo perduodami mums. Nors dėl to konkuruodavo ir kiti namų statybos kombinatai, lietuviai dažnai stovėdavo pirmi eilėje.

„Mums pasisekė, kad Klaipėdoje buvo gamyklų, dirbusių su metalu, pavyzdžiui, įmonės, stačiusios ar remontavusios laivus. Žinoma, jos turėjo savų užduočių, todėl reikėjo derėtis. Tarėmės taip: mes jų darbuotojams statome namus, o jie mums iš savo metalo pagamina formų. Tam nereikėjo palaiminimo iš Maskvos, nes jos gamino pasitelkdami savo gamybinį rezervą. Užteko Lietuvos statybos ministerijos sutikimo (vis tik negalėjome savavališkai statyti namų). „Baltijos“ laivų statyklai taip pastatėme visą gyvenamųjų namų kvartalą“, – sako J. Stanslovaitis.

Dėl metalo taip pat bendradarbiauta ir su Liepojos metalurgijos gamykla, o trūkstamo cemento gauta iš „Akmenės cemento“ (už tai jai per dvejus metus sumontuotas 60 butų gyvenamasis namas).

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

„Klaipėdos namų statybos kombinate darbai vykdavo „konvejeriu“. Gyvenamuosius namus montuodavome ištisus metus trimis pamainomis, o visus darbus valdė ciklograma. Statybos ministerija kasmet mums pateikdavo patvirtintą ciklogramą, kur kas savaitę buvo nurodoma, kur ir kiek aukštų reikia sumontuoti bei iki kada baigti darbus. Tai buvo šventas dalykas: kone kiekvieną savaitę mus tikrindavo Statybos ministerija ir pagal ją kas ketvirtį skirdavo reikalingas medžiagas ir įrengimus. Pastarųjų irgi trūko (pavyzdžiui, tada didžiausias deficitas buvo bokštiniai kranai). Kadangi objektų, dėl kurių būdavo susitariama su kitomis gamyklomis, ciklogramoje nebūdavo, vadinasi, tekdavo padaryti daugiau nei numatyta“, – teigia specialistas.

Žvyras ir smėlis būdavo gaunamas iš Jurbarko. Kadangi transportuoti mašinomis tokį tolimą kelią, buvo brangu (o ir jų pačių trūkdavo), Klaipėdoje, prie Kuršių marių, buvo pastatyta prieplauka. Vėliau tai gerokai palengvino produkcijos vežimą į Kaliningrado sritį, ypač, kai ten teko statyti savo projektuotą gyvenamųjų namų kvartalą.

Štilis po Nepriklausomybės atgavimo

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, J. Stanslovaitis dirbo Klaipėdos namų statybos kombinato, 1988 m. reorganizuoto į Projektavimo statybos ir susivienijimą „Klaipėda“, generaliniu direktoriumi. Tuo metu naujos statybos mažai kam rūpėjo ir greitai pasijautė štilis.

Kita J. Stanslovaičio darboviete tapo koncernas „Vakarų statyba“, kur jis buvo paskirtas viceprezidentu. „Ten dirbau dvejus metus, per kuriuos mano pagrindinė užduotis buvo seno „Gazprom“ administracinio pastato rekonstrukcija. Tai Lietuvai buvo naudinga, nes buvo atsiskaitoma dujomis. Jas gaudavo įmonė „Lietuvos dujos“, kuri mums atsiskaitydavo pinigais, – sudėtingą laikotarpį prisimena jis. – Šitaip, pasitelkdami natūrinius mainus, statėme ir minėtą kvartalą Kaliningrade, ir celiuliozės popieriaus kombinatą Sovetske bei daug kitų objektų. Už darbus gaudavome mazuto, tapetų, kitų medžiagų. Tais laikais viskas judėjo mainantis.“

Po „Gazprom“ rekonstrukcijos J. Stanslovaitis tuoj pat pateko į kitų darbų sūkurį. Šįkart į įmonę „Klaipėdos nafta“, kurioje užėmė statybos direktoriaus pareigas. Toliau sekė statybos ir remonto tarnybos viršininko darbas įmonėje „Klaipėdos smeltė“. Jo užduotis – nugriauti Žvejybos uoste buvusius gamybinius pastatus, infrastruktūros objektus ir teritoriją bei krantines pritaikyti krovos darbams. J. Stanslovaitis darbo karjerą baigė kaip projektų vadovas statybos požeminius inžinerinius darbus teikiančioje bendrovėje „Edrija“.

Pasak statybos veterano, dabartinė statyba visiškai skiriasi nuo tos, prie kurios dirbo jis. Stambiaplokščių surenkamus tipinius namus pakeitė daugiausia individualūs namai: „Anksčiau taip skubėta, nes norėta kuo greičiau aprūpinti žmones gyvenamuoju plotu.“

“Lukas”: sudievinimas ir galios žaidimai prie pietų stalo

Džiugu sekmadieniais sulaukti svečių. Dar maloniau, kai apsilankyti nepamiršta senų tėvų vienturtis sūnus – jų akių džiaugsmas ir gyvenimo prasmė. Juk Lukas toks protingas, toks geras, toks nuostabus…

Rugsėjo 16 d., penktadienį, Valstybiniame jaunimo teatre plačiajai publikai pirmąkart parodytas naujas režisieriaus Algirdo Latėno spektaklis „Lukas“. Istorija sukasi apie pagyvenusių sutuoktinių porą Elžbietą (akt. Roberta Sirgėdaitė) bei Albertą (akt. Matas Dirginčius) ir kiekvieną sekmadienį pas juos pietų atkeliaujantį Luką (akt. Tomas Kizelis).

Kaip atsiranda priespauda?

Įprastas Luko apsilankymas tėvams – tarsi monarcho ar šventojo sutikimas. Viskas turi būti tobula: valgiai ir vynas turi būti aukščiausios kokybės, sidabriniai įrankiai išblizginti iki žibėjimo, o ant staltiesės negali būti nei raukšlelės. „Lukui – viskas, kas geriausia“, – su kvailoka išraiška veiduose entuziastingai, bet kartu nuolankiai kartoja R. Sirgėdaitės ir M. Dirginčiaus įkūnyti personažai.

Aklo garbinimo ir kone religinio nuolankumo įspūdį sustiprina daugybė religinių simbolių. Pietūs tampa aukos atnašavimu. Nekantriai lauktam svečiui padengtas stalas primena altorių (virš stalo net kabo jo dovanotas kryžius), greta kabo aukai paruošto avinėlio paveikslas ir, žinoma, prieš valgį skamba karštos maldos. Vis tik kam jos skirtos – Dievui ar sudievintajam?

Kaip ne kartą buvo pabrėžęs A. Latėnas, spektaklyje „Lukas“ pirmiausia tyrinėjama galios tema. Nereikia titulų, pareigų ar kariuomenės už nugaros, kad galėtum valdyti – tam užtenka sutinkančiųjų paklusti.

Kai, nepaisant aplinkybių, nuolat demonstruojamas šuniškas atsidavimas bei noras paklusti, būtų keista, jei kas nors tuo nepasinaudotų tarsi kvietimu. Pabandai vieną dalyką – paklūsta, toliau tikrini ribas – vis vien niekas neprieštarauja ir nepastoja kelio. Vadinasi, gali elgtis kaip tinkamas, tad, kodėl taip ir nedarius?

Galios hierarchija sukuriama ne tik mažose bendruomenėse, kaip šeima, – taip galima vesti tautas. Adolfas Hitleris, Benito Mussolinis, Josifas Stalinas ir kiti diktatoriai vis metaforiškai šmėsteli rutuliojantis šios niekuo neypatingos šeimos santykiams.

Prabėgantys vaizdai su susižavėjimo pilnais veidais, klausantis vadų kalbų, skambūs maršai ir iki smulkmenų nugludintas sinchroniškas žingsniavimas paraduose – kaip visa tai primena Elžbietos ir Alberto gyvenimą. „Tikslumas ir punktualumas“, – nepaliauja kartoti šie, stengdamiesi ne tik įgyvendinti, bet ir nuspėti kiekvieną galimą svečio norą ar nepasitenkinimo šaltinį.

Atsakymas aiškus – patys suteikiame progą mus pavergti ir privesti elgtis taip, kaip nenorime.

„Lukas“ – patirties ir šviežumo derinys

Pirmuoju smuiku griežia (gal tiksliau perkusija muša) teatro scenos veteranas T. Kizelis. Nors jis  pasirodo rečiau nei R. Sirgėdaitės ir M. Dirginčiaus herojai, tačiau, net jam nebūnant, Lukas išlieka padėties šeimininku – viskas sukasi apie jį. Be to, T. Kizelio gyvai atliekami muzikiniai intarpai apskritai užduoda scenų ritmą ir nuotaiką. Tai – nemažai dinamiškumo pasirodymui suteikiantis sprendimas.

Nors greta du dešimtmečius scenos patirties sukaupusio T. Kizelio, dvigubai jaunesniems pradedantiesiems aktoriams dėl žiūrovų palankumo varžytis sunku, jie atlieka savo užduotį. Pirmojo įkūnytas personažas kelia stiprias emocijas (tarkim, greitai imi jo nuoširdžiai nekęsti), o Elžbietai ir Albertui kartais pritrūksta natūralumo, didesnio jų elgesio, reakcijų pagrįstumo. Sunku jų gailėtis, kai ne visada patiki jų tikrumu. Taip pat kartais trikdo jų karštligiškas bėginėjimas pirmyn ir atgal, perdėtas emocingumas ar per daug akcentuojamas vaikiškumas.

Vis tik stebina tai, kad R. Sirgėdaitė ir M. Dirginčius yra vos antro kurso Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Pasirodo, šie jaunuoliai – visiškai „žali“ debiutantai profesionalaus teatro scenoje. Džiugu, kad jų pirmasis blynas neprisvilo ir, tikėkimės, jie ne kartą maloniai nustebins teatro mėgėjus netolimoje ateityje. Su šiuo nemenku ankstyvu iššūkiu jaunuoliai susitvarkė tikrai neblogai.

„Luką“ galima rekomenduoti mėgstantiems A. Latėno darbus ar norinčiais susipažinti su kylančiais scenos talentais. Čia pamatysite ne vieną vizualiai patrauklią sceną, išvysite stiprių emocijų, išgirsite geros muzikos (kompozitorius – Faustas Latėnas, ritmikos ir garso efektų autorė – Nijolė Sinkevičiūtė). Antra vertus, nepaisant analizuojamos galios ir asmens laisvės priešpriešos, pamatysite daug buitiško ir monotoniško šeimyninio gyvenimo, kur audros kyla dėl nenublizginto šaukšto ar galimai atšalusios sriubos. Nors genialumas slypi detalėse, kartais tam tikrų detalių gali pasirodyti per daug.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/09/lukas-sudievinimas-ir-galios-zaidimai-prie-pietu-stalo