TEDxVilnius: technologijos ir menas jungiasi dėl geresnės ateities

18954703_10155436952918980_8796491825893088928_o

Photo by: Laima Penekaite/TEDxVilnius 2017

Šiandien, šeštadienį, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta „TEDxVilnius“ renginys. Viena iš pagrindinių jame nagrinėtų temų – sąmoningesnis pasaulio, kuriame gyvename, kūrimas.

Praturtinančios miestų erdvės

Vienas iš būdų, padedančių to siekti – architektės, urbanistės ir socialinės srities mokslininkės Enriquetos Llabres-Valls plėtojamos sąryšių urbanistikos idėjos. Šį reiškinį ji paaiškina paprastai: geras urbanistinis projektas privalo atsispirti nuo dviejų pagrindinių dalykų – įrodymais paremtų duomenų ir vertybių.

Pasak E. Llabres-Valls, kad sukurtume tinkamą aplinką, būtina glaudžiai susieti žmones ne tik su juos supančia aplinka, bet ir vienus su kitais. Apgalvotas ir argumentuotas urbanistinis dizainas turi tapti praturtinančia mūsų tapatybės dalimi.

„Kol kas miestai daugiausia projektuojami atsižvelgiant į privačius interesus, – aiškina E. Llabres-Valls. – Mums reikia išmokyti ateities kartas kurti dizainą, ne tik išnaudojant visas technologijų galimybes, bet ir leidžiant nuspręsti patiems žmonėms, išklausyti juos bei kurti humaniškai, su atjauta”.

Pranešėja pateikia pavyzdį, kai jaunuolių bendruomenė Dubline siekė įrengti riedlenčių aikštelę, bet tam priešinosi dalis vietinių gyventojų, norėjusių išsaugoti žaliąją erdvę. Urbanistikos architektai siekė šią konfrontaciją išnaudoti kuo pozityvesniems aplinkos pokyčiams pasiekti. Jie sukūrė terpę dialogui, idėjų dalinimuisi ir suteikė technologines virtualios realybės dizaino kūrimo galimybes. To rezultatas – įrengtas riedlenčių parkas ir palikta žalioji erdvė. Visų interesams suderinti užteko perkurti reljefą ir užsodinti jį žole (tai, beje, pasitarnavo ir kaip natūrali apsauga nuo triukšmo).

Menas – didžiulė emocinė galia

Tuo metu Ernest Zacharevic, geriau žinomas kaip graffiti ant „Lietuvos“ kino teatro sienos autorius, savo pranešime kalbėjo apie globalaus meno poveikį.

Mano kūryboje – kiekvienos dienos gyvenimas, žmonės, kuriuos nuolat sutinku, ir jų patirtys“, – teigia lietuvių kilmės gatvės menininkas.

Autorius vertingi tokie gatvės meno kūriniai, kurie sukelia diskusijas visuomenėje ir gliaudo temas nuo egzistencinių klausimų iki to, kas legalu, o kas ne. Keliaudamas po pietryčių Aziją, E. Zacharevic iškėlė sau dar didesnius tikslus – meno kalba kalbėti su likusiu pasauliu, savo menu padėti jį keisti į gerąją pusę.

„Indonezijoje žmonės buvo labai atviri ir draugiški, čia dirbau prie daugybės projektų, – pasakoja menininkas. – Tačiau nuvykęs į Malaiziją, norėjau parodyti, kaip menas gali veikti emociškai. Supratau, koks jis galingas. Tai – ne tik spalvotas paveikslėlis, mano veiksmai gali iššaukti kitų žmonių elgesį“.

Pasak E. Zacharevic, iki šiol svarbiausias jo įgyvendintas projektas – „Splash and Burn“ (liet. Kirtimas ir deginimas), nukreiptas prieš miškų deginimą Malaizijos salose palmių industrijos naudai: „Palmių aliejus plačiai naudojamas produktas Europos Sąjungoje, deja, žmonės nesigilina, kokią didžiulę žalą tai daro gamtai“.

Pasak jo, laikas suprasti, kad esame ne tik savo šalies, bet viso pasaulio piliečiai ir mūsų veiksmai gali turėti įtakos vietovėms už daugybės tūkstančių kilometrų. „Meninkai turi galimybę parodyti tai, ko paprastai vieša akis nepamato. Jie užmezga globalų pokalbį su pasauliu ir skatina būti sąmoningais“, – pažymėjo E. Zacharevic.

Meno inovacijos – apsauga nuo ateities klaidų

Kitas konferencijos pranešėjas – menininkas ir technologas Andrew McWilliams iš Didžiosios Britanijos žvelgia dar plačiau. Jis įsitikinęs, kad, derinant technologijas ir meną, galima iš anksto ištirti ateitį, nuspėti laukiančius iššūkius ir rasti būdų, kaip su tuo susitvarkyti.

A. McWilliams priklauso inovatyvių kūrėjų bendruomenei „ThoughtWorks”, kurie dirba būtent su tokiais projektais.

„Pirmasis duetas, su kuriuo teko dirbti buvo Neil Harbisson ir Moon Ribas iš Kiborgų fondo. Jų darbas nukreiptas į transhumanizmą – žmogaus gebėjimų praturtinimą pasitelkiant technologijas. Tai yra sitis, judanti tarp šuolių ir apribojimų, kai technologija sumažinama iki minimalaus mastelio, ji tampa kilnojama”, – sako jis.

N. Harbisson yra garsus avangardo menininkas, žinomas kaip pirmasis pasaulio kiborgas. Jo galvoje chirurgiškai įmontuota tam tikra antena, padedanti suvokti spalvas (pagal jų dažnį) kaip garsą. Tuo metu šokėja ir choreografė M. Ribas per implantą rankoje gali realiu laiku justi seisminius Žemės virpesius, t. y. žemės drebėjimus, ir atliept, įterpti tai į savo pasirodymus.

Natūralu, kad tokie neįprasti dalykai kelia daug įvairių moralės bei etikos klausimų ir nuogąstavimų. Pasak A. McWilliams, tai – puikus dalykas. Šitaip menas kviečia pakviečia dialogui ir analizei, o, kadangi tai nėra plačiai įgyvendinta, sudėtingos dilemos tampa lengviau suprantamos ir suvaldomos.

Inovatorius įsitikinęs, kad dėl sparčios technologijų pažangos, žmonija netrukus susidurs su daugybe svarbių klausimų. Į tai būtina pažvelgti atsakingai ir suprasti, kokių pasekmių tai gali turėti mūsų kasdieniam gyvenimui, savęs suvokimui ir kaip į tai turėtų atliepti valstybės institucijos. Nesvarbu, ar tai būtų technologinis žmogaus savybių tobulinimas, ar dirbtinis intelektas, ar DNR atsekimas.

Vaiva Sapetkaitė, Greta Janulytė

http://www.veidas.lt/meno-ir-technologiju-jungtys

TEDxVilnius: pyktis ir baimė trukdo matyti tikrovę

19025251_10155436258333980_5416940030077997912_o

„Kai diskusijos pasiekia emocijų lygį, žmonės nustoja klausytis argumentų“.

Tokia Prahos Saugos studijų instituto programos, skirtos atremti prorusiškos dezinformacijos įtaką Europoje, vadovės Ivanos Smolenovos, citata atspindi šiandien Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kalbų ciklu apie iškreiptą pasaulio suvokimą „TEDxVilnius“ pradėjusių pranešėjų požiūrį.

Šiuo metu Ukrainoje į prorusišką propagandą besigilinanti I. Smolenova, islamo tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius ir švedė ultramaratonų bėgikė Kristina Palten, viena per 58 dienas perbėgusi Iraną, sutaria – nepasiduokite baimei ir kritiškai vertinkite tai, ką girdite.

Iškreiptas pasaulio suvokimas nusineša gyvybes

Pastaraisiais metais propaganda, dezinformacija, netikros naujienos pateko į daugybės žurnalistų, politikų ir akademikų darbotvarkes. Dėl pažangių technologijų greitai sklinda ne tik naujienos, bet ir melas.

Prieš metus į netoli karo draskomo Donbaso esantį Charkovą dirbti persikėlusi I. Smolenova su tuo susiduria dažnai. „Iki šiandien šiame kruviname konflikte, kur propaganda ir dezinformacija plačiai naudojama prorusiškai nusiteikusių separatistų, kad manipuliuotų nuomone ir įpliekstų pyktį tarp vietinių, jau žuvo apie 10 tūkst. žmonių”, – konstatuoja ji.

Dezinformacija – galingas ginklas, bet tam reikia palankios dirvos. I. Smolenova išskiria tam tikros vietos socialinę ir ekonominę situaciją bei istorinį kontekstą. „Daug lengviau manipuliuoti nepatenkintais nei laimingais žmonėmis”, – sako analitikė.

Logika paprasta: kadangi Donbasas buvo pamirštas dešimtmečiais, čia aukštas nedarbas, menkai investuota į infrastruktūrą, žmogiškąjį kapitalą, šį nepasitenkinimą išnaudojo Rusija. Blogiausia, tokia taktika gali būti pritaikyta ne vienoje valstybėje – tereikia rasti silpnąsias vietas.

Demonizuojamas islamas?

Europą purtant teroristiniams išpuoliams, įtampa tarp Vakarų visuomenių ir islamo išpažinėjų aštrėja. Vis tik, kaip pastebi islamo tyrinėtojas E. Račius, pasaulyje gyvena apie 1,7 mlrd. musulmonų, jie sudaro ketvirtadalį žmonijos, bet apie visą religinę grupę sprendžiame iš mažos jų dalelės. Bėda ta, kad informacinėje erdvėje neadekvačiai daug girdime apie radikalias mažumas ir, nepaisant pasaulinės islamo bendruomenės įvairialypumo, galiausiai jie ima reprezentuoti visus musulmonus.

Susisiduriame su paradoksu: nors informacijos apie musulmonus pateikiama daug, tai nesukuria gilesnių žinių; priešingai – kaip tik imame galvoti primityviau. Šiuo metu Europa sutrikusi ir į islamą dažniausiai žvelgia iš dviejų kraštutinumų: vienu atveju panikuodama ir į visus musulmonus žiūrėdama kaip į potencialius radikalus (islamas – prievartos religija), kitu – tarsi teisindama (esą džihadistai nėra tikrieji musulmonai).

Kad iš baimės neretai įkaliname save kreivų veidrodžių karalystėje, iliustruoja ir unikali Kristinos Palten, nusprendusios bėgimu pakeisti pasaulį, patirtis. Prieš dvejus metus, gavusi leidimą iš Irano valdžios, švedė ryžosi 1840 kilometrų kelionei per Iraną. Kelionę pradėjusi nuo Turkijos sienos ji, kartu stumdama 25 kg vežimėlį su daiktais, beveik pasiekė Turkmėnistaną.

Kodėl ryžtasi tokiai avantiūrai? Anot K. Palten, savo kelione ji siekė pasaulį paversti geresne vieta. Europoje vis labiau įsigalint nepasitikėjimui, moteris ryžosi įrodyti, kad musulmonai mažai kuo skiriasi nuo „vakariečių“. „Svarbu atskirti politiką ir paprastus žmones, – pabrėžia ji. – Sudėjau visą savo pasitikėjimą į tuos nepažįstamuosius. Suvokiau, kadangi esu moteris, mano kelionė bus dar svarbesnė.“

Ji nesuprato kalbos, neturėjo draugų ir, prisipažįsta, buvo išsigandusi, bet šis nuotykis pavyko. Šie nepažįstamieji ją sutiko išskėstomis rankomis: žmonės ją kviesdavo į savo namus, padėdavo rasti nakvynę kitose gyvenvietėse, kelyje sustodavo automobiliai ir pavaišindavo ją vandeniu. Nutiko įdomus dalykas: kadangi galvojama, kad Irane moteriai vienai nėra saugu, daug iraniečių kaip tik ėmėsi ją globoti.

„Pasitikėjimas gimdo pasitikėjimą“, – įsitikinusi K. Palten. Ji prideda, kad iš tiesų net patys iraniečiai npasitiki kitomis šeimomis, bet pamatę Iraną jos akimis (apie kelionę sukurtas dokumentinis filmas) jie nudžiugo. Viename gautame laiške rašyta: „Jei tu, svetimšalė, gali pasitikėti mumis, vadinasi, mes taip pat galime pasikliauti vienas kitais“.

Kaip kovoti su netiesa?

I. Smolenova įsitikinusi, kad šiame mūšyje ypač svarbus aukštas visuomenės sąmoningumas. Norėdami apsisaugoti, turime išmokti atpažinti propagandą, nepagįstus stereotipus.

Tuo metu E. Račius pabrėžia, kad daugiau aiškumo įnešti paprastas dalykas – ne daugiau  informacijos, o jos įvairovė, adekvatesnė reprezentacija. „Kodėl susiklostė tokia situacija? Ar dėl noro informuoti, ar suteikti tai, ko tikimasi, tai yra naujienų apie blogus musulmonus“, – apibendrina E. Račius.

Primename, kad tiesioginę renginio transliaciją galite žiūrėti per internetinę svetainę „TEDxVilnius.com“.

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/tedxvilnius-2017-pyktis-ir-baime-trukdo-matyti-tikrove-56-810342

Savaitgalis, kai architektūra prabilo

18055761_10212806697151354_1101025676565038334_o (1)Jei gyvenate sostinėje ir pirmąkart girdite pavadinimą „Open House Vilnius“, tai reiškia du dalykus: a) tikriausiai gyvenate po akmeniu, b) deja, iki kito atvirosios architektūros savaitgalio teks laukti metus.

Taigi, koks reiškinys sukelia visą miestą ant kojų ir kiekvieno širdyje pabudina liepsnojančią meilę architektūrai, paveldui ar net inžinerijai? „Open House“ idėja gimė jau gana seniai – prieš 25-erius metus londonietės Victoria Thornton galvoje. Iniciatyvos tikslas – parodyti paprastiems miestiečiams, tarp kokių gražių/vertingų/sudėtingų/inovatyvių pastatų jie vaikšto kiekvieną dieną, to nė nenutuokdami. Iniciatyva visiškai nekomercinė, paremta savanorišku darbu ir sumanymui prijaučiančiųjų pagalba.

Netikėtai ši idėja visiems beprotiškai patiko ir netrukus prie Londono vienas po kito ėmė jungtis kiti didieji pasaulio miestai. Vilniuje atvirosios architektūros savaitgalis surengtas jau trečią kartą (atsakomybės ėmėsi VšĮ „Architektūros fondas“).

„Open House Vilnius“ (OHV) lietuviams irgi labai patiko. Tiesą sakant, taip smarkiai, kaip niekas nesitikėjo. Jau pirmaisiais metais į 30 atrinktų pastatų užplūdo virš 8 tūkst. lankytojų. Aišku, organizatoriai džiaugėsi, bet ir stebėjosi. Gerai, užtat pernai pasiūlė 40 pastatų. Galvojo prisidės kokie porą tūkstančių apsilankymų – stipriai klydo. Apsilankymų skaičius išaugo maždaug pustrečio karto! Iki 19,5 tūkst. Taigi, šiemet atverti pusšimtis įvairaus amžiaus, įvairių paskirčių ir dėl skirtingų dalykų įdomių pastatų. Kiek svečių sulaukė pastatai, organizatoriai netrukus suskaičiuos, bet prognozuoti prisibijoma – vis apsišaunama ir maloniai nustembama.

Aš šį „Open House Vilnius“ visada prisiminsiu kaip ypatingą. Nors šį renginį pamilau iš pat pradžių, šiemet pirmą kartą tapau tikra jo dalimi – savanore.

Pašėlęs architektūros metas            

Architektūros mėgėjams OHV trunka tik vieną savaitgalį, bet, jei esi savanoris, tos dvi beprotiškai įtemptos dienos, pripildytos nuolatinių kofeino injekcijų, kojų nuovargio, užkimusių gerklių ir, aišku, šypsenų, tėra darbų vainikavimas.

Savanoriams ir jų mentoriams (šitie – gudresni savanoriai) renginys prasideda kur kas anksčiau. Ar įsivaizduojate, kiek reikia visko nuveikti, kol daugybė be galo skirtingų ir dažniausiai pirmą kartą besimatančių žmonių tampa vieningai veikiančia komanda?

Vis tik vienų savanorių bandymas „susigroti“ – džiaugsmas kitiems. Kadangi komandos turi išmokti drauge vesti ekskursijas svečiams jiems priskirtuose pastatuose, jų bandomosiomis jūrų kiaulytėmis su džiaugsmu tampa kiti „Open House Vilnius“ savanoriai. Nemeluosiu, man ši dalis buvo pati smagiausia. Jei dalyvavote OHV, tikriausiai patyrėte, ką reiškia laukti eilėse prie populiarių pastatų (ypač kokiame Gedimino prospekte), ar galbūt dėl artėjančios kitos ekskursijos nespėjote gidams užduoti visų norimų klausimų. Tuo metu, kai esi savanoris, ir eini į kitų savanorių bandomąsias ekskursijas, jautiesi tarsi būtum gavęs pirmos klasės bilietą.

Jokių eilių, nuolat domimasi, ar viskas aišku, domimasi, ką čia dar vertėtų pridėti, papildomai parodoma visokių pastatų užkaborių ir pripasakojama aibė pikantiškų istorijų. Kadangi ekskursijos ne guminės – pastarosios paprastų svečių ausų dažnai nepasiekia.

Nesismulkinau. Dėl nuolatinių pabėgimų rizikuodama užsitraukti šefo pyktį, naudojausi proga ir bandžiau aprėpti kuo daugiau pastatų. Sakyčiau, šiųmetinis grobis neblogas: Rašytojų sąjungos pastatas, Kazio Varnelio namai-muziejus, Lietuvos mokslų akademija, biurų pastatas „Victoria“, „Vilnius Tech park“ L. Sapiegos gatvėje, Vilniaus Mažasis teatras ir net Lukiškių tardymo izoliatorius! Be to, mano komandai buvo priskirtas architekto Rolando Paleko studijos projektuotas MKIC – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (dar kitaip žinomas kaip VU biblioteka), taigi, dar iki oficialaus „Open House Vilnius“ savaitgalio savo kolekcijoje jau turėjau aštuonis pastatus!

Kiekviena į „Open House Vilnius“ žemėlapį įtraukta vieta kažkuo ypatinga, nors gal iš pirmo žvilgsnio išskirtinumas nėra pastebimas. Vis tik maniškis MKIC tokios problemos neturėjo: šviesios atviros erdvės, neįprastos formos, miško grožį pabrėžiančios stiklo bei plieno konstrukcijos, jaukus interjeras padaro įspūdį vos įžengus.

Atskleisiu gėdingą paslaptį: iki atvirosios architektūros savaitgalio niekada nebuvau MKIC. Komiška, bet reikėjo tapti su mano sritimi nesusijusio renginio savanore, kad apsilankyčiau Alma Mater bibliotekoje. (Ačiū, OHV!)

Mielieji lankytojai ir ne itin

Pati pradžia visada baisiausia. Nuojauta kužda: pirmieji pastato svečiai užduos ritmą tolesnei dienai.  Mūsiškiai pionieriais (ne sovietine prasme) tapo Erasmus studentai. Austrė, slovėnė ir korėjietis.

Kadangi VU MKIC ypatingas tuo, kad jam įrašytos garso ekskursijos (nes negalima trukdyti besimokantiesiems bibliotekoje, kurių – kad ir kaip bebūtų keista – buvo gausu net savaitgalį). Jiems reikia angliškos, bet, aišku, jie (kaip, beje, ir kiti 97 proc. visų savaitgalio svečių) neatkreipė dėmesio į tą eilutę aprašyme, kad reikia įrašus atsisiųsti į telefoną.

Nieko tokio – viską sutvarkysime vietoje. Be abejo, internetas stringa, akimirksniu technika ima ožiuotis. Galiu jausti, kaip skruostus išmuša raudonis. Valio, šiek tiek rusiškos taktikos (kitas pavadinimas trinktelėjimui) galiausiai viską sustato vietas.

Nemalonus krikštas padarytas – kiti užplūdę lankytojai jau taip nebegąsdina. Nuolat girdžiu savo balsą, kuris skamba kaip sugedusi plokštelė ir kartoja vis tą patį. „Iki rytojaus vakaro nekęsite mano balso“, – sakau greta dirbantiems bibliotekos darbuotojams. „Nemeluosiu, tikrai taip bus“, – sulaukiu atviro atsakymo.

Mums, MKIC savanorėms, pasisekė: gavome tik porą piktų ponių, nepatenkintų, kad, štai, nemokamo renginio savanoriai nesuteikia jiems penkių žvaigždučių aptarnavimo. Iš vienos net sulaukėme tokios frazės, kad „klientas visada teisus“… Gal čia viskas ir gerai, bet minčių kyla įvairių, kaip mėgdavo sakyti buvusi krašto apsaugos ministrė. Bet kuriuo atveju, tokia statistika puiki! Tikėjomės kur kas daugiau problemų.

Įsilieti, o ne dominuoti

Kas man pačiai patiko labiausiai? Visos istorijos apie medelius. Niekada nepraleisdavau progos jomis pasidalinti su besidominčiais MKIC istorija. Skamba keistai? Štai ką turiu galvoje: dabar MKIC sudarytas tarsi iš trijų pasvirusių kreivasienių skirtingo tūrio kaladėlių, sujungtų stiklo ir plieno konstrukcija.

Ką ir besakyti, forma ne tik neįprasta, bet ir sudėtingai įgyvendinama. Iš pradžių planuota, kad biblioteka bus paprastesnė, bet taip buvo iki tol, kol suprasta, kad svarstant pastato projektą naudotasi netiksliu topografiniu vaizdu. Ilga istorija trumpai – netruko paaiškėti, kad ten, kur anksčiau būta tuščios vietos, jau auga medžiai.

Nieko tokio? Juk nesunku iškirsti? Kai pagrindinė MKIC idėja organiškai įsilieti į mišką, pradėti statybas nuo medžių naikinimo neatrodė gera pradžia. Ką daryti? Ieškoti naujų sprendimų, keisti projektą? Šitaip architektai ir padarė.

Tokią pačią darnos ir pagarbos aplinkai idėją atspindi ir kitas vienišas medelis, matomas iš pagrindinio vestibiulio. Buvo galima arba medelį nukirsti ir likti, prie kur kas paprastesnio techninio sprendimo, arba jį išsaugoti, kartu paliekant vietos, kad, jam augant, būtų kur leisti šaknis. Spėkite, kas nutiko? Biblioteka jį tarsi apgaubė, nors tam ir reikėjo įdėti daugiau pastangų ir lėšų. Tuo metu VU MKIC mainais gavo porą romantiškų legendų.

Taigi, koks šios istorijos moralas? Ogi labai paprastas: Vilnius turi, daug ką papasakoti, tereikia apsidairyti.

„Smėlio žmogus“: siaubo pasakos chimeros

Po Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Smėlio žmogus“, matyto Vilniaus teatre „Lėlė“, girdžiu emocingų įspūdžių prisunktą šurmulį. „Šitokio spektaklio nebūtų gėda rodyti Paryžiuje ar Londone“, – pagaunu gyvo pokalbio nuotrupą už nugaros.

Kadangi „Smėlio žmogaus“ premjera įvyko dar 2014 m., jis spėjo užsidirbti ne tik gerą reputaciją, bet ir Auksinį scenos kryžių. Beje, tai vienas iš nedaugelio spektaklių, apie kurį išgirsti vieningus  teigiamus atsiliepimus.

Vokiečių rašytojo E. T. A. Hoffmano apsakymo įkvėptas „Smėlio žmogus“ patrauklus tuo, kad verčia suabejoti savo akimis. Aktoriai ir lėlės – gyvos ir dirbtinės būtybės – tarsi suauga, transformuojasi, pasitelkdamos vienos kitų dalis, virsdamos gąsdinančiomis chimeromis. Mainymosi choreografija nugludinta iki smulkmenų, tad „Smėlio žmogus“ tampa vientisa hipnotizuojančia iliuzija, dėmesį prikaustančia egzistencine siaubo pasaka. Tokį įspūdį stiprina ir nežinomybe bei nerimu žiūrovus apgaubia kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės muzika.

Nors spektaklio raiška drąsi ir originali, pagrindinės gliaudomos idėjos tradicinės: gėrio ir blogio, tūnančių žmogaus sieloje, kova, miglota riba tarp fantazijų ir realaus pasaulio bei sudėtingi meilės išbandymai.

Išblukusios žanrų ribos

G. Radvilavičiūtė su komanda nebijo rizikuoti derindama skirtingus meno sritis ir žanrus. Ypač daug dėmesio skiriama judesiui, šokiui – tai pakeičia žodžius (choreografė ir aktorė Sigita Mikalauskaitė). Taip pat puikiai apgalvotos lėlių konstrukcijos, aktorių kostiumai, dekoracijos. Žiūrėti „Smėlio žmogų“ ir spėlioti, kaip viskas veikia, – didelė atrakcija. Šviesos ir tamsos žaismas čia ne ką mažiau svarbus nei scenoje vaidinantys aktoriai. Juk gerai iliuzijai svarbu ne tik tai, ką matome, bet ir tai, kas paslepiama nuo mūsų akių.

Svarbiausi spektaklio veikėjai – du nelaimingi S. Mikalauskaitės ir Šarūno Datenio įkūnyti įsimylėjėliai ir, žinoma, paslaptingoji būtybė, stebinti iš šešėlių, – Smėlio žmogus. Ėmus graužti abejonėms, baimei prarasti meilę, išlendant veikėjų silpnybėms, pastarasis vis stiprėja. Po truputį jis įslenka į jų gyvenimus, apraizgo savo įtaka, o galiausiai tampa aiškiai išreikšta fizine jų dalimi.

Smėlio žmogus valdingas, šiurkštus ir kaprizingas – įsimylėjėliai po truputį pasiduoda. Aiškėja –bendra jų laimė pasmerkta. Paskutinis kirtis jai – pasimetusio Š. Datenio personažo aistra dirbtinei bežadei  būtybei iš makabriškų fantazijų pasaulio. Taip G. Radvilavičiūtė mums tiesmukai primena, kaip greitai galime prarasti tai, kas svarbiausia, susipainioję tarp tikrų dalykų ir susikurtų iliuzijų.

Paruoškite namų darbus

Mano patarimas, kuriuo pati būčiau mielai pasinaudojusi, – jei prieš spektaklį turite laiko perskaityti Hoffmano knygą, taip ir padarykite. Vien iš pasirodymo suprasti naratyvą nėra lengva. Originali forma suteikia ir daug interpretacinių galimybių, dinamiškame spektaklyje nesunku pasimesti. Tiesa, net tada nebus jau taip paprasta – nuo E. T. A. Hoffmano istorijos tik atsispiriama, bet ja nuosekliai nesekama.

Nepaisant sudėtingumo, „Smėlio žmogus“ – įspūdingas reginys. Dėl jo vizualios raiškos, įtraukiančio ritmo ir netikėtų sprendimų ši teatro patirtis neapvilia. Jei matėtė „Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ ir jis jums patiko, drąsiai keliaukite ir į šį spektaklį. Abu darbai pasižymi žanrų ribų nepaisymu, naujų raiškos būdų paieška, vizualiniu išraiškingumu, ypatingu dėmesiu judesiui ir muzikai. Žiūrėti juos – tikra šventė juslėms.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/04/smelio-zmogus-siaubo-pasakos-chimeros

 

Kūrėjo keliai nežinomi. Net ir pačiam kūrėjui

Norime tikėti, kad niekas neįvyksta be priežasties ir net absurdiškiausi įvykiai yra paslaptingo Kūrėjo plano dalis. O jei mūsų kančios ir pergalės tėra beprasmiai atsitiktinumai? Iš įvairių žanrų sunarstytas spektaklis „Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ priverčia abejoti Kūrėjo neklystamumu ir gyvenimo prasme.

Demiurgas savo netvarkingoje dirbtuvėje sukuria pasaulį ir apgyvendina jį žmonėmis. Vis tik Kūrėjas apviliantis. Jis nestebina nei galia, nei išmintimi, nepasižymi dorybėmis ir neatrodo, kad iš savo kūrinių tikėtųsi kažko didingo. Kūrinys jam – tik būdas prasiblaškyti. Kol naujieji sutvėrimai galynėjasi su gyvenimo iššūkiais, jų nuobodžiaujantis kūrėjas gurkšnoja savo viskį ir stebi, kas iš viso to išeis.

Spektaklis vertas dėmesio. Dar daugiau – daug šansų, kad tai bus vienas įspūdingiausių pastaruoju metu Jūsų aplankytų pasirodymų. Beje, įdomi detalė: jo scenarijaus autorius ir režisierius Žilvinas Vingelis – dar studentas. Nepaisant jaunystės jis jau demonstruoja originalų stilių ir savo darbu „perspjauna“ ne vieno mūsų populiaraus režisieriaus darbus. Bent jau man bus tikrai smalsu pamatyti tolesnius Ž. Vingelio ir jo komandos darbus.

Saldainis akims

„Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ vizualiai patrauklus ir dinamiškas. Tai – enigma. Jo istorija plėtojama organiškai sulipdant gausybę skirtingų detalių. Pats Demiurgas yra dviejų žmonių valdoma vaiko dydžio lėlė. Jo kūnas menkas, silpnas, tačiau, pasirodo, toje didžiulėje raukšlėtoje galvoje gimsta nauji pasauliai.

Demiurgo sukurtoji realybė kur kas įdomesnė nei jo trūnijimas apverstose dirbtuvėse. Čia daug stebuklų, stiprių emocijų, atradimo džiaugsmo ir nusivylimų. Tai kur kas geriau už seniai kamuojantį nuobodulį. Netrukus kyla klausimas: kas nuo ko priklauso labiau – ar kūriniai nuo kūrėjo, ar vis tik kūrėjas apkerėtas savų kūrinių?

Pasaulio pradžioje karaliauja vyrauja chaosas. Tai puikiai perteikiama nerimastingomis vaizdo projekcijomis (Rimas Sakalauskas ir Kornelijus Jaroševičius) ir akcentuojant garsą (Rytis Gedvilas). Pasauliui padėjus pagrindus, reikia įpūsti jam gyvybę. Čia ateina eilė akį džiuginančiam šešėlių teatrui. (Nors geriau išmanantys šį žanrą, turėtų pastabų, paprastam teatro žiūrovui ši dalis paliks didelį įspūdį.)

Sukūrus pirmuosius žmones – vyrą ir moterį – karaliauja judesys ir muzika. Šiuolaikinio šokio ir baleto judesius derinantys atlikėjai hipnotizuoja. Šokėjai Ana Novickaja ir Žilvinas Beniuševičius nusipelno atskirų pagyrų (keičiasi su Katerina Voropaj ir Vadimu Šuško). Christinos Batian sukurta choreografija išraiškinga ir estetiška. Prie pagrindinių šokėjų – pirmųjų žmonių – vis prisijungia (ir jų pasirodymui kontrastą kuria) kvaitulingajam chaosui pavaldūs sutvėrimai.

Nuo elektronikos iki arijų

„Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ to paties kontrastų ir kraštutinumų derinimo požiūrio laikosi ir parenkant muziką. Čia išgirsime daug ko: Dovilė Kazonaitė džiugins mus arijomis, išgirsime nemažai elektroninės, „noise“ muzikos, ir net – įkaušusiam Demiurgui pareikalavus – Tadas Motiečius akordeonu pagros „Abba“ dainos melodiją, skambėjusią populiarioje komedijoje „Mamma Mia“.

Garsui šiame spektaklyje skiriamas ne ką mažesnis dėmesys nei vaizdui. Kadangi nėra dialogų, juo išreiškiamos nuotaikos, aplinka, sudedami prasminiai akcentai ir pranašaujama ateitis.

Kai derinama tiek mažai ką tarpusavyje turinčių dalykų, lengva paslysti ir susimauti. Džiugu, kad spektakliui „Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ šitaip nenutiko. Taip, Vilniaus teatro „Lėlė“ ir „Baltijos kamerinio operos teatro“ kartu pastatytas spektaklis gana chaotiškas, bet galų gale viskas kažkaip išeina taip, kaip ir turi būti.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/04/kurejo-keliai-nezinomi-net-ir-paciam-kurejui

Netikrumo paženklintas „Komivojažieriaus“ kerštas

Irano režisieriaus Asghar Farhadi kino darbas „Komivojažierius“ suglumusius žiūrovus vedžioja už nosies. Atrodo, užgriebiame tikrosios istorijos galą, bet netrukus išvystame – vaikomės šešėlius.

Dramoje pasakojama apie teatro aktorių porą, kurios netikėtas  persikraustymas į naujus namus, visam laikui paženklino jų gyvenimus. Nuo pirmųjų akimirkų „Komivojažierius“ primena miglotą, erzulį keliančią mįslę. A. Farhadi neleidžia apsiprasti ar atsikvėpti. Iškart patenkame į gluminantį įvykių bei emocijų sūkurį. Nuolat nutinka kažkas svarbaus, bet taip ir nesiteikiama paaiškinti kas. Tai verčia stipriai įsitraukti spėliojant, jaudinantis, užjaučiant ar pykstant.

Apdovanojimai geriausio scenarijaus ir geriausio aktoriaus kategorijose Kanų kino festivalyje, „Oskaras“ už geriausią filmą užsienio kalba – tik keli iš prestižinių „Komivojažieriaus“ įvertinimų. Beje, kaip atkreipia dėmesį leidinys „The New York Times“, A. Farhadi „Oskarą“ už tai laimi jau antrą kartą ir atsiduria tokių garbių režisierių, kaip Federico Fellini, Vittorio De Sica ir Ingmar Bergman, kompanijoje. Pirmąjį kartą kūrėjui tai padaryti pavyko 2012 m. su juosta „Išsiskyrimas“.

Kai tikrovė per skaudi

Sutuoktiniai Rana (akt. Taraneh Alidoosti) ir Emad (akt. Shahab Hosseini) yra darni, bet niekuo neišsiskirianti pora. Emad pagrindinis darbas – mokytojas mokykloje ir jis jam puikiai sekasi. Jo mokiniai jį mėgsta. Matyt, jų gyvenimas būtų tekėjęs ramia vaga, jei jiems nebūtų tekę priverstinai persikraustyti. Naujasis jų butas, priklausantis kolegai iš teatro, jiems puikiai tinka, išskyrus vieną aspektą – ankstesniosios gyventojos palikimą. Nors žadėta ne kartą, ji niekaip nepasiima savo paliktų daiktų.

Vis tik viename iš kambarių suversti drabužiai, patalynė, vaiko žaislai ir kiti daiktai pasirodo besą smulkmena. Dėl jos kyla kur kas didesnių bėdų…

Praėjus porai dienų po persikraustymo, Rana po spektaklio grįžta anksčiau. Pavargusi po pasirodymo ir vakarinės namų ruošos ji pagaliau laukia savo atlygio – pasimėgavimo karštu dušu. Suskamba durų skambutis, Emad laukianti Rana atveria duris ir grįžta į vonią.

Po kurio laiko grįžtantis Emad pamato kraują ant laiptų. Nubėgęs į butą, jis neranda Ranos – kaimynai ją nugabeno į ligoninę. Aišku, kad nutiko kažkas blogo, bet sudėtinga susigaudyti kas. Ankstesniosios nuomininkės kerštas? Apiplėšimas? Išprievartavimas? Pati Rana įsibaiminusi, negali likti viena ir kartoja nieko neprisimenanti. Abu sutuoktiniai įsitempę, išorinė ramybė, kartais vis tik neatlaikanti slepia vidinius emocijų sūkurius. Jie iš paskutiniųjų kabinasi į laimingos, įprastą gyvenimą gyvenančios poros personažus, bet šis spektaklis po truputį byra į šipulius.

Žiūrovai taip pat pasimetę. Jų spėliojimų niekas nei patvirtina, nei paneigia. Veikėjai elgiasi keistokai, tarsi patys bijodami pripažinti logiškiausias išvadas. Vis tik jų atsargiai konstruojamus komforto burbulus vis perrėžia paslaptingos kaimynų replikos. Netrukus paaiškėja, kad ankstesnioji nuomininkė buvo „moteris su daug pažinčių“ – tikriausiai prostitutė.

Niekaip nepavykstant išsilaisvinti iš sukrėtimo gniaužtų, Emad ryžtasi vienintelei likusiai išeičiai – rasti ramybę per kerštą.

Personažai tarp didmiesčio dekoracijų

Neabejotinai viena stipriausių „Komivojažieriaus“ pusių yra psichologija – tiek dėl gebėjimo įtraukti žiūrovus, tiek dėl veikėjų vystymo. A. Farhadi, padedamas Taraneh Alidoosti ir Shahab Hosseini, sukuria daugiasluoksnius ir, nors prieštaravimų draskomus, bet įtikinamus personažus. Režisierius ekranui nesupaprastina emocijų spektro ar žmogiškojo iracionalumo, bet tik dar labiau tai paryškina. Atrodo, A. Farhadi netgi stengiasi viską kuo labiau sujaukti ir po truputį stumia savo veikėjus į akligatvius, iš kurių pabėgti galima tik ėmusis kraštutinių priemonių.

Šios raizgalynės atomazga – pati geriausia filmo dalis. Sunkiai nuspėjama ir vėlgi nevienareikšmiška, nepamirštanti atiduoti duoklės žmogiškiesiems prieštaravimams ir mūsų iracionalumui. Tikrai galima suprasti, kodėl Kanuose „Komivojažierius“ pelnė prizą už geriausią scenarijų.

A. Farhadi yra vienas iš nedaugelio, kuris paprastiems iraniečiams kalba apie jų gyvenimus (daug kasdienių skaudulių viešosios erdvės tiesiog ignoruojami). Neišvengiamai modernėjančioje teokratinėje respublikoje, griežtai tebesaistomoje religinių tradicijų, paprasti žmonės gyvena nuolatiniuose prieštaravimuose. A. Farhadi į tai atliepia, todėl jo įdėmiai klausomasi.

Nors mieste kyla aukšti modernūs pastatai, daugybė automobilių važinėja gerais asfaltuotais keliais, jo gyventojai priversti paklusti senosioms tradicijoms ir nuostatoms. Vis didėjantis kontrastas tarp viešojo ir asmeninio gyvenimo dar labiau paaštrina prieštaravimus, o pokyčių nuojauta istorijai  prideda nerimasties. Ir nekantrumo.

„Austerlicas“: asmenukės koncentracijos stovyklose

Dokumentinė režisieriaus Sergejaus Loznitsos juosta „Austerlicas“ gilinasi į istorinės atminties temą bei kelia nemalonių klausimų apie dabartinę visuomenę. Ar mūsų sąveika su realybe apsiriboja tik tuo, kad ją fiksuojame ir pasidaliname per „Instagram“?

Per „Austerlico“ kūrybinės komandos pokalbį su žiūrovais „Skalvijoje“ iš montažo režisieriaus Danieliaus Kokanauskio išgirdome įdomią frazę: „tokį filmą žiūrėti neturi būti malonu“. Reikia pripažinti, smagu iš tiesų nebuvo. Tai lėmė ir pati tema, ir pasirinkta raiškos forma.

Kaip įspėja pavadinimas, pasiskolintas iš vokiečių kilmės rašytojo W. G. Sebaldo romano, skirto aukoms atminti, šioje nespalvotoje juostoje žvelgiama į holokaustą ir sunkiai protu suvokiamus koncentracijos stovyklų košmarus. Vis dėlto S. Loznitsa pasirinko savitą ir netikėtą  požiūrio tašką į šią tragediją. Režisierius negraudina, nemoralizuoja ir neužpila istoriniais faktais. Jis tiesiog nebyliai stebi šiuolaikinių žmonių, besilankančių koncentracijos stovyklose-memorialuose, sąlytį su sena tragedija ir kviečia prie išvadų prieiti patiems žiūrovams.

„Austerlice“ mažai, kas vyksta. Siužetas apsiriboja tuo, kad žiūrovai, tarsi lankytojai, pro geležinius vartus su užrašu „Arbeit macht frei“ („darbas išlaisvina) yra pakviečiami į ekskursiją po koncentracijos stovyklą.

Mirtis ir vartojimas

Ši virtuali kelionė susideda iš ilgų, po keletą minučių trunkančių kadrų, kada sustojama svarbiausiose ekskursijos vietose ir akyliau pažvelgiama, kaip masiniame kape elgiasi lankytojai. Draugų asmenukė ar šeimyninė nuotrauka priešais daugybei kalinių neišvengiamą žūtį reiškusio „Arbeit macht frei“? Kodėl gi ne. Pozuoti nuotraukai prie krematoriumo? Be abejo! Po gido pasakojimo apie ant kablių kabintus ir agonijai pasmerktus kankinius bei siaubingus jų klyksmus pačiam tokį pavaidinti? Aišku, kas čia tokio? Gal šita ir iki „Facebook“ profilio nuotraukos trauks.

Nors pasakojimas monotoniškas ir „Austerlicas“ veikiau primena ne filmą, o meditaciją ar maldą už mirusiuosius, jo iškeliami klausimai tikrai įdomūs ir svarbūs. Kaip atsimename ir tvarkomės su sunkiai suvokiamomis tragedijomis? Kaip formuojama ir perteikiama istorinė atmintis? Kodėl mūsų ryšys su realybe tapo toks paviršutiniškas ir iškreiptas? Kur dingo pagarba skausmui ir mirčiai? Kaip pastebi garso režisierius Vladimiras Golovnickis, per maždaug trijų mėnesių „Austerlico“ filmavimą jie nė karto negirdėjo ko nors pravirkstant ar meldžiantis.

Per pasišlykštėjimą, frustraciją ir kaltę (nes ne vienas atpažinsime save) esame priversti pripažinti savo vartotojišką požiūrį į istoriją. Koncentracijos stovyklų baisybės tampa tik dar viena atrakcija. Beje, ir ne pačia įdomiausia. Neretai čia nusprendžiama apsilankyti tik dėl to, kad šalia yra kitų turistinių objektų. Kūrėjų komanda rinkosi medžiagos įvairiose memorialinėse vietose, bet iš to buvo mažai naudos (daugiausia nufilmuota Sachsenhausene ir Dachau). Kitur dažniausiai nebūdavo lankytojų, tad nebuvo ir ko filmuoti.

Paminėtina ir tai, kad emocinio krūvio „Austerlicui“ prideda ir asmeninis S. Loznitsos sąlytis su šia tema. Baltarusijoje gimęs, Ukrainoje augęs režisierius nežino dalies savo giminių likimo. Vykstant Antrajam pasauliniui karui jie dingo be žinios – galbūt jiems irgi teko atsisveikinti su gyvybe koncentracijos stovykloje.

Taigi, žiūrėti šią dokumentinę juostą iš tiesų nemalonu. Patiriame nemažą skeptrą skirtingų neigiamų emocijų, o blogiausia – esame verčiami pažvelgti į mūsų visuomenės – taip pat ir savo – kreivą atspindį veidrodyje.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/04/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-kino-pavasaris-asmenukes-koncentracijos-stovyklose

„Neturėjau, kur eiti“: Jono Meko portretas

Darbą „Neturėjau, kur eiti“ galima drąsiai tituluoti neįprasčiausios formos „Kino pavasario“ filmu. Tuo stebėtis neverta: jame pasakojama apie žymų avangardinio meno kūrėją Joną Meką, o tai daro eksperimentuoti mėgstantis iš Škotijos kilęs medijų menininkas Douglasas Gordonas.

Viena iš D. Gordono mėgstamų temų – atmintis. Šiame filme per J. Meko patirtį jis vėl į atmintį pasineria.

„Neturėjau, kur eiti“ paremtas to paties pavadinimo J. Meko knygos-jaunystės dienoraščio tekstais. Juos didžiąją filmo dalį skaito pats autoriaus. Gyvų pokalbių čia mažai, visgi keisčiausia ne tai – čia  maža ir… vaizdų. Neįprasta, tačiau šiame seanse didžiausias dėmesys skiriamas klausos juslei.

Juodas ekranas – dažnas žiūrovo palydovas. Prieš seansą išgerkite kavos: tokiame darbe, kur trūksta vaizdo dėmesiui „užkabinti“, išlikti susikaupusiam sudėtinga. Iš kitos pusės, neįprasta patirtis apmaldo budrumą ir realybė panardinama į rūką. Kaip laikui bėgant atmintyje išblykšta įvykių kontūrai, taip ir čia tamsoje žiūrovas užliejamas vos beįžiūrimų, spalvas ir formas jau beveik praradusių senų istorijų aido.

J. Meko, kaip ir daugybės jo kartos žmonių, gyvenimas nebuvo lengvas. Palikęs Lietuvą, svetur jis ilgai nerado bent jau pakenčiamo gyvenimo. Būsimam garsiam menininkui teko kelerius metus praleisti Vysbadeno ir Kaselio perkeltųjų asmenų stovyklose, o vėliau, pasiekus JAV ir apsigyvenus Niujorke, viskas taip pat klostėsi sudėtingai. Būtinybė prisitaikyti naujoje kultūroje, nepažįstami žmonės, skurdžios gyvenimo sąlygos, prastai apmokami darbai buvo dažno emigranto iš karo draskomos Europos kasdienybė.

Būtent tokį žmogaus be šaknų nerimą, frustraciją, nepasitenkinimą bei netikrumą ir bando priversti pajusti D. Gordonas. Istorijos vadovėliuose apie pasaulinius karus mokoma per datas, faktus,  sparčiai besikeitusius žemėlapius ar  prezidentų ir diktatorių veiksmus. Tuo metu „Neturėjau, kur eiti“ pasiūlo tai pažinti vieno jauno studento iš Lietuvos žvilgsniu. Jam, kaip ir daug kitų europiečių, karas buvo ne kokie nors skambūs vadų pareiškimai ir kariuomenių pasistumti kilometrai, o kelionės nuovargis, bombardavimai, tampantys lopšine, sutikti nepažįstami veidai ar paprasčiausias noras netrukdomam perskaityti knygą.

„Neturėjau, kur eiti“ skirtas ne plačiajai publikai. Kaip ir avangardinis menas daliai žiūrovų šis darbas pasirodys sunkiai suprantamas. Kita vertus, jei Jūsų negąsdina (ir neerzina) eksperimentinis kinas, D. Gordono darbas pamalonins jusles neįprastais kino potyriais.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/04/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-kino-pavasaris-jono-meko-portretas-neturejau-kur-eiti

Odė Ozo kino salės herojui

Pagaliau kiekvienam sostinės kinomanui pažįstamas Ozo kino salės karalius Valdemaras Isoda buvo tinkamai apdainuotas. Paminklas jam – jaunų kino mylėtojų Rimanto Oičenkos ir Romano Muravjovo trumpametražis filmas „Holivudas pasiūlė per mažai“.

Vardas „Valdemaras Isoda“ daug kam nereikš visiškai nieko. Jis nėra garsus menininkas ar visuomenės veikėjas, tačiau tarp sostinės kino mėgėjų jis žinomas puikiai. Jis yra tas žmogus, kuris pasitinka su arbata, saldainiais ir ilgomis kalbomis apie kiną, kai nueini į nedidelę Ozo kino salę (čia tą – prie Pramogų arenos stotelės). Iš karto supranti – šis žmogus minta, kvėpuoja ir sapnuoja kiną.

Pamilęs judančius vaizdus dar visai nedidukas, jis šį jausmą išlaikė visą gyvenimą. Dėl to V. Isoda netgi metė mokyklą ir įsidarbino kuriant kino filmą padėjėju. Vėliau, dar jaunas būdamas, atsidūrė kino salėje ir joje liko dirbti iki šiol. Kūrėjų tikslas nesudėtingas – parodyti įprastą šio radikalaus sinefilo gyvenimo dieną.

Tiesa, jis tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas: kaip per premjerą kino centre „Skalvija“ pasakojo režisierius R. Oičenka, jį įgyvendinti nebuvo jau taip lengva. Trečią filmavimo dieną jų herojus ėmė slapstytis ir nebeatsakinėti į skambučius, tad, norint baigti darbą, teko jį susekti. Ar jau pradedate suvokti, su kokiu personažu turimas reikalas?

„Holivudas pasiūlė per mažai“ žiūrėti linksma ir įdomu. Vis tik tai yra itin nišinis darbas. Jis primena gerą draugų istoriją ar pokštą, kurių pašaliniai nesupras. Čia daug įtakos darys žiūrovo atsineštas kontekstas. Jei lankeisi Ozo kino salėje ir pats esi susidūręs su įvykiais, kuriuos matai ekrane, poveikis bus kur kas didesnis. „Iš gatvės“ atėjęs žiūrovas viso filmo šarmo nepajus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad tokio filmo tikrai reikėjo. Nors jis nėra sudėtingas, gilus ar paliekantis įspūdį savo forma, jį žiūrėti gera. Jis taip pat primena, kad reikia dažniau užsukti į tą mažą keistoką kino salę. Joje garso kokybė ne tokia gera, o ekranas ne toks didelis, užtat čia gyvena tikras kinas

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/04/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-kino-pavasario-ode-ozo-kino-sales-herojui

„Vertikali būsena“ – absurdas ir provokacija

Alaino Guiraudie‘o režisuota komedija „Vertikali būsena“ – tai vienas iš tų filmų, per kuriuos sėdi kino salėje ir galvoji „na, ką dar pamėtėsi?“. Jei ieškojote neįprastos ir gluminančios istorijos – ją jau radote.

Gyveno sau toks keistuolis filmų kūrėjas Leo (akt. Damienas Bonnardas). Vienąkart jis nusprendė palikti namus ir keliaujant rasti įkvėpimą naujam scenarijui. Kol jis su kuprine ant pečių vaikštinėjo po Prancūzijos Alpes, gaudydamas vis pabėgantį įkvėpimą, netyčia rado avių bandą prižiūrinčią piemenaitę (akt. India Hair).

Trumpas pokalbis apie vilkus ir paskerstas avis – puiki fragmentiško meilės romano pradžia. Leo greitai įsilieja į Marie šeimą (ji gyvena ūkyje su dviem sūnumis ir tėvu) ir netrukus jis jau pats sūpuoja naujagimį sūnų. Vis tik iki idilės toli. Marie apninka pogimdyvinė depresija ir ji nenori nieko žinoti apie kūdikį; Leo vis dingsta suviliotas įkvėpimo ir kitų traukos subjektų paieškų, o scenarijaus taip ir nepajuda iš mirties taško.

Taip ir norisi gerai papurtyti Leo, liepti baigti valkiojusis ir pagaliau sėstis prie darbo – kiekgi galima?

Prireikia laiko, kol „Vertikali būsena“ įsivažiuoja (arba bent kol atsipalaiduoji ir nustoji ieškoti logikos). Kai pripranti prie nepatogių ar net šokiruojančių siužeto vingių, pereini pakeltų antakių, pasipiktinimo stadijas, nuoširdžiai pradedi mėgautis šios absurdo komedijos kuriama painiava. (Mintyse taip ir matai, kaip sau kikena D. Bonnnardas rašydamas scenarijų ir įsivaizduodamas žiūrovų reakcijas.)

Pagaliau į galvą šauna mintis – gal mes atsidūrėme Leo scenarijuje?

Stipriausia šios absurdo komedijos pusė – nenuspėjamumas. Kai pagalvoji, kad pagaliau pasiektos ribos, – tau įrodo priešingai. Nesvarbu, ar filmas sukels susižavėjimą, ar pasipiktinimą, reikia pripažinti – darbas išradingas. Visgi atsargiai – šaltas lietuvis gali ne visada suprasti prancūzišką humorą. Be to, gink dieve, netyčia neatsiveskite savo konservatyvios senelės. Ji ne tik pabėgs iš salės, bet ir galėsite atsisveikinti su gimtadienio dovanomis.

„Vertikali būsena“ – tarsi mestas iššūkis. Jam reikalingas drąsus, atviras ir turintis tamsoką humoro jausmą žiūrovas. Čia pilna erotikos, daug atvirų sekso scenų, nuorodų (ir ne tik) į homoseksualumą bei kitokių kūrėjų provokacijų. Atrodo, žiūrovui metamas pašaipos pilnas iššūkis – kiek dar tversi, šventeiva? Kai su žiūrovu tiek žaidžiama, tik nuoširdi Leo meilė ir rūpestis sūnui išlaiko filmą „nepabirusį“ – kažkas visgi tikra.

Beje, pabaigoje pagaliau sužinome, ką norėta pasakyti pavadinimu: turi stovėti tiesus, kad atrodytum didelis ir drąsus – kitaip tave užpuls ir sudraskys.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/04/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-kino-pavasaris-vertikali-busena-absurdas-ir-provokacija