45 metai meilės su skeletu spintoje

45 metai meilės su skeletu spintojeŽmogus negali iki galo pažinti kito žmogaus. Tam nepakanka nei 45 santuokos metų.

Patogų provincijos poros Džefo ir Keitės Mercerių gyvenimą sudrebina iš Šveicarijos atkeliavęs laiškas. Po bene 50 metų rastas puikiai išsilaikęs lede įšalusios moters lavonas. Tai – buvusi aktoriaus Tom Courtenay įkūnijamo herojaus jaunystės mylimoji Katia.

Nors po savaitės laukia jų 45-osioms vestuvių metinėms paminėti skirtas didžiulis vakarėlis, ilgametė idilė sudrumsčiama, o Charlotte Rampling herojė pradeda abejoti, ko iš tiesų vertas jos idilišku atrodęs santuokinis gyvenimas.

Nors tiek C. Rampling, tiek T. Courtenay sulaukė didžiulių liaupsių už savo vaidmenis šiame filme (Berlyno kino festivalyje abu pripažinti geriausiais aktoriais), pirmuoju smuiku čia griežia C. Rampling. Už šį vaidmenį ji netgi nominuota „Oskarui“, Europos kino apdovanojimuose paskelbta geriausia Europos aktore bei susilaukė daugiau smulkesnių apdovanojimų.

Daugiasluoksnė britų režisieriaus Andrew Haigh drama „45 metai” išsiskiria psichologiškumu bei jausmų intensyvumu. Tai – vienas iš tų filmų, kuriuose istorija plėtojama ne per tai, kas pasakoma, o veikiau per tai, kas slepiasi tarp eilučių. Nutrūkę sakiniai, veido išraiškos, šoktelėjęs balso tonas – būtent tokios detalės kuria įtemptą, nors ir tylią dramą tarp sutuoktinių.

Keitė – susivaldymo ir diplomatiškumo pavyzdys. Nors netikėtai susvyruoja pagrindas, ant kurio ręstas jos suvokimas apie gyvenimą, ji sugeba jausmus paslėpti savyje. Nors vis atrodo, kad tuoj ims ir pratrūks, bet ji susivaldo. Stipriausias smūgis smogiamas toje pačioje palėpėje, į kurią jos vyras gavęs laišką patraukė ieškoti senų Katios nuotraukų.

„Pasirodo kambario kampe visada stovėjo trečias žmogus. Mūsų namų kvapas – jos kvepalų kvapas. Nuo jos priklausė, kokias knygas skaitysime ar kokios muzikos klausysimės – viskas. Mūsų gyvenimas suterštas“, – galiausiai pratrūksta ji.

Nors Džefas su Katia draugavo anksčiau nei susipažino su Keite, ilgai slėpti skeletai spintoje tik sustiprina Keitės baimes ir įtarumą. Negi jų bendra laimė laikosi tik ant tragiško atsitikimo Alpėse? Ar dar įmanoma būti tikrai laimingais?

Juosta „45 metai” turi daug stiprių pusių: ji įtaigi, kinematografiškai graži, o aktorinis darbas išskirtinis. Vis tik tai yra ir reiklus filmas: kadangi tikroji istorija paslėpta detalėse, tam reikia atidaus žiūrovo. Dinamiškų filmų gerbėjams ar nemėgstantiems į santykius besigilinančių istorijų vertėtų rinktis kitokį seansą.

teatrai

http://www.teatrai.lt/45-metai-meiles-su-skeletu-spintoje.html

„Cinema, mon amour“: auka ant kino altoriaus

„Cinema, mon amour“: auka ant kino altoriausRumunijoje, nedideliame Piatra Neamto miestelyje, stovi apšepęs, senamadiškas kino teatras. Tarp jo sienų sukasi ne ką nuobodesnės istorijos negu čia rodomuose filmuose.

Švenčiant 53-iojo kino centro „Skalvija“ sezono atidarymą, kada susiburia daugybė grynakraujų sinefilų, sunku parinkti tinkamesnę juostą nei režisieriaus Alexandru Belco „Cinema, mon amour“ („Kine, mano meile“).

Šis dokumentinis filmas pasakoja apie Victorą Purice. Formalios jo pareigos – kino teatro vadovas, bet jis dirba ir mechaniko, ūkvedžio, valytojo bei visus kitus darbus, kurių tik prireikia. Kiekvieną dieną jis su savo nedidele komanda ateina į darbą ir bet kokiais būdais stengiasi prailginti mirštančio  kino teatro egzistenciją.

„Išsilaikyti dar vieną dieną, išspręsti dar vieną problemą, parodyti dar vieną filmą… Taip ir praeina 40 metų, o tu, kur buvai, ten ir likai. Tik senesnis, su daugiau kartėlio, bet su daug naujų įgūdžių, kuriuos privalėjai įgyti“, – gerdamas vyno taurę atvirauja ašarojantis Purice.

Pikčiausia, kad kino teatrui atiduodi bene visą savo laiką, nuolat vertiesi per galvą, jog išsisuktum iš sudėtingų situacijų, bet niekam tai nerūpi. Politikai tave ignoruoja, o žiūrovai, dar prieš porą dešimtmečių būriavęsi prieš kiekvieną seansą, beveik nebepasirodo. Už nuolatinę donkichotišką kovą esi „apdovanojamas“ tik neapibrėžtumu dėl ateities.

„Cinema, mon amour“ – tai vieno žmogaus pasiaukojančios meilės istorija menui. Vis tik šis atkaklus keistuolis tarsi įkūnija Amžinąjį Sinefilą, kurį aptikti galima bet kuriame pasaulio kampelyje.

Nors „Cinema, mon amour“ užfiksuota daug juokingų, kurioziškų situacijų, juosta dvelkia skaudžia  nostalgija „aukso amžiui“. Juk kad ir kaip bandytum pagerinti padėtį, laiko nepavyks atsukti atgal – to niekam nebereikia.

Per vieną konkrečią juostą čia atskleidžiamos bendros daugybę kino teatrų kamuojančios problemos. Kartu tuo siekiama pagerbti visų panašių donkichotų nelygias kovas su vėjo malūnais. Galima drąsiai sakyti, kad „Cinema, mon amour“ didžiausią įspūdį padarys žmonėms, laikantiems kiną savo gyvenimo dalimi. Čia jie suras daug savęs. Negalima teigti, kad atsitiktiniam prašalaičiui  jis nepatiks, vis tik jis jį, matyt, pažiūrės tik kaip paprastą juokingą filmą.

teatrai

http://www.teatrai.lt/%E2%80%9Ecinema-mon-amour%E2%80%9C-auka-ant-kino-altoriaus.html

Artėja kitas Didysis tautų kraustymasis?

Pakitęs klimatas ir gyventojų perteklius privertė pirma germanų, o vėliau gotų ir hunų gentis palikti savo žemes­­. Dėl to IV–VII a. tapo žinomi kaip Didysis tautų kraustymasis, pasibaigęs laikytos nenugalima Romos imperijos žlugimu. Regis, esame dar vieno tautų kraustymosi išvakarėse.

Vien 2014 m. daugiau nei 19 mln. žmonių iš Vidaus perkėlimo stebėjimo centro tirtų 100 šalių buvo priversti palikti namus dėl stichinių nelaimių. Tai yra maždaug tiek, kiek iškrausčius visą Čekiją ir Vengriją. Beje, šio centro vertinimu, tikimybė netekti savo namų dėl stichinės nelaimės per keturiasdešimt pastarųjų metų padidėjo 60 procentų.

Klimato pabėgėlių vis daugės

Nors Vakarų pasauliui jau senokai skauda galvą dėl dabartinės Sirijos pabėgėlių (ir šia situacija pasinaudojusiųjų) krizės, tik laiko klausimas, kada ji nublanks prieš naujas pabėgėlių bangas. Šįkart juos iš gimtųjų namų išstums nepermaldaujamas priešas – pati gamta.

Ekologinės politologijos mokslininkai Raymondas L. Bryantas ir Sinéadas Bailey‘is konstatavo paprastą dalyką: bet koks aplinkos sąlygų pokytis turi paveikti politinį ir ekonominį status quo. Perfrazavus – ekologinės problemos yra ne tik gamtosaugos aktyvistų, bet ir ekonomistų bei politikų problema.

Specialistai beveik nesiginčija, kad klimato kaita taps vienu iš svarių migracijos katalizatorių. Ne kartą bandyta modeliuoti, kokio masto galėtų būti ši problema. Spėjimai, kiek žmonių paliks namus iki amžiaus pabaigos, gerokai skiriasi (nuo kelių dešimčių milijonų iki net milijardo), bet sutariama, kad tai taps rimtu iššūkiu. Pavyzdžiui, dar 1990 m. Jungtinės Tautos prognozavo, kad vien krantų erozija, pakrančių užtvindymas nulems dirbamos žemės sumažėjimą ir iki 2050 m. privers 200 mln. žmonių migruoti. Dalies dabar žemėlapiuose matomos sausumos tiesiog nebeliks. Kita vertus, jei temperatūros kilimo tendencijos nekis, prognozuojama, kad jau po pusės amžiaus tokiose vietose kaip Abu Dabis, Dubajus, Kataras gyvenimo sąlygos taps sunkiai pakeliamos.

Klimato kaitos pabėgėliais virstama dėl trijų pagrindinių priežasčių: a) stichinių nelaimių, b) pasunkėjusių išgyvenimo sąlygų, didėjančio skurdo ir c) šių faktorių sukeltų ginkluotų konfliktų, skurdžiuose regionuose konkuruojant dėl reikalingų išteklių.

Pasaulio banko vertinimu, iki 2030 m. klimato kaita mažiausiai 100 mln. žmonių (daugiausia Afrikos šalyse) grąžins į skurdą. Tai bus stiprus smūgis ir taip nedėkingai humanitarinei veiklai.

Yra nemažai ženklų, rodančių, kad migracija Užsachario Afrikoje glaudžiai susijusi su pasikeitusiais orais. Tarkime, Etiopijoje sumažėjus lietaus ir nuskurdus dirvožemiui daug vietinių ūkininkų nebemato prasmės toliau ūkininkauti ir didelė tikimybė, kad pasielgs taip kaip įprasti karinių konfliktų pabėgėliai – t. y. keliaus į Europą.

Žinoma, žemės ūkyje netrūksta inovacijų, jis tampa vis intensyvesnis ir ūkininkai gali džiaugtis didesniais derliais. Deja, pažanga neretai trenkia kitu lazdos galu, jeigu neatsižvelgiama į tvarumą (o tai yra dažna yda). Žemdirbystė pasitelkiant daugiau trąšų ar kenkėjų naikinimo priemonių užteršia dirvožemį ir vis didesne brangenybe tampantį vandenį.

Pakelti ginklą dėl vandens

Lengvai suvokiame, kad karai kyla dėl ambicijų išplėsti teritoriją, įgyti deimantų kasyklų, naftos telkinių ar paprasčiausiai didesnės įtakos regione. Vis dėlto mums dar sunku suprasti, kad pasaulyje daug smulkesnio masto ginkluotų konfliktų įžiebia vandens trūkumas. Ateityje situacija dar aštrės, tiesa, ne tik dėl įnoringesnio klimato, bet ir dėl nenumaldomai didėjančios žmonijos populiacijos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais, iki 2050 m. vandens poreikis pasaulyje išaugs 55 procentais. Kitaip tariant, gėlo vandens reikės gerokai daugiau, o galimybių jo gauti mažės.

Kada šalis laikoma susidurianti su vandens trūkumu? Tada, kai jos metinės atsinaujinančios vidaus vandens atsargos nukrenta žemiau nei 1 tūkst. kubinių metrų gyventojui.

Konfliktai dėl vandens išsibarstę po visą Afriką. Tarkime, žiaurios sausros sukėlė konfliktą dėl būtinų resursų tarp įsikūrusių aplink Etiopijos Turkanos ežerą bendruomenių. Jungtinių Tautų duomenimis, apie 90 proc. Etiopijos gyventojų dirba žemės ūkyje, o visos Afrikos – per 60 proc., taigi vandens sumažėjimas čia itin skausmingai juntamas. Pietų Afrikos Respublikoje, vienoje stipriausių žemyno valstybių, pernai kilusi sausra buvo žalingiausia per 30 pastarųjų metų ir daug ūkininkų, ypač smulkesnių, paprasčiausiai sužlugdė. Maisto kainos šoko į viršų, įtampa ir nepasitenkinimas visuomenėje sustiprėjo. Tokių pavyzdžių daugybė. Blogiausia, kad gėlo vandens prieinamumas žemyne kasmet vis menksta.

Vanduo taip pat tampa vis reikšmingesniu diplomatiniu svertu. Jei kontroliuoji svarbius vandens telkinius, gali paveikti ne tik vietinių gyventojų elgesį, bet ir teritorijų ar net suverenių valstybių santykius.

Kaip taikliai pažymi britų leidinys „The Guardian“, apie 50 proc. viso pasiekiamo pasaulio vandens plyti TARP valstybių. Tai – upės, ežerai, požeminiai vandenys ir pan. Didėjant vandens poreikiui, natūralu, daugės ir nesutarimų. Kodėl? Tarkime, viena šalis nori statyti užtvanką ar net kelias, o tai sumažins kitai valstybei tenkantį vandens kiekį. Iliustratyvus šios problemos pavyzdys – diskusijos dėl Nilo Afrikoje. Etiopija įgyvendina didžiausią hidroelektrinės statybos projektą Afrikoje – Didžiąją Etiopijos Renesanso hidroelektrinę – ir jau kitąmet ruošiasi ją užbaigti. Rezervuarui Etiopija užtvenkė Mėlynąjį Nilą. Tai nepatiko Egiptui ir tuometinis Egipto prezidentas Mohamedas Morsis su savo patikėtiniais rimtai svarstė, ar dėl to vertėtų Etiopijai skelbti karą, ar užtektų tik sunaikinti statomą užtvanką. Taigi, vanduo turi galią sukelti ne tik atskirtų bendruomenių nesutarimus, bet ir geopolitinius pokyčius.

Apie panašias įtampas tikriausiai išgirsime dažniau: dėl 2/3 valstybių sienomis tekančių upių naudojimosi sąlygų jas „besidalijančios“ šalys nėra susitarusios.

Grėsmė ne tik besivystančioms šalims

Neseniai laikraščiai mirgėjo pavojingai patvinusios Senos krantų vaizdais: ši upė grasino užlieti Prancūzijos sostinės Paryžiaus ir kitų greta jos nusidriekusių miestų gatves (net imta evakuoti garsiojo Luvro rūsiuose saugomus meno kūrinius).

Australijoje audra, vadinta baisiausia per tris pastaruosius dešimtmečius žemyno rytuose, pasiglemžė apie 50 metrų paplūdimio ir nusinešė trijų žmonių gyvybę.

Karštėjant vasaroms ir sausėjant miškams daugėja miškų gaisrų, su jais gaisrininkams vis sudėtingiau dorotis. Gaisrų sezonas ilgėja. Pavyzdžiui, neseniai stiprūs gaisrai nuniokojo nemažus miško plotus JAV Aidaho valstijoje.

Balandį stiprus potvynis rytų Rumunijoje privertė evakuoti apie 200 gyventojų.

Hamburgo apylinkėse, Vokietijoje, viesulas su stipriomis audromis vertė didžiulius medžius. Tada prireikė pustrečio šimto gelbėjimo operacijų.

Taip pat nepamirškime, kad šiltesnės žiemos reiškia, kad pietums būdingi parazitai, nebūdingos ligos kopia „viršun“ ir netrukus savuose kraštuose susidursime su tuo, ką laikėme egzotiškų šalių problemomis.

Tai – tik keletas iš pastarųjų mėnesių su klimato kaita susijusių pavyzdžių, jų sąrašą būtų galima gerokai pratęsti. Vadinasi, klimato kaitos sukeliami pokyčiai tampa vis didesne ne tik „trečiojo“, bet ir „pirmojo“ pasaulio ekonomine bei socialine problema.

http://geopolitika.lt/?artc=7980

„Meistras ir Tatjana“ – nuotraukose užfiksuota meilės istorija

„Meistras ir Tatjana“ – nuotraukose užfiksuota meilės istorijaRežisierės Giedrės Žickytės biografiniam dokumentiniam filmui „Meistras ir Tatjana“ Lietuvoje pavyko sukelti gana nemažą šurmulį. Daugelis lietuviško kino gerbėjų laukė jo su neslepiamu nekantrumu.

Kino juostos sutikimas apie vieną iš konceptualiosios fotografijos pradininkų Lietuvoje Vitą Luckų taip pat buvo šiltas: 2015-aisiais „Sidabrinių gervių“ ceremonijoje „Meistras ir Tatjana“ laimėjo keturis apdovanojimus (už geriausią metų ilgametražį dokumentinį filmą, geriausią režisieriaus darbą, geriausią operatoriaus darbą, geriausią montažo režisieriaus darbą).

Galima pasidžiaugti, kad G. Žickytė ėmėsi iššūkio iš praeities ištraukti ir visuomenei parodyti nepelnytai pamirštą talentingą fotografą bei nekonformistišką mąstytoją V. Luckų. Filmo metu šmėsteli gausybė jo darytų nuotraukų, todėl net menkai ką apie jo kūrybą težinantis žiūrovas gali susidaryti platesnę nuomonę.

Tiesa, daugiausia iš jų – V. Luckaus mylimosios Tatjanos erotiški glamūro vaizdeliai, o išaukštintasis konceptualumas pasislepia kažkur už putlių lūpų bei kūno apvalumų juslingumo.

„Meistrą ir Tatjaną“ turėtų pamatyti kiekvienas besidomintis fotografija bei apskritai lietuviško meno raida. Per vieno tragiškos lemties kūrėjo asmenybę neblogai atskleidžiamas to meto kontekstas. Kitaip tariant, to laikotarpio, kai kūrybos sėkmė nuo santykių su režimu priklausė ne mažiau nei nuo talento – laisvos dvasios ambicingam kūrėjui, taikiusiam į tarptautinį pripažinimą,  tai buvo itin prastas laikas gyventi.

Kokie šio filmo minusai? Gaila, kad „Meistras ir Tatjana“ yra pirmiausia istorija apie meilę, o ne  apie kūrybą. Norėtųsi pasiginčyti, ar pasirinktas kelias buvo geriausias siekiant atskleisti tokio aukšto lygio  kūrėjo gyvenimą. Kadangi nepailstamai kartota, koks svarbus mūsų fotografijos raidai buvo V. Luckus, norėjosi didesnio dėmesio jo kūrybai, o ne „nešvarių skalbinių skalbimo“. Pasakojant apie konceptualų fotografą, reikėtų daugiau konceptualumo ir pačiame pasakojime.

Pagaliau čia netrūksta V. Luckaus kaip maištingo, tragiško veikėjo romantizavimo, o tai subanalina pačią istoriją. Pagirtinas bandymas atskleisti ypatingą asmenybę tampa panašus į tipinės holivudiškos struktūros pasakojimą, prikištą atpažįstamų stereotipų.  Matyt, „Meistras ir Tatjana“ yra puikus filmas susipažinti su V. Luckaus asmenybe, lietuviška fotografija, tuometiniu kontekstu, tačiau gilesnės analizės, rimtos kūrybos apžvalgos čia nerasite.

teatrai

http://www.teatrai.lt/%E2%80%9Emeistras-ir-tatjana%E2%80%9C-%E2%80%93-nuotraukose-uzfiksuota-meiles-istorija.html

A. Bieliauskas: „Mūsų vėliava – nuveikti darbai“

Ten, kur dalis žmonių mato problemas, kiti įžvelgia puikias progas. Uždarosios akcinės bendrovės „Plungės lagūna“ valdybos pirmininkas Almutis nuotraukaBieliauskas – iš pastarųjų. Kai, užklupus ekonominiam sunkmečiui, daug įmonių bankrutavo ar mažino veiklos apimtis, „Plungės lagūna“ gerokai sustiprėjo ir net buvo įvertinta už veiklos plėtojimą sudėtingu verslui laikotarpiu.
„Esame linkę mažiau šnekėti ir daugiau dirbti. Mūsų vėliava – atlikti darbai“, – sako „Plungės lagūna“ valdybos pirmininkas Almutis Bieliauskas.

Šaknys siekia praėjusio amžiaus vidurį

Bendrovės istorijos pradžia siekia dar 1956 m., kai Laukuvos MTS bazėje buvo įkurta melioracijos įmonė – Rietavo MMS. Inžinieriaus hidrotechniko išsilavinimą turintis A. Bieliauskas čia darbuojasi seniai: dar 1981 m. jis tapo tuometinės įmonės viršininko pavaduotoju gamybai, o netrukus po Nepriklausomybės atgavimo, 1993 m. – bendrovės „Plungės lagūna“ valdybos pirmininku.

Šiuo metu įmonė dirba visoje Lietuvoje, be to, jos veiklos spektras platėja. „Plungės lagūna“ atlieka bendruosius statybos darbus, tiesia inžinerinius tinklus, kelius, stato nuotekų valymo įrenginius, tvarko senus sąvartynus bei stato naujus, vykdo viešųjų erdvių tvarkymo projektus, renovuoja ir modernizuoja pastatus.

Mechaninio-biologinio atliekų apdorojimo įrenginiai Telšių regioniniame sąvartyne

„Neapsiribojame tik savo regionu. Dirbame visur, kur pasiseka laimėti darbų pirkimo konkursus. Konkurentų apstu, kadangi panašaus verslo įmonių šalyje yra tikrai nemažai ir jų vis daugėja. Tačiau išlieka stipriausieji“, – sako valdybos pirmininkas.

Įmonei pavyko pasiekti tokį lygį, kad be subrangovų pagalbos ji sugeba atlikti apie 90 proc. visų darbų apimčių. A. Bieliauskas tikina, kad įmonė kone viską gali padaryti pati: „Turime pakankamai pajėgumų įrengti inžinerinius tinklus, atlikti bendruosius statybos darbus, sumontuoti įrenginius.“

Visgi ne visada buvo lengva: staigi pažintis su kapitalizmu ir vakarietiško verslo taisyklėmis nebuvo tokia jau sklandi. A. Bieliauskas prisimena, kad pirmuosius porą metų daugiausia žvalgytasi, kaip viskas veikia, ir bandoma prisitaikyti prie naujos situacijos. Pradėjus nuo mažesnės apimties darbų, per keletą metų buvo imtasi ir didesnių projektų, iš kurių kiekvienas padėjo įmonei augti ir stiprėti.

Susidūrus su specifiniais iššūkiais, tekdavo ieškoti naujų technologinių sprendimų, perimti gerąją patirtį. Prie to daug prisidėjo 1994 m. prasidėjęs bendradarbiavimas su Danijos kompanijomis „Kruger“ ir „Puritek“. „Plungės lagūnai“ buvo pasiūlyta prisidėti prie nuotekų valymo įrenginių Lietuvoje statybos. Pirmieji tokie įrenginiai buvo pastatyti Plateliuose, Žemaitijos nacionaliniame parke (Plungės r.). Po to sekė valymo įrenginių statybos bei montavimo darbai Šilalėje, vėliau laimėti darbų pirkimo konkursai nuotekų valymo įrenginiams statyti Trakuose (Lentvaryje), Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje, Ventoje bei kitur.

Darbėnų miestelio aikštės tvarkymo darbai

„Užsakovai netruko teigiamai įvertinti mūsų atliekamų darbų kokybę, todėl mumis jau pasitikėjo. Po truputį būrėme reikalingų specialistų komandą, plėtėme įrengimų arsenalą, todėl buvome pakviesti sumontuoti nuotekų valyklų technologinę įrangą keliuose objektuose Latvijoje ir Estijoje – aiškina A. Bieliauskas. – Suprantama, neatsisakėme ir kitokių projektų. Ėmėme įgyvendinti buitinių atliekų sąvartynų sutvarkymo, uždarymo projektus“.

Valdybos pirmininkas pasakoja, kad Telšių ir Šiaulių apskrityse įvykdyta apie dvidešimt tokių projektų.

Dar vienas iš svarbių ankstyvųjų objektų, padėjusių „Plungės lagūnai“ užimti tvirtas pozicijas statybos versle, buvo Būtingės terminalo statyba. Čia įmonės specialistams teko atlikti drenažo rekonstrukcijos, vandentiekio ir kanalizacijos tinklų statybos darbus, įrengti 2,5 hektaro tvenkinį, prisidėti prie viso naftotiekio nuo Būtingės iki Mažeikių statybos.

Iš svarbių projektų, padėjusių įmonei sutvirtėti, paminėtini ir 2001–2003 m. valstybinės sienos su Baltarusija bei Lenkija 700 kilometrų ilgio pasienio ruožo tvarkymo darbai, kur buvo pastatyti tiltai, viadukai, įrengti patrulių takai bei kiti objektai.

Darbai Papilėje

Pastaraisiais metais didžiausi darbai nuveikti statant inžinerinius tinklus. Įmonės specialistai Telšių mieste ir rajone, Žagarėje, Plungės, Kaišiadorių, Skuodo ir Pakruojo rajonuose įrengė daugiau kaip 200 km vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų, iš kurių ne mažiau kaip 80 proc. įrengta pasitelkiant betranšėjes technologijas. Tokių tinklų statybai įmonė turi penkis įvairių modifikacijų betranšėjų technologijų įrangos komplektus. „Ypač įdomus ir sudėtingas buvo Žagarėje įvykdytas projektas, kur didžiąją tinklų dalį bendrovės specialistams teko įrengti dolomitų gruntuose“, – pasakoja valdybos pirmininkas.

A. Bieliauskas pripažįsta, kad dabartinis laikotarpis dėl iki šiol neaiškaus projektų finansavimo iš ES fondų nėra palankus verslui, todėl nemažėja „Plungės lagūnos“ dėmesys kito pobūdžio statybos sritims. Šeštą dešimtmetį gyvuojanti statybos įmonė sėkmingai įsitraukė į gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų modernizavimo, viešosios infrastruktūros tvarkymo projektų įgyvendinimą.

„Plungės lagūna“ džiaugiasi stambiausiais 2015 m. užsakovams atiduotais eksploatuoti objektais. Bendrovės „Toksika“ užsakymu įmonės specialistai pastatė keturių sekcijų pavojingų atliekų sąvartyną, kurio atliekų kaupo dugno plotas siekia daugiau kaip 7,8 tūkst. kv. metrų. Užsakovų įmonės Šiaulių filialo teritorijoje iškilęs objektas ypatingas ir tuo, kad jame pirmą kartą Lietuvoje atsirado pavojingų atliekų stabilizavimo baras, kuriame, siekiant sumažinti poveikį aplinkai, atliekos sumaišomos su tam skirtais reagentais.

Itin rimtu „Plungės lagūna“ galimybių išbandymu tapo mišrių komunalinių atliekų MBA įrenginių statyba Telšių regioniniame sąvartyne. Ji atliko pastatų, inžinerinių tinklų, aplinkos tvarkymo ir kelių bei aikštelių statybos darbus. Objekto statybai sunaudota apie 5,3 tūkst. kv. metrų betono, 460 tonų armatūros, buvo perstumdyta daugiau kaip 30 tūkst. kv. metrų grunto, taip pat įrengta daugiau kaip 7 tūkst. kv. metrų asfalto dangos.

Nors darbo kokybė įmonei itin svarbi, daug girtis nemėgstama: „Esame linkę mažiau šnekėti ir daugiau dirbti. Mūsų vėliava – atlikti darbai.“

Ekonominė krizė – tik dar viena gera proga

Per pastarąjį pasaulį gerokai supurčiusį ekonominį sunkmetį daug įmonių bankrutavo arba bent privalėjo stipriai veržtis diržus, tačiau „Plungės lagūna“ nepatyrė didesnių sunkumų ir nesugadino savo niekada nevėluojančių atlyginimų statistikos, bet net sugebėjo sustiprinti ir išplėsti verslą.

UAB „Toksika“ pavojingų atliekų sąvartynas

Tiek per šią, tiek per ankstesniąją 1999 m. kilusią Rusijos krizę „Plungės lagūna“ pasinaudojo galimybe pigiai išplėsti savo technologinę bazę ir įsigijo įvairių statybinių mechanizmų bei įrengimų. Logika paprasta: per ekonominius sunkmečius įmonės mažina darbų apimtis bei investicijas, ar net atsisako dalies įrengimų, tad tokia padėtis lemia mažesnę įrengimų kainą rinkoje. Tokia situacija suteikė galimybę „Plungės lagūnai“ įžengti į naujas veiklos sritis: buvo sunku rasti subrangovus kelių asfaltavimo darbams, tad buvo įsigyti nauji įrengimai ir šiuos darbus pradėjo atlikti pati bendrovė.

Nors ir Rusijos, ir pastarąją krizes „Plungės lagūnai“ pavyko sėkmingai ištverti, ji irgi ne visada išvengia nemalonių likimo staigmenų. Šiai įmonei „koją pakišo“ liūdnai pagarsėjusio „Snoro“ banko žlugimas 2012 m. pabaigoje. Į įmonės sąskaitą „Snoro“ banke tuomet buvo pervesti ES paramos pinigai – išankstiniai mokėjimai už pradėtus įgyvendinti projektus. Tuo metu „Plungės lagūna“ dirbo prie dviejų ES finansuojamų projektų. Už juos pravesti ir prarasti avansai sudarė apie 30 proc. bendros sutarčių vertės: „Nors pinigų nebebuvo, projektai turėjo būti įgyvendinti. Įgyvendinome – prarastas lėšas teko padengti iš savo pajamų“, – teigia A. Bieliauskas.

Svarbiausia – gera komanda

Matant sėkmingai dirbančią stiprią įmonę, visada knieti paklausti, kokia sėkmės paslaptis. Dėmesys naujoms technologijoms? Per daug metų tarp užsakovų ir partnerių užsitarnauta solidi reputacija? Atsakomybės už projektų kokybę prisiėmimas? Negalvojęs nė sekundės, A. Bieliauskas atsako trumpai: „Žmonės“.

Tai, kad pavyko suburti ir išlaikyti stiprų motyvuotų profesionalų komandą, visada buvo įmonės konkurencinis pranašumas. „Svarbu, kad gali žinoti, jog į pavestą darbą bus žiūrima atsakingai, kad kiekvienas darbuotojai mąsto savo galva“, – patikina jis.

Šiai, kaip ir kitoms šalies regionų įmonėms, darbuotojų, ypač kvalifikuotų, pritraukimas ir išlaikymas kur kas sunkesnis negu didmiesčių. Viena vertus, dėl didelės emigracijos į užsienį, kita vertus, dėl kėlimosi į didelius miestus. Visgi A. Bieliauskas nustebina pasakydamas, kad jiems tai nėra iššūkis: „Plungės lagūnoje“ žmonės dirba ilgus metus, o naujų specialistų jie užsiaugina. Jiems pasisekė: netoli yra profesinė mokykla, kolegija. „Pavyzdžiui, pasikviečiame traktorininkus ir apmokome dirbti kaip ekskavatorininkus. Per dviejų ar trijų mėnesių praktiką iš pusės jie tampa tinkamais darbuotojais“, – pripažįsta pašnekovas.

Bendrovės „Plungės lagūna“ nuotraukos

„Žemės druska“: apie fotografą, kuriam rūpėjo žmonės

„Nenusipelnome gyventi. Niekas iš mūsų“, – prieš kameros objektyvą prasitaria vienas labiausiai pripažintų pasaulio socialinių fotografų ir fotožurnalistų Sebastião Salgado.

Žymus vokiečių režisierius Wimas Wendersas ir fotografo sūnus Juliano Ribeiro Salgado žiūrovui pasakoja įtaigaus fotografo ir nepailstančio nuotykių ieškotojo istoriją. Iš mažai kam žinomo  Brazilijos kaimelio kilusio S. Salgado keliai driekėsi per bene 120 šalių. Per keturis dešimtmečius besitęsiančią fotografo karjerą jis regėjo gražiausius ir kraupiausius žemės kampelius: nuo pirmykščio rojaus džiunglėse ir romių didingų kalnų iki vargingų pabėgėlių stovyklų Sahelyje, tutsių skerdynių vietų Ruandoje ar pusės tūkstančio besitraukiančių Irako pajėgų Kuveite padegtų naftos telkinių.

Kariniai konfliktai, ekologinės katastrofos, socialinės neteisybės, skurdo fiksavimas – jokia tema jam nebuvo per daug pavojinga ar neliečiama. S. Salgado bėgo su iš sraigtasparnių apšaudomais vejamais pabėgėliais, sirgo jų trapius gyvenimus įamžindamas ligų krečiamose laikinose stovyklose bei verkė drauge dėl jiems tekusios neteisybės.

„Mes, žmonės, esame žiaurūs gyvūnai. Čia, Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur esame be galo žiaurūs. Mūsų istorija yra karų <…>, represijų, beprotystės istorija“, – sako jis.

Nors per filme demonstruojamus S. Salgado darbus tampame niekingosios žmonijos pusės liudininkais, apie „žemės druską“ – žmones – jautriai pasakojanti juosta vis vien alsuoja viltimi ir žavėjimusi mūsų pasauliu. Nors Žemei ir Žmogui nusikaltome nesuskaičiuojamą daugybę kartų, klaidas dar įmanoma ištaisyti.

S. Salgado nusivylimą žmonija galiausiai įveikia gimtinėje, tapusioje dykviete, atkurdamas gabalėlį  tropinio miško, kur po daug metų vėl ima knibždėti gyvybė. „Žemės druska“ tarsi siunčiama žinutė, kad net iš pažiūros beviltiška padėtis gali būti išgelbėta.

Tai – brandus, išmintimi ir nuoširdžiu rūpesčiu kiekvienu, net pačiu menkiausiu, žmogumi dvelkiantis filmas. Susidūrus dviems vaizduojamojo meno gigantams, sukuriamas daugiasluoksnis,  vizualiai turtingas ir opiausias šiuolaikinio pasaulio problemas apmąstantis filmas. Už tai „Žemės druska“ Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pelnė specialųjį žiuri prizą, be to, filmas buvo nominuotas „Oskarui“.

Tiesa, nors ši juosta neginčytinai verta dėmesio, tai nėra lengvas filmas. Čia netrūksta jautrių, žiaurių vaizdų, skausmingų liudijimų, tad reikia nusiteikti nepatogiai poros valandų akistatai.

teatrai

http://www.teatrai.lt/%E2%80%9Ezemes-druska%E2%80%9C-apie-fotografa-kuriam-rupejo-zmones.html

Trys spalvos: „Mėlyna“ – apie liūdesį ir laisvės iliuziją

Trys spalvos: „Mėlyna“ – apie liūdesį ir laisvės iliuziją

Vis labiau mėlstant, o galiausiai juostant dangui virš Valdovų rūmų kiemelio skleidėsi dar vienas romantiškas kinomanų nuotykis – išskirtinės Lenkijos režisieriaus Krzysztofo Kieslowskio 1993 m. juostos Trys spalvos: „Mėlyna“ seansas.

„Mėlyna“, „Balta“ ir „Raudona“ – Prancūzijos vėliavos spalvos – sudaro trilogiją, reprezentuojančią  pagrindinius šios tautos vertybinius ramsčius – laisvę, brolybę, lygybę. Vis dėlto šiame psichologiškai ir kinematografiškai brandžiame darbe K. Kieslowskis apvalo laisvės idėją nuo senųjų romantizuotų žygių bei skambių šūkių ir priartina ją prie šiuolaikinio žmogaus.

„Mėlyna“ pasakoja istoriją apie vyro ir dukters avarijoje netekusią moterį (akt. Juliette Binoche), bandančią ištrinti skaudžius prisiminimus ir vietoje, kurioje jos niekas nepažįsta, tapti nauja moterimi. Bėgdama ji siekia tariamos laisvės, tačiau tik dar labiau susipainioja ir tai jai neatneša lauktos sielos ramybės.

J. Binoche puikiai susitvarkė su sudėtingu vaidmeniu, už kurį vėliau buvo įvertinta „Cezariu“.  Išblyškusi oda, išraiškingos ašaringos akys, duslus gilus balsas mėlynų atspalvių pasaulyje kuria tarsi po vandeniu panirusio ir nuo žemiškosios realybės atitrūkusio personažo įspūdį. Taip po netekties ir J. Binoche įkūnytai Julie pasaulis atrodo efemeriškas ir apgaulingas – tarsi gali jį matyti, tačiau vandens purslai ir šviesos žaismas iškreipia formas ir kuria tikroviškas iliuzijas.

Vienintelis dalykas, kuriuo galima pasitikėti – tai muzika, kurios tema akcentuojama viso filmo metu. Ji gydo ir po truputį kelia Julie į paviršių, kol pagaliau šiai pavyksta išsilaisvinti. Galutinį palengvėjimą ir susitaikymą atneša ne bėgimas, o sugrįžimas.

Kino juosta „Mėlyna“ – ne iš tų filmų, kuriuos pamatysi ir kitą dieną pamirši. Ji išsiskiria ne tik ypatingai nugludinta estetika ar kruopščiai apgalvotais kadrais, bet ir stipriu psichologiniu pagrindimu bei pastangomis suvokti šiuolaikinės prancūzų tautos egzistencinę būseną. Beje, šis darbas buvo nominuotas trims Auksiniams gaubliams.

Tai – brandus ir neabejotinai dėmesio vertas filmas, tačiau, kita vertus, slogus, tad „Mėlyna“ nebūtų geriausias linksmo penktadienio vakaro pasirinkimas. Tai kūrinys, kuris  reikalauja rimto nusiteikimo ir susikaupimo, o tuomet jau galima ir deramai pasimėgauti.

teatrai

http://www.teatrai.lt/trys-spalvos-%E2%80%9Emelyna%E2%80%9C-%E2%80%93-apie-liudesi-ir-laisves-iliuzija.html

Šiaurės Korėjos nykštukas ir jo didelės branduolinės ambicijos

Gegužės 31 d., antradienį, pranešta apie Šiaurės Korėjoje, netoli rytinio šalies miesto Vonsano, atliktą raketinės ginkluotės bandymą. Manoma, kad paleista vidutinio nuotolio raketa „Musudan“, galinti nešti branduolinį užtaisą.

Nors bandymas nesėkmingas (raketa susprogo kelios sekundės po pakilimo), tarptautinė bendruomenė su didėjančiu nerimu stebi, kaip neprognozuojamas Šiaurės Korėjos režimas intensyviai plėtoja branduolinę programą.

Bandymų virtinė

Jei, kaip manoma, atliktas vidutinio nuotolio (apie 3 000 km) balistinės raketos „Musudan“ tipo bandymas, vadinasi, sėkmės atveju Šiaurės Korėja galėtų pasiekti ne tik regiono valstybes, bet ir JAV Aliaskos valstijos pakraštį ar galbūt net jos karines bazes Guamo saloje (pusiau autonomiškoje neinkorporuotoje JAV teritorijoje). Kadangi branduolinį užtaisą galinti nešti „Musudan“ raketų sistema mobili, tai gerokai sumenkintų JAV galimybes sunaikinti raketą prieš paleidimą.

JAV žvalgybos vertinimu, kol kas realūs Šiaurės Korėjos šansai pasiekti jų teritoriją yra menki, tačiau jau kitą dieną po nepavykusio „Musudan“ paleidimo paskelbta apie raketų gaudyklių siuntimą į Guamą.

Vašingtonas mano, kad į Šiaurės Korėjos ginkluotės bandymų suintensyvėjimą būtina žiūrėti rimtai. Šalies prezidentas Barackas Obama, tuo metu kaip tik besilankantis šio regiono valstybėse, komentavo paprastai: „Net jei bandymai nepavyksta, jie kažko išmoksta.“

Tam antrina ir Strateginių ir tarptautinių studijų centro atstovas dr. Thomas Karako: „Jei jie skirs laiko gilintis į duomenis ir nežudys mokslininkų, kurie susimovė, gali išsiaiškinti, kur suklydo.“

Šis Šiaurės Korėjos raketos bandymas – ketvirtas pastarosiomis savaitėmis. Balandį užfiksuotos dar trys tokios raketos nesėkmės. Be to, prieš tai (sausio 7 d.) atliktas vandenilinės bombos bandymas, o lygiai po mėnesio paleista ir nešančioji raketa su dirbtiniu Žemės palydovu. Tai vėlgi sukėlė tarptautinės bendrijos pasipiktinimą ir pažeidė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nutarimus, mat nesunku suprasti, jog tai tėra priedanga draudžiamiems didelio nuotolio raketų bandymams.

Uno pomėgis žaisti su ugnimi

Savo nutrūktgalvišku elgesiu režimo vadovas Kim Jong Unas supykdė net ir artimiausią (tiksliau, vienintelę) regioninę sąjungininkę Kiniją. Nors jos užsienio reikalų ministras Wang Yi skatina išsaugoti status quo ir visas puses susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių didinti įtampą Korėjos pusiasalyje, Kinija nepatenkinta. Ji pritaria, kad Šiaurės Korėjos branduolinė programa turi būti sustabdyta, ir palaiko tarptautinės bendruomenės sankcijas. (Tiesa, dalis analitikų kritikuoja, kad Kinijos retorika skambesnė nei tikroji jos pozicija.)

Vis dėlto realiam Kinijos pykčiui pretekstų netrūksta. Pavyzdžiui, kai balandį per Vašingtone vykusį Branduolinio saugumo viršūnių susitikimą Kinijos prezidentas Xi Jinpingas patvirtino norą, kad Šiaurės Korėjos branduolinė programa būtų stabdoma, ir pakartojo pritarimą sankcijų įgyvendinimui, pastaroji maištaudama jau po kelių valandų į jūrą paleido trumpo nuotolio raketą, o Darbininkų partija, visiškai pavaldi vadui, paskleidė laišką, – tiesa, jo autentiškumas dar nepatvirtintas, – kuriame Kinija kaltinama dviveidiškumu ir susimokymu su kitomis priešiškomis valstybėmis prieš Šiaurės Korėją. Esą Kinija pabūgo, kad jos ilgam dominavimui regione bus mestas iššūkis.

„Visi Partijos nariai ir darbininkai privalo prisidėti prie Kinijos spaudimo schemų sutrypimo, pasitelkiant atominę audrą dėl jos socializmo išdavystės“, – skelbiama Seule įsikūrusio portalo „Daily NK“ puslapyje perspausdintame laiške.

Kinija – didžiausia Šiaurės Korėjos prekybos partnerė, tai iš jos ši šalis gauna daugiausia energijos išteklių, maisto ir net ginklų. Kinija daug prisidėjo, kad fantasmagoriškas izoliuotas Pchenjano režimas išsilaikytų, ir priešindavosi tarptautinės bendruomenės norui taikyti jam griežtas sankcijas. Koks turi būti kvailas, kad taip erzintum šį Rytų drakoną? Žinoma, tai gali būti tik įprasta „nekalta“ Šiaurės Korėjos propaganda, skirta vien vidiniam vartojimui, o laiškas (jei jis tikrai autentiškas) tiesiog pateko į rankas, į kurias neturėjo patekti.

Ginkluojamasi norint draugauti?

Pirmieji branduolinės ginkluotės bandymai Šiaurės Korėjoje įvyko dar 2006 m. (iš tarptautinės branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ji pasitraukė 2003 m.). Didžiaisiais priešais buvo įvardintos „imperialistinės“ JAV ir korėjiečių „suvienijimui besipriešinanti“ Pietų Korėja.

Nors pasaulis pripratęs prie karingos ir pompastiškos šio nykštuko retorikos bei išsišokimų, ignoruoti branduolinę valstybę būtų itin kvaila. Remiantis „Bulletin of the Atomic Scientists“ ir JAV Nacionalinės žvalgybos informacija, 2006 m. Šiaurės Korėjos atominis pajėgumas buvo mažesnis už 1 kilotoną, 2009 m. – jau apie 2, o 2013 m. pasiekė 7 kilotonas. Palyginimui – 1945 m. ant Hirošimos buvo numesta 13, o ant Nagasakio – 21 kilotonos galios atominės bombos.

Britų žiniasklaidos atliktoje grėsmių analizėje iškeliama įdomi mintis, kad Šiaurės Korėja nori pagerinti santykius su savo didžiuoju priešu JAV ir pasiekti taikos susitarimą. Tada kam taip sparčiai ginkluotis ir erzinti tarptautinę bendruomenę? Dėl to, kad sunkiasvoriai žaidėjai į šį diktatorių komiška šukuosena pradėtų žiūrėti rimtai. Mintis tokia: jei nori, kad su tavimi skaitytųsi, į taikos derybas ateik su grėsmingu karinės jėgos užnugariu.

Bent jau taip iš šono nelogiškus Šiaurės Korėjos veiksmus aiškina kai kurie tarptautinių santykių ekspertai. „Kai kuriais atvejais grasinimai orientuojami į tai, kad būtų patekta į Baltųjų rūmų radarą, nes šie stengiasi ignoruoti Šiaurės Korėją. Pchenjanas siunčia žinutę: jūs negalite mūsų palaužti, mes neatsitrauksime, privalote su mumis tartis“, – mano profesorius Johnas Delury.

Pietų Korėja keičia politiką

Vis dėlto Šiaurės Korėjos branduolinė grėsmė regione traktuojama rimtai. Tai puikiai iliustruoja besikeičiantis Pietų Korėjos, kuriai šiame didelių statymų lošime tenka prasčiausios kortos, elgesys. Anksčiau ji į Šiaurės Korėjos išsišokimus žiūrėdavo palyginti ramiai, o dabar prezidentė Park Geun-hye suteikė leidimą karinėms pajėgoms atsakyti kur kas didesne jėga, jei Šiaurės Korėjos kariai bandytų veržtis per abi valstybes nuo 1948 m. skiriančią 250 km ilgio ir 4 km pločio demilitarizuotą zoną. Skaičiuojama, kad 100 km atstumu nuo jos yra sutelkta apie 65 proc. visų Šiaurės Korėjos karinių dalinių ir per 80 proc. jos turimos šaudomosios galios.

Jei Pchenjanas išvystys savo branduolinę ginkluotę, tai pažeis nusistovėjusį ir tam tikrą stabilumą užtikrinantį status quo. Apie kokią pusiausvyrą ar derybas galima kalbėti, jei ant tavo sostinės su 10 mln. gyventojų gali bet kada nukristi atominė bomba?

Nors Šiaurės Korėja savo pietinei kaimynei kartkartėmis vis pasiūlo santykius šiltinti, ji neslepia, kad pusiasalio suvienijimas – vienas jos prioritetų. Žinoma, Šiaurės Korėja tai įsivaizduoja ne kaip susijungimą, o kaip prijungimą.

Šiame kontekste svarstomas ir kitas aspektas: jei pavyktų sukurti branduolinę ginkluotę, siekiančią JAV teritoriją, ar tai netaptų svertu, atgrasančiu JAV ginti šią savo regiono sąjungininkę? Ne paslaptis, kad, kai reikia rinktis, vertybės ar saugumas, dažnai pasirenkamas pastarasis.

Aišku, Šiaurės Korėja yra pareiškusi, kad branduolinę ginkluotę naudos tik gynybos tikslais… Tad gal dėl to ne tik Pietų Korėja, bet ir kitos šalys, pavyzdžiui, Japonija, susiduria su padažnėjusiomis provokacijomis? Nors Japonija nėra tokia „nusikaltusi“ kaip Pietų Korėja ar JAV, prisiminkime, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV ir Japonija sudarė saugumo aljansą. Kitaip tariant, už Japonijos pasižadėjimą niekada nekurti sausumos pajėgų, karinio jūrų laivyno ir karinių oro pajėgų JAV įsipareigojo pasirūpinti šios sąjungininkės saugumu. Teoriškai žiūrint, veiksmais prieš Japoniją galėtų būti siekiama išprovokuoti JAV atsaką.

Dar viena detalė: kartais Šiaurės Korėja mėgsta karingai sureaguoti ne tik į provokacijas, bet ir į „provokacijas“. Kitaip tariant, pastangos neeskaluoti įtampos gali būti beprasmės, o Park Geun-hye griežtesnio atsako politika netgi tapti dėkinga proga. Kita vertus, nors įtampa didėja, reali branduolinio ginklo panaudojimo galimybė vis dėlto laikoma minimalia – žvelk, kaip nori, bet koks tolesnis scenarijus vestų prie Šiaurės Korėjos režimo pabaigos.

http://geopolitika.lt/?artc=7926

„Trumanas“: ir mirtis gali būti komiška

„Trumanas“: ir mirtis gali būti komiškaIspanų režisieriaus Cesco Gay‘aus kino juosta „Trumanas“ yra šiltas, jautrus, bet kartu ir komiškas darbas, kuriame į artėjančią mirtį atsisakoma žvelgti per kančios prizmę.

„Trumanas“ – jautri istorija apie du senus draugus: vėžiu sergantį Julianą (akt. Ricardo Darinas) ir iš Kanados jo paskutinį kartą aplankyti atvykusį Tomasą (akt. Javier Camara).

Julianas – lengvabūdis, egoistiškas, bet tebežavus Madrido aktorius yra visiška priešingybė šaltos galvos teisingajam Tomasui. Tokių skirtingų charakterių susidūrimas neišvengiamai veda prie kurioziškų situacijų.

Julianas, supratęs, kad vilties nebėra, nusprendžia nutraukti chemoterapiją ir bando išnaudoti jam likusį laiką suvesdamas galutines sąskaitas su gyvenimu. Tomasas šaltakraujiškai stebi, kaip Julianas atsisveikina su draugais, rūpinasi savo šuniui Trumanui surasti tinkamus šeimininkus, o  laidotuvių biure sprendžia, ar pirkti karstą, ar vis dėlto norėtų būti kremuotas.

Kai aplinkiniai liūdi ir nuogąstauja, Julianas tvarko reikalus ir nepraleidžia progų pasilinksminti. Joks plaučių vėžys neprivers jo atsisakyti „žolės“ rūkymo malonumo ar taurelės gardaus alkoholio. Nors palengva artinasi pabaiga, atrodo, kad gyvenimo džiaugsmo ir energijos būsimam velioniui galėtų pavydėti daug gyvųjų.

Nors filmo tema liūdna, C. Gay‘us į tai žvelgta neįprastuai, žiūrovams sukeldamas dviprasmius išgyvenimus. Nors „Trumanas“ yra švelniai egzistencinė istorija, čia nerasime rimto ar pamokslaujančio tono. Pagrindinis personažas įrodo, kad sužinojus nuosprendį gyvenimas dar nesibaigia, o iki paskutinio atodūsio dar galima daug ką nuveikti.

O kokį vaidmenį šioje istorijoje vaidina šuo Trumanas? Nors iš tiesų šiam neskiriamas didelis  dėmesys, jis tampa Juliano galutinio susitaikymo su liga simboliu. Šis egoistas, visą gyvenimą daręs taip, kaip jam norisi, dėl stipriai mylimo augintinio gerovės yra pasiruošęs jo atsiakyti. Negabus mokinys savo pamokas galų gale išmoksta.

„Trumanas“ patiks labai margai auditorijai. Jame puikiai dera šmaikštumas ir rimtumas, o puiki R. Darino ir J. Camara‘o vaidyba neleidžia nuobodžiauti.

teatrai

http://www.teatrai.lt/%E2%80%9Etrumanas%E2%80%9C-ir-mirtis-gali-buti-komiska.html

„Demokratija“ – beprasmybė daugiabučio rūsyje

Dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus ir režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus bendras kūrybos vaisius „Demokratija“ padalina žiūrovų salę į dvi dalis – vieni ploja atsistoję, o kiti piktai dėbso į laikrodžius, burbėdami dėl iššvaistyto laiko.

Odė kenkėjams ir keistuoliams

Viename daugiabutyje nuolat dingsta elektra, nes įsiveisusios pelės  nugraužė laidus. Toks svarbus įvykis į tamsų rūsį suburia didžiąją dalį namo gyventojų. Nepraustaburnis, intelekto nesužaloto veido elektrikas (akt. Algirdas Gradauskas), tarp nykios realybės ir egzistencinių klodų pasimetęs  senjoras (akt. Rimantas Bagdzevičius), „vaiką pragėrusi“ pilka mokytoja (akt. Elzė Gudavičiūtė) ir aktyvi,  reikalų tvarkytoja lenkė (akt. Rimantė Valiukaitė) su savo nukvakusiu vyru (akt. Algirdas Dainavičius) – visi šie keistoki kaimynai nusprendžia kurti namo bendriją ir pažaisti demokratiją.

Kad esamų slogiai stereotipiškų veikėjų nepasirodytų per maža, netrukus prisijungia grynakraujo  hipsterio įsikūnijimas (akt. Tadas Gryn) bei standartinėmis esą viską išmanančių šiuolaikinių jaunuolių savybėmis ir atributais pasižyminti kaprizinga blondinė (o kaipgi be blondinės?) (akt. Toma Vaškevičiūtė).

Tarp kvailokų juokelių, daugybės rusiškų keiksmažodžių, užuominų apie seksą bei kaimyniškų paskalų ši marga kompanija pasišauna imti reikalus į savo rankas. Sprendimas racionalus, tačiau, nesuvokdami tikrosios demokratijos prasmės, jie ją tik imituoja. Namo gyventojai rašo protokolą, išsirenka pirmininką, pavaduotoją, sekretorę ir balsuoja už sprendimus, tačiau šie demokratiniai aksesuarai prie nieko nepriveda (na, jei neskaitysime to, kad galiausiai nusprendžiama įsilaužti į senos ir, kaip gyventojai mano, dėl parazitų atsiradimo kaltos kaimynės butą).

Taigi, ką turime? Ogi nykoką vaizdą.

Lietuviškas menas be rusiškų keiksmų – nė iš vietos?

Spektaklio kūrėjai apsiima žongliruoti stereotipais ir apeliuoja „pagauti“ statistinio lietuvio aplinką. Kartais iš tiesų sukikeni, nes šioje banalybės kalvėje atpažįsti vieną ar kitą žmogų iš savo aplinkos, bet tik tiek. Jokio svarbesnio uždavinio tai neatlieka. Istorija paviršutiniška, o aliuzijos į absurdo teatrą – per daug tolimos. Stebint spektaklį, nuolat kirba klausimas – na, ir kas iš to?

Stereotipiški personažai ir situacijos atspindima ir paryškina mūsų visuomenės realybę bei apnuogina blogybes? Galbūt. Visgi kam tada eiti į spektaklį, jei užtenka apsižvalgyti, kas vyksta tavo daugiabutyje, arba įsijungti televizorių? Beje, pažiūrėjus ne tik šį, bet ir daug kitų pastarojo metų spektaklių, susidaro įspūdis, kad be žargono, pagardinto riebiais rusiškais keiksmažodžiais, lietuviškoje scenoje nebeišsiverčiama. Matyt, be to menas taptų mažiau „meniškas“?

„Demokratijos“ kulminacija – saldus elektriko sapnas, kuriame jis inteligentiškas ir iškalbingas kaip tikras politikas, apsuptas besišypsančios savo vadovaujamos namų bendrijos, agituoja paprastą žmogų imti reikalus į savo rankas. Jie, paprasti žmonės, jau įrodė, kad galima viskas, jei dirbame kartu. Suprask, kontrastas tarp šiurkščios prasčiokų realybės ir nudailintos propagandos turėtų priversti susimąstyti, kokie gi žmonės imasi tvarkyti reikalų ir bando tapti mūsų visuomenės gelbėtojais. Reikia pripažinti, pats sumanymas gana gudrus.

Kam vertėtų vertėtų apsilankyti šiame spektaklyje? Jei Jums patinka neįpareigojantys ir galvos egzistenciniais klausimais neapsunkinantys vaidinimai; iš jų nereikalaujate stipriai „sukaltų“ ir žiūrovus už nosies vedžiojančių istorijų, „Demokratija“ – geras pasirinkimas. Be to, geri aktoriai tokiais pat išlieka ir sudėtingame vaidinime, ir lengvabūdiškoje komedijoje.

 

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu

Prisijunkite prie kitų 46 pasekėjų