“Lukas”: sudievinimas ir galios žaidimai prie pietų stalo

Džiugu sekmadieniais sulaukti svečių. Dar maloniau, kai apsilankyti nepamiršta senų tėvų vienturtis sūnus – jų akių džiaugsmas ir gyvenimo prasmė. Juk Lukas toks protingas, toks geras, toks nuostabus…

Rugsėjo 16 d., penktadienį, Valstybiniame jaunimo teatre plačiajai publikai pirmąkart parodytas naujas režisieriaus Algirdo Latėno spektaklis „Lukas“. Istorija sukasi apie pagyvenusių sutuoktinių porą Elžbietą (akt. Roberta Sirgėdaitė) bei Albertą (akt. Matas Dirginčius) ir kiekvieną sekmadienį pas juos pietų atkeliaujantį Luką (akt. Tomas Kizelis).

Kaip atsiranda priespauda?

Įprastas Luko apsilankymas tėvams – tarsi monarcho ar šventojo sutikimas. Viskas turi būti tobula: valgiai ir vynas turi būti aukščiausios kokybės, sidabriniai įrankiai išblizginti iki žibėjimo, o ant staltiesės negali būti nei raukšlelės. „Lukui – viskas, kas geriausia“, – su kvailoka išraiška veiduose entuziastingai, bet kartu nuolankiai kartoja R. Sirgėdaitės ir M. Dirginčiaus įkūnyti personažai.

Aklo garbinimo ir kone religinio nuolankumo įspūdį sustiprina daugybė religinių simbolių. Pietūs tampa aukos atnašavimu. Nekantriai lauktam svečiui padengtas stalas primena altorių (virš stalo net kabo jo dovanotas kryžius), greta kabo aukai paruošto avinėlio paveikslas ir, žinoma, prieš valgį skamba karštos maldos. Vis tik kam jos skirtos – Dievui ar sudievintajam?

Kaip ne kartą buvo pabrėžęs A. Latėnas, spektaklyje „Lukas“ pirmiausia tyrinėjama galios tema. Nereikia titulų, pareigų ar kariuomenės už nugaros, kad galėtum valdyti – tam užtenka sutinkančiųjų paklusti.

Kai, nepaisant aplinkybių, nuolat demonstruojamas šuniškas atsidavimas bei noras paklusti, būtų keista, jei kas nors tuo nepasinaudotų tarsi kvietimu. Pabandai vieną dalyką – paklūsta, toliau tikrini ribas – vis vien niekas neprieštarauja ir nepastoja kelio. Vadinasi, gali elgtis kaip tinkamas, tad, kodėl taip ir nedarius?

Galios hierarchija sukuriama ne tik mažose bendruomenėse, kaip šeima, – taip galima vesti tautas. Adolfas Hitleris, Benito Mussolinis, Josifas Stalinas ir kiti diktatoriai vis metaforiškai šmėsteli rutuliojantis šios niekuo neypatingos šeimos santykiams.

Prabėgantys vaizdai su susižavėjimo pilnais veidais, klausantis vadų kalbų, skambūs maršai ir iki smulkmenų nugludintas sinchroniškas žingsniavimas paraduose – kaip visa tai primena Elžbietos ir Alberto gyvenimą. „Tikslumas ir punktualumas“, – nepaliauja kartoti šie, stengdamiesi ne tik įgyvendinti, bet ir nuspėti kiekvieną galimą svečio norą ar nepasitenkinimo šaltinį.

Atsakymas aiškus – patys suteikiame progą mus pavergti ir privesti elgtis taip, kaip nenorime.

„Lukas“ – patirties ir šviežumo derinys

Pirmuoju smuiku griežia (gal tiksliau perkusija muša) teatro scenos veteranas T. Kizelis. Nors jis  pasirodo rečiau nei R. Sirgėdaitės ir M. Dirginčiaus herojai, tačiau, net jam nebūnant, Lukas išlieka padėties šeimininku – viskas sukasi apie jį. Be to, T. Kizelio gyvai atliekami muzikiniai intarpai apskritai užduoda scenų ritmą ir nuotaiką. Tai – nemažai dinamiškumo pasirodymui suteikiantis sprendimas.

Nors greta du dešimtmečius scenos patirties sukaupusio T. Kizelio, dvigubai jaunesniems pradedantiesiems aktoriams dėl žiūrovų palankumo varžytis sunku, jie atlieka savo užduotį. Pirmojo įkūnytas personažas kelia stiprias emocijas (tarkim, greitai imi jo nuoširdžiai nekęsti), o Elžbietai ir Albertui kartais pritrūksta natūralumo, didesnio jų elgesio, reakcijų pagrįstumo. Sunku jų gailėtis, kai ne visada patiki jų tikrumu. Taip pat kartais trikdo jų karštligiškas bėginėjimas pirmyn ir atgal, perdėtas emocingumas ar per daug akcentuojamas vaikiškumas.

Vis tik stebina tai, kad R. Sirgėdaitė ir M. Dirginčius yra vos antro kurso Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Pasirodo, šie jaunuoliai – visiškai „žali“ debiutantai profesionalaus teatro scenoje. Džiugu, kad jų pirmasis blynas neprisvilo ir, tikėkimės, jie ne kartą maloniai nustebins teatro mėgėjus netolimoje ateityje. Su šiuo nemenku ankstyvu iššūkiu jaunuoliai susitvarkė tikrai neblogai.

„Luką“ galima rekomenduoti mėgstantiems A. Latėno darbus ar norinčiais susipažinti su kylančiais scenos talentais. Čia pamatysite ne vieną vizualiai patrauklią sceną, išvysite stiprių emocijų, išgirsite geros muzikos (kompozitorius – Faustas Latėnas, ritmikos ir garso efektų autorė – Nijolė Sinkevičiūtė). Antra vertus, nepaisant analizuojamos galios ir asmens laisvės priešpriešos, pamatysite daug buitiško ir monotoniško šeimyninio gyvenimo, kur audros kyla dėl nenublizginto šaukšto ar galimai atšalusios sriubos. Nors genialumas slypi detalėse, kartais tam tikrų detalių gali pasirodyti per daug.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/09/lukas-sudievinimas-ir-galios-zaidimai-prie-pietu-stalo

“Florence”: ko negali talentas, tą duoda pinigai

Florence Foster Jenkins gyvenimas nėra tradicinė sėkmės istorija. Jis tik iš pirmo žvilgsnio primena tuštybės bei užsispyrimo pilną Niujorko poniutės egzistenciją. Iš tiesų „Florence“ (rež. Stephenas Frearsas) pasakoja apie nuoširdžią meilę muzikai ir nenuilstamą pašaukimo sekimą.

„Blogiausia dainininke pasaulyje“ tituluojamos Florence biografija paremta komiška drama stebina, juokina ir įkvepia. Pirmuoju smuiku čia griežia viena meistriškiausių Holivudo aktorių, trijų „Oskarų“ laureatė Meryl Streep. Ji sukuria ekscentrišką, kietakaktišką, bet kartu vaikiškai naivų bei trapų personažą.

Vis tik šypseną keliančios poniutės istorija liūdna: jaunystėje ji buvo perspektyvi pianistė, bet dėl nelaimės, pažeidusios rankos nervus, jai teko atsisakyti šios svajonės. Negana to, per pirmąją vedybų naktį, vyras ją apkrėtė sifiliu. Nors jai pavyko išgyventi net 50 metų, ji negalėjo susilaukti  vaikų.

Dėl neblėstančios meilės muzikai Florence tenkinosi muzikinio Niujorko gyvenimo mecenatės vaidmeniu, nedidukais pasirodymais draugiškai (dažnai skrupulingai parinktai) auditorijai bei svajojo apie didžiąją operos sceną. Ji buvo šventai įsitikinusi, kad turi dievišką balsą, o jos antrasis  sutuoktinis (akt. Hughas Grantas) bei draugai visaip stengėsi ją apsaugoti nuo atšiaurios tiesos. Pasirodo, kai yra pinigų, tai padaryti ne taip sunku.

Florence vyras St Clairas Bayfieldas – žavus britų džentelmenas su aristokratiškomis manieromis bei išlavintu skoniu. Taip pat – meninių ambicijų išpildyti nesugebėjęs aktorius. Nors leidžiama suprasti, kad jis vedė Florence dėl išskaičiavimo, vis tik savaip ją myli.

H. Grantas neišeina iš komforto zonos ir kuria jam įprasto tipažo personažą. Visgi jis tai daro puikiai ir Bayfieldas žavi charizma, elegancija bei sąmoju (vien ko vertas jo šokis vakarėlyje!). Kritikai spėlioja, kad jam, kaip ir M. Streep, už „Florence“ galėtų būti įteiktas „Oskaras“, vis tik, kad ir koks ryškus būtų, jis nublanksta ir prieš M. Streep, ir prieš trečiąjį iš pagrindinių aktorių – Simoną Helbergą.

Nors S. Helbergas palyginti gerai žinomas iš komiško serialo „Didžiojo sprogimo teorija“, „Florence“ jį gali pakelti į visai kito kalibro aktorius. Konstatuoti, kad Florence akomponuojantį pianistą Cosme McMooną suvaidinęs aktorius pateikė staigmeną, maža. Nustelbti pagrindinį vaidmenį atliekančios M. Streep neįmanoma, bet šis 35-erių metų aktorius įrodė esąs lygiavertis partneris. Jis yra ne tik talentingas komikas, bet ir puikus pianistas. Scenos, kuriose McMoonas skambina pianinu, atliekamos gyvai.

Keistokas bandantis iškilti pianistas puikiai pritampa prie ekscentriškos aukštuomenės poros ir, iš pradžių buvęs suglumusiu stebėtoju, pats tampa Florence rožinio pasaulio sergėtoju. S. Helbergas, pilnavertiškai išnaudodamas veido išraiškas, kūno kalbą ir aukštą, lūžtantį balsą, sudėlioja emocionaliai intensyvų bei iš pažiūros ne visai stabilų komišką personažą.

Nors komedijas dažnai laikome mažesnės vertės filmais, „Florence“ verčia permąstyti tokį nusistatymą. Istorija žiūrima lengvai , bet, toli gražu, ne paviršutiniška. Pagrindiniams vaidmenims surinkti „sunkiasvoriai“ aktoriai puikiai žino, ką daro, be to, nuolat skamba puiki muzika (žinoma ne tada, kai dainuoja pati Florence). Galutinis rezultatas – spalvinga, elegantiška ir įtraukianti kino juosta.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/09/florence-ko-negali-talentas-ta-duoda-pinigai

„Klasikos serija“: „Raudona. Gal nesutikau tavęs“

Gal nesutikau Tavęs“, – taip jaunai geraširdei manekenei liūdnokai prataria pagyvenęs teisėjas, pasakodamas savo vienišą ir nuoskaudų pripildytą gyvenimo istoriją.

Paskutiniosios Prancūzijos vėliavos spalvą reprezentuojančią vertybę – brolybę – interpretuojanti lenkų režisieriaus Krzysztofo Kieslowskio trilogijos dalis sukasi apie Valentiną (akt. Irene  Jacob). Ji – kone ideali mergina: dirba modeliu, studijuoja Ženevos universitete, taip pat yra kilni ir sąžininga.

Vieną vakarą važiuodama namo ji netyčia partrenkia šunį – Ritą. Ant antkaklio rastas šeimininko adresas ją atveda pas bjauroką, stora oda nuo aplinkinio pasaulio atsitvėrusį tipą – buvusį teisėją Džozefą (akt. Jeanas-Louisas Trintignantas). Mėgti jį sudėtinga – jis nei nesiteikia pasiimti sužeisto šuns. Šis niūrus atsiskyrėlis ne tik nemandagus, bet ir turi keistų pomėgių – jis kasdien klausosi kaimynių pokalbių telefonu.

Viena iš šnipinėjamųjų – jauno juristo, gyvenančio netoli Valentinos, mergina. Valentinos ir jaunojo juristo keliai nepastebimai jau buvo susikirtę ne kartą, bet jie vienas kito nepažįsta. Kuo mergina daugiau sužino apie ekscentriškąjį teisėją, tuo labiau aiškėja, kad vis prašmėžuojančio jaunojo juristo gyvenimas klostosi panašiai kaip Džozefo. Tos pačios profesijos studijos, panaši įsimylėta mergina („šviesiaplaukė ir delikati“), tokia pat skausminga jos išdavystė…

Vis dėlto, po įtemptos pažinties pradžios, Valentina ir Džozefas suranda bendrą kalbą irpalengva susidraugauja. Merginos nuoširdumas grąžina tikėjimą žmonėmis ir po truputį numalšina įsisenėjusius skaudulius. „Nesutikai tinkamos moters?”, – paklausia Valentina, išgirdusi apie Džozefo jaunystės išdavystę. „Gal nesutikau tavęs“, – prataria šis.

Sunku negailėti Džozefo, kuriam tiek metų teko kankintis, kol pagaliau sutiko prasmę į gyvenimą grąžinusį žmogų. Vis tik, atrodo, likimas bando atstatyti teisingumą ir nuo tų pačių klaidų apsaugoti jaunąjį juristą. Jei tik pastarasis anksčiau sutiktų Valentiną, nugyventų laimingą gyvenimą.

Galiausiai jie susipažįsta.

Jų istorijos pradžia – simbolinis ciklo pabaigą ženklinąs atgimimas, suvedantis visas tris trilogijos dalis. Tarsi iš Nojaus laivo, nuslūgus didžiajam potvyniui, į naująjį pasaulį žengia „Mėlyna“, „Balta“ ir „Raudona“ personažai. Vos septyni išlikę gyvi po kelto katastrofos. Jų yra tiek pat, kiek po ratais vos nežuvusios kalytės Ritos šuniukų. Kaip po žiemos ateina pavasaris ir iš mirties iškyla gyvybė, taip kiekvienoje kartoje atgimsta Prancūzijos revoliucijos ginti idealai. Laisvė, lygybė, brolybė. Gal ne visoms kartoms šios vertybės reiškia vienodus dalykus, bet tai nepaliauja būti aktualia gyvenimo dalimi.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/09/klasikos-serija-raudona-gal-nesutikau-taves

“Trys spalvos: balta” – apie ištvermingą meilę ir kapitalizmą

Antroji režisieriaus Krzysztofo Kieslowskio kultinės trilogijos dalis „Balta“ tyrinėja lygybės temą. Tai jį atveda į gimtinę – laukinio kapitalizmo laikų Lenkiją.

Po slogios „mėlynosios“ pirmosios dalies „baltoji“ nustebina juodu humoru, absurdiškais elementais ir netipine meilės istorija.

Į lygybę filme žvelgiama iš dviejų pusių: nelygybė santuokoje ir visuomenės sluoksnių maišymasis praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Lenkijoje. Apvalokas, šiek tiek komiškas iš Varšuvos į Paryžių atkeliavęs kirpėjas Karolis (akt. Zbigniewas Zamachowskis) vedė angelišką gražuolę prancūzaitę (akt. Julie Delpy). Vis tik šis laimikis jam netruko apkarsti: lovos reikalai nekokie, tad santuoka netrukus baigiasi skyrybomis.

Pažemintas, bet iš meilės žmonai tebepakvaišęs Karolis atsiduria gatvėje. Netrukus ši jį dar užsiundo policija. Nors jis liko be paso, pinigų ir orumo, atsitiktinai sutiko draugą – kraštietį Mikolajų (akt. Januszas Gajosas). Tuštinant tauraus gėrimo butelį, šis pasiūlo jam keistą darbą – nužudyti žmogų, kuris nebenori gyventi, bet negali nusižudyti. Nors Karolis girtas, bet ne dar toli gražu ne toks. Jis tokio uždavinio mandagiai atsisako, bet vietoj to naujieji įkaušę prieteliai apsisprendžia dėl kitos beprotybės – Karolio parskraidinimo į Lenkiją lagamine. Vis tiek Paryžiuje jo niekas nebelaiko.

Su nuotykiais parsiradus į Varšuvą, istorija imama koncentruotis į lygybę platesne prasme. Tuometinėje Lenkijoje vyksta daug socialinių ir ekonominių pokyčių. Tie, kas drįsta rizikuoti, moka suktis gali greitai iškilti. Tai – laukiniai Vakarai. Kapitalizmas – tai žmogaus dar neprijaukinta žemė, kurioje laimėtojai nustato taisykles. Čia verslo elitu per porą metų gali tapti net minkšto būdo kirpėjas.

Nors „Trys spalvos: balta“ pasakojimas baigiamas tikrai ne maloniausioje vietoje tekant gailioms ašaroms, ironiška, bet ši dalis yra ta, kurioje herojai sulaukia savo laimingos pabaigos. Filmo finalas į išbalansuotą Karolio gyvenimą grąžina pusiausvyrą, o pusiausvyra – tai laimė. Jis nebesijaučia prastesnis už buvusią žmoną ir lygių asmenybių santykiai suveši, antra vertus, gyvenimas nosį beužriečiantį kirpėją numeta iš aukštybių. Jis ir vėl tokioje pat situacijoje, kokioje buvo prieš prasidedant problemoms Paryžiuje: ne garsus verslininkas, bet užtat su mylima moterimi šalimais.

Nors visos K. Kieslowskio trilogijos dalys laikomos puikiais filmais, „baltoji“ dalis bus labiausiai įvertinta Rytų europiečių, gebančių „tinkamai“ iššifruoti tą laikotarpį. Tai yra linksma, įžvalgi juosta, leidžianti į neseną savo istoriją pažvelgti iš šono. Antroji dalis yra paprastesnė, ne tokia kinematografiška ir vizualiai apgalvota kaip „mėlynoji“. Vis dėlto pasakojimo vingiai, intelektualus šmaikštumas bei patrauklūs stoiški personažai daro šią juostą įdomią platesniam ratui žiūrovų.

http://www.teatrai.lt/naujienos/straipsniai/2016/09/trys-spalvos-balta-apie-istverminga-meile-ir-laukini-kapitalizma

45 metai meilės su skeletu spintoje

45 metai meilės su skeletu spintojeŽmogus negali iki galo pažinti kito žmogaus. Tam nepakanka nei 45 santuokos metų.

Patogų provincijos poros Džefo ir Keitės Mercerių gyvenimą sudrebina iš Šveicarijos atkeliavęs laiškas. Po bene 50 metų rastas puikiai išsilaikęs lede įšalusios moters lavonas. Tai – buvusi aktoriaus Tom Courtenay įkūnijamo herojaus jaunystės mylimoji Katia.

Nors po savaitės laukia jų 45-osioms vestuvių metinėms paminėti skirtas didžiulis vakarėlis, ilgametė idilė sudrumsčiama, o Charlotte Rampling herojė pradeda abejoti, ko iš tiesų vertas jos idilišku atrodęs santuokinis gyvenimas.

Nors tiek C. Rampling, tiek T. Courtenay sulaukė didžiulių liaupsių už savo vaidmenis šiame filme (Berlyno kino festivalyje abu pripažinti geriausiais aktoriais), pirmuoju smuiku čia griežia C. Rampling. Už šį vaidmenį ji netgi nominuota „Oskarui“, Europos kino apdovanojimuose paskelbta geriausia Europos aktore bei susilaukė daugiau smulkesnių apdovanojimų.

Daugiasluoksnė britų režisieriaus Andrew Haigh drama „45 metai” išsiskiria psichologiškumu bei jausmų intensyvumu. Tai – vienas iš tų filmų, kuriuose istorija plėtojama ne per tai, kas pasakoma, o veikiau per tai, kas slepiasi tarp eilučių. Nutrūkę sakiniai, veido išraiškos, šoktelėjęs balso tonas – būtent tokios detalės kuria įtemptą, nors ir tylią dramą tarp sutuoktinių.

Keitė – susivaldymo ir diplomatiškumo pavyzdys. Nors netikėtai susvyruoja pagrindas, ant kurio ręstas jos suvokimas apie gyvenimą, ji sugeba jausmus paslėpti savyje. Nors vis atrodo, kad tuoj ims ir pratrūks, bet ji susivaldo. Stipriausias smūgis smogiamas toje pačioje palėpėje, į kurią jos vyras gavęs laišką patraukė ieškoti senų Katios nuotraukų.

„Pasirodo kambario kampe visada stovėjo trečias žmogus. Mūsų namų kvapas – jos kvepalų kvapas. Nuo jos priklausė, kokias knygas skaitysime ar kokios muzikos klausysimės – viskas. Mūsų gyvenimas suterštas“, – galiausiai pratrūksta ji.

Nors Džefas su Katia draugavo anksčiau nei susipažino su Keite, ilgai slėpti skeletai spintoje tik sustiprina Keitės baimes ir įtarumą. Negi jų bendra laimė laikosi tik ant tragiško atsitikimo Alpėse? Ar dar įmanoma būti tikrai laimingais?

Juosta „45 metai” turi daug stiprių pusių: ji įtaigi, kinematografiškai graži, o aktorinis darbas išskirtinis. Vis tik tai yra ir reiklus filmas: kadangi tikroji istorija paslėpta detalėse, tam reikia atidaus žiūrovo. Dinamiškų filmų gerbėjams ar nemėgstantiems į santykius besigilinančių istorijų vertėtų rinktis kitokį seansą.

teatrai

„Cinema, mon amour“: auka ant kino altoriaus

„Cinema, mon amour“: auka ant kino altoriausRumunijoje, nedideliame Piatra Neamto miestelyje, stovi apšepęs, senamadiškas kino teatras. Tarp jo sienų sukasi ne ką nuobodesnės istorijos negu čia rodomuose filmuose.

Švenčiant 53-iojo kino centro „Skalvija“ sezono atidarymą, kada susiburia daugybė grynakraujų sinefilų, sunku parinkti tinkamesnę juostą nei režisieriaus Alexandru Belco „Cinema, mon amour“ („Kine, mano meile“).

Šis dokumentinis filmas pasakoja apie Victorą Purice. Formalios jo pareigos – kino teatro vadovas, bet jis dirba ir mechaniko, ūkvedžio, valytojo bei visus kitus darbus, kurių tik prireikia. Kiekvieną dieną jis su savo nedidele komanda ateina į darbą ir bet kokiais būdais stengiasi prailginti mirštančio  kino teatro egzistenciją.

„Išsilaikyti dar vieną dieną, išspręsti dar vieną problemą, parodyti dar vieną filmą… Taip ir praeina 40 metų, o tu, kur buvai, ten ir likai. Tik senesnis, su daugiau kartėlio, bet su daug naujų įgūdžių, kuriuos privalėjai įgyti“, – gerdamas vyno taurę atvirauja ašarojantis Purice.

Pikčiausia, kad kino teatrui atiduodi bene visą savo laiką, nuolat vertiesi per galvą, jog išsisuktum iš sudėtingų situacijų, bet niekam tai nerūpi. Politikai tave ignoruoja, o žiūrovai, dar prieš porą dešimtmečių būriavęsi prieš kiekvieną seansą, beveik nebepasirodo. Už nuolatinę donkichotišką kovą esi „apdovanojamas“ tik neapibrėžtumu dėl ateities.

„Cinema, mon amour“ – tai vieno žmogaus pasiaukojančios meilės istorija menui. Vis tik šis atkaklus keistuolis tarsi įkūnija Amžinąjį Sinefilą, kurį aptikti galima bet kuriame pasaulio kampelyje.

Nors „Cinema, mon amour“ užfiksuota daug juokingų, kurioziškų situacijų, juosta dvelkia skaudžia  nostalgija „aukso amžiui“. Juk kad ir kaip bandytum pagerinti padėtį, laiko nepavyks atsukti atgal – to niekam nebereikia.

Per vieną konkrečią juostą čia atskleidžiamos bendros daugybę kino teatrų kamuojančios problemos. Kartu tuo siekiama pagerbti visų panašių donkichotų nelygias kovas su vėjo malūnais. Galima drąsiai sakyti, kad „Cinema, mon amour“ didžiausią įspūdį padarys žmonėms, laikantiems kiną savo gyvenimo dalimi. Čia jie suras daug savęs. Negalima teigti, kad atsitiktiniam prašalaičiui  jis nepatiks, vis tik jis jį, matyt, pažiūrės tik kaip paprastą juokingą filmą.

teatrai

Artėja kitas Didysis tautų kraustymasis?

Pakitęs klimatas ir gyventojų perteklius privertė pirma germanų, o vėliau gotų ir hunų gentis palikti savo žemes­­. Dėl to IV–VII a. tapo žinomi kaip Didysis tautų kraustymasis, pasibaigęs laikytos nenugalima Romos imperijos žlugimu. Regis, esame dar vieno tautų kraustymosi išvakarėse.

Vien 2014 m. daugiau nei 19 mln. žmonių iš Vidaus perkėlimo stebėjimo centro tirtų 100 šalių buvo priversti palikti namus dėl stichinių nelaimių. Tai yra maždaug tiek, kiek iškrausčius visą Čekiją ir Vengriją. Beje, šio centro vertinimu, tikimybė netekti savo namų dėl stichinės nelaimės per keturiasdešimt pastarųjų metų padidėjo 60 procentų.

Klimato pabėgėlių vis daugės

Nors Vakarų pasauliui jau senokai skauda galvą dėl dabartinės Sirijos pabėgėlių (ir šia situacija pasinaudojusiųjų) krizės, tik laiko klausimas, kada ji nublanks prieš naujas pabėgėlių bangas. Šįkart juos iš gimtųjų namų išstums nepermaldaujamas priešas – pati gamta.

Ekologinės politologijos mokslininkai Raymondas L. Bryantas ir Sinéadas Bailey‘is konstatavo paprastą dalyką: bet koks aplinkos sąlygų pokytis turi paveikti politinį ir ekonominį status quo. Perfrazavus – ekologinės problemos yra ne tik gamtosaugos aktyvistų, bet ir ekonomistų bei politikų problema.

Specialistai beveik nesiginčija, kad klimato kaita taps vienu iš svarių migracijos katalizatorių. Ne kartą bandyta modeliuoti, kokio masto galėtų būti ši problema. Spėjimai, kiek žmonių paliks namus iki amžiaus pabaigos, gerokai skiriasi (nuo kelių dešimčių milijonų iki net milijardo), bet sutariama, kad tai taps rimtu iššūkiu. Pavyzdžiui, dar 1990 m. Jungtinės Tautos prognozavo, kad vien krantų erozija, pakrančių užtvindymas nulems dirbamos žemės sumažėjimą ir iki 2050 m. privers 200 mln. žmonių migruoti. Dalies dabar žemėlapiuose matomos sausumos tiesiog nebeliks. Kita vertus, jei temperatūros kilimo tendencijos nekis, prognozuojama, kad jau po pusės amžiaus tokiose vietose kaip Abu Dabis, Dubajus, Kataras gyvenimo sąlygos taps sunkiai pakeliamos.

Klimato kaitos pabėgėliais virstama dėl trijų pagrindinių priežasčių: a) stichinių nelaimių, b) pasunkėjusių išgyvenimo sąlygų, didėjančio skurdo ir c) šių faktorių sukeltų ginkluotų konfliktų, skurdžiuose regionuose konkuruojant dėl reikalingų išteklių.

Pasaulio banko vertinimu, iki 2030 m. klimato kaita mažiausiai 100 mln. žmonių (daugiausia Afrikos šalyse) grąžins į skurdą. Tai bus stiprus smūgis ir taip nedėkingai humanitarinei veiklai.

Yra nemažai ženklų, rodančių, kad migracija Užsachario Afrikoje glaudžiai susijusi su pasikeitusiais orais. Tarkime, Etiopijoje sumažėjus lietaus ir nuskurdus dirvožemiui daug vietinių ūkininkų nebemato prasmės toliau ūkininkauti ir didelė tikimybė, kad pasielgs taip kaip įprasti karinių konfliktų pabėgėliai – t. y. keliaus į Europą.

Žinoma, žemės ūkyje netrūksta inovacijų, jis tampa vis intensyvesnis ir ūkininkai gali džiaugtis didesniais derliais. Deja, pažanga neretai trenkia kitu lazdos galu, jeigu neatsižvelgiama į tvarumą (o tai yra dažna yda). Žemdirbystė pasitelkiant daugiau trąšų ar kenkėjų naikinimo priemonių užteršia dirvožemį ir vis didesne brangenybe tampantį vandenį.

Pakelti ginklą dėl vandens

Lengvai suvokiame, kad karai kyla dėl ambicijų išplėsti teritoriją, įgyti deimantų kasyklų, naftos telkinių ar paprasčiausiai didesnės įtakos regione. Vis dėlto mums dar sunku suprasti, kad pasaulyje daug smulkesnio masto ginkluotų konfliktų įžiebia vandens trūkumas. Ateityje situacija dar aštrės, tiesa, ne tik dėl įnoringesnio klimato, bet ir dėl nenumaldomai didėjančios žmonijos populiacijos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais, iki 2050 m. vandens poreikis pasaulyje išaugs 55 procentais. Kitaip tariant, gėlo vandens reikės gerokai daugiau, o galimybių jo gauti mažės.

Kada šalis laikoma susidurianti su vandens trūkumu? Tada, kai jos metinės atsinaujinančios vidaus vandens atsargos nukrenta žemiau nei 1 tūkst. kubinių metrų gyventojui.

Konfliktai dėl vandens išsibarstę po visą Afriką. Tarkime, žiaurios sausros sukėlė konfliktą dėl būtinų resursų tarp įsikūrusių aplink Etiopijos Turkanos ežerą bendruomenių. Jungtinių Tautų duomenimis, apie 90 proc. Etiopijos gyventojų dirba žemės ūkyje, o visos Afrikos – per 60 proc., taigi vandens sumažėjimas čia itin skausmingai juntamas. Pietų Afrikos Respublikoje, vienoje stipriausių žemyno valstybių, pernai kilusi sausra buvo žalingiausia per 30 pastarųjų metų ir daug ūkininkų, ypač smulkesnių, paprasčiausiai sužlugdė. Maisto kainos šoko į viršų, įtampa ir nepasitenkinimas visuomenėje sustiprėjo. Tokių pavyzdžių daugybė. Blogiausia, kad gėlo vandens prieinamumas žemyne kasmet vis menksta.

Vanduo taip pat tampa vis reikšmingesniu diplomatiniu svertu. Jei kontroliuoji svarbius vandens telkinius, gali paveikti ne tik vietinių gyventojų elgesį, bet ir teritorijų ar net suverenių valstybių santykius.

Kaip taikliai pažymi britų leidinys „The Guardian“, apie 50 proc. viso pasiekiamo pasaulio vandens plyti TARP valstybių. Tai – upės, ežerai, požeminiai vandenys ir pan. Didėjant vandens poreikiui, natūralu, daugės ir nesutarimų. Kodėl? Tarkime, viena šalis nori statyti užtvanką ar net kelias, o tai sumažins kitai valstybei tenkantį vandens kiekį. Iliustratyvus šios problemos pavyzdys – diskusijos dėl Nilo Afrikoje. Etiopija įgyvendina didžiausią hidroelektrinės statybos projektą Afrikoje – Didžiąją Etiopijos Renesanso hidroelektrinę – ir jau kitąmet ruošiasi ją užbaigti. Rezervuarui Etiopija užtvenkė Mėlynąjį Nilą. Tai nepatiko Egiptui ir tuometinis Egipto prezidentas Mohamedas Morsis su savo patikėtiniais rimtai svarstė, ar dėl to vertėtų Etiopijai skelbti karą, ar užtektų tik sunaikinti statomą užtvanką. Taigi, vanduo turi galią sukelti ne tik atskirtų bendruomenių nesutarimus, bet ir geopolitinius pokyčius.

Apie panašias įtampas tikriausiai išgirsime dažniau: dėl 2/3 valstybių sienomis tekančių upių naudojimosi sąlygų jas „besidalijančios“ šalys nėra susitarusios.

Grėsmė ne tik besivystančioms šalims

Neseniai laikraščiai mirgėjo pavojingai patvinusios Senos krantų vaizdais: ši upė grasino užlieti Prancūzijos sostinės Paryžiaus ir kitų greta jos nusidriekusių miestų gatves (net imta evakuoti garsiojo Luvro rūsiuose saugomus meno kūrinius).

Australijoje audra, vadinta baisiausia per tris pastaruosius dešimtmečius žemyno rytuose, pasiglemžė apie 50 metrų paplūdimio ir nusinešė trijų žmonių gyvybę.

Karštėjant vasaroms ir sausėjant miškams daugėja miškų gaisrų, su jais gaisrininkams vis sudėtingiau dorotis. Gaisrų sezonas ilgėja. Pavyzdžiui, neseniai stiprūs gaisrai nuniokojo nemažus miško plotus JAV Aidaho valstijoje.

Balandį stiprus potvynis rytų Rumunijoje privertė evakuoti apie 200 gyventojų.

Hamburgo apylinkėse, Vokietijoje, viesulas su stipriomis audromis vertė didžiulius medžius. Tada prireikė pustrečio šimto gelbėjimo operacijų.

Taip pat nepamirškime, kad šiltesnės žiemos reiškia, kad pietums būdingi parazitai, nebūdingos ligos kopia „viršun“ ir netrukus savuose kraštuose susidursime su tuo, ką laikėme egzotiškų šalių problemomis.

Tai – tik keletas iš pastarųjų mėnesių su klimato kaita susijusių pavyzdžių, jų sąrašą būtų galima gerokai pratęsti. Vadinasi, klimato kaitos sukeliami pokyčiai tampa vis didesne ne tik „trečiojo“, bet ir „pirmojo“ pasaulio ekonomine bei socialine problema.

http://geopolitika.lt/?artc=7980

„Meistras ir Tatjana“ – nuotraukose užfiksuota meilės istorija

„Meistras ir Tatjana“ – nuotraukose užfiksuota meilės istorijaRežisierės Giedrės Žickytės biografiniam dokumentiniam filmui „Meistras ir Tatjana“ Lietuvoje pavyko sukelti gana nemažą šurmulį. Daugelis lietuviško kino gerbėjų laukė jo su neslepiamu nekantrumu.

Kino juostos sutikimas apie vieną iš konceptualiosios fotografijos pradininkų Lietuvoje Vitą Luckų taip pat buvo šiltas: 2015-aisiais „Sidabrinių gervių“ ceremonijoje „Meistras ir Tatjana“ laimėjo keturis apdovanojimus (už geriausią metų ilgametražį dokumentinį filmą, geriausią režisieriaus darbą, geriausią operatoriaus darbą, geriausią montažo režisieriaus darbą).

Galima pasidžiaugti, kad G. Žickytė ėmėsi iššūkio iš praeities ištraukti ir visuomenei parodyti nepelnytai pamirštą talentingą fotografą bei nekonformistišką mąstytoją V. Luckų. Filmo metu šmėsteli gausybė jo darytų nuotraukų, todėl net menkai ką apie jo kūrybą težinantis žiūrovas gali susidaryti platesnę nuomonę.

Tiesa, daugiausia iš jų – V. Luckaus mylimosios Tatjanos erotiški glamūro vaizdeliai, o išaukštintasis konceptualumas pasislepia kažkur už putlių lūpų bei kūno apvalumų juslingumo.

„Meistrą ir Tatjaną“ turėtų pamatyti kiekvienas besidomintis fotografija bei apskritai lietuviško meno raida. Per vieno tragiškos lemties kūrėjo asmenybę neblogai atskleidžiamas to meto kontekstas. Kitaip tariant, to laikotarpio, kai kūrybos sėkmė nuo santykių su režimu priklausė ne mažiau nei nuo talento – laisvos dvasios ambicingam kūrėjui, taikiusiam į tarptautinį pripažinimą,  tai buvo itin prastas laikas gyventi.

Kokie šio filmo minusai? Gaila, kad „Meistras ir Tatjana“ yra pirmiausia istorija apie meilę, o ne  apie kūrybą. Norėtųsi pasiginčyti, ar pasirinktas kelias buvo geriausias siekiant atskleisti tokio aukšto lygio  kūrėjo gyvenimą. Kadangi nepailstamai kartota, koks svarbus mūsų fotografijos raidai buvo V. Luckus, norėjosi didesnio dėmesio jo kūrybai, o ne „nešvarių skalbinių skalbimo“. Pasakojant apie konceptualų fotografą, reikėtų daugiau konceptualumo ir pačiame pasakojime.

Pagaliau čia netrūksta V. Luckaus kaip maištingo, tragiško veikėjo romantizavimo, o tai subanalina pačią istoriją. Pagirtinas bandymas atskleisti ypatingą asmenybę tampa panašus į tipinės holivudiškos struktūros pasakojimą, prikištą atpažįstamų stereotipų.  Matyt, „Meistras ir Tatjana“ yra puikus filmas susipažinti su V. Luckaus asmenybe, lietuviška fotografija, tuometiniu kontekstu, tačiau gilesnės analizės, rimtos kūrybos apžvalgos čia nerasite.

teatrai

http://www.teatrai.lt/%E2%80%9Emeistras-ir-tatjana%E2%80%9C-%E2%80%93-nuotraukose-uzfiksuota-meiles-istorija.html

A. Bieliauskas: „Mūsų vėliava – nuveikti darbai“

Ten, kur dalis žmonių mato problemas, kiti įžvelgia puikias progas. Uždarosios akcinės bendrovės „Plungės lagūna“ valdybos pirmininkas Almutis nuotraukaBieliauskas – iš pastarųjų. Kai, užklupus ekonominiam sunkmečiui, daug įmonių bankrutavo ar mažino veiklos apimtis, „Plungės lagūna“ gerokai sustiprėjo ir net buvo įvertinta už veiklos plėtojimą sudėtingu verslui laikotarpiu.
„Esame linkę mažiau šnekėti ir daugiau dirbti. Mūsų vėliava – atlikti darbai“, – sako „Plungės lagūna“ valdybos pirmininkas Almutis Bieliauskas.

Šaknys siekia praėjusio amžiaus vidurį

Bendrovės istorijos pradžia siekia dar 1956 m., kai Laukuvos MTS bazėje buvo įkurta melioracijos įmonė – Rietavo MMS. Inžinieriaus hidrotechniko išsilavinimą turintis A. Bieliauskas čia darbuojasi seniai: dar 1981 m. jis tapo tuometinės įmonės viršininko pavaduotoju gamybai, o netrukus po Nepriklausomybės atgavimo, 1993 m. – bendrovės „Plungės lagūna“ valdybos pirmininku.

Šiuo metu įmonė dirba visoje Lietuvoje, be to, jos veiklos spektras platėja. „Plungės lagūna“ atlieka bendruosius statybos darbus, tiesia inžinerinius tinklus, kelius, stato nuotekų valymo įrenginius, tvarko senus sąvartynus bei stato naujus, vykdo viešųjų erdvių tvarkymo projektus, renovuoja ir modernizuoja pastatus.

Mechaninio-biologinio atliekų apdorojimo įrenginiai Telšių regioniniame sąvartyne

„Neapsiribojame tik savo regionu. Dirbame visur, kur pasiseka laimėti darbų pirkimo konkursus. Konkurentų apstu, kadangi panašaus verslo įmonių šalyje yra tikrai nemažai ir jų vis daugėja. Tačiau išlieka stipriausieji“, – sako valdybos pirmininkas.

Įmonei pavyko pasiekti tokį lygį, kad be subrangovų pagalbos ji sugeba atlikti apie 90 proc. visų darbų apimčių. A. Bieliauskas tikina, kad įmonė kone viską gali padaryti pati: „Turime pakankamai pajėgumų įrengti inžinerinius tinklus, atlikti bendruosius statybos darbus, sumontuoti įrenginius.“

Visgi ne visada buvo lengva: staigi pažintis su kapitalizmu ir vakarietiško verslo taisyklėmis nebuvo tokia jau sklandi. A. Bieliauskas prisimena, kad pirmuosius porą metų daugiausia žvalgytasi, kaip viskas veikia, ir bandoma prisitaikyti prie naujos situacijos. Pradėjus nuo mažesnės apimties darbų, per keletą metų buvo imtasi ir didesnių projektų, iš kurių kiekvienas padėjo įmonei augti ir stiprėti.

Susidūrus su specifiniais iššūkiais, tekdavo ieškoti naujų technologinių sprendimų, perimti gerąją patirtį. Prie to daug prisidėjo 1994 m. prasidėjęs bendradarbiavimas su Danijos kompanijomis „Kruger“ ir „Puritek“. „Plungės lagūnai“ buvo pasiūlyta prisidėti prie nuotekų valymo įrenginių Lietuvoje statybos. Pirmieji tokie įrenginiai buvo pastatyti Plateliuose, Žemaitijos nacionaliniame parke (Plungės r.). Po to sekė valymo įrenginių statybos bei montavimo darbai Šilalėje, vėliau laimėti darbų pirkimo konkursai nuotekų valymo įrenginiams statyti Trakuose (Lentvaryje), Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje, Ventoje bei kitur.

Darbėnų miestelio aikštės tvarkymo darbai

„Užsakovai netruko teigiamai įvertinti mūsų atliekamų darbų kokybę, todėl mumis jau pasitikėjo. Po truputį būrėme reikalingų specialistų komandą, plėtėme įrengimų arsenalą, todėl buvome pakviesti sumontuoti nuotekų valyklų technologinę įrangą keliuose objektuose Latvijoje ir Estijoje – aiškina A. Bieliauskas. – Suprantama, neatsisakėme ir kitokių projektų. Ėmėme įgyvendinti buitinių atliekų sąvartynų sutvarkymo, uždarymo projektus“.

Valdybos pirmininkas pasakoja, kad Telšių ir Šiaulių apskrityse įvykdyta apie dvidešimt tokių projektų.

Dar vienas iš svarbių ankstyvųjų objektų, padėjusių „Plungės lagūnai“ užimti tvirtas pozicijas statybos versle, buvo Būtingės terminalo statyba. Čia įmonės specialistams teko atlikti drenažo rekonstrukcijos, vandentiekio ir kanalizacijos tinklų statybos darbus, įrengti 2,5 hektaro tvenkinį, prisidėti prie viso naftotiekio nuo Būtingės iki Mažeikių statybos.

Iš svarbių projektų, padėjusių įmonei sutvirtėti, paminėtini ir 2001–2003 m. valstybinės sienos su Baltarusija bei Lenkija 700 kilometrų ilgio pasienio ruožo tvarkymo darbai, kur buvo pastatyti tiltai, viadukai, įrengti patrulių takai bei kiti objektai.

Darbai Papilėje

Pastaraisiais metais didžiausi darbai nuveikti statant inžinerinius tinklus. Įmonės specialistai Telšių mieste ir rajone, Žagarėje, Plungės, Kaišiadorių, Skuodo ir Pakruojo rajonuose įrengė daugiau kaip 200 km vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų, iš kurių ne mažiau kaip 80 proc. įrengta pasitelkiant betranšėjes technologijas. Tokių tinklų statybai įmonė turi penkis įvairių modifikacijų betranšėjų technologijų įrangos komplektus. „Ypač įdomus ir sudėtingas buvo Žagarėje įvykdytas projektas, kur didžiąją tinklų dalį bendrovės specialistams teko įrengti dolomitų gruntuose“, – pasakoja valdybos pirmininkas.

A. Bieliauskas pripažįsta, kad dabartinis laikotarpis dėl iki šiol neaiškaus projektų finansavimo iš ES fondų nėra palankus verslui, todėl nemažėja „Plungės lagūnos“ dėmesys kito pobūdžio statybos sritims. Šeštą dešimtmetį gyvuojanti statybos įmonė sėkmingai įsitraukė į gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų modernizavimo, viešosios infrastruktūros tvarkymo projektų įgyvendinimą.

„Plungės lagūna“ džiaugiasi stambiausiais 2015 m. užsakovams atiduotais eksploatuoti objektais. Bendrovės „Toksika“ užsakymu įmonės specialistai pastatė keturių sekcijų pavojingų atliekų sąvartyną, kurio atliekų kaupo dugno plotas siekia daugiau kaip 7,8 tūkst. kv. metrų. Užsakovų įmonės Šiaulių filialo teritorijoje iškilęs objektas ypatingas ir tuo, kad jame pirmą kartą Lietuvoje atsirado pavojingų atliekų stabilizavimo baras, kuriame, siekiant sumažinti poveikį aplinkai, atliekos sumaišomos su tam skirtais reagentais.

Itin rimtu „Plungės lagūna“ galimybių išbandymu tapo mišrių komunalinių atliekų MBA įrenginių statyba Telšių regioniniame sąvartyne. Ji atliko pastatų, inžinerinių tinklų, aplinkos tvarkymo ir kelių bei aikštelių statybos darbus. Objekto statybai sunaudota apie 5,3 tūkst. kv. metrų betono, 460 tonų armatūros, buvo perstumdyta daugiau kaip 30 tūkst. kv. metrų grunto, taip pat įrengta daugiau kaip 7 tūkst. kv. metrų asfalto dangos.

Nors darbo kokybė įmonei itin svarbi, daug girtis nemėgstama: „Esame linkę mažiau šnekėti ir daugiau dirbti. Mūsų vėliava – atlikti darbai.“

Ekonominė krizė – tik dar viena gera proga

Per pastarąjį pasaulį gerokai supurčiusį ekonominį sunkmetį daug įmonių bankrutavo arba bent privalėjo stipriai veržtis diržus, tačiau „Plungės lagūna“ nepatyrė didesnių sunkumų ir nesugadino savo niekada nevėluojančių atlyginimų statistikos, bet net sugebėjo sustiprinti ir išplėsti verslą.

UAB „Toksika“ pavojingų atliekų sąvartynas

Tiek per šią, tiek per ankstesniąją 1999 m. kilusią Rusijos krizę „Plungės lagūna“ pasinaudojo galimybe pigiai išplėsti savo technologinę bazę ir įsigijo įvairių statybinių mechanizmų bei įrengimų. Logika paprasta: per ekonominius sunkmečius įmonės mažina darbų apimtis bei investicijas, ar net atsisako dalies įrengimų, tad tokia padėtis lemia mažesnę įrengimų kainą rinkoje. Tokia situacija suteikė galimybę „Plungės lagūnai“ įžengti į naujas veiklos sritis: buvo sunku rasti subrangovus kelių asfaltavimo darbams, tad buvo įsigyti nauji įrengimai ir šiuos darbus pradėjo atlikti pati bendrovė.

Nors ir Rusijos, ir pastarąją krizes „Plungės lagūnai“ pavyko sėkmingai ištverti, ji irgi ne visada išvengia nemalonių likimo staigmenų. Šiai įmonei „koją pakišo“ liūdnai pagarsėjusio „Snoro“ banko žlugimas 2012 m. pabaigoje. Į įmonės sąskaitą „Snoro“ banke tuomet buvo pervesti ES paramos pinigai – išankstiniai mokėjimai už pradėtus įgyvendinti projektus. Tuo metu „Plungės lagūna“ dirbo prie dviejų ES finansuojamų projektų. Už juos pravesti ir prarasti avansai sudarė apie 30 proc. bendros sutarčių vertės: „Nors pinigų nebebuvo, projektai turėjo būti įgyvendinti. Įgyvendinome – prarastas lėšas teko padengti iš savo pajamų“, – teigia A. Bieliauskas.

Svarbiausia – gera komanda

Matant sėkmingai dirbančią stiprią įmonę, visada knieti paklausti, kokia sėkmės paslaptis. Dėmesys naujoms technologijoms? Per daug metų tarp užsakovų ir partnerių užsitarnauta solidi reputacija? Atsakomybės už projektų kokybę prisiėmimas? Negalvojęs nė sekundės, A. Bieliauskas atsako trumpai: „Žmonės“.

Tai, kad pavyko suburti ir išlaikyti stiprų motyvuotų profesionalų komandą, visada buvo įmonės konkurencinis pranašumas. „Svarbu, kad gali žinoti, jog į pavestą darbą bus žiūrima atsakingai, kad kiekvienas darbuotojai mąsto savo galva“, – patikina jis.

Šiai, kaip ir kitoms šalies regionų įmonėms, darbuotojų, ypač kvalifikuotų, pritraukimas ir išlaikymas kur kas sunkesnis negu didmiesčių. Viena vertus, dėl didelės emigracijos į užsienį, kita vertus, dėl kėlimosi į didelius miestus. Visgi A. Bieliauskas nustebina pasakydamas, kad jiems tai nėra iššūkis: „Plungės lagūnoje“ žmonės dirba ilgus metus, o naujų specialistų jie užsiaugina. Jiems pasisekė: netoli yra profesinė mokykla, kolegija. „Pavyzdžiui, pasikviečiame traktorininkus ir apmokome dirbti kaip ekskavatorininkus. Per dviejų ar trijų mėnesių praktiką iš pusės jie tampa tinkamais darbuotojais“, – pripažįsta pašnekovas.

Bendrovės „Plungės lagūna“ nuotraukos

„Žemės druska“: apie fotografą, kuriam rūpėjo žmonės

„Nenusipelnome gyventi. Niekas iš mūsų“, – prieš kameros objektyvą prasitaria vienas labiausiai pripažintų pasaulio socialinių fotografų ir fotožurnalistų Sebastião Salgado.

Žymus vokiečių režisierius Wimas Wendersas ir fotografo sūnus Juliano Ribeiro Salgado žiūrovui pasakoja įtaigaus fotografo ir nepailstančio nuotykių ieškotojo istoriją. Iš mažai kam žinomo  Brazilijos kaimelio kilusio S. Salgado keliai driekėsi per bene 120 šalių. Per keturis dešimtmečius besitęsiančią fotografo karjerą jis regėjo gražiausius ir kraupiausius žemės kampelius: nuo pirmykščio rojaus džiunglėse ir romių didingų kalnų iki vargingų pabėgėlių stovyklų Sahelyje, tutsių skerdynių vietų Ruandoje ar pusės tūkstančio besitraukiančių Irako pajėgų Kuveite padegtų naftos telkinių.

Kariniai konfliktai, ekologinės katastrofos, socialinės neteisybės, skurdo fiksavimas – jokia tema jam nebuvo per daug pavojinga ar neliečiama. S. Salgado bėgo su iš sraigtasparnių apšaudomais vejamais pabėgėliais, sirgo jų trapius gyvenimus įamžindamas ligų krečiamose laikinose stovyklose bei verkė drauge dėl jiems tekusios neteisybės.

„Mes, žmonės, esame žiaurūs gyvūnai. Čia, Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur esame be galo žiaurūs. Mūsų istorija yra karų <…>, represijų, beprotystės istorija“, – sako jis.

Nors per filme demonstruojamus S. Salgado darbus tampame niekingosios žmonijos pusės liudininkais, apie „žemės druską“ – žmones – jautriai pasakojanti juosta vis vien alsuoja viltimi ir žavėjimusi mūsų pasauliu. Nors Žemei ir Žmogui nusikaltome nesuskaičiuojamą daugybę kartų, klaidas dar įmanoma ištaisyti.

S. Salgado nusivylimą žmonija galiausiai įveikia gimtinėje, tapusioje dykviete, atkurdamas gabalėlį  tropinio miško, kur po daug metų vėl ima knibždėti gyvybė. „Žemės druska“ tarsi siunčiama žinutė, kad net iš pažiūros beviltiška padėtis gali būti išgelbėta.

Tai – brandus, išmintimi ir nuoširdžiu rūpesčiu kiekvienu, net pačiu menkiausiu, žmogumi dvelkiantis filmas. Susidūrus dviems vaizduojamojo meno gigantams, sukuriamas daugiasluoksnis,  vizualiai turtingas ir opiausias šiuolaikinio pasaulio problemas apmąstantis filmas. Už tai „Žemės druska“ Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pelnė specialųjį žiuri prizą, be to, filmas buvo nominuotas „Oskarui“.

Tiesa, nors ši juosta neginčytinai verta dėmesio, tai nėra lengvas filmas. Čia netrūksta jautrių, žiaurių vaizdų, skausmingų liudijimų, tad reikia nusiteikti nepatogiai poros valandų akistatai.

teatrai

http://www.teatrai.lt/%E2%80%9Ezemes-druska%E2%80%9C-apie-fotografa-kuriam-rupejo-zmones.html