Apgaulingų košmarų vasara

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „išgyventi vasarą“

„Gal, kai grįši namo, nupirksim sporto klubo abonementą. Su mama pavaikščiokit. Nueisi į soliariumą, gausi saulės šviesos ir pagerės viskas. Mums Lietuvoje visiems jos trūksta, tad visiems stogas pavažiuoja. Ne tau vienai čia taip, žinok“, – savo psichikos sveikatos centro palatoje gulinčiai dukrai aiškina gero norintis tėvas.

Vėliau vienas pagrindinių herojų – jaunas muzikantas Paulius (jo diagnozė: bipolinis sutrikimas) aiškina apie žmonių reakcijas susirgus psichikos liga: pirmą mėnesį tavęs visi gaili, užjaučia, po pusmečio ar metų – dar supranta… O vėliau, jei nepasveiksti, jau imi visus erzinti – jiems tavo bėdos atsibosta. Per tiek laiko turėjai susitvarkyti…

Tai – buitiškos ir realistiškos naujo lietuviško filmo apie psichikos sveikatą „Išgyventi vasarą“ dialogų nuotrupos. Žemiška, tad ir geriau suprantama. Nuoširdžiai palaikau jaunosios kartos scenaristės ir režisierės Marijos Kavtaradzės siunčiamą žinutę visuomenei – proto ligos yra tokios pat rimtos kaip ir kūno. Negalime į jas numoti ranka kaip į išsigalvojimus ar dar blogiau – nurašyti sergančiųjų kaip nepataisomai brokuotų.

Lietuvoje, kur psichikos problemos kažkodėl laikomos gėdingomis ir tuo, ką reikia slėpti už uždarų durų; šalyje, pasaulyje pirmaujančioje savižudybių skaičiumi, tokio pokalbio tikrai reikėjo. Nors patirtimi apie psichikos sveikatą dalintis nemėgstame, neretai vienaip ar kitaip susiduriame. Dėl to daugelis tarsi su palengvėjimu atsidusome, kai apie dramblį kambaryje pagaliau prabilo kažkas kitas.

Kelionė pagerėjimo link?

„Išgyventi vasarą“ sulaukė simpatijų tarptautiniuose kino festivaliuose, pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu Talino kino festivalyje, o „Kino pavasario“ žiūrovai išrinko jį geriausiu lietuvišku filmu. Be to, vieną pagrindinių vaidmenų sukūręs Paulius Markevičius įvertintas kaip geriausias aktorius.

Tai – kelio filmas, kuris paperka ne įmantriu siužetu, o grubiu nuoširdumu. Nors „Išgyventi vasarą“ kalba apie skausmingas temas, kartais sunku nesijuokti. Pasirodo, iš pradžių ši juosta sumanyta kaip komedija. Taigi, istorija sukasi apie tris jaunus žmones: žudytis bandžiusią, bet savo problemų nepripažįstančią Justę (akt. Gelminė Glemžaitė), bipolinio sutrikimo kamuojamą Paulių (akt. Paulius Markevičius) ir jauną psichologę Indrę (akt. Indrė Patkauskaitė).

Komiška, nors Indrė yra psichologė, ji ne itin mėgsta žmones. Ji priverčiama nuvežti Paulių ir Justę į konsultaciją Palangoje, kad gautų progą dirbti su biologinio grįžtamojo ryšio aparatu Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre. Indrė nori iš duomenų nuspėti, ar žmonės vėl bandys žudytis, kad padėtų artimiesiems. Bet tuomet Paulius pranašiškai paklausia: „o jei pats žmogus nežino, ką jis galvoja ir kaip pasielgs“?

Keliaujant įvyksta įdomus dalykas: kuo daugiau personažai atsiskleidžia, tuo Indrė su savo problemomis bei pasimetimu panašėja į Paulių ir Justę. Kartais ne visai aišku, kas čia sveikas, o kas serga?.. Pavyzdžiui, Paulius sugeba iš savęs pasijuokti ir įžvalgiai analizuoja tiek savo, tiek aplinkinių situaciją. Jis atrodo kur kas stipresnis nei jo užsisklendusi bendrakeleivė Justė bei geba mesti iššūkį Indrės mąstysenai. Iškart pagalvoji – jei kuris nors iš jų ir išbris iš savų problemų, tai bus jis.

Viena iš labiausiai į akis krentančių temų, besitęsianti per visą istoriją, – bet kokių psichologinių sunkumų slėpimas. Tai daro visi – ne tik sergantys herojai, bet ir eiliniai žmonės. Nesvarbu, ar tai būtų pats Paulius, nenorintis, kad apie jo viešnagę Vasaros gatvėje žinotų ne tik jo draugai, bet ir brolis; Justė, visiems kartojanti, kad, nors persipjovė venas, tikrai neserga; gydomų paauglių tėvai, bandantys rimtų psichikos ligų simptomus priskirti tiesiog nuovargiui ar saulės trūkumui; su vaikinu ką tik išsiskyrusi Indrė, ar pakelyje pasitaikęs mechanikas, kuris pasiveda Indrę į šalį, kad slapčia paklaustų jos, kaip psichologės, patarimo…

Nestabilumo ir grėsmės įspūdį dar labiau sustiprina kontrastas tarp teigiamų emocijų bei romantiškų saulės nutviekstų kelionės akimirkų ir staigių pablogėjimų, lydimų audros debesų. Netrunki suprasti – po apgaulingo trumpalaikio pagerėjimo netrukus gali kristi į dugną. Ar tikrai kada nors galėsi jaustis visiškai saugus? „Išgyventi vasarą“ – tarsi žadintuvas, emocingai mums primenantis, kad šypsena, savitvarda ar net didžiulis paties žmogaus noras negarantuoja pasveikimo. Dėl to turime būti pasiruošę bet kada pagelbėti tiems, kuriuos mylime.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2019/05/apgaulingu-kosmaru-vasara

 

Silvio ir jo magiški triukai

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „silvio movie“

Godulys valdžiai, avantiūros, prabanga, susižavėję bei baikštūs žvilgsniai, laisvo elgesio merginos, vakarėliai ir neblėstanti akinamai balta šypsena – kartais priimanti, kartais nežadanti nieko gero. Visa tai – Silvio Berlusconi, avantiūristo Italijos politiko, gyvenimas. Jis tarsi krikštatėvis – visi siekia jo paslaugų ir vargas tam, kuris veiks prieš jį.

Paolo Sorrentino, vienas žymiausių šiuolaikinių Italijos režisierių, sukūrė spalvingą reginį. Jis Silvio Berlusconi pasikvietė charizmatišką aktorių Toni Servillo, kuris nenuvylė. Jo įkūnytas Silvio iš pažiūros šiltas ir svetingas žmogus, kaip buvęs prekybininkas – turi auksinį liežuvį, kuris jį išsuks beveik iš kiekvienos situacijos. Silvio laikosi nuomonės, kad nesvarbu, kas nutiko, svarbiausia, kaip skamba tavo paaiškinimas. Pasitikėjimas savimi svarbiau negu realybė. Jo politinė karjera, verslo imperija (įskaitant net kelias televizijas) ir visi naudingi aljansai tai įrodė ne kartą.

Vis tik galia ir sėkmė pritraukia visus – net ir nepageidaujamus asmenis. Sergio – ambicingas avantiūristas, mėgstantis gražias moteris, su savo lengvabūde žmona nusprendžia, kad yra per geri provincijai. Kaip įsitvirtinti platesniuose vandenyse? Prisijaukinti ryklį… O ne paslaptis, ką jis mėgsta.

Jie išsinuomoja nuostabią vilą šalimais, surenka daug gražių, bet ne itin protingų merginų (kaip „talentų medžiotojas“) ir pradeda beprotiškus vakarėlius šalimais. Anksčiau, ar vėliau Silvio susivilios, o tada Sergio užsimins, kad svajoja tapti europarlamentaru…

Blizgantis pakuotė ir vaikiški kaprizai

Filmo siužetas nesudėtingas. Kam reikia daug laiko skirti turiniui, jei tokia žaižaruojanti forma! Svarbiausia įsimintinas įspūdis, o ne tai, kas slepiasi po juo. Realybė juk tokia nuobodi. Koks pasirinktas herojus, toks ir pasakojimas apie jį. Nesibaigiantis vaidinimas pavadinimu „Silvio“. Visiems besišypsantis, su visais bendraujantis, bet arti neprisileidžiantis beveik nieko. Pats pratęs naudotis kitais ir kad kiti bando jį išnaudoti. Ypač moterimis. Jos jam visos vienodos (joms net dovanoja tokias pačias dovanas).

Tris kartus buvęs Italijos premjeras, kone nuoširdžiai manantis, kad teisė vadovauti Italijai – jo šventa teisė. Atitraukti jį nuo valdžios – kaip dabar – neatleistina nuodėmė. „Tavo galvoje prisiminimai, o mano – projektai“, – su švelniu pasibjaurėjimu sako jis savo ilgamečiui draugui. Nors jis ir diriguoja iš šešėlių (juk krikštatėviui pasakyti „ne“ neprotinga), to negana – jis su trenksmu planuoja savo sugrįžimą į aukščiausio lygio žaidimą (vėlgi, kai valdai nemažą dalį šalies žiniasklaidos, tai kur kas lengviau).

Kino juosta „Silvio“ kontroversiška, erotiška ir atvirai – netgi grubiai – provokuojanti. Daugybė gražių jaunų žmonių, nuostabios vietos, stilingi namai, įspūdingi vakarėliai – viskas, ko reikia dėmesiui pritraukti. Blizgu, garsu, stilinga ir tuščia. Tikiu, kad šis filmas ne kiekvienam. Vis tik nepaneigsi, kad T. Servillo puikiai atliko jam patikėtą vaidmenį (nors ir sunku mėgti jo įkūnytą personažą). Beje, ne jis vienas – yra keletas tikrai puikių epizodinių aktorių.

„Silvio“ dar smagiau žiūrėti, žinant kontekstą. Net nesidomint tarptautine politika, sudėtinga būti negirdėjus apie bent kai kuriuos S. Berlusconi išsišokimus, abejotino teisėtumo poelgius, skandalus ir, žinoma, moteris.

Beje, jei patiko, pakeliui ir antra dalis.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2019/02/silvio-ir-jo-magiski-triukai

Genijų potėpiais užtarnauti amžinybės vartai

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „prie amžinybės vartų“Iš storų ryškių dažų sluoksnių, gaivališkų judesių ir transinės koncentracijos gimsta šedevrai.  Dėl tapybos paaukojus viską: likus be pinigų, artimųjų ir užsitarnavus prastą reputaciją, tik mene randamas atokvėpis. Netinkamu laiku gimęs liūdnas genijus su beprotybės dėme beldžiasi į amžinybės vartus.

Režisieriaus Julian Schnabel drauge su puikiu prancūzų kinematografu Benoit Delhomme kurtai vizualiai įspūdingai juostai „Prie amžinybės vartų“ daugelis į galvą šaunančių epitetų atrodo prėski. Ikoniškam XIX a. olandų tapytojui Vincent Van Gogh skirtas filmas žaižaruoja spalvomis, pulsuoja įelektrintomis emocijomis, balansuoja tarp realybės vaizdavimo ir poezijos. Kaip ir paties dailininko darbai.

Nestebina, apie Van Gogh gyvenimą Prancūzijos pietuose, nedideliame Arlio miestelyje, pasakojantis filmas pirmiausia išsiskiria savo tapybiškumu. Prie to, matyt, nemažai prisidėjo ir jo kūrėjų betarpiška patirtis su daile. Tiek J. Schnabel, tiek B. Delhomme patys yra tapytojai, tad filme puikiai panaudoja ne tik spalvas, šviesą, bet ir daiktų faktūrą bei judesį. Kadangi „Prie amžinybės vartų“ kalbama mažai, istorija dėliojama ir emocijos išryškinamos būtent šiomis priemonėmis. Dar pridėkime gražius Prancūzijos kraštovaizdžius, išraiškingus aktorių pasirodymus, laisvą elgesį su kamera (kai žiūrima Van Gogh žvilgsniu) ir būsime įsukti į ypatingą tapybos genijaus pasaulį.

Filme dialogai reti. Van Gogh priklauso gamtos pasauliui („dievas – tai gamta, o gamtos esmė – grožis“), o tarp žmonių jam sudėtinga ir neramu. Jei pasitaiko dialogų, jie reikalingi istorijai plėtoti ar norimoms filosofinėms idėjoms atskleisti ar išryškinti.

Maloniai nustebinęs W. Dafoe 

Dangiškai mėlynos akys raukšlių išvagotame asketiškame veide. Apšepusi raudono atspalvio barzda ir apšiurę drabužiai. Gyvenimas jo nelepino ir tai matosi. Nepaisant visko, Van Gogh neprarado nei aistros kurti, nei vaikiško stebėjimosi gamta. Neužsiaugino ir storos odos. Jis be galo jautrus, be to, taip ir neišmoko slėpti jausmų – gali jį skaityti kaip atverstą knygą. Tiek kūrybai, tiek artimiems žmonėms jis dovanoja visą save. Jų nutolimas – siaubinga tragedija.

Prisipažinsiu: aktoriaus Willem Dafoe tikrai nebūčiau įsivaizdavusi kaip „gero“ Van Gogh. Ir aš klydau. Jis buvo puikus. Nors man W. Dafoe visada asociavosi veikiau su „kieto vyruko“ tipažu, vis tik per savo karjerą aktorius yra ėmęsis plataus spektro vaidmenų ir netgi buvo tarp vieno eksperimentinio teatro kolektyvų Niujorke įkūrėjų. Tris „Oskaro“ nominacijas, matyt, irgi gavo ne veltui. Beje, įdomi detalė: W. Dafoe galima įvertinti ne tik dėl jo stiprios vaidybos, bet ir dėl to, kad dėl šio vaidmens jis išmoko tapyti.

Kitas įstrigęs epizodas – neilgas, bet įsimintinas vieno žinomiausių šiuolaikinių danų aktorių Mads Mikkelsen pasirodymas (daug kam pažįstamas kaip Dr. Lecter iš populiaraus serialo „Hanibalas“). Čia jis vaidina provincijos kunigą. Geraširdį, bet ribotą žmogų. Van Gogh, puikiai išmanydamas Šventąjį raštą, nes pats svarstė tapti kunigu, sulygina jų situaciją su Poncijaus Piloto ir Jėzaus nuteisimo istorija. Interpretuojant buitiniu lygiu – nuo kunigo priklauso Van Gogh fizinė situacija. Kita vertus, žiūrint į kankinį primenantį savo filosofiją apie dievą ir tikėjimo esmę pasakojantį menininką sunku to nesuvesti su nukryžiuoto Jėzaus vaizdiniu. Geraširdis kunigas stengiasi suprasti Van Gogh kūrybą, kuri menininkui tolygi dieviškai apraiškai, bet nepajėgia. Kaip ir likę aplinkiniai. „Ar tikrai tikite, kad tai – dievo dovana?“, – skeptiškai paklausia kunigas. „Taip, bet, manau, gimiau ne tuo laiku. Aš tapau tiems žmonėms, kurie dar ateis“, – atsako jis.

Jei svarstote, ar žiūrėti šią kino juostą, atsakykite sau, ar mėgstate Van Gogh darbus. Jei taip –  patiks ir „Prie amžinybės vartų“. Asmeniškai man tai yra vienas įsimintiniausių pastarąjį pusmetį matytų filmų. Tikiu, kad daliai žiūrovų pasirinktas filmo stilius pasirodys per lėtas ar per daug neįprastas, vis tik nenuginčysi, kad jis kūrybiškas, vizualiai patrauklus ir idėja įgyvendinta tikrai kokybiškai.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2019/01/geniju-potepiais-uztarnauti-amzinybes-vartai

Ką atneš MO muziejaus atidarymas?

Šešiasdešimt metų kūrybos. Dešimtmetis renkant modernaus ir šiuolaikinio meno kolekciją. Apie 5 000 sukauptų lietuvių menininkų kūrinių. Štai tiek prireikė, kad pagaliau šį spalį sulauktume MO muziejaus atidarymo. Iš pastarojo tikimasi daug ko: pradžiai – užkaišyti mūsų skylėtas žinias apie 1960–2018 metų lietuvių meno paveldą.

Vilniaus centre, kino teatro „Lietuva“ vietoje, neseniai išdygo akį traukiantis tarptautinės architektų įmonės „Studio Libeskind“ ir vietinės architektų komandos „Do architects“ suprojektuotas neįprastas MO muziejaus pastatas. Ypatingi namai – ypatingam menui.

Įžengus į vakarėjančios saulės apšviestą pagrindinę parodų salę (čia laukia pokalbis su kolekciją sukomplektavusia menotyrininke prof. dr. Raminta Jurėnaite), apima džiugesys. Nujauti, kad tai nebus tiesiog dar vieno muziejaus atidarymas. Ne, čia ambicijos siekia kur kas toliau: lietuviams bandoma grąžinti svarbią sovietinės okupacijos metais nuvertintą ir griežtos cenzūros ilgai į paraštes stumtą nacionalinės kultūros dalį.

„Žaviuosi, kad muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai ėmėsi titaniško darbo plačiai atspindėti šį laikotarpį. Kolekcijoje yra ne tik pagrindinių to meto autorių kūriniai – durys buvo atviros viskam, kas yra vertinga“, – pažymi profesorė.

Kolekcijos šerdį sudaro tapyba, tačiau gausu ir fotografijos, grafikos, videomeno kūrinių, taip pat rasime ir įdomiosios skulptūros, instaliacijų bei tarpdisciplininių darbų. Didžioji dalis jų priklausė kūrėjams arba jų paveldėtojams, bet dalis pateko iš kitų privačių kolekcijų, galerijų, meno aukcionų. Vis dėlto atidarymu jos kaupimas nesibaigs. MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės teigimu, bus ir toliau siekiama išlaikyti reprezentatyvią lietuvių modernaus ir šiuolaikinio meno kolekciją, tad ji bus vis pildoma vertingais naujai sukuriamais darbais.

Lietuvių moderniam menui skirto muziejaus atidarymas – svarbus kultūrinis įvykis. Kadangi sovietmečiu valstybinių muziejų kolekcijos komplektuotos veikiant cenzūrai, daugelio svarbių menininkų kūryba nebuvo pakankamai atspindėta ir platesnės auditorijos nepasiekdavo. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kitaip nei daugelyje Rytų Europos šalių, tai netapo postūmiu istorinei neteisybei ištaisyti ir užkaišyti nacionalinio kultūros paveldo spragas. Negana to – jos tik gilėjo. Pasak R. Jurėnaitės, tuo laikotarpiu valstybiniai muziejai įsigijo labai mažai naujų kūrinių. Tęsiantis tokiai problemiškai situacijai buvo būtina ko nors imtis – čia atsakomybę ir prisiėmė MO muziejus.

„Tikiuosi, kad šio muziejaus atsiradimas paskatins ir valstybę noriau kolekcionuoti lietuvių šiuolaikinį meną, pildyti valstybinių muziejų kolekcijas. Norėčiau, kad tai taptų postūmiu labiau domėtis šio laikotarpio menu. Be to, visiems muziejams geriau, kai jų daugiau. Manau, jei turėtume didesnę pasiūlą, ne tik suintensyvėtų vietinis kultūrinis gyvenimas, bet ir ilgiau išlaikytume užsienio turistus. Deja, Vilniuje apskritai trūksta meno muziejų“, – konstatuoja menotyrininkė.

Muziejus prabunda

Nors MO muziejaus kolekcija tokia įvairialypė, kad galima sukomplektuoti įvairiausių temų parodų, įžanginėje norėta „kuo plačiau atverti langą į kolekciją“, parodyti jos apimtį laike, atskleisti charakterį, medijų įvairovę.

Debiutinę iki vasario pabaigos rodomą pagrindinę parodą pasirinkta statyti ant keturių polių – keturių per pastaruosius šešis dešimtmečius lietuvių mene dažnai analizuotų ir įvairiai interpretuotų temų: „Esmės ir universalumo paieškos – abstrahuota gamta ir abstrakcija“, „Didžiosios dramos ir mitai“, „Praeinantis kasdienis gyvenimas“, „Kintanti realybė. Kontrolės praradimas“. „Nors skirtingos kartos apmąstė tas pačias temas, jas atskleisdavo savitai, pasitelkdamos skirtingą stilistiką, kas yra labai įdomu“, – dėmesį atkreipia R. Jurėnaitė.

Sovietmečiu abstraktusis menas, kaip egzistencinis „Vakarų dekadentizmas“, buvo draudžiamas eksponuoti didelėse viešose salėse, tad posūkis į grynąją abstrakciją visų pirma buvo protestas prieš ideologinius suvaržymus. Tarp tokių kūrinių paminėtini parodoje eksponuojami Kazimieros Zimblytės, Vytauto Šerio, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Laimos Drazdauskaitės, Rūtos Katiliūtės, Leono Lino Katino, Žilvino Landzbergo darbai. Po antrosios temos skėčiu patenka mūsų istorijos skaudulius fiksavę ir apmąstę Silvestras Džiaukštas, Petronėlė Gerlikienė, Vilmantas Marcinkevičius, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Arvydas Šaltenis, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai. Kadangi tokią tematiką okupacijos sąlygomis perteikti itin sudėtinga, iki Nepriklausomybės į tai besigilinusiam menui būdinga daug ką užšifruoti, t. y. pasitelkti metaforas, alegorijas.

Daug Lietuvos menininkų įkvėpimo sėmėsi ir iš kasdienio gyvenimo, tarp jų – Antanas Gudaitis, Saulutė Stanislava Kisarauskienė, Kostas Dereškevičius, Eglė Ridikaitė, Vygantas Paukštė. Matyt, vienas iš labiausiai dėmesį patraukiančių šios plačios temos darbų – brolių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų tapyta Alytaus vaikų namų globotinių realistinių portretų serija. Čia nepamatysi romantizavimo ar glamūro: blyški oda, rausvos kambarinės šlepetės ar treningai – Gataveckai ištikimi realybei. Šį emocionaliai paveikų projektą jie kūrė apie dvejus metus. Beje, šie menininkai yra tarp jauniausių parodoje eksponuojamų kūrėjų. Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į videomeno darbus: ypač į Eglės Rakauskaitės „Gariūnus“ (2002) ir Dariaus Žiūros „Veidus“ (2011). Pirmajame menininkė domisi neįprasta šios triukšmingos prekyvietės trauka, o antrajame projekte susiduriame su skausmingai iškalbingais stoties prostitučių žvilgsniais.

Galiausiai apie kontrolės praradimą greitai kintančioje realybėje pasakoja Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus, Raimundo Sližio, Andriaus Zakarausko, Jono Jurciko, Elvyros Kairiūkštytės, videomenininkų Jurgos Barilaitės, Evaldo Janso, Andriaus Kviliūno ir kitų darbai. Jei norite išvysti šį tą tikrai neįprasto, nepraleiskite E. Janso pseudodokumentinio kūrinio „Būti išstatytam“.

MO muziejuje visos parodos reguliariai keisis: didžiosios – dukart per metus, mažosios – tris ar keturis. Kaip sako M. Ivanauskienė, MO muziejus yra didelis eksperimentas ir prie modernaus meno lietuviai bei užsienio svečiai bus pratinami įvairiais būdais. Taip pat į parodas pakvies ne po kartą, kad kaskart pažvelgtume vis nauju žvilgsniu. Laiko neturintiems miestiečiams sukurtas formatas, kai galima užbėgti papietauti ir kartu patyrinėti parodą. „Pasimatymas su meno kūriniu“ meno gerbėjus pakvies į susitikimus su įdomiais įvairių sričių profesionalais pasikalbėti apie jų mėgstamus modernaus meno kūrinius. Trečiadieniais bus rengiamos išvykstamosios paskaitos, kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį, vėlyvais vakarais, MO muziejuje karaliaus muzika ir linksmybės (beje, penktadieniais bus dirbama iki 22 val., kad prieš džiaugdamiesi darbo savaitės pabaiga miestiečiai turėtų progą pasidomėti menu), o sekmadieniais muziejuje bus laukiamos šeimos – čia netrūks smagių užsiėmimų vaikams. Paminėtina, kad reguliariai vyks ir kino vakarai.

„Mūsų tikslas – kad MO muziejus taptų gero laisvalaikio vieta ir suburtų skirtingų interesų žmones, kurie rastų sau patrauklią formą dalyvauti muziejaus gyvenime, – apibendrina MO direktorė. – Dar atkreipčiau dėmesį, kad po atidarymo muziejuje laukia dviejų reikšmingų instaliacijų pristatymai. Taip pat paminėčiau edukacinę į mokyklas orientuotą veiklą: bandomosios pamokos jau įvyko, o po atidarymo to imsimės visu tempu.“

Viskas skamba daug žadančiai, bet kirba klausimas – kiekgi nacionaliniam menui dedikuotame muziejuje bus tarptautiškumo? M. Ivanauskienė patikina, kad nors kolekcija sudaryta išimtinai iš lietuvių menininkų darbų, o atidarymo parodoje eksponuojami vien lietuvių kūriniai, su kitų valstybių autoriais lankytojai bus supažindinami: „Pirmoji paroda – kaip kolekcijos parašas, bet jau į kitą planuojame įtraukti ir kitų šalių menininkų darbų. Svarbu, kad lietuvių modernus ir šiuolaikinis menas dalyvautų diskurse su užsienio autorių kūriniais.“

O dėl ne Lietuvoje kuriančių lietuvių menininkų? Ar jiems taip pat atsiras vietos MO muziejaus kolekcijoje? Pasak M. Ivanauskienės, nors artimiausių metų strategijoje planų kaupti išeivijos menininkų darbų nėra, šis klausimas atviras. Visgi bent šiuo metu neatrodo, kad tai būtų problema. Tokį meną į Lietuvą grąžina kiti kolekcionieriai, pavyzdžiui, Rolandas Valiūnas.

Svarstoma ir apie lietuvių kūrinių eksponavimą kitų šalių muziejuose. Vis dėlto tai nulems MO muziejaus finansinės galimybės. Profesorės R. Jurėnaitės nuomone, lietuvių modernus ir šiuolaikinis menas neabejotinai būtų įdomus užsienio auditorijoms. Kol kas nesugebame panaudoti Lietuvos kultūrinio potencialo – juk neįmanoma pripažinti to, ko nepažįsti. Dėl to reikėtų rengti svarbių lietuvių kūrėjų parodų kitose šalyse, sudaryti geresnes sąlygas pažinti nacionalinį meną tiek paprastiems žmonėms, tiek tyrėjams. Nors turime tokių tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų kaip Deimantas Narkevičius, kitų vertinamų menininkų, to nepakanka. Vien logistiniu aspektu parodas užsienyje surengti nelengva, tad valstybė turėtų prie to aktyviau prisidėti: „Pati esu surengusi lietuvių kūrėjų parodų užsienyje ir visada iniciatyvą parodydavo, materialiai paremdavo kitos šalys. Esame tiek laiko nepriklausomi, tad tokia situacija nebėra normali. Dabar viskas pasibaigia pasirodymu Venecijos bienalėje. Be finansavimo, Lietuvai trūksta strategijos. Butkai turėjo strategiją surinkti kolekciją ir atidaryti muziejų – šiandien jau jį turime. Toks požiūris reikalingas ir valstybei.“

 

Šiaurės Atėnai

Publikuota 2018 10 24

http://www.satenai.lt/2018/10/24/ka-atnes-mo-muziejaus-atidarymas/

„Leitis”, apdainuojantis padavimų Lietuvą

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „leitis“Turiu prisipažinti, kad džiaugiuosi šiuo filmu. Ne, ne todėl, kad manyčiau, jog jis itin geras. Tiesa ta, kad laikau kumščius už kiekvieną lietuvišką filmą, o ypač tą, kuris nepabūgsta lįsti į istorines temas. Taigi, pirmiausia sveikinu „Leičio“ kūrėjus dėl drąsios avantiūros.

Lietuvos kinui reikalingi tokie filmai. Kaip pabrėžia kūrybinė komanda, nuo 1972 m., po „Herkaus Manto“, mūsų kinematografininkai nebesukūrė jokios kino juostos apie viduramžių Lietuvą. Sveikintina, kad šią spragą stengiamasi užpildyti.

XIII a. vidurio Lietuvoje – dar iki Mindaugo laikų – du pasienio kariai kaip žvalgai pasiunčiami išsiaiškinti apie priešų kariuomenės pajėgumus, sužinoti planus. Mūšių nuojauta tvyro ore. Vienas jų – leitis – užgrūdintas elitinis karys, kitas – pirmą kartą keliaujantis į tokį žygį. Beje, ne itin dėl to trykštantis entuziazmu.

Andriaus Bartkaus režisuota juosta – kelio filmas. „Leitis“ prasideda nuo iškeliavimo, baigiasi – nuvykus į tikslą. Svarbiausia yra kelionė, o ne pasiektas tikslas. Vis tik ši kelionė yra ne tik geografinė, o kliūtys – ne tik upės ir sunkiai peržengiami brūzgynai. Tai – jaunuolio įšventinimas į suaugusius karius, jo branda nuo savimi nepasitikinčio vaikyščio iki narsaus kario.

Rustenis (akt. Andrius Povilauskas) Kantigirdui (akt. Kęstutis Cicėnas) yra tarsi vedlys ar mokytojas, padedantis nugalėti išbandymus, perteikiantis senovės lietuvių gyvenseną ir prireikus sugrąžinantis nepatyrusį jaunuolį į teisingą kelią. O senovės baltams teisingas kelias tas, kuriam pritaria dievai. Jei kantriai stebėsi gamtą, rasi dievų siųstus ženklus. Vis tik filme neapsiribojama vien ženklais – čia galima sutikti ir pačius dievus ar kitas mistines būtybes. Šis, rodos, toks natūralus realaus ir mitologinio pasaulio susiliejimas žavi ir padeda pajusti mūsų protėvių pasaulėžiūrą.

Ne veltui filmo kūrybinė grupė daug dėmesio skyrė pabrėžti gamtos grožiui. Ji – tarsi trečiasis tylus veikėjas, nutiesiantis tolesnius žvalgų žingsnius tolyn ir pakeliui atskleidžiantis nuostabias ar gąsdinančias paslaptis. Vienas didžiausių „Leičio“ privalumų yra tas, kad sugebėta vizualiai nuostabiai parodyti Lietuvos gamtą (mano, kaip lietuvės, akys džiaugiasi, o siela džiūgauja tai stebint). Kadangi dėl siužeto per daug galvos sukti nereikia (ne itin daug kas įvyksta), galima be sąžinės graužaties medituoti ir mėgautis ta apgaubiančia žaluma.

Nors „Leitis“ atrodo pastrigęs tarp solidžios istorinės juostos ir šiuolaikinio „blizgučiais“ žiūrovo dėmesį kaustančio muzikinio klipo, jį galima pagirti už tai, kad bendradarbiavimas su įvairių sričių mokslininkais ar gyvosios istorijos klubu „Leitgiris“ mums, žiūrovams, leido ekrane išvysti „tikrą dalyką“. Kitaip tariant, ne pigias butaforijas, o pagal to meto pavyzdžius atkurtus daiktus – aprangą, ginklus bei kita (taip pat ir garsusis laumių šokis savyje talpina daugybę prasmių bei simbolių).

Man „Leitis“ panašus į asorti ar koliažą. Čia rasi visko: ir tikrų brangakmenių, ir pigių plastmasinių blizgučių. Kartais taip ir nesupranti, o kodėl čia tas ar anas įdėta – juk prie istorijos mažai teprisideda, tik blaško? Paskui ir nutinka taip, kad, kai paklausia, kas gi vyko tame „Leityje“, sunkiai ir suformuoluoti begali…

Nori nenori ši kino juosta primena studentų paskutinėmis naktimis karštligiškai rengiamus bakalauro darbus: iš pradžių dirbama pavyzdingai, stengiamasi nugludinti kiekvieną smulkmeną, bet, pritrūkus laiko, tiesiog stengtasi pabaigti. Nors nuoširdžiai džiuogiuosi pasirodžiusiu „Leičiu“, vis tik – kaip ir studentams – jiems keleto naktų pritrūko.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2018/07/leitis-apdainuojantis-padavimu-lietuva

TDO suteikia priemones nacionaliniams pokyčiams

13524419_1503005419725690_2012936022298149716_nKuo Tarptautinė darbo organizacija (TDO), vienijanti beveik visas pasaulio valstybes, gali padėti Lietuvos darbuotojams? Kaip gyvenimus keičia Tarpautiniai darbo standartai ir kuo grindžiama Tarptautinės darbo organizacijos įtaka? Dar svarbiau – kaip TDO užnugariu gali pasinaudoti profesinės sąjungos? Apie visa tai kalbamės su TDO Darbuotojų veiklos Darbuotojų biuro (ILO ACTRAV) Tarptautinių darbo standartų ir teisės klausimų specialiste Claire La Hovary.

***

LPSK: Kuo Tarptautinė darbo organizacija gali padėti gerinant darbuotojų padėtį?

C.H.: TDO yra vienintelė pasaulinė organizacija, besikoncentruojanti į darbo problematiką. Įdomu, į jos įtaką žiūrėti ne tik per nacionalinę prizmę, bet ir iš globalios perspektyvos. TDO yra organizacija, ginanti visų pasaulio darbininkų teises. Nacionaliniu lygiu taip pat juntamas jos poveikis. Pavyzdžiui – per šalių teisinę bazę. Valstybių ratifikuotos TDO konvencijos tampa nacionalinės teisės dalimi, veikia bylų baigtį. Sakyčiau, profesinėms sąjungoms tai yra naudingas įrankis, padedantis inicijuoti nacionalinius pokyčius.

LPSK: Kas yra Tarptautiniai darbo standartai ir kodėl jie svarbūs?

C.H.: Tarptautiniai darbo standartai yra TDO konvencijos, rekomendacijos ir protokolai, nuo 1919 m. priimti socialinių partnerių TDO rėmuose.

TDO konvencijos yra tarptautinėje teisėje privalomos sutartys. Jų nuostatas valstybės įsipareigoja perkelti į nacionalinę teisę ir praktiką. Rekomendacijos gali būti atskiros arba parengtos kaip konvencijų priedas. Jos – tai politinės gairės, patarimai kaip šalims įgyvendinti ratifikuotas TDO konvencijas. Protokolai yra tokios pat teisinės vertės kaip sutartys, bet jie eina kaip konvencijų priedai. Iš viso TDO yra priėmusi 6 protokolus. Pavyzdžiui, prie 29-osios TDO konvencijos, skirtos priverstiniam darbui, pridėtas protokolas dėl prekybos žmonėmis. Taigi, protokolai yra tarsi konvencijų atnaujinimas, patobulinimas.

LPSK: TDO negali paskirti sankcijų valstybėms net dėl ratifikuotų konvencijų pažeidimų. Kaip tada daryti įtaką šalių vidiniams procesams, susijusiems su darbo rinka?

C.H.: TDO yra specializuota Jungtinių Tautų Organizacijos agentūra ir neabejotinai turi svorio tarptautinėje politikoje. Jos narėmis yra 187 valstybės. Be to, TDO yra trišalė ogranizacija, kur dėl sprendimų susitaria darbuotojų, darbdavių ir vyriausybių atstovai. Vadinasi, nors TDO ir nesiima sankcijų, vis tiek turi įtakos. Kiekviena priimta TDO konvencija, rekomendacija ar protokolas formuoja darbą pasaulyje, numato bendrus slenksčius valstybėms. Kitas įtakos šaltinis – TDO priežiūros organai, kurie rūpinasi, kad konvencijos ir protokolai būtų tinkamai įgyvendinami, aiškinasi galimus jų pažeidimus. TDO išvados gali lemti nacionalinių teismų sprendimus, suteikti papildomą įrankį profesinėms sąjungoms reikalauti palankesnės situacijos darbuotojams.

Taip pat pažeidėjos spaudžiamos, gėdinamos TDO viduje. Nors tai neatrodo drastiška bausmė, yra gana svarbu. Juk nė viena valstybė nenori būti badoma pirštais tarptautinėje erdvėje ir kritikuojama dėl prastos situacijos. Taip pat niekas nenori darbininkų keliamų neramumų, reikalaujant paaiškinti, kodėl jų esminės teisės negerbiamos ar situacija jų šalyje yra blogesnė nei kitur.

Yra daug įvairių būdų, kaip TDO gali prisidėti prie teigiamų pokyčių pasaulyje. Pavyzdžiui, gavus skundą dėl Fidžio, nusiųsta aukšto lygio trišalė TDO misija. Situacija buvo siaubinga: įstatymai nuolat pažeidinėjami, profesinių sąjungų nariai siunčiami į kalėjimus… Socialinis dialogas nebegalėjo padėti. Šiai misijai pavyko ištraukti situaciją iš aklavietės: ne kokie nors tarnautojai, o darbdavių atstovai kalbėjo su vietiniais darbdaviais, misijoje dalyvavęs ambasadorius aiškinosi su vyriausybe… Tai tapo postūmiu atkurti dialogą.

LPSK: Kaip suprantu, kai šalys rašo skundus TDO, vien jau tai yra gera spaudimo priemonė?

C.H.: Gali būti. Pavyzdžiui, profesinėms sąjungoms galėtų būti aktualus skundas dėl konvencijos dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas pažeidimo. Be to, juk kiekvieną skundą galima atsiimti. Taigi, jei vyriausybė išvis nesiteikia derėtis, skundas TDO išties gali padėti normalizuoti padėtį. Aišku, tuo nereikia piktnaudžiauti.

LPSK: Jei Lietuva norėtų pateikti skundą, kaip tai padaryti? Kokios to procedūros?

C.H.: Pirmas be galo svarbus dalykas – nusiųsti konkretų raportą TDO Ekspertų komitetui dėl konvencijų ir rekomendacijų taikymo, paaiškinant situaciją ir kodėl manoma, kad atitinkamoje šalyje yra pažeidimų (t. y. kokie yra teisinės bazės ir praktikos neatitikimai). Komitetas gali pakomentuoti skundą, o tada vyriausybė turės atsakyti į profesinių sąjungų kritiką. Antra galimybė – parašyti skundą ir pateikti TDO Asociacijų laisvės komitetui. Taip pat yra trečioji galimybė – skųstis pagal Konstitucijos 24 straipsnį dėl TDO konvencijų nesilaikymo. Tiesa, ši yra veikiau politinio pobūdžio ir nėra plačiai naudojama. Taigi, ką rinktis? Tai priklauso nuo konkrečios problemos.

Profesinei sąjungai pateikiant skundą, būtina nurodyti, kokiu TDO mechanizmu norima panaudoti. Reikia žinoti, ko tiksliai norima pasiekti ir ar tai tikrai to komiteto galioje. Jei kreipiamasi į Asociacijų laisvės komitetą, skundas turi būti susijęs su TDO dėl konvencijos dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo principais. Jei to nebus – komitetas skundo tiesiog nenagrinės. Nepamirškite, kad komitete nėra kalbama su skundą pateikusia profesinė sąjunga, o dirbama su gauta informacija, papildomų duomenų ar patikslinimų prašoma elektroniniais laiškais. Mano patarimas būtų pateikti kuo daugiau detalios informacijos, remiantis konkrečiais įvykiais, nurodant faktus, darboviečių pavadinimus, žmonių pavardes ir kita. Kitaip tariant, kuo daugiau konkretaus skundo turinį pagrindžiančios informacijos. Kuo išsamiau parengti pirmąjį skundą, aktualu pačioms profesinėms sąjungoms. To nepadarius, skundo nagrinėjimas gali išsitęsti – pateikiant papildomos medžiagos, komitetas kiekvienąkart turės naują informaciją siųsti atitinkamai vyriausybei dėl šios atsakymo.

Skundo nagrinėjimo trukmė priklauso nuo konkrečios problemos, bet 1-1,5 metų būtų įprasta trukmė. Kuo geriau padaromi namų darbai, tuo mažiau laiko sugaištama vėliau.

LPSK: Ar profesinės sąjungos privalo prieš skųsdamosi TDO apie tai pranešti socialiniams partneriams?

C.H.: Tokios pareigos nėra. Be to, prieš skundžiantis TDO, nereikia būti išnaudojus nacionalinių mechanizmų (nors tai patartina). Vis tik skundas TDO dažniausiai naudojamas kaip paskutinė galimybė, pasiekus aklavietę.

LPSK: Palyginus Baltijos šalys nėra aktyvios naudojantis TDO procedūromis. Ką tai reiškia?

C.H.: Tai tiesa. Apskritai yra didelių skirtumų tarp valstybių aktyvumo naudojantis TDO suteikiamomis priemonėmis. Pavyzdžiui, Komitetas dėl asociacijų laisvės gauna daug nusiskundimų iš Amerikų – ypač iš Lotynų Amerikos. O, štai, iš Afrikos gaunama kur kas mažiau skundų, nors ten irgi netrūksta problemų. Geriausias scenarijus – šalys nesiskundžia, nes nėra didelių problemų arba jas pavyksta išspręsti viduje. Vis tik dažnai naudojimosi TDO mechanizmais aktyvumas neparodo tikrosios situacijos. Gal kai kurios šalys tai dažniau pasitelkia, nes jose yra daug žmonių gerai susipažinusių su šia galimybe, mokančių pasinaudoti atitinkamos procedūromis. Taip pat iš kai kurių kraštų, kur tikrai yra problemų, gali būti gautas vos vienas kitas skundas. Iš šio aspekto negalima daryti toli siekiančių išvadų.

LPSK: Ačiū už pokalbį.

„Didžioji kometa“: linksmybės grėsmės akivaizdoje

XIX amžiaus Rusijoje visi rašo laiškus. XIX amžiaus Rusijoje dailios moterys atvirus kaklus puošia perlais ir prabangiomis suknelėmis plazda į operą. XIX amžiaus Rusiją graso užpulti Napoleono armija, bet Maskvai tai nerūpi – čia mezgasi meilės intrigos, liejasi degtinė ir dūžta likimai.

Štai į tokį pasaulį žiūrovus nukelia Keistuolių teatro scenoje pristatytas naujas lietuviškas miuziklas „Didžioji kometa“. Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“ motyvais sukurtas, jaunosios kartos režisieriaus Viliaus Malinausko režisuotas miuziklas mus įtraukia į dvi paralelias istorijas. Pirmoji – apie nelaimingą meilę, antroji – apie egzistencinę krizę išgyvenantį aristokratą Pjerą Bezuchovą (akt. Tomas Žaibus).

Jauna ir daili Nataša Rostova (akt. Indrė Anankaitė) su drauge Sonia (akt. Liucija Nanartavičiūtė) atvyksta į spindinčią Maskvą. Nors Nataša senokai susižadėjusi su mylimu Andrėjumi, ištaigingoje sostinėje netrunka pamilti kito. Juk jos mylimas Andrėjus, kaip ir artėjantis karas, kažkur toli…

Prisipažinsiu, pagrindinės veikėjos – jaunos ir dailios Natašos – personažą pamėgti sudėtinga. Naivi, nepastovi, dramatiška ir kaprizinga. Ji ta, kuri ilgametę meilę lengva ranka iškeitė per keletą dienų, patekusi į paviršutiniško gražuolio, mėgstančio pinigus ir moteris, Anatolijaus (akt. Andrius Bartkus) tinklus.

Nors miuziklo kūrėjai, pristatydami miuziklą, ne kartą akcentavo romantiką, tai ne tas dalykas, kuris labiausiai krenta į akis. Kaprizingas lengvabūdiškumas – taip, ciniškas egoizmas – taip, išradingas bėgimas nuo tikrovės – irgi taip. Miuziklas „Didžioji kometa“ veikiau yra tragikomiškas, o ne romantiškas. Beveik visi personažai veikia impulsyviai, vaikydamiesi vienokio ar kitokio malonumo. Nesvarbu, ar tai būtų meilės romanai, kvailos dvikovos, alkoholis ar aukštuomenės vakarėliai.

Prisipažinsiu ir antrą dalyką, mano simpatijos keliauja ne pagrindiniams atlikėjams, o Soniai ir Balagai (akt. Justinas Stanislovaitis). Vienas įsimintiniausių yra būtent Sonios numeris, kuriame ji pasakoja, kad nesvarbu, jei ir prarastų draugę, ji ją apsaugos nuo savęs pačios. Na, o Balaga yra tas komiškas personažas, kuris ne tik pagyvina, bet ir padeda supinti miuziklo naratyvą. J. Stanislovaičio įkūnytas Balaga neveikia kažko svarbaus, jį ištrynus „Didžiosios kometos“ istorija vargiai pasikeistų, bet be jo išdaigų būtų prėskiau.

Džiugu, kad kūrybinei grupei pavyko sukurti dinamišką reginį ir atskleisti to meto Rusijos aukštuomenės įpročius, manieras ir prieškarines nuotaikas. Į šiuolaikinį miuziklo pastatymą gražiai įsipaišė įvairūs akcentai iš tuometės Rusijos visuomenės gyvenimo: skambėjo lengvai atpažįstamos rusiškos melodijos, žiūrovai išvydo ir fiziškai sudėtingų tradicinio rusiško šokio epizodų. Šioje vietoje vertėtų paminėti, kad „Didžiosios kometos“ muzikos konsultantas buvo Vitalij Neugasimov, scenoje grojo Paulius Matuzas (muzikinė klaviatūra), Bogdan Voicinovič (akordeonas), Salvijus Žeimys (mušamieji), o choreografiją kūrė Erika Vizbaraitė.

Vis tik gaila, kad dalis miuziklo veikėjų atrodo tarsi be vietos. Taip, galbūt jie įdomūs, bet iki pat pabaigos taip ir nesupranti, kodėl jie svarbūs pasakojamai istorijai? Norėtųsi, kad kai kurie personažai būtų geriau išvystyti ir labiau įpinti į pasirodymą.

Bet kuriuo atveju smagu stebėti jauną teatrą. Kartais jis netašytas ar iki galo nesustyguotas, bet visada energingas ir nuoširdus. Šis miuziklas – ne iki smulkmenų apgalvotas šedevras, bet jo žiūrėti nepabosta.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2018/05/didzioji-kometa-linksmybes-gresmes-akivaizdoje

(Ne)vaikų žaidimai: per šeimą apie visuomenę

Spektaklis-jaunimui-„Nevaikų-žaidimai“-400x267Alytaus miesto teatras, kviesdamas į pagal Herkaus Kunčiaus pjesę sukurtą ir Alberto Vidžiūno režisuotą spektaklį „(Ne)vaikų žaidimai“, nesiruošia vynioti žodžių į vatą. Tai – visuomenės satyra, o kartu – ir aplinkos sopulių fiksavimas. Juk ligą pirmiausia reikia įvardinti, kad būtų galima paskirti tinkamus vaistus.

Visuomenės vaizdavimas per šeimą – gana populiarus pasirinkimas. Ją galima skirtingai vartyti ir įtaigiai perteikti įvairias idėjas. Pavyzdžiui, ką tik Valstybiniame jaunimo teatre pristatytas vengrų režisieriaus Arpado Shillingo spektaklis „Autonomija“ pasirenka tą pačią idėją, tačiau ją pasitelkia kitaip nei „(Ne)vaikų žaidimai“. Jei pastarajam kūriniui labiausiai rūpi socialinės problemos, susvetimėjimas, degradacija, „Autonomija“ koncentruojasi į istorines tautos traumas, vis dar dominuojančią patriarchalinę visuomenės santvarką, kartų konfliktus.

Spektaklyje „(Ne)vaikų žaidimai“ žiūrovus pasitinka aptriušusiame bute gyvenanti standartinė nelaiminga šeima. Išgeriantis tėvas (akt. Jonas Gaižauskas), nervinga mama (akt. Eglė Juškaitė) ir nuo socialinių tinkle priklausoma dukra (akt. Eglė Kordiukovaitė). Kartu taip pat gyvena sena močiutė ir augintinis. Toks fainas, visas namiškių nuodėmes ir gėdas iš šono stebintis susidvejinusios asmenybės šuo Džekas. Nežinau, ar čia įsijungė gyvūnų mylėtojos genas, bet šiame spektaklyje didžiausią įspūdį paliko būtent jis. Džekas yra tarsi vinis, prie kurios prikalti savo retai susikertančiomis trajektorijomis juda šios šeimos nariai. Jį žaviai įkūnija aktoriai Eugenijus Rakauskas ir Vincas Vaičiulis.

Tarp gydančios kritikos ir klišių

Personažai skausmingai stereotipiški. Nors emocijų daug, nubaltinti veidai ir sterilūs drabužiai tarsi pabrėžia jų anonimiškumą ir primena, kad tokią šeimą rastume kone kiekviename šalies daugiabutyje. Panašius veikėjus nuolat matome šalies žiniasklaidoje, apie tokių anonimų užimtumo skatinimą ir blaivinimą kalba Lietuvos politikai ir būtent tokie beveidžiai rašo piktus komentarus po „Delfi“ straipsniais. Jie pasyvūs ir neišsilavinę. Dėl jų sunkumų kalti visi kiti, tik ne jie. Net ne visai svarbu, kas tie jie, – laiptinės kaimynai, praeiviai, nusipelnę būti apspjauti, ar Seimas.

Kas blogiausia – ydos su žmonėmis nemiršta, o kaip paveldimos ligos pereina naujiems šeimininkams – vaikams. Ir taip be galo, kol – galbūt – pagaliau bus išspręstos.

Įdomiai vis kartojamas kryžiažodžių sprendimo motyvas. Kuo skurdesnis žodynas – tuo arčiau dugno. Tarsi pabrėžiama, kad be kalbos supanašėji su gyvuliu (neįsižeisk, Džekai). Tada tau nebesvarbu, kuo skiriasi Čiurlionis nuo Pilsudskio – kad tik reikalingas raidžių skaičius būtų.

Negali sakyti, kad spektaklis nustebino. Taip jau būna: kai žongliruoji stereotipais, tampi nuspėjamas. Nedėkinga užduotis laviruoti tarp taiklios visuomenės kritikos ir klišių. Šįkart akį labiau traukia ne turinys, o forma. Aktoriai vaidina gerai, spektaklis vizualiai patrauklus (scenografiją ir kostiumus sukūrė Artūras Šimonis; videomenininkai – Alius Mikelionis ir Agnė Marcinkevičiūtė), taip pat pasitelkiamos skirtingos raiškos priemonės (pamatysime net gabalėlį šešėlių teatro!).

Kūrinio pavadinimas „(Ne)vaikų žaidimai“, tad kur tie vaikai? O vaikai po balkonu žaidžia šeimą, daktarus ir rezga planus, kaip atsikratyti priešais. Kaip ir baisu, na, bet viskas jau kažkur anksčiau girdėta ir matyta. Tiesą sakant, vaikų linija silpnesnė ir, nors ten įvykių daugiau, dominuoja suaugusieji bei jų sąlytis su aplinka. Vis tik patirtis scenoje daro savo. Be to, ir jų problemos gerokai įdomesnės.

Šiek tiek nuvylė istorijos išrišimas. Nors galima sutikti, kad tai – paskutinis makabriškumo akcentas ir moralinio žlugimo štrichas, tai sukelia ne šoką ar emocingą pasipiktinimą, o nustebimą – „na ir kas“? Nors pabaiga baisi, bet iki jos nėra tinkamai privesta – ji žiūrovams nesukelia tų jausmų, kokių tikėtumeisi. Viskas nutinka per greitai ir per lengvai. Norėtųsi, kad režisierius labiau pakankintų žiūrovus, ilgiau mus pavedžiotų už nosies.

Bet kuriuo atveju, „(Ne)vaikų žaidimai“ – tai žvilgsnis į nemalonų savo atvaizdą veidrodyje. Jau vien dėl to vertėtų jame apsilankyti. Norint spręsti problemą, pirma ją reikia aiškiai matyti.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2018/03/nevaiku-zaidimai-per-seima-apie-visuomene

„Cinkas“: apie tiesą, kurios bijome

Ar yra kas labiau gąsdinančio nei žmonės?“, – vienoje savo dokumentinės prozos knygų klausia 2015 m. Nobelio literatūros laureatė Svetlana Aleksijevič.

Šis klausimas vis atkakliai prasismelkia į padrikusias mintis bei sutirština ir taip jau įaudrintas emocijas. Vieno stipriausių Lietuvos režisierių Eimunto Nekrošiaus naujas spektaklis „Cinkas“, paremtas rašytojos iš Baltarusijos S. Aleksejevič knygomis „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“, verčia jaustis nepatogiai, nuliūsti, o ne vienoje vietoje ir sugniaužti kumščius.

Žiūrovai atsiduria emocijų amerikietiškuosiuose kalneliuose. Net jei norėtum išlipti, negali. Po keistokos (ir net erzinančios) pradžios spektaklis vis labiau įtraukia ir nebepaleidžia iki pat pabaigos. Tiesą sakant, mintys prie „Cinko“ nejučia grįžta dar ir dar kartą jau seniai jam pasibaigus. Vis tik tai – ir mūsų istorija.

Iš balsų choro išgryninta tiesa

Dvi ašys, ant kurių suvertas „Cinkas“, neginčytinai emociškai paveikios – karas Afganistane ir Černobylio atominė katastrofa. Auditorijai nekonstruojamas vienas naratyvas, bet leidžiama išgirsti daug tragiško likimo herojų: karius, motinas, nukentėjusiuosius nuo Černobylio katastrofos… Taip pasakojimas po pasakojimo paišomas bendras nuslėpti bandyto Sovietų Sąjungos gyvenimo paveikslas.

Kūrinyje kančia, prievarta, gėda, kaltė, mirtis ir beprotybė keis viena kitą, jungsis, užgoš ir paaštrins. Abu kūrėjai drąsiai žvelgia į tamsiąją žmonijos pusę. Šis pasaulis žiaurus, neteisingas, o dažnai ir beprasmis. Tiek kančios, tiek sulaužytų likimų ir dėl ko? Dėl kažkokių svetimų tikslų ar abejotinų miglotų idealų? Kare miršta ir žudo ne tie, kurie nusprendžia kariauti, o daugiausia jauni žmonės, anksčiau net negirdėję apie tas vietas, kur liejo kraują. Daug žuvusių ir daug, kurie tada norėtų būti žuvę. Karo baisumai kare nesibaigia. Jie persekioja karius, apnuodydami jų gyvenimus dar ilgus metus.

Matyt, vyresniajai ir jaunajai kartai „Cinkas“ kels nevienodas emocijas ir sudėlios skirtingus spektaklio akcentus. Gal daliai auditorijos tai bus tik gerai sukonstruotas įtaigus kūrinys, tačiau kitiems – jų pačių gyvenimų atgarsiai. Juk daug kam teko tarnauti sovietinėje armijoje ar išgąstingai graibyti informaciją apie Černobylio avarijos mastą, o vėliau – išgirsti siaubingų istorijų apie jos pasekmes.

Visą šį netvarkingą balsų chorą apjungia vienas veikėjas – šarminga aktorė Aldona Bendoriūtė, įkūnijanti pačią S. Aleksejevič, keliaujančią tarp savo personažų. Įdomus E. Nekrošiaus sprendimas greta herojų istorijas įjungti pačios metraštininkės dramatiškas patirtis. S. Aleksejevič darbai, demaskuojantys nepatogią sovietinę realybę, ne kartą iššaukė daug nepasitenkinimo, kritikos ar net atviro pykčio ir grasinimų. Nuo jos daug kas nusisuko, ėmė laikyti kone prieše…

Tiesa ne visiems yra vertybė. Daug kas norėtų jos nežinoti ir gyventi pompastiškos propagandos apie narsius didvyrius, savo iliuzijų pasaulyje. Įdomu: rašytojos istorija atskleidžia vis dar gajų buvusių sovietinių respublikų visuomenių simptomą – dar nepakankamai reflektuota ir susitaikyta su savo istorija.

Ar verta apsilankyti?

Cinkas“ yra paveikus spektaklis, sukurtas pagal unikalią medžiagą. Puikus Lietuvos teatro režisierius prakalbino Nobelio literatūros premijos laureatės knygų puslapius. Turime dvigubą kokybės ženklą. Dar daugiau – tai nėra fantazijos vaisius, o po tyrimo išgrynintos tikrovės pavaizdavimas, taigi, tai įdomu ne tik iš meninės, bet ir istorinės, dokumentinės pusės. Dėl to E. Nekrošiaus spektakliu galėtų susidomėti ir reti teatro salių lankytojai.

Galime pasimėgauti ir geru aktorių darbu. Charizmatiška pagrindinio vaidmens atlikėja A. Bendoriūtė išpildo savo užduotį ir ne tik sukuria pulsuojantį personažą, bet ir organiškai, tarsi miklus dirigentas, į harmoningą melodiją sujungia skirtingus instrumentus. Įtaigūs ir kitų aktorių scenoje kuriami vaidmenys.

Spektaklis psichologiškai nelengvas, tačiau tai neabejotinai ryškus darbas.

Valstybinio jaunimo teatro nuotrauka

„Apsėdimas“: netikinčiojo prasmės šauksmas

Pamatyti pagal Fiodoro Dostojevskio kūrinį padoriai pastatytą spektaklį – puiki, deja, retoka patirtis. Šįkart tokią dovaną žiūrovams įteikė režisierius Povilas Makauskas ir jaunieji aktoriai Vainius Sodeika, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas, Iveta Raulynaitė ir Andrius Alešiūnas.

Pagal kultinę knygą „Broliai Karamazovai“ pastatytas spektaklis išlieka ištikimas rašytojo stiliui ir filosofijai. Jis pasižymi stipriu psichologizmu, gilinimusi į egzistencinius ir tikėjimo klausimus bei aštriu alternatyvių požiūrių susidūrimu. F. Dostojevskiui savo kūriniuose meistriškai pavyko pavaizduoti to laikmečio pasimetimą ir blaškymąsi po Dievo praradimo bei chaotiškas paieškas kuo jį pakeisti. Tokių emocijų nestigs ir visame „Apsėdime“.

Veikėjai šiame spektaklyje tvarkingai nesirikiuoja tarp gėrio ir blogio linijų – netgi sunku suprasti, kas morališkai teisus. Vis tik žiūrovams neliepiama pasirinkti – jie pakviečiami pabandyti suprasti kiekvieną iš jų.

„Apsėdime“ nerasite galantiško didvyriškumo, epinės pergalės prieš blogį ar tikros meilės istorijos. Trys broliai Karamazovai – brutalus karys, ateistas, trokštantis prasmės, ir geraširdis būsimas vienuolis – nesutverti būti laimingais ar bent jau ramiai gyventi. Jų giminės palikimas kitoks. Ramybė aplenkia Karamazovų šeimą ir tuos, kurie atsiduria šalia jų. Jų gyvenimai – nesibaigiantys tiesos ir prasmės ieškojimai, laviruojant tarp kaltės, vilties ir beprotybės. Nors istorija tiesiog pulsuoja, audrų išorėje beveik nesimato – jos siaučia viduje.

P. Makausko spektaklyje kiekvienas aktorius turi sužibėjimo akimirkų, kada pademonstruoja, ką sugeba. Vis tik daugiausia matome ir tapatinamės su Vainiaus Sodeikos personažu Ivanu Fiodorovičiumi Karamazovu.

Nepaisant abejingos ir net arogantiškos povyzos, jo vidinis pasaulis pats jautriausias. Draskomas kaltės dėl tėvo žūties ir teisme dėl jo žmogžudystės apkaltinto vyresniojo brolio Dmitrijaus, jis klaidžioja po tirpstančių moralinių nuostatų labirintus ir po truputį slysta link beprotybės. Sulinkusi karščiuojanti į tamsų paltą įsisupusi žmogysta, su kančios ir nusivylimo išraiška veide. Būtent tuo galiausiai tampa arogantiškas intelektualas, teigęs, kad, šiame pasaulyje nelikus Dievo, „galima viskas“.

Išsekusiam Ivanui pasiekus savų jėgų ribą, jo laukia galutinis netikėjimo išbandymas – susitikimas su Velniu (vaidina A. Ašmonas). Nors šie išvargintos psichikos kliedesiai gerokai išsiskiria iš spektaklio estetinio konteksto, vis tik jų pokalbis intriguoja ir įtraukia. Tai primena dviejų patyrusių fechtuotojų staigius apsikeitimus kirčiais. Į keletą minučių sugebėta sudėti daugybę egzistencinių idėjų, sunkiasvorių argumentų už ir prieš tikėjimą, atskleisti žmogaus vidines kančias, jam netekus kelrodžio.

Įtaigus ir kūrinio antagonistas, kurį įkūnijo Gytis Laskovas. Jis – Karamazovų šeimos tarnas Pavelas Smerdiakovas, apkvaitęs nuo šiuolaikinių idėjų apie moralės lankstumą ir žmogui suteiktą galią pagal savo įgeidžius keisti pasaulį. Juk, jei „galima viskas“, nuodėmė ir bausmė už ją neegzistuoja.

Bene vertingiausia G. Laskovo įkūnyto personažo savybė – stiprios emocijos, sukeliamos stebėtojui. Pasišlykštėjimas, susierzinimas, pyktis, o galiausiai – gailestis. Paaiškėja, kad Smerdiakovas ne tiek daug skiriasi nuo visų gailimo Ivano Karamazovo. Juk jį veda panašios mintys ir principai kaip ir mūsų protagonistą. Tiesiog jis pasirenka žengti dar vieną žingsnį…

„Apsėdimas“ nepasižymi įmantriomis dekoracijomis ar išskirtiniais kostiumais, visgi į tokio pobūdžio spektaklius einama ne dėl to. Aktoriai su kaupu išnaudoja nedidelę erdvę ir palyginti kuklias dekoracijas. Antra vertus, tai ir privalumas – niekas neatitraukia dėmesio nuo to, kas šiame kūrinyje svarbiausia.

Spektaklis emociškai paveikus ir skatinantis reflektuoti. Jei nesibaidote intelektualiai sudėtingų kūrinių, „Apsėdimas“ turėtų patikti.