Septyniasdešimt metų lauktas atsiprašymas

AtsiprasymasJos buvo dar visai jaunutės, kai karas imperatoriškosios Japonijos armijos karių batais sutrypė jų likimus. Dabar jos – jau senutės. Vis tik senos žaizdos nesugijusios: net prabėgus daugybei metų, močiutės reikalauja atsiprašymo.

Režisierė Tiffany Hsiung dokumentinėje juostoje „Atsiprašymas“ jautriai atskleidžia skausmingą „paguodos moterų“, per Antrąjį pasaulinį karą tapusių japonų karių sekso vergėmis, istoriją. Oficiali Japonijos versija – „paguodos moterys“ tuo vertėsi savanoriškai. Visgi nemaža dalis jų buvo pagrobtos iš gatvių ar net tėvų namų ir įkalintos „paguodos stotelėse“.

T. Hsiung pasakoja apie tris dar gyvas močiutes: Gil iš Pietų Korėjos, Cao iš Kinijos ir Adelą iš Filipinų. Visų jų gyvenimai susiklostė skirtingai, bet visas moteris jungia siaubingos jaunystės traumos. Ką reiškia būti priverstai pasmaugti savo kūdikį, iš prievartos gimusį „paguodos stotelėje“? Kaip ištverti silpnai keturiolikmetei, kurios dėl karių atnešto užkrėtimo laukė keturios operacijos ir nevaisingumas? Kodėl pagrobta ir prievartauta mergina visą gyvenimą turi jaustis kalta, kad tapo auka ir slėpti savo kančias net nuo artimiausių žmonių?

Trys trapios senutės – trys tragedijos. O tokių istorijų galėtume skaičiuoti bent dešimtimis tūkstančių. Tiesa, joms dar pasisekė – jos išgyveno.

Nors daug kas norėtų, kad šis epizodas būtų ištrintas iš istorijos („apie tai mūsų istorijos knygose nerašoma“, – pripažįsta viena studenčių, klausiusių močiutės Gil kalbos Japonijoje), dar daugiau yra siekiančių atstatyti istorinę neteisybę. Daugybę metų nesiliauja to reikalaujantys protestai, bandymai spausti vyriausybę. Iš Japonijos reikalaujama pripažinti šį gėdingą epizodą, oficialiai atsiprašyti ir sumokėti kompensacijas aukoms – „kol dar yra ko atsiprašyti“.

Nors T. Hsiung labiau gilinasi į močiučių dabartį ir palyginti nedaug kalbama apie jų patirtas baisybes, „Atsiprašymas“ yra emocingas darbas. Ašarų, matyt, bus ne tik ekrane. Vis tik puiku, kad filmo herojės nėra rodomos tik kaip aukos – režisierė į jas žvelgia ne tik su atjauta, bet ir žavėjimusi. Nepaisant visko, jos atsitiesė ir tebedrįsta džiaugtis gyvenimu. To nekeičia nė Japonijos kraštutinių dešiniųjų užsipuolimai, apšaukiant jas pasipelnyti užsimaniusiomis prostitutėmis, ar įžeidžiantys radikalių Japonijos parlamento politikų pasisakymai.

„Atsiprašymas“ – dėmesio vertas darbas. T. Hsiung nepabūgsta atverti skausmingų Rytų Azijos žaizdų, taip sukurdama svarbų atminties paminklą visų „paguodos moterų“ kančioms. „Atsiprašymas“ – ne iš tų filmų, kuriuos žiūrėti malonu. Priešingai, jis liūdina, slegia ir pykdo dėl neteisybės.

Vis tik jis įsirėžia į atmintį.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/03/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-kino-pavasaris-septyniasdesimt-metu-lauktas-atsiprasymas

Ar artimieji žino, kaip juos myli?

Viena patalpa, trys žmonės ir daug šeimyninių skeletų spintose. Nors tai neskamba, kaip  geriausia vakaro pramoga, lenkų režisieriaus Pawelo Lozinskio filmas „Net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ neprailgsta.

„Net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ – idealus pasirinkimas psichologijos mėgėjams. Visas siužetas  vystomas psichoterapeuto Bogdano de Barbaro kabinete. Čia per sesijas jis bando padėti sunkiai susikalbančioms motinai (Ewa Szymczyk) ir dukrai (Hanna Maciąg).

Mes žinome tik tai, kas vyksta per vykstančias sesijas, – visa kita mums lieka paslaptimi. Kai visa istorija lipdoma iš pačių emocingiausių epizodų, poveikis žiūrovui kur kas didesnis.

Stebėtojo dėmesio neblaško ir aplinka, vyrauja minimalizmas. Koncentruojamasi į herojų žodžius, o dar labiau – į nutylėjimus. Stambiuose kadruose negailestingai fiksuojamas kiekvienas išraiškos pokytis, negailestingai stebima, ką išduoda pacienčių kūno kalba.

Darbas įtaigus, bet, matyt, labiausiai patraukia ne rezultatas, o sumanymas. Įdomu tai, kaip jis buvo kurtas. Čia laviruojama tarp dokumentikos ir fikcijos. Bogdanas de Barbaro nėra aktorius, jis – tikras ir plačiai pripažintas psichoterapeutas ir mokslininkas. Nors „Net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ herojės nėra motina ir dukra, bet ir čia bandyta įnešti autentiškumo.

Kuriant filmą, aktorės neturėjo paruošto scenarijaus ir „ant stalo“ atnešė savo patirtį ir nuoskaudas. Žinant tai, ši kino juosta dar labiau įtraukia.

Juosta „Net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ priverčia pasijusti tarsi pats dalyvautum psichoterapijoje. Nors kiekvienam atrodo, kad mūsų problemos unikalios, iš tiesų jos dažnai būna panašios, taigi, galimai daug kas filme pamatys save.

Herojai įtikina ir įtraukia. Žinoma, daug motinos ir dukros terapijos vingių galima nuspėti, (antra vertus, būtent dėl laimingos – ar bent laimingesnės – pabaigos ir nusprendžiama lankytis pas psichoterapeutą). Pasiruoškite, čia netrūks ašarų, savigraužos ir kaltės jausmo. Nors pats filmas statiškas, emocijos veršis per kraštus.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/03/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-kino-pavasaris-ar-artimieji-zino-kaip-juos-myli

„Staklės“, arba žiaurios mūsų tuštybės grimasos

Ar noras spėti su mada vertas daugybės skurdžių šalių darbininkų išnaudojimo ir užtikrinto planetos naikinimo? Mūsų greitai besikeičiančių mados tendencijų vaikymasis reiškia būtent tai.

„Perkame daiktus, kurių mums nereikia, už pinigus, kurių neturime, kad padarytume įspūdį žmonėms, kurių nemėgstame“, – girdėjome kultiniame filme „Kovos klubas“. O Indijos režisieriaus Rahulo Jaino darbas „Staklės“ parodo – didžiausią kainą už mūsų paviršutiniškumą sumoka kiti.

Šiuolaikinė vergystė dėl margų suknelių

Kino juosta „Staklės“ – puikios dokumentikos pavyzdys. Stiprėjančių ekologinių problemų ir bujojančio vartotojiškumo kontekste dėmesys mados industrijai itin aktualus. Laikoma, kad tai – antras didžiausias teršėjas pasaulyje po… naftos.

Nustebote? Paprasti pirkėjai dažnai nesuvokia tikrojo žalos masto, nes tai labiausiai veikia ne Vakarus, o vargingų šalių gyventojus. Būtent čia dėl mažesnių sąnaudų ir – neslėpkime – laisvesnių aplinkosaugos bei darbo standartų reikalavimų korporacijos mėgsta perkelti gamybą.

Tvankios, triukšmingos ir nešvarios patalpos, kuriose aplink daugybę tekstilės mašinų pluša aibės darbininkų. Sunkus fizinis darbas – taip pat ir vaikų. 12 valandų pamainos. Apie tokį dalyką, kaip darbo sauga, atrodo niekas apskritai nėra nieko girdėję: darbininkai dirba su pavojingais chemikalais, bet neturi jokių apsaugų – netgi pirštinių; vaikai juos semia iš statinių su plastiko ąsotėliais plikomis rankomis. Ar atspėsite, kaip atsikratoma gausių gamybos atliekų? Tiesiog kiek tolėliau išpilama tiesiai ant žemės.

R. Jainas mums nepamokslauja, neaiškina, kad turime keisti ydingus įpročius, kol dar ne per vėlu. Tačiau, kai matai, kaip du maži berniukai kuičiasi po ką tik išverstas pavojingas atliekas ieškodami ko nors vertingo, nesunku suprasti, ką tuo norima pasakyti. Matyt, nė nereikia sakyti, kad  šiuolaikinių vergų atlyginimai juokingi: už pamainą darbininkas gaus kokius tris dolerius. Susitaupyti nieko nepavyks, bet gal bent šį mėnesį jo šeimai bus ramiau kuo prasimaitinti…

Bejėgiškumo spąstai

„Staklių“ kūrėjai neagituoja, nekviečia sukilti ir nesiūlo sprendimų. Jie kantriai vedžioja žiūrovą per įvairius fabriko skyrius, rodo vos ant kojų besilaikančius sulysusius vyrus ir berniukus bei išvadas pasidaryti leidžia patiems.

Nuoširdų pyktį sukelia kontrastingas supažindinimais su fabriko vadovu. Šviesiame kabinete ant savo ergonomiškos kėdės sėdi savimi patenkintas pūzras, sunkiai atitraukiantis žvilgsnį nuo telefono, ir skundžiasi darbuotojais. Tik pamanykite, jie nori uždirbti daugiau! Vis tik darbininkų negalima lepinti, nes didesnis atlyginimas reiškia didesnį atsainumą. Be to, kur jie juos dėtų – juk jie kaip gyvuliai, tiesiog išleistų kokioms nors bjaurastims, tik sau kenktų…

Kodėl darbininkai neprotestuoja, neatsisako dirbti, nesijungia prie profesinių sąjungų? Jos čia silpnos ir vargu, ar greitai tai pasikeis. Žmonės čia per daug išvargę, vos sugebantys išstovėti ant kojų iki pamainos galo, – apie kokius žygius tada gali galvoti? Be to, nenori dirbti – atsiras, kas tavo vietą užims. Dažnai nebūna ir normalių darbo sutarčių: atvažiuoji, padirbi mėnesį, pasiimi algą ir išvažiuoji. Jei profsąjungos ir kuriasi, siekdamos pokyčių, vadovybė problemiškais žmonėmis greitai atsikrato…

Vis tik blogiausia yra tai, kad, jei šis siaubingas išnaudojimas pasibaigtų, daugybės darbininkų padėtis taptų dar sudėtingesnė. Skurstantiems žmonėms net ir toks darbas – geriau nei jokio darbo ir mirtis iš bado. Kai kurie jų į šį pragarą savo noru atkeliauja šimtus ar tūkstančius kilometrų. Visi apie tai žino, bet niekas neapsiima spręsti problemų. O tuo metu lėtai, centimetras po centimetro, drauge klimpstame į siaubingą liūną, iš kurio vargu ar beišsilaisvinsime.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/03/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-kino-pavasaris-stakles-ziaurios-musu-tustybes-grimasos

STOIŠKAS „LAUŽAS VĖJYJE“ SU DIEVU IR GRETA MIRTIES

Atšiaurioje amžino įšalo žemėje, Jakutijoje, išgyvena tik stiprūs žmonės. Kiekviename žingsnyje juntama mirties draugija užgrūdina ir aptraukia stora oda. Ledo žemės gyventojai supranta: gyvenimas trumpas ir „dalykai gyvenime
nutinka“.

Filmo „Laužas vėjyje“ scenarijaus autorius ir režisierius Dmitrijus Davydovas suteikia retą galimybę žvilgtelėti į atokios ir šiek tiek primityvios sachų bendruomenės gyvenimą. Žemė prie poliarinio rato nesvetinga ir mainais už savo kvapą gniaužiantį tyrą grožį pareikalauja daug. Šaltis, nepriteklius, didžiulė girtuoklystė ir mirtis – įprasti palydovai. Ne veltui su dievu čia stengiamasi palaikyti gerus santykius – juk niekada nežinai…

Taip nedidukėje savo rankomis suręstoje trobelėje gyvena ir našlys Ignatas su sūnumi. Vis tik monotonišką kasdienybę sujaukia tragedija. Krauju suteptomis rankomis atbėgęs jo sūnus ir jį su šautuvu besivejantis kaimynas Michailas Ignatui reiškia pažįstamo gyvenimo pabaigą. Išgertuvės baigėsi netyčine žmogžudyste, kai, pritrūkus degtinės, jo pusgirtis sūnus partrenkė draugą traktoriumi.

Sūnus suimamas ir išvežamas į areštinę mieste, o žuvusiojo šeima verčia kaltę Ignatui – juk jis išaugino žudiką. Butelio dugne išsigelbėjimo nuo sielvarto ieškantis Michailas grasina kerštu, o jo žmona nė negali būti viename kambaryje su vargšu senuku. Vienišas ir apleistas senolis bando nusipelnyti atleidimo, bet lieka tuščiomis.

Įdomu tai, kad, nors stebime daug žmonių paveikusią baisią nelaimę, emocijos atrodo prėskos ir „buitiškos“. Skausmas skandinamas butelyje arba malšinamas darbu ir maldomis. „Tai neteisinga“, – vis tyliai šnabžda Ignatas, naktimis rūpestingai raižantis medines dėžutes. Net esą palaužtas Michailas, grasinantis kerštu ir nevengiantis užsipulti Ignato, galiausiai pareikalauja už sūnaus mirtį 50 tūkst. rublių (nors vėliau sutinka tenkintis žirgu). Beje, panašiai kaip tvarkomasi su mirtimi, elgiamasi ir meilėje: nesimačius daug metų, tuoktis čia gali būti nuspręsta per dešimt pirmųjų susitikimo minučių. Juk kam viską apsunkinti – gyvenimas ir taip sudėtingas.

Netikėtai Ignatas vėl randa prasmę gyventi. Tai nutinka prie kaimo parduotuvės, akiplėšos berniūkščio, prašinėjančio cigarečių, pavidalu. Jaunuolis, save vadinantis Burunduku, neturi tėvo, o motina, kaip ir daug kitų sachų, stipriai girtuokliauja. Be didelių svarstymų Ignatas priima Burunduką į savo namus. Dvi apleistos sielos bent trumpam randa paguodą.

Kino pavasario programoje „Metų atradimai“ pristatomas „Laužas vėjyje“ vertas dėmesio vien dėl platesnio sinefiliško išprusimo. Kino darbų iš tokios vietos retai kada pamatysi. Žavi grubus filmo realizmas, kai būties žiaurumas, žmogaus prigimties silpnumas ir bjaurumas po truputį kontrastingai skleidžiasi nuostabios gamtos peizažuose. Matyt, didžiausia filmo silpnybė yra ta, kad režisierius kartais atsitraukia nuo tokio stiliaus ir imasi nesėkmingų eksperimentų, pasibaigusių neįtikinamomis klišėmis.

Kai į šiek tiek negrabų, bet įtaigų, kone dokumentinį vaizdavimą įterpiamas sentimentalus žvilgsnis į praeitį apie sūnų ar sulėtintai parodomas Ignato pratrūkimas (kai šis „nutrenkia“ nuo stalo indus, o režisierius nepamiršta palikti dramatiško kraujuoto delno antspaudo ant durų staktos), atrodo skausmingas, šiame darbe visai netinkantis režisieriaus sprendimas. Taip norėta sustiprinti įspūdį ir akcentuoti vidinę dramą, bet tai yra vienas tų atvejų, kai lazda trinkteli kitu gali. Ir smarkiai. Gerai, kad tokių vietų vos keletas, tad bendro įspūdžio nesugadina.

Taigi, „Laužas vėjyje“ patiks realizmo gerbėjams ir filmų medžiotojams, norintiems pažinti kuo įvairesnį kiną. Vis tik ieškantiems istorijos įmantrumo, sudėtingų charakterių ar turtingų dialogų tai nebūtų geriausias pasirinkimas.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/03/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-kino-pavasaris-stoiskas-lauzas-vejyje-su-dievu-ir-greta-mirties

A. Wajda “Povaizdis”: ištikimybė principams konformizmo amžiuje

Menas – tauriausia žmogaus veikla. Taip pat – itin galingas ginklas, galintis pakreipti žmonių mintis. Visada atsiras norinčiųjų jį išnaudoti saviems tikslams; visada atsiras tų, kurie sieks to neleisti.

„Povaizdis“ – paskutinis Andrzej Wajda, vieno iš Lenkų kino mokyklos kūrėjų, įvertinto Europos kino akademijos apdovanojimu ir „Oskaru“ už viso gyvenimo pasiekimus, režisuotų filmų. Jame jautriai atskleidžiama tarptautinio pripažinimo sulaukusio avangardo dailininko Wladyslaw Strzeminski (akt. Boguslaw Linda), siekiančio kurti tyrą meną, istorija okupuotoje Lenkijoje.

Odė idealistams ir donkichotams

Pražilęs profesorius, neturintis kojos ir rankos, bet nuolat apsuptas juo besižavinčios nenustygstančios jaunystės. Originalus mąstytojas ir kūrėjas, gyventis ne savo laike ir priverstas laikytis už jį menkesnių prisitaikėlių nustatytų taisyklių. Jis – tragiškas personažas ir simbolinis paminklas daugybei sovietinės sistemos sužlugdytų menininkų.

„Turime tapyti santarvėje su pačiais savimi“, – keliskart pakartoja Strzeminski. Tai – jo gyvenimo filosofija, kurią jis siekia ginti. Nesvarbu, jei tai reiškia nemalonumais. Tai – jo tarnystė kažkam kur kas svarbesniam nei politika. „Kas dabar vyksta – tik istorijos vėjai“, – savo Lodzės meno mokyklos studentams sako jis, sužinojęs apie atleidimą. Taip, jis buvo teisus, bet, deja, pats švelnesnio oro nesulaukė.

Viena iš priežasčių, kodėl „Povaizdis“ taip jaudina, yra ta, kad priverčia suvokti, kaip kūrėjams buvo užkertamas kelias atskleisti savo potencialą ir kiek dėl to prarado pasaulinė kultūra. Kai kuriuos jų istorija galiausiai įvertino, bet daugybės principingumas ir aukojimasis dėl kūrybos liko nepastebėti. Dar daugiau jų – prisitaikė.

„Povaizdis“ mums išsklaido optimistinę nuolatinės pažangos iliuziją ir primena, kad tai, ką turime, nėra nekintama duotybė. Už tai, ką vertiname, privalome kovoti kasdien. Kas sukurta, gali būti sugriauta; kas pasiekta – pamiršta. „Menas turi tarnauti režimui“ – kartoja bukapročiai politikai ir jiems paslaugiai linksi principus į sąlyginę ramybę iškeitę intelektualai, įvairūs klerkai ir nemažai pačių menininkų. Vis tik W. Strzeminski – tokie žodžiai tarsi asmeninis įžeidimas, kurio jis negali praleisti negirdomis.

A. Wajda meistriškai žongliruoja dilemos, etikos, bejėgiškumo problematika ir sukuria daugiasluoksnius, prieštaravimų draskomus ir įtraukiančius personažus. Matyt, prie šio kino darbo įtaigos prisideda ir paties režisieriaus ištikimybė toms pačioms, kaip ir W. Strzeminski, vertybėms. Kaip ir pagrindinis „Povaizdžio“ personažas, A. Wajda minties nepriklausomybę laikė esminiu dalyku ir, net spaudžiamas sovietinės Lenkijos režimo, stengėsi kuo labiau atsiriboti nuo viešąjį gyvenimą persunkusios ideologijos.

Ramentu suplėšytas Stalinas                                                                                        

W. Strzeminski elgesys neretai atrodo impulsyvus ir neracionalus. Vis tik B. Linda įkūnytas personažas nėra kvailas ar nesivaldantis žmogus – jis tiesiog turi stipresnes vertybes nei vyraujančios konformistinėje visuomenėje. Kiekviena prieš kūrybos laisvę nukreipta neteisybė pažadina jo pareigos jausmą. Jis – tarsi išvargęs griuvėsių gynėjas, žinantis, kad pralaimėjo, bet vis nesutinkantis pasiduoti.

Simboliška: kai už jo buto langų ima kilti transparantas, viską užliejantis raudona šviesa, jis atveria langą ir perplėšia jį savo ramentu. Žinoma, toks akibrokštas negali likti nenubaustas…

Po kūrybos dailininkui labiausiai rūpi jo studentai, kuriems, neskaičiuodamas laiko, atiduoda visą save. Beje, kai visi nusisuka, jie lieka vieninteliai, kurie jo neapleidžia. Iš pradžių, pavogę vokišką spausdinimo mašinėlę, perrašinėja profesoriaus rankraštį apie jo povaizdžio teoriją, o vėliau – ieško jam darbo, kad galėtų prasimaitinti. Juk gavus „vilko bilietą“, gauti normalų darbą neįmanoma (taip vienas Europos gerbiamiausių avangardo dailininkų atsiduria dirbtuvėse, kur piešiami jo taip nekenčiamo  komunizmo tėvų paveikslai).

Keista, kad, suteikdamas šitiek šilumos studentams, jis yra gana šaltas savo dukrai Nikai (akt. Bronislawa Zamachowska). Be abejo, jie vienas kitą myli, bet jų ryšys kur kas sudėtingesnis. Gal dėl to, kad jis išsiskyręs su jos motina, ar kad Nika tapusi sovietinio režimo dalimi (entuziastingai mokosi deklamuoti eilėraštį apie Stalino šypseną ar laiminga atbėga su komjaunuolės uniforma prieš tarptautinę darbininkų šventę)? Beje, jaunoji aktorė B. Zamachowska puikiai susitvarkė su ne pagal metus subrendusios, valingo charakterio dukros Nikos vaidmeniu. Kartais nebebūna aišku, kuris rūpinasi kuriuo.

„Povaizdis“ – stiprus ir svarbus darbas. Jis šiek tiek idealistiškas, bet jokiu būdu ne naivus ar „nusaldintas“. A. Wajda per vienos tragedijos prizmę perteikia ne tik buvusioms sovietinėms respublikoms, bet ir visiems represiniams režimams aktualias temas. Ir to paliktus randus.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/03/a-wajda-povaizdis-istikimybe-principams-konformizmo-amziuje

„Partners“: santykių aiškinimasis lindyhopo žingsneliu

Įsimintinam reginiui scenoje sukurti nereikia įmantrių dekoracijų, projekcijų ar apšvietimo. Užtenka paleisti kelis energingus jaunuolius, mokančius judėti.

„Menų spaustuvės“ jaunųjų scenos menininkų programos „Atvira erdvė“ šiuolaikinio lindyhopo pasirodymas „Partners“ palieka gerą įspūdį. Tai – dinamiškas, šmaikštus ir nuoširdus pasirodymas, nejučia priverčiantis mušti koja į taktą. Jo kūrybinei grupei priklauso Eglė Stasiulytė, Elzė Višnevskytė, Tadas Vasiliauskas, Andrius Tamulionis, Kamilė Pundziūtė ir Arnas Jasiūnas.

Žiūrovai prijaukinami jau pirmosiomis minutėmis. Dvi poros šokėjų iškart „griebia jautį už ragų“ ir pasirodymą pradeda nuo tikro vintažinio energijos užtaiso. Šis nustebina – tokio numerio veikiau tikėtuimeisi finale. Šokėjai iš pat pradžių negaili jėgų: poros sukasi, nesustodamos nei akimirkai, merginos skraido ore, viskas atrodo tarsi pagreitintame vaizdo įraše.

Vis tik užsitarnavus žiūrovų dėmesį bei simpatijas (ir pavyzdingai atidavus duoklę išankstiniams jų lūkesčiams) pradedama pasakoti tikroji istorija. Čia atlikėjams galima paspausti dešinę: lindyhopą šokėjai priverčia „kalbėti“ ne tik apie linksmus, bet ir sudėtingus liūdnus ar net bjaurius dalykus.

Kūnai ir jų pasakojimai

Įspūdis ir tikrovė nebūtinai sutampa. Su plačiomis šypsenomis, gražiais drabužiais ir tvarkingomis šukuosenomis rampų šviesoje atliktas šokis – romantiška iliuzija ir… ledkalnio viršūnė. Kad su kitais žmonėmis sugebėtum veikti kaip vientisas organizmas, būtina nueiti ilgą ir dažniausiai duobėtą kelią.

Taigi, po žybsinčios glamūrinės pradžios, vėl metas grįžti prie darbo. Pasirodymo drabužius pakeitus treniruotės rūbais ir nusiėmus lengvumo kaukes išvystame ne tokį žavų, bet kur kas įdomesnį vaizdą. Tobuli, labiau į plastikinius manekenus panašūs šokėjai vėl tampa emociškai visapusiškais žmonėmis. Esame pakviečiami žvilgtelėti į mikro dramą, besirutuliojančią tarp žvilgsnį kaustančios, auksinį džiazo amžių menančios choreografijos.

Nesėkmės, nusivylimai, nuovargis, susierzinimas, o neretai ir skausmas – visa tai yra įprasti išbandymai artėjant prie norimo rezultato. Vis tik greta šių neigiamų emocijų gyvuoja ir kitokie – kur kas šviesesni – jausmai. Tiesa, jei jie nėra abipusiai, į glaudžą komandą gali įnešti nemažai sumaišties. Ar įsivaizduotumėte, kaip lindyhopu būytų galima pavaizduoti muštynes?

„Partners“ tema – partnerystė, santykiai su kitais žmonėmis siekiant bendrų tikslų. Stebime repeticiją, nors tokios pačios schemos tinka ir realiam gyvenimui. Per trumpą laiką kūnas išduoda  charakterį ir kaip atverstoje knygoje skaitome apie tarpusavio jausmus, slapčiausias viltis ir baimes.

Ar verta apsilankyti?

„Partners“ yra geras, bet vis tik dar nebrandus darbas. Siužetas paprastas, galima sakyti, paaugliškas. Vis dėlto, į tokį pasirodymą veikiausiai retas keliaus dėl įspūdingų siužeto vingių. Nesunku nuspėti, kad „Partners“ stiprioji pusė – forma. Beje, pagirtina ne tik choreografija, bet ir garso takelis. Įdomu tai, kad šįkart lindyhopas apjungtas su jam neįprastais muzikos stiliais. Tai leido gerokai praplėsti prasmių reiškimo spektrą.

Apibendrinant, ar verta apsilankyti šiame šiuolaikinio lindyhopo pasirodyme? Norisi sakyti vienareikšmišką „taip“. Šokėjai atidavė visas jėgas ir sugebėjo užmegzti puikų ryšį su auditorija.  Gal ne viskas buvo idealiai išdirbta, bet žiūrovų simpatijas „Partners“ neabejotinai pelnė. (Retai išgirsi, kad žiūrovai taip šėltų pasibaigus pasirodymui.)

Giliau besidomintiems meno kryptimis, būtų visai pravartu patiems savo akimis pamatyti, kas gi per naujadaras yra tas negirdėtas „šiuolaikinio lindyhopo“ žanras ir ko tai verta. Ar tai nauja tendencija, ar tiesiog skambus, bet tuščiaviduris įvardijimas?

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/02/partners-santykiu-aiskinimasis-lindyhopo-zingsneliu

„Neišmoktos pamokos“ baksnoja į mūsų ydas

Mokyklose mokiniai mokomi daugybės svarbių dalykų: fizikos, gimtosios ir užsienio kalbos, istorijos… Vis tik niekas iš jų nereikalauja įsisavinti pačių svarbiausių žinių.

„Menų spaustuvės“ scenoje pristatytas patrauklus eksperimentas – pusiau spektaklis, pusiau koncertas „Neišmoktos pamokos“. Tai – aktoriaus Aleksandro Špilevojaus režisūrinis debiutas. Pagirtina tai, kad jaunas kūrėjas su bendražygiais iškart drąsiai neria į eksperimentus ir neįprastų raiškos formų paiešką.

Keturi aktoriai (Greta Grinevičiūtė, Greta Petrovskytė, Paulius Markevičius bei pats A. Špilevojus) pasikeisdami įžvalgiai ir emocingai gilinasi į vis kitas Aštuntokų Visatos erdves. Už jų nugarų monologams bei dialogams atspalvį suteikia grupės „Colours of Bubbles“ nariai. Beje, pastaroji muzikiniuose apdovanojimuose M.A.M.A. yra pelniusi geriausios Lietuvos roko grupės apdovanojimą.

Kuo gyvena šiandieniniai mokiniai?

„Neišmoktose pamokose“ vaizduojami mokiniai labiau primena žvėrelius, o ne žmones. Tarp jų klesti laukinės gamtos įstatymai. Stiprieji pasiima, ką nori, o silpnieji (žinoma, jei tik nori išlikti) paklūsta ir pasitraukia iš kelio.

Kaip mums, nesusipratėliams suaugusiems, įtaigiai paaiškina P. Markevičiaus personažas, arba tu pirmas prispjaudysi kitiems į arbatą ir gausi minkščiausias bandeles, arba taip padarys tau ir valgysi „medines“ bandeles.

Dėl to į nieką nekreipiant dėmesio, nieko negailint savo kelyje bėgama į mokyklos valgyklą. Liūdna, dalis šių aštuntokų taip į tikslą bėgs visą gyvenimą, vien tik tam, kad kiekvienąkart sužinotų, kad iš tikro norėjo ne to.

Be dažnai betikslio noro dominuoti spektaklyje šmėžuoja ir kitas leitmotyvas – vienišumas žmonių apsuptyje.

Mokiniai mokykloje beveik niekada nebūna vieni, bet emociniai tarpusavio ryšiai čia skurdūs. „Neišmoktose pamokose“ kalbama apie daug ką, bet tikrai draugystei ar meilei vietos čia nėra. A. Špilevojaus sukurtas pasaulis slegia ir gąsdina – niekas čia nėra saugus ar laimingas. Net ir stipriausieji.

„Neišmoktos pamokos“ pasiūlo savitų šiuolaikinės mokyklos interpretacijų. Kai kas atrodo įžvalgu, kai kas – „pritempta“. Bet kuriuo atveju galima sutikti su pagrindine jaunų kūrėjų siunčiama žinute – dabartinė švietimo sistema per daug dėmesio kreipia į dalykines žinias, bet ne į tuos kuriems jos perteikiamos. Kada datos ir formulės tapo svarbesnės nei žmogiškumas, gebėjimas skirti gerą nuo blogo ar tiesiog užmegzti visavertiškus santykius su kitais?

Spektaklio metu ne kartą simboliškai nuskamba energijos tvermės dėsnis: energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tik vienos rūšies energija gali virsti kitos. Taigi, kuo virs visos vaikų mokyklose patirtos nuoskaudos ir skriaudos? O iš kur atsiras doras ir laimingas žmogus, jei mokykloje apie tokius dalykus niekas jiems nepapasakojo?

Atsargiai: subalansuota paaugliams

Kaip ir įspėja pavadinimas, „Neišmoktos pamokos“ orientuotos į vyresnių klasių mokinių (ar juos auginančiųjų) auditoriją. Jei senokai palikote mokyklos suolą, galite pasijusti tarsi vaikščiojantis zoologijos sode ir stebintis keistokus egzotinius gyvūnus. Nors į juos pažiūrėti įdomu, tikriausiai netrukus abejingai nužingsniuosite toliau. Matyt, jam reikia būti tam tikro amžiaus.

Apskritai bendras vaizdas geras: dekoracijos atrodo patraukliai, jaunų aktorių vaidyba įtaigi, galima prisirankioti įdomių pastebėjimų, be to, daug šarmo suteikia „Colours of Bubbles“ muzika. Vis tik, pasiruoškite, po „Neišmoktų pamokų“ neišeisite geros nuotaikos. Nesvarbu, ar pasirodymas patiks, ar ne, peno rimtiems pamąstymams bus apstu.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/02/neismoktos-pamokos-baksnoja-i-musu-ydas

Buitiška „Sriubos“ filosofija

„Ieškau ne tiesos. Ieškau ieškojimo. Tai gimdo mintis“, – vienoje monospektaklio „Sriuba“ scenoje sušunka aktoriaus Gedimino Storpirščio įkūnytas herojus Mikalojus. Nors vaidinime konkuruoja daugybė vaizdų ir minčių, juos visus į vientisą audinį suverpia būtent amžinieji žmogaus ieškojimai.

Pjesės autoriai Vytautas V. Landsbergis ir G. Storpirštis bei ją kūnu pavertęs režisierius Rimantas Teresas žiūrovus pakviečia žvilgtelėti į chaotišką, bet kartu turtingą žymaus Lietuvos grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio minčių pasaulį. Spektaklis „Sriuba“ sukurtas pastarojo išleistos to paties pavadinimo eseistikos knygos motyvais.

Scenaristams ir režisieriui teko sudėtinga užduotis neramias abstrakčias mintis sudėlioti į nuoseklią istoriją. Šis iššūkis spręstas pasirenkant primityvų siužetą (artėja nenorimas menininko gimtadienis) ir apipinant jį filosofiškais, bet kartu šmaikščiais monologais, dainuojamąja poezija, M. P. Vilučio grafikos darbų bei archyvinių kadrų vaizdo projekcijomis ir net nedideliais lėlių teatro intarpais.

Tokia  skirtingo meno krypčių samplaika pasitvirtina ir suteikia vaidinimui gelmės bei patalpina jį į platesnį kontekstą. Matyt, net tie, kuriems „Sriuba“ nepatiks, negalės nuneigti, kad tai itin kūrybiškas darbas. Tiesa, kai kurių meninių pasirinkimų pagrįstumas vis tik kelia klausimų.

Skirtingo skonio sriuba

Spektaklis laviruoja tarp absurdiško humoro ir melancholijos, kvailysčių ir egzistencinių klausimų lukštenimo. Tarp daugybės besipinančių ir konfrontuojančių minčių nesunku pasiklysti. Vis tik šiek tiek pakeitus prancūzų rašytojo Gustavo Flobero citatą „Nėra nė mažiausios gyvenimo dalelės, kuri netalpintų savyje poezijos“, užčiuopsime esmę (ir pateisinimą). Juk iš tiesų neaptiktume nė mažiausios gyvenimo dalelės, kuri netalpintų savyje filosofijos.

Taigi, melancholiškojo Mikalojaus virtuvėje iš apmąstymų, abejonių, nuogąstavimų ir ieškojimų verdama sriuba. Kaip kiekviena šeimininkė iš tų pačių produktų pagamina savito skonio valgį, taip kiekvienas iš mūsų narpliodamas panašius klausimus, prieis prie skirtingų išvadų ir kitokio pasaulio supratimo. Tiesiog šįkart pataikėme pamatyti, kaip gaminama Mikalojaus virtuvėje.

„Beveik neskaitau – nenoriu kito proto skolintis“, – lyg tarp kitko pasako mūsų herojus. Vadinasi, pats turi viską išsiaiškinti, negalima visko patiekto ant lėkštutės gauti – kitaip tai nieko nereikš. Net ir protingiausi žodžiai išliks tuščiaviduriai. „Negi nori, kad Dievas tau prasmę sugalvotų ir į rankas įduotų?“ Vadinasi, tik tu pats gali ją sau susirasti.

Tiesos troškimas ir žinojimo baimė, nusivylimas, neįgyvendinti lūkesčiai, noras dalintis grožiu su pasauliu, bet negebėjimas to padaryti… Meno griebiamasi kaip išganingos priemonės siekiant visų šių tikslų. Žaidžiama, eksperimentuojama, nudegama, bet vis tiek ieškoma. Pavargus ištariama, kad tiesos nebereikia, tiesiog užteks patogios ramybės („noriu patogaus Dievo, o nepatogios tiesos nenoriu“), bet, štai, tuoj pat vėl puolama kažko ieškoti. Būtent kažko – juk net ne itin svarbu ko, svarbu pati paieška, suradimo viltis.

Menas, mintantis menu

Šis spektaklis yra neabejotinai intelektualus kūrinys, gyvybinių jėgų sėmęsis iš derlingų Vakarų kultūros ir filosofijos klodų. Iš šio kontrastingo kaleidoskopo po truputį susidėlioja atsitiktinio vakarietiškos civilizacijos atstovo žvilgsnis į žemiškąjį gyvenimą ir anapusinį pasaulį. Jis tarsi pasižymi tais pačiais dalykais kaip ir aplinkinių… Bet visgi turi tą savitą skonį.

Ko jau ko, bet peno apmąstymams iš spektaklio tikrai išsinešite. Deja, su atsakymais taip paprasta nebus.

Jei esate iš tų racionalių žmonių, kurie nemėgsta klaustukų, daugtaškių bei palaidų galų, „Sriuba“ Jums tikriausiai pasirodys per daug padrika ir pakibusi padebesiuose. Kadangi spektaklis paremtas eseistika, jis pasižymi būtent šio žanro bruožais. Jei jo nemėgstate, maža tikimybė, kad kitaip galvosite apie pagal tai sukurtą spektaklį. Tuo metu filosofiškos, poetiškos minties mėgėjai čia ras vertingų dalykų. Nors spektaklyje analizuojamos tradicinės egzistencinės temos, kūrėjai į jas žvelgia nestandartiškai bei su egzotiškesnį poskonį paliekančia pašaipa. Kam? Tikriausiai mums visiems, t. y. vis tuos pačius klausimus užduodantiems, bet galiausiai skirtingus atsakymus gaunantiems Ieškotojams.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/01/buitiska-sriubos-filosofija

“Kaulinis senis”: apie baisoką, bet tikrą pasaulį

Jono Tertelio režisuotas spektaklis „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ grąžina į vaikystę. Tik ne į nusaldintai rožinę, nubarstytą blizgučiais, tačiau į kiek baisoką, užtat pilną svarbių pamokymų.

Ar dar atsimenate su kokiomis pasakomis augote? Ten nestigo raganų, velnių, milžinų bei kitokių panašaus plauko pabaisų. Po kurio laiko jas išstūmė peliukai Mikiai, ančiukai Donaldai bei kiti „saugūs“ personažai. Visgi „Kaulinis senis“, šmirinėdamas paslaptinguose pasauliuose ir piktai šnairuodamas į atėjūnus, nusprendė priminti, kad senoji lietuvių liaudies kūryba vertinga ne tik kultūriniu, bet ir edukaciniu požiūriu.

Įkvėpimas – B. Žilytės iliustracijos

Jei pamenate vaikystėje vartytas lietuviškų pasakų knygas, matyt, nemažą dalį jų puošė iliustratorės Birutės Žilytės darbai. Nenudalinti, o kartais atšiaurūs ar net žiauroki – kaip ir pats gyvenimas. Spektaklis „Kaulinis senis“ (kitas velnio pavadinimas) ne tik yra persismelkęs išraiškingų B. Žilytės iliustracijų nuotaika, bet ir pasinaudoja jomis pasakodamas savo istorijas. Pastarosiomis paremtos Manto Bardausko sukurtos vaizdo projekcijos puikiai papildo dekoracijas ir pakviečia žiūrovus kartu su herojais paklaidžioti paslaptingose ir gyvybės knibždančiose vietovėse.

Prie M. Bardausko vaizdo projekcijų dar pridėkime dailininko-skulptoriaus Donato Jankausko Duonio darbą ir vienos žinomiausių šalies dizainerių Sandros Straukaitės architektūriškus kostiumus ir gausime įspūdingą reginį.

Nors gruodžio pradžioje pirmąkart rodytas spektaklis oficialiai skirtas vaikams ir jaunimui, jis turi  ką aktualaus papasakoti ir suaugusiems. Jis, kaip ir liaudies pasakos, savyje talpina ne vieną prasminį sluoksnį. Vaikai gali stebėti, kaip kvailokas Žmogysta (akt. Rytis Saladžius) padeda Sakalui (iš tiesų tai – užburtas bernelis) pasveikti ir kaip šis jam už tai atsidėkoja. Vėliau – kaip keliaudamas namo nepaklauso Sakalo duotų priesakų ir patenka į Kaulinio senio (akt. Povilas Budrys) gniaužtus bei prisižada atiduoti jam „tai, ko namie nepalikęs“. Tuo metu suaugusiesiems prieš akis atsiveria archetipai, simboliai ir norėto įdiegti elgesio schemos. Juk pasakų paskirtis yra ne tik pralinksminti, bet ir iš kartos į kartą perduoti tautos patirtį, bendrąją išmintį.

Kaip be vestuvių ir karalystės

„Kauliniame senyje ant geležinio kalno“ pamatysime liaudies pasakose įprastus elementus: trys seserys, trys sutiktos motinos, trys darbai, kuriuos būtina atlikti, treji metai, dvylika seselių gulbėmis skraidančių (žinoma, kaip visada ypatingoji – jauniausioji) ir pan.

Tas, kurio žmogysta nepaliko, be abejo, pasirodo besąs sūnus. Bernelis (akt. Gediminas Rimeika) dėl neapgalvoto tėvo pažado išeina į pasaulį ieškoti Kaulinio senio, kur sutinka daug keistų sutvėrimų, patiria įvairių nuotykių, kol subręsta, sustiprėja ir galiausiai gali sugrįžti namo. Žinoma, be gražios ir geros širdies Mergelės (akt. Žygimantė Elena Jakštaitė) jam nebūtų pavykę. Įrodžius, kad jų meilė gali atlaikyti net sunkiausius išbandymus, susituokiama. Na, kad dar maža nepasirodytų – kvailoko valstiečio sūnaus šeima ir karalystę gauna…

Ar verta apsilankyti šiame spektaklyje? Taip, jis neabejotinai vertingas tiek turiniu, tiek forma. Vis tik nesitikėkite nusaldintos istorijos ir „saugių“ personažų. Pasakos moko gyventi, o tikras gyvenimas nėra lengvas.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/12/kaulinis-senis-apie-baisoka-bet-tikra-pasauli

„Kabirijos naktys“: paleistuvėms laimingos pabaigos nebūna

O, varge, nutiko kažkas blogo: upės pakrante ką tik vaikščiojo laiminga pora, bet staiga mergina jau kovoja dėl savo gyvybės negailestingame vandenyje.

Šitaip be mandagumų žiūrovus įtraukia „Oskarą“ pelniusi Federico Fellini 1957 m. juosta „Kabirijos naktys“. Tai – vienas įsimintiniausių garsiojo italų kino režisieriaus neorealistinės kūrybos darbų.

Neatitoldamas nuo kitų šios po Antrojo pasaulinio karo Italijoje kilusios srovės menininkų, F. Fellini per netašytos prostitutės Kabirijos (akt. Giulietta Masina) istoriją atskleidžia socialinių ir ekonominių pokyčių draskomos italų visuomenės padėtį. Kabirijos nusivylimų, išdavysčių, nevilties ir bergždžios prasmės paieškos kelias atspindi po fašistinės diktatūros žlugimo vis dar neatsigavusios Italijos būseną.

Išlikti atšiauriame pasaulyje

Kabirija verčiasi palyginti neblogai: ji nebadauja, turi nediduką namelį atokiame Romos priemiestyje ir dar visai neseniai galėjo pasigirti gana nemažomis santaupomis. Deja, mergina buvo per daug naivi rinkdamasi vaikiną. Galiausiai ji liko ne tik be jo ir be sunkiai sukauptų santaupų, bet ir vos neatsisveikino su gyvybe.

Su išdavyste reikia susitaikyti, o be pinigų taip pat neišliksi. Apsistačiusi naujomis sienomis ir  užsiauginusi dar aštresnius spyglius mergina grįžta į nuodėmingas Romos gatves.

Desperatiška prasmės (ar net išsigelbėjimo) paieška jautriai atskleidžiama, atrodo, atsitiktinėje  pamaldų scenoje. Kabirija ir kitos jos pažįstamos prostitutės, per atlaidus apsilankiusios bažnyčioje prašyti Šv. Marijos išpildyti jų norus, primena biblinį nusidėjėlės Marijos Magdalietės apvalymo motyvą. Ramiai ir gana atsainiai prasidėjusi scena po truputį virsta nuoširdžiu ir kone transiniu  meldimu išgelbėti ją nuo tokio gyvenimo. Tiesa, jei Marija Magdalietė po akistatos su Jėzumi pasuko doros ir pamaldumo keliu, tai Kabirijos atveju dvasingumo siekis baigėsi girtu savęs gailėjimusi.

Meilė skirta ne visiems

Charakteringosios G. Masinos emocingai sukurtas tragikomiškas personažas pulsuoja aistra gyvenimui. Ji ne kartą buvo įskaudinta, pažeminta ir atstumta, bet nepalūžo – tik sustiprėjo. Vis tik už atžarios nepraustaburnės slepiasi jautrus švelnumo ir gero žodžio išsiilgęs vaikas. Tą matome ir iš to, kad ji, išvažiavusi su turtingu klientu, nuoširdžiai glaudžiasi prie jo rankos, vos jam parodžius draugiškumą, ir iš to, kaip ji galiausiai entuziastingai pasiduoda naujai meilei.

Naujasis gerbėjas Oskaras (akt. François Périer) atrodo tobulas. Jis mandagus ir galantiškas, neša jai gėlės ir saldainius bei visada sumoka sąskaitas restoranuose. Visgi ne tai svarbiausia – žavusis tamsiaplaukis nieko neklausinėja apie Kabirijos praeitį.

Dar nepamiršusi nespėjusios užgyti ankstesniojo mylimojo išdavystės Kabirija įtariai žiūri į naują meilę, bet tai netrukus pasikeičia. Kai Oskaras jai pasiperša, ji įtiki, kad nesėkmių ratas pagaliau baigėsi ir prasidės laimingas gyvenimas.

Kabirija džiaugsmingai parduoda savo namelį ir atsisveikina su ankstesniuoju gyvenimu, daugiau neketindama atsigręžti. Vis tik meilė, už kurios ji taip kabinosi, pasirodo besanti dar vienas likimo pokštas. Ji ir vėl atsibunda be mylimojo, pinigų ir vos išnešusi sveiką kailį.

Gyvenimas dar kartą sumindė naivias Kabirijos svajones apie laimę ir normalų gyvenimą. Šįkart dar blogiau – ji liko ne tik be santaupų, bet ir be namų. Vis tik, nors puoselėtos svajos žlugo, ir nepavyksta sustabdyti skruostais tekančių ašarų, galiausiai Kabirija prisiverčia šypsotis – juk ryt išauš nauja diena ir ji vėl bandys iš naujo.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/12/klasikos-serija-kabirijos-naktys-paleistuvems-laimingos-pabaigos-nebuna