Category Archives: Ekologija

„Staklės“, arba žiaurios mūsų tuštybės grimasos

Ar noras spėti su mada vertas daugybės skurdžių šalių darbininkų išnaudojimo ir užtikrinto planetos naikinimo? Mūsų greitai besikeičiančių mados tendencijų vaikymasis reiškia būtent tai.

„Perkame daiktus, kurių mums nereikia, už pinigus, kurių neturime, kad padarytume įspūdį žmonėms, kurių nemėgstame“, – girdėjome kultiniame filme „Kovos klubas“. O Indijos režisieriaus Rahulo Jaino darbas „Staklės“ parodo – didžiausią kainą už mūsų paviršutiniškumą sumoka kiti.

Šiuolaikinė vergystė dėl margų suknelių

Kino juosta „Staklės“ – puikios dokumentikos pavyzdys. Stiprėjančių ekologinių problemų ir bujojančio vartotojiškumo kontekste dėmesys mados industrijai itin aktualus. Laikoma, kad tai – antras didžiausias teršėjas pasaulyje po… naftos.

Nustebote? Paprasti pirkėjai dažnai nesuvokia tikrojo žalos masto, nes tai labiausiai veikia ne Vakarus, o vargingų šalių gyventojus. Būtent čia dėl mažesnių sąnaudų ir – neslėpkime – laisvesnių aplinkosaugos bei darbo standartų reikalavimų korporacijos mėgsta perkelti gamybą.

Tvankios, triukšmingos ir nešvarios patalpos, kuriose aplink daugybę tekstilės mašinų pluša aibės darbininkų. Sunkus fizinis darbas – taip pat ir vaikų. 12 valandų pamainos. Apie tokį dalyką, kaip darbo sauga, atrodo niekas apskritai nėra nieko girdėję: darbininkai dirba su pavojingais chemikalais, bet neturi jokių apsaugų – netgi pirštinių; vaikai juos semia iš statinių su plastiko ąsotėliais plikomis rankomis. Ar atspėsite, kaip atsikratoma gausių gamybos atliekų? Tiesiog kiek tolėliau išpilama tiesiai ant žemės.

R. Jainas mums nepamokslauja, neaiškina, kad turime keisti ydingus įpročius, kol dar ne per vėlu. Tačiau, kai matai, kaip du maži berniukai kuičiasi po ką tik išverstas pavojingas atliekas ieškodami ko nors vertingo, nesunku suprasti, ką tuo norima pasakyti. Matyt, nė nereikia sakyti, kad  šiuolaikinių vergų atlyginimai juokingi: už pamainą darbininkas gaus kokius tris dolerius. Susitaupyti nieko nepavyks, bet gal bent šį mėnesį jo šeimai bus ramiau kuo prasimaitinti…

Bejėgiškumo spąstai

„Staklių“ kūrėjai neagituoja, nekviečia sukilti ir nesiūlo sprendimų. Jie kantriai vedžioja žiūrovą per įvairius fabriko skyrius, rodo vos ant kojų besilaikančius sulysusius vyrus ir berniukus bei išvadas pasidaryti leidžia patiems.

Nuoširdų pyktį sukelia kontrastingas supažindinimais su fabriko vadovu. Šviesiame kabinete ant savo ergonomiškos kėdės sėdi savimi patenkintas pūzras, sunkiai atitraukiantis žvilgsnį nuo telefono, ir skundžiasi darbuotojais. Tik pamanykite, jie nori uždirbti daugiau! Vis tik darbininkų negalima lepinti, nes didesnis atlyginimas reiškia didesnį atsainumą. Be to, kur jie juos dėtų – juk jie kaip gyvuliai, tiesiog išleistų kokioms nors bjaurastims, tik sau kenktų…

Kodėl darbininkai neprotestuoja, neatsisako dirbti, nesijungia prie profesinių sąjungų? Jos čia silpnos ir vargu, ar greitai tai pasikeis. Žmonės čia per daug išvargę, vos sugebantys išstovėti ant kojų iki pamainos galo, – apie kokius žygius tada gali galvoti? Be to, nenori dirbti – atsiras, kas tavo vietą užims. Dažnai nebūna ir normalių darbo sutarčių: atvažiuoji, padirbi mėnesį, pasiimi algą ir išvažiuoji. Jei profsąjungos ir kuriasi, siekdamos pokyčių, vadovybė problemiškais žmonėmis greitai atsikrato…

Vis tik blogiausia yra tai, kad, jei šis siaubingas išnaudojimas pasibaigtų, daugybės darbininkų padėtis taptų dar sudėtingesnė. Skurstantiems žmonėms net ir toks darbas – geriau nei jokio darbo ir mirtis iš bado. Kai kurie jų į šį pragarą savo noru atkeliauja šimtus ar tūkstančius kilometrų. Visi apie tai žino, bet niekas neapsiima spręsti problemų. O tuo metu lėtai, centimetras po centimetro, drauge klimpstame į siaubingą liūną, iš kurio vargu ar beišsilaisvinsime.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/03/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-kino-pavasaris-stakles-ziaurios-musu-tustybes-grimasos

Artėja kitas Didysis tautų kraustymasis?

Pakitęs klimatas ir gyventojų perteklius privertė pirma germanų, o vėliau gotų ir hunų gentis palikti savo žemes­­. Dėl to IV–VII a. tapo žinomi kaip Didysis tautų kraustymasis, pasibaigęs laikytos nenugalima Romos imperijos žlugimu. Regis, esame dar vieno tautų kraustymosi išvakarėse.

Vien 2014 m. daugiau nei 19 mln. žmonių iš Vidaus perkėlimo stebėjimo centro tirtų 100 šalių buvo priversti palikti namus dėl stichinių nelaimių. Tai yra maždaug tiek, kiek iškrausčius visą Čekiją ir Vengriją. Beje, šio centro vertinimu, tikimybė netekti savo namų dėl stichinės nelaimės per keturiasdešimt pastarųjų metų padidėjo 60 procentų.

Klimato pabėgėlių vis daugės

Nors Vakarų pasauliui jau senokai skauda galvą dėl dabartinės Sirijos pabėgėlių (ir šia situacija pasinaudojusiųjų) krizės, tik laiko klausimas, kada ji nublanks prieš naujas pabėgėlių bangas. Šįkart juos iš gimtųjų namų išstums nepermaldaujamas priešas – pati gamta.

Ekologinės politologijos mokslininkai Raymondas L. Bryantas ir Sinéadas Bailey‘is konstatavo paprastą dalyką: bet koks aplinkos sąlygų pokytis turi paveikti politinį ir ekonominį status quo. Perfrazavus – ekologinės problemos yra ne tik gamtosaugos aktyvistų, bet ir ekonomistų bei politikų problema.

Specialistai beveik nesiginčija, kad klimato kaita taps vienu iš svarių migracijos katalizatorių. Ne kartą bandyta modeliuoti, kokio masto galėtų būti ši problema. Spėjimai, kiek žmonių paliks namus iki amžiaus pabaigos, gerokai skiriasi (nuo kelių dešimčių milijonų iki net milijardo), bet sutariama, kad tai taps rimtu iššūkiu. Pavyzdžiui, dar 1990 m. Jungtinės Tautos prognozavo, kad vien krantų erozija, pakrančių užtvindymas nulems dirbamos žemės sumažėjimą ir iki 2050 m. privers 200 mln. žmonių migruoti. Dalies dabar žemėlapiuose matomos sausumos tiesiog nebeliks. Kita vertus, jei temperatūros kilimo tendencijos nekis, prognozuojama, kad jau po pusės amžiaus tokiose vietose kaip Abu Dabis, Dubajus, Kataras gyvenimo sąlygos taps sunkiai pakeliamos.

Klimato kaitos pabėgėliais virstama dėl trijų pagrindinių priežasčių: a) stichinių nelaimių, b) pasunkėjusių išgyvenimo sąlygų, didėjančio skurdo ir c) šių faktorių sukeltų ginkluotų konfliktų, skurdžiuose regionuose konkuruojant dėl reikalingų išteklių.

Pasaulio banko vertinimu, iki 2030 m. klimato kaita mažiausiai 100 mln. žmonių (daugiausia Afrikos šalyse) grąžins į skurdą. Tai bus stiprus smūgis ir taip nedėkingai humanitarinei veiklai.

Yra nemažai ženklų, rodančių, kad migracija Užsachario Afrikoje glaudžiai susijusi su pasikeitusiais orais. Tarkime, Etiopijoje sumažėjus lietaus ir nuskurdus dirvožemiui daug vietinių ūkininkų nebemato prasmės toliau ūkininkauti ir didelė tikimybė, kad pasielgs taip kaip įprasti karinių konfliktų pabėgėliai – t. y. keliaus į Europą.

Žinoma, žemės ūkyje netrūksta inovacijų, jis tampa vis intensyvesnis ir ūkininkai gali džiaugtis didesniais derliais. Deja, pažanga neretai trenkia kitu lazdos galu, jeigu neatsižvelgiama į tvarumą (o tai yra dažna yda). Žemdirbystė pasitelkiant daugiau trąšų ar kenkėjų naikinimo priemonių užteršia dirvožemį ir vis didesne brangenybe tampantį vandenį.

Pakelti ginklą dėl vandens

Lengvai suvokiame, kad karai kyla dėl ambicijų išplėsti teritoriją, įgyti deimantų kasyklų, naftos telkinių ar paprasčiausiai didesnės įtakos regione. Vis dėlto mums dar sunku suprasti, kad pasaulyje daug smulkesnio masto ginkluotų konfliktų įžiebia vandens trūkumas. Ateityje situacija dar aštrės, tiesa, ne tik dėl įnoringesnio klimato, bet ir dėl nenumaldomai didėjančios žmonijos populiacijos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais, iki 2050 m. vandens poreikis pasaulyje išaugs 55 procentais. Kitaip tariant, gėlo vandens reikės gerokai daugiau, o galimybių jo gauti mažės.

Kada šalis laikoma susidurianti su vandens trūkumu? Tada, kai jos metinės atsinaujinančios vidaus vandens atsargos nukrenta žemiau nei 1 tūkst. kubinių metrų gyventojui.

Konfliktai dėl vandens išsibarstę po visą Afriką. Tarkime, žiaurios sausros sukėlė konfliktą dėl būtinų resursų tarp įsikūrusių aplink Etiopijos Turkanos ežerą bendruomenių. Jungtinių Tautų duomenimis, apie 90 proc. Etiopijos gyventojų dirba žemės ūkyje, o visos Afrikos – per 60 proc., taigi vandens sumažėjimas čia itin skausmingai juntamas. Pietų Afrikos Respublikoje, vienoje stipriausių žemyno valstybių, pernai kilusi sausra buvo žalingiausia per 30 pastarųjų metų ir daug ūkininkų, ypač smulkesnių, paprasčiausiai sužlugdė. Maisto kainos šoko į viršų, įtampa ir nepasitenkinimas visuomenėje sustiprėjo. Tokių pavyzdžių daugybė. Blogiausia, kad gėlo vandens prieinamumas žemyne kasmet vis menksta.

Vanduo taip pat tampa vis reikšmingesniu diplomatiniu svertu. Jei kontroliuoji svarbius vandens telkinius, gali paveikti ne tik vietinių gyventojų elgesį, bet ir teritorijų ar net suverenių valstybių santykius.

Kaip taikliai pažymi britų leidinys „The Guardian“, apie 50 proc. viso pasiekiamo pasaulio vandens plyti TARP valstybių. Tai – upės, ežerai, požeminiai vandenys ir pan. Didėjant vandens poreikiui, natūralu, daugės ir nesutarimų. Kodėl? Tarkime, viena šalis nori statyti užtvanką ar net kelias, o tai sumažins kitai valstybei tenkantį vandens kiekį. Iliustratyvus šios problemos pavyzdys – diskusijos dėl Nilo Afrikoje. Etiopija įgyvendina didžiausią hidroelektrinės statybos projektą Afrikoje – Didžiąją Etiopijos Renesanso hidroelektrinę – ir jau kitąmet ruošiasi ją užbaigti. Rezervuarui Etiopija užtvenkė Mėlynąjį Nilą. Tai nepatiko Egiptui ir tuometinis Egipto prezidentas Mohamedas Morsis su savo patikėtiniais rimtai svarstė, ar dėl to vertėtų Etiopijai skelbti karą, ar užtektų tik sunaikinti statomą užtvanką. Taigi, vanduo turi galią sukelti ne tik atskirtų bendruomenių nesutarimus, bet ir geopolitinius pokyčius.

Apie panašias įtampas tikriausiai išgirsime dažniau: dėl 2/3 valstybių sienomis tekančių upių naudojimosi sąlygų jas „besidalijančios“ šalys nėra susitarusios.

Grėsmė ne tik besivystančioms šalims

Neseniai laikraščiai mirgėjo pavojingai patvinusios Senos krantų vaizdais: ši upė grasino užlieti Prancūzijos sostinės Paryžiaus ir kitų greta jos nusidriekusių miestų gatves (net imta evakuoti garsiojo Luvro rūsiuose saugomus meno kūrinius).

Australijoje audra, vadinta baisiausia per tris pastaruosius dešimtmečius žemyno rytuose, pasiglemžė apie 50 metrų paplūdimio ir nusinešė trijų žmonių gyvybę.

Karštėjant vasaroms ir sausėjant miškams daugėja miškų gaisrų, su jais gaisrininkams vis sudėtingiau dorotis. Gaisrų sezonas ilgėja. Pavyzdžiui, neseniai stiprūs gaisrai nuniokojo nemažus miško plotus JAV Aidaho valstijoje.

Balandį stiprus potvynis rytų Rumunijoje privertė evakuoti apie 200 gyventojų.

Hamburgo apylinkėse, Vokietijoje, viesulas su stipriomis audromis vertė didžiulius medžius. Tada prireikė pustrečio šimto gelbėjimo operacijų.

Taip pat nepamirškime, kad šiltesnės žiemos reiškia, kad pietums būdingi parazitai, nebūdingos ligos kopia „viršun“ ir netrukus savuose kraštuose susidursime su tuo, ką laikėme egzotiškų šalių problemomis.

Tai – tik keletas iš pastarųjų mėnesių su klimato kaita susijusių pavyzdžių, jų sąrašą būtų galima gerokai pratęsti. Vadinasi, klimato kaitos sukeliami pokyčiai tampa vis didesne ne tik „trečiojo“, bet ir „pirmojo“ pasaulio ekonomine bei socialine problema.

http://geopolitika.lt/?artc=7980

Užuot ieškojus panacėjos, verčiau laikytis paprastų mitybos taisyklių

https://i2.wp.com/pump.lt/wp-content/uploads/2010/09/sveika-mityba.jpgMityba. Tai, ką ir kiek valgome, stipriai veikia mūsų sveikatą. Deja, dažnas lietuvis, rinkdamasis maistą, jį labiau renkasi pagal piniginės svorį, o ne naudą organizmui.

Savaitraščio „Veidas“ diskusijos tema – maisto sauga. Aktualia tema šį kartą diskutavo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Rimantas Stukas, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. Juozas Pundzius, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto prof. Rimantas Petras Venskutonis ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius dr. Jonas Milius. Šių ekspertų pokalbį moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Lietuvos gyventojų, ypač vyrų, gyvenimo trukmės vidurkis atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių. Kaip tai susiję su maistu, kurį vartojame? Ar jis kokybiškas ir ar patys dėl tinkamos mitybos padarome viską, ko reikia?

J.PUNDZIUS: Tai tikrai lemia ne vien maistas. Daugiausiai prie prastesnės lietuvių gyvenimo trukmės prisideda lėtinės neinfekcinės ligos. Svarbiausi gyvenimo trukmės veiksniai yra judėjimas ir racionali mityba, o tik po to eina tai, ar saugus, ar užterštas maistas vartojamas. Sveikatos priežiūros sistema šiems rodikliams daro tik apie 10 proc. įtakos. Taigi Lietuvos rodikliai nėra geri, nors mūsų sveikatos priežiūra palyginti nebloga.

A.ŠINDEIKIS: Ar tai reiškia, kad judame mažiau ir valgome prasčiau nei vakariečiai?

J.PUNDZIUS: Jie valgo ir juda panašiai kaip lietuviai. Ten irgi yra ir nutukimo epidemijų, ir kitko.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbu tai, ką apskritai laikysime Vakarais.

J.PUNDZIUS: Sunku taip išskirti. Apskritai didžiausias nutukimo didėjimas yra tose arabų šalyse, kuriose civilizacijos lygis nebuvo aukštas, tačiau kurios, atradusios naftą, ėmė gauti daug pinigų. Tada jų visuomenėse paplito neracionalus valgymas.

Mūsų mitybos įpročiai nuo didžiosios dalies europiečių daug nesiskiria, bet kyla du svarbūs klausimai: ką dedame ant stalo ir kiek nuo jo paimame. Kitaip tariant, ar suprantame, ką reikia valgyti, kad mūsų mityba būtų racionali, kad padėtų likti sveikiems. Žinoma, svarbu, kad tai, ką imame nuo stalo maistui, būtų neužteršta.

V.BALTRAITIENĖ: Daug ką susiečiau su valgymo kultūra: ne vien ką valgome, bet ir kiek bei kaip, kiek judame. O judame, manau, palyginti mažai. Pasižiūrėję į Vakarų Europos valstybes pamatysime, kad net senyvo amžiaus žmonės masiškai sportuoja, be jokios gėdos daro visokias mankšteles, pratimus. O mes to neturime. Kita vertus, sakyčiau, kad nuo vakariečių skiriamės ir tuo, kad valgome daug natūralaus maisto, esame pripratę prie šalia mūsų pagaminto maisto.

Pridurčiau, kad Lietuvoje suvalgome labai daug saldumynų, kurių sudėtyje netrūksta įvairių saldiklių. Prie to pripratę ir vaikai, todėl nuo šio įpročio prasideda vaikų nutukimas, o vėliau – ir ligos. Reikia suvokti, kad valgymas nėra skirtas tik išgyvenimui. Maisto vartojimas nėra vien fiziologinis poreikis. Blogai, kai ateini į kavinę, dienos pietus nusiperki už du tris eurus ir jautiesi sotus. Juk dauguma mūsų taip ir valgome, nors nežinome, kas į tą porą eurų kainuojantį patiekalą yra įdėta. Laimei, dabar grįžta mada maitintis natūraliais, sveikais produktais, maistą gaminti patiems. Ne veltui išleidžiama šitiek receptų knygų ir kuriama kulinarinių televizijos laidų.

R.STUKAS: Mūsų Visuomenės sveikatos instituto 2013 m. tyrimų duomenimis, šiandien tik penktadaliui Lietuvos gyventojų renkantis maistą svarbiausias kriterijus yra sveikata. Kitaip tariant, 21,3 proc. pirkėjų rinkdamiesi maistą pagalvoja apie sveikatą, bet didžioji vartotojų žiūri, kad tik būtų pigiau ir skanu.

Pagrindinės mitybos problemos išlieka. Vartojama per daug gyvulinės kilmės riebalų, per mažai daržovių, gana mažokai suvalgoma ir vaisių. Kartais man sako, kad tarpukario laikotarpiu lietuviai valgė tą patį: lašinius, skilandžius, dešras… Taip, iš tikrųjų. Vis dėlto tada lietuviai valgė labai daug daržovių ir taip gaudavo daug antioksidantų. Kraujagyslių sienelėse kaupiasi oksiduoti riebalai. O anksčiau, kai žmonės gaudavo daug antioksidantų ir gerokai daugiau judėjo, tokie riebalai nesikaupė.

Dabartinė Lietuvos gyventojų mityba paveldėta iš ankstesnių laikų, tačiau tada žmonės dirbo sunkesnį fizinį darbą, o dabar mūsų fizinis aktyvumas ir suvalgomų daržovių kiekis sumažėjo. Kadangi negauname daug antioksidantų, riebalai oksiduojasi ir kaupiasi kraujagyslių sienelėse. Dėl šios priežasties širdies kraujagyslių sistemos ligos sergamumo ir mirštamumo struktūroje užima pirmą vietą, sudarydamos per 50 proc. visų priežasčių.

Kaip žinome, riebalai oksiduojasi veikiant temperatūrai, todėl perkant apdorotą, paruoštą vartoti maistą kartu gauname oksiduotų riebalų. Toks maistas praktiškai nėra šviežias. Jei pasiliekame dar kokiai dienai, jo biologinė vertė sumažėja, tačiau kalorijos išlieka. Vadinasi, žmogus privalgo ir gauna kalorijų, bet nedaug biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl to gali silpnėti imuninė sistema, o svoris didės dėl per didelio neišeikvotų kalorijų kiekio. Taigi sergamumo situacija ir mitybos įpročiai tarpusavyje susiję. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 proc. širdies kraujagyslių sistemos ligų būtų galima išvengti sutvarkius mitybą, padidinus fizinį aktyvumą, sumažinus alkoholio vartojimą ir atsisakius tabako.

Deja, kaip rodo mūsų tyrimai, lietuvių mitybos ir sveikatos raštingumas yra žemas, daug kas neteisingai suprantama, o blogiausia, kad atsirado daug visokių mitybos mokytojų, mitybos tyrinėtojų. Neaišku, kas tokie moko visuomenę sveikos mitybos. Atrodo, kad mokyti gali bet kas. Neretai komentuojama, aiškinama neteisingai. Galiausiai atsiranda sumaištis dėl to, kas sveika, o kas ne.

V.BALTRAITIENĖ: Prieš daugelį metų kūrėsi visuomenės sveikatos biurai. Manau, jie turėtų plėstis ir tuo užsiimti. Gydymas jau yra pasekmė. Mitybos kultūra turi būti pradedama formuoti dar vaikystėje, šeimoje.

A.ŠINDEIKIS: Kokią žalą gali padaryti mitybos principų mokantys ne specialistai?

R.STUKAS: Pavyzdžiui, žaliavalgiai aiškina savo mitybos teoriją. Vis dėlto tokiu atveju žmogus gali negauti geležies, vitamino B12, aminorūgščių (ypač nepakeičiamų), be to, mūsų virškinamasis traktas, žarnynas pritaikyti mišriam maistui. Vaikui tokia mityba gali padaryti ypač didelę žalą, nes jis dar tik auga, vystosi. Kartais sako: geležį patikrinome, ir viskas gerai, bet juk organizme yra tam tikras geležies rezervas – ateis laikas ir jis išseks. Čia kaip su sąskaita banke: turime pinigų, juos vis leidžiame, ir ateina diena, kai jų nebelieka.

J.PUNDZIUS: Pagal savo individualią patirtį nebūtinai galima rekomenduoti, kuo maitintis kitiems, nes įtaką daro ir genetika. Yra atrasti genai, skatinantys maisto atsargų kaupimą kūne. Su pelytėmis jau daromi eksperimentai: kai šiuos genus sunaikina, jos sulieknėja, kai juos stimuliuoja, pelės pradeda daug ėsti ir storėja. Žmonės tokius genus yra atsinešę iš evoliucijos. Kitaip tariant, kai trūkdavo maisto, tai gelbėjo – išlikdavo tie, kurie galėjo sukaupti maisto atsargų. Dabar, kai taip lengva gauti maisto, šis genas atsisuka kitu galu ir skatina nutukimą.

J.MILIUS: Kalbėti apie saugų maistą Lietuvoje nėra populiaru, nors kaip tik turime du protrūkius. Per vieną jų Panevėžyje dėl prekybos tinkle „Maxima“ nusipirktų ryžių su krabų lazdelėmis salotų susirgo devyni žmonės. Kita vertus, yra ir kuo džiaugtis: žmonės daugiau domisi sveika mityba, nors dar ir nedidelis procentas. Tiek verslo, tiek vartotojo mentalitetas turi augti. Viskas priklauso nuo vartotojo – jis diktuoja madas. Jei jis perka tokią mišrainę – ją ir gamins. Raskite tokios mišrainės Prancūzijoje.

Praėjusiais metais sulaikėme 2419 tonų nesaugaus maisto, įvežamo iš kitų šalių. Apskritai saugaus maisto Lietuvoje yra 99 proc., o ES vidurkis – 97 proc. Kaip atsimename, Europoje dėl jo nuskambėjo nemažai skandalų: dėl dioksinų (organinių junginių, pasižyminčių dideliu nuodingumu ir kancerogeniškumu – aut. past.), paukščių gripo, ~escherichija koli~ žarnyno bakterijos, gyvybių nusinešusio noroviruso Vokietijos braškėse ir, žinoma, maisto klastočių, dėl kurių irgi buvo mirčių (ypač dėl čekiško alkoholio).

Maisto, kurį valgome, kokybė yra labai svarbi. Dabar atrodome taip, kaip valgėme prieš dvidešimt metų, o po dvidešimties metų atrodysime taip, kaip maitinamės šiandien. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba daug apie tai kalba. Dalijamės šia informacija ir mokyklose, esame parengę atmintinių. Taip pat yra gera iniciatyva dėl nemokamo maitinimo mokyklose, nes čia prieita prie kracho.

R.STUKAS: Įdomus pavyzdys iš mokyklos: daržovė ropė anksčiau būdavo ant kiekvieno stalo, o dabar vaikų paklausiu, ar jie žino pasaką, kaip ropę rovė, tai pasaką žino, bet paklausus, ar kas nors jos ragavo, paaiškėja, kad nė vienas klasėje nebūna to daręs. Tokių elementarių maisto produktų grąžinimas ant stalo būtų naudingas. Mums reikėtų valgyti tai, kas mums tradiciška, kas čia auga, nors dažnai norisi būtent kažko egzotiško.

J.MILIUS: Turime didelę problemą ir dėl maisto papildų. Lietuvoje dėl to yra kilusi psichozė. Turime apie 10 tūkst. pavadinimų registruotų maisto papildų, 200 tonų jų įvežame iš trečiųjų valstybių, tačiau kad būtų moksliškai patvirtinti tam tikri sveikatingumo dalykai (kad padeda nuo to ar dėl to), tokių pavadinimų yra tik apie tris šimtus. Tai masinis žmonių apgaudinėjimas.

Jei kalbėsime apie maisto papildų sudėtį, tai Europoje praktiškai nėra laboratorijų, kurios galėtų ištirti, ar sudėtis yra tikrai tokia, kokia nurodoma papildų etiketėje. Aišku, draudžiame rašyti sveikatingumo teiginius, tačiau kiekvieną dieną padedu apie penkis šimtus parašų dėl baudų už tokius dalykus. Kompanijoms labiau apsimoka klaidinti vartotoją ir tiesiog susimokėti baudą. Tarkime, rašomi sveikatingumo teiginiai, kad maisto papildas padeda nuo širdies ligų, nors nėra jokių įrodymų. Aišku, dabar kompanijos vengia taip rašyti, pasisamdžiusios advokatus parašo protingiau, pavyzdžiui, kad nepadeda kuo nors sergant, o „prisotinta to ir to“ ar panašiai. Dar gerai, kai maisto papildai nekenkia, bet yra ir tokių, ypač tarp skirtų sportininkams, kurie daro žalą sveikatai. Tarybiniais laikais turėjome vieną maisto papildą – žuvų taukus. To visiems užteko.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, patys medikai rekomenduoja vartoti maisto papildų.

R.STUKAS: Kaip rodo naujausi tyrimai, Lietuvoje maisto papildų nevartoja 35,7 proc. žmonių, vadinasi, apie 64 proc. juos vartoja. Iš jų kiekvieną dieną papildus vartoja 6 proc., pusę metų ištisai – 7 proc., 4–6 mėnesius per metus – 5,7 proc., 2–4 mėnesius – 13 proc., 1–2 mėnesius – 12 proc., o atsitiktinai – apie 20 proc. Tai rodo, kad vartojantieji maisto papildus dažnai tai daro neracionaliai. Be to, žmonės dažnai neatkreipia dėmesio, kad etiketėje būna parašyta, jog maisto papildas nėra maisto pakaitalas.

R.P.VENSKUTONIS: Iš tikrųjų gauname vis daugiau informacijos, kad nuo mitybos stipriai priklauso įvairių ligų vystymasis. Skaičiuojama, kad tai gali sudaryti nuo 30 iki 70 proc. vėžio, širdies kraujagyslių, virškinimo ligų ir kt. Sutikčiau, kad pagrindinė problema yra nepakankamas išsilavinimas. Išsilavinusių žmonių gyvenimo trukmės vidurkis – gerokai didesnis.

Beje, tokios daržovių ir vaisių įvairovės visus metus niekada anksčiau neturėjome ir dabar reikalingomis medžiagomis, taip pat ir antioksidantais, apsirūpinti lengviau. Netgi laikantis visame pasaulyje pripažintų paprastų taisyklių, pavyzdžiui, kad penkis kartus per dieną reikėtų valgyti vaisių ar daržovių, ar kad reikia judėti ir nepersivalgyti, to jau užtektų.

Grįžkime prie maisto papildų: gal nereikėtų būti tokiems griežtiems. Tačiau svarbu pasakyti, kad papildų veikliosios medžiagos dažniausiai būna tiekiamos vos kelių firmų. Gali būti skirtingų kompanijų vitamino C ar folio rūgšties papildai, bet skirsis tik pavadinimai.

Šiaip 2012 m. ES reglamente yra aiškiai įvardyta, kokiems komponentams galima taikyti sveikatos teiginius, parašyta, kas, kokie įspėjimai turi būti nurodomi etiketėje. Juk Paracelso taisyklė, kad viskas priklauso tik nuo dozės, galioja visais laikais. Ypač tai aktualu dabar, kai žmonės, prisižiūrėję visokių reklaminių filmukų, patiki ir puola į parduotuves pirkti papildų. Žinoma, šiais laikais papildų vartojimas turi logikos: žmogui sunku organizuoti gyvenimą taip, kad visada normaliai pavalgytų, sužiūrėti, kad gautų visokių reikalingų medžiagų. Maisto papildai, jei trūksta kažkokių mitybos komponentų, turėtų jų suteikti. Sakyčiau, ypač sveiko senėjimo atžvilgiu. Dabar yra daug įrodymų, kad vyresnio amžiaus žmonėms maisto papildai gali padėti sušvelninti tam tikras ligas ar jas atitolinti, tapti tam tikra prevencija.

Dar vienas svarbus dalykas – neatsitiktinai sukurta funkcionaliojo maisto koncepcija (Japonijoje 1991 m. priimtas vadinamasis Fošu – funkcionaliojo maisto įstatymas). Maisto tikslas yra suteikti energijos ir reikiamų statybinių medžiagų, tačiau, jei pridėsime trečią funkciją, kad jis padėtų apsisaugoti nuo tam tikrų ligų, sumažinti susirgimų riziką arba pagerinti savijautą, jis įgis funkcionaliojo maisto statusą.

Deja, dažnai Lietuvoje tai suvokiama labai primityviai – kad kažko pridėjus maistas iš karto tampa funkcionalusis. Žvelgiant formaliai (tiesa, ES reglamente tokio termino nėra, tai vadinama sveikatos žymenimis, sveikatos teiginiais), jei pažiūrėtume, kiek yra paraiškų tokiems sveikatos teiginiams ir kiek jų suteikiama, tai tikrai mažesniajai daliai.

J.MILIUS: Pavyzdžiui, „Danone“ jogurtas jau septynerius metus dėl to gaišta.

R.P.VENSKUTONIS: Taip, pavyzdžiui, probiotiniams dalykams sveikatos teiginių suteikimas sustabdytas, dėl to vyksta diskusijos. Tuo metu yra daug prebiotinių medžiagų, kurioms sveikatos teiginiai patvirtinti.

Dabar kiekvieną dieną pasirodo daug informacijos apie maisto saugą, įvairių komponentų poveikį. Pavyzdžiui, visi žinome, kad gerti žalią arbatą sveika, yra daug mokslinių tyrimų, kurie parodo, kad ji gali padėti apsisaugoti nuo įvairiausių susirgimų. Antra vertus, neseniai rimtuose moksliniuose žurnaluose pasirodė tyrimai, kad, jei piktnaudžiaujama žaliosios arbatos ekstraktais, gali pakenkti kepenims. Vėlgi aktuali Paracelco taisyklė – negalima niekuo piktnaudžiauti.

V.BALTRAITIENĖ: Norėčiau sureaguoti į pasakymą, kad anksčiau valgant riebų maistą naudota daug antioksidantų, nors dabar visus metus yra didesnis daržovių ir vaisių pasirinkimas. Man niekas neįrodys, kad yra naudingiau valgyti atvežtinę vynuogę (neaišku, kiek kur laikytą) negu Lietuvoje užaugintą vyšnią ar tą pačią vynuogę. Logistikoje visko ant jų purškiama, kad tik ilgiau išsilaikytų.

Beje, su Jonu Miliumi buvome Izraelyje ir matėme, kaip mėginama rasti naujų technologijų, kurios būtų nekenksmingos. Labai patiko vienas pavyzdys, kai iš mėtų išspaudžiamas ekstraktas ir tuo purškia bulves. Pasirodo, tada gali bulvę ilgai laikyti rūsyje ir ji nevys ir iš jų nedygs daigai. Galvoju, kad pasaulis – Lietuva taip pat  – turėtų eiti prie natūralių priemonių, padedančių ilgiau išlaikyti vaisius ir daržoves šviežius.

A.ŠINDEIKIS: Iš viso to, ką kalbame, atrodo, kad gyvename didžiuliame sveikatingumo dezinformacijos lauke ir viešojoje erdvėje yra daug vertės neturinčios informacijos?

J.PUNDZIUS: Taip, šitaip galima sakyti.

R.VENSKUTONIS: Dar galima paminėti kur link einame – einame link personalizuotos mitybos. Randama vis daugiau ryšių tarp genetikos ir mitybos. Dabar apie tai atliekama tikrai įdomių tyrimų, pavyzdžiui, pasirodė apie kavą. Švedų mokslininkai nustatė, kad žmonėms, turintiems vienos rūšies geną, kava jiems gali padėti apsisaugoti nuo Parkinsono ligos. Tuo metu kitokio genotipo asmenims galima gerti ar negerti tos kavos, nes tai nieko nekeis – jau pats genas apsaugo nuo susirgimo Parkinsono liga. Galbūt ateityje visi turėsime savo genotipą kortelėje ir bus daugiau informacijos, kokie mitybos komponentai mums darys įtaką. Taip galėsime geriau pasirinkti sau tinkamus maisto produktus. Dabar genotipo nustatymas kainuoja kokius 300 dolerių, o ateityje gal kainuos tik keletą.

J.PUNDZIUS: Ateityje turėtų būti personalizuota ir mityba, ir gydymas. Vis dėlto šiandien racionalios mitybos piramidę žmonės visai pamiršta ieškodami kažkokių naujų stabų.

A.ŠINDEIKIS: Būtų įdomu išgirsti apie minėtą iniciatyvą mokyklose.

V.BALTRAITIENĖ: Kuo toliau, tuo labiau susiduriame su maisto kokybės problema mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose. Labiau išsiplečiant galima pasakyti, kad buvo padaryta komercinė paslauga ir valstybė moka pinigus už nemokamą vaikų maitinimą. Kas baisiausia, tuo pasinaudojant sukamas biznis – tuo pasinaudoja ne tik maitinimo paslaugų teikėjai, bet ir pačios savivaldybės (tarkime, gaudamos rėmėjus). Pažiūrėjus kokį maistą mokyklose valgo vaikai, gaunantys nemokamą maitinimą, vien dėl šito negalima leisti, kad būtų padarytas nemokamas maitinimas  visiems vaikams. Tai yra kažkas baisaus.

J.MILIUS: Lietuvoje praktiškai yra dvi įmonės, kurios tai daro.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbiau ne kiek jų yra, o paslaugų kokybė. Žinoma tam skirti pinigai nėra dideli. Kai susiduriame, matome, kad produktus perka pagal mažiausią kainą. Ateina pasiūlymų, kad produktas teikiamas už 0 eurų, tereikia susimokėti už pačią paslaugą.

J.MILIUS: Tokiais 0 eurų kainuojančiais produktais kaip tik maitinti vaikus.

V.BALTRAITIENĖ: Yra kažkas nesuvokiama, kas vyksta Lietuvoje. Dabar esame pateikę įstatymo projektą, kad padidintos rizikos įmonės negalėtų dalyvauti konkurse. Mūsų ūkininkai ir kelia klausimą, kodėl augindami daržoves ar mėsą (ypač kad daug kur galima gauti jautienos) savo rajone, negali produkcijos parduoti tiesiogiai, o turi eiti per kažkokias dvi maitinimo įmones (aišku, apskritai neaišku, ar perkama Lietuvoje).

J.MILIUS: Taigi, yra pagrindinės dvi įmonės įmonės – „Pontem“ ir „Kretingos maistas“, aišku, jos dar turi dukterinių įmonių.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, beveik nebeliko kur maitintų pačios mokyklos. Sako, tai ne mūsų funkcija, savo virtuvės turėti neturime. Savivaldybės nuėjo lengviausiu keliu (beje, pažiūrėkime, kad būna rėmėjais per kokias nors rajonų ar mokyklų šventes). Vis dėlto vaikų sveikata žaisti negalima.

A.ŠINDEIKIS: Kas randama tokiame maiste?

J.MILIUS: Pirmas dalykas tas, kad apie 50 proc. per metus patikrintų atvejų randame higieninių pažeidimų. Tarkime, pasibaigęs produktų galiojimo laikas arba, įsivaizduokite, daugiausia randame pigiausią pieną, daugiausia atvežtą iš Lenkijos, kuris galioja šešis mėnesius.

V.BALTRAITIENĖ: O juk mes patys juk turime tiek daug ekologiško pieno, pieno perdirbėjai jo nepaima.

J.MILIUS: Arba, pavyzdžiui, perkami kiaušiniai, kurių galiojimo laikas baigiasi už dviejų dienų. Juk tada kaina jau visai kita. Perkami patys pigiausi, nekokybiškiausi produktai. Taip pat yra priimtas sprendimas, kokios medžiagos yra draudžiamos, nustatome draudžiamų maisto priedų. Pernai nustatyta net 6 proc. visų patikrinimų.

Šitai labai priklauso nuo merų, pavyzdžiui, Jurbarke su viena įmone buvo sudaryta dvidešimt penkerių metų sutartis, tačiau gerai, kad viešųjų pirkimų komisija su tuo nesutiko.

V.BALTRAITIENĖ: Kitas dalykas yra reikalavimai patiems produktams, bet į pila aliejų, deda batono ir įdeda šiek tiek mėsos.

J.MILIUS: Kaip tik teko kalbėtis su pažįstama, kuri dirba vienoje tokioje įmonėje. Ten yra kortelės, ateina patikrinti inspektoriai ir pagal jas viskas yra gerai: tiek mėsos, tiek to, tiek to. Vis dėlto ateina tiesioginis šefas ir pasako, kad dėtų mažiau mėsos ir viską išlygintų kalorijas su batono ir aliejaus kiekiu. Sugaudyti tokius dalykus yra sunku.

V.BALTRAITIENĖ: Nemanau, kad kas nors namuose kepdami dedame aliejaus į juos pačius.

J.MILIUS: Juolab, kad žinome, kokie iš to susidaro produktai – trans-izomerai, kalamidas, kurie labai kenkia sveikatai, yra kancerogeninės medžiagos. Apskritai viskas priklauso nuo to, kokios pirkimo sąlygos yra paruošiamos. Aišku, Lietuvoje turime ir gerų pavyzdžių.

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija turi dvi programas: pienas ir vaisiai bei daržovės pradinukams ir ikimokyklinukams. Dalį pinigų tam skiria Europos Komisija iš mūsų valstybė iš biudžeto. Nors nurodome išskirtinės kokybės reikalavimą, vis tiek tai veža ne iš Lietuvos, kur būtų šviežiausia. Na, pieną šiek tiek labiau pradeda naudoti iš Lietuvos. Galiausiai išeina taip, kad kalinius maitiname geriau nei mokinius ar ligonius.

A.ŠINDEIKIS: Ką galima padaryti, kad lietuvis maitintųsi sveikiau?

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija pasisako už natūralų, vietoje gaminamą maistą. Taip pat mėginame pradėti dirbti su kavinėmis, prekybos centrais, kad būtų skelbiamos nuorodos iš kur atkeliavusio maisto pagamintas produktas (ar atvežtinis, iš kokio regiono). Pirmiausia žiūrime per tą prizmę, kad mūsų ūkininkai galėtų vietoje lengviau realizuoti savo produkciją, o ne vežtų tik į užsienį.

J.PUNDZIUS: Blogiausia yra saldumynų, angliavandenių perteklius, apskritai per didelis maisto kiekis. Dar nekalbėjome apie skonio stipriklius, kurie yra be galo žalingi, nes skatina naudoti daugiau rizikingo maisto, o tuo pačiu ir nutukimą, metabolinius sindromus, širdies kraujagyslių ligas, didina infarkto riziką ir panašiai.

Beje, įdomi detalė: buvau Pasaulio sveikatos priežiūros kongrese, į kurį buvo pakviestas įmonės „Coca Cola“ viceprezidentas. Jis aiškino, kad „Coca Cola“ kiekiai pasaulyje bus mažinama, planavo vietoje to įvesti sultis, nes „Coca Cola“ visuotinai pripažinta kaip blogis.

R.STUKAS: Svarbu, kad apie mitybą kuo daugiau kalbėtų tai suprantantys specialistai. Svarbu ir tinkamų mitybos įpročių formavimas.

J.MILIUS: Maždaug į 150 valstybių eksportuojame lietuviškus maisto ir gyvūninės, ir negyvūninės kilmės produktus. Nė vienas negrįžo dėl kokių nors kokybės problemų, o, kaip minėjau, beveik 2,5 tūkst. tonų nesaugaus maisto, norėto įvežti į Lietuvą, sustabdyta.

Dar paminėčiau su maistu besiliečiančių medžiagų problemą. Tai viena iš rizikingiausių problemų: galime pagaminti patį geriausią produktą, tačiau, tarkime, iš Kinijos pigiai vežamas plastikas ar stiklas gali maistą padaryti nesaugiu. Netgi Vokietijoje kūdikiams skirtame pienelyje rastas ES draudžiamas bisfenolis A. Kasmet gauname apie 200 pranešimų dėl besiliečiančių medžiagų, ypatingai dažna įvairių sunkiųjų metalų migracija (kadmio, švino ir kitų).

J.PUNDZIUS: Kalbant apie mitybą, labai svarbus vandens vartojimas. Visgi jis turėtų būti pačioje mitybos piramidės apačioje. Į mūsų kultūrą jau įėjo vanduo išpilstytas į buteliukus, nors vanduo iš mūsų čiaupų yra geras.

J.MILIUS: Tik trys Europos sostinės, kurios naudoja ir geria giluminį vandenį. Tarp jų yra ir Vilnius.

R.STUKAS: Apskritai geriame per mažai vandens.

J.MILIUS: Aštrėja dar viena pasaulinė problema – didėjantis mikroorganizmų atsparumas dėl antibiotikų naudojimo veterinarijoje (apie 60 proc.) ir žmonių gydyme. 25 tūkst. žmonių per metus Europoje miršta, nes neveikia antibiotikai. Viską gauname per pieną, mėsą. Aišku, Lietuva lyginant su kokiais Nyderlandais ar Airija suvartoja gali tik apie 10 proc. Šita problema jau keliama nuolat.

Vėlgi reikia būti atsargiems dėl maisto klastočių: aliejus, vynas, medus (kur pasirodo yra tik cukraus sirupas), žuvų ikrai, klaidinama kokių žuvų išpjovos parduodamos… Klastojimas yra masinis.

Dar viena aktuali – klonuoti gyvūnai. Kaip žinome, jų jau yra nemažai. Mūsų valstybė pasisakė prieš klonuotų gyvūnų mėsos valgymą, tačiau dabar yra diskusija, ar leisti naudoti tokių gyvūnų spermą dėl geresnės produkcijos sukūrimo. Tai opu dėl nuolat augančio gyventojų skaičiaus išmaitinimo.

R.P.VENSKUTONIS: Yra tyrimų, kad kai kurios nanodalelės pažeidžia virškinimo trakto mikroflorą, kas gali turėti neigiamos įtakos. Šie dalykai įdėmiai sekami. Iš pradžių buvo galvojama, kad nėra skirtumo ar mažesnė, ar didesnė nanodalelė, bet pasirodo, kad tai yra svarbu.

Beje, natūralus ir sveikas maistas nėra sinonimai. Juk maisto priedų yra labai įvairių – E300 yra vitaminas C. Yra naudojama ir daug gamtinės kilmės priedų (pavyzdžiui, burokėlių ekstraktas yra dažiklis).

R.STUKAS: Nepamirškime, kad viena sritis, kur naudojamos nanotechnologijos, yra maistas, o kita – pakavimo medžiagos. Apskritai šiandien dar moksliškai nėra įrodyta, kaip mūsų organizmą veikia tos nanodalelės.

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į sąvartynus patenkantis atliekų kiekis didelis

Trys klausimai Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktoriui Daliui Krinickui

VEIDAS: Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūra „Eurostat“ paskelbė, kad Lietuva, Bulgarija ir Rumunija „pirmauja“ pagal į sąvartynus išvežamų atliekų kiekį. Esą ten jų atsiduria net 94 proc. Kokios problemos slepiasi už šios nepavydėtinos statistikos?

D.K.: Tiesa, kad Lietuvoje į sąvartynus patenkantis atliekų kiekis didelis, nes nėra pakankamai gerai išvystytos infrastruktūros, bet nežinau, iš kur „Eurostat“ paėmė tokius duomenis. Mūsų Europos Komisijai teikiami duomenys rodo, kad atliekų, šalinamų sąvartynuose, procentas 2011 m. buvo 77 proc., 2012 m. – 73 proc., 2013 m. – 62 proc. Per šį laiką dėl plečiamos infrastruktūros jų kiekis sumažėjo 15 proc. Artimiausias mūsų tikslas – perdirbti 45 proc. atliekų.

Kalbant apie atliekų šalinimo prioritetų hierarchiją, geriausia būtų, kad atliekos apskritai nesusidarytų. Po šio prioriteto eitų pakartotinis panaudojimas, perdirbimas, energijos išgavimas, o pačioje apačioje – vežimas į sąvartynus. Apskritai atliekų perdirbimas, atliekų pakartotinis naudojimas didėja, nors gal ir ne tokiais greitais tempais, kokiais norėtume. Esame apskaičiavę ir preliminarius kiekius atliekų, kurios galėtų būti deginamos. Kadangi, be veikiančio Klaipėdoje, planuojami dar du deginimo įrenginiai, tai sudarytų apie 490 tūkst. tonų. Vis dėlto tiksliai apskaičiuoti beveik neįmanoma, nes tai priklausys nuo to, kaip seksis įgyvendinti aukštesnius prioritetus. Reikia įvertinti ir atliekų eksporto galimybes.

VEIDAS: Kokia Lietuvos sąvartynų ateitį prognozuotumėte?

D.K.: Prognozuoti sudėtinga. Jei mes, kaip, pavyzdžiui, Švedijoje, įstatymais uždraustume išvežti atliekas sąvartynuose, tai, logiškai mąstant, jie taptų nereikalingi. Vis dėlto kol neturėsime gerai išvystytos infrastruktūros, sąvartynai liks viena pagrindinių atliekų tvarkymo grandies dalių. Taip, jei tobulai įgyvendinsime aukštesnius prioritetus, į sąvartynus tolimoje ateityje iš tikro galėtų nepatekti nė viena atlieka.

Labai svarbu yra rūšiavimas prie daugiabučių ir individualių namų, jau atsiranda ir komposto dėžių. ES 2014-2020 m. finansinėje perspektyvoje numatyta tikslinių lėšų rūšiavimo infrastruktūrai prie individualių namų ir daugiabučių gerinti. Taip pat ekonominėmis priemonėmis bus labiau skatinamas pakartotinis naudojimas ir perdirbimas.

VEIDAS: Kas nutiks, jei nepagerinsime padėties?

D.K: Laiko riba, iki kurios yra numatyti konkretūs tikslai, – 2020 m. Lietuva turi strateginį atliekų tvarkymo planą, taip pat regioninius ir savivaldybių planus. Deja, tik, berods, 25 savivaldybės iš 60 juos yra patvirtinusios. Jei kitąmet visos savivaldybės nebus to padariusios, Lietuvai teks aiškintis Europos Komisijai. Antra, ES tikslinės investicijos į atliekų tvarkymą tiesiogiai susijusios su šiais savivaldybių planais. Pasakydami, kad mums reikia pinigų, turime parodyti, kaip esame pasiruošę juos panaudoti. Jei nesusitvarkysime, bus sunku gauti europinį finansavimą įrengti rūšiavimo aikšteles, parūpinti konteinerius ir kita.

Didesnę žalą daro ne klimato kaita, o buveinių trūkumas

Grėsmė. Pasaulyje keičiantis klimatui gamtosaugos specialistai ir aktyvistai skambina pavojaus varpais, kad dėl to gali gerokai sumenkti biologinė įvairovė. Nors Lietuva šiuo požiūriu yra itin dėkingoje padėtyje, turime kitų sunkumų. Tiesa, praėjus itin neatsakingo elgesio laikotarpiui, gerų naujienų taip pat yra.

Kaip dėsto Lietuvos gamtos fondo (LGF) vykdomasis direktorius Edmundas Greimas, Lietuvos biologinė įvairovė gana didelė. Faunos ir floros rūšių iš viso galėtume suskaičiuoti apie 27 tūkst., na, o į Lietuvos raudonąją knygą, tam tikrą sąvadą, kur surašytos šalyje saugomos rūšys, yra įtraukti 767 gyvūnai (žinduoliai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, žuvys, moliuskai, vorai, vabzdžiai, vėžiagyviai ir dėlės), augalai, kerpės ir grybai.

Vienareikšmiškai pasakyti, ar padėtis gerėja, ar ne, sudėtinga. Viena vertus, ėmus atsakingiau žiūrėti į gamtą, kai kurių rūšių situacija pagerėjo, tačiau dalis dar labiau priartėjo prie išnykimo.

Pasak Lietuvos ornitologų draugijos direktoriaus Liutauro Raudonikio, didžiausia grėsmė gresia tilvikiniams paukščiams. „Yra bloga padėtis su juodkrūčiu bėgiku, stulgiu, taip pat smailiauodege antimi, užfiksuojamos perinčios tik pavienės startsakalio poros, paprastuoju griciuku, tuliku…“,  – vardija jis ir prideda, kad tai yra šlapių pievų paukščiai, kurie beveik visi pakliūna tarp nykstančių paukščių rūšių.

Taip pat matomas ir agrarinio kraštovaizdžio paukščių mažėjimas. Tai sąlygoja tai, kad vyksta santykinai dideli pasikeitimai – intensyvėja žemės ūkis, didėja monokultūrų plotai. Žvirbliniams paukščiams, vadinamiesiems Lietuvos kaimo kraštovaizdžio atstovams, tokiems kaip sodinė starta, pilkoji starta, paprastoji medšarkė reikalingas agrarinis mozaikiškas kraštovaizdis, o jam nykstant mažėja ir jų. Iš jų pagal nykimo tempus išsiskiria anksčiau dažnai matyta kurapka – ji yra beveik ant išnykimo ribos, tad kurapkas ruošiamasi įtraukti  į Lietuvos raudonąją knygą. Kadangi kurapka yra labai sėslus paukštis ir, jei jau perskrenda gyventi kitur, tai nebent keliasdešimt kilometrų. Vadinasi, jų populiacijai padėtis šalyje daro lemtingą įtaką.

O kaip dėl žvirblinių paukščių? Ar ne į gerą keičiantis kraštovaizdžiui, jie taip pat gali tapti nykstančia rūšimi? L.Raudonikio nuomone, to veikiausiai nebus. Nors ten, kur vyrauja monokultūros ir yra intensyvus žemės ūkis, karklažvirbliai sparčiai nyksta, tačiau, kadangi prieš tai buvo labai gausi ir labai plačiai paplitusi, tad net perpus sumažėjus populiacijai neverta kelti aliarmo dėl išnykimo grėsmės.

„Kai dideli plotai paverčiami dirbamais laukais ir paliekama nedaug želdinių, jie nyksta, nes karklažvirblis viena iš tų rūšių, kuriai jų reikia Jiems idealu būdavo, kai būdavo daug nedidelių pavienių sodybų, nedidelių kaimų, vienkiemių, kur jie ir glausdavosi. Vis dėlto nors dabartinės tendencijos nedžiugina, išnykimo grėsmės jiems nėra. Populiacija labai gausi“, – svarsto ornitologas.

Kita labai sparčiai nykstanti paukščių rūšis – žalvarnis, nors dar gana neseniai buvo paplitęs visoje Lietuvoje. Visgi šįkart spėjama, kad pokyčiai Lietuvoje su tuo nesusiję, o pagrindinės priežastys veikiau slypi žiemavietėse Afrikoje. Žalvarniai daugiausia minta vabzdžiais, o žiemavietėse naudojama nemažai chemikalų  skėriams naikinti.

Tiesa, kai kurių paukščių būklė dabar daug geresnė nei anksčiau. Tarkime, dėl vykdomų gamtotvarkos darbų, vandens paukščių būklė jau nebėra tokia bloga. Miškinių paukščių padėtis pasitaisė dėl to, kad pagal dabartinę miškų valdymo praktiką negyvos medienos yra paliekama, tad geniniai paukščiai nenyksta Antra vertus, yra trikdymui jautrių rūšių, kurių būklė nėra gera,  pavyzdžiui, mažėja juodųjų gandrų, erelių rėksnių.

Pažvelgus į Lietuvos raudonąją knygą pamatysime, kad daugiausiai joje yra įrašyta vabzdžių rūšių – net 123. Vis dėlto E.Greimas siūlo į tai nežiūrėti primityviai.

„Vabzdžiams, kaip grupei, būdinga tai, kad jie yra labai nepaprastai gerai prisitaikantys; jie deda labai daug kiaušinių. Iš tiesų blogomis sąlygomis jų gali labai smarkiai sumažėti, tačiau, vos tik atsiranda tinkamos sąlygos, jų populiacijos dydis tarsi sprogsta ir jų labai greitai padaugėja, – teigia ekspertas. – Visgi, iš kitos pusės, vabzdžių, kuriems grėstų išnykimas, turime nemažai.”

Tai galėtų būti paaiškinta tuo, kad vabzdžiams, kaip ir daliai paukščių, mažėja tinkamų buveinių. Didelė jų dalis gyvena atvirose pievų buveinėse, o joms taip pat  kyla grėsmė dėl intensyvaus žemės ūkio. Viena vertus, jos sunaikinamos, o antra, dėl ūkininkavimo jose nelieka užtektinai natūralių vietinių augalų, reikalingų vabzdžiams maitintis.

Taip pat tarp pavojuje atsidūrusių rūšių yra daug sengirių, mirusių miškų gyventojų, kurie būna įsikūrę po negyvų medžių žieve ir kurių vystymuisi, egzistavimui reikia negyvos medienos. Kadangi miškuose vykdomi vadinamieji sanitariniai kirtimai, kai negyva mediena pašalinama, nyksta ir tokių vabzdžių buveinės. Žinoma, nėra net kalbų, kad dabartinė padėtis yra kur kas geresnė nei anksčiau. Kaip pažymi E.Greimas, biologinės įvairovės požiūriu, miškininkystės standartai daug pagerėję.

„Einama ta kryptimi, kad miškuose – ypatingai saugomose teritorijose – turi būti paliekama tam tikras negyvos medienos kiekis. Prieš 20-30 metų apie tai nė kalbų nebūdavo. Buvo aiškios taisyklės: visa „netvarka“ turi būti pašalinta iš miško“, – palygina ekspertas.

Nors teigiamų tendencijų yra, visgi dažnai to neužtenka. Tinkamų buveinių problema neaplenkia ir žinduolių. Vieni iš labiausiai dėl to nukentėjusių yra šikšnosparniai, kurie dažnai įsukuria medžių drevėse, tačiau jų dėl miškų kirtimo ima trūkti. Taigi, iš keturiolikos Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių vienuolika yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.

Vis dėlto A.Ulevičius akcentuoja, kad retos rūšys dar nebūtinai yra nykstančios. Pasak jo, tiesiog yra dvi retų rūšių kategorijos: tos, kurių populiacija sumažėjo iki susirūpinimą keliančios ribos, ir tos, kurios natūraliai yra retos ir kurių individų tam tikroje teritorijoje nė negali žymiai padaugėti, nesvarbu, kiek besistengtume jų paleisti į gamtą. Šis reiškinys paaiškintinas tuo, kad gamtoje egzistuoja ekologinė talpa. Tai iš esmės sako, kad tam tikroje vietovėje gali tilpti tik tam tikras tos rūšies atstovų skaičius. Puikus to pavyzdys – gražiosios lūšys.

„Lūšys yra teritoriniai gyvūnai, ypač tos, kurios turi jauniklių. Tai – žvėris, gyvenantis tik stambiuose miško masyvuose, jei juos kirsime, jas trikdysime, natūralu, kad jų dar mažės. Vadinasi, jei joms nėra normalių veisimosi buveinių, jų populiacija neišaugs, nes tiesiog nėra kur. Norėdami didesnių pokyčių, turėtume atkreipti dėmesį į vadinamąją buveinių vadybą, – svarsto A.Ulevičius. – Kitas pavyzdys – didžiosios ir miškinės miegapelės. Jų natūraliai nedaug, nes palyginti nedaug joms tinkamų buveinių – senų medynų su drevėmis.“

Kita vertus, greta nykstančių rūšių, yra daug atsistačiusių. Tarp jų didelė dalis tų, kurios buvo stipriai sumenkusios ar net beveik išnykusios dėl  paskutiniaisiais sovietmečio dešimtmečiais vykusios intensyvios žemės ūkio chemizacijos.

„Sovietmečiu buvo taip neatsakingai barstomos trąšos, kad jas barstančiam lėktuvui skrendant virš ežero net nebūdavo pasivarginama uždaryti liuko. Tokios nesąmonės baigėsi, tad bent vanduo Lietuvoje iš tikrųjų tapo švaresnis. Šiuo metu didesnė grėsmė ta, kad ant nedidelių nesugadintų sraunių upelių norima statyti mažąsias hidroelektrines. Nors jos daug nepridės prie bendro atsinaujinančių išteklių kiekio, bet sugadins upelius: dėl to pasikeičia upelio hidrologija, ne visada ir žuvitakiai tinkamai įrengiami“, – teigia E.Greimas.

Teigiamus pokyčius vidaus vandenyse iliustruoja ir tai, kad kai kuriuose upeliuose jau atsistatė plačiažnypliai vėžiai.

Į šią sritį besigilinantis LGF gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus antrina, kad turint omenyje rūšinę įvairovę, rūšių atsigavimą vidaus vandenyse, padėtis džiugina. Prie to stipriai prisidėjo ir tai, kad, įsisavinus nemažus ES fondų pinigus, buvo sutvarkytos vandens nuotekų valymo sistemos.

Be to, į nykstančių rūšių atstatymą buvo sąmoningai investuota. „Ilgą laiką vyko lašišos ir šlakio populiacijų atstatymas, šiuo metu vyksta eršketo, planuojama dar keleto rūšių“, – pažymi R.Staponkus.

Paminėtina ir tai, kad nuo metų pradžios vidaus vandenyse uždrausta verslinė žvejyba. Kadangi žuvų ištekliai atsigauna greitai, po keleto metų mūsų ežeruose ir upėse turėtume matyti daugiau žuvų ir biomasės. Jau turime sėkmingą Kauno marių pavyzdį: nors verslinė žvejyba čia buvo uždrausta tik 2013 m., jau yra akivaizdžių rezultatų.

Čia kone opiausia šiandieninė problema – tarpinių vandenų žuvys. Konkrečiai – silkinių šeimos žuvis perpelė, gyvenanti jūroje, bet migruojanti neršti į Kuršių marias ir jų intakus. Nors bene prieš dešimtmetį atrodė, kad populiacija atsistato ir tuoj ją bus galima išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos, padėtis vėl pablogėjo.

Kalbant apie Baltijos jūrą, gerų pokyčių taip pat yra, nors dar maždaug prieš dvidešimt metų buvo labai blogai. R.Staponkus primena, kad dėl savo sūrumo ji ir taip nėra dėkinga biologinei įvairovei ir čia palyginti negyvena daug žuvų rūšių. Kadangi apie 90 proc. žvejojamų žuvų sudaro menkė, strimelė ir šprotai arba brėtlingiai, tai, kai apie dešimt kartų buvo sumenkusi menkių populiacija, daugybei žvejų net teko pasitraukti iš žvejybos. Na, o dabar menkių populiacija buvo atstatyta.

Taip pat joje daugėja ruonių.

Kadangi vyksta daug pokyčių (kad ir ES bendrojoje žuvininkystės politikoje), būklė ateityje dar turėtų gerėti.

E.Greimas įsitikinęs, kad apskritai prie atsakingesnio lietuvių požiūrio į ekologiją, prisidės pragmatiški interesai. Kadangi nemažai projektų finansuojami arba dalinai finansuojami ES arba kitų tarptautinių institucijų, vis svarbiau tampa sugebėti įrodyti, kad konkretus projektas atsižvelgia į visus veiksnius, aktualius gamtai ir žmonių sveikatai.

„Dėmesys tam pastaraisiais metais iš tiesų sustiprėjęs. Skolintojai akylai žiūri į projektų ekologinę dalį. Pats nemažai dalyvavau įvairių ES direktyvų įgyvendinimo procesuose Lietuvoje ir man vilčių teikia tai, kad bus labiau subalansuotai žiūrima į bendrą ekonominį vystymąsi. Bus atsižvelgiama ne tik į ekonominį interesą, bet bus bandoma lygiagrečiai investuoti ir į priemones, mažinančias neigiamą poveikį gamtai“, – prideda jis.

Yra ir atkurtų žinduolių rūšių. Tarkime, A.Ulevičius pamini miškinius arklius – tarpanus. Nors paskutiniai jų Lietuvoje išnyko dar XIX a., dėl mūsų žemaitukų, turėjusių daug miškinių arklių kraujo, ir Lenkijos arkliukų, pavyko atkurti santykinai gryną tarpanų genetinę liniją. Na, o dabar juos bandoma ir toliau gryninti, nes jie vis dar per daug skiriasi nuo anksčiau natūraliai paplitusių.

Bendrai kalbant, rūšių atkūrimas gali užimti net ir šimtmečius. Viskas priklauso nuo to, kiek trunka jos atstovų gyvybinis ciklas – kartos ilgis. Vadinasi, su tarpanais ar kitais žinduoliais tai padaryti daug sudėtingiau, nei varliagyviais ar vabzdžiais.

Žinoma, žymiausia iš atkurtų žinduolių rūšių – stumbrai. Tai yra didžiausi žvėrys šiuo metu gyvenantys Lietuvos teritorijoje. Nors stumbras yra saugotina rūšis, vis dėlto jų skaičiaus augimas vertinamas kontroversiškai. Taip nutiko dėl kažkada į laisvę iš stumbryno stumbrų, kurie ėmė laisvai klajoti ir veistis Panevėžio ir Kėdainių miškuose. Taigi dabar aptvaruose jų yra per trisdešimt,  laisvėje –  apie šimtą. Būtent dėl pastarųjų ir kyla didelis nepasitenkinimas, kadangi šie dažnai nusiaubia ūkininkų derlių (tai jiems tarsi pusiau natūrali šėrykla) ir valstybei šiems tenka mokėti kompensacijas už padarytą žalą. Buvo priimtas sprendimas, kad jų laisvėje neturi likti. Atkūrus populiaciją, susidūrėme su problema, kad dabartinis Lietuvos kraštovaizdis jau yra ne visai tinkamas laisvo stumbro populiacijai. Juk laisvi stumbrai Lietuvos teritorijoje gyveno, kai tris ketvirtadalius ar net daugiau jos dengė miškai.

Netrūksta problemų ir dėl svetimžemių invazinių rūšių, kurių atėjimas susiformavusioms vietinėms sistemoms sukelia stresą ir gali padaryti neatitaisomą žalą. Pasak A.Ulevičiaus, invazija – tai staigus svetimos populiacijos gausumo padidėjimas su neigiamomis pasekmėmis vietinei ekosistemai. Aišku, prie to dažniausiai nagus prikiša žmogus.

„Kas atsitiko su vietine europine audine įvežus kanadinę audinę? Tai buvo paskutinis postūmis pirmajai išnykti, Lietuvoje jos jau nebėra, – aiškina specialistas. – Vis dėlto ne visos svetimžemės rūšys yra invazinės. Tarkime, kartais svetima rūšis vegetuoja ir nėra jokios invazijos, nes gaunamas atkirtis arba jos ekologinė niša jau būna užimta ir ši negali prasimušti.“

Neigiami procesai vyksta ir su kol kas didėjančia minėtųjų plačiažnyplių vėžių populiacija, kuriai grėsmę ima kelti neplanuotas amerikinių vėžių, išstumiančių šiuos iš vandens telkinių, atvykimas į Lietuvą. Na, o, pavyzdžiui, žuvies skersnukio populiacija dėl naujų invazinių rūšių atsidūrė ant išnykimo ribos. Būtent dėl to nuodėgulinis grundalas ir juodažiotis grundalas yra naikintini.

E.Greimo teigimu, turime ne vieną pavyzdį, kai žmogus, bandydamas pataisyti situaciją ir invazinių rūšių pagalba sureguliuoti gamtoje vykstančius procesus tik privirė košės. Vienas žymiausių – Australijoje su triušiais, kurie nenustoja kelti problemų dar nuo XIX a., kai buvo įvežti. Ėmę sparčiai daugintis ir paplitę po visą žemyną vietiniams jie pridarė daugybę žalos dėl siaubiamų pasėlių.  Problemų neišsprendė nei tūkstančiai kilometrų nutvertų tvorų, medžioklė be apribojimų ar net daugybė pinigų, išleistų nuodams.

„To pasekmės per daug sunkiai nuspėjamos, įvykių eigos praktiškai neįmanoma sumodeliuoti. Juk gamtoje yra milijardai tarpusavio ryšių, tad, jei įterpiame detalę, nederančią su per daugybę laiko nusistovėjusia aplinka, atsiras išderinimas. Kai buvo menkas supratimas apie ekologiją, žmonės nė nesuvokdavo, kad gali nutikti kažkas blogo atvežus ir paleidus kokių nors triušių į pieveles. Be to, kartu gali atvykti ir ligos, kurioms vietiniai nebus atsparūs“, – dėsto E.Greimas.

Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje, tarkime, sovietmečiu tikslingai atvežtos tokios invazinės rūšys kaip ūsūrinis šuo ar Sosnovskio barštis. Ūsūriniai šunys buvo įvežti, kad pagerintų medžiojamosios faunos sudėtį, tačiau išėjo taip, jog jie nekontroliuojamai plinta ir užima vietinių rūšių nišas, suardydami natūralius ekologinius ryšius. Su Sosnovskio barščiu viskas baigėsi ne ką geriau: pasirodo šios Kaukazo piktžolės, turėjusios būti puikiu pašaru gyvuliams, išskiriamos sultys pavojingos ir sukelia odos nudegimus, ypač žalingus odą apšvietus saulei. Tada galima laukti ne tik paraudimo ir skausmo, bet ir pūslių.

Tiesa, invazinės rūšys gali papulti ir atsitiktiniu keliu. „Tarkime, sėklą atnešus paukščiui. Kai kurios jūrinės rūšys paplinta, kai į laivus, esančius, pavyzdžiui, prie Šiaurės Amerikos krantų, įpilami baląstiniai vandenys, kurie išpilami atplaukus į Europą. Su tuo vandeniu gali pakliūti kokių nors vėžiagyvių kiaušinėlių, kurie čia gali prigyti ir išplisti“, – pavyzdžių pateikia E.Greimas.

Kita vertus, yra natūraliai ateinančių, vadinamųjų adventyvinių rūšių, kurios plinta pamažu, pavyzdžiui, dėl besikeičiančio klimato ar šiaip plečiantis rūšies paplitimo arealui, prie kurių atėjimo spėjama prisitaikyti.

„Pavyzdžiui, pilkasis kiškis. Jis palyginus neseniai atėjo į Lietuvą – maždaug 600 metų ir laikome jį sava rūšimi. Šis atėjūnas plito iš Centrinės Europos, nes ten stipriai iškirto mišku ir jam geresnės sąlygos gyventi tapo čia“, – atkreipia dėmesį A.Ulevičius.

O kaip vertintina medžioklė gyvūnų populiacijoms reguliuoti?

E.Greimo nuomone, nors medžiotojai visada akcentuoja savo reikalingumą tai reguliuojant, vis dėlto gamta ir iki žmogaus kažkaip susitvarkydavo, tad veikiausiai ir be jų nieko ypatingo nunutiktų.

„Nepamirškime, kad, pavyzdžiui, šernų apskritai tiek nebūtų, jei jų nebūtų buvę specialiai priveista. Juk žiemą tūkstančiais tonų į miškus buvo vežamas labai aukšto kaloringumo pašaras (tiesa, tai jau uždrausta), kai šiaip dalis jų sudėtingesnėmis žiemomis būtų išmirę ir taip būtų įvykusi savireguliacija. Patys medžiotojai užsiėmė „šernininkyste“. Dėl to šernų išgyvenimas tapo kone šimtaprocentinis ir populiacija labai išaugo. Taip pasiekėme „šernininkystės“ piką, o čia ir sprogo kiaulių maro protrūkis“, – teigia jis.

Na, o kiek Lietuvos biologinei įvairovei kelia klimato kaita, dėl kurios taip nerimaujama pasaulyje? Specialistai pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu gyvename labai dėkingoje vietoje – vidutinio klimato zonoje.

L.Raudonikio manymu, klimato atšilimas Lietuvoje yra gana teorinė grėsmė. Poveikis gali būti nebent toms paukščių rūšims, kurios turi specifines buveines – pelkes. Pasak ornitologo, klimato pokyčiai aktualesni kalnuotose, kalvotose vietovėse, kur juostos slenkasi labiau (pavyzdžiui, viršūnėse nyksta alpinės pievos, kyla miškingos zonos ir kt.).

Aišku, klimatui šiltėjant, ypač žiemoms, ir Lietuvoje galima matyti tam tikro arealų persistūmimo. Sakykime, Lietuvoje vis dažniau aptinkama pietinių rūšių, o štai kai kurios mūsų rūšys po truputį traukiasi į šiauryn. Visgi kaip pažymi A.Ulevičius, tokiems pasikeitimams jautriausi yra ne žinduoliai ar paukščiai, o, pavyzdžiui, varliagyviai, ropliai. Kadangi žinduoliai ir paukščiai yra šiltakraujai gyvūnai, palaikantys savo kūno temperatūrą ir galintys gyventi pakankamai skirtingose aplinkose (turi labai platų prisitaikymo prie temperatūros diapazoną), jų situacija kur kas geresnė nei tų padarų, kurie to negali, kitaip tariant šaltakraujų. Būtent pastarieji greičiau keis savo gyvenamą teritoriją dėl su klimatu susijusių veiksnių.

Beje, A.Ulevičius pastebi, kad klimato pokyčiams yra jautresnė flora negu fauna. „Pavyzdžiui, kai kurios medžių rūšys, atšilus klimatui ir dirvožemio paviršiui tapus sausesniam, sunkiau sudygsta, įsitvirtina. Kai tokie seni medžiai numiršta ir  negali sudygti kiti, tokiu būdu teritorijos, kur jie auga, traukiasi“, – apibendrina jis.

Lietuvos raudonoji knyga skaičiais

Iš viso įtraukta saugomų rūšių –  767

Iš jų gyvūnų – 253

– Žinduolių – 23

– Paukščių – 80

– Roplių – 2

– Varliagyvių – 5

– Žuvų – 8

– Moliuskų – 5

– Vorų – 2

– Vabzdžių – 123

– Vėžiagyvių – 4

– Dėlių – 1

Augalų – 339

Grybų – 175

Šaltinis: Lietuvos raudonoji knyga (2007 m.)

Sudarytas pirmasis Lietuvos hidrogeologinių grėsmių žemėlapis

jonas-satkunas-63667628.jpg (900×600)Sausio 21 d., trečiadienį, Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) visuomenei pristato pirmąjį Lietuvos hidrogeologinių grėsmių žemėlapį. Juo galima interaktyviai naudotis apsilankius LGT tinklalapyje. Apie tai, kokios grėsmės slypi po mūsų kojomis, „Veidas“ kalbasi su LGT direktoriumi dr. Jonu Satkūnu.

VEIDAS: Kuo šis žemėlapis svarbus? Ar tokios grėsmės tikrai aktualios Lietuvai?

J.S.: Tai yra pirmasis tokio tipo žemėlapis, parodantis, kur Lietuvoje gali įvykti požeminio vandens proveržiai, sukeliantys įvairių nepageidaujamų padarinių. Pavyzdžiui, 2007 m. Elektrėnų savivaldybėje prie naujai pastatyto namo iš gręžiamo gręžinio prasiveržė spūdinis požeminis vanduo, išplovęs gilią išplovą, sudaręs įslūgą. Pamatai deformavosi ir pastatas tapo avarinės būklės. Kita istorija nutiko Aukštadvaryje, kada iš gręžto gręžinio prasiveržęs vanduo suformavo visiškai naują šaltinį. Taip ne tik išteka vanduo, bet ir iš požeminių sluoksnių išnešama smulki žemė. Tai reiškia, kad formuojasi požeminės tuštumos, o žemės paviršius deformuojasi. Tuomet nuslūgo pamatai, net nutolus keliasdešimt metrų nuo gręžinio susiformavo duobės. Jei ant tokios žemės užvažiuotų sunkus sunkvežimis, jam kiltų rizika įkristi. Šitaip formuojasi į karstines smegduobes panašūs dariniai. Pastaraisiais metais to matome vis daugiau.

VEIDAS: O kodėl taip vyksta?

J.S.: Dėl gręžinių ar kasinių pažeidžiamas hidrogeologinis balansas. Be to, pastebėtina, kad požeminio spūdinio vandens lygiai kyla, tad pavojus su tuo susidurti santykinai didėja. Kadangi vandens iš žemės gelmių siurbiama vis mažiau, mažiau veikia labai produktyvių gręžinių (kokie anksčiau būdavo prie kolūkinių fermų), požeminis vanduo atsigamina ir kyla.

VEIDAS: Kur gyventojai turėtų būti atsargiausi?

J.S.: Pavojingiau gilesniuose slėniuose, šlaituose – ten, kur žemės aukštis virš jūros lygio žemesnis. Tarkime, Šventaragio, Verknės, Siesarties slėniuose. Tokiose vietose gręžinius gręžti reikia itin atsargiai.

http://www.veidas.lt/sudarytas-pirmasis-lietuvos-hidrogeologiniu-gresmiu-zemelapis

Lietuvoje kvėpuoti galima

Pasaulio sveikatos apsaugos organizacija (PSO) apskaičiavo, kad 2012 m. kas aštuntas žmogus Žemėje mirė dėl priežasčių, susijusių su oro tarša. Tačiau Lietuva, kovodama su oro užterštumu, iš tiesų pasiekė neblogų rezultatų.

Oro užterštumas per metus pasaulyje pareikalavo 7 mln. gyvybių ir daugybės ne vienais metais sutrumpėjusių gyvenimų. Taigi daugiau nei dvi Lietuvos išmirė dėl to, kad oras, kuriuo kvėpuojame, kelia pavojų. Tendencijos taip pat nieko gero nežada.
Šių PSO skaičiavimų rezultatai daugiau nei dvigubai prastesni nei ankstesnieji, ir tai patvirtina, kad bent šiuo metu oro užterštumas yra didžiausia aplinkos nulemta sveikatos rizika. Aiškiai parodyta, kad oro tarša susijusi ne tik su kvėpavimo takų, bet ir su širdies, kraujagyslių ligomis bei vėžinių ląstelių formavimusi.
Didžiausias pavojus dėl oro taršos 2012 m. kilo Pietvakarių Azijos bei Ramiojo vandenyno regionuose. Juose užfiksuota net 2,6 mln. mirčių, siejamų su oro tarša.
Reikia pripažinti, kad Europa – palyginti “gaivi” vieta gyventi (2011 m. PSO duomenimis, 18 iš 20 labiausiai užterštų miestų yra Indijoje, Pakistane ir Irane). Vis dėlto istorijos apie tokią didelę taršą, kad vargiai galima išeiti laukan, tampa aktualios ne tik besivystančių valstybių didmiesčiams, bet ir Europai. Pavyzdžiui, prieš mėnesį Prancūzijos sostinėje Paryžiuje keletą dienų ore sveikatai žalingų dalelių buvo daugiau negu Pekine. Taigi, nepaisant Europos Sąjungos pastangų ir nuostatų mažinti oro taršą, padėtis Paryžiuje buvo blogiausia per porą dešimtmečių – oro taršos riba viršyta du kartus.
Didelė oro tarša visame pasaulyje laikoma nepakankamai išplėtotos politikos transporto, energetikos, pramonės sektoriuose padariniu. Išsprendus šias problemas būtų galima ne tik išgelbėti milijonus gyvybių, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje valstybėms sutaupyti daug pinigų, kuriuos tenka išleisti sveikatos apsaugai arba kurie dėl sveikatos sutrikimų apskritai nėra uždirbami ir sunešami į valstybių biudžetą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/lietuvoje-kvepuoti-galima

 

 

Laukia vis didesni karščiai ir dar ekstremalesni reiškiniai


Pastarieji dešimtmečiai pasižymėjo itin sparčiais klimato pokyčiais, ir tai nepraėjo be pasekmių. Padažnėjusios ir daug kainuojančios klimato keistenybės per porą ateinančių dešimtmečių gali tapti norma.

Šiemet po 112 metų pertraukos Egipte snigo. O Izraelį užklupo per 60 metų stipriausia sniego audra. Dėl stiprių liūčių Gazos ruože evakuota 5 tūkst. žmonių. Audra “Emili”, stiprūs vėjai ir per pastaruosius 60 metų didžiausias bangavimas gąsdino Didžiąją Britaniją. Libija taip pat patyrė stipriausią per keturis dešimtmečius liūtį. Ir visa tai nutiko vos per dvi savaites.
Dar pridėkime smarkius potvynius, gruodžio pradžioje kilusius Malaizijoje ir Kuboje, praėjusį mėnesį Filipinuose apie 4–5 tūkst. gyvybių nusinešusį taifūną, didelių nuostolių Vidurio Europoje pridariusius vasaros potvynius, 2012-aisiais, kurie pripažinti vienais karščiausių JAV istorijoje, kilusias itin daug nuostolių pridariusias sausras, šimtmečio potvyniu tituluotą potvynį JAV Kolorado valstijoje, nepaisant tirpstančių ledynų užfiksuotą rekordinį –91,2 °C šaltį Antarktidoje, ir turėsime gana nemalonų klimato permainų paveikslą.
Visa tai signalizuoja, kad klimatas, kurį manėme pažįstą, keičiasi, ir tikrai ne į gerąją pusę. Nors Lietuvoje gyvename palyginti ramiai, pasauliniai pokyčiai neaplenks ir mūsų.
„Kadangi vis daugiau energijos kaupiasi atmosferoje ir pasauliniame vandenyne, ji kažkokiais būdais turi realizuotis“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas dr. Gintautas Stankūnavičius.

Klimatas tampa vis kontrastingesnis ir sunkiau prognozuojamas

Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (angl. IPCC) rugsėjį pateiktoje naujausioje ataskaitoje skelbiama, kad nuo 1950-ųjų galima pastebėti daug klimato sistemos pokyčių, Žemėje prieš tai nepasireiškusių dešimtmečiais ar net tūkstantmečiais. Pavyzdžiui, pastarieji trys dešimtmečiai buvo neįprastai karšti (kiekvienas karštesnis už ankstesnįjį) ir manoma, kad Šiaurės pusrutulyje šis trisdešimtmetis buvo šilčiausias per pastaruosius 1400 metų.
Pasaulinio vandenyno lygis nuo XIX a. vidurio veikiausiai kilo sparčiau nei apskritai per visus šiuos du tūkstančius metų. „Pastaraisiais metais vandenyno lygis vidutiniškai pakildavo netgi po tris milimetrus per metus”, – pokyčių spartos pavyzdį pateikia VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas prof. Arūnas Bukantis.
Nors didžioji dalis žmonijos į klimato permainas vis dar nežiūri rimtai, iš tikrųjų net laipsnio dešimtąją dalį ar keletą milimetrų siekiantys pasauliniai pokyčiai daro milžinišką įtaką. Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vyresniojo klimatologo Justino Kilpio, šią situaciją galima palyginti su žmogaus organizmu: jei žmogaus normali temperatūra pakyla bent dešimtąja laipsnio dalimi, jau pasijuntame blogai. Taip ir su klimato sistema. Būtent dėl to visame pasaulyje, taigi ir Lietuvoje, sulauksime „ligos simptomų“, kurie pasireikš negatyvių klimatinių reiškinių dažnėjimu, didesniu jų stiprumu ar tam tikrose teritorijose atsiradusiais joms visai nebūdingais reiškiniais. Pasak meteorologo, su klimatu susiję net ir nedideli pokyčiai didina potencialų pavojų žmonėms ir gali pridaryti didesnių nuostolių nei anksčiau. Tarkim, Filipinuose praūžęs taifūnas XX a. pradžioje būtų padaręs kur kas mažesnę žalą jau vien dėl to, kad tada buvo žemesnis vandens lygis.
„Dabar atmosferoje yra daugiau vandens garų, o tai lemia didesnį klimato nepastovumą: dažnai susidaro dideli stori debesys, kuriuose formuojasi intensyvios perkūnijos, krušos, škvalo reiškiniai ar netgi viesulai, – paaiškina A.Bukantis. – Apskritai viso šiandieninio Žemės klimato ryški savybė – didesnis ekstremalumas visais požiūriais.“
Pasak G.Stankūnaičio, tarp visų sezonų didžiausia rizika pasižymi vasara. Žiemą orus lemia mažiau veiksnių, o vasarą prisideda ir daug įtakos daranti saulės spinduliuotė, todėl dažnesni tampa įvairūs sunkiau iš anksto numatomi negatyvūs klimato reiškiniai.
Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienais metais tokių reiškinių tolygiai daugės ar kad jie kasmet taps vis pavojingesni. Kadangi čia veikia daug kintamųjų, tai nebus tvarkinga tolygiai kylanti kreivė. Vieni tokių kintamųjų būtų ir šiltųjų bei šaltųjų srovių cirkuliacijos pokyčiai pasaulio vandenyne, darantys įtaką įprastai vietovių temperatūrai. Pakilusi vandenyno paviršinio sluoksnio temperatūra bei tirpstantys Arkties ledynai, paveikiantys tiek ją, tiek vertikalią bei horizontalią cirkuliaciją, destabilizuoja sroves. „Akivaizdu, kad srovių transformacija jau prasidėjo, tačiau nusakyti, kaip, kokioje vandenyno vietoje jos pasikeis ir kokią įtaką tai turės, mokslas dar nėra pajėgus. Nors, aišku, nereikia gąsdintis, kad kokia nors Golfo srovė ims ir išnyks“, – aiškina A.Bukantis.
Vis dėlto prognozuojama, kad per šį šimtmetį šiltoji Golfo srovė gali sulėtėti 10–50 proc., o tai, be abejo, paveiktų ir Europą (dėl to temperatūra nukristų).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-prognozes-nr-52-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/laukia-vis-didesni-karsciai-ir-dar-ekstremalesni-reiskiniai

Unikali lietuvių statybos technologija sulaukė tarptautinio dėmesio

Lietuvių įmonė „Ecococon“ buvo atrinkta tarp dešimties geriausių prestižinio ekoinovacijų konkurso „Cradle to Cradle“ finalininkų. Įmonei tai ne tik pripažinimas, bet ir didelis postūmis.

„Marius su juo sietus lūkesčius pateisino 150 proc. – tikrai nesitikėjome, kad naujas žmogus gali taip atsidavęs ir taip kompetentingai dirbti, – sako unikalios šiaudų skydų gaminimo technologijos kūrėjas Domantas Surkys, apibūdindamas prieš trejus metus „Ecococon“ vadovauti pakviestą Marių Tarvydą. – Iki tol mūsų įmonė dirbo be krypties, o jis atėjęs viską sustatė į vietas.“
Pasak D.Surkio, pasirinkti M.Tarvydą buvo logiškas sprendimas: situacija vertė ieškoti gerai rinkodarą išmanančio žmogaus, nes jų pačių kompetencijos neužteko. Be to, natūralu, kad ekologinę produkciją gaminanti įmonė rinkosi žmogų, suprantantį šią sritį, o M.Tarvydas anksčiau kaip tik dirbo žurnalo „Green‘as” bei televizijos laidos „Green‘as gyvenimas“ rinkodaros vadovu. „Pabendravome su juo, labai patiko ir netrukus pradėjome kartu dirbti“, – kaip į jų kompaniją įsiliejo naujas akcininkas ir kolega, prisimena D.Surkys. Jis džiaugiasi, kad Marius pasirodė esąs ne tik daug dirbantis ir patyręs savo srities specialistas, bet ir malonus kolega bei geras draugas.
Pats M.Tarvydas neabejoja, kad tokia situacija gana dažna: mokslininkai bei tokie naujoviškai mąstantys žmonės, kaip D.Surkys, turi labai gerų idėjų, tačiau nemoka jų taikyti rinkoje. „Kūryba ir idėjos labai svarbu, tačiau visa tai turi būti pritaikoma ir praktiškai. Tada ir prireikia tokių komersantų“, – požiūrį atskleidžia verslininkas.
Kad su naujo vadovo atėjimu iš esmės pasikeitė „Ecococon“ reikalai, sako pastebėjęs ir kitos šioje srityje dirbančios šiaudinių namų statybos įmonės „Šiaudinukas“ direktorius Jonas Kačerauskas.
„Jam atėjus pasikeitė visa įmonės veikla. Prieš tai jie tobulino produktą ir kartu patys bandė rūpintis pardavimu bei rinkodara, bet tik M.Tarvydui atėjus „Ecococon“ pavyko sutvarkyti verslą. Per jo rankas dabar eina užsakymai, pristatymai, popierinė dalis. Manau, kad perėmęs šiuos reikalus jis stipriai pakėlė įmonę ir padėjo jai veikti kur kas kryptingiau“, – komentuoja J.Kačerauskas.
M.Tarvydas teigia, kad jį nuo pat pradžių sudomino „Ecococon“ produkcija. „Visada renkuosi dirbti tik su tais projektais, kurių rinkoje dar nėra, bet kurie turi daug paslėptų galimybių ir ateityje gali tapti standartu, – sako jis. – Žinoma, statybų sektoriuje inovatyviam per trumpą laiką tapti sunku, nes būtini ilgi sertifikavimo procesai, kad būtų užtikrintas žmonių saugumas ir palankumas aplinkai. Vis dėlto tokie nišiniai projektai visada randa kelią. Vienintelis klausimas – kada.“

Ekoinovatyvus produktas tobulintas dešimtmetį

Ši technologija buvo tobulinama maždaug dešimtmetį. Pirmuosius penkerius metus galima pavadinti eksperimentų laikotarpiu, kol galiausiai buvo prieita prie dabartinės produkto vizijos. Tada teko sugalvoti, kaip būtų galima pagreitinti ilgą gamybos procesą, ir tik po to buvo galima pristatyti produktą sertifikavimo institucijai. Vien ši procedūra trunka dvejus trejus metus.
Vis dėlto mūsų pašnekovai teigia, kad pastangos atsipirko. „Ecococon“ gaminama produkcija tikrai kokybiška“, – pripažįsta ir „Šiaudinuko“ direktorius J.Kačerauskas.
Taigi kokia ta unikali „Ecococon“ išplėtota technologija, sulaukusi tarptautinio įvertinimo? Trumpai tariant, į karkasinį medinį skydą dedami šiaudai yra ypač tankiai suspaudžiami, o tai leidžia pasiekti ypač geras šiaudinio skydo šiluminės varžos, garso izoliacijos, atsparumo ugniai ir kitas charakteristikas.
„Palaidi šiaudai supresuojami į skydą 100 kg/kv. m tankiu. Tai labai daug – į tokią sieną net neįmanoma įkišti piršto. Dėl tokio presavimo būdo namas iš šiaudų skydų atitinka pasyvaus namo standartus ir pasiekia tą pačią energinę klasę (A+), – tvirtina „Ecococon“ vadovas M.Tarvydas. – Be to, dėl pačių šiaudų savybių nereikalingos nei rekuperacijos, nei kondicionavimo sistemos. Mūsų siena pati veikia kaip natūralus rekuperatorius. Vyksta natūrali kaita: iš vienos pusės siena praleidžia šilumą, garus, per ją namas prisotinamas oro, o iš kitos pusės išeina anglies dioksidas.“
Pasak jo, jų ištobulinti šiaudų skydai yra tarsi labai lengvai panaudojamas statybinis pusfabrikatis, leidžiantis sutaupyti daug laiko. „Sienas iš blokelių mūrysite dvi–keturias savaites, paskui dar šiltinsite, rąstines rinksite vieną du mėnesius, o sienas iš šiaudų skydų turėsite per vieną dvi dienas“, – lygina M.Tarvydas.
Beje, šiuo metu vienas 3,6 kv. m skydas padaromas per 15 minučių.
Vis dėlto svarbiausia, kad 99,4 proc. šiaudų skydams gaminti naudojamų medžiagų yra greitai suyrančios (šiaudai ir medis), be to, tai yra vietoje gaunamos žaliavos, tad ir transportavimo keliama žala aplinkai yra minimalizuojama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/unikali-lietuviu-statybos-technologija-sulauke-tarptautinio-demesio

Žalioji energetika praranda savo žavesį

Europos Sąjunga įsipareigojo iki 2020-ųjų iš atsinaujinančių energijos šaltinių gauti 20 proc., o iki 2050-ųjų – net 80 proc. galutinės suvartojamos energijos. Tačiau atrodo, kad šiuos įsipareigojimus teks keisti.

Vis labiau aktualėjančios aplinkosaugos problemos bei nenoras stipriai priklausyti nuo energijos išteklių importo žaliai nuspalvino Europos Sąjungos energetikos politiką. Elektros, šilumos energetikos ir transporto sektoriuose apsispręsta gerokai sumažinti iškastinio kuro naudojimą, pakeičiant jį saulės, vėjo, vandens ir geotermine energija bei biomase.
Ypač daug puolančiųjų į žaliosios energetikos glėbį būta po avarijos Fukušimoje, Japonijoje, kai tikrai daug valstybių prarado norą plėtoti branduolinę energetiką. Tačiau dabar paaiškėjo, kad ir valstybės, nusekusios paskui iš pirmo žvilgsnio žavias “žaliąsias” idėjas, iš tiesų nesuvokė tikrosios tokio žingsnio kainos ir dabar dėl to susiduria su ekonominiais sunkumais.

Energetikos revoliucija bet kokia kaina?

Vokietijos energetikos bendrovės RWE analizė rodo, kad vien perėjimas nuo energijos gamybos prie atsinaujinančių išteklių energetikos Europai gali kainuoti apie 3 trln. eurų (neįskaitant išlaidų elektros tinklams bei energijos saugykloms įrengti).
Be abejo, pokyčių avangarde stovi stipriausia ES ekonomika Vokietija su savo „Energiewende”. Ji yra ne tik viena aktyviausių perėjimo prie atsinaujinančių išteklių energetikos advokačių ES, bet ir pati pagarsėjo drastiškais sprendimais: netrukus po avarijos Fukušimoje paskelbta, kad 17 Vokietijoje veikiančių atominių reaktorių bus uždaryti iki 2022 m., o aštuoni iš jų tokio likimo sulaukė nedelsiant.
Atominės elektrinės teikė ketvirtadalį šaliai reikalingos elektros energijos, tad, atsisakius atomo ir neturint lygiaverčių alternatyvų, elektros kainos šoko į viršų. Vokietijos energetikos ir aplinkosaugos ministras Peteris Altmaieris yra pripažinęs, kad šalies energetikos sektoriaus reforma ir restruktūrizavimas iki ketvirtojo dešimtmečio gali atsieiti trilijoną eurų. Tiesa, šiuo metu išlaidų prognozė būtų jau kuklesnė, nes vyriausybė nutarė sumažinti itin patrauklius iš atsinaujinančių energijos išteklių gaunamos energijos supirkimo tarifus.
Vis dėlto didžiulių investicijų poreikis reikalingai infrastruktūrai plėtoti niekur nedingo. Pavyzdžiui, skaičiuojama, jog vien tam, kad būtų sukurta infrastruktūra, leidžianti iš Pietų Vokietijos tiekti saulės, o iš Šiaurės Vokietijos – vėjo pagamintą energiją, per ateinantį dešimtmetį reikėtų investuoti apie 40 mlrd. eurų (čia omenyje turimos naujos elektros linijos, perjungimo stotys ir transformatorinės). Taip pat daug kainuos dėl atsinaujinančių energijos šaltinių nepastovumo (juk saulė ne visada šviečia, o vėjas ne visada pučia) būtinos įrengti energijos saugyklos.
„Energiewende” politikoje itin svarbus ir gautos energijos taupymas, tad milžiniškų išlaidų taip pat pareikalaus ir pastatų bei gyvenamųjų namų atnaujinimas, kad šie taptų energiškai efektyvesni. Nekilnojamojo turto savininkai vis labiau nerimauja, o įvairios šio sektoriaus asociacijos vis garsiau kalba, kad daugybė vokiečių paprasčiausiai pristigs lėšų ir vien dėl to valdžiai nepavyks įgyvendinti revoliucijos energetikos srityje.
Jau dabar permainos stipriai atsiliepia vartotojų sąskaitoms: metų pradžioje vokiečiai dėl miglotų papildomų mokesčių mokėjo jau 11 proc. daugiau nei prieš metus, o jei viskas vyks pagal planą, tai, vyriausybės skaičiavimais, elektros kainos netrukus pakils dar penktadaliu.
Kadangi vokiečiai tik dabar pradeda suvokti tikrąją savo sprendimo kainą, didžiojo nepasitenkinimo dar tik laukiama. Vis daugiau ženklų, kad reikalai pradės strigti. Nepasiteisinus perėjimui prie žaliosios energetikos šaltinių Vokietijoje, būtų pakirstas ir kitų ES valstybių ryžtas – juk jų laukia panašūs sunkumai, tačiau jos kur kas mažiau jiems pasirengusios ir finansiškai kur kas silpnesnės.

Siekiant vykdyti įsipareigojimus neapsieinama be kuriozų

Savaitraštis „The Economist“ pastebi, kad Europoje susiklostė keista situacija: nors dedamos didelės pastangos pereiti prie atsinaujinančių išteklių, lygia greta sparčiai didėja ir akmens anglių naudojimas. Tarptautinės energetikos agentūros 2012 m. duomenimis, Vokietija (drauge su Didžiąja Britanija) yra didžiausia šio taršiausio energijos šaltinio importuotoja Europoje. Negana to, čia statomos naujos akmens anglis kūrenančios jėgainės (tiesa, pagal griežtesnius aplinkosaugos standartus).
Akmens anglys karaliauja ir kaimyninėje Lenkijoje. Pasaulio akmens anglių asociacijos duomenimis, mūsų kaimynė yra dešimta pagal anglių naudojimą pasaulyje ir net 92 proc. elektros energijos gamina kūrendama būtent akmens anglis. Be to, čia taip pat planuojama investuoti dar 24 mlrd. eurų į tokių elektrinių statybą.
O štai „švarios“ energijos gamintojai patiria didžiulių nuostolių ar net traukiasi iš šios pramonės. Stipriai nusvilo net tokios milžinės, kaip „Bosch“ ar „Siemens“. Daugiausia tai lėmė pasikeitusi valstybių politika dėl energijos supirkimo tarifų. Juk ne paslaptis, kad į šį sektorių daug investuota būtent dėl sultingos valstybių paramos, dažnai taikant itin palankius iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos energijos tarifus. Galiausiai tai pridarė daug žalos – niekas nesitikėjo, kad bus tiek investuojama į šio sektoriaus plėtrą ir kad tai tiek daug kainuos.
Tarkime, Ispanija taip pat prisižadėjo dosniai remti žaliosios energetikos plėtrą, tačiau kai iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos elektros energijos dalis nuo 19 proc. 2006 m. spėjo patrigubėti iki 54 proc. šiemet, kilo didžiulių sunkumų – už parduotą energiją gaunamos pajamos tapo mažesnės nei elektros sistemos sąnaudos.
Valstybė buvo suteikusi garantijas, tačiau pamačiusi, kad nėra pajėgi susitvarkyti su 26 mlrd. eurų skola gamintojams ir nepanorusi sąnaudų perkelti ant vartotojų pečių (tada elektra būtų pabrangusi apie 40 proc.), valdžia nusprendė imtis reformų ir gerokai sumažino paramą. Tai gamintojams reiškė didžiulius nuostolius. Kaip teigia pramonės, energetikos ir turizmo ministras Jose Manuelis Soria, naujieji pakeitimai, nors ir nemalonūs, buvo būtini, antraip galėjo privesti prie sektoriaus bankroto.
Užtat verslininkai atkerta, kad niekada nebūtų tiek investavę į tokią rizikingą sritį dėl tokios nedidelės naudos, jei ne kaip užtikrintos garantijos atrodę supirkimo tarifai. Dabar daugybė jų susidurs su sunkumais, kai teks grąžinti dar prieš reformą iš bankų paimtas paskolas.
Dėl savo paramos sistemos stipriai nudegė ir Didžioji Britanija bei Čekija – joms ją teko sumažinti maždaug perpus. Čia taip pat neapsieita be didžiulio susierzinimo. Kaip prognozuojama banko „Credit Suisse“ atliktoje analizėje, elektros kaina Didžiojoje Britanijoje gali būti dvigubai didesnė nei Vokietijoje ir tokia tendencija gali nesikeisti 7–10 metų. Pasak „Credit Suisse“ ekspertų, dėl to pirmiausia reikėtų kaltinti vyriausybės sprendimą beveik penkiskart padidinti mokestį už anglies dioksido išmetimą, kas esą turėtų paskatinti didesnes investicijas į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių. Tačiau valstybės paramos mažinimas kelia vis daugiau visuomenės nepasitenkinimo, tad abejotina, ar patrauklumą prarandantis verslas pritrauks daug naujų investicijų.
Kai kurios valstybės dar prieš pradėdamos eksperimentus aiškiai pasakė, kad tai joms per brangu. Tarkim, ekonomiškai viena silpniausių ES narių Bulgarija iš pat pradžių kratėsi vėjo ar saulės jėgainių integravimo į dabartinę savo elektros sistemą, ir šis nerimas pasirodė pagrįstas.
Šis sektorius vėlgi plėtėsi kur kas aktyviau, nei tikėtasi, todėl užkrovė didelę naštą tiek senstančiai Bulgarijos elektros sistemai, tiek vartotojų piniginėms. Padėtį buvo stengiamasi suvaldyti nustatant papildomus mokesčius saulės ir vėjo jėgainėms. Vis dėlto tai menkai padėjo, nes teismas nusprendė, kad tai neteisėta, sprendimas buvo panaikintas, ir pagerėjimo nesulaukta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/zalioji-energetika-praranda-savo-zavesi