Tinklaraščio archyvai

„Apsėdimas“: netikinčiojo prasmės šauksmas

Pamatyti pagal Fiodoro Dostojevskio kūrinį padoriai pastatytą spektaklį – puiki, deja, retoka patirtis. Šįkart tokią dovaną žiūrovams įteikė režisierius Povilas Makauskas ir jaunieji aktoriai Vainius Sodeika, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas, Iveta Raulynaitė ir Andrius Alešiūnas.

Pagal kultinę knygą „Broliai Karamazovai“ pastatytas spektaklis išlieka ištikimas rašytojo stiliui ir filosofijai. Jis pasižymi stipriu psichologizmu, gilinimusi į egzistencinius ir tikėjimo klausimus bei aštriu alternatyvių požiūrių susidūrimu. F. Dostojevskiui savo kūriniuose meistriškai pavyko pavaizduoti to laikmečio pasimetimą ir blaškymąsi po Dievo praradimo bei chaotiškas paieškas kuo jį pakeisti. Tokių emocijų nestigs ir visame „Apsėdime“.

Veikėjai šiame spektaklyje tvarkingai nesirikiuoja tarp gėrio ir blogio linijų – netgi sunku suprasti, kas morališkai teisus. Vis tik žiūrovams neliepiama pasirinkti – jie pakviečiami pabandyti suprasti kiekvieną iš jų.

„Apsėdime“ nerasite galantiško didvyriškumo, epinės pergalės prieš blogį ar tikros meilės istorijos. Trys broliai Karamazovai – brutalus karys, ateistas, trokštantis prasmės, ir geraširdis būsimas vienuolis – nesutverti būti laimingais ar bent jau ramiai gyventi. Jų giminės palikimas kitoks. Ramybė aplenkia Karamazovų šeimą ir tuos, kurie atsiduria šalia jų. Jų gyvenimai – nesibaigiantys tiesos ir prasmės ieškojimai, laviruojant tarp kaltės, vilties ir beprotybės. Nors istorija tiesiog pulsuoja, audrų išorėje beveik nesimato – jos siaučia viduje.

P. Makausko spektaklyje kiekvienas aktorius turi sužibėjimo akimirkų, kada pademonstruoja, ką sugeba. Vis tik daugiausia matome ir tapatinamės su Vainiaus Sodeikos personažu Ivanu Fiodorovičiumi Karamazovu.

Nepaisant abejingos ir net arogantiškos povyzos, jo vidinis pasaulis pats jautriausias. Draskomas kaltės dėl tėvo žūties ir teisme dėl jo žmogžudystės apkaltinto vyresniojo brolio Dmitrijaus, jis klaidžioja po tirpstančių moralinių nuostatų labirintus ir po truputį slysta link beprotybės. Sulinkusi karščiuojanti į tamsų paltą įsisupusi žmogysta, su kančios ir nusivylimo išraiška veide. Būtent tuo galiausiai tampa arogantiškas intelektualas, teigęs, kad, šiame pasaulyje nelikus Dievo, „galima viskas“.

Išsekusiam Ivanui pasiekus savų jėgų ribą, jo laukia galutinis netikėjimo išbandymas – susitikimas su Velniu (vaidina A. Ašmonas). Nors šie išvargintos psichikos kliedesiai gerokai išsiskiria iš spektaklio estetinio konteksto, vis tik jų pokalbis intriguoja ir įtraukia. Tai primena dviejų patyrusių fechtuotojų staigius apsikeitimus kirčiais. Į keletą minučių sugebėta sudėti daugybę egzistencinių idėjų, sunkiasvorių argumentų už ir prieš tikėjimą, atskleisti žmogaus vidines kančias, jam netekus kelrodžio.

Įtaigus ir kūrinio antagonistas, kurį įkūnijo Gytis Laskovas. Jis – Karamazovų šeimos tarnas Pavelas Smerdiakovas, apkvaitęs nuo šiuolaikinių idėjų apie moralės lankstumą ir žmogui suteiktą galią pagal savo įgeidžius keisti pasaulį. Juk, jei „galima viskas“, nuodėmė ir bausmė už ją neegzistuoja.

Bene vertingiausia G. Laskovo įkūnyto personažo savybė – stiprios emocijos, sukeliamos stebėtojui. Pasišlykštėjimas, susierzinimas, pyktis, o galiausiai – gailestis. Paaiškėja, kad Smerdiakovas ne tiek daug skiriasi nuo visų gailimo Ivano Karamazovo. Juk jį veda panašios mintys ir principai kaip ir mūsų protagonistą. Tiesiog jis pasirenka žengti dar vieną žingsnį…

„Apsėdimas“ nepasižymi įmantriomis dekoracijomis ar išskirtiniais kostiumais, visgi į tokio pobūdžio spektaklius einama ne dėl to. Aktoriai su kaupu išnaudoja nedidelę erdvę ir palyginti kuklias dekoracijas. Antra vertus, tai ir privalumas – niekas neatitraukia dėmesio nuo to, kas šiame kūrinyje svarbiausia.

Spektaklis emociškai paveikus ir skatinantis reflektuoti. Jei nesibaidote intelektualiai sudėtingų kūrinių, „Apsėdimas“ turėtų patikti.

Jei ne Putinas, tai kas? Gal… Kadyrovas?

Sausį Kremliaus palaikomas Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas vėl sužibėjo. Jis paskelbė, kad dabartinės Rusijos valdžios oponentai turėtų būti laikomi tėvynės išdavikais, išvadino juos šakalais ir, turbūt rusui labiausiai įžeidžiamai, liaudies priešais (būtina priminti, kad Stalino laikais „liaudies priešai“ didžiosios dalies visuomenės buvo labiausiai nekenčiami ir niekinami). R. Kadyrovo manymu, liberali opozicija stengiasi išnaudoti Rusijos ekonominius sunkumus tam, kad destabilizuotų valstybę, jie turėtų būti teisme griežtai baudžiami už sabotažą.

Rygoje, Latvijoje, iš Maskvos emigravusių žurnalistų įkurtas naujienų portalas „Meduza Project“ iššifruoja, ką R. Kadyrovas laiko priešais: nesisteminę opoziciją (tai Rusijoje reiškia valdžios kritikus, tarp kurių – daugiausia Vakarams palankūs liberalai ir žmogaus teisių gynėjai); emigrantus; radijo stoties „Echo Moskvy“, nepriklausomo televizijos kanalo „Dožd“ ir naujienų agentūros RBC žurnalistus. Rusijoje sistemine opozicija vadinamos partijos, kurių atstovai yra išrinkti į Dūmą, tačiau nepriklauso valdančiai partijai „Jedinaja Rossija“. Yra paplitusi nuomonė, kad sisteminė opozicija visur pritaria valdančiajai partijai ir pataikauja Kremliui.

Beje, po R. Kadyrovo pasisakymų atlikta apklausa parodė, kad 59 proc. rusų nepritaria jo žodžiams apie „liaudies priešus“. Nepaisant to, į jį patį žvelgiama palyginti teigiamai: 36 proc. apklaustųjų jo atžvilgiu yra neutralūs, 22 proc. negali apie jį pasakyti nieko blogo, 10 proc. jį gerbia, o dar 7 proc. jam simpatizuoja.

Čečėnijos vado alergija kritikams

Kontroversiškai vertinamas R. Kadyrovas dažnokai išsišoka. Žiniasklaida, ypač internetinė, – tik vienas iš būdų. Ne paslaptis, kad jis valdo Čečėnijos žiniasklaidą ir ja reguliariai naudojasi kaip platforma užsipulti jam neįtikusius – kad ir Kremlių kritikuojančius protesto judėjimus. Kaip primena Laisvosios Europos radijas, ir taip ant peilio ašmenų laviruojančiai Rusijos opozicijai dar sunkesni laikai prasidėjo nuo 2012 m., kai vyko masiniai protestai prieš Vladimiro Putino sugrįžimą į prezidento postą ar netrukus po sugrįžimo.

Kad R. Kadyrovas yra itin užgaulus ir kerštingas, akcentuoja ir radijo stotis „Amerikos balsas“. Pavyzdžiui, kai dalis į Europą emigravusių čečėnų išėjo protestuoti į kelių ES sostinių gatves dėl prastos situacijos Čečėnijoje, R. Kadyrovas pasipiktinęs pareiškė, kad pagal čečėnišką paprotį „brolis atsako už brolį“, ir davė įsakymą išsiaiškinti, kas tie protestuotojai, kas jų tėvai ir broliai, kokiam klanui jie priklauso. Ir visa tai tam, kad jis galėtų keršyti Čečėnijoje esantiems tų protestuotojų giminėms.

Tiesa, R. Kadyrovas savo brangaus laiko negaili ir paprastesniems nutikimams: pavyzdžiui, kai Aišat Inajeva, paprasta Čečėnijos Respublikos gyventoja, internete paskelbė, kad rinkdami mokesčius pareigūnai nevengia naudoti jėgos, ji buvo priversta viešai prieš kameras atsisakyti savo žodžių. Visai neseniai ūmusis karaliukas vėl stipriai užsiplieskė, kai vieno šalies regiono deputatas jį pavadino Rusijos gėda. Ir tikrai, didelei visos Rusijos gėdai, Krasnojarsko srities tarybos deputatas K. Senčenka per federalinę televiziją viešai atsiprašė R. Kadyrovo.

Kadangi R. Kadyrovas ir jo diktatoriški valdymo metodai dažnai pakliūna į liberaliai nusiteikusios inteligentijos, žurnalistų ir oficialiajai valdžiai oponuojančių politikų (kitaip tariant, Rusijos „priešų“) akiratį, natūralu, kad šis jų nemėgsta. Juolab kad, kaip teigia opozicinės partijos „ParNaS“ (Liaudies laisvės partijos) pirmininko pavaduotojas, pernai nužudyto opozicionieriaus Boriso Nemcovo bendražygis Ilja Jašinas, opozicija rengia raportą apie diktatorišką R. Kadyrovo valdymą, žmogaus teisių pažeidimus ir išsikerojusią korupciją Čečėnijoje.

Dažnus Čečėnijos vado sužibėjimus žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose (kuriuos jis puikiai įvaldęs: „Instagram“ tinkle R. Kadyrovas turi per 1,5 mln. sekėjų) Rusijos televizijos kanalo RTVI laidoje „Osoboje mnenije“ („Ypatinga nuomonė“) įdomiai apibūdino vienas iš Rusijos liberalios inteligentijos atstovų rašytojas Dmitrijus Gluchovskis: „Jo nuolatinis pasirodymas žiniasklaidoje turėtų formuoti jo, kaip jauno Stalino-2, įvaizdį. Kadyrovas taip pat yra kalnietis, taip pat turi kovinės patirties, taip pat yra charizmatiškas. Nė neabejoju, kad nesu vienintelis žmogus, kuriam kyla tokių asociacijų.“

Kodėl kliūva bedantė opozicija

Nors Vakaruose į liberalią Rusijos opoziciją ir Kremliaus kritikus žvelgiama palankiai, mažai kas rimtai vertina jų galimybes ką nors pakeisti. Esą mažai tikėtina, kad artimiausiu metu susidarytų kritinė gyventojų (piliečių) masė, turinti realią įtaką politiniams ar socialiniams procesams šalyje ir pajėgi politiniam valdžios pakeitimui. Nieko nestebina, kad režimo oponentai vadinamųjų patriotų dažnai yra apibūdinami bedančiais šunimis, įkyriomis musėmis ir kitais žeminančiais epitetais. Veikiau stebina tai, kodėl ji sulaukia tokio puolimo ir iš „valdžiažmogių“.

D. Gluchovskio manymu, propaganda ir sovietiniais archetipais apie „Didžiąją tėvynę supančius priešus“ paremtą režimą erzina kritiškiau mąstantys ir situaciją realiai vertinantys inteligentai bei dalis vidurinio visuomenės sluoksnio, nepasiduodantys visuotiniam tikrovės interpretavimo naratyvui. „Jie kelia baimę, nes jų žvilgsnis mato realius dalykus, mato tiesą. Jei tai nebūtų tiesa, o tiesiog paranoja, jie nekeltų pavojaus, – RTVI laidoje svarstė D. Gluchovskis. – Reikia tokias nepalankias grupes neutralizuoti.“

Rašytojas teigia, kad kai visuomenėje automatiškai įsijungia nuo seno diegtos reakcijos, pavyzdžiui, kad visi yra nusistatę prieš Rusiją, siekia jai pakenkti, todėl reikia būti vieningiems, telktis apie lyderį ir į tam tikrus valdžios veiksmus žiūrėti pro pirštus, – tada valdžiai yra daug patogiau. Rusijoje ir taip nestinga problemų, niekas nenori vargti su dar viena.

Kadyrovas – vienas iš dviejų tikrų Rusijos politikų?

Nors į V. Putino 2007 m. Čečėnijos vadovu paskirtą R. Kadyrovą sunku žiūrėti kaip į rimtą politiką, kai suvoki, kad už jo nugaros stovi maždaug iš 20 tūkst. karių sudarytos čečėnų saugumo pajėgos, tenka sutikti dėl jo įtakos. Jis pats parenka aukštesnius karininkus, jie jam prisiekia asmeniškai. Čečėnija – R. Kadyrovo žaidimų aikštelė: čia jis daro, ką nori, sodina savus žmones, kur prireikia, švaisto respublikai Kremliaus dosniai žarstomus pinigus, kaip tik įsigeidžia.

Mainais už dažną ir egzaltuotą R. Kadyrovo ištikimybės reiškimą V. Putinui pastarasis ilgai laikė jį savo favoritu ir vienu svarbiausių bendražygių. Maskva į daug ką užmerkdavo akis, nes R. Kadyrovo pagalba užtikrinant stabilumą Šiaurės Kaukazo regione, kovojant su teroristų grėsme ar užmezgant ryšius su musulmonų šalių vadovais Kremliui yra itin svarbi.

Nors žiūrint iš šono susidaro įspūdis, kad Kadyrovas yra ištikimas Putino vasalas (tegu ir sunkiai valdomas), daug analitikų ir žurnalistų tuo abejoja ir jo pavyzdingai demonstruojamą lojalumą vadina pervertintu. Esą R. Kadyrovo atsidavimas veikiau grindžiamas retorika, o ne realiais veiksmais; jis taip elgsis tol, kol Kremlius padės jam išlaikyti valdžią ir negailės pinigų. Be to, dažnai samprotaujama, kad Kremliaus užnugaris R. Kadyrovui kaip tik suteikia realesnių galimybių ateityje pasipriešinti V. Putinui.

Nors R. Kadyrovo valdymas Čečėnijoe užtikrina tam tikrą stabilumą, jis pats nesunkiai gali viską apversti aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, plačiai nuskambėjo R. Kadyrovo pranešimas, kad Čečėnijos saugumo pajėgos turi teisę šaudyti į Čečėnijos teritorijoje be jo leidimo pasirodžiusius Rusijos karius. Tai sukėlė daug kalbų apie prastėjančius Kadyrovo ir Kremliaus santykius ir apie tai, kad V. Putinas praranda savo numylėtinio kontrolę.

Maskvoje įsikūrusios politikos ekspertų grupės vadovas Konstantinas Kalačevas yra įsitikinęs, kad V. Putinas ir R. Kadyrovas yra vieninteliai du tikri politikai Rusijoje, o visi kiti tik žaidžia politiką. Laikraštis „The Moscow Times“ rimtai svarsto, ar R. Kadyrovas iš tiesų yra antras pagal politinę galią ir įtaką žmogus Rusijoje ir ar puoselėja pretenzijas kada nors ateityje tapti pirmuoju. (Rusijos žiniasklaidoje spėliojama, kad jei R. Kadyrovas išaugtų iš dabartinės savo „smėlio dėžės“, matyt, Čečėnijos valdymą paliktų savo giminaičio Adamo Delimchanovo rankose.) Žinoma, Maskvoje jo laukia ne visi, o V. Putino nepotizmas sostinėje kelia tam tikrą politinę įtampą ir skaldo bendražygius. Pažymėtina, kad vienas iš rimtų V. Putino politikos Čečėnijoje oponentų yra Federalinė saugumo tarnyba (FST), kurią taip paprastai užgniaužti nėra lengva.

Pasak I. Jašino interviu „Amerikos balsui“, Čečėnijos problema kiekvienais metais auga tarsi piktybinis auglys ir šiandien jau grasina ne tik Šiaurės Kaukazo saugumui, bet ir apskritai visai Rusijai. Jo manymu, niekas nebesugeba suvaldyti ir kontroliuoti R. Kadyrovo – jei niekas nieko nesiims, bus prieita iki to, kad šios problemos nebebus įmanoma išspręsti. Esą Kadyrovas jau peržengė visas įmanomas raudonas linijas ir jo pašalinimo iš valdžios procesas turėjo būti pradėtas jau seniai.

„Kremlius gerai žino, kad Kadyrovo režimas – pavojingas ir kad jis pats yra pavojingas. Tiesą sakant, Kadyrovas pripažįsta tik vieno žmogaus – Putino – galią ir autoritetą ir darys taip tol, kol tai jam bus naudinga, – sakė I. Jašinas. – Problema ta, kad Kadyrovo apetitas didėja su kiekvienais metais.“

Vis dėlto neatrodo, kad Kremlius turėtų daug vietos laviruoti: jei netrukus ar kiek vėliau būtų bandoma pašalinti R. Kadyrovą, nežinia, kas nutiktų su jo administracija ir tik jam pavaldžiomis, gerai parengtomis ir apginkluotomis saugumo pajėgomis. Realu, kad ne tik Čečėnija ir Šiaurės Kaukazas, bet ir nemaža Rusijos dalis paskęstų chaose. Ir tada gali realiu tapti D. Gluchovskio minėtas Stalino-2 variantas. Juolab kad dėl daugelio politinių ir ekonominių priežasčių garsieji V. Putino reitingai žemėja, o charizmatiškų politikų aplink save jis nemėgsta laikyti. Tai kas tada belieka? Kadyrovas?

http://geopolitika.lt/?artc=7753

Ekonominės bėdos Rusijoje: ar rokiruotės padės?

Paskutiniai statistiniai rodikliai džiugesio dėl Rusijos ekonomikos perspektyvų nepasėjo, o tik patvirtino, kas ir taip plika akimi matosi – bręsta nauja ekonominė krizė. Sprendžiant iš pesimistiškų Rusijos žiniasklaidos nuotaikų, galima prognozuoti, jog užkirsti kelio jai nepavyks. Vena iš rimčiausių priežasčių – rimtai sprendžiant ekonomines problemas tektų priimti per daug nepopuliarių sprendimų, kam politinės valios veikiausiai pritrūks. Todėl pastaruoju metu galėjome stebėti tam tikrą keistoką pasirinkimą kaip tvarkytis su šiuo pavojumi – perstumdyti įtakingus pareigūnus iš vienų pareigų į kitas. Taigi žmonės, prisidedantys prie ekonominės politikos formavimo, daugmaž liko tie patys, tik jų „titulai“ pasikeitė.

Abejotinos prasmės aukštų pareigūnų rokiruotės

Pradėkime nuo Aleksejaus Uliukajevo – buvusio Rusijos centrinio banko pirmininko pirmojo pavaduotojo, tapusio Rusijos Federacijos ekonominės plėtos ministru. Nors pareigos garbingos, bet šiuo metu jas eiti pakankamai sudėtinga, nes tiek pirmųjų asmenų, tiek visuomenės nepasitenkinimą pirmiausia atremti teks būtent jam. O to neišvengsi – jei būtų ryžtasi tokiems reikalingiems, bet radikaliems pokyčiams kaip socialinių išmokų apkarpymas, kiltų didelis visuomenės nepasitenkinimas. Tai neišvengiamai pablogintų ženklios dalies Rusijos gyventojų situaciją, o palikti ją tokią, kokia yra dabar, irgi ne išeitis. Padariniai būtų ne ką mažiau skausmingi, tik kad pasireikštų lėčiau. Būtent dėl tokios jautrios situacijos pasigirsta spėliojimų, ar A.Uliukajevui ilgam pavyks įsitvirtinti ministro poste. Vis dėlto nepaneigsi: naujasis ministras turi įvairiapusiškos patirties – jis užėmė ne tik aukštas pareigas Centriniame banke, bet yra dirbęs ir Finansų ministerijoje.

Taigi naujasis ministras kovą su galima ekonomine recesija paskelbė vienu prioritetinių veiksnių. Viskas tarsi atrodytų gerai, jei ne kitas šalia deklaruotas tikslas – užtikrinti įsipareigojimų piliečiams (svarbiausi iš jų deklaruoti V. Putino straipsniuose jam vėl užėmus RF prezidento postą 2012 m. gegužės mėn.) įgyvendinimą. Nors skamba gražiai, tačiau tikėtis, kad tiek avis išliks sveika, tiek vilkas bus sotus nevertėtų – siekiant stabdyti recesiją neišvengiamai tektų tai daryti Rusijos piliečių gerovės sąskaita.

Kitas svarbus pakeitimas – ankstesniojo Ekonominės plėtros ministro Andrejaus Belousovo, kurio vietą ir užėmė A.Uliukajevas, perėjimas dirbti prezidento V. Putino patarėju ekonomikos klausimais. Būdamas ankstesnėse pareigose jis susilaukė aršios liberaliųjų jėgų kritikos dėl siūlymų sumažinti bazinę bankų paskolų palūkanų normą, nes tai turėjo paskatinti gyventojus imti paskolas, skatinti vartojimą, įskaitant statybą, o tai, savo ruožtu – išjudinti ekonomiką. Palūkanų norma iš tiesų yra aukšta – viršija 8 proc., tačiau, kita vertus, ją sumažinti, kaip siūlyta, būtų buvę sudėtinga dėl didelės infliacijos.

Dar vienas garsus vardas – Sergejus Ignatjevas – buvęs RF centrinio banko vadovas. Beje, jo kompetencija buvo įvertinta ir Europoje – prieš pora metų žurnalas „The Banker“ jį išrinko geriausiu centrinio banko vadovu Europoje. Tuo tarpu pačioje Rusijoje jis buvo geriau žinomas kaip vadovas, nuosekliai besipriešinęs politiniam spaudimui. Būtent dėl to, kad jį šiame poste pakeitė buvusi prezidento V. Putino patarėja ekonomikos reikalams, buvusi RF ekonominės plėtros ministrė Elvira Nabiulina, suskubta skambinti pavojaus varpais, jog nuo šiol RF centrinio banko nepriklausomybė bus pakirsta ir bankas bus verčiamas taikyti lankstesnę valiutų politiką. Kadangi E. Nabiulinos kandidatūrą pasiūlė pats Putinas, toks nerimas neatrodo laužtas iš piršto.

Pasikeitimų daug, tačiau jie nežada tikrų, radikalių permainų, nors ekspertai jau ne vienerius metus skatina Rusijos politinį elitą judėti link naujos kokybės politikos.

Rusiją kamuoja ne viena bėda

Vienas didžiausių Rusijos ekonominės politikos strategų galvos skausmų – rublio nestabilumas. Neseniai rublio kursas staigiai krito, tuo išgąsdindamas investuotojus. Tai dar labiau sumažino šalies investicinį patrauklumą, nors ir prieš tai jis nebuvo aukšto lygio dėl didelių biurokratinių kliūčių verslui, nepalankios konkurencinės aplinkos, paplitusios korupcijos, silpnos savininkų ir smulkiųjų akcininkų teisių apsaugos bei kitų įsišaknijusių bėdų.

Tuo tarpu Ekonominės plėtros ministerija yra skelbusi gan optimistiškas prognozes – teigta, jog 2013 m. grynosios kapitalo įplaukos į Rusiją turėtų pasiekti 15 mlrd. JAV dolerių, 2014 metais – jau 30 mlrd., o 2015 m. – maždaug 40 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto, žvelgiant į bendrą situaciją, tai reikėtų vertinti atsargiai. Juolab, kad daug nulems tai, kaip klostysis ekonominė situacija pačioje Rusijoje bei nuo to, kaip Europos šalims pavyks spręsti savo ekonomines problemas, nes būtent ES yra svarbi Rusijos rinka ir mūsų ekonominiai sunkumai neišvengiamai stipriai paveikia ir ją.

Yra dar ir kita medalio pusė: į Rusiją kapitalas ne tik vangiai įteka, bet ir ne vienerius metus galime matyti didelį jo nutekėjimą į kitas valstybes. Būtinybę sustabdyti šį procesą akcentuoja ir aukščiausioji šalies vadovybė. Visgi kol kas teigiamų rezultatų šiame fronte nematyti.

Piktą pokštą Rusijos ekonomikai iškrėtė pasaulinių naftos ir dujų kainų mažėjimas. Vadinasi, tai, kad didžiosios kaimynės ekonomika remiasi energetiniais ištekliais, nepatinka ne tik mums, bet ir jiems, nes tai daro ją labai jautrią energijos išteklių kainų svyravimams, nes „sėdėti ant priklausomybės nuo naftos adatos“ rizikinga – susvyravus jos kainoms „susvyruoja“ visa šalis.

Taip pat Rusijoje nepavyksta pažaboti infliacijos ir neatrodo, kad greitu laiku būtų rastas tinkamas sprendimas. Kaip naujienų portale „rosbalt.ru” pabrėžia žurnalistas Ivanas Preobraženskis, aiškiai matomiems sisteminės ekonominės krizės ženklams reikia sisteminių sprendimų, o ne naujai spausdinamų rublių.

Sisteminės bėdos silpnina visą valstybę, daugybė regionų atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje ir yra įklimpę į skolas. Negana to, kaip prognozuoja naujienų portale „gazeta.ru„ cituojamas Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas, per ateinančius dvejus metus jų laukia dar maždaug 1,34 trln. rublių nuostolis, kurį sukels sumažėsiantis pajamų mokestis. Tai labiausiai paveiks turtingiausius regionus, orientuotus į metalurgiją ir naftą, iš esmės „tempusius“ Rusijos ekonomiką.

Kaip matome, situacija yra sudėtinga, Rusiją vargina daug tarpusavyje persipynusių problemų. Jas išnarplioti ir išspręsti ir turės naujieji-senieji svarbiausieji šalies ekonominio elito veidai, tačiau kol kas neatrodo, kad ši ekonominio elito karta yra pasiruošusi imtis skausmingų sprendimų, kurie ilgainiui visgi būtų naudingiausi. Sakykime, viena logiškiausių priemonių kovojant su nuvertėjusiu rubliu būtų valiutos devalvacija, tačiau E. Nabiulina dar birželį televizijos laidoje „Vesti v subotu” spėjo pareikšti, kad to imtasi nebus.

Taigi galima tikėtis nebent dalinių, „teisingon“ pusėn nukreiptų reformų, kurių veiksmingumas vis dėlto abejotinas. Peršasi mintis, kad, kaip sakoma, Rusija vis dar bando gydyti, nors jau seniai laikas amputuoti, kad ekonomika pagaliau galėtų pradėti sveikti. Jei nebus imtasi ryžtingų priemonių, ir toliau stebėsime vis rimtėjančias problemas. Vienas paprastas pavyzdys: kaip praneša Rusijos centrinis bankas, rūpestį kelia išaugusi užsienio skola. Per pirmą 2013 m. ketvirtį ji didėjo 52 mlrd. JAV dolerių, arba 8,3 proc. ir pasiekė 684 mlrd. sumą. Vadinasi, galima laukti ir tolimesnio problemos gilėjimo, nes nekintant prielaidoms situacija keistis irgi negali.

http://www.geopolitika.lt/?artc=6178

Komentaras “Atgimime“

Apie Rusijos ir Japonijos santykius dėl Pietų Kurilų salų

Apie Rusijos ir Japonijos santykius dėl Pietų Kurilų salų

Vamzdžių ir bėgių politika – nuo Teherano iki Dušanbės

Kovo pabaigoje Tadžikistano sostinėje Dušanbėje Tadžikistano, Afganistano ir Irano prezidentai pasirašė Tarpusavio supratimo memorandumą, kuriuo dar kartą patvirtinti trijų valstybių planai kartu tiesti geležinkelio liniją, sujungsiančią Teheraną ir Dušanbę, taip pat energetinių išteklių (dujų, naftos, elektros) ir gėlo vandens transportavimo maršrutus. Nors memorandumas neturi privalomosios teisinės galios, tačiau šalių lyderių retorika leidžia manyti, kad tam ne tik reikalingų išteklių, bet ir politinės valios yra. Kitas, labiau darbo, susitikimas numatytas gegužės pabaigoje. Po jo turėtų paaiškėti detalesnis vaizdas.

Ką reiškia tokie planai ir pastaruoju metu šių trijų šalių aktyviai deklaruojamas noras plėtoti draugiškus tarpusavio santykius ir intensyvinti bendradarbiavimą „visose srityse“? Kiek tai turėtų kelti nerimą didžiosioms galioms – JAV ir Rusijai, nenorinčioms prarasti savo įtakos Azijoje?

Infrastruktūros vystymas kaip geopolitinis veiksnys

Kad šiandienėje tarptautinėje politikos arenoje ištekliai vaidina vieną pagrindinių vaidmenų ir iš dalies formuoja valstybių santykius, – ne naujiena. Nuo to neatsiejama jų transportavimo infrastruktūra, kuri gali būti apibūdinama ne tik techninėmis, bet ir geostrateginėmis charakteristikomis. Išteklių transportavimas į kitas valstybes tapo svarbus ne tik rinkos, bet ir užsienio politikos požiūriu.

Irano, Afganistano ir Tadžikistano planuojami projektai rodo šių šalių suartėjimą. Tadžikistano atveju – ir natūralų Rusijos įtakos sumažėjimą. Jeigu nuo iškastinio kuro importo priklausomas Tadžikistanas iš Irano gaus naftos, Rusija, šiuo metu didžiausia naftos tiekėja, nebebus tokia svarbi. Panašiai ir su dujų ištekliais – Iranas turi antrus pagal dydį dujų rezervus pasaulyje. Tuo tarpu Tadžikistanas gali Iranui tiekti gėlo vandens. Šiuo metu kaip tik statoma Irano stipriai finansuojama hidroelektrinė. Koks Afganistano vaidmuo šiuose išteklių mainuose? Na, veikiausiai tas, kad su juo ribojasi abi valstybės ir kažkaip gi turi viena su kita susisiekti.

Taip pat šalys sakosi kviečiančios prie šių projektų prisidėti ir kitas šalis. Nors Pakistanas nepasirašė memorandumo, bet veikiausiai prisidės prie minėtų projektų įgyvendinimo. Pakistano prezidentas Asifas Ali Zardaris yra išreiškęs tvirtą pasiryžimą stiprinti keturių valstybių bendradarbiavimą ir suvienyti pastangas regiono vystymui ir stabilumui užtikrinti.

Jeigu projektai bus įgyvendinti, tai reikš ne tik valstybių suartėjimą, bet ir sustiprėjimą – ne tik ekonominį, bet ir politinį. Tadžikistane, vargingiausioje posovietinėje respublikoje, ir nestabiliame, kovų išvargintame Afganistane infrastruktūros vystymas, pakankamas apsirūpinimas ištekliais ir glaudus regioninis bendradarbiavimas vestų prie didesnės ramybės regione. Jau vien dėl to, kad šalys būtų suinteresuotos neaštrinti tam tikrų tarpusavio nesutarimų ir palaikyti konstruktyvius draugiškus santykius. Tai neštų realią ekonominę naudą ir palengvintų spręsti specifines regiono problemas. Pirmiausia – kovoti su terorizmu ir stabdyti narkotikų srautus iš Afganistano.

Matomas ir paslėptas santykių kontekstas

Pradėkime nuo svarbiausios valstybės šiame žaidime – Irano, pakankamai stiprios valstybės, turinčios potencialą vaidinti svarbų geopolitinį vaidmenį ne tik Vidurio Rytuose, bet ir visoje Centrinėje Azijoje ir Kaukaze. Kaip žinoma, turtingą gamtinių išteklių. Ką jis gautų iš šio suintensyvėjusio bendradarbiavimo? Kodėl jis nori „prasidėti“ su tokiomis vargingomis ir probleminėmis partnerėmis, kada apie jokį santykių lygiavertiškumą net sunku kalbėti?

Pirma, jis stipriai suinteresuotas Afganistano stabilumu, nes nestabilumas šioje šalyje daro nestabilų ir visą regioną. Tai galima pavadinti netgi vienu iš strateginių Irano tikslų. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, dėl to Iranas, būdamas vienas aršiausių JAV priešininkų, tam tikra prasme yra suinteresuotas, kad JAV liktų Afganistane. NATO pajėgų su JAV priešakyje buvimas trukdė Talibanui stiprėti ir stabdė jo įtaką. Ko jau ko, bet stipraus Talibano tikrai nereikia.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad Iranas spraudžiamas į kampą. Vakarai dėjo pastangas jį izoliuoti, kad šis turėtų kuo mažiau sąjungininkų. Buvo ne vienas viešas JAV oficialių pareigūnų pareiškimas, kad Amerika „drąsina“ kitas valstybes nepalaikyti jokių santykių su Iranu. Taigi bendradarbiavimas su Afganistanu ir Tadžikistanu Iranui naudingas tuo, kad jam reikalingos rinkos. Gausūs išteklių telkiniai mažai ko verti, jeigu negali jų realizuoti, ypač kai jų gausa pranoksta Irano vidaus rinkos poreikius.

Dar Iranui geri santykiai su Afganistanu aktualūs tuo, kad, jei vis dėlto būtų vykdoma ataka prieš Iraną (dėl jo vykdomos urano sodrinimo programos), Afganistano teritorija nebūtų pasinaudota kaip baze.

 

Tadžikistano „atvirų durų“politika

Nepaisant JAV „drąsinimų“, Tadžikistanas neatsisakys bendradarbiauti su Iranu, nes jis šiuo metu, skirtingai negu Vašingtonas , turi ką pasiūlyti. Pats Tadžikistanas aiškina besilaikantis „atvirų durų“ politikos ir užsienio politikoje besivadovaujantis daugiavektoriškumo principu, todėl yra pasirengęs gilinti santykius su bet kuria „draugiškų ketinimų turinčia valstybe“. Neslepiama, kad geri santykiai su Iranu – vienas prioritetų. Ko norėti, kai iš Irano plaukia didelės investicijos – praėjusių metų duomenimis, jis buvo antras investuotojas po Kinijos.

Kaip dėl Rusijos? Ji tebevadinama „svarbiausia strategine partnere“, o Tadžikistanas išlieka stipriai nuo jos priklausomas. Iš Rusijos importuojama didžioji dalis naftos ir dujų, kas daro svarią įtaką ne tik abiejų šalių santykiams, bet ir Tadžikistano vykdomai politikai apskritai. Akivaizdu, kad Rusija turi pakankamai svertų ir tikrai ramiai nežiūrėtų, jeigu manytų, kad šalyje, kuri išlieka esminė norint neprarasti įtakos Azijoje, kažkas bando atimti iš jos pagrindinį vaidmenį.

Nors Irano įtaka Tadžikistane didelė ir veikiausiai dar didės, tikėtis, kad smuks Rusijos įtakos monopolis, naivoka. Tadžikistanui kvaila būtų gadinti santykius su Rusija, kai šalyje yra dislokuotos jos karinės pajėgos (Tadžikistanas Rusijai nuomoja karinę bazę); taip pat ir nenaudinga – Rusija yra viena stambiausių Tadžikistano investuotojų. Be to, prorusiškam, valdžioje Rusijai padedant dar nuo 1992-ųjų išlikusiam prezidentui Emomaliui Rachmonui Rusijos nusisukimas veikiausiai reikštų ir jo politinės „karjeros“ pabaigą. Kažin ar Tadžikistano politinis elitas labai veržtųsi dėl Irano mesti iššūkį Rusijai. Rusija tai žino. Be kita ko, jos santykiai su Iranu gana geri ir ji yra suinteresuota tarpusavio bendradarbiavimu. Rusija, netgi nepaisydama nepalankios Teheranui TATENA agentūros ataskaitos dėl urano sodrinimo programos vystymo, griežtai kritikavo naujas Vakarų sankcijas Irano atžvilgiu. Vėlgi iš dalies dėl pragmatinių sumetimų: balandžio pabaigoje Rusijos pareigūnai pareiškė, kad Rusija mato Iraną kaip vertingą partnerį energetikoje. Skaičiuojama, kad Irane yra 17–20 proc. pasaulio dujų ir 12–15 proc. naftos rezervų (visgi kyla klausimas, ar Iranas jau toks geras energetinis partneris, dažnai abiejų šalių santykiai labiau primena konkuravimą, o ne bendradarbiavimą).

Ar JAV taip lengvai atiduos savo įtaką regione?

Tadžikistanas veikiausiai nepalaikys JAV sankcijų Iranui ir bent kol kas Vašingtonas neturi svertų, kaip jį paveikti, o štai be Irano pinigų tadžikų ekonomikos lauktų skaudus kritimas. Jeigu viskas vyks kaip žadama, 2014-aisiais JAV įtaka regione dar labiau sumažės, nes tada turėtų būti išvestos pajėgos iš Afganistano. Nepaisant nesenų Baracko Obamos pakartotinių patvirtinimų, kad taip ir bus, tuo negalime būti tikri. Maža tikimybė, kad JAV taip paklusniai užleis savo įtakos zoną kam nors kitam. Kovo viduryje Barackas Obama vienam radijui pareiškė, kad nepritaria „skubotam pajėgų išvedimui iš Afganistano“. Esą „svarbu užtikrinti, kad pasitrauktume atsakingai, kad netektų galiausiai grįžti“. Ką reiškia „skubotas“ ir ką „atsakingas“, – kiekvieno interpretacijos reikalas.

Tiesa, jau po poros dienų Afganistano prezidentui Hamidui Karzajui dar kartą patvirtinta, kad JAV pajėgos visą atsakomybę už saugumą šalyje perduos į afganų rankas iki 2014 metų pabaigos. Visgi tai, kad aukščiausias pareigūnas dar leidžia sau suabejoti, ar jau išvesti pajėgas būtų „atsakinga“, gali reikšti, kad ruošiama dirva pasilikti. Tai gal tik smulkmena, tačiau NATO svarsto sumažinti Afganistano policijos ir kariuomenės finansavimą beveik dviem trečdaliais, savo ruožtu afganai įspėja, kad finansavimo sumažinimas stums į pavojų šalies saugumą. Nors logiška, kad NATO išlaidos privalėjo sumažėti dėl ekonominio sunkmečio, tačiau realu, kad taip Afganistanas ruošiamas tapti „sukalbamesniu“, nes atsiras realus pavojus, jog afganų pajėgos bus per silpnos užtikrinti šalies stabilumą.

http://apzvalga.eu/vamzdziu-ir-begiu-politika-%E2%80%93-nuo-teherano-iki-dusanbes.html

Rusijos energetinė įtaka Lietuvai: ar įgijome imunitetą politinėms manipuliacijoms?

Balandžio pradžioje plačiai nuskambėjo žinia apie nepavydėtiną Moldovos situaciją: pasibaigus energetinių išteklių tiekimo sutarčiai, Rusijos koncernas „InterRAO JES“ ir Ukrainos prorusiško oligarcho Rinato Achmedovo valdomos bendrovės pareikalavo iš Moldovos už tiekiamą elektros energiją mokėti maždaug penktadaliu daugiau nei iki tol. Kadangi Moldova yra beveik visiškai priklausoma nuo energetinių resursų importo (importuoja 75–80 proc. ūkyje suvartojamos energijos), ją įspraudė į kampą. Nors iš pradžių šalies vyriausybė atsisakė patvirtinti naująsias kainas, kai jai nutraukė elektros tiekimą, neturėdama kito pasirinkimo, Moldova sutiko mokėti brangiau. Be abejo, po šios istorijos suskubta dairytis tiekimo alternatyvų.

Lietuvos energetinės priklausomybės nuo Rusijos ir galimų to pasekmių problematika jau ne vienus metus išlieka politinės darbotvarkės prioritetu. Žinant mūsų pažeidžiamumą, kyla klausimas: ar Moldovos situacija galėtų pasikartoti ir Lietuvoje?

Reikia pripažinti, kad esame kur kas geresnėje padėtyje: vis dėlto Moldova yra vargingiausia Europos valstybė, daug labiau priklausoma nuo Rusijos, o Lietuva – Europos Sąjungos narė – yra kur kas ekonomiškai stipresnė, daugelyje sričių jau spėjusi išsivaduoti nuo per didelės didžiosios kaimynės įtakos ir aktyviai besistengianti įgyvendinti strateginius energetinius projektus.

Priminsiu, kad elektros energijos sektoriuje vykdomi Visagino atominės elektrinės (VAE), elektros tinklų jungčių su Lenkija (LitPol Link) ir Švedija (NordBalt) projektai; planuojama įrengti dar vieną Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės bloką, padėsiantį reguliuoti energetinės sistemos darbą išlyginant apkrovų netolygumus; taip pat jau šį rugsėjį turėtų būti pradėtas eksploatuoti naujas kombinuoto ciklo dujų turbininis blokas Elektrėnuose, padidinsiantis elektros gamybos našumą ir sumažinsiantis gamybos savikainą. Dujų sektoriuje bandoma įgyvendinti suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektą ir pastatyti požeminę suskystintųjų gamtinių dujų saugyklą, nutiesti dujotiekius Lietuva–Lenkija (iki2018 m.), o šalies viduje – Jurbarkas–Klaipėda (iki 2013 m.).

Nepaisant šių lengvinančių aplinkybių, Lietuvos energetinė priklausomybė tebėra per didelė ir tai kelia pavojų nacionaliniam interesui. Pernai Lietuva importavo 65 proc. šalyje suvartotos elektros energijos (iš jų 51 proc. – iš Rusijos), nors jau 10 proc. elektros importo rodiklis laikomas rizikos veiksniu. Be to, matyti importo augimo tendencija – 2010 metais importas siekė 58 procentus. Išliekame daugiausia elektros importuojančia ES valstybe: Rusijai kiekvienais metais vien už elektrą ir dujas, reikalingas elektros gamybai, sumokame apie 2 mlrd. litų, iš viso už energetinius išteklius jai atitenka apie 3–4 mlrd. litų kasmet.

Su gamtinių dujų importu padėtis panaši. Akivaizdu, kad „Gazprom“ kainų politika Lietuvai nedėkinga. Rusijos monopolininkui už dujas mokame trečdaliu daugiau nei, pavyzdžiui, kai kurios ES šalys. Kadangi bent kol kas dujų tiekimo alternatyvų neturime, Lietuva negali pasipriešinti ar tiesiog atsisakyti „Gazprom“ paslaugų. Šiuo požiūriu mūsų situacija panaši į Moldovos ir, kol tai nepasikeis, išlieka rizika, kad tuo gali būti vienaip ar kitaip pasinaudota atitinkamiems interesams realizuoti.

Apie šalies energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir ar Lietuvoje galėtų nutikti taip, kaip nutiko Moldovoje, kalbamės su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku Arvydu Anušausku.

***

Kovo pabaigoje išplatintame NSGK pranešime spaudai rašoma, kad, remiantis Valstybės saugumo departamento veiklos ataskaita, Lietuvos energetinės nepriklausomybės užtikrinimo projektams daroma didelė įtaka iš šalies. Taigi kas tą įtaką daro ir dėl kokių priežasčių?

Kai kalbėjau apie įtaką iš šalies, pirmiausia turėjau galvoje kitų šalių monopolininkus, tiekiančius Lietuvai reikalingus energetinius išteklius. Matydami Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekį, jie stengiasi išlaikyti esamą situaciją, nes taip gauna didesnį pelną. Rusijos koncernas „Gazprom“ dėl monopolinių kainų už tiekiamas dujas iš Lietuvos gauna didžiulius viršpelnius. Pirkdami dujas gamybai ir buičiai, kasmet Rusijai sumokame apie 3,7 mlrd. litų. Iš viso 2011 metais „Gazprom“ sumokėta 3,683 mlrd. litų, o be bendrovės „Achema“ – 2,112 mlrd. litų. Bent trečdalį šios sumos permokame, nes neturime alternatyvių dujų tiekėjų.

„Gazprom“ nėra suinteresuotas, kad viršpelniai, kasmet atitenkantys Rusijai, pasiliktų Lietuvoje ir kaip bet kuris monopolininkas darys, ką tik gali, kad to nenutiktų. Kaip tai daroma – čia jau kitas klausimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra stambių vartotojų, suinteresuotų pigesniais resursais, – juos į savo pusę patraukti paprasta, tereikia pasiūlyti nedideles laikinas nuolaidas. Šioje vietoje reikia suprasti, jog ilgesnėje laiko perspektyvoje susitarimai su „Gazprom“ patiems vartotojams gali būti ekonomiškai nenaudingi. Taip pat galima konstatuoti, jog susitarimus „Gazprom“ mėgina pasirašyti ne tiek dėl klientų išlaikymo, kiek dėl Lietuvoje planuojamų įgyvendinti dujų tiekimo diversifikavimo projektų, bandydamas juos jei ne sužlugdyti, tai bent jau pristabdyti.

Kaip manote, kiek Lietuvos energetinės priklausomybės išlaikymas Rusijai svarbus kaip verslas, o kiek kaip politinis svertas?

Rusijos interesai akivaizdūs – ji gauna didelį pelną. Vis dėlto, be Rusijos valdžios atstovaujamo verslo monopolininko ekonominio intereso, svarbesni išlieka politiniai motyvai. Taigi, nors piniginiai srautai už energetinius resursus į Rusiją dideli, verslo interesas energetikoje tėra antrinis. Esminis dalykas – išlaikyti Baltijos šalis priklausomas nuo Rusijos resursų.

Jeigu pasižiūrėtume į Baltijos valstybių importo ir eksporto struktūrą ir nekreiptume dėmesio į žaliavas, pamatytume, kad jau praktiškai išsilaisvinome iš Rusijos įtakos sferos. Aišku, Rusijos rinka mums svarbi kaip ir kiekvienai kitai valstybei, bet ji nėra lemiama, svarbiausia rinka – Europos Sąjunga. Tačiau su resursais yra kitaip – esame priklausomi nuo Rusijos. Jei ši priklausomybė išnyktų, pagaliau būtų sudarytos sąlygos garantuoti Lietuvos nacionalinį saugumą ir tapti visaverte ES valstybe su diversifikuotu išteklių tiekimu, kuria būtų sunku manipuliuoti.

Tokių absoliučiai priklausomų valstybių kaip Baltijos šalys ES beveik nėra. Dauguma jų turi susikūrusios daugiau resursų tiekimo galimybių, kad, kai reikės priimti kokius nors lemiamus politinius sprendimus dėl vidaus ar užsienio politikos, galėtų veikti savarankiškai, nekreipdamos dėmesio į bet kokį spaudimą iš išorės, ir nesižvalgyti pro petį, ar teisingai elgiasi.

Daug kas linkę kalbas apie „jėgas“, trukdančias įgyvendinti energetinius projektus Lietuvoje, vertinti arba kaip konspiracines teorijas, arba kaip bandymą nusimesti politinę atsakomybę dėl sunkiai sprendžiamų problemų. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?

Esame priklausomi nuo monopolininko ir, natūralu, jog bet kokių alternatyvų kūrimas susiduria su pasipriešinimu. Kaip minėjau, ne vien iš verslo, bet ir politinių sluoksnių: siekiama Rusijai nepalankius planus sumenkinti, sukurti neigiamą informacinį foną aplink juos, kelti abejones, ar jie reikalingi, ar Lietuva pajėgi juos įgyvendinti, galiausiai – ar tai apsimoka. Rusijos ranka šiame sektoriuje akivaizdi. Užtenka prisiminti nesenus įvykius Lietuvoje, susijusius su Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos privatizavimu, Būtingės terminalu kaip alternatyva naftos tiekimui per „Družba“ naftotiekį. Kas tada dėjosi atsimename, žinome, koks tada buvo kuriamas neigiamas informacinis fonas.

Priminsiu, kad tada Rusija nusprendė netiekti naftos naftotiekiu „Družba“, teisindamasi neva pernelyg dideliu šios „Družba“ atšakos nusidėvėjimu. Pagal ekonominę verslo logiką jai tai buvo visiškai nenaudinga, tačiau vis vien taip buvo pasielgta dėl politinių motyvų. Tuo pat metu girdėjosi gąsdinimų, kad dabar be „Družba“ tiekiamos naftos „Mažeikių nafta“ kone apskritai nebegalės funkcionuoti ir panašiai. Tokį Rusijos atsaką sukėlė tai, kad Lietuva nepasiūlė Rusijos kompanijoms privatizuoti „Mažeikių naftos“, o pasirinko Lenkijos koncerną „PKN Orlen“. Nepaisant to, galiausiai tą pačią naftą imta atsigabenti iš Rusijos. Tiktai jau tanklaiviais ir jau kokiais 100 mln. dolerių per metus brangiau. „Družba“ atveju aiškiai pademonstruota, kaip Rusija suinteresuota išlaikyti savo energetinę įtaką.

Sakote, kad Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos vis dar yra stipri, taigi mano klausimas būtų: kiek šiuo metu Rusija galėtų manipuliuoti Lietuva, priimant svarbius politinius sprendimus?

Per pastaruosius dešimt metų įvyko esminių pasikeitimų Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje. Taigi, sakyčiau, Rusija savo geriausią laiką praleido: gerokai didesnės galimybės paveikti Lietuvos politiką buvo prieš kokį dešimtmetį negu dabar. Lietuvai tapus NATO ir ES nare, tai pasidarė kur kas sunkiau. Vis dėlto net ir dabar, nors situacija visiškai pasikeitė, siekiama Baltijos valstybes parodyti kaip nevisavertes ES valstybes, šalis, kuriomis ne itin verta pasitikėti, į kurias galbūt ir investuoti nereikėtų. Apie mus tebėra skleidžiama daug dezinformacijos. Tai vyksta, tačiau nemanau, jog Rusija šiuo metu galėtų paveikti Lietuvos politinius sprendimus. Taip, daryti tam tikrą įtaką netiesiogiai – gali (bet tai savais svertais gali ir kitos valstybės), tačiau tiesiogiai nulemti – nebe.

Esate viešai išreiškęs susirūpinimą dėl informacinio lauko Lietuvoje, būtent  kad kyla daug klausimų dėl žiniasklaidos priemonių priklausomybės ir jų savininkų daromos įtakos. Gal galėtumėte tai pakomentuoti plačiau? Ar daug žiniasklaidos priemonių yra susijusių su rusišku kapitalu?

Neigiamo žiniasklaidos lauko iškart nesiečiau su Rusija, nes suinteresuotų pusių, kad energetiniai projektai nebūtų įgyvendinti, yra ir pačioje Lietuvoje. Dėl politinių motyvų, dėl populistinių motyvų ar dar kitokios motyvacijos, matantys kitokią šalies raidą, turintys resursų, turintys galimybių… Galima tęsti ilgai. Deja, mūsų žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmas neveikia taip, kaip turėtų, tad ji yra dar lengviau pažeidžiama nei politinė valdžia. Dalis žurnalistų tai mato ir bando spręsti šias problemas, tačiau kol kas sėkme pasidžiaugti negalime, o savarankiška žiniasklaida be galo svarbi – dažnas energetinis projektas gali būti sužlugdytas dar pradinėje stadijoje, tiesiog sukuriant neigiamą informacinį foną jo atžvilgiu. Ką matome dabar? Apie energetinius projektus rašančių gerai arba neutraliai yra daug mažiau negu rašančių blogai. Galime pamąstyti, kur tokia situacija veda.

Kaip vertinate gana paplitusį Lietuvos verslo subjektų požiūrį, kad verslo santykiai tarp jų ir Rusijos yra vienas dalykas, o valstybės vykdoma energetinio saugumo politika – kitas, ir antrasis neturi trukdyti pirmajam? Ar galima sakyti, kad toks lietuviško verslo požiūris kenkia nacionaliniam interesui?

Žinau, kad tas požiūris egzistuoja, sako: „mes norime plėsti santykius su Rusija“ ir panašiai. Jeigu tai būtų XIX aukso ieškotojų amžius, kai buvo įsavinami JAV laukiniai Vakarai, tai būtų galima suprasti tokią logiką. Vis dėlto verta tik stebėtis, kodėl tos anuometės laukinių Vakarų logikos tiek daug ir dabar. Mano galva, apskritai keistas dalies verslo požiūris, kad valstybė yra kažkas, kas trukdo verslui. Juk tai yra tas veiksnys, kuris siekia sudaryti sąlygas kuo palankesniam verslo funkcionavimui. Pati valstybė yra suinteresuota, kad verslas joje klestėtų.

Nors Rusijos rinka didelė, bet ji toli gražu ne visada prognozuojama. Kaip žinia, ten politiniais sprendimais galima sužlugdyti bet kokį verslą. Lietuvos valdžia nacionaliniam verslui santykiuose su Rusija pirmiausia stengiasi padėti per ES institucijas, vėlgi pirmiausia dėl minėtų Rusijos politinių sluoksnių polinkio daryti verslui dirbtines kliūtis. Šia kryptimi nuosekliai judama, pavyzdžiui, Lietuva nesipriešino Rusijos stojimui į Pasaulinę prekybos organizaciją, siekiančią, kad organizacijos šalyse narėse nebūtų sudaromos dirbtinės kliūtys verslui.

Visada labai stebiuosi, kai dalis verslininkų, gal per glaudžiai susijusių su Rusijos verslu, skleidžia abejones, ar bus naudingi Lietuvai energetiniai projektai. Juk bet kokiu atveju investicijos Lietuvoje yra naudingos skatinant verslą apskritai. Taigi, jeigu statome atominę elektrinę, tai nereiškia, kad tik japonų verslas bus paskatintas – naudos gaus ir Lietuva. Ir dar didelės. Džiugu, kad nemaža dalis verslininkų mato bent dešimtmečio ateities perspektyvas – iki 2020 metų turi būti įgyvendinti visi energetiniai projektai – ir suvokia, jog jau po 2020-ųjų gali būti sukurtos naujos, tam pačiam verslui geresnę veikimo terpę užtikrinančios sąlygos.

Kaip manote, ar nėra taip, kad Lietuvoje valstybės saugumo samprata susiveda vien į energetinį saugumą? Tai yra sėkmė ar nesėkmė šiame sektoriuje pradėta laikyti kaip nacionalinis saugumas apskritai, o juk jį priimta skirstyti į ekonominį, socialinį saugumą, informacinį/komunikacinį, karinį saugumą…

Visiškai sutinku, kad viskas valstybėje tarpusavyje glaudžiai susiję ir nacionaliniam saugumui neabejotinai svarbios ir kitos išvardintos sferos. Negalime sakyti, kad vien energetinė nepriklausomybė garantuos valstybės saugumą – visi paminėti nacionalinio saugumo sluoksniai turi eiti kartu. Jei neužtikrinsime informacinio fono, tai energetiniai projektai įstrigs dėl sukurto visuomenės nepasitikėjimo. Neužtikrinsime socialinio ar ekonominio saugumo – tai per kurį laiką pažeis kitas saugumo sferas. Paprastas pavyzdys: jei nebus pakankamo ekonominio saugumo, dalis žmonių emigruos, o tai gali pakeisti nusistovėjusią visuomenės struktūrą. Taigi viskas tarpusavyje susipynę ir kitoms saugumo sferoms reikalingas toks pats dėmesys kaip energetikai.

_____________________________________________

TRUMPAI

Energetikos ministerijos skaičiavimai rodo, kad

  • kasmet Rusijai vien už elektrą ir dujas elektrai gaminti sumokame apie 2 mlrd., už visus išteklius – tarp 3–4 mlrd. litų;
  • VAE projekto įgyvendinimas pritrauktų 10–14 mlrd. litų tiesioginių investicijų – tai būtų didžiausia investicija Lietuvos istorijoje, o Lietuvos statybų sektorius gautų užsakymų bent už 5 mlrd. litų;
  • vien VAE statybos aikštelėje ir aptarnaujančiame sektoriuje turėtų būti sukurta apie 6 tūkst. darbo vietų;
  • energetika laikoma vienu iš tų sektorių, kuriame sukurta darbo vieta sukuria darbo vietų kituose sektoriuose;
  • ilguoju laikotarpiu VAE prie BVP augimo prisidėtų 30 mlrd. litų, kasmetines biudžeto įplaukas padidintų 5 mlrd. litų.

http://geopolitika.lt/?artc=5373

Rusija ir Azerbaidžanas: ar tik Gabalos RLS gadina santykius?

Tokia klausimo formuluotė apie valstybių santykius iškart pasiūlo ir atsakymą: „ne“. Šis kartas taip pat ne išimtis.

Azerbaidžanas Rusijai geopolitiškai svarbus dėl įtakos išlaikymo Pietų Kaukazo regione, o jo stabilumas suteikia apsauginį barjerą nuo grėsmių iš Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos. Ekonominis ir energetinis bendradarbiavimas taip pat ne paskutinėje vietoje. Azerbaidžano ekonomika sudaro apie 70 proc. Pietų Kaukazo ekonomikos, jis išgauna daug naftos ir dujų, yra svarbi tranzitinė šalis.

Kita vertus, Azerbaidžanas Rusijai – dažnas galvos skausmas. Niekada negali būti tikras, ar jis su ja, ar su Vakarais. Vakarų valstybių įsigalėjimas jame, švelniai tariant, nepageidaujamas, nes ne tik nustumtų Rusiją į antrą planą, bet ir energetinių jų projektų įgyvendinimas dalyvaujant Azerbaidžanui leistų Europai sumažinti energetinę – o kartu ir politinę – priklausomybę nuo Rusijos. Tai Rusijai tikrai nepatiktų, taigi žūtbūt reikalingas Azerbaidžano palankumas. Regis, bent kol kas Rusijos ir Azerbaidžano bendradarbiavimas palyginti geras: neseniai susitarta, kad rusų kompaniją „Gazprom“ iš Azerbaidžano šiais metais pasieks 3 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Vis dėlto ne viskas vyksta lyg rožėm klota. Vienas iš aktualių probleminių klausimų dvišaliuose santykiuose – Gabala.

Ko verta Gabalos radiolokacinė stotis?

Šiaurės Azerbaidžane, Gabalos rajone, stovi tolimojo perspėjimo apie raketų paleidimą radiolokacinė stotis (RLS). Ji buvo viena iš 8 svarbiausių Sovietų Sąjungos raketinės gynybos komplekse, tačiau dabar jos svarba gerokai sumenkusi. Vis dėlto veikiausiai čia reikia kalbėti ne apie tai, ką gauni turėdamas, o ką galima prarasti neturint. Negalima sakyti, kad ta stotis turi ypatingą karinę reikšmę (ją iš dalies pavaduoja analogiška RLS Rusijos pietuose, netoli Armaviro), tačiau Rusijai ji svarbi strateginiu požiūriu, nes leidžia fiziškai likti šioje šalyje. Azerbaidžanas tai supranta, todėl stengiasi tinkamai pasinaudoti palankia situacija.

Dėl Gabalos RLS nuomos sutarties pratęsimo tarp Azerbaidžano ir Rusijos jau keletą mėnesių vyksta derybos. Jų pabaigos terminas – šių metų gruodžio galas. Rusijos žiniasklaidoje pasklido informacija, kad Baku siekia pakelti dabartinę metinę stoties nuomos kainą nuo 7 iki 300 milijonų dolerių per metus. Akivaizdu, kad Rusija tuo nebūtų patenkinta. Kol kas oficiali Baku pozicija šiuo klausimu dar nepaskelbta.

Be noro gauti daugiau pajamų už RLS nuomą, Baku siekia, kad stotyje dirbtų daugiau azerbaidžaniečių. Šiuo metu iš maždaug pusantro tūkstančio joje dirbančių žmonių dauguma yra rusai. Taip pat Azerbaidžanas susirūpino aplinkosauga. Na, bent jau tiek, kiek mato, kad už tai gali gauti papildomų dolerių. Esą galingas šios RLS radijo spinduliavimas kenkia aplinkai, o tai stabdo turizmo plėtrą Gabalos rajone.

Dalis Rusijos žiniasklaidos tokius Azerbaidžano veiksmus interpretavo kaip pastangas išstumti rusus iš strateginio objekto, o tai neva kelia pavojų jos interesams ir saugumui. Rusijai pasitraukus iš Azerbaidžano, atsirastų palanki galimybė jos konkurentėms užimti „atsilaisvinusią vietą“ (bent tokia versija populiari Rusijoje). Vis dėlto nepanašu, kad Baku labai jau stengtųsi išstumti Rusiją iš savo teritorijos ar labai skubėtų į Vakarų glėbį. Veikiau pasirinkta atsargi laviravimo politika, nes tiek Rusija, tiek JAV ar Europos Sąjunga turi savų pliusų ir minusų. Baku ir Vašingtono santykiai turi savo specifiką, kad ir dėl klausimų, susijusių su armėnais. Kadangi JAV yra stipri armėnų diaspora ir su ja susijęs lobizmas, neretai politiniai ar ekonominiai JAV sprendimai būna ne Azerbaidžano, o Armėnijos naudai. Taigi palaikyti tam tikrą atstumą ir santykius su Maskva kaip atsvarą JAV Azerbaidžanui paprasčiausiai yra patogu.

Tačiau yra nemažai požymių, kad Rusija gali Azerbaidžanui pažerti įtarimų, jog jis susivienijo su Izraeliu, o kartu ir Vakarais, ir planuoja prisidėti prie jų ruošiamo Irano puolimo (tai būtų Iranui priešiškų pajėgų placdarmas). Rusija nenori regiono destabilizacijos, o tuo labiau, kad jos artimoje kaimynystėje veiktų tradiciniai konkurentai.

Taigi kokie tie požymiai? Rusija labai neigiamai žiūri į tai, kad Izraelio kompanija „Israel Aerospace Industries“ planuoja Azerbaidžanui parduoti modernios ginkluotės už 1,6 mlrd. dolerių ir kad šioje šalyje dirbs Izraelio kariniai instruktoriai. Negana to, Azerbaidžane dar prieš metus pagal Izraelio licenciją pradėti gaminti nepilotuojami lėktuvai, yra įkurta bendra abiejų šalių karinė įmonė „Azad Systems“. Taip pat Rusija Azerbaidžaną kaltina bendradarbiavimu su Izraelio žvalgyba „Mossad“, kuri esą jo teritoriją naudoja kaip bazę Iranui šnipinėti.

Kokių motyvų pulti Iraną turėtų Azerbaidžanas? Dalis šalies gyventojų, net kai kurie politikai, mano, kad dabartinė Azerbaidžano teritorija yra nepelnytai maža. Ji turėtų būti kur kas didesnė, t. y. prie jos turėtų būti prijungta dalis šiaurinės Irano teritorijos, kurioje dauguma gyventojų yra azerai. Tokias sustiprėjusias nuotaikas neva parodo diskusijos, kad galbūt reikėtų pakeisti Azerbaidžano valstybės pavadinimą į Šiaurės Azerbaidžano Respubliką, taip parodant, kad turėtų būti ir Pietų Azerbaidžano Respublika. Šiuo atveju – Irano šiaurėje.

Oficialusis Baku atmeta tokias insinuacijas. Oficiali Azerbaidžano pozicija, išsakyta gynybos ministro Safaro Abijevo lūpomis, skelbia, kad nesiruošiama prieš Iraną kariauti, juo labiau naudoti iš Izraelio įsigytų ginklų. Ir reikalo nėra: juk Azerbaidžano ir Irano santykiai gana geri, šios valstybės – giminingos šalys, o tokios kalbos – tai priešininkų provokacija stengiantis aptemdyti dvišalius santykius.

Pietų ir Šiaurės Kaukazo suvienijimas?

Pradėjus kalbėti apie vienijimusis šiame regione būtų nusikalstama nepaminėti keliamų – kad ir truputį komiškų – ambicijų suvienyti Šiaurės ir Pietų Kaukazą. Nors šių idėjų priešakyje stovi Gruzija, o ne Azerbaidžanas, tačiau (pasak tos pačios Rusijos žiniasklaidos), jeigu ateityje tikrai būtų surengtas Vakarų puolimas prieš Iraną taip pat ir iš Azerbaidžano teritorijos, dėl to atsirastų ne teorinė, o reali galimybė Šiaurės Kaukazą atplėšti nuo Rusijos, nes prieš karinius veiksmus į Azerbaidžaną būtų įvestos NATO pajėgos, įkurdinti Aljanso kariniai objektai. Nors toks įvykių scenarijus mažai tikėtinas, vis dėlto jei kažkokiu keistu būdu tai nutiktų, Rusija daug ką prarastų.

Vis tiek santykius lems energetika

Rusija mano (ar bent mėgsta pasiskųsti), kad Azerbaidžanas demonstruoja per didelę orientaciją į Vakarus. Iš tikrųjų sunku paneigti, jog Baku yra artimas Vakarų ekonominis partneris. Į jo naftos ir dujų gavybos ir tiekimo sektorių po Sovietų Sąjungos žlugimo atėjo daug amerikietiškų ir Europos kompanijų. Teigiama, kad vien per artimiausią dešimtmetį Vakarų įmonės į dujų gavybą Azerbaidžane turėtų investuoti apie 33–35 mlrd. dolerių. Azerbaidžanas Vakaruose matomas kaip raktas, leisiantis Europai diversifikuoti energijos išteklių importą ir sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos. Paprastai tariant, tiek Rusijai, tiek Vakarams svarbu, ką Azerbaidžanas pasirinks strateginiu savo energetinių projektų partneriu.

Kur link linksta Azerbaidžanas? Bent kol kas tendencijos rodo, kad, nepaisant visų tikrų ar išpūstų tarpusavio nesutarimų, link Rusijos. Prieš porą mėnesių Maskva pranešė, jog padvigubintas Azerbaidžano gamtinių dujų, gaunamų iš Kaspijos jūros, eksportas į Rusiją. Vadinasi, eksportuojamas dujų kiekis padidės nuo 1,5 mlrd. iki 3 mlrd. kubinių metrų per metus. Taip pat garsiai kalbama, kad 2013 metais dujų eksportas iš Azerbaidžano į Rusiją dar turėtų augti (iš viso kasmet dujotiekiu įmanoma eksportuoti maždaug 5 mlrd. kubinių metrų dujų). Tam palankus ir geografinis aspektas: nėra tranzitinių šalių, tai bendradarbiavimą energetikos srityje daro paprastesnį ir pelningesnį nei su partneriais Europoje.

 

http://geopolitika.lt/?artc=5311

 

Rusija ir Tadžikija: draugystė dar pusei amžiaus

Rusijai apleisti šį savo forpostą būtų tolygu atsisakyti pretenzijų daryti įtaką visoje Azijoje.

G. Gleasonas

Rusija ir Tadžikija neturi bendros sienos ir nėra kultūriškai artimos. Tadžikijoje nėra naftos ar gamtinių dujų, taip pat nesurasi daug rusų kilmės gyventojų, akivaizdų jų mažėjimą lėmė Sovietų Sąjungos žlugimas. Vis dėlto Rusija įvairiais būdais stengiasi išlaikyti įtaką šioje šalyje: Valstybės Dūma ne kartą pareiškė, kad Tadžikiją laiko vertinga sąjungininke, o šioji tiesiai vadina Rusiją „svarbiausia strategine partnere“. Sprendžiant iš 2011-ųjų rudens įvykių, veikiausiai dar bent pusę amžiaus abi šalys neišvengiamai stiprins strateginę partnerystę. Kodėl pusę amžiaus? Todėl, kad mažiausiai tiek laiko šioje geostrategiškai svarbioje vietoje turėtų likti Rusijos karinė bazė.

Rugsėjo pradžios susitikimai

Rugsėjo 3 dieną Tadžikijos sostinėje Dušanbėje vykusiame Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) aukščiausiojo lygio susitikime dar kartą buvo deklaruotas organizacijai priklausančių šalių siekis plėtoti bendradarbiavimą karinėje ir įvairiose kitose srityse. Susitikime (kaip dabar įprasta) daugiausia dėmesio buvo skirta energetikos, ekonominio bendradarbiavimo ir regiono saugumo klausimams.

Nors Tadžikijos prezidentas Emomalis Rachmonas kaip organizacijos prioritetą išskyrė ekonominį bendradarbiavimą (ir iš tikrųjų prieita prie nutarimų kurti NVS šalių laisvosios prekybos zonas), bene daugiausia žiniasklaidos dėmesio iš KSSO susitikimo sulaukė energetika ir Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo išsakytas patvirtinimas, kad Rusija yra pasirengusi investuoti į energetikos projektus Centrinėje Azijoje. Pirmiausia – nutiesti elektros tiekimo linijas iš Tadžikijos ir Kirgizijos į Afganistaną ir Pakistaną. Vis dėlto iškelta sąlyga: kad prasidėtų šio projekto įgyvendinimas, Tadžikija turi pirma užbaigti Roguno hidroelektrinės statybą, kuri yra sustojusi dėl nesutarimų su Uzbekija.

Vėlgi Rusija ir čia turėtų tapti viena svarbiausių veikėjų, padedančių įgyvendinti šį projektą.

Vis dėlto svarbesniu Tadžikijos ir Rusijos santykiams gali būti laikomas ne KSSO šalių vadovų pasitarimas, o dieną prieš tai vykęs D. Medvedevo ir E. Rachmono susitikimas. Nors per jį konkrečių sutarčių nepasirašyta, susitarta dėl daug ko. Visa kita – greitai sutvarkomos smulkmenos.

Tame rugsėjo 2 dienos susitikime apsispręsta dėl vieno aktualiausių Rusijos ir Tadžikijos dvišaliams santykiams klausimų, būtent – dėl Rusijos karinės bazės Tadžikijos teritorijoje likimo. Pagal 2012 metų pradžioje numatomą pasirašyti nuomos pratęsimo sutartį Rusijos karinė bazė čia turėtų veikti bent artimiausius 49 metus.

Iš esmės tai reiškia, kad dar beveik pusę amžiaus Rusija savo karinėmis pajėgomis užsitikrins tvirtą argumentą, leidžiantį daryti įtaką Tadžikijos (taigi ir visos Centrinės Azijos) gyvenimui.

Kaip į tokią situaciją reaguoja Tadžikija? Šalies vadovas E. Rachmonas Rusijos karinių pajėgų buvimą šalyje laiko „svarbiu regiono saugumą užtikrinančiu veiksniu“. Kodėl? Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į patį E. Rachmoną. Tai žmogus, į valdžią atėjęs ir joje išlikęs nuo 1992 metų. Ne paslaptis – ne be Rusijos palaikymo. To priežastis banali: Rusijai reikėjo jai palankių politikų, per kuriuos pavyktų įgyvendinti savus nacionalinius interesus. Taigi E. Rachmonas nelabai ir gali prisiimti kitokį amplua.

Kita vertus, be stipraus Tadžikijos vadovo prorusiškumo, yra ir objektyvių tokios pozicijos priežasčių. Palyginti neturtingai ir abejotino stabilumo Tadžikijai gerų santykių su Rusija (kartu – ir jos investicijų, politinės paramos, noro plėtoti bendrus projektus ir t. t.) užtikrinimas yra svarbus dalykas. Taip pat abi šalis sieja nerimas, kaip pasikeis regiono saugumas išvedus NATO ir sąjungininkų pajėgas iš Afganistano. Nepamirškime, kad Afganistanas – Tadžikijos kaimynas. Čia ryškios dvi problemos: Afganistane gali suaktyvėti radikalieji islamistai ir dėl to padidėti terorizmo grėsmė regione (Tadžikijoje teroristiniai išpuoliai ir taip nėra naujiena), o antra – sustiprėti narkotikų srautai iš Afganistano. Kaip žinome, teroristinės grupuotės nevengia finansuoti savo veiklos iš nelegalios narkotikų prekybos, o Tadžikija jau ilgą laiką nesugeba spręsti šios problemos. Dėl to pastaruoju metu Rusija sustiprino spaudimą Tadžikijai, kad 1400 kilometrų ilgio Tadžikijos ir Afganistano sieną vėl saugotų rusų pasieniečiai kaip ir iki 2005-ųjų. Per rugsėjo 2 dienos D. Medvedevo ir E. Rachmono susitikimą pagaliau dėl to pasirašytas tarpvyriausybinis susitarimas. Juolab kad daug kas Tadžikijoje iš to pelnėsi ir todėl spręsti sienos saugumo problemas nebuvo didelės motyvacijos.

Dėl Tadžikijos trapaus stabilumo per susitikimą susitarta stiprinti valstybių bendradarbiavimą karinėje ir karinių technologijų srityse – Rusija pažadėjo pagalbą apmokant Tadžikijos kariuomenę ir atnaujinant ginkluotę. Tai neabejotinai didelė paspirtis Tadžikijai tvarkantis su regiono saugumo problemomis. Be to, stipresnė valstybės kariuomenė naudinga ir autoritariniam E. Rachmono režimui, kuris tikrai nesiremia visuomenės parama… Vis dėlto, kad ir kokia valdžia būtų, niekam regione nereikia dar vienos problemiškos ir terorizmo plitimui palankios šalies šalia Afganistano ir Pakistano.

***

Ne viskas tarp Tadžikijos ir Rusijos klostosi gerai. Štai, pavyzdžiui, neseniai plačiai nuskambėjo Rusijos pilotų sulaikymas ir lėktuvų konfiskavimas, tapęs tarptautiniu konfliktu ir privedęs prie Rusijos grasinimų deportuoti iš šalies apie porą šimtų tadžikų. Tačiau visame kontekste tai tėra menka smulkmena: Tadžikijai būtų sunku išsiversti be Rusijos pagalbos, o Rusijai Tadžikija svarbi kaip forpostas, neleidžiantis tam tikroms grėsmėms pasiekti jos pačios. Arba bent jas sušvelninantis.

Taip pat nėra aišku, ar neseniai žiniasklaidoje (pavyzdžiui, Indijos tinklalapyjewww.worldpoliticsreview.com) pasirodžiusi informacija, kad Tadžikijoje, buvusiame kariniame aerodrome netoli Aini gyvenvietės, be Rusijos sutikimo įkurta Indijos karinių oro pajėgų bazė, atitinka tikrovę. Tadžikijos vadovybė tai neigia.