Tinklaraščio archyvai

Silvio ir jo magiški triukai

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „silvio movie“

Godulys valdžiai, avantiūros, prabanga, susižavėję bei baikštūs žvilgsniai, laisvo elgesio merginos, vakarėliai ir neblėstanti akinamai balta šypsena – kartais priimanti, kartais nežadanti nieko gero. Visa tai – Silvio Berlusconi, avantiūristo Italijos politiko, gyvenimas. Jis tarsi krikštatėvis – visi siekia jo paslaugų ir vargas tam, kuris veiks prieš jį.

Paolo Sorrentino, vienas žymiausių šiuolaikinių Italijos režisierių, sukūrė spalvingą reginį. Jis Silvio Berlusconi pasikvietė charizmatišką aktorių Toni Servillo, kuris nenuvylė. Jo įkūnytas Silvio iš pažiūros šiltas ir svetingas žmogus, kaip buvęs prekybininkas – turi auksinį liežuvį, kuris jį išsuks beveik iš kiekvienos situacijos. Silvio laikosi nuomonės, kad nesvarbu, kas nutiko, svarbiausia, kaip skamba tavo paaiškinimas. Pasitikėjimas savimi svarbiau negu realybė. Jo politinė karjera, verslo imperija (įskaitant net kelias televizijas) ir visi naudingi aljansai tai įrodė ne kartą.

Vis tik galia ir sėkmė pritraukia visus – net ir nepageidaujamus asmenis. Sergio – ambicingas avantiūristas, mėgstantis gražias moteris, su savo lengvabūde žmona nusprendžia, kad yra per geri provincijai. Kaip įsitvirtinti platesniuose vandenyse? Prisijaukinti ryklį… O ne paslaptis, ką jis mėgsta.

Jie išsinuomoja nuostabią vilą šalimais, surenka daug gražių, bet ne itin protingų merginų (kaip „talentų medžiotojas“) ir pradeda beprotiškus vakarėlius šalimais. Anksčiau, ar vėliau Silvio susivilios, o tada Sergio užsimins, kad svajoja tapti europarlamentaru…

Blizgantis pakuotė ir vaikiški kaprizai

Filmo siužetas nesudėtingas. Kam reikia daug laiko skirti turiniui, jei tokia žaižaruojanti forma! Svarbiausia įsimintinas įspūdis, o ne tai, kas slepiasi po juo. Realybė juk tokia nuobodi. Koks pasirinktas herojus, toks ir pasakojimas apie jį. Nesibaigiantis vaidinimas pavadinimu „Silvio“. Visiems besišypsantis, su visais bendraujantis, bet arti neprisileidžiantis beveik nieko. Pats pratęs naudotis kitais ir kad kiti bando jį išnaudoti. Ypač moterimis. Jos jam visos vienodos (joms net dovanoja tokias pačias dovanas).

Tris kartus buvęs Italijos premjeras, kone nuoširdžiai manantis, kad teisė vadovauti Italijai – jo šventa teisė. Atitraukti jį nuo valdžios – kaip dabar – neatleistina nuodėmė. „Tavo galvoje prisiminimai, o mano – projektai“, – su švelniu pasibjaurėjimu sako jis savo ilgamečiui draugui. Nors jis ir diriguoja iš šešėlių (juk krikštatėviui pasakyti „ne“ neprotinga), to negana – jis su trenksmu planuoja savo sugrįžimą į aukščiausio lygio žaidimą (vėlgi, kai valdai nemažą dalį šalies žiniasklaidos, tai kur kas lengviau).

Kino juosta „Silvio“ kontroversiška, erotiška ir atvirai – netgi grubiai – provokuojanti. Daugybė gražių jaunų žmonių, nuostabios vietos, stilingi namai, įspūdingi vakarėliai – viskas, ko reikia dėmesiui pritraukti. Blizgu, garsu, stilinga ir tuščia. Tikiu, kad šis filmas ne kiekvienam. Vis tik nepaneigsi, kad T. Servillo puikiai atliko jam patikėtą vaidmenį (nors ir sunku mėgti jo įkūnytą personažą). Beje, ne jis vienas – yra keletas tikrai puikių epizodinių aktorių.

„Silvio“ dar smagiau žiūrėti, žinant kontekstą. Net nesidomint tarptautine politika, sudėtinga būti negirdėjus apie bent kai kuriuos S. Berlusconi išsišokimus, abejotino teisėtumo poelgius, skandalus ir, žinoma, moteris.

Beje, jei patiko, pakeliui ir antra dalis.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2019/02/silvio-ir-jo-magiski-triukai

Genijų potėpiais užtarnauti amžinybės vartai

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „prie amžinybės vartų“Iš storų ryškių dažų sluoksnių, gaivališkų judesių ir transinės koncentracijos gimsta šedevrai.  Dėl tapybos paaukojus viską: likus be pinigų, artimųjų ir užsitarnavus prastą reputaciją, tik mene randamas atokvėpis. Netinkamu laiku gimęs liūdnas genijus su beprotybės dėme beldžiasi į amžinybės vartus.

Režisieriaus Julian Schnabel drauge su puikiu prancūzų kinematografu Benoit Delhomme kurtai vizualiai įspūdingai juostai „Prie amžinybės vartų“ daugelis į galvą šaunančių epitetų atrodo prėski. Ikoniškam XIX a. olandų tapytojui Vincent Van Gogh skirtas filmas žaižaruoja spalvomis, pulsuoja įelektrintomis emocijomis, balansuoja tarp realybės vaizdavimo ir poezijos. Kaip ir paties dailininko darbai.

Nestebina, apie Van Gogh gyvenimą Prancūzijos pietuose, nedideliame Arlio miestelyje, pasakojantis filmas pirmiausia išsiskiria savo tapybiškumu. Prie to, matyt, nemažai prisidėjo ir jo kūrėjų betarpiška patirtis su daile. Tiek J. Schnabel, tiek B. Delhomme patys yra tapytojai, tad filme puikiai panaudoja ne tik spalvas, šviesą, bet ir daiktų faktūrą bei judesį. Kadangi „Prie amžinybės vartų“ kalbama mažai, istorija dėliojama ir emocijos išryškinamos būtent šiomis priemonėmis. Dar pridėkime gražius Prancūzijos kraštovaizdžius, išraiškingus aktorių pasirodymus, laisvą elgesį su kamera (kai žiūrima Van Gogh žvilgsniu) ir būsime įsukti į ypatingą tapybos genijaus pasaulį.

Filme dialogai reti. Van Gogh priklauso gamtos pasauliui („dievas – tai gamta, o gamtos esmė – grožis“), o tarp žmonių jam sudėtinga ir neramu. Jei pasitaiko dialogų, jie reikalingi istorijai plėtoti ar norimoms filosofinėms idėjoms atskleisti ar išryškinti.

Maloniai nustebinęs W. Dafoe 

Dangiškai mėlynos akys raukšlių išvagotame asketiškame veide. Apšepusi raudono atspalvio barzda ir apšiurę drabužiai. Gyvenimas jo nelepino ir tai matosi. Nepaisant visko, Van Gogh neprarado nei aistros kurti, nei vaikiško stebėjimosi gamta. Neužsiaugino ir storos odos. Jis be galo jautrus, be to, taip ir neišmoko slėpti jausmų – gali jį skaityti kaip atverstą knygą. Tiek kūrybai, tiek artimiems žmonėms jis dovanoja visą save. Jų nutolimas – siaubinga tragedija.

Prisipažinsiu: aktoriaus Willem Dafoe tikrai nebūčiau įsivaizdavusi kaip „gero“ Van Gogh. Ir aš klydau. Jis buvo puikus. Nors man W. Dafoe visada asociavosi veikiau su „kieto vyruko“ tipažu, vis tik per savo karjerą aktorius yra ėmęsis plataus spektro vaidmenų ir netgi buvo tarp vieno eksperimentinio teatro kolektyvų Niujorke įkūrėjų. Tris „Oskaro“ nominacijas, matyt, irgi gavo ne veltui. Beje, įdomi detalė: W. Dafoe galima įvertinti ne tik dėl jo stiprios vaidybos, bet ir dėl to, kad dėl šio vaidmens jis išmoko tapyti.

Kitas įstrigęs epizodas – neilgas, bet įsimintinas vieno žinomiausių šiuolaikinių danų aktorių Mads Mikkelsen pasirodymas (daug kam pažįstamas kaip Dr. Lecter iš populiaraus serialo „Hanibalas“). Čia jis vaidina provincijos kunigą. Geraširdį, bet ribotą žmogų. Van Gogh, puikiai išmanydamas Šventąjį raštą, nes pats svarstė tapti kunigu, sulygina jų situaciją su Poncijaus Piloto ir Jėzaus nuteisimo istorija. Interpretuojant buitiniu lygiu – nuo kunigo priklauso Van Gogh fizinė situacija. Kita vertus, žiūrint į kankinį primenantį savo filosofiją apie dievą ir tikėjimo esmę pasakojantį menininką sunku to nesuvesti su nukryžiuoto Jėzaus vaizdiniu. Geraširdis kunigas stengiasi suprasti Van Gogh kūrybą, kuri menininkui tolygi dieviškai apraiškai, bet nepajėgia. Kaip ir likę aplinkiniai. „Ar tikrai tikite, kad tai – dievo dovana?“, – skeptiškai paklausia kunigas. „Taip, bet, manau, gimiau ne tuo laiku. Aš tapau tiems žmonėms, kurie dar ateis“, – atsako jis.

Jei svarstote, ar žiūrėti šią kino juostą, atsakykite sau, ar mėgstate Van Gogh darbus. Jei taip –  patiks ir „Prie amžinybės vartų“. Asmeniškai man tai yra vienas įsimintiniausių pastarąjį pusmetį matytų filmų. Tikiu, kad daliai žiūrovų pasirinktas filmo stilius pasirodys per lėtas ar per daug neįprastas, vis tik nenuginčysi, kad jis kūrybiškas, vizualiai patrauklus ir idėja įgyvendinta tikrai kokybiškai.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2019/01/geniju-potepiais-uztarnauti-amzinybes-vartai

„Didžioji kometa“: linksmybės grėsmės akivaizdoje

XIX amžiaus Rusijoje visi rašo laiškus. XIX amžiaus Rusijoje dailios moterys atvirus kaklus puošia perlais ir prabangiomis suknelėmis plazda į operą. XIX amžiaus Rusiją graso užpulti Napoleono armija, bet Maskvai tai nerūpi – čia mezgasi meilės intrigos, liejasi degtinė ir dūžta likimai.

Štai į tokį pasaulį žiūrovus nukelia Keistuolių teatro scenoje pristatytas naujas lietuviškas miuziklas „Didžioji kometa“. Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“ motyvais sukurtas, jaunosios kartos režisieriaus Viliaus Malinausko režisuotas miuziklas mus įtraukia į dvi paralelias istorijas. Pirmoji – apie nelaimingą meilę, antroji – apie egzistencinę krizę išgyvenantį aristokratą Pjerą Bezuchovą (akt. Tomas Žaibus).

Jauna ir daili Nataša Rostova (akt. Indrė Anankaitė) su drauge Sonia (akt. Liucija Nanartavičiūtė) atvyksta į spindinčią Maskvą. Nors Nataša senokai susižadėjusi su mylimu Andrėjumi, ištaigingoje sostinėje netrunka pamilti kito. Juk jos mylimas Andrėjus, kaip ir artėjantis karas, kažkur toli…

Prisipažinsiu, pagrindinės veikėjos – jaunos ir dailios Natašos – personažą pamėgti sudėtinga. Naivi, nepastovi, dramatiška ir kaprizinga. Ji ta, kuri ilgametę meilę lengva ranka iškeitė per keletą dienų, patekusi į paviršutiniško gražuolio, mėgstančio pinigus ir moteris, Anatolijaus (akt. Andrius Bartkus) tinklus.

Nors miuziklo kūrėjai, pristatydami miuziklą, ne kartą akcentavo romantiką, tai ne tas dalykas, kuris labiausiai krenta į akis. Kaprizingas lengvabūdiškumas – taip, ciniškas egoizmas – taip, išradingas bėgimas nuo tikrovės – irgi taip. Miuziklas „Didžioji kometa“ veikiau yra tragikomiškas, o ne romantiškas. Beveik visi personažai veikia impulsyviai, vaikydamiesi vienokio ar kitokio malonumo. Nesvarbu, ar tai būtų meilės romanai, kvailos dvikovos, alkoholis ar aukštuomenės vakarėliai.

Prisipažinsiu ir antrą dalyką, mano simpatijos keliauja ne pagrindiniams atlikėjams, o Soniai ir Balagai (akt. Justinas Stanislovaitis). Vienas įsimintiniausių yra būtent Sonios numeris, kuriame ji pasakoja, kad nesvarbu, jei ir prarastų draugę, ji ją apsaugos nuo savęs pačios. Na, o Balaga yra tas komiškas personažas, kuris ne tik pagyvina, bet ir padeda supinti miuziklo naratyvą. J. Stanislovaičio įkūnytas Balaga neveikia kažko svarbaus, jį ištrynus „Didžiosios kometos“ istorija vargiai pasikeistų, bet be jo išdaigų būtų prėskiau.

Džiugu, kad kūrybinei grupei pavyko sukurti dinamišką reginį ir atskleisti to meto Rusijos aukštuomenės įpročius, manieras ir prieškarines nuotaikas. Į šiuolaikinį miuziklo pastatymą gražiai įsipaišė įvairūs akcentai iš tuometės Rusijos visuomenės gyvenimo: skambėjo lengvai atpažįstamos rusiškos melodijos, žiūrovai išvydo ir fiziškai sudėtingų tradicinio rusiško šokio epizodų. Šioje vietoje vertėtų paminėti, kad „Didžiosios kometos“ muzikos konsultantas buvo Vitalij Neugasimov, scenoje grojo Paulius Matuzas (muzikinė klaviatūra), Bogdan Voicinovič (akordeonas), Salvijus Žeimys (mušamieji), o choreografiją kūrė Erika Vizbaraitė.

Vis tik gaila, kad dalis miuziklo veikėjų atrodo tarsi be vietos. Taip, galbūt jie įdomūs, bet iki pat pabaigos taip ir nesupranti, kodėl jie svarbūs pasakojamai istorijai? Norėtųsi, kad kai kurie personažai būtų geriau išvystyti ir labiau įpinti į pasirodymą.

Bet kuriuo atveju smagu stebėti jauną teatrą. Kartais jis netašytas ar iki galo nesustyguotas, bet visada energingas ir nuoširdus. Šis miuziklas – ne iki smulkmenų apgalvotas šedevras, bet jo žiūrėti nepabosta.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2018/05/didzioji-kometa-linksmybes-gresmes-akivaizdoje

(Ne)vaikų žaidimai: per šeimą apie visuomenę

Spektaklis-jaunimui-„Nevaikų-žaidimai“-400x267Alytaus miesto teatras, kviesdamas į pagal Herkaus Kunčiaus pjesę sukurtą ir Alberto Vidžiūno režisuotą spektaklį „(Ne)vaikų žaidimai“, nesiruošia vynioti žodžių į vatą. Tai – visuomenės satyra, o kartu – ir aplinkos sopulių fiksavimas. Juk ligą pirmiausia reikia įvardinti, kad būtų galima paskirti tinkamus vaistus.

Visuomenės vaizdavimas per šeimą – gana populiarus pasirinkimas. Ją galima skirtingai vartyti ir įtaigiai perteikti įvairias idėjas. Pavyzdžiui, ką tik Valstybiniame jaunimo teatre pristatytas vengrų režisieriaus Arpado Shillingo spektaklis „Autonomija“ pasirenka tą pačią idėją, tačiau ją pasitelkia kitaip nei „(Ne)vaikų žaidimai“. Jei pastarajam kūriniui labiausiai rūpi socialinės problemos, susvetimėjimas, degradacija, „Autonomija“ koncentruojasi į istorines tautos traumas, vis dar dominuojančią patriarchalinę visuomenės santvarką, kartų konfliktus.

Spektaklyje „(Ne)vaikų žaidimai“ žiūrovus pasitinka aptriušusiame bute gyvenanti standartinė nelaiminga šeima. Išgeriantis tėvas (akt. Jonas Gaižauskas), nervinga mama (akt. Eglė Juškaitė) ir nuo socialinių tinkle priklausoma dukra (akt. Eglė Kordiukovaitė). Kartu taip pat gyvena sena močiutė ir augintinis. Toks fainas, visas namiškių nuodėmes ir gėdas iš šono stebintis susidvejinusios asmenybės šuo Džekas. Nežinau, ar čia įsijungė gyvūnų mylėtojos genas, bet šiame spektaklyje didžiausią įspūdį paliko būtent jis. Džekas yra tarsi vinis, prie kurios prikalti savo retai susikertančiomis trajektorijomis juda šios šeimos nariai. Jį žaviai įkūnija aktoriai Eugenijus Rakauskas ir Vincas Vaičiulis.

Tarp gydančios kritikos ir klišių

Personažai skausmingai stereotipiški. Nors emocijų daug, nubaltinti veidai ir sterilūs drabužiai tarsi pabrėžia jų anonimiškumą ir primena, kad tokią šeimą rastume kone kiekviename šalies daugiabutyje. Panašius veikėjus nuolat matome šalies žiniasklaidoje, apie tokių anonimų užimtumo skatinimą ir blaivinimą kalba Lietuvos politikai ir būtent tokie beveidžiai rašo piktus komentarus po „Delfi“ straipsniais. Jie pasyvūs ir neišsilavinę. Dėl jų sunkumų kalti visi kiti, tik ne jie. Net ne visai svarbu, kas tie jie, – laiptinės kaimynai, praeiviai, nusipelnę būti apspjauti, ar Seimas.

Kas blogiausia – ydos su žmonėmis nemiršta, o kaip paveldimos ligos pereina naujiems šeimininkams – vaikams. Ir taip be galo, kol – galbūt – pagaliau bus išspręstos.

Įdomiai vis kartojamas kryžiažodžių sprendimo motyvas. Kuo skurdesnis žodynas – tuo arčiau dugno. Tarsi pabrėžiama, kad be kalbos supanašėji su gyvuliu (neįsižeisk, Džekai). Tada tau nebesvarbu, kuo skiriasi Čiurlionis nuo Pilsudskio – kad tik reikalingas raidžių skaičius būtų.

Negali sakyti, kad spektaklis nustebino. Taip jau būna: kai žongliruoji stereotipais, tampi nuspėjamas. Nedėkinga užduotis laviruoti tarp taiklios visuomenės kritikos ir klišių. Šįkart akį labiau traukia ne turinys, o forma. Aktoriai vaidina gerai, spektaklis vizualiai patrauklus (scenografiją ir kostiumus sukūrė Artūras Šimonis; videomenininkai – Alius Mikelionis ir Agnė Marcinkevičiūtė), taip pat pasitelkiamos skirtingos raiškos priemonės (pamatysime net gabalėlį šešėlių teatro!).

Kūrinio pavadinimas „(Ne)vaikų žaidimai“, tad kur tie vaikai? O vaikai po balkonu žaidžia šeimą, daktarus ir rezga planus, kaip atsikratyti priešais. Kaip ir baisu, na, bet viskas jau kažkur anksčiau girdėta ir matyta. Tiesą sakant, vaikų linija silpnesnė ir, nors ten įvykių daugiau, dominuoja suaugusieji bei jų sąlytis su aplinka. Vis tik patirtis scenoje daro savo. Be to, ir jų problemos gerokai įdomesnės.

Šiek tiek nuvylė istorijos išrišimas. Nors galima sutikti, kad tai – paskutinis makabriškumo akcentas ir moralinio žlugimo štrichas, tai sukelia ne šoką ar emocingą pasipiktinimą, o nustebimą – „na ir kas“? Nors pabaiga baisi, bet iki jos nėra tinkamai privesta – ji žiūrovams nesukelia tų jausmų, kokių tikėtumeisi. Viskas nutinka per greitai ir per lengvai. Norėtųsi, kad režisierius labiau pakankintų žiūrovus, ilgiau mus pavedžiotų už nosies.

Bet kuriuo atveju, „(Ne)vaikų žaidimai“ – tai žvilgsnis į nemalonų savo atvaizdą veidrodyje. Jau vien dėl to vertėtų jame apsilankyti. Norint spręsti problemą, pirma ją reikia aiškiai matyti.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2018/03/nevaiku-zaidimai-per-seima-apie-visuomene

„Cinkas“: apie tiesą, kurios bijome

Ar yra kas labiau gąsdinančio nei žmonės?“, – vienoje savo dokumentinės prozos knygų klausia 2015 m. Nobelio literatūros laureatė Svetlana Aleksijevič.

Šis klausimas vis atkakliai prasismelkia į padrikusias mintis bei sutirština ir taip jau įaudrintas emocijas. Vieno stipriausių Lietuvos režisierių Eimunto Nekrošiaus naujas spektaklis „Cinkas“, paremtas rašytojos iš Baltarusijos S. Aleksejevič knygomis „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“, verčia jaustis nepatogiai, nuliūsti, o ne vienoje vietoje ir sugniaužti kumščius.

Žiūrovai atsiduria emocijų amerikietiškuosiuose kalneliuose. Net jei norėtum išlipti, negali. Po keistokos (ir net erzinančios) pradžios spektaklis vis labiau įtraukia ir nebepaleidžia iki pat pabaigos. Tiesą sakant, mintys prie „Cinko“ nejučia grįžta dar ir dar kartą jau seniai jam pasibaigus. Vis tik tai – ir mūsų istorija.

Iš balsų choro išgryninta tiesa

Dvi ašys, ant kurių suvertas „Cinkas“, neginčytinai emociškai paveikios – karas Afganistane ir Černobylio atominė katastrofa. Auditorijai nekonstruojamas vienas naratyvas, bet leidžiama išgirsti daug tragiško likimo herojų: karius, motinas, nukentėjusiuosius nuo Černobylio katastrofos… Taip pasakojimas po pasakojimo paišomas bendras nuslėpti bandyto Sovietų Sąjungos gyvenimo paveikslas.

Kūrinyje kančia, prievarta, gėda, kaltė, mirtis ir beprotybė keis viena kitą, jungsis, užgoš ir paaštrins. Abu kūrėjai drąsiai žvelgia į tamsiąją žmonijos pusę. Šis pasaulis žiaurus, neteisingas, o dažnai ir beprasmis. Tiek kančios, tiek sulaužytų likimų ir dėl ko? Dėl kažkokių svetimų tikslų ar abejotinų miglotų idealų? Kare miršta ir žudo ne tie, kurie nusprendžia kariauti, o daugiausia jauni žmonės, anksčiau net negirdėję apie tas vietas, kur liejo kraują. Daug žuvusių ir daug, kurie tada norėtų būti žuvę. Karo baisumai kare nesibaigia. Jie persekioja karius, apnuodydami jų gyvenimus dar ilgus metus.

Matyt, vyresniajai ir jaunajai kartai „Cinkas“ kels nevienodas emocijas ir sudėlios skirtingus spektaklio akcentus. Gal daliai auditorijos tai bus tik gerai sukonstruotas įtaigus kūrinys, tačiau kitiems – jų pačių gyvenimų atgarsiai. Juk daug kam teko tarnauti sovietinėje armijoje ar išgąstingai graibyti informaciją apie Černobylio avarijos mastą, o vėliau – išgirsti siaubingų istorijų apie jos pasekmes.

Visą šį netvarkingą balsų chorą apjungia vienas veikėjas – šarminga aktorė Aldona Bendoriūtė, įkūnijanti pačią S. Aleksejevič, keliaujančią tarp savo personažų. Įdomus E. Nekrošiaus sprendimas greta herojų istorijas įjungti pačios metraštininkės dramatiškas patirtis. S. Aleksejevič darbai, demaskuojantys nepatogią sovietinę realybę, ne kartą iššaukė daug nepasitenkinimo, kritikos ar net atviro pykčio ir grasinimų. Nuo jos daug kas nusisuko, ėmė laikyti kone prieše…

Tiesa ne visiems yra vertybė. Daug kas norėtų jos nežinoti ir gyventi pompastiškos propagandos apie narsius didvyrius, savo iliuzijų pasaulyje. Įdomu: rašytojos istorija atskleidžia vis dar gajų buvusių sovietinių respublikų visuomenių simptomą – dar nepakankamai reflektuota ir susitaikyta su savo istorija.

Ar verta apsilankyti?

Cinkas“ yra paveikus spektaklis, sukurtas pagal unikalią medžiagą. Puikus Lietuvos teatro režisierius prakalbino Nobelio literatūros premijos laureatės knygų puslapius. Turime dvigubą kokybės ženklą. Dar daugiau – tai nėra fantazijos vaisius, o po tyrimo išgrynintos tikrovės pavaizdavimas, taigi, tai įdomu ne tik iš meninės, bet ir istorinės, dokumentinės pusės. Dėl to E. Nekrošiaus spektakliu galėtų susidomėti ir reti teatro salių lankytojai.

Galime pasimėgauti ir geru aktorių darbu. Charizmatiška pagrindinio vaidmens atlikėja A. Bendoriūtė išpildo savo užduotį ir ne tik sukuria pulsuojantį personažą, bet ir organiškai, tarsi miklus dirigentas, į harmoningą melodiją sujungia skirtingus instrumentus. Įtaigūs ir kitų aktorių scenoje kuriami vaidmenys.

Spektaklis psichologiškai nelengvas, tačiau tai neabejotinai ryškus darbas.

Valstybinio jaunimo teatro nuotrauka

Atskalūnų „Šauksmas“ tarp duženų ir dekoracijų

Vieno žymiausio XX a. JAV dramaturgų, pelniusių prestižinę Pulicerio premiją, Tennessee‘io Williamso pjesė „Šauksmas“ – nemažas iššūkis ne tik aktoriams, bet ir žiūrovams. Vis tik du jauni atlikėjai Gabija Urniežiūtė ir Ainis Storpirštis, vadovaujami režisieriaus Jono Vaitkaus, nepabūgsta išbandyti savo jėgų.

Pasiruoškite gluminančiam ir painiam pasirodymui. Stebėsite vaidinimą, kuriame vaidinama, kad vyksta vaidinimas. Plėtojantis siužetui, susipažįstant su spektaklio veikėjais ir jų kuriamais personažais, sekti istoriją, atskirti, kur išnyra kuris nors iš jos sluoksnių, tampa vis sudėtingiau. Vis labiau persipinant istorijoms, ima aiškėti svarbios paralelės, atskleidžiančios daugiau nei tai, kas pasakoma garsiai. Galbūt aktoriai ir personažai kur kas panašesni nei mums atrodė?

Dėl „Šauksmo“ taip pat turėtų suklusti ir atlikėjos Alinos Orlovos gerbėjai. Ji scenoje atlieka savo specialiai šiam spektakliui sukurtą muziką. Neįprastas atlikėjos stilius darniai įsipaišys į šią keistoką istoriją.

Dviese scenoje         

Pjesėje pasakojama apie du keliaujančius aktorius Filisą ir Kler – brolį ir sesę. Jų padėtis nepavydėtina. Kler įpratusi svaigintis ir kartais nebeskiria savo fantazijų nuo realybės. Filisas yra nemigos, blogų įpročių ir neišsipildančių ambicijų iškankintas menininkas. Viskas slysta iš po kojų. Nežinomame tolimame krašte jie lieka vieni. Šio vakaro vaidinimas – paskutinė jų galimybė. Tik nuo to, kaip jie įtikins žiūrovus, priklausys jų ateitis. Kitaip tariant, jie privalo įtikinti auditoriją, kad jų įkūnijamų po tragiškos tėvų mirties nuo pasaulio atsiskyrusių keistų našlaičių istorija yra tikra.

Visą spektaklį jaučiama įtampa. Tiek virš personažų, tiek virš aktorių pakibęs kardas. Atskalūnai prieš visus ir vienas prieš kitą. Jie nemoka gyventi šiame pasaulyje. Šis jiems nesvetingas. Jie stengiasi, vis bando padaryti kažką tokio, kas leistų jiems išsiveržti iš varganos egzistencijos, bet kaskart atsimuša į sieną.

Berods, kažkas seniai apsprendė jų likimą ir nesvarbu, ką jaunuoliai bedarytų, niekas jų neišgelbės. Tik laiko klausimas, kol jie galutinai palūš. Jų pykčiai, liejamos emocijos, planai, keliamas šurmulys primena skęstančiojo blaškymąsi bandant įtraukti dar bent vieną oro gurkšnį. Vis tik gal dar yra vilties?

Nemažas iššūkis

Šį 1973 parašytą kūrinį pats T. Williamsas laikė vienu svarbiausių ir atviriausių savo darbų. Kadangi šiuo laikotarpiu jis turėjo nemažų psichologinių sunkumų, nemažai kas linkęs į šią pjesę žvelgti kaip vaizduojančią ne atskirus veikėjus, o kaip į vidinę dviejų skirtingų pradų kovą žmogaus galvoje. Besiderančių, besipykstančių, bandančių apgauti ir įskaudinti tą kitą.

Antra vertus, viskas gali būti ir daug paprasčiau. T. Williamsas turėjo įprotį savo kūriniuose atvaizduoti savo artimuosius. Jo paties sesuo turėjo psichikos problemų ir gydėsi psichiatrijos ligoninėse (beje, kaip ir pats T. Williamsas). Taigi, galbūt pjesės pagrindu tapo autobiografiniai aspektai.

Bet kuriuo atveju, kirba klausimas, ar ne per daug sudėtingą kūrinį pasiėmė du jauni aktoriai? Jie turi vedžioti už nosies, bet kartu negali visiškai supainioti žiūrovo, kad šis sugebėtų sekti veiksmą. Sudėtinga ir laviruoti vaidinant keistuolius, bet neperlenkiant lazdos ir nesukuriant veikiau ne nesuprastų ir tragiškų, o tiesiog negrabiai komiškų personažų. Juolab, kad pjesės herojai emocingi, impulsyvūs, tad reikia prisitaikyti tarsi chameleonams.

Tiesa, ir A. Storpirštis, ir G. Urniežiūtė pakankamai ryškūs jaunosios kartos atlikėjai, kurie ne kartą pastebėti. Pavyzdžiui, per 2012 m. Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimus A. Storpirštis paskelbtas geriausiu jaunuoju menininku (G. Urniežiūtė taip pat yra buvusi nominuota šioje kategorijoje).

Kam verta apsilankyti „Šauksme“? Šis spektaklis skirtas tiems, kam įdomu gilintis į žmogaus psichiką, iracionalaus proto motyvacijas, sudėtingus tarpusavio santykius ir iškreiptus saitus su išoriniu pasauliu.  Žinoma, verta apsilankyti ir tiems, kurie palaiko jauną teatrą ir kuriuos domina kur link žengia lietuviškas teatras.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2018/01/atskalunu-sauksmas-tarp-duzenu-ir-dekoraciju

 

Pasikalbėkime apie vaikystės baimes

apie-baimes_src_2Ko bijojai, kai buvai mažas? O ką tada darei? Verkei, slėpeisi, šaukei mamą? O gal niekam neparodei, kad bijai, nes dideliems vaikams bijoti gėda? Instaliacijų spektaklio šeimai „Apie baimes“ kūrėjai sako tiesiai – baimės reikalingos, tad nebijokime bijoti.

Olgos Lapinos režisuotas ir dailininkės Renatos Valčik apipavidalintas instaliacijų spektaklis skirtas ir Mažiesiems, ir Didiesiems žmonėms. Žiūrovas ištraukiamas iš patogios teatro salės kėdės ir pakviečiamas į netikėtumų pilną kelionę. Dar daugiau – patys tampame pilnateisiais spektaklio veikėjais!

Kaip atrodo baimė?

Dešimt Valstybinio jaunimo teatre paslėptų paslaptingų kubų – dešimt išsigandusių vaikų pasaulių. Kiekviena baimė vis kitokia; kiekvienoje glūdi vis nauja gyvenimiška pamoka. Tik nebijokite pasiklysti – jus lydės ypatingas gidas.

Baimių kambariai vizualiai stipriai skiriasi vienas nuo kito ir, atrodo, kiekvieno jų istorija kurta tarsi atskiras, pagal savus dėsnius veikiantis ir unikalia stilistika pasižymintis pasaulis. Dauguma baimių kambarių ne tik estetiškai patrauklūs, bet ir originaliai sumanyti. Įžengus į juos vis nustembi – kažin ar realybėje matei ką nors panašaus.

Kai negali nuspėti, kas laukia, esi saugus nuo monotonijos ir nuobodulio. Pavyzdžiui, ar įsivaizduoji, kuo skiriasi skendimo baimė nuo tykančių plėšikų baimės?

Vis tik spektaklis neskirtas išgąsdinti – jis veikiau išteisina baimes. Juk jos nebūtinai turi būti tokios baisios – ypač, jei viskas baigiasi gerai. O kaip suprasite iš pokštininkės Šiurpių spintos – ne taip retai baimės būna net juokingos. Taigi, būtinai skirkite laiko patūnoti aklinoje tamsoje.

Keliaudami pastebėsite, kad istorijos viena su kita nesusijusios, tačiau spektaklio pabaigoje lauks staigmena, kada viskas susidėlios į savas vietas. Beje, dar vienas paslaptingas paerzinimas – ne visiems žiūrovams „Apie baimes“ finalas bus vienodas; ne visi išeis su tomis pačiomis pamokomis.

Nors šis interaktyvus pasirodymas daugiau orientuotas į mažuosius žiūrovus, suaugusieji taip pat neturėtų nuobodžiauti. Jame galima atrasti nemažai žinučių, kviečiančių giliau pamąstyti. Iš jų, matyt, svarbiausi gliaudomi klausimai yra šie: kodėl baimės reikalingos ir kaip tai paveikia vaikų raidą. Taigi, nori linksminkis, nori nerk į vaikų psichologijos gelmes.

Spektakliai vaikams – džiaugsmas ne tik mažiesiems

Instaliacijų spektaklis „Apie baimes“ originalus ir įsimintinas. Tiesą sakant, su tokiais įspūdžiais išeinu po daugelio aplankytų pasirodymų, skirtų vaikams. Keista, bet būtent pastarieji dažniau nustebina neįprastais sprendimais ir ilgiau užstringa atmintyje. Dažnai jie drąsesni, ryškesni, efektingesni.

Nors suaugusieji dažniausiai vaikiškuose spektakliuose apsilanko tik tada, kai vedasi į jį vaikus, jie neretai maloniai nustebina.

“Meilutė“ – lietuviškai prakalbusi klasika

„Gyvenimas be meilės neturi prasmės“, – sako vienas miuziklo herojus. Būtent tokiu principu vadovaujasi ir pagrindinė veikėja Meilutė Valentina. Ji nenuilstamai ieško tikros meilės, nors kaskart nusvyla. Tai, kas turėjo vesti prie laimingos pabaigos, tik ištuština jos piniginę ir sudaužo širdį.

Meilutė (akt. Kristina Radžiukynaitė), šokėja, dirbanti prastos reputacijos klube, mėgsta kurti rožinius planus ir pasakoti gražias istorijas savo kolegėms. Vis tik jos skonis vyrams – tikriausiai pats blogiausias pasaulyje. Jei tik yra koks pašlemėkas penkių kilometrų spinduliu, jis būtinai bumbtels į Meilutę, ji jį įsimylės, o paskui šis ja pasinaudos. Mūsų Meilutė Valentina vėl liks prie sudužusios geldos su ašaromis akyse. Bet juk „gyvenimas be meilės neturi prasmės“, tad ji vėl stačia galva ners į kitą romaną. O gal pagaliau tai bus JIS – juk kažkada turi pasisekti ir jai.

Šiuolaikinė lietuviška interpretacija

Matyt, Meilutės istorija universali ir pasitaiko visais laikais. Šis Jaunimo miuziklo teatro darbas pirmiausia remiasi populiariu praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio JAV miuziklu „Sweet Charity“ (esą Meilutė dalina savo meilę visiems kaip labdarą), vis tik yra nemažai kūrinių pagal tuos pačius motyvus. Matyt, vienas žinomiausių Federico Fellini režisuotas filmas „Kabirijos naktys“ su nuostabiąja Giulietta Masina.

Lietuviškosios šios istorijos interpretacijos ėmėsi režisierius ir aktorius Ramūnas Cicėnas (šiuolaikines muzikos aranžuotes kūrė DJ Dave Nazza). Miuziklų daug lietuviškose scenose neišvysi, ypač tokių, kurie kelia sau papildomą uždavinį – ieškoti naujų šio žanro raiškos formų.

Taip pat visada smagu matyti jaunus žmones, siekiančius išbandyti save ir nebijančius išeiti iš komforto zonos. Matyt, ne vienam jų šis kūrinys buvo nemažas iššūkis. Nors jiems nesvetimos  jaunystės silpnybės, bet vis tiek atkakliai žengiama į priekį, nebijant pateikti savos miuziklo vizijos.

„Meilutė“ labai energingas, dinamiškas ir emocionalus darbas. Atrodo, patys jaunieji aktoriai puikiai leidžia laiką, kas palaipsniui užkrečia ir žiūrovus. Čia netrūksta daug jėgų reikalaujančių šokio numerių (choreografė Agnietė Lisičkinaitė).

Nors pasirodymo metu akys dažniausiai krypsta į K. Radžiukynaitę, sužiba ir kitos klubo merginos. Pavyzdžiui, ryškus Lauros Rakauskaitės ir Gintarės Šmigelskytės numeris apie tai, kaip jos norėtų gyventi ištrūkusios iš klubo. Nors jos turi užsiauginusios kur kas storesnę odą nei naivioji Meilutė, pasirodo, jų svajos ne tokios jau skirtingos…

Moterų pasaulis pagal vyrus

Žiūrint šiuolaikine akimi, kūrinys tiesiog žaižaruoja lyčių stereotipais (vis tik atsispiriama nuo 7 deš. Amerikos).

Klubo merginas (šokėjas ir prostitutes) varinėja ir jų gyvenimus sustyguoja bjaurokas klubo šeimininkas. Jų pasaulis sukasi apie tai, kaip įtikti klientams vyrams (tik taip gali užsidirbti ir susikurti kitą gyvenimą). Visos jos tikisi, kad atsiras koks nors ypatingas vyras, kuris (pinigais arba net ir meile) apsuks jų gyvenimą 180 laipsnių. (Žodžiu, tikra vyriška svajonė – gražios merginos, kurios desperatiškai nori būti išgelbėtos, tad nėra per daug išrankios ir būtų amžinai dėkingos.)

Vis tik lietuviškoje interpretacijoje matome šiek tiek geresnę svarstyklių pusiausvyrą. Pavyzdžiui, efektingai atrodo scena, kai lieknutė K. Radžiukynaitė parguldo vieną per daug aistringai nusiteikusį klientą, užlaužia jam rankas ir į nugarą įremia aštrų savo batų kulniuką. Taip pat galiausiai ratas apsisuka ir, štai, „ištikimi klubo klientai“ rengia seksualų pasirodymą drąsinančiais šūksniais juos palaikančioms merginoms.

Po kiekvienos nelaimingos meilės istorijos Meilutė sustiprėja ir tampa šiek tiek protingesnė. Vis tik ji tiki, kad ten, kažkur, jos laukia tikroji meilė ir nepraranda vilties ją rasti. Nesvarbu, kiek kartų bus sutrypta jos širdis. Taigi, už visų laikų naivias meilutes, jų svajas ir atkaklumą!

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/10/meilute-lietuviskai-prakalbusi-klasika

„Smėlio žmogus“: siaubo pasakos chimeros

Po Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Smėlio žmogus“, matyto Vilniaus teatre „Lėlė“, girdžiu emocingų įspūdžių prisunktą šurmulį. „Šitokio spektaklio nebūtų gėda rodyti Paryžiuje ar Londone“, – pagaunu gyvo pokalbio nuotrupą už nugaros.

Kadangi „Smėlio žmogaus“ premjera įvyko dar 2014 m., jis spėjo užsidirbti ne tik gerą reputaciją, bet ir Auksinį scenos kryžių. Beje, tai vienas iš nedaugelio spektaklių, apie kurį išgirsti vieningus  teigiamus atsiliepimus.

Vokiečių rašytojo E. T. A. Hoffmano apsakymo įkvėptas „Smėlio žmogus“ patrauklus tuo, kad verčia suabejoti savo akimis. Aktoriai ir lėlės – gyvos ir dirbtinės būtybės – tarsi suauga, transformuojasi, pasitelkdamos vienos kitų dalis, virsdamos gąsdinančiomis chimeromis. Mainymosi choreografija nugludinta iki smulkmenų, tad „Smėlio žmogus“ tampa vientisa hipnotizuojančia iliuzija, dėmesį prikaustančia egzistencine siaubo pasaka. Tokį įspūdį stiprina ir nežinomybe bei nerimu žiūrovus apgaubia kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės muzika.

Nors spektaklio raiška drąsi ir originali, pagrindinės gliaudomos idėjos tradicinės: gėrio ir blogio, tūnančių žmogaus sieloje, kova, miglota riba tarp fantazijų ir realaus pasaulio bei sudėtingi meilės išbandymai.

Išblukusios žanrų ribos

G. Radvilavičiūtė su komanda nebijo rizikuoti derindama skirtingus meno sritis ir žanrus. Ypač daug dėmesio skiriama judesiui, šokiui – tai pakeičia žodžius (choreografė ir aktorė Sigita Mikalauskaitė). Taip pat puikiai apgalvotos lėlių konstrukcijos, aktorių kostiumai, dekoracijos. Žiūrėti „Smėlio žmogų“ ir spėlioti, kaip viskas veikia, – didelė atrakcija. Šviesos ir tamsos žaismas čia ne ką mažiau svarbus nei scenoje vaidinantys aktoriai. Juk gerai iliuzijai svarbu ne tik tai, ką matome, bet ir tai, kas paslepiama nuo mūsų akių.

Svarbiausi spektaklio veikėjai – du nelaimingi S. Mikalauskaitės ir Šarūno Datenio įkūnyti įsimylėjėliai ir, žinoma, paslaptingoji būtybė, stebinti iš šešėlių, – Smėlio žmogus. Ėmus graužti abejonėms, baimei prarasti meilę, išlendant veikėjų silpnybėms, pastarasis vis stiprėja. Po truputį jis įslenka į jų gyvenimus, apraizgo savo įtaka, o galiausiai tampa aiškiai išreikšta fizine jų dalimi.

Smėlio žmogus valdingas, šiurkštus ir kaprizingas – įsimylėjėliai po truputį pasiduoda. Aiškėja –bendra jų laimė pasmerkta. Paskutinis kirtis jai – pasimetusio Š. Datenio personažo aistra dirbtinei bežadei  būtybei iš makabriškų fantazijų pasaulio. Taip G. Radvilavičiūtė mums tiesmukai primena, kaip greitai galime prarasti tai, kas svarbiausia, susipainioję tarp tikrų dalykų ir susikurtų iliuzijų.

Paruoškite namų darbus

Mano patarimas, kuriuo pati būčiau mielai pasinaudojusi, – jei prieš spektaklį turite laiko perskaityti Hoffmano knygą, taip ir padarykite. Vien iš pasirodymo suprasti naratyvą nėra lengva. Originali forma suteikia ir daug interpretacinių galimybių, dinamiškame spektaklyje nesunku pasimesti. Tiesa, net tada nebus jau taip paprasta – nuo E. T. A. Hoffmano istorijos tik atsispiriama, bet ja nuosekliai nesekama.

Nepaisant sudėtingumo, „Smėlio žmogus“ – įspūdingas reginys. Dėl jo vizualios raiškos, įtraukiančio ritmo ir netikėtų sprendimų ši teatro patirtis neapvilia. Jei matėtė „Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ ir jis jums patiko, drąsiai keliaukite ir į šį spektaklį. Abu darbai pasižymi žanrų ribų nepaisymu, naujų raiškos būdų paieška, vizualiniu išraiškingumu, ypatingu dėmesiu judesiui ir muzikai. Žiūrėti juos – tikra šventė juslėms.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/04/smelio-zmogus-siaubo-pasakos-chimeros

 

Kūrėjo keliai nežinomi. Net ir pačiam kūrėjui

Norime tikėti, kad niekas neįvyksta be priežasties ir net absurdiškiausi įvykiai yra paslaptingo Kūrėjo plano dalis. O jei mūsų kančios ir pergalės tėra beprasmiai atsitiktinumai? Iš įvairių žanrų sunarstytas spektaklis „Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ priverčia abejoti Kūrėjo neklystamumu ir gyvenimo prasme.

Demiurgas savo netvarkingoje dirbtuvėje sukuria pasaulį ir apgyvendina jį žmonėmis. Vis tik Kūrėjas apviliantis. Jis nestebina nei galia, nei išmintimi, nepasižymi dorybėmis ir neatrodo, kad iš savo kūrinių tikėtųsi kažko didingo. Kūrinys jam – tik būdas prasiblaškyti. Kol naujieji sutvėrimai galynėjasi su gyvenimo iššūkiais, jų nuobodžiaujantis kūrėjas gurkšnoja savo viskį ir stebi, kas iš viso to išeis.

Spektaklis vertas dėmesio. Dar daugiau – daug šansų, kad tai bus vienas įspūdingiausių pastaruoju metu Jūsų aplankytų pasirodymų. Beje, įdomi detalė: jo scenarijaus autorius ir režisierius Žilvinas Vingelis – dar studentas. Nepaisant jaunystės jis jau demonstruoja originalų stilių ir savo darbu „perspjauna“ ne vieno mūsų populiaraus režisieriaus darbus. Bent jau man bus tikrai smalsu pamatyti tolesnius Ž. Vingelio ir jo komandos darbus.

Saldainis akims

„Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ vizualiai patrauklus ir dinamiškas. Tai – enigma. Jo istorija plėtojama organiškai sulipdant gausybę skirtingų detalių. Pats Demiurgas yra dviejų žmonių valdoma vaiko dydžio lėlė. Jo kūnas menkas, silpnas, tačiau, pasirodo, toje didžiulėje raukšlėtoje galvoje gimsta nauji pasauliai.

Demiurgo sukurtoji realybė kur kas įdomesnė nei jo trūnijimas apverstose dirbtuvėse. Čia daug stebuklų, stiprių emocijų, atradimo džiaugsmo ir nusivylimų. Tai kur kas geriau už seniai kamuojantį nuobodulį. Netrukus kyla klausimas: kas nuo ko priklauso labiau – ar kūriniai nuo kūrėjo, ar vis tik kūrėjas apkerėtas savų kūrinių?

Pasaulio pradžioje karaliauja vyrauja chaosas. Tai puikiai perteikiama nerimastingomis vaizdo projekcijomis (Rimas Sakalauskas ir Kornelijus Jaroševičius) ir akcentuojant garsą (Rytis Gedvilas). Pasauliui padėjus pagrindus, reikia įpūsti jam gyvybę. Čia ateina eilė akį džiuginančiam šešėlių teatrui. (Nors geriau išmanantys šį žanrą, turėtų pastabų, paprastam teatro žiūrovui ši dalis paliks didelį įspūdį.)

Sukūrus pirmuosius žmones – vyrą ir moterį – karaliauja judesys ir muzika. Šiuolaikinio šokio ir baleto judesius derinantys atlikėjai hipnotizuoja. Šokėjai Ana Novickaja ir Žilvinas Beniuševičius nusipelno atskirų pagyrų (keičiasi su Katerina Voropaj ir Vadimu Šuško). Christinos Batian sukurta choreografija išraiškinga ir estetiška. Prie pagrindinių šokėjų – pirmųjų žmonių – vis prisijungia (ir jų pasirodymui kontrastą kuria) kvaitulingajam chaosui pavaldūs sutvėrimai.

Nuo elektronikos iki arijų

„Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ to paties kontrastų ir kraštutinumų derinimo požiūrio laikosi ir parenkant muziką. Čia išgirsime daug ko: Dovilė Kazonaitė džiugins mus arijomis, išgirsime nemažai elektroninės, „noise“ muzikos, ir net – įkaušusiam Demiurgui pareikalavus – Tadas Motiečius akordeonu pagros „Abba“ dainos melodiją, skambėjusią populiarioje komedijoje „Mamma Mia“.

Garsui šiame spektaklyje skiriamas ne ką mažesnis dėmesys nei vaizdui. Kadangi nėra dialogų, juo išreiškiamos nuotaikos, aplinka, sudedami prasminiai akcentai ir pranašaujama ateitis.

Kai derinama tiek mažai ką tarpusavyje turinčių dalykų, lengva paslysti ir susimauti. Džiugu, kad spektakliui „Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ šitaip nenutiko. Taip, Vilniaus teatro „Lėlė“ ir „Baltijos kamerinio operos teatro“ kartu pastatytas spektaklis gana chaotiškas, bet galų gale viskas kažkaip išeina taip, kaip ir turi būti.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/04/kurejo-keliai-nezinomi-net-ir-paciam-kurejui