Genijų potėpiais užtarnauti amžinybės vartai

Iš storų ryškių dažų sluoksnių, gaivališkų judesių ir transinės koncentracijos gimsta šedevrai.  Dėl tapybos paaukojus viską: likus be pinigų, artimųjų ir užsitarnavus prastą reputaciją, tik mene randamas atokvėpis. Netinkamu laiku gimęs liūdnas genijus su beprotybės dėme beldžiasi į amžinybės vartus.

Režisieriaus Julian Schnabel drauge su puikiu prancūzų kinematografu Benoit Delhomme kurtai vizualiai įspūdingai juostai „Prie amžinybės vartų“ daugelis į galvą šaunančių epitetų atrodo prėski. Ikoniškam XIX a. olandų tapytojui Vincent Van Gogh skirtas filmas žaižaruoja spalvomis, pulsuoja įelektrintomis emocijomis, balansuoja tarp realybės vaizdavimo ir poezijos. Kaip ir paties dailininko darbai.

Nestebina, apie Van Gogh gyvenimą Prancūzijos pietuose, nedideliame Arlio miestelyje, pasakojantis filmas pirmiausia išsiskiria savo tapybiškumu. Prie to, matyt, nemažai prisidėjo ir jo kūrėjų betarpiška patirtis su daile. Tiek J. Schnabel, tiek B. Delhomme patys yra tapytojai, tad filme puikiai panaudoja ne tik spalvas, šviesą, bet ir daiktų faktūrą bei judesį. Kadangi „Prie amžinybės vartų“ kalbama mažai, istorija dėliojama ir emocijos išryškinamos būtent šiomis priemonėmis. Dar pridėkime gražius Prancūzijos kraštovaizdžius, išraiškingus aktorių pasirodymus, laisvą elgesį su kamera (kai žiūrima Van Gogh žvilgsniu) ir būsime įsukti į ypatingą tapybos genijaus pasaulį.

Filme dialogai reti. Van Gogh priklauso gamtos pasauliui („dievas – tai gamta, o gamtos esmė – grožis“), o tarp žmonių jam sudėtinga ir neramu. Jei pasitaiko dialogų, jie reikalingi istorijai plėtoti ar norimoms filosofinėms idėjoms atskleisti ar išryškinti.

Maloniai nustebinęs W. Dafoe 

Dangiškai mėlynos akys raukšlių išvagotame asketiškame veide. Apšepusi raudono atspalvio barzda ir apšiurę drabužiai. Gyvenimas jo nelepino ir tai matosi. Nepaisant visko, Van Gogh neprarado nei aistros kurti, nei vaikiško stebėjimosi gamta. Neužsiaugino ir storos odos. Jis be galo jautrus, be to, taip ir neišmoko slėpti jausmų – gali jį skaityti kaip atverstą knygą. Tiek kūrybai, tiek artimiems žmonėms jis dovanoja visą save. Jų nutolimas – siaubinga tragedija.

Prisipažinsiu: aktoriaus Willem Dafoe tikrai nebūčiau įsivaizdavusi kaip „gero“ Van Gogh. Ir aš klydau. Jis buvo puikus. Nors man W. Dafoe visada asociavosi veikiau su „kieto vyruko“ tipažu, vis tik per savo karjerą aktorius yra ėmęsis plataus spektro vaidmenų ir netgi buvo tarp vieno eksperimentinio teatro kolektyvų Niujorke įkūrėjų. Tris „Oskaro“ nominacijas, matyt, irgi gavo ne veltui. Beje, įdomi detalė: W. Dafoe galima įvertinti ne tik dėl jo stiprios vaidybos, bet ir dėl to, kad dėl šio vaidmens jis išmoko tapyti.

Kitas įstrigęs epizodas – neilgas, bet įsimintinas vieno žinomiausių šiuolaikinių danų aktorių Mads Mikkelsen pasirodymas (daug kam pažįstamas kaip Dr. Lecter iš populiaraus serialo „Hanibalas“). Čia jis vaidina provincijos kunigą. Geraširdį, bet ribotą žmogų. Van Gogh, puikiai išmanydamas Šventąjį raštą, nes pats svarstė tapti kunigu, sulygina jų situaciją su Poncijaus Piloto ir Jėzaus nuteisimo istorija. Interpretuojant buitiniu lygiu – nuo kunigo priklauso Van Gogh fizinė situacija. Kita vertus, žiūrint į kankinį primenantį savo filosofiją apie dievą ir tikėjimo esmę pasakojantį menininką sunku to nesuvesti su nukryžiuoto Jėzaus vaizdiniu. Geraširdis kunigas stengiasi suprasti Van Gogh kūrybą, kuri menininkui tolygi dieviškai apraiškai, bet nepajėgia. Kaip ir likę aplinkiniai. „Ar tikrai tikite, kad tai – dievo dovana?“, – skeptiškai paklausia kunigas. „Taip, bet, manau, gimiau ne tuo laiku. Aš tapau tiems žmonėms, kurie dar ateis“, – atsako jis.

Jei svarstote, ar žiūrėti šią kino juostą, atsakykite sau, ar mėgstate Van Gogh darbus. Jei taip –  patiks ir „Prie amžinybės vartų“. Asmeniškai man tai yra vienas įsimintiniausių pastarąjį pusmetį matytų filmų. Tikiu, kad daliai žiūrovų pasirinktas filmo stilius pasirodys per lėtas ar per daug neįprastas, vis tik nenuginčysi, kad jis kūrybiškas, vizualiai patrauklus ir idėja įgyvendinta tikrai kokybiškai.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2019/01/geniju-potepiais-uztarnauti-amzinybes-vartai