Tinklaraščio archyvai

„Didžioji kometa“: linksmybės grėsmės akivaizdoje

XIX amžiaus Rusijoje visi rašo laiškus. XIX amžiaus Rusijoje dailios moterys atvirus kaklus puošia perlais ir prabangiomis suknelėmis plazda į operą. XIX amžiaus Rusiją graso užpulti Napoleono armija, bet Maskvai tai nerūpi – čia mezgasi meilės intrigos, liejasi degtinė ir dūžta likimai.

Štai į tokį pasaulį žiūrovus nukelia Keistuolių teatro scenoje pristatytas naujas lietuviškas miuziklas „Didžioji kometa“. Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“ motyvais sukurtas, jaunosios kartos režisieriaus Viliaus Malinausko režisuotas miuziklas mus įtraukia į dvi paralelias istorijas. Pirmoji – apie nelaimingą meilę, antroji – apie egzistencinę krizę išgyvenantį aristokratą Pjerą Bezuchovą (akt. Tomas Žaibus).

Jauna ir daili Nataša Rostova (akt. Indrė Anankaitė) su drauge Sonia (akt. Liucija Nanartavičiūtė) atvyksta į spindinčią Maskvą. Nors Nataša senokai susižadėjusi su mylimu Andrėjumi, ištaigingoje sostinėje netrunka pamilti kito. Juk jos mylimas Andrėjus, kaip ir artėjantis karas, kažkur toli…

Prisipažinsiu, pagrindinės veikėjos – jaunos ir dailios Natašos – personažą pamėgti sudėtinga. Naivi, nepastovi, dramatiška ir kaprizinga. Ji ta, kuri ilgametę meilę lengva ranka iškeitė per keletą dienų, patekusi į paviršutiniško gražuolio, mėgstančio pinigus ir moteris, Anatolijaus (akt. Andrius Bartkus) tinklus.

Nors miuziklo kūrėjai, pristatydami miuziklą, ne kartą akcentavo romantiką, tai ne tas dalykas, kuris labiausiai krenta į akis. Kaprizingas lengvabūdiškumas – taip, ciniškas egoizmas – taip, išradingas bėgimas nuo tikrovės – irgi taip. Miuziklas „Didžioji kometa“ veikiau yra tragikomiškas, o ne romantiškas. Beveik visi personažai veikia impulsyviai, vaikydamiesi vienokio ar kitokio malonumo. Nesvarbu, ar tai būtų meilės romanai, kvailos dvikovos, alkoholis ar aukštuomenės vakarėliai.

Prisipažinsiu ir antrą dalyką, mano simpatijos keliauja ne pagrindiniams atlikėjams, o Soniai ir Balagai (akt. Justinas Stanislovaitis). Vienas įsimintiniausių yra būtent Sonios numeris, kuriame ji pasakoja, kad nesvarbu, jei ir prarastų draugę, ji ją apsaugos nuo savęs pačios. Na, o Balaga yra tas komiškas personažas, kuris ne tik pagyvina, bet ir padeda supinti miuziklo naratyvą. J. Stanislovaičio įkūnytas Balaga neveikia kažko svarbaus, jį ištrynus „Didžiosios kometos“ istorija vargiai pasikeistų, bet be jo išdaigų būtų prėskiau.

Džiugu, kad kūrybinei grupei pavyko sukurti dinamišką reginį ir atskleisti to meto Rusijos aukštuomenės įpročius, manieras ir prieškarines nuotaikas. Į šiuolaikinį miuziklo pastatymą gražiai įsipaišė įvairūs akcentai iš tuometės Rusijos visuomenės gyvenimo: skambėjo lengvai atpažįstamos rusiškos melodijos, žiūrovai išvydo ir fiziškai sudėtingų tradicinio rusiško šokio epizodų. Šioje vietoje vertėtų paminėti, kad „Didžiosios kometos“ muzikos konsultantas buvo Vitalij Neugasimov, scenoje grojo Paulius Matuzas (muzikinė klaviatūra), Bogdan Voicinovič (akordeonas), Salvijus Žeimys (mušamieji), o choreografiją kūrė Erika Vizbaraitė.

Vis tik gaila, kad dalis miuziklo veikėjų atrodo tarsi be vietos. Taip, galbūt jie įdomūs, bet iki pat pabaigos taip ir nesupranti, kodėl jie svarbūs pasakojamai istorijai? Norėtųsi, kad kai kurie personažai būtų geriau išvystyti ir labiau įpinti į pasirodymą.

Bet kuriuo atveju smagu stebėti jauną teatrą. Kartais jis netašytas ar iki galo nesustyguotas, bet visada energingas ir nuoširdus. Šis miuziklas – ne iki smulkmenų apgalvotas šedevras, bet jo žiūrėti nepabosta.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2018/05/didzioji-kometa-linksmybes-gresmes-akivaizdoje

“Meilutė“ – lietuviškai prakalbusi klasika

„Gyvenimas be meilės neturi prasmės“, – sako vienas miuziklo herojus. Būtent tokiu principu vadovaujasi ir pagrindinė veikėja Meilutė Valentina. Ji nenuilstamai ieško tikros meilės, nors kaskart nusvyla. Tai, kas turėjo vesti prie laimingos pabaigos, tik ištuština jos piniginę ir sudaužo širdį.

Meilutė (akt. Kristina Radžiukynaitė), šokėja, dirbanti prastos reputacijos klube, mėgsta kurti rožinius planus ir pasakoti gražias istorijas savo kolegėms. Vis tik jos skonis vyrams – tikriausiai pats blogiausias pasaulyje. Jei tik yra koks pašlemėkas penkių kilometrų spinduliu, jis būtinai bumbtels į Meilutę, ji jį įsimylės, o paskui šis ja pasinaudos. Mūsų Meilutė Valentina vėl liks prie sudužusios geldos su ašaromis akyse. Bet juk „gyvenimas be meilės neturi prasmės“, tad ji vėl stačia galva ners į kitą romaną. O gal pagaliau tai bus JIS – juk kažkada turi pasisekti ir jai.

Šiuolaikinė lietuviška interpretacija

Matyt, Meilutės istorija universali ir pasitaiko visais laikais. Šis Jaunimo miuziklo teatro darbas pirmiausia remiasi populiariu praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio JAV miuziklu „Sweet Charity“ (esą Meilutė dalina savo meilę visiems kaip labdarą), vis tik yra nemažai kūrinių pagal tuos pačius motyvus. Matyt, vienas žinomiausių Federico Fellini režisuotas filmas „Kabirijos naktys“ su nuostabiąja Giulietta Masina.

Lietuviškosios šios istorijos interpretacijos ėmėsi režisierius ir aktorius Ramūnas Cicėnas (šiuolaikines muzikos aranžuotes kūrė DJ Dave Nazza). Miuziklų daug lietuviškose scenose neišvysi, ypač tokių, kurie kelia sau papildomą uždavinį – ieškoti naujų šio žanro raiškos formų.

Taip pat visada smagu matyti jaunus žmones, siekiančius išbandyti save ir nebijančius išeiti iš komforto zonos. Matyt, ne vienam jų šis kūrinys buvo nemažas iššūkis. Nors jiems nesvetimos  jaunystės silpnybės, bet vis tiek atkakliai žengiama į priekį, nebijant pateikti savos miuziklo vizijos.

„Meilutė“ labai energingas, dinamiškas ir emocionalus darbas. Atrodo, patys jaunieji aktoriai puikiai leidžia laiką, kas palaipsniui užkrečia ir žiūrovus. Čia netrūksta daug jėgų reikalaujančių šokio numerių (choreografė Agnietė Lisičkinaitė).

Nors pasirodymo metu akys dažniausiai krypsta į K. Radžiukynaitę, sužiba ir kitos klubo merginos. Pavyzdžiui, ryškus Lauros Rakauskaitės ir Gintarės Šmigelskytės numeris apie tai, kaip jos norėtų gyventi ištrūkusios iš klubo. Nors jos turi užsiauginusios kur kas storesnę odą nei naivioji Meilutė, pasirodo, jų svajos ne tokios jau skirtingos…

Moterų pasaulis pagal vyrus

Žiūrint šiuolaikine akimi, kūrinys tiesiog žaižaruoja lyčių stereotipais (vis tik atsispiriama nuo 7 deš. Amerikos).

Klubo merginas (šokėjas ir prostitutes) varinėja ir jų gyvenimus sustyguoja bjaurokas klubo šeimininkas. Jų pasaulis sukasi apie tai, kaip įtikti klientams vyrams (tik taip gali užsidirbti ir susikurti kitą gyvenimą). Visos jos tikisi, kad atsiras koks nors ypatingas vyras, kuris (pinigais arba net ir meile) apsuks jų gyvenimą 180 laipsnių. (Žodžiu, tikra vyriška svajonė – gražios merginos, kurios desperatiškai nori būti išgelbėtos, tad nėra per daug išrankios ir būtų amžinai dėkingos.)

Vis tik lietuviškoje interpretacijoje matome šiek tiek geresnę svarstyklių pusiausvyrą. Pavyzdžiui, efektingai atrodo scena, kai lieknutė K. Radžiukynaitė parguldo vieną per daug aistringai nusiteikusį klientą, užlaužia jam rankas ir į nugarą įremia aštrų savo batų kulniuką. Taip pat galiausiai ratas apsisuka ir, štai, „ištikimi klubo klientai“ rengia seksualų pasirodymą drąsinančiais šūksniais juos palaikančioms merginoms.

Po kiekvienos nelaimingos meilės istorijos Meilutė sustiprėja ir tampa šiek tiek protingesnė. Vis tik ji tiki, kad ten, kažkur, jos laukia tikroji meilė ir nepraranda vilties ją rasti. Nesvarbu, kiek kartų bus sutrypta jos širdis. Taigi, už visų laikų naivias meilutes, jų svajas ir atkaklumą!

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2017/10/meilute-lietuviskai-prakalbusi-klasika