Atšiaurus F. Fellini „Kelias“

Tave bet kada gali išplėšti iš saugių, pažįstamų namų ir priversti keliauti. Keliauti ne dėl konkretaus tikslo, o dėl pačios kelionės.

Vieno žymiausių XX a. režisieriaus Frederiko Fellini filmas „Kelias“ (it. „La Strada“) 1954 m. atnešė jam pirmąjį „Oskarą“, o prestižinis Amerikos kino institutas paskelbė jį viena įtakingiausių kada nors sukurtų kino juostų. Kad pabaigtų šį filmą, F. Fellini pačiam teko nueiti duobėtą kelią: pasak italų režisieriaus, šio filmo kūrimas buvo sudėtingiausias per visą jo karjerą.

Trapi mergina ir netašytas stuobrys

Gelsomina (akt. Giulieta Masina) yra paprasta, šiek tiek protiškai atsilikusi mergina iš gausios vargingos šeimos.

Vieną dieną iš šio gyvenimo ją netikėtai ištraukia netašytas galiūnas, keliaujantis artistas Zampano (akt. Anthony‘is Quinnas). Jam reikia merginos pasirodymams. Anksčiau su juo dirbo Gelsominos sesuo, bet ji mirė, tad prireikė pakaitalo.

Kadangi nepažįstamasis Gelsominos motinai įduoda 10 tūkst. lirų, ties šiuo klausimu ilgiau nesustojama – „juk būtų gerai maitinti viena burna mažiau“.

Gelsominos namais tampa mažutė daiktų prigrūsta priekaba, kuria ji dalinasi su impulsyviu ir atšiauriu tipu. Jis nepakenčia prieštaravimų ir klaidų. Kai mergina, besimokanti artistės amato, susimaudavo, jos laukdavo dresiruojamo šuns likimas – rykščių smūgiai, kol užduotis bus atlikta tinkamai.

Nors jų santykiai nelygiaverčiai, grubūs ir ekscentriški, tarp jų visgi užsimezga ryšys. Aišku, su Gelsomina ir toliau nesiskaitoma ir Zampano nesibodi jos palikti vienos šalikelėje, kai nusprendžia pasilinksminti su pasitaikusia sukalbama moterimi ar paleisti kumščius į darbą, kai mergina jam įkyrėja. Gelsomina bando pabėgti, bet jis ją suranda ir parsitempia atgal.

Judėjimas be tikslo

Šie du nieko neturintys žmonės gyvena šia diena, nekurdami ilgesnių planų. Svarbu susirinkti pinigų artimiausiam metui, turėti maisto ir benzino šiandienai, o vėliau bus matyti. Nors vietos ir žmonės keičiasi, tai yra tik antraeilės detalės, vienaip ar kitaip pakreipiančios pagrindinę istorijos giją – Zampano ir Gelsominos santykius.

Vis tik vienas susitikimas tampa lemtingu. Charizmatiškas cirko juokdarys ir akrobatas (akt. Richardas Basehartas) itin mėgsta Gelsominą, bet nepakenčia Zampano. Jis nepaliauja iš jo šaipytis ir erzinti, kas galiausiai jam baigiasi tragiškai.

Įdomu tai, kad šis komiškas personažas į beprasmę kelionę įneša gilumo, metafizikos. Jo monologai, beriami šalia sėdinčiai Gelsominai, „Kelyje“ ypatingi. Jo pasaulėžiūra priešpastatoma Gelsominos ir Zampano inertiškumui, primityvumui ir taip išryškinamas skirtumas tarp prasmingos kelionės-gyvenimo bei tiesiog kūniškos egzistencijos.

Juokdario mirtis nutraukia ir taip trapų Gelsominos ir Zampano ryšį. Mergina negali įveikti šios traumos ir suserga, o Zampano pasielgia kaip visada – iškeliauja kitur, atsikratydamas atsakomybės.

F. Fellini mūza ir mylimoji G. Masina pasirodo puikiai, tačiau tenka pripažinti, kad jos talentas „Kelyje“ taip puikiai neatskleidžiamas kaip, pavyzdžiui, kitame „Oskarą“ pelniusiame Fellini filme „Kabirijos naktys“ (1957 m.). Nors „Kelyje“ jos herojės istorija yra tragiška, tačiau komiškumo nestokojančioje juostoje „Kabirijos naktys“ G. Masina sugeba sukurti kur kas liūdnesnį, didesnės užuojautos vertą personažą.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/11/klasikos-serija-atsiaurus-f-fellini-kelias