„Apsėdimas“: netikinčiojo prasmės šauksmas

Pamatyti pagal Fiodoro Dostojevskio kūrinį padoriai pastatytą spektaklį – puiki, deja, retoka patirtis. Šįkart tokią dovaną žiūrovams įteikė režisierius Povilas Makauskas ir jaunieji aktoriai Vainius Sodeika, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas, Iveta Raulynaitė ir Andrius Alešiūnas.

Pagal kultinę knygą „Broliai Karamazovai“ pastatytas spektaklis išlieka ištikimas rašytojo stiliui ir filosofijai. Jis pasižymi stipriu psichologizmu, gilinimusi į egzistencinius ir tikėjimo klausimus bei aštriu alternatyvių požiūrių susidūrimu. F. Dostojevskiui savo kūriniuose meistriškai pavyko pavaizduoti to laikmečio pasimetimą ir blaškymąsi po Dievo praradimo bei chaotiškas paieškas kuo jį pakeisti. Tokių emocijų nestigs ir visame „Apsėdime“.

Veikėjai šiame spektaklyje tvarkingai nesirikiuoja tarp gėrio ir blogio linijų – netgi sunku suprasti, kas morališkai teisus. Vis tik žiūrovams neliepiama pasirinkti – jie pakviečiami pabandyti suprasti kiekvieną iš jų.

„Apsėdime“ nerasite galantiško didvyriškumo, epinės pergalės prieš blogį ar tikros meilės istorijos. Trys broliai Karamazovai – brutalus karys, ateistas, trokštantis prasmės, ir geraširdis būsimas vienuolis – nesutverti būti laimingais ar bent jau ramiai gyventi. Jų giminės palikimas kitoks. Ramybė aplenkia Karamazovų šeimą ir tuos, kurie atsiduria šalia jų. Jų gyvenimai – nesibaigiantys tiesos ir prasmės ieškojimai, laviruojant tarp kaltės, vilties ir beprotybės. Nors istorija tiesiog pulsuoja, audrų išorėje beveik nesimato – jos siaučia viduje.

P. Makausko spektaklyje kiekvienas aktorius turi sužibėjimo akimirkų, kada pademonstruoja, ką sugeba. Vis tik daugiausia matome ir tapatinamės su Vainiaus Sodeikos personažu Ivanu Fiodorovičiumi Karamazovu.

Nepaisant abejingos ir net arogantiškos povyzos, jo vidinis pasaulis pats jautriausias. Draskomas kaltės dėl tėvo žūties ir teisme dėl jo žmogžudystės apkaltinto vyresniojo brolio Dmitrijaus, jis klaidžioja po tirpstančių moralinių nuostatų labirintus ir po truputį slysta link beprotybės. Sulinkusi karščiuojanti į tamsų paltą įsisupusi žmogysta, su kančios ir nusivylimo išraiška veide. Būtent tuo galiausiai tampa arogantiškas intelektualas, teigęs, kad, šiame pasaulyje nelikus Dievo, „galima viskas“.

Išsekusiam Ivanui pasiekus savų jėgų ribą, jo laukia galutinis netikėjimo išbandymas – susitikimas su Velniu (vaidina A. Ašmonas). Nors šie išvargintos psichikos kliedesiai gerokai išsiskiria iš spektaklio estetinio konteksto, vis tik jų pokalbis intriguoja ir įtraukia. Tai primena dviejų patyrusių fechtuotojų staigius apsikeitimus kirčiais. Į keletą minučių sugebėta sudėti daugybę egzistencinių idėjų, sunkiasvorių argumentų už ir prieš tikėjimą, atskleisti žmogaus vidines kančias, jam netekus kelrodžio.

Įtaigus ir kūrinio antagonistas, kurį įkūnijo Gytis Laskovas. Jis – Karamazovų šeimos tarnas Pavelas Smerdiakovas, apkvaitęs nuo šiuolaikinių idėjų apie moralės lankstumą ir žmogui suteiktą galią pagal savo įgeidžius keisti pasaulį. Juk, jei „galima viskas“, nuodėmė ir bausmė už ją neegzistuoja.

Bene vertingiausia G. Laskovo įkūnyto personažo savybė – stiprios emocijos, sukeliamos stebėtojui. Pasišlykštėjimas, susierzinimas, pyktis, o galiausiai – gailestis. Paaiškėja, kad Smerdiakovas ne tiek daug skiriasi nuo visų gailimo Ivano Karamazovo. Juk jį veda panašios mintys ir principai kaip ir mūsų protagonistą. Tiesiog jis pasirenka žengti dar vieną žingsnį…

„Apsėdimas“ nepasižymi įmantriomis dekoracijomis ar išskirtiniais kostiumais, visgi į tokio pobūdžio spektaklius einama ne dėl to. Aktoriai su kaupu išnaudoja nedidelę erdvę ir palyginti kuklias dekoracijas. Antra vertus, tai ir privalumas – niekas neatitraukia dėmesio nuo to, kas šiame kūrinyje svarbiausia.

Spektaklis emociškai paveikus ir skatinantis reflektuoti. Jei nesibaidote intelektualiai sudėtingų kūrinių, „Apsėdimas“ turėtų patikti.