„Namų slauga“: skęstančioji ir jos paskutinysis šiaudas

Iš festivalio „Scanorama“

Kam būtum pasiryžęs, jei sužinotum, kad netrukus mirsi? Ar oriai susitaikytum su neišvengiamu, ar vis tik griebtumeisi bet ko, ką tau pametės likimas? Būtent į šiuos klausimus gilinasi čekų režisierius Sláveko Horáko juosta „Namų slauga“.

Įvairaus plauko vienišus nelaimėlius namuose lankančiai slaugei Vlastai (akt. Alena Mihulová) žmogaus kančios ir bejėgiškumas – tik dar vienos darbo dienos rutina. Jos seniai nebestebina ligonių, suvokusių savo laikinumą, ekscentriškumas ar naivumas, kuriais apsiginklavę jie griebiasi „stebuklingų ir patikrintų būdų“ pasveikti.

Išsilavinusi ir tik mokslo pažanga tikinti medicinos sesuo Vlasta į tokius prietarus žiūri su atlaidžia šypsena. Ji jau ne kartą tai matė. Vis tik pačiai atsidūrus nepavydėtinoje padėtyje, šis žinojimas nieko nekeičia – ji pati tampa tarsi vienas ligonių, į kuriuos ji ką tik žvelgė su liūdna supratinga šypsena.

Viską keičiantis išgąstis

S. Horákas sukūrė nepretenzingą, vizualiai gana nesudėtingą, bet skausmingai gyvenimišką ir dėl to itin stiprų filmą. Nors pagrindinė herojė artėja prie tragedijos, jos poelgiai veikiau kelia juoką. Ji greitai atsižada mokslo ir entuziastingai susižavi eklektiška pseudo filosofija apie energiją, čakras ir panašius dalykus. Dar prieš porą savaičių ją nuo panašių kalbų kone nupurtydavo, dabar ji už to griebiasi kaip už paskutinio šiaudo kovojant su jos kūną po truputį griaužiančia liga.

Juosta „Namų slauga“ švelniai pašiepia tai, kad, susidūrę su rimtais išbandymais, galime greitai paminti ankstesnius įsitikinimus vien dėl menkos galimybės rasti išeitį „kitoje barikadų pusėje“. S. Horákas tarsi primena, kad žmogaus gyvenimas – vienas didelis iracionalus pokštas ir net į baisiausius išbandymus neverta žiūrėti per daug rimtai. Be to, niekada negali pamiršti, kad negailestingiausiose audrose slepiasi vertingiausios pamokos.

Šokiruojanti diagnozė Vlastai tapo žadintuvu, paskatinusiu pagaliau sulaužyti inertišką rutiną, suimti gyvenimą į rankas ir atsigręžti į daugybę metų kamavusias nutylėtas bėdas. Juk dažnai nėra taip svarbu, kiek tau likę laiko, o kaip jį sugebu nugyventi.

Po išgąsčio ateina nusiraminimas ir susitaikymas, o netoliese tuščios kėdės šokanti besilaukianti nuotaka mums primena, kad netrukus apsisuks dar vienas gyvenimo ciklas.

„Namų slauga“ – liūdnai komiška vienos paprastos moters kova su neišvengiama tragedija. Čia nerasite stoiškos brandos, bet pamatysite išsigandusį, iracionalų žmogų, tokį panašų į kiekvieną iš mūsų. Už šį jausmingą vaidmenį A. Mihulová įvertinta „Čekų liūto“, Karlovi Varų ir Palm Springso tarptautinio kino festivalio „Fipresci“ apdovanojimais už geriausią moters vaidmenį.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/11/teatrailt-tiesiai-is-festivalio-scanorama-namu-slauga-skestancioji-ir-jos-paskutinysis-siaudas

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on lapkričio 13, 2016, in Geras skonis, Kinas, Kultūra and tagged , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: