“Lukas”: sudievinimas ir galios žaidimai prie pietų stalo

Džiugu sekmadieniais sulaukti svečių. Dar maloniau, kai apsilankyti nepamiršta senų tėvų vienturtis sūnus – jų akių džiaugsmas ir gyvenimo prasmė. Juk Lukas toks protingas, toks geras, toks nuostabus…

Rugsėjo 16 d., penktadienį, Valstybiniame jaunimo teatre plačiajai publikai pirmąkart parodytas naujas režisieriaus Algirdo Latėno spektaklis „Lukas“. Istorija sukasi apie pagyvenusių sutuoktinių porą Elžbietą (akt. Roberta Sirgėdaitė) bei Albertą (akt. Matas Dirginčius) ir kiekvieną sekmadienį pas juos pietų atkeliaujantį Luką (akt. Tomas Kizelis).

Kaip atsiranda priespauda?

Įprastas Luko apsilankymas tėvams – tarsi monarcho ar šventojo sutikimas. Viskas turi būti tobula: valgiai ir vynas turi būti aukščiausios kokybės, sidabriniai įrankiai išblizginti iki žibėjimo, o ant staltiesės negali būti nei raukšlelės. „Lukui – viskas, kas geriausia“, – su kvailoka išraiška veiduose entuziastingai, bet kartu nuolankiai kartoja R. Sirgėdaitės ir M. Dirginčiaus įkūnyti personažai.

Aklo garbinimo ir kone religinio nuolankumo įspūdį sustiprina daugybė religinių simbolių. Pietūs tampa aukos atnašavimu. Nekantriai lauktam svečiui padengtas stalas primena altorių (virš stalo net kabo jo dovanotas kryžius), greta kabo aukai paruošto avinėlio paveikslas ir, žinoma, prieš valgį skamba karštos maldos. Vis tik kam jos skirtos – Dievui ar sudievintajam?

Kaip ne kartą buvo pabrėžęs A. Latėnas, spektaklyje „Lukas“ pirmiausia tyrinėjama galios tema. Nereikia titulų, pareigų ar kariuomenės už nugaros, kad galėtum valdyti – tam užtenka sutinkančiųjų paklusti.

Kai, nepaisant aplinkybių, nuolat demonstruojamas šuniškas atsidavimas bei noras paklusti, būtų keista, jei kas nors tuo nepasinaudotų tarsi kvietimu. Pabandai vieną dalyką – paklūsta, toliau tikrini ribas – vis vien niekas neprieštarauja ir nepastoja kelio. Vadinasi, gali elgtis kaip tinkamas, tad, kodėl taip ir nedarius?

Galios hierarchija sukuriama ne tik mažose bendruomenėse, kaip šeima, – taip galima vesti tautas. Adolfas Hitleris, Benito Mussolinis, Josifas Stalinas ir kiti diktatoriai vis metaforiškai šmėsteli rutuliojantis šios niekuo neypatingos šeimos santykiams.

Prabėgantys vaizdai su susižavėjimo pilnais veidais, klausantis vadų kalbų, skambūs maršai ir iki smulkmenų nugludintas sinchroniškas žingsniavimas paraduose – kaip visa tai primena Elžbietos ir Alberto gyvenimą. „Tikslumas ir punktualumas“, – nepaliauja kartoti šie, stengdamiesi ne tik įgyvendinti, bet ir nuspėti kiekvieną galimą svečio norą ar nepasitenkinimo šaltinį.

Atsakymas aiškus – patys suteikiame progą mus pavergti ir privesti elgtis taip, kaip nenorime.

„Lukas“ – patirties ir šviežumo derinys

Pirmuoju smuiku griežia (gal tiksliau perkusija muša) teatro scenos veteranas T. Kizelis. Nors jis  pasirodo rečiau nei R. Sirgėdaitės ir M. Dirginčiaus herojai, tačiau, net jam nebūnant, Lukas išlieka padėties šeimininku – viskas sukasi apie jį. Be to, T. Kizelio gyvai atliekami muzikiniai intarpai apskritai užduoda scenų ritmą ir nuotaiką. Tai – nemažai dinamiškumo pasirodymui suteikiantis sprendimas.

Nors greta du dešimtmečius scenos patirties sukaupusio T. Kizelio, dvigubai jaunesniems pradedantiesiems aktoriams dėl žiūrovų palankumo varžytis sunku, jie atlieka savo užduotį. Pirmojo įkūnytas personažas kelia stiprias emocijas (tarkim, greitai imi jo nuoširdžiai nekęsti), o Elžbietai ir Albertui kartais pritrūksta natūralumo, didesnio jų elgesio, reakcijų pagrįstumo. Sunku jų gailėtis, kai ne visada patiki jų tikrumu. Taip pat kartais trikdo jų karštligiškas bėginėjimas pirmyn ir atgal, perdėtas emocingumas ar per daug akcentuojamas vaikiškumas.

Vis tik stebina tai, kad R. Sirgėdaitė ir M. Dirginčius yra vos antro kurso Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Pasirodo, šie jaunuoliai – visiškai „žali“ debiutantai profesionalaus teatro scenoje. Džiugu, kad jų pirmasis blynas neprisvilo ir, tikėkimės, jie ne kartą maloniai nustebins teatro mėgėjus netolimoje ateityje. Su šiuo nemenku ankstyvu iššūkiu jaunuoliai susitvarkė tikrai neblogai.

„Luką“ galima rekomenduoti mėgstantiems A. Latėno darbus ar norinčiais susipažinti su kylančiais scenos talentais. Čia pamatysite ne vieną vizualiai patrauklią sceną, išvysite stiprių emocijų, išgirsite geros muzikos (kompozitorius – Faustas Latėnas, ritmikos ir garso efektų autorė – Nijolė Sinkevičiūtė). Antra vertus, nepaisant analizuojamos galios ir asmens laisvės priešpriešos, pamatysite daug buitiško ir monotoniško šeimyninio gyvenimo, kur audros kyla dėl nenublizginto šaukšto ar galimai atšalusios sriubos. Nors genialumas slypi detalėse, kartais tam tikrų detalių gali pasirodyti per daug.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/09/lukas-sudievinimas-ir-galios-zaidimai-prie-pietu-stalo

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on rugsėjo 27, 2016, in Geras skonis, Kultūra. Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: