„Klasikos serija“: „Raudona. Gal nesutikau tavęs“

Gal nesutikau Tavęs“, – taip jaunai geraširdei manekenei liūdnokai prataria pagyvenęs teisėjas, pasakodamas savo vienišą ir nuoskaudų pripildytą gyvenimo istoriją.

Paskutiniosios Prancūzijos vėliavos spalvą reprezentuojančią vertybę – brolybę – interpretuojanti lenkų režisieriaus Krzysztofo Kieslowskio trilogijos dalis sukasi apie Valentiną (akt. Irene  Jacob). Ji – kone ideali mergina: dirba modeliu, studijuoja Ženevos universitete, taip pat yra kilni ir sąžininga.

Vieną vakarą važiuodama namo ji netyčia partrenkia šunį – Ritą. Ant antkaklio rastas šeimininko adresas ją atveda pas bjauroką, stora oda nuo aplinkinio pasaulio atsitvėrusį tipą – buvusį teisėją Džozefą (akt. Jeanas-Louisas Trintignantas). Mėgti jį sudėtinga – jis nei nesiteikia pasiimti sužeisto šuns. Šis niūrus atsiskyrėlis ne tik nemandagus, bet ir turi keistų pomėgių – jis kasdien klausosi kaimynių pokalbių telefonu.

Viena iš šnipinėjamųjų – jauno juristo, gyvenančio netoli Valentinos, mergina. Valentinos ir jaunojo juristo keliai nepastebimai jau buvo susikirtę ne kartą, bet jie vienas kito nepažįsta. Kuo mergina daugiau sužino apie ekscentriškąjį teisėją, tuo labiau aiškėja, kad vis prašmėžuojančio jaunojo juristo gyvenimas klostosi panašiai kaip Džozefo. Tos pačios profesijos studijos, panaši įsimylėta mergina („šviesiaplaukė ir delikati“), tokia pat skausminga jos išdavystė…

Vis dėlto, po įtemptos pažinties pradžios, Valentina ir Džozefas suranda bendrą kalbą irpalengva susidraugauja. Merginos nuoširdumas grąžina tikėjimą žmonėmis ir po truputį numalšina įsisenėjusius skaudulius. „Nesutikai tinkamos moters?”, – paklausia Valentina, išgirdusi apie Džozefo jaunystės išdavystę. „Gal nesutikau tavęs“, – prataria šis.

Sunku negailėti Džozefo, kuriam tiek metų teko kankintis, kol pagaliau sutiko prasmę į gyvenimą grąžinusį žmogų. Vis tik, atrodo, likimas bando atstatyti teisingumą ir nuo tų pačių klaidų apsaugoti jaunąjį juristą. Jei tik pastarasis anksčiau sutiktų Valentiną, nugyventų laimingą gyvenimą.

Galiausiai jie susipažįsta.

Jų istorijos pradžia – simbolinis ciklo pabaigą ženklinąs atgimimas, suvedantis visas tris trilogijos dalis. Tarsi iš Nojaus laivo, nuslūgus didžiajam potvyniui, į naująjį pasaulį žengia „Mėlyna“, „Balta“ ir „Raudona“ personažai. Vos septyni išlikę gyvi po kelto katastrofos. Jų yra tiek pat, kiek po ratais vos nežuvusios kalytės Ritos šuniukų. Kaip po žiemos ateina pavasaris ir iš mirties iškyla gyvybė, taip kiekvienoje kartoje atgimsta Prancūzijos revoliucijos ginti idealai. Laisvė, lygybė, brolybė. Gal ne visoms kartoms šios vertybės reiškia vienodus dalykus, bet tai nepaliauja būti aktualia gyvenimo dalimi.

http://www.teatrai.lt/naujienos/recenzijos/2016/09/klasikos-serija-raudona-gal-nesutikau-taves

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on rugsėjo 10, 2016, in Geras skonis, Kinas, Kultūra, Uncategorized and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: