„Cinema, mon amour“: auka ant kino altoriaus

„Cinema, mon amour“: auka ant kino altoriausRumunijoje, nedideliame Piatra Neamto miestelyje, stovi apšepęs, senamadiškas kino teatras. Tarp jo sienų sukasi ne ką nuobodesnės istorijos negu čia rodomuose filmuose.

Švenčiant 53-iojo kino centro „Skalvija“ sezono atidarymą, kada susiburia daugybė grynakraujų sinefilų, sunku parinkti tinkamesnę juostą nei režisieriaus Alexandru Belco „Cinema, mon amour“ („Kine, mano meile“).

Šis dokumentinis filmas pasakoja apie Victorą Purice. Formalios jo pareigos – kino teatro vadovas, bet jis dirba ir mechaniko, ūkvedžio, valytojo bei visus kitus darbus, kurių tik prireikia. Kiekvieną dieną jis su savo nedidele komanda ateina į darbą ir bet kokiais būdais stengiasi prailginti mirštančio  kino teatro egzistenciją.

„Išsilaikyti dar vieną dieną, išspręsti dar vieną problemą, parodyti dar vieną filmą… Taip ir praeina 40 metų, o tu, kur buvai, ten ir likai. Tik senesnis, su daugiau kartėlio, bet su daug naujų įgūdžių, kuriuos privalėjai įgyti“, – gerdamas vyno taurę atvirauja ašarojantis Purice.

Pikčiausia, kad kino teatrui atiduodi bene visą savo laiką, nuolat vertiesi per galvą, jog išsisuktum iš sudėtingų situacijų, bet niekam tai nerūpi. Politikai tave ignoruoja, o žiūrovai, dar prieš porą dešimtmečių būriavęsi prieš kiekvieną seansą, beveik nebepasirodo. Už nuolatinę donkichotišką kovą esi „apdovanojamas“ tik neapibrėžtumu dėl ateities.

„Cinema, mon amour“ – tai vieno žmogaus pasiaukojančios meilės istorija menui. Vis tik šis atkaklus keistuolis tarsi įkūnija Amžinąjį Sinefilą, kurį aptikti galima bet kuriame pasaulio kampelyje.

Nors „Cinema, mon amour“ užfiksuota daug juokingų, kurioziškų situacijų, juosta dvelkia skaudžia  nostalgija „aukso amžiui“. Juk kad ir kaip bandytum pagerinti padėtį, laiko nepavyks atsukti atgal – to niekam nebereikia.

Per vieną konkrečią juostą čia atskleidžiamos bendros daugybę kino teatrų kamuojančios problemos. Kartu tuo siekiama pagerbti visų panašių donkichotų nelygias kovas su vėjo malūnais. Galima drąsiai sakyti, kad „Cinema, mon amour“ didžiausią įspūdį padarys žmonėms, laikantiems kiną savo gyvenimo dalimi. Čia jie suras daug savęs. Negalima teigti, kad atsitiktiniam prašalaičiui  jis nepatiks, vis tik jis jį, matyt, pažiūrės tik kaip paprastą juokingą filmą.

teatrai

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on rugpjūčio 24, 2016, in Geras skonis, Kinas, Kultūra. Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: