Trys spalvos: „Mėlyna“ – apie liūdesį ir laisvės iliuziją

Trys spalvos: „Mėlyna“ – apie liūdesį ir laisvės iliuziją

Vis labiau mėlstant, o galiausiai juostant dangui virš Valdovų rūmų kiemelio skleidėsi dar vienas romantiškas kinomanų nuotykis – išskirtinės Lenkijos režisieriaus Krzysztofo Kieslowskio 1993 m. juostos Trys spalvos: „Mėlyna“ seansas.

„Mėlyna“, „Balta“ ir „Raudona“ – Prancūzijos vėliavos spalvos – sudaro trilogiją, reprezentuojančią  pagrindinius šios tautos vertybinius ramsčius – laisvę, brolybę, lygybę. Vis dėlto šiame psichologiškai ir kinematografiškai brandžiame darbe K. Kieslowskis apvalo laisvės idėją nuo senųjų romantizuotų žygių bei skambių šūkių ir priartina ją prie šiuolaikinio žmogaus.

„Mėlyna“ pasakoja istoriją apie vyro ir dukters avarijoje netekusią moterį (akt. Juliette Binoche), bandančią ištrinti skaudžius prisiminimus ir vietoje, kurioje jos niekas nepažįsta, tapti nauja moterimi. Bėgdama ji siekia tariamos laisvės, tačiau tik dar labiau susipainioja ir tai jai neatneša lauktos sielos ramybės.

J. Binoche puikiai susitvarkė su sudėtingu vaidmeniu, už kurį vėliau buvo įvertinta „Cezariu“.  Išblyškusi oda, išraiškingos ašaringos akys, duslus gilus balsas mėlynų atspalvių pasaulyje kuria tarsi po vandeniu panirusio ir nuo žemiškosios realybės atitrūkusio personažo įspūdį. Taip po netekties ir J. Binoche įkūnytai Julie pasaulis atrodo efemeriškas ir apgaulingas – tarsi gali jį matyti, tačiau vandens purslai ir šviesos žaismas iškreipia formas ir kuria tikroviškas iliuzijas.

Vienintelis dalykas, kuriuo galima pasitikėti – tai muzika, kurios tema akcentuojama viso filmo metu. Ji gydo ir po truputį kelia Julie į paviršių, kol pagaliau šiai pavyksta išsilaisvinti. Galutinį palengvėjimą ir susitaikymą atneša ne bėgimas, o sugrįžimas.

Kino juosta „Mėlyna“ – ne iš tų filmų, kuriuos pamatysi ir kitą dieną pamirši. Ji išsiskiria ne tik ypatingai nugludinta estetika ar kruopščiai apgalvotais kadrais, bet ir stipriu psichologiniu pagrindimu bei pastangomis suvokti šiuolaikinės prancūzų tautos egzistencinę būseną. Beje, šis darbas buvo nominuotas trims Auksiniams gaubliams.

Tai – brandus ir neabejotinai dėmesio vertas filmas, tačiau, kita vertus, slogus, tad „Mėlyna“ nebūtų geriausias linksmo penktadienio vakaro pasirinkimas. Tai kūrinys, kuris  reikalauja rimto nusiteikimo ir susikaupimo, o tuomet jau galima ir deramai pasimėgauti.

teatrai

http://www.teatrai.lt/trys-spalvos-%E2%80%9Emelyna%E2%80%9C-%E2%80%93-apie-liudesi-ir-laisves-iliuzija.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on liepos 7, 2016, in Geras skonis, Kinas, Kultūra and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: