„Ribos“: atsiminimai apie mokyklą

„Ribos“: atsiminimai apie mokykląPamačius pagal Juliaus Paškevičiaus pjesę Tado Montrimo režisuotą spektaklį „Ribos“ pagalvoji, kad kažkas čia pažįstama. Iš tiesų ne ką laukus ateina suvokimas – čia kaip mokyklos vaidinimuose.

Tai – ne kritika, tai – apibūdinimas. „Ribos“ yra naivokas, iki kraštų perspaustų „paaugliškų“ emocijų prisotintas reginys. Maištavimas prieš įsigalėjusį elgesį; šviežias žvilgsnis į nelogiškus įpročius; teisingumo paieškos ir saldus visažiniškumo pojūtis – visa tai galima rasti čia.

Nors daliai žiūrovų šis kūrinys pasirodys ne itin aktualus, savą publiką spektaklis randa: paminėtina, kad 2014 m. X-ajame kamerinių spektaklių festivalyje „Ribos“ išrinktas geriausiu festivalio spektakliu ir apdovanotas Didžiuoju prizu.

Viskas prasidėjo nuo paprastučio dalyko

Minimalistiškai apstatyta scena – tardymo kambarys, kuriame atsiduria sunkiu nusikaltimu apkaltintas jaunas chuliganas (akt. J. Paškevičius), taip pat šaržuotai brutalus policininkas (akt. Dainius Jankauskas), įsitikinęs, kad kiekvienas nusikaltėlis privalo atsidurti už grotų. Trečiasis asmuo – išsiblaškęs keistokas psichiatras, turintis diagnozuoti kaltinamojo psichinę būklę (akt. Valerijus Jevsejevas).

Nusikaltėlis atrodo mažiau pavojingas nei jį saugantis policininkas. Tai pat jaunuolis kur kas adekvačiau orientuojasi realiame pasaulyje, nei jo būklę analizuojantis psichiatras. Širma po truputį ima skleistis, kai chuliganas pradeda pasakoti, kas jį privedė prie to paslaptingo nusikaltimo. Ogi viskas prasidėjo nuo paprastučio dalyko: jaunuolio nepasitenkinimo, kad visokios įkyrios bobutės siunčia jam pažymėti vienkartinius viešojo transporto bilietus, ir netgi nepadėkoja – tarsi tai būtų jo darbas. Kai vaikinas pasipiktinęs atsisako pažymėti dar bent vieną bilietą, kol jo nebus mandagiai paprašyta ir už tai padėkota, kyla didžiulis sąmyšis. Keleiviai jį pasmerkia kaip didžiausią niekadėją, nors junuolis tiesiog klausia: kodėl aš tai privalau daryti; kas taip pasakė?

Suabejojus kuo nors įprasta vienąkart, seks ir daugiau. Netrukus naujai nušvitęs teisuolis eis „paaiškinti gyvenimo“ fašistuojantiems jaunuoliams, suvesti senų sąskaitų su jo tėvui paskutiniojo patepimo nesuteikusiu kunigu (ne dėl principų, o per mažos „aukos“), o galiausiai – ir su infantilia bei egoistiška tėvą į kilpą pastūmėjusia motina. Išraiškingų vaizdo projekcijų pagalba scena nesunkiai tampa troleibusu, bažnyčia ar skustagalvių nacionalistų susirinkimų vieta (čia komplimentų nusipelno video menininkas Andrius Paškevičius).

Bene žaviausia spektaklio savybė yra ta, kad visi trys veikėjai – nors ir labai skirtingai – siekia to paties. Teisingumo. Spektaklio dėmesys sukoncentruotas į jaunojo chuligano tiesos paieškas, tačiau šiuo tikslu gyvena ir kiti du spektaklio veikėjai. Smurtavusį tėvą turėjusiam policininkui teisingumas įvykdomas tada, kai visi nusikaltėliai be išimčių atsiduria kalėjime; o psichiatrui – kai be išankstinių nuostatų išpainiojama kiekvieno kaltinamojo likimą nulemsianti situacija.

Perspektyvus jaunas teatras

Spektaklis „Ribos“ atstovauja jaunam teatrui. T. Montrimas – pradedantysis režisierius. Pjesė, pagal kurią pastatytas vaidinimas, – pirmasis J. Paškevičiaus pasibandymas dramaturgo kailyje. Du iš trijų aktorių dar negali pasigirti didele patirtimi scenoje (tiesa, policininką vaidinantis D. Jankauskas dar 2013 m. pripažintas geriausiu Jaunuoju menininku ir apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi). Tad visai nenuostabu, kad stipriausiai scenoje pasiodo psichiatrą vaidinantis vyresnės kartos aktorius, režisierius, pedagogas V. Jevsejevas (plačiajai publikai jis, matyt, geriausiai pažįstamas iš savo kino darbų juostose „Kolekcionierė“, „Knygnešys“ ir „Redirected“ bei, žinoma, „Lošėjas“).

Viena vertus, J. Paškevičiaus ir D. Jankausko vaidyba ne visada įtikina, kai kur pritrūksta logikos ir menkai pagrindžiamas sekos priežastingumas, tačiau, prisiminus, jog tai – pati kūrybinio kelio pradžia, ima džiugesys. Tai teikia vilties, kad netolimoje ateityje iš šių kūrėjų sulauksime stipresnių darbų.

teatrai

http://www.teatrai.lt/%E2%80%9Eribos%E2%80%9C-atsiminimai-apie-mokykla.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on birželio 2, 2016, in Geras skonis, Kultūra and tagged , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: