„Akmuo ant akmens“


Teatrai.lt tiesiai iš festivalio „Kino pavasaris“: „Akmuo ant akmens“Iš Raimondo Vabalo retrospektyvos/ III dalis

Festivalyje „Kino pavasaris“ vykusi režisieriaus Raimondo Vabalo retrospektyva aiškiai atskleidė šio kūrėjo žanrinį ir teminį universalumą. Paskutiniame jos filme „Akmuo ant akmens“ (1972 m.) gilinamasi į svarbų, bet nacionaliniame kine primirštą laikotarpį – baudžiavą.

Šioje juostoje vaizduojamos dvi tos pačios vietos jungiamos, tačiau kelių dešimtmečių skiriamos istorijos. Pirmasis pasakojimas prasideda žmogaus, kovojančio su sniego pūga, scena – tai vargšas rekrutas (akt. Kazys Vitkus) po dvidešimties metų pagaliau grįžta namo. Visgi išsvajotasis gimtasis kraštas per šį laiką stipriai pasikeitė – savo šeimos jis neberanda ir niekas nė neatmena, kad čia tokia gyvenusi.

Grįžimą dar labiau apkartina tai, kad dvarininkas kareivį verčia tapti budeliu ir plakti prasikaltusius baudžiauninkus. Ironiška, bet tuo pačiu jis tampa ir šventuoju – dvare viešintis dailininkas pasirenka jį modeliu jo tapomam šventųjų paveikslui, kuris bus pakabintas bažnytėlėje.

Geraširdžiui žmogui toks gyvenimas ne prie širdies ir jis pasirenka gyvenimą užbaigti drąsiu, pasiaukojančiu poelgiu – prisiimdamas kaltę už ne savo padarytą nusikaltimą.

Praslinkus keletui dešimtmečių baudžiauninkams gyvenimas netapo lengvas. Romus dvaro ekonomas (akt. Gediminas Karka), nesant šeimininkams, iš visų jėgų stengiasi kuo geriau tvarkytis dvare, tačiau vis kas nepasiseka: tai derlius žūsta, tai prasilošęs grafo sūnus vis pinigų vekseliams išpirkti reikalauja. Grįžęs senasis grafas pasipiktina netvarka ir pareikalauja iš baudžiauninkų surinkti duoklę – sėklą. Tai reiškia, kad šiems grės badas. Nors ekonomas perspėja, kad kitame dvare būtent nuo to valstiečių maištai prasidėjo, senojo grafo tai nedomina – reikės, iškvies kariuomenę, ir viskas.

Reikalai pasisuka netikėta kryptimi, mat grafas susilaukia tragiško likimo. Niekas į jo ištižėlio sūnaus rankas papulti nenori, tad nusprendžia nuslėpti grafo mirtį…

„Akmuo ant akmens“ tikroviškai vaizduoja baudžiavos laikų visuomenę. Čia domimasi ne tik istoriniais aspektais, bet ir gilinamasi į psichologinę pagal savo valią negalinčiųjų gyventi situaciją. Niekad nepasitraukianti tragedijos ir pažeminimo nuojauta dar labiau paryškina stiprius daugiasluoksnius charakterius. Tai – geras, jautrus, kruopščiai apgalvotas filmas. Jis rekomenduotinas ypač tiems, kas domisi istorija. Tuo metu linksmam laiko praleidimui kine ši juosta netiktų.

teatrai

http://www.teatrai.lt/teatrai-lt-tiesiai-is-festivalio-%E2%80%9Ekino-pavasaris%E2%80%9C-%E2%80%9Eakmuo-ant-akmens%E2%80%9C.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on balandžio 19, 2016, in Kinas, Kultūra and tagged , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: