„Frankofonijos“ kultūrinis fetišas

Teatrai.lt tiesiai iš festivalio „Kino pavasaris“: „Frankofonijos“ kultūrinis fetišas

Kokią galią turi menas? Kodėl vieni be širdgėlos gali griauti, trypti, o kiti neabejodami dėl to rizikuos gerove ar net gyvybe? O koks gi skirtumas tarp Luvro Paryžiuje ir Ermitažo Sankt Peterburge eksponatų, kad į antrųjų likimą visiems nusispjauti?

Vieno žinomiausių šiuolaikinių Rusijos režisierių Aleksandro Sokurovo kino juostos „Frankofonija“ tema – muziejus. Nors tokia tema pasirenkama palyginti retai, šiųmetiniame „Kino pavasaryje“ apie tai rodomi net du filmai. Antrasis – britų režisieriaus Granto Gee „Nekalti prisiminimai“. Vienijanti tema pateikia visiškai skirtingus naratyvus.

Jei „Nekaltuose prisiminimuose“ muziejus yra kaip įrankis tragiškai meilei įamžinti, tai „Frankofonija“ muziejų ir meną užkelia ant aukščiausio hierarchijos laiptelio. Čia visi kiti nutikimai suksis aplink meno-muziejaus ašį. G. Gee pasirenka kuklų privatų muziejų, o A. Sokurovas – Luvrą, vieną didžiausių ir svarbiausių pasaulio muziejų. Jis tampa tarsi visos didingos Prancūzijos kultūros simboliu.

Europą krečiant Antrajam pasauliniam karui, žūsta ne tik žmonės, bet ir liepsnose pranyksta neįkainojamos meno vertybės. Nacistinės Vokietijos kariuomenė be pasipriešinimo įžengia į „laisvuoju miestu“ paskelbtą Paryžių: Prancūzijos valdžia išsikelia į Viši miestą, ją paseka nemaža dalis paryžiečių. Europos kultūros širdis paliekama tam pačiam nacistiniam režimui, kuris pagarsėjo knygų deginimu. Todėl nenuostabu, kad Luvras prieš tai ištuštinamas ir didžioji dalis kūrinių kolekcijos išslapstoma po atokesnes pilis.

Luvro vadovas Jacques Jaujard’as nepalieka savo pareigų ir, nepaisant pasikeitusios santvarkos, nepamiršta savo atsakomybės puoselėti kultūrą. Neabejingumas menui neapribojamas tautybės – jis sutinka nelauktą sąjungininką. Reino grafas Franziskus Wolffas Metternichas (kurio darbas – užtikrinti meno kūrinių saugumą vykstant karo veiksmams) ne kartą pasipriešino Berlyno įsakymams ir visomis išgalėmis siekė išlikti ištikimu tikrajai savo pareigai. Per šių dviejų herojų apsisprendimus, išraiškingai nagrinėjamas meno ir galios santykis bei priešprieša tarp  pareigos paklusti ir pareigos globoti kultūrinį palikimą.

Maišydama praeitį ir dabartį, kino juosta „Frankofonija“ bando parodyti, kad kova dėl meno išsaugojimo vis dar aktuali. Šalia Antrojo pasaulinio karo grėsmių dabartyje paraleliai plėtojasi kapitono Dirko istorija, kuris audringa jūra gabena vieno muziejaus turtus. Nuolatos trūkinėjant ryšiui, A. Sokurovas bando jį įkalbėti išmesti muziejaus konteinerius į jūrą, nes tai gali lemti laivo sugrįžimą į uostą. Nors laivo kapitonas nujaučia nelaimingą baigtį, priimti tokio sprendimo nesiryžta.

„Frankofonija“ patiks meno mylėtojams ir estetams: čia menas išaukštinamas ir tampa ne objektu, o tarsi gyva, pulsuojančia tiesa, bejėge esybe, kurią būtina saugoti. Taip pat įdomiai atrodo istorinės archyvinės medžiagos bei vaidybinių atkarpų derinimas, antra vertus, kai kurie sprendimai abejotini, tarkim, kodėl reikėjo įvesti po Luvrą šmėžuojančias istorijos „šmėklas“?

teatrai

http://www.teatrai.lt/teatrai-lt-tiesiai-is-festivalio-%E2%80%9Ekino-pavasaris%E2%80%9C-%E2%80%9Efrankofonijos%E2%80%9C-kulturinis-fetisas.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on balandžio 12, 2016, in Geras skonis, Kinas, Kultūra and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: