Sovietinių daugiabučių rajonai – būsimi miesto getai?

nuotraukaSovietinės okupacijos metais ėmę dygti daugiabučių rajonai yra nepritaikyti patogiam gyvenimui. Vos gavus progą iš ten kraustomasi gyventi kitur – čia lieka arba apsigyvena ekonomiškai ir socialiai silpnesni.

Diktatūriškai valdomose šalyse miesto planuotojams – rojus. Būtent tada lengviausia įgyvendinti didelio masto plėtros projekus. Kaip suplanuosi – taip pastatys: pinigų bus, o vietos bendruomenės dėl nieko nesiginčys. Bėda tik ta, kad galiausiai tokie gyvenamieji rajonai iš oro gražiai atrodys, tačiau nežinia, kas dėsis jų „viduriuose“.

Draugiškas gyvenimas didelėje pievoje

Vyriausiojo Vilniaus architekto pareigas neseniai perėmęs architektas Mindaugas Pakalnis teigia, kad Lietuvoje yra mažai nusisekusių sovietmečiu statytų daugiabučių rajonų. Pagrindinė bėda ta, kad jie formuoti dirbtinai, o ne kūrėsi organiškai, todėl dažnai neatitinka natūralių gyvenimo poreikių.

„Juose trūksta privatumo. Po Antrojo pasaulinio karo gyvavo socialistinė iliuzija, kad daug jaunų, gražių žmonių draugiškai gyvens didelėje pievoje“, – sako specialistas.

Tiesa, tokias pat miesto plėtros tendencijas išvystume visoje Europoje. Vis dėlto maždaug 1970-1980 m. paaiškėjo, kad toks bendro gyvenimo miestuose idealas neveikia ir plėtros tokiais dideliais rajonais atsisakyta.

„Žmonėms reikia kontroliuojamo dydžio bendruomenės, nes bendraujame tik su tam tikru kiekiu artimesnių žmonių. Dėl to Europoje imta ieškoti individualesnio vietovių charakterio, pereita prie uždaresnių erdvių, pavyzdžiui, kiemų, kur galima saugiai išleisti pažaisti vaikus. Šie dalykai paprasti, tačiau svarbūs kiekvienai šeimai, – dėsto vyriausiasis Vilniaus architektas. – Natūraliai išaugę kvartalai dažniausiai gražesni, žmonės čia geriau jaučiasi.“

Sovietiniuose rajonuose – socialinių problemų židiniai

Uždaras kiemas, vaikų žaidimų aikštelė, sodelis – tai paprasti dalykai, kurie būtini kiekvienai jaunai šeimai. Jei sovietmečiu statyti rajonai to nesuteikia, pakilus pajamoms ir socialiniam statusui, jos kelsis ten, kur gyvenimo sąlygos geresnės. Taip gyventojams po truputį atsisijojant, galiausiai čia liks liks vyresni žmonės ir tie, kurie nesugeba pakilti visuomenės hierarchijos laipteliais.

„Jaunimas yra tas socialinis sluoksnis, kuris suteikia miestui gyvybingumo. Jie kuria šeimas, formuoja ateitį ir yra produktyviausia visuomenės dalis. Visi pasaulio miestai konkuruoja dėl jaunimo, ne dėl pensininkų, – sako M. Pakalnis (nuotr. kairėje). – O tokie rajonai taps vis nepatrauklesni potencialiems naujiems gyventojams. Nežinia, kas ten galiausiai atsikels.“

Architekto teigimu, atsisuka ydingas ratas ir socioekonominė tokių vietų kokybė užprogramuota prastėti: „Jei užkonservuoji socialinę problemą, dauguma užsidirbusių jaunų žmonių iš tokių rajonų pabėga į geresnius ar individualius namus. Tai reiškia, jog ten po truputį formuojasi socialinių problemų židiniai. Jei nebus ženklių intervencijų, gausime tą patį, ką aplink Paryžių turėjo prancūzai, kur susidarė getai ir galiausiai ėmė degti automobiliai…“

Keiskime bendruomenę, o ne šiluminę varžą

Taigi, ką daryti? Pasak M. Pakalnio, kiekvienas rajonas turi specifinių ypatybių ir pirmiausia reikia ištirti, kokie žmonės ten gyvena; išsiaiškinti, kokia yra pastatų būklė ir ar jų išplanavimas apskritai tinkamas kokybiškam gyvenimui. Jei taip, galbūt pagelbėtų renovacija. O jei ne, nudažytos sienos nepadės: juk nerekonstruojame senų „moskvičių“, o perkame naujus automobilius.

„Tarkim, „koridoriniai“ bendrabučiai dažnai yra socialinių problemų židiniai. Renovacija vargu, ar padėtų. Neužtenka, kad pagerėtų pastatas, projektu reikia mėginti keisti pačią bendruomenę“, – siūlo architektas.

Daug sovietinių daugiabučių neatitinka esminių gyvenimo kokybės standartų: į vonios kambarį vargiai telpa skalbimo mašina, į pačią vonią tenka lipti per galą, o virtuvėje per mažai vietos staliukui. Tokiu atveju protingiausia būtų tokį pastatą ne bandyti renovuoti, o tiesiog nugriauti. Daug kur kitur yra sukurtų turto paėmimo ir kompensavimų mechanizmų, leidžiančių veiksmingiau spręsti tokias problemas: „Tai – ekonomiškai pagrįsti sprendimai. Šitaip tvarkomasi ne tik su statybiniu, bet ir kur kas svarbesniu socialiniu uždaviniu,“ – pabrėžia Vilniaus vyriausiasis architektas.

Tiesa, ne visi sovietiniai daugiabučių rajonai vienodai problemiški. Pavyzdžiui, tais laikais Vilniuje statytus Lazdynus galima laikyti sėkmingu projektu. Projektuotojai į jį sugebėjo pažvelgti kūrybiškai ir organiškai integruoti į aplinką, tinkamai išplėtoti vidines erdves, taip pat nemažai žavesio teikia pastatų išdėliojimas ant šlaitų. Ne veltui, Lazdynai buvo apdovanoti prestižine Lenino premija.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on kovo 15, 2016, in Architektūra ir statyba and tagged , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: