Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?

Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?Išsekę, suirzę, išsiilgę dėmesio bei pripažinimo. Bejėgiai, nekenčiantys dabartinės situacijos, bet dar labiau bijantys grįžti į vargingus ir kraupios nežinomybės kupinus savo gyvenimus. Tokie veikėjai pasitinka Jevgenijaus Belkindo režisuotame teatro MI spektaklyje „Nuvaryti arkliai“.

„Didžiosios depresijos“ iškankinta Amerika pakvaišusi dėl šokių maratonų – tam tikrų to meto realybės šou. Jose apie šlovę svajojantys jaunuoliai bando pagauti savo laimės paukštę – gal juos pastebės žymūs Holivudo režisieriai ir tai taps tramplinu į išsvajotąjį gyvenimą? Pagal garsiausią JAV rašytojo ir scenaristo Horace McCoy apysaką „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ pastatyto spektaklio aktoriai kviečia prisijungti prie jų gniuždančio įsikalinimo. Tai – istorija apie išlikimo instinktą, suvokiant apie gyvenimo beprasmybę (ne veltui, savo laiku ši H. McCoy knyga buvo tokia populiari tarp Prancūzijos egzistencialistų).

Šokių maratonas priartėjo prie finišo tiesiosios ir teliko trys ištvermingiausios poros. Tūkstančio dolerių prizas, turintis pakeisti kažkieno iš jų gyvenimą, atrodo, jau ranka pasiekiamas… Visgi vieną vakarą beširdžio Holivudo pagimdyta maratono vedėja (akt. Giedrė Grimalauskienė), paskelbia, kad žiūrovų mažėja ir reikia daryti kažką naujo. Šokius pakeis lenktynės! Jei kuri nors pora nesugebės jų pabaigti, bus diskvalifikuota.

Nepasitenkinimas, nuovargis ar net susižeidimai niekam neįdomūs. Jei nebegali tęsti – išeik; jei tęsi – kentėk. „Žiūrovams reikia dramos“, – sako vedėja. Jausmai, nelaimės įkinkomi šou populiarumui. Dėl žiūrovų bus padaryta viskas. Jiems patinka meilės prisipažinimai ir vestuvės? Galima tai suorganizuoti. Viskas per ramiai vyksta? Tuoj įskelsime sultingą konfliktą. Maratono dalyviai, kaip arkliai, su pridengtomis akimis, kad nesidairytų į šonus, priešakyje mato tik į pergalę; nuosavos, o tuo labiau kitų bėdos palauks.

Klaustrofobiškas artumas

Spektaklio veiksmas vyksta prie pat žiūrovų: perskyros tarp vaidinančių ir juos stebinčių panaikinimas priverčia kur kas stipriau įsitraukti į narpliojamas istorijas. Neįprasto artumo jausmas primena klaustrofobiją, tačiau, kita vertus, žiūrovas taip puikiai įvedamas į kelias savaites nuo išorinio pasaulio arskirtų vienoje  patalpoje drauge gyvenančiųjų šokėjų būvį.

Čia susirinkusi margaspalvė publika: pradedantieji aktoriai draugiškoji Alisa (akt. Audronė Čerskytė) ir ambicingasis Rolas (akt. Zigmas Pakštaitis); į kaimą bijantis sugrįžti Džeimsas (akt. Dmitrijus Jarašius) ir jo nėščia švelni mylimoji Rubi (akt. Gintė Bulytė) bei, žinoma, ryškioji ir veikiausiai labiausiai gyvenimo vėtyta ir mėtyta Glorija (akt. Elinga Noreikatė) su savo partneriu Robertu (akt. Jurgis Latonas).

Realybės ribos dyla ir visa Visata tampa šokių sale ir poilsio patalpos. Kiekvienas gali pasitikėti tik savo partneriu. Vis labiau ryškėja tikrieji veidai, kuriuos visi per daug pavargę slėpti. Glorija turėtų būti istorijos variklis ir suteikti didžiausią emocinį krūvį, deja, patikėto uždavinio jai nepavyksta iki galo išpildyti. Pakelto pikto balso ir surauktos kaktos nepakako, kad į ją imtum žiūrėti kaip į kažką daugiau nei tik nervingą, baisiai erzinančią ir kompleksuotą aktorę. Berods, H. McCoy knygoje, Glorijai priskirta kančia, daugelio to meto žmonių jauseną atspindinčios egzistencinės problemos ar nuoširdaus mąstymo apie mirtį, kaip apie išsigelbėjimą, idėja vargiai buvo peduota žiūrovui.

Taip pat keistokai atrodė jos parterio Roberto pretenzijos „į gylį“, pavyzdžiui, kai per blogai uždengtą langą bandyta pamatyti saulę ar nuolat nei iš šio, nei iš to imant kalbėti apie jo išsvajotąją jūrą (amžinybės ir nepajudinamumo metaforą). Taip, tai – egzistencinė istorija, bet kartais trūko pagrindimo, kodėl vienas ar kitas herojus elgiasi būtent taip, arba kitaip. Labiausiai savo vaidybine maniera įtikino A. Čerskytė ir Z. Pakštaitis. Tiesa, jų įkūnijami personažai nebuvo tokie daugiasluoksniai kaip Glorijos ar Roberto.

Veiksmas plėtojamas trumpai sustojant prie dalyvių bėdų, tačiau į jas per daug nesigilinama. Tai  nustumiama į antrą planą, kad tik, dievaži, nesutrukdytų siekti svarbiausio tikslo – įveikti kasdienes lenktynes. Net po spektaklio kulminacijoje, kai Glorija vos nenusižudo, lauktas spektaklio lūžis neįvyko. Pratrūkus ir galiausiai apsikeitus keletu nuoširdžių minčių ir prisipažinimų, niekas nepakeitė. Vos paskelbus lenktynių pradžią, visi sunkumų draskomi herojai, grįžo į šią alinančią beprasmybę. Gali praregėti, bet ko vertas praregėjimas, jei skrandis tuščias, tiesa?

Ar verta eiti į šį spektaklį? Jei vertinate meistriškumą ir vaidinimo atžvilgiu esate perfekcionistai, matyt, reikėtų rinktis kitą spektaklį.

Bet jei Jums labiau imponuoja aktorių nuoširdumas, „Nuvaryti arkliai“ – geras pasirinkimas. Spektaklis pulsuote pulsuoja energija bei emocijomis, priverčia įsijausti, „susidraugauti“ su personažais, o kartu leidžia geriau suvokti, kodėl 1929-1933 m. ekonominė krizė JAV vadinta „Didžiąja depresija“.

teatrai

http://www.teatrai.lt/nuvarytus-arklius-nusauna-tiesa.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on kovo 15, 2016, in Kultūra and tagged , , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: