M. Pakalnis: Vilniuje yra apie 500 ha nevykusiai išnaudojamų teritorijų

nuotraukaAtsakomybę už sostinės veidą perima naujai išrinktas vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis. Jo ambicijos Vilniui didelės, nors jis pripažįsta, kad įsisenėjusių problemų greitai išspręsti nepavyks.

– Kokie yra svarbiausi Jūsų, kaip naujojo vyriausiojo architekto, planai Vilniui?

– Kuriant miestą, negali būti vienvaldžio diktatoriaus, tačiau aš norėčiau, kad kiekviena miesto dalis išgrynintų savo charakterį, taptų savita.

Kitas dalykas: miestai pirmiausia yra viešųjų erdvių sistema, pastatai seka tik po to. Sutvarkytos, rišlios viešosios erdvės teikia daug patrauklumo. Taip pat reikia koncentruotis į sovietmečiu statytų daugiabučių rajonus. Kol kas net nekalbama, ką su jais daryti. Ką gi turime? Dauguma praturtėjusių jaunų žmonių iš tokių rajonų bėga į individualius namus. Paprasta: jei pakilus socialiniam statusui, išsikraustoma, reiškia ten formuojasi socialinių problemų židiniai.

Taip pat bandysiu suteikti daugiau atsakomybės miesto seniūnijų architektams. Vyriausiasis miesto architektas negali būti atsakingas už kiekvieno Vilniaus pastato lango rėmo spalvą.

Kai projektų derinimas buvo perkeltas į elektroninę erdvę ir užtenka sudėti atitinkamas varneles, galima net į patį projektą nepažvelgti. Visgi mikrorajonams reikia architektų, žinančių apie kiekvieną savo kuruojamos teritorijos kioską, gatvės kampą, suoliukų dizainą, dviračių takų tinklą bei kitką ir jaučiančių asmeninę atsakomybę, kad viskas būtų tinkama. Deja, dabar padėtis kitokia: jei, vertinant projektą, žiūrima per „Google Street View“ į tai, kas buvo prieš kokius penkerius metus, nėra gerai. Taigi, sieksiu, kad vietos architektai išgrynintų strategiją, kaip turėtų vystytis Verkiai, Fabijoniškės ar Antakalnis. Politikai, su kuriais teko apie tai kalbėtis, sutiko, kad tai būtų racionalu.

Taip pat man svarbus vietinių bendruomenių įtraukimas. Kai supranti, ko reikėtų kiekvienam mikrorajonui, kai žinomos plėtros kryptys, jau galima mąstyti, kaip įtraukti jas į diskusijas, apie tai, ko norėtų patys gyventojai. Vis dar būna taip, kad imamas vykdyti verslo projektas ir kyla triukšmas, jog kažkas kažkam nepatinka. Pritrūksta aiškumo: bendruomenės turi iš anksto žinoti, kas planuojama.

Deja, Vilniaus miesto plėtros politika iki šiol nebuvo pakankamai aiški. Turėtų būti išgryninti konkretesni tikslai. Apskritai dabar miesto plėtros iniciatyvą yra perėmęs verslas, nors plėtros politiką turi formuoti savivaldybė.

– Vilniuje, net patraukliausiose jo dalyse, yra daug tuščio arba menkaverčiais pastatais apstatyto ploto: apleisti namai, senos gamyklos su aplinkinėmis teritorijomis ir kita. Nepaisant to, miestas nenustoja plėstis, kas reiškia didesnes sąnaudas infrastruktūrai įrengti bei palaikyti, sudėtingesnį susisiekimą bei daug kitokių nepatogumų. Koks vertinate tokią situaciją?

– Dalis to yra paveldas ir šie pastatai turės išlikti, kita vertus, rengiant Vilniaus miesto bendrąjį planą, akivaizdžiai pamatėme, kad Vilniuje yra net apie 500 ha tokių teritorijų. Jei jas sugebėtume efektyviai panaudoti, miestui nereikėtų plėstis nė vieno papildomo hektaro visą dešimtmetį. Tada mums visiems mažiau kainuotų vandens tiekimas, viešasis transportas ir kita. Jei gyventojų daugėtų, viskas būtų gerai, bet, jei jų mažėja, o miestas vis tiek plečiasi, išlaidos auga: gyventojai tampa vis labiau priklausomi nuo nuosavo automobilio, reikia tiesti daugiau kelių ir šaligatvių, statyti automobilių stovėjimo aikštelių… Negalima drausti žmonėms keltis už miesto, nors yra valstybių, kur tai stabdoma (tarkim, Anglijoje už Londono ribos negalima statyti individualaus namo).

Beje, Europos Komisija kaip tik rengia gaires, kad nuo šio amžiaus vidurio tokia miestų plėtra ES taptų negalima. Jei norėsime statyti daugiau pastatų, tai darysime viduje ir tankinsime miestą.

Didelė tokių neefektyviai naudojamų teritorijų bėda yra fragmentuota nuosavybė, kitaip tariant, tai, kad nuosavybė priklauso keletui savininkų. Neturime mechanizmų šiam turtui konsoliduoti, nebent vienas iš jų nuspręsta viską supirkti iš kitų.

Užsienio šalių patirtis rodo, kad viešos struktūros efektyvesnės jau vien dėl to, jog atsiranda galimybių kompensuoti paimtą turtą. Jeigu miestas paskelbia prioritetinį projektą, žaidimo taisyklės keičiasi ir reikalai gali judėti greičiau. Tiesa, pirma reikia padirbėti su įstatymais, planuoju teikti pasiūlymų dėl šios problemos sprendimo.

– Ką manote apie garsiąsias Šnipiškes ir kokią ateitį prognozuotumėte šiai vietai?

– Mūsų paveldosauga paremta draudimais. Protingai besielgiančių valstybių paveldosauga paremta ne tik draudimais, bet ir parama. Nepaneigsi, kad dalis ten išlikusių pastatų vertingi (pavyzdžiui, abipus Giedraičių gatvės). Jei bandysime spręsti problemą draudimais, tie pastatai anksčiau ar vėliau tiesiog supus ar sudegs. Sakyčiau, jei vertingas pastatas rekonstruojamas pagal savivaldybės, saugančios Šnipiškes, nustatytą programą, gyventojas turėtų gauti tam tikrą paramą. Turime aiškiai pasakyti, kurios teritorijos turi būti išsaugotos, ir skirti tam lėšų. Jei neišgalime to padaryti, kam tada išvis bandyti kažką išsaugoti? Jei nieko nesiimsime, per 20-30 metų paprasčiausiai nebeliks, ko saugoti.

Šnipiškės keičiasi, tačiau lėtai. Būsto kainos aukštos, nuosavybė fragmentuota, o ten gyvenantis problematiškas sociumas sunkiai traukiasi.

– Dažnai girdime kritikos, kad užsienyje dideli prekybos centrai dažnai statomi priemiesčiuose, o, štai, Lietuvoje jų pridygę net miesto centruose. Koks Jūsų požiūris į tai?

– Sakyčiau, šaukštai jau po pietų.

Į tai žiūrima skirtingai. Vienas požiūris siūlo iškelti didelius prekybos centrus už miesto ir jų nebeįsileisti. Taip dažniausiai elgiamasi tose šalyse, kur stiprus šeimos verslas, mėgstamos nedidelės parduotuvėlės, vyrauja tradicinė prekybos infrastruktūra. Pavyzdžiui, į miestus jų neįsileidžia olandai, vokiečiai, prancūzai… Tuo metu tose šalyse, kur dažnai būna blogas oras, žiemą itin šalta, o dienos palyginti trumpos (tarkim, Šiaurės šalyse), priešingai, prekybos centrus stengiamasi išnaudojami kaip patogias dengtas erdves. Pastebėkite, jie dažnai atlieka socialinę-kultūrinę funkciją ir neretai šis aspektas tampa jų tarpusavio konkurencijos dalimi, kai, tarkim, organizuojami įvairūs renginiai, kad pritrauktų šeimas.

Žinoma, baisuokliai prekybos centrai su didelėmis automobilių stovėjimo aikštelėmis iš tiesų turėtų stovėti užmiestyje, tokių centre pačiame mieste geriau vengti.

 

 

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on kovo 6, 2016, in Architektūra ir statyba, Interviu and tagged , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: