„Akloji dėmė“: galima ir kitaip

„Akloji dėmė“: galima ir kitaip2015-ųjų gale pristatytas naujas Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklis „Akloji dėmė“, kuriame į žmonių tikrovės suvokimo skirtumus gilinosi šokėjos Giedrė Kirkilytė ir Rūta Butkus.

Kritikuoti vieno žymiausio šalies šiuolaikinio šokio atstovo, choreografo ir pedagogo V.Jankausko darbą, atrodo, eretiška. Drąsos neprideda ir tai, kad jo apdovanojimų sąraše ir du Auksiniai scenos kryžiai (šokio spektaklis „Nuskendęs slėnis“ įvertintas už geriausią 2003-2004 m. choreografiją, o 2008-2009 m. V.Jankauskas pripažintas geriausiu choreografu už „Budėjimus“).

Be to, ne paslaptis, tai nėra dėkinga sritis. Matyt, mūsų kontekste kiekvienas naujas šiuolaikinio šokio spektaklis yra puiki žinia. Lietuvoje sudėtinga išugdyti tarptautinio lygio šokėjus, o ir dažnas iš nedidelio būrio tuo besidominčių žiūrovų nėra įpratęs tinkamai „skaityti“ tokių spektaklių. Tą puikiai iliustravo neseniai atliktas eksperimentas: scenoje šokę šokėjai padarė pertrauką ir pradėjo klausinėti auditorijos, kaip šie supranta tai, ką matė. Staigmena, staigmena – dauguma reginį interpretavo visai kitaip nei siekė parodyti menininkai.

Taigi, spektaklio pavadinimas „Akloji dėmė“ susijęs su mūsų akyse esančia vieta, kur regos nervas išeina iš tinklainės ir nėra regos receptorių, dėl ko savo regėjimo lauke nematome dalelės vaizdo, bet mūsų smegenys ją užpildo. Spektaklio kūrėjai klausia, ar mūsų gyvenimuose, ypač bendraujant su kitais, nėra panašių „aklųjų dėmių“, dėl kurių skirtingai suvokiame tikrovę, ir užpildome jas tuo, kuo mums patogiau.

Mintis gana įdomi, tiesa, dažnas žiūrovas tikriausiai ją suvokė tik perskaitęs informaciją, nes vien pagal tai, ką matai scenoje, iki tokios gilumos pats vargiai prisikasi. Sutikime, baltoje scenoje po tamsiais paltais pasislėpusios šliaužiojančios merginos gali simbolizuoti daug ką. Beje, panašūs vaizdai neseniai matyti toje pačioje scenoje, tik kitų kūrėjų. Apskritai viena iš šio 45 minučių pasirodymo savybių – neapleidžiantis jausmas, kad viskas jau kažkur matyta. Vis lauki, kol tave nustebins ar sukrės, atvers akis ar bent jau papiktins, bet taip ir išeini su prėsku skoniu burnoje. Nustebina nebent netikėtai atėjusi pabaiga. Atrodo, kad kažkas svarbaus taip ir liko neparodyta.

Nors kūrėjai žiūrovui, gink dieve, neturi visko pateikti ant lėkštutės, kartais norėtųsi gilesnio pagrindimo dėl vienokių ar kitokių raiškos pasirinkimų. Jei žiūrovas nesugeba interpretuoti to, ką mato scenoje, nebūtinai tai yra vien jo kaltė.

Vis dėlto nereikėtų suprasti, kad „Akloji dėmė“ – dėmesio nevertas kūrinys. Čia veikiau yra tas atvejis, kai žinai, kas jo kūrėjas ir apie jo ankstesnius darbus, ir nori nenori susikuri didelius lūkesčius, kurie šį kartą nepasiteisino. Paprastai tariant, V.Jankauskas neabejotinai gali geriau. „Akloji dėmė“ nebus minima tarp geriausių jo darbų.

Prie stipriųjų šio spektaklio pusių galima priskirti artistiškų šokėjų G.Kirkilytės ir R.Butkus pasirinkimą, kurių tipažo, judesių skirtingumas pabrėžia iš skirtingų perspektyvų žvelgiančių žmonių tarpusavio santykių įtampą.

Taip pat į spektaklį organiškai įterpiamos medijos. Žiūrovai scenoje ir juodai baltoje vaizdo projekcijoje paraleliai stebi dviejų toje pačioje vietoje viena su kita sąveikaujančių atlikėjų „tikroves“, kurios nebūtinai sutampa. Tuo tarsi siekiama priminti, kad pasaulis nėra objektyvi tiesa, o tik iš skirtingų požiūrio taškų žvelgiančiųjų vaizduotės vaisius. Net sunku pasakyti, kas turi didesnį emocinį krūvį, ar realiai šokantys kūnai, ar antrame plane „šokantys“ filmuoti vaizdai. Toks sprendimas stiprina vienišumo, santykių atšiaurumo, iš anksto užprogramuoto vienas kito nesupratimo įspūdį.

Kam patiks, o kam nepatiks šis šokio spektaklis?

Besitikintys įmantrios choreografijos, sudėtingų didelio fizinio pasiruošimo reikalaujančių triukų, pulsuojančios juslingos energijos turėtų rinktis kitą pasirodymą. Čia veikiau pamatysite daug vaikščiojimo, trūkčiojimo ir šiek tiek stumdymosi bei šliaužiojimo pasislėpus po paltu. Tuo metu į pirmąjį planą iškeliantiems idėją, mėgstantiems pasukti galvą interpretuojant šiuolaikinio šokio kalbą „Akloji dėmė“ puikiai tiks. Galų gale V.Jankauskas yra vienas svarbiausių šiuolaikinio šokio veidų Lietuvoje, todėl jo kūrybą verta sekti. Iš to galima nemažai spręsti apie lietuviškojo šiuolaikinio šokio tendencijas apskritai.

teatrai

http://www.teatrai.lt/%E2%80%9Eakloji-deme%E2%80%9C-galima-ir-kitaip.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on sausio 13, 2016, in Kultūra, Šokis and tagged , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: