Chemijos pramonė – minų ir galimybių lauke

Prieš 45 metus mineralines trąšas gaminusiame Kėdainių chemijos kombinate (dabar – „Lifosa“) meistru dirbti pradėjęs Jonas Dastikas įmonei vadovauja jau apie 15 metų. Per beveik pusę amžiaus jo akyse gamykla keitėsi nuo masinių darbininkų pravaikštų ir girtuokliavimo darbe iki tapsmo modernia ir pasauliniu mastu konkurencinga įmone. „Net braižiau grafiką, kaip mums sekasi. Linija nuolat kilo, kol galų gale tai mečiau, nes viršuje pritrūko vietos, kur brėžti“, – juokiasi J.Dastikas.

Bendrovės vadovas neslepia: lyginti trąšų ga­mybą sovietinės okupacijos metais su da­bartine yra tas pats, kas žigulius su mer­­­sedesu. Čia svarbiausia net ne technologinė pažanga. Anksčiau gamyklos darbuotojai vis­ką darė tarsi atbulomis rankomis, buvo nuolat skubama, nauji objektai statomi neištaisius klai­dų projektuose, juos skubėta paskelbti baig­tais net nebaigtus, todėl daug ką reikėdavo nuo­lat perdaryti. Fabriko valdymas buvo visai ki­toks – niekas nesistebėdavo, jei būdavo iš­kvie­čiama dirbti naktimis ar šventinėmis dienomis.

„Nors žmonių gamykloje tada dirbo daug, jų vis trūkdavo. Niekas per daug savo darbo vietos nevertino: netrūkdavo pravaikštų, girtavi­mo, ligos biuletenių, nors žinodavai, kad žmo­gus sveikas“, – prisimena J.Dastikas.

Atkūrus nepriklausomybę tokią gamyklą iš­tiko šokas – per trumpą laiką 100 proc. pagami­namos produkcijos teko nukreipti į Vakarų rin­kas. Susidūrus su konkurencija situacija ­bu­vo nepavydėtina. „Esant planinei ekonomikai nė nebuvo įdomu, kam gaminama, – mums bu­vo pasakoma, kur, ką ir kiek krauti“, – sako J.Dastikas.

Anuo metu netgi teko keletui mėnesių visiškai sustabdyti trąšų gamybą. Fabrikas buvo privatizuotas, vėliau akcininkai keitėsi. Dabar „Li­fosa“ priklauso Rusijos koncernui „Eu­ro­chem“.

Įmonė trąšas eksportuoja į maždaug 40 pa­saulio šalių ir turi filialų kitose šalyse. „Mūsų kom­panija jau pakankamai didelė ir pagal trą­šų pardavimą yra tarp ryškiausių Europos žaidėjų“, – didžiuojasi J.Dastikas.

Yra kuo didžiuotis ir įmonės darbuotojams – būtent ši bendrovė mokėjo didžiausius at­lyginimus Lietuvos pramonėje. 2013 m. vidutinė alga „Li­fo­so­je“ viršijo 1,5 tūkst. eurų.

Vienintelis iššūkis, kurio prisibijo viena svar­­biausių šalies įmonių, yra gipsas, tiksliau, netoli Kėdainių saugomi iš šalutinio gamybos pro­dukto – gipso supilti kalnai. Pasigirsta kal­bų, kad ir už tai „Lifosai“ norima įvesti papildomą mokestį. „Šito prisibijome, – prisipažįsta va­dovas, – tačiau jokie kiti iššūkiai negąsdina. Esa­me visa galva aukščiau už daugumą kitų to­kių pat kaip mūsų pasaulio įmonių.“

Chemijos pramonės eksportas auga

Ūkio ministerija tvirtina, kad chemikalų ir chemijos produktų gamybos sektoriuje pernai veikė 99 įmonės. Tai tik 0,1 proc. visų šalyje veikiančių nefinansinių įmonių. Tačiau vertinant pagal darbuotojų skaičių net keturios jų – didelės, o 14 – vidutinės. Chemikalų ir chemijos pro­duktų pramonės gamyba pernai siekė 1,8 mlrd. eurų, o tai 10,4 proc. visos apdirbamosios ga­mybos produkcijos. Šio sektoriaus bendroji pri­dėtinė vertė – 0,5 mlrd. eurų.

Chemijos pramonės, kurioje dirba 5014 žmo­nių, eksportas pernai siekė 1,1 mlrd. eurų.

„Chemijos pramonė yra viena svarbiausių šalies pramonės šakų. Taip pat reikėtų nepamirš­ti chemijos pramonės svarbos Klaipėdos uos­tui, geležinkeliams ir paslaugų teikėjams“, – pabrėžia Ūkio ministerijos Ūkio plėtros de­partamento direktorius Osvaldas Šmitas.

Kyla plastiko gamintojai

„Lifosa“ – viena iš tų chemijos pramonės įmo­nių, kurioms šiuo metu sekasi. Kaip sekasi kitoms šio sektoriaus gamykloms?

„Orlen Lietuva“ prieš kelerius metus buvo at­sidūrusi gilioje duobėje, „Achemai“ pakenkė val­džia, nes, nežinia kuo remdamasi, uždėjo jai prie­volę mokėti už Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Azotinių trąšų ga­mybai Lie­tu­voje apskritai sudarytos blogos są­lygos, o juk tokios gamyklos neiškelsi. Far­ma­cijos pramonei sekasi taip pat nevienodai, pa­vyzdžiui, kyla „Aconitum“ bendrovė, tačiau dau­guma kitų vais­tų ir maisto papildų gamintojų išgyvena ne ge­riausius laikus“, – pasakoja Pramonininkų kon­federacijos Ekonomikos ir finansų de­par­ta­­mento direktorius Sigitas Be­sagirskas.

Dvidešimt metų veikiančios bendrovės Plast­masės fabriko (Vilniaus r.) komercijos di­rektorė Eglė Nosevičienė savajam sektoriui taip pat įžvelgia puikių galimybių augti. Jos ma­­­nymu, kuo toliau, tuo plastiko pasaulyje bus nau­­dojama daugiau: „Dabar plastmasė gali pa­keis­ti viską – metalą, medį, gumą, stiklą. Net 3D spausdintuvai pasitelkia plastmasę spausdin­­dami namus.“

Kuriamos naujos plastiko rūšys, kurios pasižymi tokiomis pat savybėmis kaip metalas ir gali būti atsparios dideliems temperatūros po­ky­čiams, cheminės reakcijoms, yra ypač tvirtos, to­dėl iš jų galima gaminti automobilių, geležinke­lių bėgių, pabėgių, vagonų dalis.

Molėtų rajone veikiančios įmonės „Hoda“, vie­nos iš plastiko gaminių liejimo lyderių Bal­tijos šalyse, įkūrėjas ir direktorius Raimundas Gr­a­­žys pritaria nuomonei, kad tai, kas dar prieš dešimtmetį atrodė neįmanoma, tampa ka­s­­­­­­­dienybe: „Prieš 10–15 metų visi automobilio aušinimo sistemos vamzdeliai buvo metaliniai, o dabar jau gaminami iš plastiko. Taip pat daug kitų automobilių detalių, kurios anksčiau buvo iš metalo, gaminamos iš plastiko – net bu­fe­riai ar sparnai. Taip pigiau. Be to, tokias de­ta­­les nesunku  perdirbti, o metalas rūdija, reikia aukštakrosnių jam lydyti.“

99 proc. produkcijos į Europos šalis eksportuo­jančios „Hodos“ asortimentas – nuo pa­pras­čiausių namų apyvokos priemonių iki su­dė­tingų techninių detalių, pasižyminčių specifinė­mis sa­vy­­bėmis ir aukštais kokybės reikalavimais. Įmo­nė turi net 54 liejimo mašinas. Vis dėl­to R.Gra­žys nukerta, kad pagrindinis Lie­tu­vos konkurencingumo pranašumas tebėra pi­ges­nė darbo jėga. Pa­sak jo, modernumu nepakon­kuruosi, nes už­sa­­kovas reikalauja vienodos ga­minio kokybės tiek iš Lietuvos, tiek iš Vo­kie­tijos gamyklos.

Pramonininkas įsitikinęs – kylant atlyginimams Lietuvos konkurencingumas mažės, juolab kad šis sektorius reikalauja nemažai investicijų, įrenginiai brangūs: „Pati mažiausia liejimo mašina kainuoja per 30 tūkst. eurų, o didelių kainos gali siekti ir milijonus eurų.“

Todėl nieko nestebina, kad daug didžiųjų ša­lies įmonių, ne tik „Lifosa“, priklauso užsienie­­­čiams: „Orlen Lietuva“ – Lenkijos bendrovei, PET granulių gamykla „Orion Global Pet“ – Tai­­­­lando, o „Neogrupės“ savininkas – iš Uk­rai­­nos.

Kretingoje įsikūrusios bendrovės „Terekas“ vadovas Juozas Maksvytis įsitikinęs, kad konkuruoti galima ne vien kaina, bet ir išmokstant nu­spėti bei patenkinti sudėtingus klientų po­rei­kius. „Terekas“ gamina ne tik įvairią plastiko tarą, bet ir jos formavimo įrenginius bei di­džią­ją dalį įrangai reikalingų detalių, taip pat siū­lo gamybos kliento patalpose galimybę.

Jei klientai nenori įsigyti „Tereko“ įrangos, jiems gali būti suteikta galimybė ja naudotis sa­vo gamyklose. Tai labai sumažina logistikos ir dar­­bo išlaidas, sutaupo laiko, o svarbiausia – pa­­­deda būti patrauklesniems už konkurentus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on lapkričio 23, 2015, in Ekonomika and tagged , , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: