Įsisenėjusi karinių perversmų „mada“ Afrikoje

Burkina Faso drama truko vos savaitę. Rugsėjo viduryje įvykęs karinis perversmas išsikvėpė jau rugsėjo 24 d. ir pernai nuversto Burkina Faso prezidento Blaise‘o Compaoré šalininkai grąžino užgrobtą valdžią. Panašūs įvykiai nestebina – Afrikoje perversmai ne naujiena.

Burkina Fasas atkreipė į save pasaulio dėmesį, kai prezidento sargybos pulkas, vadovaujamas generolo Gilbert‘o Diendéré, sulaikė laikinąjį prezidentą Michelį Kafando ir ministrą pirmininką Isaacą Zidą, išvaikė parlamentą ir paėmė valdžią į savo rankas. Netrukus tai sukėlė didžiulius gyventojų protestus: jiems buvo iki gyvo kaulo įgrisęs prezidento posto net 27-erius metus neužleidęs B. Compaoré ir jie palaikė demokratinius pokyčius šalyje. Greitai pats Gilbert‘as Diendéré ėmė kartoti, kad šis karinis perversmas iš tiesų buvęs klaida, juolab kad pareikalavo žmonių gyvybių.

Daugiau nei pusė pasaulio karinių perversmų – Afrikoje

Per dvejus metus Burkina Fase įvyko du kariniai perversmai, tačiau anksčiau taip valdžia pasikeitė Egipte (2013), Centrinės Afrikos Respublikoje (2013), Bisau Gvinėjoje (2012), Malyje (2012), Nigeryje (2010), be to, visai neseniai nesėkmingai bandyta užgrobti valdžią Gambijoje (2014) ir Burundyje (2015).

Skaičiuojama, kad Afrikoje nuo 1960 m. (tada nepriklausomybę paskelbė didelė dalis žemyno šalių) įvyko apie du šimtus sėkmingų ir nesėkmingų karinių perversmų, nors, kita vertus, Sisteminės taikos centro (JAV) duomenimis, jų įvykdyta, buvo bandyta ar planuota įvykdyti kur kas daugiau – netoli keturių šimtų. Žvelgiant į pasaulį po 1960 m., Afrikai priklauso daugiau nei pusė pavykusių ir nepavykusių bandymų jėga pakeisti valdžią. Ši problema itin aktuali Vakarų Afrikos regionui.

Nors tai tendencija, apibendrinti visų perversmų priežastis būtų trumparegiška. Tarkim, Malis ir Bisau Gvinėja yra arti viena kitos, pučai čia įvyko vos kelių savaičių skirtumu, tačiau Malyje kariuomenė nuvertė daugiau nei dvidešimtmetį palyginti stabiliai veikiančią demokratinę sistemą, o Bisau Gvinėjoje nuo nepriklausomybės paskelbimo 1974 m. buvo tiek perversmų, kad nė vienas demokratiškai išrinktas prezidentas nėra išlaikęs savo posto visą kadenciją.

Vis dėlto tam tikrų svarbių bendrumų atrasti galima. Kaip teigia britų politologas Gabrielis Leonas, besispecializuojantis karinių perversmų klausimu, daug karinių perversmų įvyksta ne dėl ideologijos, išvešėjusios korupcijos ar daugybės socialinių problemų, kamuojančių Afrikos valstybes, o tiesiog dėl vietinių kariuomenių interesų. Jei valdžia nusprendžia nurėžti finansavimą kariuomenei, sumažinti jos įtaką, tikimybė, kad šią bus bandoma nuversti, gerokai išauga. Burkina Fasas – irgi vienas iš tokių pavyzdžių. Pietų Afrikos saugumo studijų centro vyresnysis tyrėjas Davidas Zounmenou antrina, kad perversmo iniciatorių lojalumas buvusiam prezidentui nėra esminis veiksnys. Kariškiams paprasčiausiai nepatiko reformos, kurias siekė diegti naujoji valdžia ir kurios būtų pakenkusios jų įtakai šalyje.

„Gerieji“ perversmai

Vis dėlto visų karinių pučų negalima lengva ranka priskirti tik prie chaosą keliančių ir besivystančių valstybių pažangai kenkiančių įvykių. Pasak dalies akademikų (pavyzdžiui, Nikolajaus Marinovo, Heino Goemanso, Claytono Thyne‘o, Jonathano Powello), kai kurie jų paskatina ilgai lauktus demokratinius pokyčius (ar atkuria nuslopintas tokio režimo užuomazgas) ir tampa reikalingu postūmiu veikiančiai daugiapartinei politinei sistemai atsirasti. Kitaip tariant, sėkmingas sukilimas atidaro duris galimybei įgyvendinti pokyčius, kurių negalėtų tikėtis nedrumsčiamu autokratinio valdymo metu.

Iš „gerųjų“ pavyzdžių dažniausiai minimi Malio ir Lesoto perversmai 1991 m., Nigerijos 1999 m., Gvinėjos 2008 m. ir aptarto Burkina Faso 2014 m., kai, atliepiant šalies gyventojų nuotaikas, buvo nuverstas minėtasis B. Compaoré. „Jei valstybėje įsitvirtinęs galingas diktatorius, jį vargiai išstumsi kitaip nei kariniu perversmu“, – įsitikinęs G. Leonas.

Juolab kad „amžini prezidentai“ niekur nenori trauktis. Čia pastebima ir naujų pavojaus ženklų: 2000–2015 m. net 15 Afrikos valstybių prezidentų savo naudai stengėsi pakeisti Konstitucijos nuostatas, apribojančias renkamų prezidentų kadencijų skaičių. Šviežiausias pavyzdys yra nepaisant gyventojų protestų trečiai kadencijai iš eilės perrinktas Burundžio prezidentas Pierre‘as Nkurunziza, kuris, ironiška, vadovauja politinei partijai „Demokratijos gynimo nacionalinė taryba“. Taip pat to siekia Kongo Demokratinės Respublikos, Ruandos politiniai lyderiai. Galima laukti, kad tokia praktika prives prie gyventojų nepasitenkinimo, protestų ir naujų pučų ateityje.

„Nulis tolerancijos“, bet perkalbėti galima

Mokslininkai C. Thyne‘as ir J. Powellas gina poziciją, kad sėkmingi perversmai palankūs demokratiniams pokyčiams, nes naujieji politiniai lyderiai, norėdami įtvirtinti savo teisėtumą ir paskatinti ekonomikos bei gerovės kilimą, yra linkę nieko nelaukdami diegti radikalesnes reformas. Savo ruožtu Alexanderis Noyesas pateikia įdomią įžvalgą, kad gal būtų ir daugiau sėkmingų greitesnių perėjimų prie demokratiškesnės sistemos, jei ne įprasta tarptautinių veikėjų (atskirų valstybių, įvairių tarptautinių organizacijų) politika smerkti tokio pobūdžio valdžios pasikeitimą ir stabdyti bendradarbiavimą. Juk kartais kariuomenės įsikišimas aiškiai atliepia šalies gyventojų valią ir padeda išstumti nepajudinamus uzurpatorius. Net kone visą žemyną vienijanti Afrikos Sąjunga, geriausiai susipažinusi su kontekstu, didžiuodamasi skelbia absoliučią netoleranciją perversmams.

Tiesa, laviruoti įmanoma. Daug kas politikoje priklauso nuo interpretavimo, todėl karinis perversmas Egipte, kai buvo pašalintas tuometinis prezidentas Mohamedas Mursis (esą nesusitvarkantis su politine krize ir artėjantis prie autokratinio valdymo), tapo „geru“ perversmu, o pernykštis perversmas Burkina Fase pasitiktas kone su džiaugsmu.

Kita vertus, kaip įtakingame tarptautinių santykių žurnale „Foreign Affairs“ publikuotame straipsnyje rašė Bardo koledžo politikos mokslų profesorius Omaras Encarnaciónas, optimizmu trykšti neverta, nes net „geri“ perversmai, neva pasitarnaujantys demokratijai, kaip tik ją diskredituoja ir neretai trenkia kitu galu. Pavyzdys – kad ir minėtasis perversmas Egipte. Remiantis Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, prieš tai 40 proc. šalies gyventojų skurdo, o po jo šis rodiklis išaugo iki 50 proc., sekė skaudus maisto, degalų ir kitų reikalingų gėrybių trūkumas. Be to, nuo vilko užšokta ant meškos – naujasis režimas pasirodė esąs itin engėjiškas. Daug užsienio įmonių paliko šalį, turizmo srautai gerokai sumažėjo.

„Čia Tocqueville‘io aprašyta pilietinė bendruomenė nuėjo į kraštutinumą; užuot kantriai ir apdairiai dirbusi, kad pagerintų demokratijos būklę, ji tampa pikta, nerami ir ima planuoti staigų ir radikalų politinį pokytį“, – paradoksą pastebi O. Encarnaciónas.

Kita vertus, H. Goemanso ir N. Marinovo tyrimas parodo aiškią tendenciją, kad „naujieji“ kariniai perversmai (po 1991 m.) kur kas dažniau baigiasi sėkmingai. Straipsnyje „Kariniai perversmai ir demokratija“ jiedu pateikia lyginamąją statistiką, kad 1945–1990 m. tik po maždaug 7 proc. karinių perversmų vyko rinkimai (būtina demokratijos sąlyga), o 1991–2006 m. tokių jau buvo net trečdalis.

Tiesa, nors skaičiai iškalbingi, sunku ginčytis su „Premium Times“ (Nigerija) politikos apžvalgininko Jibrino Ibrahimo logika: „Demokratijos ateitis negali priklausyti nuo kariuomenės. Tai turi nulemti žmonės ir jie turi veikti laikydamiesi demokratijos principų, pasikliaudami įstatymų viršenybe ir Konstitucija.“

Ar įmanoma sumažinti karinių perversmų riziką?

Kol kas kariniai perversmai Afrikos valstybėse išlieka (ir tikriausiai dar ilgai išliks) realia grėsme. Viena iš dažniausiai minimų priežasčių, galinčių sumažinti šią riziką, – brandžios pilietinės visuomenės susikūrimas. G. Leono nuomone, vieningai ir kryptingai veikianti pilietinė bendruomenė yra tas veikėjas, kuris ateityje sugebės lemti greitesnius pokyčius ir atsvers kariuomenių įtaką. Žinoma, matyti aiškios to sąsajos su skurdu, korupcijos lygiu, taip pat pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimu, vadinasi, galima tikėtis, kad bendrai situacijai Afrikoje taisantis toks radikalus valdžios pasikeitimas sulauks vis mažiau palaikymo.

***

Sėkmingų karinių perversmų Afrikoje skaičius

1960–1970 m. – 21

1970–1980 m. – 19

1980–1990 m. – 20

1990–2000 m. – 17

2000–2010 m. – 6

Šaltinis: Sisteminės taikos centras

http://geopolitika.lt/?artc=7585

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on lapkričio 4, 2015, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: