Tekstilės apsukas stabdo demografija

Dauguma Lietuvos tekstilės gamyklų yra pastatyta sovietų okupacijos metais, tačiau yra ir tokių išimčių, kaip Panevėžio „Klasikinė tekstilė“. Prieš 25-erius metus Alevtina ir Rimantas Baumilai įkūrė siuvyklą, kurioje dirbo du žmonės. Šiandien „Klasikinė tekstilė“ yra solidi gaminių iš lino bendrovė su 300 darbuotojų, žinoma ir Prancūzijoje.

Prieš ketvirtį amžiaus būta tik žinių ir didelio noro. Ponia Alevtina buvo tekstilės inžinierė technologė, o jos vyrui Rimantui, kažkada atsisakusiam minčių apie tekstilės studijas dėl tuo metu itin perspektyvia laikytos elektronikos inžinerijos, tai taip pat buvo artima. Jo mama ir teta buvo audėjos, be to, keturios ar penkios giminės kartos augino linus, todėl toks darbas buvo ir artimas širdžiai. „Taigi gyvenimas mane privertė grįžti prie tekstilės“, – juokauja dabar R.Baumilas.

Pradžia – kelios siuvimo mašinos

Kurdami siuvyklą Baumilai net slapčiausiose svajonėse neįsivaizdavo, kad jų įmonė taps solidžia tekstilės gamintoja. Pradėję nuo kelių siuvimo mašinų, jie tiesiog pirkdavo audinių, pasiūdavo, ko reikia, ir parduodavo. Sutuoktinių planas buvo dirbti tarsi agentūrai, tarpininkaujančiai tarp gamintojų ir didmenininkų, jie galvojo kurti kolekcijas, ieškoti joms rinkų, rinktis užsakovų užsakymus ir dėl jų įvykdymo bendradarbiauti su dideliais fabrikais.

Tačiau pradžia buvo duobėta, todėl po truputį visus procesus teko perimti į savo rankas. Dideli fabrikai, iš kurių tikėtasi kokybiško ir laiku atlikto darbo, labai abejingai žiūrėjo į kontraktus su iš kažkur išdygusiais šios rinkos naujokais ir į savo susitarimo dalį neretai pažiūrėdavo atmestinai.

„Pabandėme atlikti vieną užsakymą su didele įmone, bet pamatėme, kad darbo kokybė prasta, užsakymas įvykdytas pavėluotai, dėl to praradome potencialų užsakovą, kitą kartą mums apskritai sugadino audinį, todėl buvome priversti steigti didesnę gamyklą, kad bent smulkesnius užsakymus galėtume padaryti patys“, – pradžią prisimena R.Baumilas.

Dėl didesnių užsakymų vis tiek teko kalbėtis su pajėgesniais fabrikais, su kuriais ir toliau vis pasitaikydavo nesklandumų, todėl „Klasikinė tekstilė“ pradėjo plėstis, pirko vis daugiau siuvimo mašinų, persikėlė į didesnes patalpas.

Netrukus panevėžiečiai pamatė, kad jiems reikia ir daugiau bei įvairesnių audinių, todėl įkūrė mažą audyklą, o, kai šios nebeužteko, įsteigė didesnę. Po kurio laiko pasitarę su partneriais ėmė ieškoti būdų, kaip imtis tekstilės apdailos. Kai 2002-2003 m. pasitaikė proga iš Nyderlandų palyginti pigiai nusipirkti plovimo, džiovinimo ir dažymo įrengimų, „Klasikinė tekstilė“ pradėjo užsiimti tikrai rimta gamyba. Galiausiai įmonės asortimente atsirado linininių drabužių, dekoratyvinių audinių, patalynės, namų ir interjero tekstilės.

Starto nuo nulio minusai ir privalumai

Startas nuo nulio turėjo ne tik minusų, bet ir privalumų. Kadangi naujos įmonės neslėgė praeities palikimas, nereikėjo nieko modernizuoti, o buvo galima iškart pradėti nuo pažangios įrangos ir orientuotis tik į eksportą. Tiesa, ir baimių netrūko. Rinkoje į juos šnairavo, be to, šalia vienas po kito bankrutavo rimti tekstilės fabrikai.

„Antai Kaunas visada buvo tekstilininkų miestas. Čia telkėsi aprangos ir tekstilės įmonės, tačiau daug jų išnyko, nes buvo skirtos tik Sovietų Sąjungos rinkai, o prisitaikyti prie naujų sąlygų nesugebėjo. Sovietų Sąjungoje dalis didelių fabrikų savo produkciją, jei tik taip galima pasakyti, „realizuodavo“, bet ne parduodavo, viskas buvo gaminama pagal planą ir beveik niekas kontaktų su užsieniu nemezgė, – tekstilės ir aprangos sektoriaus sunkmetį prisimena R.Baumilas. – Iškart po perėjimo į laisvąją rinką tokie fabrikai buvo atkirsti nuo pirkėjų, o netrukus jie jau neturėjo iš ko mokėti algų ir teko užsidaryti.“

Rūbų siuvimo ir pardavimo įmonės „Lelija“ generalinė direktorė Genė Zaveckienė, jai vadovaujanti nuo nepriklausomybės atgavimo, pažymi, kad, kalbant apie dabartinį Lietuvos aprangos ir tekstilės sektorių, iš esmės reikia kalbėti apie jo likučius. Anksčiau šio sektoriaus svarba šaliai buvo kur kas didesnė, kažkuriuo metu tekstilė buvo likusi vienu pagrindinių Lietuvos pramonės sektorių.

„Ilgai priklausėme didžiulei Sovietų Sąjungos rinkai ir čia lietuviška tekstilė buvo užsitarnavusi gerą vardą. Kai tapome laisvi, durys į šią mums įprastą rinką užsidarė, o tuo metu alternatyvios Europos, Amerikos rinkos buvo pripildytos kokybiškų tekstilės gaminių. Negana to, tada Europos gamyba kėlėsi į Kiniją, Indiją, kitas pigias Rytų šalis ar Turkiją ir didžiosios lietuviškos tekstilės įmonės negalėjo konkuruoti su jų pigia gamyba, žaliavomis ir audiniais“, – pasakoja ilgametė vadovė.

„Lelijai“ pasisekė. Dar Michailo Gorbačiovo valdymo laikais už Sovietų Sąjungos pinigus įmonė įsigijo daug tuo metu modernios technikos ir optimizavo daug procesų. Kai Rytų rinka užsidarė ir prasidėjo sudėtingi laikai, apie „Leliją“ žinojo įmonės, anksčiau teikusios joms įrengimus. Būtent per tiekėjus jų šalyse sužinojo, kad, štai, yra tokia lietuviška už mažesnius kaštus nei Vokietijoje ar Prancūzijoje kokybiškai drabužius galinti gaminti įmonė. „Apie mus iš lūpų į lūpas sužinoję užsienio įmonių atstovai, mus susirado patys. Atvažiavo apsižiūrėti ir netrukus ėmė teikti užsakymus gamybai“, – sėkmę prisimena G.Zaveckienė.

Gerą tuometinį kokybės ir gamybos kaštų santykį, viliojusį užsienio verslininkams, akcentuoja ir jau bene šimtmetį istorijos skaičiuojančios „Spartos“ generalinis direktorius Zenonas Petras Janavičius: „1992-aisiais nuvažiavome į tekstilės parodą Stokholme, Švedijoje. Prieinu prie vienos kompanijos atstovų, užkalbinu juos, kad esu iš Vilniaus, Lietuvos ir kad mes taip kojines gaminame. Man atsako, kad, jei atvykome iš buvusios Sovietų Sąjungos, vadinasi, esame atsilikę. Taip visai nesijaučiau – juk Sovietų Sąjungoje buvome vieni geriausių kojinių gamintojų. Laimei, turėjau gaminių pavyzdžių, parodžiau, apsikeitėme adresais. Į Lietuvą grįžau penktadienį, o tos įmonės valdyba pirmadienį jau buvo „Spartoje“. Jie nusprendė čia perkelti gamybą. Anuo metu jiems mezgėme 2 mln. porų kojinių.“

Sektoriaus prognozės optimistiškos

Nors nepriklausomos Lietuvos istorijoje aprangos ir tekstilės sektorius išgyveno ne vieną kataklizmą, jis ne tik išliko, bet ir sustiprėjo. Prognozės taip pat optimistiškos, juolab, kad, kaip pabrėžia inovatyvios kompanijos „Ominteksas“ pirkimų direktorius Vydas Damalakas, mūsų gamintojai Europoje turi gerą reputaciją, palengvinančią darbą.

Tuo metu, pasak Lietuvos aprangos ir tekstilės asociacijos (LATIA) direktoriaus Lino Lasiausko, ES Lietuva atrodo gerai. Žvelgiant į tokius rodiklius, kaip produktyvumas, kuriama pridėtinė vertė ir sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius, net pagal absoliučius skaičius atsiduriame per vidurį, o pagal santykinius rodiklius patenkame į šios srities lyderių „penketuką“.

Ne viename regione, kur yra įsikūrusios tokios lengvosios pramonės įmonės, jos į viršų tempia to krašto ekonomiką. Puikūs to pavyzdžiai – „Utenos trikotažas“ Utenoje ar „Šatrija“ Raseiniuose.

Žinoma, netrūksta ir problemų, kur reiki pasitempti. Nors mūsų gaminamos produkcijos kokybė palyginti aukšta, turime bėdų su tokiais „minkštaisiais“ įgūdžiais, kaip pardavimai, rinkodara, produkto vystymas ar dizainas.

Tam yra paaiškinimas: ilgą laiką buvo taip (o ir dabar yra), kad tiesiog atlikdavome kitų prekės ženklų užsakymus, kur dizaino ar pardavimų gebėjimai paprasčiausiai nebuvo reikalingi. „Visgi paskutiniu metu ryškėja tendencija, kad didžiausia pridėtinė produkcijos vertė slypi būtent „minkštojoje“ dalyje“, – įsitikinęs L.Lasiauskas.

Ūkio ministerijos Pramonės politikos skyriaus vedėjas Vaidas Gricius dėsto, kad šiuo metu šio sektoriaus (tekstilės gaminių, odos ir odos dirbinių gamybos ir drabužių siuvimo) bendroji pridėtinė vertė siekia 1,57 proc. bendrojo vidaus produkto. Pernai mūsų tekstilės gaminių gamybos įmonių pagaminta produkcija sudarė 2,3 proc., o drabužių siuvimo įmonių – 2,7 proc. visos šalies apdirbamosios gamybos įmonių pagamintos produkcijos vertės.

„2012-aisiais tekstilės įmonių parduota pramonės produkcija siekė 357 mln. eurų, o 2014-aisiais sektoriaus produkcija išaugo iki 392 mln. eurų. Tuo metu drabužių siuvimo įmonių pagaminta pramonės produkcija 2012-aisiais siekė 411 mln. eurų ir 9,9 proc. atsiliko nuo prieškrizinio rezultato, tačiau jau 2014-aisiais šio sektoriaus pagamintos produkcijos vertė 3,1 proc. viršijo 2008 metų lygį“, – vardija V.Gricius.

Šių metų pradžios duomenimis, šalyje veikė 197 tekstilės pramonės įmonės ir 648 drabužių siuvimo įmonės. Tekstilės įmonėse dirbo 7,7 tūkst. darbuotojų (apie 0,9 proc. visų šalies įmonėse dirbusių darbuotojų), o drabužių siuvimo įmonėse dirbo 19,9 tūkst. darbuotojų (maždaug 2,3 proc. darbuotojų).

Specialistas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos tekstilės ir aprangos pramonė ilgus metus kūrusi klasikinius produktus, pradeda investuoti į naujų prekinių ženklų kūrimą bei šiuolaikinį dizainą ir yra vienas iš daugiausiai eksportuojančių šalies pramonės sektorių (iš viso eksportuoja apie 81 proc. pridukcijos, pernai eksporto apimtis pasiekė 1,3 mlrd. eurų).

Pasiklausius apie mūsų aprangos ir tekstilės įmones, daug kas primena mokslinę fantastiką, nors ekspertai patikina, kad netolimoje ateityje pamatysime dar ne to.

Pavyzdžiui, Garliavoje įsikūrusios inovatyvius gaminius kuriančios „Garlitos” vadovas Juozas Martikatis pasakoja, kad šiais laikais drabužiai gali būti ne tik patogūs ir ilgalaikiai, bet prireikus ir saugoti nuo bakteriologinio pavojaus, radiacijos, geltonojo drugio ar maliarijos, o taip pat „pamaitinti“ reikalingais vitaminais. „Garlita“ pati tokius kuria.

J.Martikaitis paaiškina, kad kai kurie jų gaminami drabužiai yra prisotinti D, E vitaminais ir toks jų efektas išlieka iki 60 gaminio skalbimų.

„Veikimo principas – nanotechnologijos. Mažytės mikroskopinės dalelės „įkabinamos“ į apvalkalą, tada gaminamas verpalas, iš kurio bus daromas konkretus gaminys. Taip pagamintas gaminys bus pilnas mažučių vitamino kapsulių, kurios reaguodamos su žmogaus prakaitu, iš lėto paleis vitaminą ir žmogus jį įsisavins per odą, – aiškina jis. – Tokie drabužiai gaminami tiems, kurie negali būti saulėje, jos pasiekti, sakykime, povandeninių laivų jūreiviams. Jie kartais po vandeniu turi išbūti apie šešis mėnesius, per kuriuos iš saulės negaus vitamino D. Aišku, būtų galima vitaminą gerti tabletėmis, bet, kadangi povandeniniame laive svoris labai ribotas, o tablečių reikėtų paimti 160-180 žmonių komandai, šitaip patogiau.“

Tuo metu gaminami drabužiai, turintys saugoti nuo geltonojo drugio ar maliarijos, sukelia jiems „karštų kojelių efektą“ ir taip juos atbaido. Uodas, nutūpęs žmogui ant odos įšvirkščia nuskausminamųjų ir kraują skystinančių medžiagų. Jos reaguoja su atitinkamu cheminiu elementu, įterptu į atitinkamą gaminį, ir uodas pasijaučia taip, kaip žmogus basomis užlipęs ant įkaitintos geležies. Žinoma, jis skrenda nuo karščio ir po kurio laiko numiršta.

Tokių specialių inovatyvių gaminių vartotojai pirmiausiai yra kariai ir specialiųjų tarnybų darbuotojai.

„Naujausios technologijos visada pirmiausia pasiekdavo karo pramonę ir tik po kurio laiko ateidavo į civilių gyvenimą. Visgi, tai aktualu ne tik kokiems nors kariams, siunčiamiems į tolimus kraštus, bet ir mūsų žvejams, medžiotojams ar grybautojams, kad nekąstų uodai ar nuo erkių neužsikrėstų erkiniu encefalitu“, – teigia „Garlitos“ generalinis direktorius.

Daug produkcijos 200 darbuotojų įdarbinanti ir su mokslo ir tyrimų įstaigomis aktyviai bendradarbiaujanti įmonė kuria pati pagal suformuluotas užduotis. 98 proc. visos produkcijos (pridėjus ir įprastų madingų drabužių gamybą) „Garlita“ eksportuoja į užsienį, bet net ir tarptautinėse rinkose dėl savo išskirtinumo beveik nesusiduria su konkurentais.

Pasak Tekstilės instituto mokslo darbuotojos dr. Audronės Sankauskaitės, mūsų įmonės tikrai seka pasaulines tekstilės naujoves ir greitai perima pažangias technologijas. Iš tokių ji mini „Neaustimą“, „Tributum“, „Klasikinę tekstilę“, „Garlitą“, „Audimą“, „Utenos trikotažą“, „Omniteksą“, „Žlugtą“ ir kitas, tačiau kartu pabrėžia, kad jau seniai baigėsi tie laikai, kai tokius dalykus buvo galima susekti. Šiuo metu kuriasi tiek įvairiausių aprangos ir tekstilės įmonių, kad visko susekti neįmanoma. Daugybę buvusių aprangos ir tekstilės fabrikų ėmė keisti smulkesnės, lankstesnės ir inovatyvesnės įmonės.

„Norime tekstilėje naudoti ir plazmines, ir nanotechnologijas, ir elektroverpimą, kai sukuriami kelis tūkstančius kartų už žmogaus plauką plonesni pluoštai. Tekstilėje vyksta daigybė inovacijų, tiesiog jos daug kainuoja“, – apibendrina A.Sankauskaitė, nors sutinka, kad šis sektorius tikriausiai vis vien išliks imlus žmogaus rankų darbui.

Tuo metu Lietuvos pramoninkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas nėra toks optimistiškas. Jo nuomone, visgi apie du trečdalius aprangos ir tekstilės įmonių dar nepakankamai pažangios.

„Jos gyvena parduodamos nelabai brangų produktą ir labiausiai konkuruoja darbo jėgos kaina su šalimis, prieš kurias laimėti sudėtinga. Reikėtų keisti savo veiklos principus ir pradėti orientuotis į inovatyvesnį produktą arba patiems vystyti savo prekės ženklą. Blogiausiu atveju bent orientuotis į turtingesnes rinkas, pavyzdžiui, Skandinavijją, kur galima daugiau uždirbti iš darbo jėgos pardavimo“, – sako ekspertas.

Dėl pasikeitusios padėties Kinijoje mūsų užsakymais neužvers

Jau kuris laikas Kinijoje vyksta rimti pokyčiai, darantys vienokią ar kitokią įtaką globaliai ekonomikai. Galbūt jai tampant ne tokiai patraukliai dalis aprangos ir tekstilės sektoriaus užsakymų grįš į Europą?

S.Besagirskas skeptiškai žiūri į tokias puoselėjamas viltis. Negalima pamiršti, kad Lietuva ir Tolimieji Rytai orientuojasi į skirtingus vartotojus. Tarkime, Bangladešas vadinamas „didžiausia pasaulio siuvykla“ orientuojasi į dideles partijas. Net pasiryžus konkuruoti dėl didelių partijų, mūsų siūloma kaina vis vien būtų gerokai didesnė ir mažiau patraukli.

Kita vertus, prekių ženklams, nesiorientuojantiems į tokias stambias partijas arba dažniau atnaujinantiems savo kolekcijas, Baltijos šalys ar Lenkija iš tiesų galėtų būti idealus variantas. Esame patikimi ir užsakymai užsakovą pasiektų greitai.

Yra dar vienas mums palankus aspektas: didelei daliai išsivysčiusių valstybių, ypač skandinavams, vis svarbiau tampa ne tik kokybė ar kaina, bet ir tai, kaip produktas pagamintas, kokios buvo darbo sąlygos, ar įmonė socialiai atsakinga, nori, kad būtų naudojamos „žaliosios“ technologijos ir panašiai: „Azijoje to pasiekti neįmanoma. Net jei jie užkabins tokią etiketę, nuvažiavus pamatysite, kad tuo nė nekvepia, ką jie deklaruoja. O pas mus skandinavai gali per kelias valandas atkeliauti lėktuvu, patys viską patikrinti ir apsispręsti, ar pirkti, ar ne.“

Kita vertus, Azijoje gaminiams egzistuoja kitokie kriterijai. Kadangi priklausome ES, mums galioja kur kas reiklesnės taisyklės ir standartai. „Skaičiuota, kad vienam drabužiui taikytina apie 15-16 reikalavimų, ko Azijos šalyse nėra. Tai iškelia kainą, bet užtikrina geresnę kokybę. Mūsų gamybos segmentas kitoks, nes mes orientuojamės į vidutinės ir aukštos klasės gaminius bei pajėgesnius pirkėjus“, – didelių vilčių nepuoselėja ir L.Lasiauskas.

Tuo metu Raseinių įmonės „Šatrija“ vadovas Giedrius Grondskis įsitikinęs, kad negalima nuvertinti Kinijoje, Šri Lankoje ir kitose Azijos šalyse esančių fabrikų. Didelė dalis jų yra tinkamai susitvarkę ir dirba kokybiškai.

„Kaip Lietuvoje turime įmonių, kurios laikosi visų standartų, ir įmonių, kurios dirba kone pogrindyje, taip ir Azijoje yra visko. Prieš rimtus Rytų fabrikus neturime pranašumo, juolab, kad jie irgi palaipsniui gerina darbo sąlygas“, – ant žemės nuleidžia G.Grondskis.

Apibendrinti Lietuvos aprangos ir tekstilės sėkmės receptą nesunku – reikia kurti kokybišką nišinį produktą ir orientuotis į smulkesnes partijas, bet daugiau mokėti galinčius vartotojus.

JAV ar Rusija?

„Lelijos“ vadovė G.Zaveckienė primena, kad iki tol, kol Lietuva netapo ES nare, nemažai įmonių dirbo su JAV. Visgi, kai įstojome į ES ir tekstilės gaminiams, eksportuojamiems už Atlanto,  prisidėjo 13 proc. muito mokestis, tai baigėsi.

Prisimindami šiuos laikus, verslininkai daug tikisi iš derinamos ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties. „Klasikinė tekstilė“ – ne išimtis, jie neslepia, kad ten turėtų daug potencialių klientų. Nors jie į JAV šiek tiek produkcijos parduoda ir dabar, tai daugiausia tokie gaminiai, kurių negalima gauti iš niekur kitur.

Kita vertus V.Damalakas siūlo neskubėti su Amerikos rinkos užkariavimu, nes, net ir prekybos sąlygoms pagerėjus, galime būti per smulkūs dideliems lošimams.

„Puikiai atsimenu, kai Sovietų Sąjungoje buvo šiek tiek liberalizuota prekyba ir dirbau vieno didelio tekstilės susivienijimo vyriausiuoju inžinieriumi, atvyko amerikiečiai pirkti kojinių. Triname rankomis: juk gaminame 24 mln. porų kojinių kasmet, esame antras pagal dydį vaikiškų kojinių gamintojas Sovietų Sąjungoje, tad tuoj užversime Amerikos rinką kojinėmis. Amerikiečiai išsirenka apie 15 kojinių modelių ir netrukus paaiškėja, kad jiems esame visiškai neįdomūs, nes labai maži. Išvertę akis stebimės, – juokiasi jis. – Galiausiai išsiaiškiname, kad potencialus pirkėjas turi apie 3,6 tūkst. parduotuvių ir vienu metu į kiekvieną jų reikia pateikti bent po 10 vieno dydžio porų. Vaikiškų kojinių yra šeši dydžiai, vadinasi, jau 60 porų. Tada kiekvienos reikia šešių spalvų – jau 360 porų parduotuvei, o jų juk yra 3,6 tūkst. Vien pirmam pateikimui mums būtų reikėję dirbti tris ar keturis mėnesius. Taip baigėsi mūsų Amerikos užkariavimas.“

Kita Lietuvai aktuali rinka – Rusija. Ar dėl pašlijusių santykių mūsų aprangos ir tekstilės įmonės stipriai nukentėjo?

Pasirodo, kad tai tik mitas, jog esame stipriai susiję su Rusijos rinka. Daug aprangos ir tekstilės įmonių nuo jos nusisuko dar  nuo 1999 m. Rusijos krizės. „Sparta“ – viena jų. Iki šios krizės su Rusija iš tiesų dirbta aktyviai ir ekonominis sunkmetis smogė smarkiai, tačiau tai paskatino atsisukti į Šiaurės ir Vakarų Europą.

„Manau, tik į naudą, kad daug tekstilės įmonių po to nutraukė ryšius su Rusija. Su ja dirbti buvo tikra vargo vakarienė. Atsiskaitymai vėluodavo, jie sukčiaudavo ar išvis nemokėdavo. Rusai gerai pasinaudojo Rusijos krize ir per tai prapuolė nemažai mūsų pinigų“, – mano Z.P.Janavičius.

Taigi, dabartinės lietuvių rinkos išlieka Skandinavijos šalys ir vidurio Europa. Nors dirbame su Vakarų Europa, tai nėra taip paprasta. Italai ar prancūzai natūraliau gamins produkciją Šiaurės Afrikoje, o, tarkime, Vokietija tradiciškai daugiau dirba su Balkanų šalimis.

Dėl darbuotojų trūkumo atsisakoma užsakymų

Nors aprangos ir tekstilės sektoriui sekasi gerai, įmonėse vis labiau jaučiamas darbuotojų trūkumas, ypač aukštesnės kvalifikacijos. Jau dabar įmonės atsisako užsakymų, nes nėra kas dirbtų. Žmonės nestoja į tekstilės ar siuvimo studijas, o vienintelis profesinio rengimo centras yra Klaipėdoje. Tuo metu tekstilės įmonės, kurios įsikūrusios Kaune, Šiauliuose, Alytuje ar kitur, nežino iš kur prisikviesti darbuotojų. Be to, jie veikiau ruošiami atidaryti savo siuvyklėles, o ne pramonei.

Kauno technologijos universiteto tekstilės inžinerijos trečiakursė Ernesta Kuchanauskaitė patvirtina, kad šios studijos nėra populiarios, pavyzdžiui, jos kurse šios specialybės mokosi tik du studentai.

G.Grondskis susiklosčiusią situaciją įvardija paprastai: dėl darbininkų suradimo sudėtinga, o dėl vidurinės grandies – misija neįmanoma. Nors dabar įmonėje suburta virš 200 darbuotojų, ji sensta. Amžiaus vidurkis joje siekia 46-47 metai. „Persitvarkome, mažiname savo pajėgumus vien dėl to, kad negalime rasti geros vidurinės grandies darbuotojų”, – teigia „Šatrijos“ vadovas.

S.Besagirskas mano, kad mūsų įmonės privalės pasekti skandinavų, britų, dalinai ispanų, portugalų tekstilininkais, kurie ėmė importuoti darbo jėgą: „Nieko čia nepadarysi, norėdami konkuruoti, turėsime tai daryti. Bėra kito būdo išgyventi. Tik reikia importuoti „kokybiškus“ darbuotojus, nes kitaip turėsime tą pačią situaciją kaip Vakarų Europa.“

***

Lietuvos aprangos ir tekstilės eksporto apimtys* (mln. EUR)

Iš viso eksportuota apie 1,3 mlrd. aprangos ir tekstilės gaminių.

Drabužiai ir drabužių priedai – 548,6

Tekstilės verpalai, audiniai – 436,9

Avalynė – 93

Žaliavinės odos ir kailiai – 129

Tekstilės pluoštai – 51,1

Oda, odos gaminiai – 67,3

*2015 m. kovo mėn. duomenys

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

***

Darbuotojų skaičius Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonėse

Drabužių siuvimas (gamyba): 2006 m. – 41366;   2014 – 19775; 2015 – 19877

Tekstilės gaminių gamyba: 2006 – 14430;  2014 – 7626; 2015 – 7711

Odos ir odos dirbinių gamyba: 2006 – 2395; 2014 – 1066; 2015 – 961

Viso: 2006 – 58191; 2014 – 28467; 2015 – 28549

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

 

Lietuvos aprangos ir tekstilės sektorius skaičiais

2,3 proc. ir 2,7 proc. – tiek  2014 m. visos šalies apdirbamosios gamybos įmonių pagamintos pramonės produkcijos vertės sudarė tekstilės gaminių gamybos įmonių ir drabužių siuvimo įmonių produkcija;

1,57 proc. – tokią bendrojo vidaus produkto dalį sudarė aprangos ir tekstilės įmonių sukurta vertė;

197 – tiek metų pradžioje Lietuvoje veikė tekstilės pramonės įmonių;

648 – tiek metų pradžioje dirbo drabužių siuvimo įmonių;

357 mln. – tiek eurų sudarė 2012 m. tekstilės įmonių parduota pramonės produkcija;

392 mln. – už tiek eurų parduoda tekstilės įmonių pramonės produkcijos 2014 m.;

411 mln. – tiek eurų 2012 m. siekė siuvimo įmonių pagaminta pramonės produkcijos vertė;

1,3 mlrd. – tiek eurų vertės atnešė tekstilės ir aprangos eksportas;

81 proc. – tiek produkcijos eksportavo tekstilės gaminių ir drabužių siuvimo subsektoriai;

75 proc. – tiek aprangos ir tekstilės sektoriaus pajamų gaunama ne Lietuvos rinkoje.

Šaltinis: Ūkio ministerija

 ***

Didžiausi tekstilės ir aprangos gaminių importuotojai į ES 2014 m. (t/mlrd. EUR)

Kinija – 4043714/36,9

Turkija – 1469207/13,7

Bangladešas – 1044395/11,4

Indija – 1077492/7,1

Pakistanas – 640563/3,9

Visos trečiosios šalys – 11430953/99,5

Šaltinis: Europos aprangos ir tekstilės organizacija „Euratex“

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on rugsėjo 17, 2015, in Ekonomika and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: