Korupcijos epidemija Afrikoje – peilis po kaklu pažangai

Jaunas vyras iš Nigerijos, pavadinkime jį Adisa, su korupcija susiduria kone kasdien. Tai seniai nestebina, bet vis tiek erzina. Jei jam reikės nuvažiuoti į turgų, veikiausiai jo automobilį sustabdys gudriai besišypsantis vietinis policininkas, kuriam teks „užmesti“ bent pietums; kai jam reikės pasidaryti pasą, paklausęs kostiumuoto klerko, kada gali ateiti jo atsiimti, išgirs, kad, jei pamalonins jį keliais šimtais nairų – po savaitės, o jei ne, kas žino.

Adisa pripratęs mokėti už viską, net už tai, kas nemokama: jis mokėjo vaikų darželio direktoriui, kad sūnus patektų į darželį, jis pakišo pluoštelį nairų ir darželio virėjai, kad tik ta jo vaiko nenuskriaustų… Na, ir ko gi kito tikėtis, kai tokiais pačiais principais neretai vadovaujamasi ir aukščiausiuose valdžios, verslo ar švietimo sluoksniuose?

Samuelis Kaninga yra vienas tų žmonių, kurie nesutinka taikstytis su tokia de factosituacija ir stovi kovos su neskaidrumu Afrikoje priešakinėse linijose. Jis priklauso tuo užsiimančiai tarptautinei nevyriausybinei organizacijai „Transparency International“ ir yra Vakarų Afrikos regiono koordinatorius. Su Samueliu Kaninga kalbamės apie padėtį Afrikos šalyse ir galbūt bręstančius teigiamus pokyčius.

***

Ar žinoma, kokiu mastu Afrikoje išsikerojusi korupcija?

Dėl šio reiškinio prigimties korupcijos lygį nustatyti sudėtinga. Konservatyviais Afrikos Sąjungos skaičiavimais, prarandame apie 150 mlrd. JAV dolerių kasmet. Tai daugiau, negu gauname pagalbos plėtrai. 

Remiantis mūsų tyrimu, per 90 proc. Afrikos valstybių laikomos aukšto korupcijos lygio šalimis, tiesa, kai kuriose jų matyti progresas. Pagal korupcijos suvokimo indeksą (šalys vertinamos nuo 1 iki 100; kuo mažesnis balas, tuo šalis laikoma labiau korumpuota) 2014-aisiais tik 4 Afrikos valstybės viršijo vidurkį – 50 balų. Tai – Botsvana, Žaliasis Kyšulys, Mauricijus ir Seišeliai.

Kitas rodiklis – Globalus korupcijos barometras sudaromas remiantis jau ne ekspertų vertinimais, o gyventojų patirtimis. Jis rodo, kad daug viešojo sektoriaus sričių korumpuotos, o iš jų labiausiai korumpuota laikoma policija.

Žmonės visada ją pamini, nes su policija susiduria kasdien: policininkams lengva iš žmonių reketuoti pinigų, kad užsitikrintų kasdienių, nors ir nedidelių, pajamų pietums ar kitoms išlaidoms. Tarp labiausiai korumpuotais laikomų matysite ir valstybės tarnautojus. Sisteminė korupcija – epidemijos lygio. Jei gyventojai mato, kad korumpuotieji nėra baudžiami, tai tampa kasdiene tvarka.

Tas pats galioja ir neteisėtam praturtėjimui. Pavyzdžiui, Ruandoje išgaunami ištekliai valstybei tinkamai neatskaitinguose sektoriuose iš šalies judės be valdžios galimybės juos registruoti ir apmokestinti. Vien dėl tokių dalykų prarandama gana didelė pinigų suma. Skaičiuojama, kad per paskutiniuosius penkiasdešimt metų dėl finansinių įstatymų ydų prarasta mažiausiai 1 trilijonas JAV dolerių. Pirmiausia tai susiję su pinigų plovimu, mokesčių vengimu, tačiau nuostolių patiriama ne vien dėl nelegalių dalykų.

Nors Afrika yra vienas daugiausia gamtinių išteklių turinčių žemynų, ji išlieka žemai pagal Jungtinių Tautų plėtros programos žmogaus socialinės raidos indeksą. Remiantis mūsų atliktu tyrimu, didžiausia problema yra blogas valdymas, konkrečiau – korupcija. Dėl to resursų gausa ne visada neša naudą ir kenčia bazinės socialinės paslaugos: pažvelkite į gimdyvių sveikatą, vaikų mirtingumą, resursai galėtų išnaikinti didžiulį skurdą, išspręsti daug problemų.

Daugiausia lėšų Afrikos šalys surenka ne iš mokesčių, o gauna iš tarptautinių donorų pagalbos. Kodėl neveikia užsienio spaudimas dėl valdymo gerinimo ir didesnio skaidrumo? Juolab kad Afrikos valstybės yra tarptautinių organizacijų narės ir yra prisiėmusios atitinkamų įsipareigojimų.

50–60 proc. Afrikos šalių nacionalinių biudžetų (neįskaitant vystymosi projektų) sudaryti iš donorų pagalbos. Protinga teikiamą pagalbą susieti su tam tikromis sąlygomis, ir donorai turėtų spausti vyriausybes.

Kai kuriose šalyse tai veikia. Viską lemia tai, kiek jos priklausomos nuo teikiamos pagalbos. Tos, kurios pačios turtingos išteklių, gali ignoruoti joms keliamus reikalavimus (kaip, pavyzdžiui, daug naftos turinčios Angola ar Nigerija), bet tos, kurių vystymuisi užsienio pagalba svarbi, iš tiesų gali sulaukti skaudžių pasekmių. Sakykime, Benine vykdytas vandens tiekimo projektas, finansuotas Nyderlandų vyriausybės. Parama tam tikslui siekė milijonus eurų. Kai buvo pranešta apie korupciją, Nyderlandai tiesiog įšaldė finansavimą.

Esame Afrikos Sąjungos, Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų nariai, iš tiesų turėtume labiau įsipareigoti tam, ką pasirašome. Kita vertus, galime pamatyti daug politinių lyderių, siekiančių pokyčių (ir dėl tarptautinio spaudimo). Žinoma, pilietiški žmonės turėtų stengtis užtikrinti, kad viskas nesibaigtų tik kalbomis. Girdime daug pažadų, reikalingi įstatymai yra, bet rimtesnių pokyčių nevyksta.

Apskritai esu įsitikinęs, kad pirmiausia mūsų vyriausybės turi susitvarkyti taip, kad pačios galėtų išsilaikyti, pasirūpindamos pagrindiniais šalių poreikiais. Tada su partneriais būtų galima bendradarbiauti „ant lygesnės žemės“.

Minėjote geruosius pavyzdžius. Kodėl kai kurioms Afrikos valstybėms sekasi geriau ir ar tuo galima pasinaudoti kitose žemyno šalyse?

Tai susiję su valstybių įgyvendinamomis politinėmis reformomis ir priimamais įstatymais. Norint pasiekti efektyvių antikorupcinių rezultatų, būtina skaidri ir atskaitinga valdymo sistema. Tai gerokai sumažintų riziką.

Korupcijos suvokimo indekso vidurkį viršijančiose šalyse veikia teisinė valdžia, vykdomas teisingumas, o demokratiniai principai gerbiami. Gyventojai, pilietinė bendruomenė be daugybės teisinių ar kitokių kliūčių gali tikrinti vyriausybės ir viešojo sektoriaus darbą. Jei gyventojams yra žinoma, kur, kiek ir kokių išteklių patenka, o valdžia atvira kruopščiam tikrinimui, natūralu, kad korupcijos rizika sumažėja. Kitokia padėtis susiklosto tose šalyse, kuriose neaišku, kaip išleidžiamas nacionalinis biudžetas, nežinia, kaip pranešti dėl korupcijos atvejų, o pranešus apie tai niekas nėra nubaudžiamas.

Manau, čia svarbu lyderystė – tinkamas požiūris turi būti parodytas „iš viršaus“. Prezidentas, ministras pirmininkas, kiti valstybės lyderiai turi duoti toną. Kodėl tokioje daugybėje šalių matome korupcijos epidemiją? Paprasčiausiai gyventojai žino, kad tie, kurie valdo, tie, kurie yra labiausiai korumpuoti, nėra baudžiami, tai kodėl jie turėtų elgtis kitaip? Jei nėra tinkamo pavyzdžio iš aukštesnių sluoksnių, negalime reikalauti sąžiningumo iš eilinių gyventojų. Jei prasižengusieji neliečiami, nestebina, kad tai tampa kasdienine praktika.

Ar yra valstybių, kurios gyventų pereinamuoju laikotarpiu link geresnio ir skaidresnio valdymo?

Paminėčiau Ganą ir Senegalą, šios valstybės pagal korupcijos suvokimo indeksą yra netoli vidurkio. Žvelgdami į jas, taip pat į Dramblio Kaulo Krantą, pamatysite pasiektą pažangą einant antikorupcinių įstatymų keliu. Akcentuoju įstatymus, nes reikalingos paprastos taisyklės. Kol valdymas „susimauna“ ir dažniausiai valdžios postas reiškia ne daugiau kaip gerą poziciją, kuria galima pasinaudoti praturtėjimui ar padėti artimųjų ratui, tol Afrika atsiliks.

Atrodo, daug dažniau už rankos pačiumpami tie, kurie užsiima ne didele, o smulkia korupcija. Ar Afrikos šalyse daug pavyzdžių dėl sučiuptų ir į kalėjimą pasodintų „didesnių žuvų“? Ar įmanoma imtis veiksmų prieš tokius žmones kaip buvęs Nigerijos prezidentas Goodluckas Jonathanas (iš valstybės iždo dingo 20 mlrd. dolerių, o Nigerijos centrinio banko vadovas, atskleidęs šią informaciją, už tai nušalintas) arba kaip Ugandos prezidentas Yoweri Museveni, nepasikuklinęs paimti Ugandos iždo pinigus ir išleisti juos savo rinkiminei kampanijai?

Keletas tokių pavyzdžių yra. Tarkime, Kamerūne kaip tik šiuo metu kalėjime sėdi palyginti daug ministrų ir viceministrų. Vis dėlto dažniausiai tokie atvejai būna politiškai motyvuoti ir labiau susiję su politinių sąskaitų suvedimu, o ne su teisingumo įvykdymu. Ypač tai akivaizdu, kai į valdžią ateina nauja politinė jėga: keletą pirmųjų jų valdymo savaičių leidžiamasi į „raganų medžioklę“. Galima paminėti neseną atvejį, kai vienos Afrikos valstybės buvusio prezidento sūnus buvo apkaltintas dėl neteisėto praturtėjimo ir nuteistas kalėti šešerius metus. Kalbėta, kad tai tikriausiai susiję su politika.

Aiškinantis dėl nepagrįsto turto sukaupimo, didžiausias klaustukas, kaip buvo praturtėta. Jei šalių gyventojai žinotų, kiek turto turėjo valdininkai prieš užimdami pareigas, jie galėtų nesunkiai pamatyti, ar turto padidėjimas gali būti susijęs su korupcija, ar išaugo dėl legaliais būdais gaunamų pajamų.

Kad pareikalautum iš politinių lyderių atskaitomybės, reikia priėjimo prie informacijos, o tai Afrikoje vis dar didelė problema. Nors technologijos prieinamos palyginti plačiai, daugelio valstybių institucijų internetiniuose puslapiuose rasite, sakykime, tokią informaciją, kur gimė, ką mokėsi, ką darė kokio nors miesto meras ir panašiai, o ne tai, kiek pinigų skirta švietimui, sveikatos apsaugai bei kitkam ir kodėl.

Kiek korupcijos kontekste aktualus politinių partijų Afrikos valstybėse finansavimo klausimas?

Tai labai svarbu. Politinių partijų finansavimas – vis dar didelė problema. Daugelyje Afrikos šalių dėl to nėra aiškių įstatymų – dažnai netgi rinkiminėms kampanijoms, kurioms reikia nemažų pinigų. Visgi išplėtoti reguliavimo gaires nepakaktų: į šiuos procesus reikia įtraukti politines partijas, o čia neapsieinama be pasipriešinimo. Be tokių įstatymų, mums reikia sistemos, kurioje įstatymų kūrėjai, vykdomoji valdžia būtų atviri gyventojų tikrinimui. Kai žinosime, kas ir kiek skiria politinėms partijoms, bus lengviau pastebėti virš šios ribos naudojamus išteklius. Rinkiminėms kampanijoms būna panaudojami ir valstybės ištekliai. Valdančiosios partijos dažniausiai taip pasirūpina, kad išlaikytų savo pozicijas.

Gana paplitusi nuomonė, kad daugelyje besivystančių šalių negalima tikėtis lengvos kovos su korupcijos apraiškomis, nes jų gyventojai tam nėra priešiški. Tai tam tikra prasme laikoma jų kultūros bruožu. Kaip tai vertintumėte?

Nesakau, kad tai tiesa, bet suprantu, iš kur kyla tokia nuomonė. Blogos praktikos Afrikoje gyvuoja tiek daug dešimtmečių, kad kai kurie gali sakyti, jog jos jau tapo kultūros dalimi. Tarkime, nueini pas valstybės tarnautoją, kad gautum pasą, ir kadangi nežinai, kiek tokie dalykai užtrunka (pastarasis tau, aišku, šios informacijos nepasakys), tavimi lengva manipuliuoti. Valstybės tarnautojas jau greičiau pasakys, kad „jei nori viską gauti po savaitės, nupirk man pietus“ ar kažką panašaus. Jei to nepadarysi, esą pasą gausi po trijų mėnesių. Būtent dėl šitokių nutikimų pabrėžiame skaidrumo svarbą. Jeigu žmogus žinos, kad gauti pasą jam kainuos tiek, o viskas užtruks tiek, jis nebebus kvailinamas.

Taigi nepritarčiau, kad korupcija tapo priimtina kultūros dalimi: daug žmonių su tuo taikstosi tiesiog nematydami kitos išeities. Vienam tam pasipriešinti yra per didelis iššūkis. Vyrauja požiūris, kad, jei negaliu pakeisti sistemos, nedaužysiu galvos į sieną, paprasčiau bus sumokėti.

Kartais tai argumentuojama vietinėmis afrikiečių tradicijomis, vis dėlto, pabrėšiu, praktikuojame net labai skaidrų būdą reikalams tvarkyti. Taip, daugelyje mūsų tradicinių kultūrų yra lyderiai – vadai, kuriems kaimo gyventojai neša dovanas. Visgi vadas renkamas žmonių ir viską daro atvirai. Žmonės neša jam dovanas, bet ne norėdami jį papirkti ir pasiekti sau naudingą sprendimą, o kaip tik siekdami sukurti sąlygas, kad jis nebūtų pažeidžiamas korupcijos. Visi galės žinoti, kas ką padovanojo vadui.

Kaip manote, kokį vaidmenį mažinant korupciją vaidina išsilavinimo lygis?

Tai svarbu. Pastebėjome, kad neraštingi žmonės yra lengviau pažeidžiami. Nebūtina turėti mokslo laipsnį, užtenka bent jau žinoti savo, kaip piliečio, teises ir pareigas, suprasti, kaip galima dalyvauti sistemoje. 

Daug stengiamės dirbti su jaunimu. Apie 65 proc. Afrikos gyventojų yra jaunesni nei 35-erių metų, o prognozės rodo, kad ateityje šis procentas dar kils. Populiacija tarp 15 ir 35 metų amžiaus sudaro apie 35 proc. ir kaip tik ši gyventojų dalis labiausiai veikiama korupcijos. Pavyzdžiui, kai jauni žmonės baigia universitetą, dažniausiai įsidarbinti būna sunku, nes sistema tokia korumpuota, kad į ją patekti galima tik pasinaudojant nelegaliomis priemonėmis.

Iš tiesų netrūksta įvairių iniciatyvų. Tarkime, vykdomas projektas, susijęs su sąmoningumo kėlimu dėl korupcijos mokykloje („Ne“ korupcijai mano mokykloje“). Kad gautum gerą pažymį ar net išlaikytum egzaminus, neretai tenka susimokėti, sutikti dėl seksualinių paslaugų mokytojams. Gyvuoja ir kitos blogos praktikos. Pernai prasidėjusiu projektu siekiama, kad mokiniai taptų sąmoningesni, tam priešintųsi.

Ar Afrikoje stiprios pilietinės bendruomenės ir ar iš jų galima tikėtis realių pokyčių?

Afrikoje turime vis energingesnę pilietinę bendruomenę, bet, kad sulauktume didesnių pokyčių, reikia išeiti už nevyriausybinių organizacijų ribų ir įtraukti mases. Didžiausias dabartinis iššūkis – kaip suteikti erdvės gyventojams, kad šie prisidėtų valdant savo šalį ir būtų pasiektas didesnis sistemos skaidrumas.

Pokyčių jau yra, ypač susijusių su įstatymų leidyba, taip pat afrikiečiai vis garsiau kalba apie korupciją ir kovą su ja. Žinoma, neužtenka turėti gerus įstatymus ir atitinkamas institucijas. Kol kas dar daug žmonių nejaučia, kad šie pokyčiai veiktų jų kasdienį gyvenimą. Kita vertus, negalime visų Afrikos šalių vertinti vienodai: pavyzdžiui, nors Ruandoje yra problemų dėl pagarbos žmogaus teisėms, nevyriausybinių organizacijų veikimo laisvės ir kitų dalykų, kovodama su korupcija ji padarė aiškią pažangą. Dramblio Kaulo Krantas, Senegalas, Žaliojo Kyšulio Respublika bent jau įstatymų ir reikalingų institucijų prasme taip pat sparčiai žengia į priekį.

Ar dažnai vyriausybės imasi spaudimo prieš tokias nevyriausybines organizacijas kaip „Transparency International“ ir panašias?

Tai priklauso nuo to, ką konkrečioje šalyje leidžia įstatymai, todėl prieš bet ką darydami įsitikiname, kad „Transparency International“ kova su korupcija bus pagrįsta įstatymus nepažeidžiančiomis priemonėmis. Mes negalime iškelti įstatymų viršenybės svarbos, o patys juos laužyti. 

Vis dėlto, jei darai didelį spaudimą valdžiai, tampi grėsme korumpuotoms institucijoms ir politikams. Jie gali pasinaudoti įstatymų spragomis ir pasitaiko situacijų, kai nevyriausybinės organizacijos per tai kone parklupdomos. Kai kur mažėja erdvės pilietinei visuomenei ir už bet ką galima atsidurti teisme ar netekti priėjimo prie finansavimo (didelė dalis nevyriausybinių organizacijų priklausomos nuo užsienio šalių vystymuisi skiriamų lėšų). Tai būdinga ne tik Afrikai, bet ir Azijai bei kitoms pasaulio vietoms, susiduriančioms su panašiais iššūkiais.

Taigi net kai įstatymai leidžia, kartais kišami pagaliai į ratus. Tarkime, tą dieną negalite žygiuoti dėl to ar to, kitaip tariant, ieškoma pasiteisinimų, kad nesinaudotume Konstitucijoje įtvirtintomis demokratinėmis teisėmis. Pastebėjome, kad spontaniškomis akcijomis pasiekiame daugiau. Žinoma, nenorime dirbti anarchijoje, tikime partneryste su vyriausybėmis ir atitinkamų įstatymų reikia laikytis, vis dėlto, jei patys įstatymų leidėjai jų negerbia, spaudimas būtinas.

Ar Afrikoje populiarūs socialiniai tinklai ir ar tai skatina kokius nors pokyčius?

Taip, pavyzdžiui, „Facebook“ yra gana populiarus, taip pat yra keletas lokalių socialinių tinklų. Žmonės iš vienų valstybių taip komunikuoja su kitomis. Tiesa, kadangi galima paskelbti aktualijas ir apie tai diskutuoti, kai kurių šalių vyriausybės socialines medijas sustabdė ir negalėjai prie jų prisijungti.

Padėtis tokia, kad technologijos – socialinė medija iš tiesų padėjo pralaužti kai kuriuos apribojimus. Matome susijungiant jaunimą iš skirtingų žemyno kampelių, jie sužino apie tai, kas vyksta vienur ar kitur, ir patys pamėgina tai išbandyti savo aplinkoje.

http://geopolitika.lt/?artc=7500

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on rugsėjo 17, 2015, in Korupcija, Politika, Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: