Žmogaus bankrotas: Lietuvoje – nurašytas, užsieny – kaip gimęs iš naujo

Keturiasdešimtmetis vilnietis yra vienas iš maždaug 700 Lietuvos
gyventojų, kuriems iškelta fizinio asmens bankroto byla. Prie to
privedę įsiskolinimai (didžioji dalis – būsto paskola) buvo nemaži –
apie 90 tūkst. eurų. Ar jam pavyks sėkmingai baigti procedūrą? Nors
Fizinių asmenų bankroto įstatymas Lietuvoje įsigaliojo 2013 m. kovą,
dėl net penkerius metus trunkančių bankroto procedūrų sėkmingai
užbaigtų bankrotų šį birželį buvo vos 9.

Lūkesčius sutrypė krizė
Mūsų herojaus istorija ne išskirtinė. Prieš atslenkant ekonominei
krizei, vilniečio gyvenimas klostėsi sklandžiai, skųstis atlyginimu
nebuvo reikalo ir atrodė, kad atėjo tinkamas lai­kas ryžtis didesniems
pirkiniams buičiai pa­­ge­rinti. Net keletas paimtų paskolų neatrodė
kažkas baisaus. Tada smogė pasaulinė finansų krizė. Finansiniai
įsipareigojimai liko, o uždarbiai smuko. Vyras atsidūrė spąstuose.
Nors galimybė bankrutuoti fiziniams asmenims jau buvo, jis iš
paskutiniųjų stengėsi susitarti su kreditoriais dėl mokėjimų
atidėjimo. „Kreditoriai būna geranoriški, jei su jais bendrauji ir
bandai rasti sprendimą. Jie supranta, kad į finansinę duobę patekusiam
žmogui nėra lengva, ir yra linkę padėti – pavyzdžiui, sutinka atidėti
paskolos mokėjimą. Nenoras susitarti gražiuoju žalingas jiems patiems:
gal kartą pasiims didesnę sumą, bet kas iš to?“ – karčia patirtimi
dalijasi vilnietis.
Pasirodo, įmanoma susitarti ne tik su kreditoriais, bet ir su
antstoliais, kurie dažniau linkę ne gramzdinti dar giliau, o žmogiškai
susitarti dėl periodinių mokėjimų. Juk geriau atgauti skolas vėliau,
negu likti be paskolintų pinigų.
Vyras jau buvo susitaręs beveik su visais antstoliais, bet, pasak jo,
pasitaikė vienas, nesileidęs į jokias kalbas apie mokėjimų atidėjimus
ar kitokius susitarimus. Kadangi dėl to iš vilniečio atlyginimo buvo
nuskaičiuota didelė suma, visi ankstesni susitarimai bei planai
sugriuvo tarsi kortų namelis ir nebepavyko įvykdyti įsipareigojimų
kitiems.
Paklaustas, ar sudėtinga ištverti tai, kad ban­k­rutuojant (liko treji
su puse metų) atlyginimas skeliamas būtinosioms išlaidoms ir
atsiskaitymui su kreditoriais, vyras patikina, kad tai daug lengviau
nei tuomet, kai į darbovietę at­keliaudavo vykdomieji dokumentai dėl
skolų išskaičiavimo iš algos arba būdavo areštuojamos sąskaitos.
„Su vienais kreditoriais turi kalbėtis, pas ki­tus važiuoti. Tai jau
buvo tapę tarsi antruoju dar­­bu, o tikrajam susikaupti būdavo sunku.
Gal­­voje nuolat sukdavosi mintys, kas nutiks rytoj, ką daryti, ar
sąskaitą areštuos, ar ne. Tai stipriai veikė psichologiškai. Pradėtos
bankroto procedūros viską sudėliojo į vietas“, – patikina vilnietis.
Užsienyje fizinio asmens bankrotas laikomas normaliu dalyku,
leidžiančiu atkurti žmogaus mokumą, bet Lietuvoje į tai tebežiūrima
kritiškai. Dauguma lietuvių fizinių asmenų ban­­krotą mato kaip
bauginančią atomazgą, ku­rios griebiasi tik visiškai įsprausti į
kampą. Priežastis – tai dar nauja. Ilgai truko tai įteisinančio
įstatymo priėmimas, projektas ne kartą buvo vetuotas ir grąžintas
Seimui, kol galiausiai įsigaliojo 2013 m. kovą. Tarkim, Latvijoje toks
įstatymas priimtas trejais metais anksčiau, o ES nustatė dar 2000
metais. Kiekvienas ES pilietis ga­li pasinaudoti teise bankrutuoti bet
kurioje ES valstybėje, išskyrus Daniją.

Bankroto emigrantai traukia į
Didžiąją Britaniją

Klaipėdoje dirbančiam advokatui Ge­di­mi­nui Žliobai teko išbandyti,
ką reiškia, kai teoriš­kai teisė garantuojama, bet šalyje nėra tai
reg­­lamentuojančio įstatymo Jis yra pirmasis ad­­vokatas, ėmęsis
bankrutuoti panorusios Lie­tuvos pilietės bylos, nors tada Fizinių
asmenų bankroto įstatymo dar neturėjome.
„Su užsienio partneriais pagal ES reglamentus pradėjome teikti tokias
paslaugas ir minėtai lietuvei padėjome bankrutuoti Didžiojoje Bri­tanijoje. Ji

į Lietuvą paprasčiausiai parsivežė ga­liojantį britų
teismo sprendimą“, – kuriozišką situaciją prisimena advokatas.
Nuo to laiko situacija nedaug pasikeitė. Nors turime fiziniams asmenims

bankrutuoti lei­džiantį įstatymą, daug lietuvių vis tiek
siekia bankrutuoti kitose šalyse, kuriose tai galima padaryti
lengviau. Populiariausiomis išlieka Didžioji Britanija ir Latvija.
Iki šių metų pradžios Latvijos teismuose lietuviams sėkmingai buvo
iškelta apie pusšimtį bankroto bylų. Antra vertus, dalį Latvijoje
siekusių bankrutuoti lietuvių atgrasė plačiai nuskambėjusios istorijos
dėl jos teismų sprendimų pripažinimo Lietuvoje (dėl dalies skirtingai
Latvijoje ir Lietuvoje vykdomų procedūrų).
Nors viskas skamba paprastai, nėra taip, kad „bankroto emigrantai“
nuvažiuoja į bet ku­rią ES šalį ir jau gali bankrutuoti. Kad būtų ga­
lima pasinaudoti tokia teise, atvykėliai turi atitikti konkrečios ES
valstybės reikalavimus (tar­kime, joje tam tikrą laiką gyventi ir
dirbti). Be to, taip negalima nurašyti ne ES šalyse turimų skolų.
G.Žlioba žino ne vieną atvejį, kai lietuviai pa­sirinko emigruoti į
kitą šalį vien dėl to, kad galėtų ten bankrutuoti. Jis pats yra
atstovavęs vienam verslininkui iš Mažeikių, dėl šios priežasties
palikusiam Lietuvą. Šis verslininkas laidavo bankams už įmonės
įsipareigojimus, bet, atė­jus krizei, įmonė nesugebėjo atsiskaityti su
kre­ditoriais ir šiai bankrutavus skola prislėgė jo pe­čius. Kadangi
tuo metu Lietuvoje įstatymo dar nebuvo, jis apsigyveno Didžiojoje Bri­ta­ni­joje.
„Aišku, niekas nedraudžia grįžti: užbaigęs bank­roto procedūrą, jis
vėl apsigyveno Lie­tu­voje”, – pasakoja teisininkas.
Bankrutuoti Didžiojoje Britanijoje lietuvius vilioja ir tai, kad tuo
metu, kai Lietuvoje skolininkų sąskaitos dažnai areštuojamos ir jų
gyvenimas paralyžiuojamas, Didžiojoje Britanijoje tai padaryti nėra
paprasta. Britų antstolių įgaliojimai kitokie, o sąskaitas įmanoma
areštuoti tik iškėlus baudžiamąsias bylas.
„Creditreform Lietuva“ vadovas Saulius Ži­linskas įsitikinęs, kad
artimiausiais metais tai­syk­lės Lietuvoje paprastės ir daugės
išdrįstan­čių pa­sirinkti fizinių asmenų bankrotą. Pa­sak S.Ži­linsko,
su fizinių asmenų bankrotu dažniausiai susiduria aktyviausia
visuomenės dalis, siekianti kurti ar plėtoti verslą, pagerinti savo
gyvenimą.
Kadangi būtent tokie žmonės yra kiekvienos šalies varomoji jėga,
pakliuvusių į finansines bėdas, nurašyti ar smerkti neturėtume. JAV ar
Vakarų Europos šalyse bankrutavęs žmo­­gus laikomas įgijusiu vertingos
patirties ir dėl to vertinamas, o mes juos stigmatizuojame. „Jei nieko
nedarysi ir nesieksi, nebandysi pagerinti savo gyvenimo, nereikės ir
skolintis pinigų. Tada tikimybė, kad teks bankrutuoti, bus be­veik
nulinė“, – ironizuoja S.Žilinskas.

Jo manymu, kiekvienos valstybės gerovei svarbu, kad kuo didesnė jos visuomenės dalis būtų aktyvi, versli, susikurianti darbo vietą ne tik sau, bet ir kitiems, todėl tokių žmonių mokumą stengiamasi kuo greičiau atstatyti, netrukdyti jiems veikti (juolab, kad apie 28 proc. visų skolų portfelio tenka kreditavimosi rinkoje aktyviausiems 25-36 metų asmenims). Aiškiai matyti, kad fizinių asmenų bankroto normos vis liberalėja.

Matome, kad link to juda ir Lietuva: šių metų pradžioje Ūkio ministerija pasiūlė Fizinių asmenų bankroto įstatymo pataisas dėl maksimalaus bankroto plano įgyvendinimo laikotarpio trumpinimo nuo penkerių iki trejų metų ir galimybės skolininkui išsaugoti turtą įteisinimo. Pasak bankroto administratorius, bendrovės „Verslo konsultantai“ vadovo Alvydo Mogenio, tai sveikintinas dalykas. Jei, sakykime, ūkininkas turi kokio nors turto ir užsiima tam tikra veikla, tai, turtą privalomai pardavus, sustoja pajamas nešusi veikla. Iš tokio rezultato nelaimi niekas.

Vis dėlto, jo teigimu, situacija nėra gera ir, bent jau iš jo patirties žvelgiant, negalima sakyti, kad fizinį asmenų bankrotą renkasi tik sąžiningi į finansines bėdas įklimpę žmonės. Kadangi A.Mogeniui tenka administruoti kredito uniją, su fizinių asmenų bankrotu susiduria, kai bankrutuoja jos klientai. Jau yra buvę apie dvi dešimtis tokių atvejų. Bankroto administratoriaus nuomone, dalis bankrutuojančiųjų tiesiog taip bando pabėgti nuo skolų. Vidiniu organizacijos vertinimu sąžiningų asmenų yra mažesnioji dalis.

„Sakykime, susiduriame ir su tokiais dalykais, kai sudaromos povedybinės sutartys ir, kai reikia grąžinti skolą, atneša tokią sutartį, pagal kurią turtas atitekęs vienam, o skolos – kitam. Taip pat būna taip, kad skolininkas nedirba ir gauna bedarbystės pašalpą, o ką gi iš tos pašalpos gali atsiimti? Pasitaiko ir tokių atvejų, kai iš savo šaltinių sužinome, kad žmogus dirba ne Lietuvoje, o, pavyzdžiui, Baltarusijoje ir gauna palyginti nemažą atlyginimą, iš kurio nieko negrąžinama kreditoriams“, – nesąžiningumo pavyzdžius vardija A.Mogenis.

Tuo metu šalies bankai, kažkada kritikavę tokį įstatymą, dabar kritikuoja Ūkio ministerijos siūlomą fizinių asmenų bankrotų liberalizavimą. Vis dėlto galima pritarti Lietuvos bankų asociacijos vadovo Stasio Kropo nuomonei, kad nėra gerai, kai taip greitai keičiasi teisinė aplinka.

„Ką reiškia teisinės aplinkos pasikeitimas? Kad visam išduotų paskolų portfeliui keičiasi rizika ir reikia pergalvoti kaip ją suvaldyti. Kur čia prognozuojamumas ir stabilumas? – negaili kritikos S.Kropas. – Paskolos galbūt ir nebrangs dėl didelės konkurencijos, bet reikės atsižvelgti į daugiau dalykų, bankai reikalaus didesnio užstato, norės nuodugnesnio kliento kredito istorijos patikrinimo.“

Jo tvirtinimu, su liberalizavimu reikia elgtis atsargiai, nes, jeigu iki tol šis mechanizmas buvo sukonstruotas atstatyti sąžiningo asmens mokumą, tai dabar ima atrodyti, kad siekiama sukurti palankias sąlygas bankrutuoti ir atsikratyti skolų. Žinoma, bankai gina savo interesus, tačiau nėra normalu tai, kad, remiantis A.Mogenio žiniomis, kol kas patenkinta kreditorinių reikalavimų suma yra tik 0,1 proc., o likusi skolų dalis tiesiog nurašyta.

Tuo metu paties savo kailiu fizinių asmenų bankrotą išbandžiusio vilniečio nuomone, nors tikriausiai yra ir norinčių nesąžiningai bankrutuoti, bet nereikia pamiršti, kad duomenys apie kiekvieno finansinį elgesį kaupiami ir prieš leidžiant pradėti bankroto procedūras analizuojami, todėl yra galimybė atsijoti, kas yra kas.

Vis dėlto veikiausiai svarbiausias klausimas yra tas, kaip bankrotas paveikia tai patyrusių žmonių gyvenimus. Kaip dauguma kalbintų pašnekovų sutiko tai tikrai nereiškia, kad žmogus „nurašytas“ ir kad negalės daugiau gauti paskolų būstui pirkti ar verslui kurti, kita vertus, asmeninės kredito istorijos tai nepuošia ir, natūralu, kad tai neliks nepastebėta. Tarkime, daugiausiai klientų Lietuvoje turinčio banko „Swedbank“ pozicija yra  tokia, kad kiekvienu atveju kliento situacija yra vertinama individualiai, tačiau pats fizinio asmens bankroto faktas rodo, jog asmuo netinkamai vykdė savo finansinius įsipareigojimus. Natūralu, jog tai gali turėti įtakos jo kreditingumo vertinimui.

Tai gali turėti neigiamos įtakos ir kitose srityse, tarkime, įsidarbinant, socialiniame gyvenime. Tiesa, tai daugiausia gali nulemti darbdavių ar aplinkinių mentalitetas.

http://www.veidas.lt/zmogaus-bankrotas-lietuvoje-%E2%80%93-nurasytas-uzsieny-%E2%80%93-kaip-gimes-is-naujo-2

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on rugpjūčio 22, 2015, in Ekonomika and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: