Prabangos skonis

„Deimantai yra geriausi merginos draugai“, – kažkada dainavo garsioji amerikiečių blondinė Marilyn Monroe, rankose maigydama daug blizgių akmenukų. Brangieji akmenys talentingų juvelyrų sukurtuose papuošaluose, prašmatnūs garsių mados namų kostiumai ir technologiniai  stebuklai, populiariai vadinami laikrodžiais, kainuojantys daugiau nei naujas automobilis. Kiek prabangos prekių ateina ir lieka Lietuvoje?

Laikrodis – statuso rodiklis

Geras laikrodis – vienas svarbiausių aukšto statuso vyro aksesuarų. Net dabar, kai tikslų laiką galima pamatyti ant kiekvieno kampo, rankiniai laikrodžiai neužleidžia pozicijų. „Chronos“ salono ekspertas Vidas Jankauskas sako, kad žmogaus ranką turėtų puošti jo vieno mėnesio pajamas atitinkantis laikrodis: „Bet Lietuvoje šios taisyklės nesilaikoma.“

Dažnas lietuvis apskritai apie tai mažai ką išmano, todėl painiojasi, kas prabangu ir solidu, o kas priskirtina tik vidutinės klasės laikrodžių gamintojams. Taigi, nebūtinai tai, kas pagal lietuvio suvokimą atrodo brangu, iš tiesų yra prabangu.

Lietuvoje prie prabangių, prestižo kategorijai priklausančių laikrodžių prekės ženklų priskiriami „Frederique Constant“, „Maurice Lacroix“, „Longines“ ar „Raymond Weil“ laikrodžiai. JAV ir Vakarų Europoje jie nebūtų laikomi prabangiais. Pasaulyje labiausiai vertinamų laikrodžių, tokių kaip „Rolex“, „Patek Philippe“ ar „Vacheron Constantin“, Lietuvoje įsigyti sudėtinga. Per mažai vartotojų, kuriems tai įkandama.

„Rolex“ laikrodis gali kainuoti tiek, kad ir mūsų milijonieriai vargiai įpirktų“, – kerta tiesiai porą dešimtmečių šioje rinkoje besisukantis V.Jankauskas.

„Baltic Diamonds“, kuri specializuojasi deimantais puoštos prabangios juvelyrikos ir  prabangių laikrodžių prekyboje, generalinis direktorius Tomas Grumadas papildo, kad „Rolex“ kainos, jei tai išskirtinis ar vienetinis modelis, gali siekti ir 100 000, ir 200 000 eurų. T.Grumado teigimu, lietuviai nelinkę taip išlaidauti, todėl laikrodžiui net turtuolis išleidžia maždaug apie 5000 eurų.

Dažnai laikrodžių gamintojai gamina skirtingus gaminius, iš kurių dalis gali būti brangūs ir praštmatnūs. Jei įmanoma rinktis, geriau pigesnis „Rolex“ nei ištaigingesnis „Frederique Constant“.

Tradiciškai labiausiai vertinami šveicarų gamintojai, tačiau, be gamintojo reputacijos, kainas  lemia ir gamybai bei puošybai naudojamos medžiagos bei tai, ar naudojamas originalus gamintojo sukurtas mechanizmas.

Pagrindinė kokybiškų laikrodžių gamybai naudojama medžiaga yra plienas, tačiau skiriasi jo kategorijos. Pigesnių laikrodžių gamintojai taupo, todėl pagrindine  medžiaga pasirenka vario mišinį, kurį chromuoja. Po kelerių metų išlįs pagrindas, be to, rizikuojama, kad nekokybiškas gaminys sukels alergiją. Kainą veiks ir auksavimas. Vyrauja vakuuminis, atsparus korozijai ir nesukeliantis alergijos arba gamyba iš aukso. Šveicarijos gamintojai renkasi 750 prabos auksą.

Estetika + praktiškumas

Juvelyrės Dalios Varnaitės kuriamuose auksiniuose ir sidabriniuose papuošaluose yra rubinų, deimantų, briliantų, smaragdų ir kitų ne brangiųjų akmenų. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad kūrinio vertę labiausiai kelia ne tai, o juvelyro darbas: „Žinau, kad kuriu prekę, priskiriamą prie pačių nereikalingiausių. Jei užeina krizė, tai jaučiasi. Tada niekas nepuola pirkti brangių papuošalų.“

Prabangūs papuošalai lietuviams yra kur kas pigesni nei Vakarų europiečiams ar amerikiečiams. T.Grumadas atkreipia dėmesį, kad Amerikoje itin populiaru pirkti sužadėtuvių žiedus, papuoštus vieno karato deimantu, sveriančiu penktadalį gramo, o Lietuvoje populiariausias – 0,305 karato.

Žiedas su vieno karato deimantu, priklausomai nuo jo švarumo, spalvos, apdirbimo ir kitų charakteristikų, gali kainuoti nuo 5000 iki 10 000 eurų. 0,305 karato žiedų kainos prasideda nuo 1000 eurų.

Nors deimantai nėra geriausi lietuvių merginų draugai, tačiau jie mums tikrai artimesni negu lietuviams vyrams. Tarp populiariausių prekių su deimantais yra sužadėtuvių žiedai, kuriuos šie perka savo išrinktosioms, arba kiti moterims dovanojami dirbiniai. Vyrai patys puoštis nemėgsta, nors kitose šalyse jie labai mėgsta žiedus, deimantines apyrankes ir kitus aksesuarus.

Ta pati logika, kaip ir papuošalams, taikoma ir meno kūriniams. Nusipirkus jauno kūrėjo darbą, vėliau jam išpopuliarėjus, paveikslo ar skulptūros kaina gali padidėti net kelis ar keliasdešimt kartų. Investicijos į prabangą gali atsipirkti su kaupu.

Prabangūs daiktai gali būti ne tik investicija, bet ir puikus būdas pralaužti ledus ar sustiprinti verslo partnerių ryšius. Nors tokia praktika dažna užsienyje, Lietuvoje tai nepopuliaru. Vladislovas Bobinas, vadovaujantis dar 1993 m. įkurtai su verslo dovanomis ir reklama dirbančiai įmonei „Echo Stamp“ STAMPLINE, sako, kad prabangios verslo dovanos mažai perkamos. Apie 99 proc. bendrovės pajamų sudaro gaminių su įmonių logotipais gamyba. Įmonės taupo – norima daikto už tris eurus, bet tokio, kad atrodytų kaip už 30 eurų.

Gera išvaizda – geram įspūdžiui

Svarbūs ne tik drabužiai ar batai, bet ir aksesuarai. Geriausia, kai tai gaminama iš natūralių medžiagų. Pavyzdžiui, kostiumai yra tuo geresni, kuo jo medžiagoje mažiau poliesterio. Marškiniai irgi turėtų būti iš natūralios medžiagos. Ypač puikiai tinka poplin medvilnė, į kurios siūlus pridedama šiek tiek šilko, suteikia gražų atspindį. Prabangos įspūdį visada sustiprins sąsagos. Jas reikėtų naudoti tik su marškiniais, turinčiais vadinamąjį „prancūzišką“ rankogalį (per pusę sulenktą krakmolytą rankogalį, į kurį jos ir segamos).

Sąsagų kainos svyruoja nuo dešimčių iki šimtų eurų. Tai priklauso nuo metalo, inkrustuotų akmenų, taip pat prireikus juvelyro darbo ar pasirinkus garsių mados namų, turinčių juvelyrinę liniją, produkciją. Populiarus plienas, dengtas rodžiu, tačiau mėgstama dengti ir oniksu ar perlamutru. Norint daugiau puošnumo, nešiojamos ir sidabrinės ar auksinės sąsagos. Žinoma, iš brangesnių metalų pagamintų sąsagų kaina šokteli. Dažniausiai tokiam pirkiniui gali prireikti ne ne vieno šimto eurų.

Tiesa, elektroninį verslą „Sąsagos Jai ir Jam“ turinti Jolita Rutėnaitė pastebi, kad prabangios, pavyzdžiui, paauksuotos, auksinės ar sąsagos su inkrustuotais akmenimis lietuvių perkamos gana retai. Vis tik jas nešioja mažiau žmonių: „Daug kas sąsagas įsisegs tik kartą gyvenime per savo vestuves“, – šypsosi ji ir prideda, kad, nors tradiciškai sąsagas dažniau nešioja vyrai, jos vis labiau populiarėja ir tarp moterų.

Kitas neatskiriamas solidaus žmogaus atributas – kaklaraištis. Čia madas diktuoja italai, prancūzai ir britai.

Kaklaraiščio prabangumą labiausiai apsprendžia jo sudėtis, kirpimas ir tai, ar jis turi vadinamąjį slenkantį siūlą. Geriausia, jei jis šilkinis, bet yra ir kitų tinkamų medžiagų. Pavyzdžiui, žiemos metu, ypač Anglijoje, mėgstami per pusę „maišyti“ šilko ir vilnos, arba išvis tik vilnos kaklaraiščiai. Jei vilna gerai išdirbta, toks kaklaraištis taip pat gali būti laikomas prabangiu. Žiemą taip pat mėgstamas kašmyras.

Kaklaraištis turėtų būti iš trijų dalių, kad gražiai apgultų kaklą, be to, abi jo pusės turėtų būti pasiūtos iš tos pačios medžiagos. Taip pat svarbus slankiojantis siūlas: paprastai gerų, prabangių kaklaraiščių galinės pusės pamušalas būna susiūtas ranka ir plonajame gale palikta nedidelė kilputė. Ji reikalinga tam, kad, kai užrišamas ar atrišamas kaklaraištis, neplyštų siūlės. Dar vienas iš prabangių kaklaraiščių požymis yra tas, kad jie siuvami kelių sluoksnių. Imamas vienas šilko gabalas, kuris sulankstomas kaip origamis: pažiūrėjus į galinę kaklaraiščio pusę, matomos ne dvi susiūtos pusės, o išsiskleidžiantys sluoksniai.

Kuo daugiau sluoksnių, tuo geriau. Yra 6, 9 ir 11 sluoksnių kaklaraiščių. Pagal tai skiriasi ir jų kaina irgi skiriasi: jei 6 sluoksnių kaklaraištis kainuoja apie 90-100 eurų, tai 11 sluoksnių – 140-150 eurų. Atkreiptinas dėmesys ir į kaklaraiščio plotį. Dabar vyrauja klasikinis variantas – 8,5 centimetrų pločio kaklaraiščiai (anksčiau mėgti platūs – maždaug 11 centimetrų). Visgi aukštesnio statuso žmonės rinksis klasikinį variantą. Kai kuriose šalyse – kuo plonesnis kaklaraištis, tuo žemesnės pareigos užimamos. Kaklaraiščiai dažnai puošiami segtukais. Dažniausiai jie gaminami iš plieno, kuris dengiamas rodžiu, bet vėlgi mėgstami ir prabangesni sidabriniai ar auksiniai. Įprastas segtukas dažnai kainuos apie 40-50 eurų, sidabrinis – 140-150 eurų, o auksinių kainos prasidės nuo maždaug 350 eurų.

Norintiems labiau akį traukiančio aksesuaro, galima rekomenduoti peteliškes arba kaklaskares. Peteliškės gali būti jau paruoštos arba rišamos Kur kas prabangesne laikoma pastaroji. Kokybišką šilkinę peteliškę galima įsigyti maždaug nuo 40-50 eurų. Greitai, ypač tarp jaunimo, populiarėja kaklaskarės. Jos surišamos po kaklu, o galai sukišami po marškiniais. Tiesa, formaliems susitikimams kaklaskarės geriau nesirinkti.

Žaviai atrodo kišeninės nosinaitės – fantazijos. Jų kainos prasideda nuo 20-30 eurų. Beje, verta pirkti fantaziją iš kelių dalių: pasukus vienu šonu, matoma viena spalva, kitu – kita.

Vynas už 100000 eurų?

Prabanga ir gurmaniškumas – tos pačios monetos pusės.

Lietuvos someljė asociacijos prezidentas Arūnas Starkus pasakoja, kad, daugelio nuomone, prabangus vynas nuo 15-20 eurų (lietuvis tam vidutiniškai išleidžia 5 eurus), tačiau skonio nuotykio ribos gali būti kur kas platesnės. Brangiausių vynų kaina gali siekti ir 100000 eurų už butelį. Žinoma, tokio lygio vyno į rinką patenka vos vienas kitas butelis. Kad vynas apskritai atsidurtų tokioje kainų kategorijoje, jam neužtenka būti tobulo skonio ar aromato, jis taip pat turi būti senas ir labai retas.

Jei vynas rinkoje pasirodė neseniai, už brangiausio jauno vyno butelį realu sumokėti apie 4000 eurų. Tiesa, tokio vyno irgi labai nedaug. Lietuvoje prabangaus vyno sinonimas yra „Château Petrus“, apie kurį visi žino, bet beveik niekas neragavo. „Kone galiu vardais išvardinti, kas Lietuvoje jį geria. „Château Petrus“ butelis kainuoja nuo 1000 iki 10000 ar net daugiau eurų“, – tik nedaugeliui prieinamo vyno pavyzdį pamini A.Starkus.

Žinoma, vyno kainos į debesis gali šauti per vyno aukcionus. „Vienu metu aukcionuose kainos kilo neprotingai, nes juose pradėjo aktyviai dalyvauti kinai, tailandiečiai, o dar anksčiau rusai, nekreipę dėmesio į kainą, – aiškina jis. – Už vyną permoka ne žinovai, o emocijų pagauti naujokai. Pirmieji žino, kiek rinkoje yra geriausio vyno ar šampano. Jei iš 6 butelių pasirodo 1, vis tiek dar likę kiti 5.”

Tuo metu norintieji pasimėgauti brangiausiomis vakarienėmis Lietuvoje, turėtų sekti, kada „Vyno klubas“ paskelbs apie vieną kartą per metus vykstančias „Grand Cru“. Tarkime, šiemet bilietas kainavo apie 350 eurų. Tokios vakarienės esmė – proga paragauti brangių vyno, kokių pats tikriausiai nesiryžtum pirkti.

Tiesa, vynui brangumu ir mėgėjų skaičiumi nenusileidžia ir kiti gėrimai, pavyzdžiui, šampanas, konjakas ar brendis.

http://www.veidas.lt/prabangos-skonis

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-30-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on rugpjūčio 10, 2015, in Geras skonis and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: