Bendroji skaitmeninė rinka – vis dar Europos utopija?

ES ambicijos. Atokiame miestelyje gyvenanti jauna mama, norėdama prisidurti vieną kitą eurą per vaiko priežiūros atostogas, nusprendė įkurti nedidelį verslą ir pardavinėti savo gaminamus papuošalus. Kadangi ji gali dirbti tik iš namų, kurti elektroninį verslą pasirodė natūrali išeitis. Merginai sekėsi puikiai ir jos virtuali parduotuvėlė išpopuliarėjo, vis dėlto panorusi pardavinėti savo papuošalus dar ir Lenkijoje bei Latvijoje, ji šios minties greitai atsisakė.

Priežastis paprasta: pasirodo, svetainių parengimas latvių ir lenkų kalbomis yra tik pradžia – verslą dar reikia pritaikyti ir prie latviškųjų, ir prie lenkiškųjų taisyklių, už ką tektų sukloti nemažai eurų – bent po 5 tūkst. eurų abiejose, kurių mažas versliukas, žinoma, neturi.

Šis smulkus biznis, kaip ir daug kitų, susidūrė su kliūtimis, dėl kurių neišnaudojo savo potencialo. Būtent tokių situacijų siekiama išvengti sukuriant bendrąją skaitmeninę rinką (angl. Digital Single Market, DSM). Šioje erdvėje galiotų daugmaž vienodos taisyklės, kas sutaupytų daug laiko ir pinigų verslams, o kartu vartotojams suteiktų daugiau pasirinkimo galimybių, patrauklesnes kainas ir lengvesnį brokuotų prekių, pirktų kitose ES valstybėse, grąžinimą.

Prognozuojama, kad, panaikinus nacionalines kliūtis internetu vykdomiems sandoriams ir labiau harmonizavus skirtingų ES šalių taisykles, kasmet į ES šalių biudžetus papildomai būtų galima surinkti apie 400-500 mlrd. eurų. Tai svarbu, nes Europos ekonominė svarba ir patrauklumas yra sumenkęs.

Kai Europa susivokė, kad jos konkurencingumas vos per keletą ekonominės krizės metų stipriai smuko ir apie 6 mln. europiečių neteko darbo, pasiryžo griebtis ambicingesnių tikslų. Siekiant ES šalių narių ekonominio augimo ir darbo vietų kūrimo, Europos Komisijos (EK) prioritetu tapo technologinė pažanga ir inovatyvumas. EK prezidentas Jeanas-Claude Junckeris bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą įvardijo kaip vieną iš dešimties svarbiausių savo kadencijos tikslų. Tikimasi, kad, vietoj 28 skirtingų skaitmeninių ES rinkų, atskirtų nacionalinių barjerų, turint vieną bendrą, būtų galima palengvinti sąlygas verslui, paskatinti inovacijas, pasiekti spartesnio ekonominio augimo ir darbo vietų kūrimo, o galiausiai padidinti Europos tarptautinį konkurencingumą. Ypač svarbus aspektas tas, kad tokia terpė suteiktų progą lengviau iškilti ir išplėsti veiklą smulkiems verslams, kuriems dažnai yra kur kas sudėtingiau įeiti į kitų šalių rinkas negu dideliems. Kaip žinia, būtent daug smulkių verslų yra technologiniai startuoliai, iš kurių galima sulaukti itin daug naudos. Deja, nors tokių startuolių daug, bet stambių aukštųjų technologijų įmonių dalis Europoje palyginti menka. Tai sufleruoja, kad dabartinės sąlygos jiems nėra itin palankios.

Pažymėtina, kad verslų kėlimasis į liberalią virtualią erdvę įgalintų daugiau žmonių iš pažeidžiamesnių visuomenės sluoksnių, pavyzdžiui, į pensiją išėjusius senjorus, asmenis su tam tikromis negaliomis, bedarbius ir kitus. Tai sumažintų verslo įkūrimo ir plėtojimo kaštus bei panaikintų vis dar neretai koją pakišantį geografinį aspektą. Tikimasi, kad sukurtos naujos galimybės gerokai padidintų europiečių verslumą. Kadangi iš pusės milijardo ES gyventojų tokių žmonių yra pakankamai didelė dalis, potencialas irgi nemažas.

Žinoma, gražioms vizijoms įgyvendinti tektų atseikėti nemažai pinigų, tiesa, dar ne visai aišku kiek. Vien iš Europos struktūrinių ir investicinių fondų į bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą turėtų būtų investuota apie 21,4 mlrd. eurų. Neseniai paskelbta, kad vien dėl to, kad 5G internetas, kuris  laikomas svarbia bendrosios skaitmeninės rinkos dalimi, taptų realybe, ES nepagailės 700 mln. eurų, taip pat daug į tai investuos Europos verslas.

Už skaitmeninę ekonomiką ir visuomenę atsakingas eurokomisaras Güntheris H.Oettingeris „Veidui“ teigė, kad ir kokia būtų galutinė šio ambicingo projekto suma, vis vien didesni kaštai  būtų, jei Europoje nesukurtume bendrosios skaitmeninės rinkos, o išlaikytume 28 atskiras su 28 skirtingais standartais. Tokiu atveju taip pat tektų investuoti į 28 atskirus panašius projektus vietoj vieno bendro. „Investuoti europiniu lygmeniu ekonomiškai efektyvu. Pačios svarbiausios investicijos – į infrastruktūrą. Kaip mūsų seneliai investavo į geležinkelių sistemą ir kelius bei greitkelius, taip mes turėtume investuoti į plačiajuostį ryšį ir įvairias komunikacijas. Šios investicijos yra pagrindas Europos augimui ir pažangai. Tai nėra prarasti pinigai – tai investicija į inovatyvias ateities ekonomikas, didesnį konkurencingumą”, – sakė eurokomisaras.

Geresnės sąlygos smulkiam ir vidutiniam verslui

Nors verslas sveikina bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos pasirodymą, nuogąstavimų ir skeptiškumo netrūksta. Pagrįstai dvejojama, kokiu gi lygmeniu galiausiai bus (jeigu apskritai bus) įgyvendinti Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje iškelti gana ambicingi tikslai. Juk tam prireiks visų ES narių palaikymo, o, kaip žinia, pasiekti susitarimus tarp visų ES narių nėra paprastas ir lengvas darbas. Kadangi ši strategija apima labai daug skirtingų dalykų nuo autorinių teisių iki infrastruktūros, interesų susikirtimai užprogramuoti.

„Problema – įgyvendinimas. Klausimas, ar bus sugebėta įtvirtintii politinę lyderystę, kad nustatytus tikslus pavyktų išlaikyti iki šio ilgo proceso pabaigos. Tai reikia įgyvendinti greitai, deja, suderinti skirtingus interesus nebus lengva“, – įsitikinęs bendrovės „Ernst & Young” vadovaujantis partneris darbui su ES institucijomis Alessandro Cenderello.

Vienas „TechHub Riga“ įkūrėjų  Andris Bērziņš jau daugiau nei dešimtmetį dirba su technologijų startuoliais, padėdamas jiems išaugti į sėkmingas kompanijas. Anot jo, būtų sveikintina, jei būtų įgyvendinta viskas, kas planuojama, tačiau reikėtų dar daugiau. Tarkime, neabejotinai aktualus išlieka klausimas dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) smulkiems verslams nustatymo ir daug kitų. „Netrukus norėtume pamatyti ir bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją Nr. 2“, – dėmesį į tai, kad šios strategijos neužteks, atkreipia A.Bērziņš.

Nepaisant iškilusių sunkumų nereikėtų visko piešti tamsiomis spalvomis: Europoje inovacijos kuriamos ir galima plika akimi matyti technologinių startuolių augimą. „Klausimas yra ne tas, ką reikia daryti, kad jiems padėtume, o ką daryti, kad jų nenuslopintume. Tarp tokių kompanijų „mirtingumo“ rodiklis aukštas ir reikėtų tikėtis, kad dauguma tokių verslų žlugs. Mūsų užduotis sumažinti nesėkmės riziką ir padidinti sėkmės galimybę, – įsitikinęs A.Bērziņš. – Ne paslaptis, kad nedideliems skaitmeniniams startuoliams, ypač nuo pat pradžių besiorientuojantiems į globalią rinką, ištverti pirmuosius metus yra gerokai sunkiau negu stambesnėms įmonėms. Parama naujiems startuoliams yra gyvybiškai svarbi. Pašalinti barjerus yra esminis mūsų iššūkis, kas tokioms kompanijoms sumažintų nesėkmės riziką.“

Christiane Arnscheid antrina, kad jaunoms kompanijoms Europoje plėtoti verslą dar nėra paprasta. Nors ji pati dirba palyginti seniai įkurtoje įmonėje „BestSecret“ su e. prekyba, laisvalaikiu prisideda pagelbėdama Berlyno startuoliams. Jos vertinimas paprastas: nors kuriasi nemažai smulkių ir vidutinio dydžio kompanijų, netrūksta jaunų žmonių, norinčių kurti inovatyvius produktus ar paslaugas, verstis e. prekyba visoje Europoje, tačiau išaugti, pasiekti didesnę veiklos mastą palankių sąlygų trūksta. Taip yra visoje Europoje, taigi, jei siekiame didesnio Europos verslumo ir inovatyvumo, tobulėti yra kur – ypač lengvinant biurokratines kliūtis Europoje. C.Arnscheid pati susiduria su e. verslo lokalizacija skirtingose šalyse, todėl gali patvirtinti, kad tai tebėra didelė painiava, sveikintina, kad šioje srityje imtasi veiksmų.

Kaip prideda Europos knygų pardavėjų federacijos vadovė Françoise Dubruille, mažmenininkui norint prekiauti kitoje šalyje, reikia sumokėti apie 5 tūkst. eurų vien dėl su PVM susijusių taisyklių. Tai – didelis iššūkis, tad verta tikėtis, kad ES pavyks sumažinti dėl skirtingos apmokestinimo PVM tvarkos susidarančią administracinę naštą.  Negana to, norima įtvirtinti principą, kad verslui parduodant prekes į kitas šalis pakaktų vienintelio elektroninio mokėjimo ir registracijos, be to, planuojama nustatyti bendrą ES viršutinę PVM ribą.

Didesnis dėmesys vartotojų teisėms

Nors bendroji skaitmeninė rinka yra puiki galimybė, to sėkmė priklausytų nuo to, ar europiečiai norės tuo naudotis, pasitikės šiuo sumanymu (ypač atsiminus tai, kad didelė dalis europiečių net neturi reikiamų kompiuterinių įgūdžių).

Pasak Kompiuterių ir komunikacijos pramonės asociacijos Europoje viceprezidento Jameso Waterwortho, pats internetas įneša nemažai skaidrumo į šią sritį. „Matome naują internete besikuriantį pasitikėjimo užtikrinimo modelį“, – įsitikinęs specialistas.

Įdomu tai, kad teisinis reglamentavimas su tuo nėra susijęs. Gana objektyvų paslaugų teikėjo ar prekių tiekėjo įvertinimą galima gauti „pasitelkiant minią“, kitaip tariant, pasinaudojus paslaugas išbandžiusiųjų vertinimais. „Tam tikra prasme gauname masinę žvalgybą, pasinaudojame minios išmintimi, – sako J.Waterworthas. – Dabar turime kur kas daugiau informacijos. Jei kažkada valdžia turėdavo daugiau informacijos už visus kitus, o dabar ji jos turi mažiau už kitus. Todėl dažnai nereikia reguliuotojų kišimosi, su technologijomis susijusios sritys per daug greitai keičiasi.“

„Kiekvienas verslas pasakytų, kad nori teisinio stabilumo ir kuo mažiau raudonų linijų. Kol procedūros sudėtingos, tol verslui atimama drąsa. Paprastumas ir užtikrintinumas – daugiau taisyklių nereikia“, – radikaliau į situaciją žvelgia F.Dubruille.

Nors reguliuoti viską būtų neracionalu (juolab, kad būtų sudėtinga tai įgyvendinti), norint turėti bendrą skaitmeninę rinką, be bendrų taisyklių neapsieisime. Visgi ar reikia visiško, tarkime, vartotojų teisių harmonizavimo visai Europai? Nors tai skamba teisingai ir logiškai, bet Europos vartotojo organizacijos „BEUC“ atstovas Guillermo Beltrà mano, kad geri norai gali atsisukti kitu galu: tarkime, jei koks nors portugalas pirkdamas internetu turi papildomų teisių, kurių kiti europiečiai neturi, ir jam tektų jų atsisakyti, veikiausiai portugalai dėl to nebūtų labai patenkinti.

„Kita vertus, nepamirškime, kad jau dabar Europoje yra taikoma harmonizuotų įstatymų, reguliuojančių vartotojų ir pardavėjų santykius, – kad ir Vartotojų teisių apsaugos direktyva.“

Nors diskusijų dėl vartotojų teisių netrūksta, dažniausiai sutariama dėl principo, kad geodiskriminacijos neturi likti. Viena iš matomiausių yra geoblokavimas. Mums, kaip vartotojams, kai negalime pamatyti skaitmeninio turinio ar internetu nusipirkti prekių iš kitų ES valstybių (arba kartais turime mokėti didesnę kainą negu kitų šalių pirkėjai), o verslui – kai yra apribojimų dėl jų prekių ir paslaugų teikimo kitų Europos šalių gyventojams.

Tai aktualiausia dėl skaitmeninio turinio prekybos, dėl ko vyksta labai jautri diskusija ir reikės kažkaip išlaviruoti tarp kūrėjų, verslo ir vartotojų interesų.

Tiesa, kartais verslas neturi kito pasirinkimo dėl tam tikrose valstybėse galiojančių taisyklių dėl to, ką už kokią kainą galima parduoti tam tikrais metų laikotarpiais. Sakykime, Prancūzijoje tam tikru metu užsienio kompanijos negali pigiau parduoti drabužių dėl vidinės prancūzų mados palaikymo politikos, todėl pirkėjai gali būti nukreipiami į kitų šalių e. prekybos platformas arba jiems galios kitokios kainos negu kitoms ES šalims.

Įrankio „Mozello“, leidžiančio verslui per kelias minutes susikurti elektroninę parduotuvę, kūrėjas Kārlis Blūmentāls mano, kad vartotojų atžvilgiu nesąžininga, kad jis, nuėjęs į tarptautinės internetinės parduotuvės svetainę, yra nukreipiamas į lokalizuotą versiją. Vartotojui turėtų būti bent suteiktas pasirinkimas pirkti iš pasirinktos svetainės, jei jis yra pasiruošęs sumokėti už prekės atgabenimą. Kartais Europoje vis dar pasitaiko radikalių geodiskriminacijos atvejų, tarkime, neseniai Europos žiniasklaidoje mirgėjo naujiena apie tai, kad „Disneyland Paris“ nustatė skirtingas bilietų kainas, atsižvelgdami į perkančiojo gyvenamąją vietą.

Žinoma, siekiant europiečiams suteikti galimybę vienodai naudotis ES verslų paslaugomis,  negalima paminti verslo interesų: nors įmonės siekia turėti kuo platesnę rinką ir pasiekti kuo daugiau vartotojų, jie to nedarys, jei matys, kad dėl to patirs nuostolius. Niekas neturi teisės versti verslo to daryti.

—-

Kodėl norima kurti bendrąją skaitmeninę Europos rinką?

  • Tai potencialiai galėtų būti naudinga 21 mln. įmonių
  • Daugiau nei 500 mln. europiečių – tiek asmenų apimtų namų rinka kiekvienam ES verslui
  • Prognozuojama, kad, įgyvendinus planus, ES šalių biudžetai kasmet papilnėtų 415 mlrd. eurų (kitais skaičiavimais – 520 mlrd. eurų) ir būtų sukurta apie 3,8 mln. naujų darbo vietų.
  • Vien į 5G internetą ES investuos apie 700 mln. eurų (per „Horizon 2020”).
  • 5 metai – tiek mažiausiai prireiks planams įgyvendinti.
  • Skaičiuojama, kad ES šalių vartotojai, pirkdami internetu, kasmet galėtų sumokėti apie 11,7 mlrd. eurų mažiau, jei galėtų rinktis iš visų ES šalių pasiūlos.
  • Apie 61 proc. ES pirkėjų pasitiki internetine prekyba, jei tiekėjas yra jo šalyje, ir tik 38 proc. –  jei kitoje ES valstybėje.
  • Tik 7 proc. ES smulkaus ir vidutinio verslo savo prekes ir paslaugas parduoda į kitas šalis.
  • Net 62 proc. ES kompanijų, šiuo metu neparduodančių internetu, bet norinčių tai daryti, sako, kad per aukšti prekių pristatymo kaštai yra problema
  • Siunčiant siuntinius į kitas šalis, nacionalinių paštų už pristatymą imami mokesčiai būna nuo dviejų iki penkių kartų didesni negu vietinių.
  • Apie 74 proc. Europos vartotojų centrų tinklo gaunamų nusiskundimų yra susiję su kainų skirtumais arba kitokia geografine diskriminacija perkant internetu iš kitų ES šalių.
  • Tik mažiau nei 4 proc.  viso vaizdo įrašų pagal pageidavimą (angl. video on demand) turinio yra prieinama kitose šalyse.
  • ES šalyje įsikūrusiam verslui, norinčiam parduoti produktus ir paslaugas ne tik savo šalyje, kasmet tenka pakloti mažiausiai 5 tūkst. eurų dėl pridėtinės vertės mokesčio už kiekvieną valstybę.
  • Iš Europos struktūrinių ir investicinių fondų turėtų būtų investuota į bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą apie 21,4 mlrd. eurų.

Šaltinis: Europos Komisija


Naudojimasis e. prekyba (proc. gyv.)

Lietuvių apsiperka internetu – 36

Lietuvių perka iš tiekėjų kitose valstybėse – 15

Europiečių apsiperka internetu – 63

Europiečių perka iš tiekėjų kitose valstybėse – 18

Šaltinis: Europos Komisija

http://www.veidas.lt/bendroji-skaitmenine-rinka-%E2%80%93-vis-dar-europos-utopija-2

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on liepos 18, 2015, in Ekonomika, IT, Mokslas ir inovacijos, Politika and tagged , , , , , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: