Lietuvos ūkininkai inovatyvumu vejasi senąją Europą

Modernizacija. Stambiausias Elektrėnų savivaldybės ūkininkas Saulius Stirna turi apie 600 hektarų žemės. Augina javus ir rapsus, laiko gyvulių. Ūkininkas domisi žemės ūkio naujovėmis ir stengiasi jas pritaikyti savo ūkyje, todėl jį būtinai sutiksite kas dvejus metus Hanoveryje (Vokietija) vykstančioje naujausios žemės ūkio technikos parodoje. Kokios naujovės domina lietuvį ūkininką?

Traktoriai, kuriems valdyti nereikia žmogaus, robotai, aptarnaujantys gyvulius, ir vis plačiau naudojamos kompiuterinės programos. „Tarkime, labai išpopuliarėjo navigacinės sistemos. Svarbus tapo technikos valdymas, kai operatorius darosi nebereikalingas, nes pažangi technika pati atlieka visą darbą. Galima sakyti, operatorius reikalingas tik tam, kad lauko gale apsuktų techniką ir vėl pastatytų ją į vagą“, – pasakoja S.Stirna.

Kitaip tariant, traktorių ar kombainą pagal GPS signalą gali valdyti kompiuteris ir, pavyzdžiui, nustatyti reikiamą greitį, kaip barstyti trąšas.

„Dabar kaip tik mąstau apie automatinį pasėlių tręšimą. Paprastai tariant, ant technikos uždedamas tam tikras skaitytuvas, tiriantis augalą, skenuojantis jo lapo paviršių ir nustatantis, kokių trąšų jam reikia, kokie yra pesticidų kiekiai. Viskas apskaičiuojama automatiškai ir, kur nereikia, pesticidų ar trąšų paprasčiausiai nenaudojama. Keletas ūkių Lietuvoje jau naudoja tokią technologiją. Tokia praktika prisidėtų ir prie trąšų taupymo, ir prie gamtos taršos mažinimo. Į Lietuvą ateina tikslioji žemdirbystė, viską turėsime skaičiuoti“, – įsitikinęs Elektrėnų ūkininkas.

Lietuvos žemės ūkis ir maisto pramonė mums yra itin svarbios sritys, sukuriančios apie 9 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Nepaisant Rusijos embargo, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas 2014 m. išliko stabilus ir siekė 4,7 mlrd. eurų. Pernai smarkiai išaugo eksportas į JAV, Saudo Arabiją, Švediją, Norvegiją, Izraelį, Slovėniją, Rumuniją, Kazachstaną, Gruziją, Baltarusiją.

Inovatyvių ūkių Lietuvoje tikrai nestinga. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Augalininkystės skyriaus vadovė Dijana Ruzgienė sako, kad tuo neturėtume stebėtis. Nors dažnai manoma, kad žemės ūkis yra konservatyvi sritis, toks požiūris neatitinka realybės. Ypač didelį impulsą inovacijoms suteikė informacinės technologijos, kurios ne tik palengvino ūkio apskaitos vedimo, ūkio valdymo darbus, bet ir leido automatizuoti nemažai procesų, padidinti efektyvumą ir sumažinti laiko sąnaudas.

Išpopuliarėjo tokios kompiuterinės programos, kaip „E-Geba“, leidžiančios kaupti bei analizuoti duomenis ir po truputį išstumiančios skaičiukų primargintas užrašų knygeles ar šūsnis lapų. Lietuvos bendrovės „AgroGIS“ kuriamų IT sprendimų esmė yra kaupti ir analizuoti informaciją apie daug įvairių komponentų ir rasti tarsi sėkmės receptus konkrečiuose laukuose auginamoms kultūroms. Analizuojama, kokia veislė pasirinkta, kokiomis trąšomis tręšta, kokiame dirvožemyje sodinta, kiek jame būta maisto medžiagų, koks padargas naudotas, po kokios kultūros sėta ir pan.

Atsižvelgiant į tai žiūrima, dėl ko pasiekiama geriausių rezultatų. Jei atrandama sutapimų tarp daugelio ūkių (pavyzdžiui, tokiame dirvožemyje labiausiai tinka tokia sėkla su tokiomis trąšomis), kitais metais sėją jau galima planuoti pagal tai.

„Kuriama tam tikra sėkmingų parametrų duomenų bazė. Panašiai kaip gydytojas išrašo vaistų receptą, taip agronomas siūlo tam tikras technologijas laukui ir kultūrai“, – aiškina „AgroGIS“ vadovas Gediminas Norkevičius.

Jų kuriamais informacinių technologijų sprendimais domisi stambesni ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai ir užsienio investicinės bendrovės. Vaizdžiai kalbant, tie, kurie gilinasi į kelis skaičius po kablelio. Nors tokioje daugybės kintamųjų veikiamoje srityje, kaip žemės ūkis, kažką tiksliai įvertinti sudėtinga, G.Norkevičius teigia, kad nuo 2010 m., kai pradėta ieškoti IT sprendimų, kasmet pasiekiama geresnių rezultatų.

Stambesni ūkininkai vis labiau naudojasi duomenų analize. G.Norkevičius prognozuoja, kad po penkerių metų tuo naudosis visi Lietuvos ūkiai.

„Šiandien kiekvienas ūkininkas supranta, kad jam sunku būtų gyventi be kombaino, bet dažnam ūkininkui nėra lengva perduoti šias žinias. Reikia laiko, kol į žemės ūkį ateis nauja karta. Šiandien dauguma agronomų daugiau yra biologai, nors turi būti ir ekonomistas. Jei nesugebama įvertinti patirtų sąnaudų viename ar kitame lauke, bus sudėtinga nustatyti, ar panaudota technologija tiko, ar ne.

„Dirbame prie sprendimų, kad tam tikri žurnalai užsipildytų automatiškai, sprendžiame tokius dalykus, kad, jei traktorius, kuriame įdiegta GPS, išvažiuoja iš lauko, tai matome ir yra signalizuojama. Galime žinoti, kiek traktorius dirbo lauke, kiek laiko užtruko ir kiek hektarų iš viso apdirbo. Švelninamas žmogiškasis faktorius, kad žmogus nepiktnaudžiaus ir apdirbs visą lauką taip, kaip reikia (matome, jei traktorius kažkokioje vietoje nebuvo) ir sumažės broko“, – apie IT galimybes, teikiamas žemės ūkui pasakoja G.Norkevičius.

Tiesa, tikrai negalima sakyti, kad viskas žemės ūkyje klojasi tarsi sviestu patepta, nes netrūksta ir iššūkių, kuriuos ypač paaštrina klimato pokyčiai.

Paprastas pavyzdys, į kurį atkreipia dėmesį specialistai, yra susijęs su greitesniu įvairių augalų ligų ir kenkėjų plitimu.

„Jaučiame, kad ligos iš kitų šalių į Lietuvą ateina greičiau. Čia mokslui atsiranda iššūkis stebėti bei tirti, kaip vystosi kenkėjo biologija, kad vėliau galėtų atrasti būdų, kaip su tuo kovoti“, – pastebi augalininkystės specialistė.

Dėl palankesnių pasikeitusių klimato sąlygų „atkutusius“ kenkėjus būtina suvaldyti, ką bando padaryti ir lietuviškas mokslas. Pavyzdžiui, Lietuvoje šios srities mokslininkai aktyviai dirba su kenkėjų rezistentiškumo (atsparumo), pavyzdžiui, cheminėms priemonėms, tyrimais. Taigi,  mokslininkai aiškinasi, kokias veikliąsias medžiagas naudoti, kaip jas kaitalioti, kad tiek kenkėjai, tiek ligos neįgautų atsparumo ir padarytų kuo mažiau žalos.

Tuo metu Aleksandro Stulginskio universiteto docentas dr. Vytautas Liakas akcentuoja, kad Lietuvos mokslas taip pat itin aktyviai gilinasi į dirvožemio gerinimo klausimus – pradedant žemės įdirbimu ir baigiant biologiniais preparatais. Kadangi Lietuva ir taip negali pasigirti itin derlingomis žemėmis, tai netausojančiai įdirbant žemę, menkstant sėjomainai, atstatančiai dirvožemį, ir kitų neigiamų veiksnių žemės derlingumas vis mažėja.

„Lietuvoje nebelieka sėjomainos ir viską užvaldo „biznio augalai“ (pavyzdžiui, rapsai, kviečiai), kadangi ūkininkams finansiškai neapsimoka auginti vieno, paskui kito augalo. Ne veltui  Lietuvoje buvo įvesta „žalinimo“ programa, kada yra įvedami augalai, gerinantys dirvožemį“, – atkreipia dėmesį mokslininkas.

Trąšos šiandien yra labai geros, turinčios daug mikroelementų, todėl augalas nuolatos skatinimas ir produktyvumas yra labai didelis. Vis dėlto tokiam geram derliui sukurti reikalingos tam tikros medžiagos, tai reiškia, kad taip iš dirvožemio vis išnešama daug svarbių maistinių medžiagų, o jis nėra beribis.

Tampa vis aiškiau, kad nori nenori Lietuvos ūkininkai privalės daugiau domėtis mokslu ir technologinėmis naujovėmis, greičiau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, jei tikisi sulaukti gero derliaus.

Visi smulkesni uždaviniai susiveda į vieną svarbiausią klausimą, kaip Žemės planetoje nuolatos daugėjant gyventojų, o dirbamos žemės plotams mažėjant dėl urbanizacijos ar žemės erozijos (tiesa, ši vis labiau suvaldoma), užauginti daugiau maisto, kad būtų patenkinti žmonijos poreikiai.

„Tai veda prie aukštesnių gamybos reikalavimų, naujų technologijų žemės ūkyje diegimo ir didesnio tikslumo“, – apibendrina D.Ruzgienė.

Kai kurios naujovės žemės ūkyje kainuoja daug. Ypač kalbant apie tiksliąją žemdirbystę, kuri Lietuvoje tik pradeda įsitvirtinti, nors Amerikoje, didesnėse  šalyse ji jau seniai paplitusi. Lietuvoje taip pat yra nemažai ūkininkų, kurie įsigyja traktorius su tikslia kompiuterizuota įranga (tiksliam vairavimui, tiksliam tręšimui, purškimui arba tiksliai derliaus apskaitai). Tai yra pirmiausia didesnių ūkių ateitis, nes investicijos didelės.

Nors inovatyvios žemės ūkio technologijos brangiai kainuoja, dėl Europos Sąjungos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai mūsų ūkininkai galėjo modernizuotis ir šiandien turi klestinčius, tarptautiniu mastu konkurencingus ūkius. Kita vertus, kai kuriomis inovacijomis ūkininkai gali naudotis nemokamai. Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba siūlo tam tikrų nemokamų elektroninių paslaugų.

„Ūkininkai tam turi būti išprusę tik tiek, kad mokėtų naudotis kompiuteriu. Kad ir dėl minėtos klimato kaitos keliamų iššūkių, jiems siūlome IKMIS – integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinę sistemą, kur skelbiame apie visų kenkėjų, ligų plitimą laukuose. Darome stebėjimus ir prognozes iš matematinių modelių, yra patarimų, kaip atpažinti, kokias priemones rinktis ir kita. Ūkininkai tuo aktyviai naudojasi“, – sako D.Ruzgienė.

Gyvulininkystės ūkyje taip pat daug teigiamų pokyčių. Pasak gyvulininkystės specialistės Daivos Gurauskienės, automatizuota daug susijusių sistemų, t. y. daugėja melžimo, gyvulių šėrimo, kraikimo, mėšlo šalinimo robotų, bandos valdymo sistemos.

„Bandos valdymas – tai programa, per kurią gali stebėti visą bandą: kiek primelži iš karvės, koks pieno riebumas, po karvės nagos yra uždėtas responderis – daviklis, fiksuojantis pokyčius karvės organizme. Galima pamatyti, kada ji eina link rujos. Tampa įmanomas visas gyvulio stebėjimo ciklas, taigi, žinome, kada karvę galima palikti sėklinimui, kada ji mažai duoda pieno ir reikėtų ją brokuoti, kada kuo nors suserga“, – pavyzdžių pateikia D.Gurauskienė.

Lietuvoje populiariausi išlieka melžimo robotai, taip pat prie pigesnių yra mėšlo šalinimo, pašarų pristūmimo robotai. Nors šėrimo robotai kol kas nėra plačiai paplitę, jų potencialas itin didelis, kadangi pagal tyrimus gyvulys pašaro ant šėrimo stalo turi turėti 24 valandas per parą ir per geresnę gyvulio mitybą galima pasiekti daugiau pieno, aukštesnės mėsos kokybės, pagerinti kitus parametrus.

„Pagrindinis dalykas, sudarantis apie 60 proc. sėkmės, yra gyvulio šėrimas“, – akcentuoja specialistė.

Daug dirbama ir veislininkystės srityje, kur problemų su reprodukcija netrūksta. Viena jų ta, kad, tarkime, produktyvios karvės laiku neapsisėklina, todėl svarbu sugebėti pagal tam tikrus aspektus atrinkti geriausius galvijus. Tai, pavyzdžiui, gali pagerinti mėsos kokybę, išvesti geresnių savybių galvijus ir panašiai.

Taigi, šiais laikais žemės ūkio konservatyvia ir užsistovėjusia sritimi laikyti nebegalime. Nemažai turime tokių pažangių ūkių, kurie stebina net atkeliavusius užsieniečius iš senųjų ES valstybių. Žinoma, prie to stipriai prisidėjo į Lietuvą keliavusi ES parama. Aišku, daug ūkių išnyko ir dar išnyks netolimoje ateityje, vis dėlto ūkio stambėjimo ir pačių stambiausių bei moderniausių išlikimo tendencija yra daugumoje šalių.

Tiesa, pačioje Lietuvoje ūkių modernumas nėra tolygus. „Galima sakyti, kad dėl to, kad skirtingi regionai specializuojasi. Jei imtume nuo šalies Šiaurės iki Pietų einančią centrinę, žemdirbystei palankiausią sritį, ten vystosi lauko augalų auginimo ūkiai, taip pat šiek tiek daržovių ar sodų. Žemaitijos ūkiams yra palankiau dirbti su gyvulininkyste (aišku, tokių ūkių galėtų būti daugiau). Tuo metu Rytų Lietuvoje, Zarasuose, Molėtuose, Utenoje, dažnai nė su žiburiu nerasi augalininkystės ūkio. Ten orientuojamasi į, sakykime, papildomus susijusius verslus, kaip, pavyzdžiui, kaimo sodybas, žaliavų perdirbamą“, – dėsto D.Ruzgienė.

Beje, dėmesys žaliavų perdirbimui ūkiuose, kad būtų eksportuojamos ne jos, o didesnės pridėtinės vertės produktas yra itin svarbus aspektas. Tokie ūkiai ne tik turi potencialą didesniam pelnui, bet jiems lengviau atsilaikyti krizinėse situacijose.

S.Stirna taip pat stipriai pasisako už žaliavos perdirbimą ūkiuose, kad iš Lietuvos nebūtų eksportuojama palyginti mažai kainuojanti žaliava.

„Kažkodėl žemdirbiai Lietuvoje daugiausia gamina tik žaliavą, bet turėtume stengtis daugiau žaliavos perdirbti Lietuvoje. Tai reiškia ir papildomas darbo vietas, ir žymiai didesnę pridėtinę vertę bei didesnius valstybei sumokamus mokesčius. Geriau išvežti ne pieną, o sūrį ar kitokį gaminį“, –  patikina jis.

Šio ūkininko ūkyje taip pat planuojama dirbti šia kryptimi. Tarkime, jis turi avių ir stengiasi jas skersti vietoje ir jau parduoti skerdieną, o ne eksportuoti jas pačias. Jo skaičiavimais, vien tai turėtų padidinti pelningumą 27 proc. Tuo metu kitose srityse pelningumas gali išaugti net ir kokius tris kartus.

http://www.veidas.lt/lietuvos-ukininkai-inovatyvumu-vejasi-senaja-europa

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on liepos 13, 2015, in Mokslas ir inovacijos, Žemės ūkis and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: