Mūsų pilietinė visuomenė per šimtmetį netoli tepažengė?

Iššūkiai. Lietuvos išorėje ir viduje netrūksta sudėtingų iššūkių, reikalaujančių dėmesio ir apsisprendimo. Kaip turėtume į juos reaguoti ir kas nutiks, jei nesugebėsime jų atliepti?

Į šiuos klausimas savaitraščio „Veidas“ surengtoje diskusijoje gilinosi šalies intelektualai: istorikas doc. dr. Algimantas Kasparavičius, Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas ir „Berlin Chemie Menarini Baltic“ vadovas dr. Algimantas Blažys. Diskusiją vedė „Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Kai diskutavome praėjusiais metais, nežinojome, kad Rytuose ~de facto~ prasidės karas. Ką tai keičia mūsų geopolitinėje erdvėje ir kaip turėtume su tuo gyventi? Kaip viskas galėtų plėtotis toliau?

A.KASPARAVIČIUS: Nesakyčiau, kad padėtis nuo praėjusių metų labai pasikeitė: ji tik paaštrėjo, o problemos pagilėjo. Tada buvo tik tam tikros geopolitinės ligos užuomazgos, o dabar šis vėžys apėmė kur kas platesnį regioną ir duoda ataugas. Tai jaučiama ir Lietuvos visuomenėje, mūsų politikoje, ir platesniame geopolitiniame kontekste. Bijau, kad su tokia situacija mums reikės gyventi dar ilgai.

Gali būti, kad šiuo metu tarsi gyvename kaip XX a. pradžioje, kada buvo pabandyta iš naujo perskirstyti geopolitinį pasaulio pyragą, ir tai privedė prie Pirmojo pasaulinio karo. Po to atsirado visiškai kitoks pasaulis, nauja tarptautinė teisė, visiškai nauja tautos samprata. Ar toks radikalus pokytis galėtų nutikti po šios ligos, pasakyti sunku, nes tai, kas šiandien vyksta, aptakiai tariant, erdvėje nuo Juodosios iki Baltijos jūros, veikiau yra pasaulyje vykstančių problemų atspindys.

Jaučiama tam tikra ryški įtampa. Ramiajame vandenyne kyla nauja galia. Kai 1988–1989 m. plėtojosi Atgimimas, apie „Kinijos stebuklą“ niekas nekalbėjo, netrūkdavo kiniškų prekių šaržavimo, Kinija tada asocijavosi su negatyvu, ir visi norėjo tik japoniškų daiktų. Pasaulio jėgoms, norinčioms iškilti, ieškančios savo vietos po saule (Kinijai taip pat), tenka stumdytis. O kai keletas stambių veikėjų stumdosi, mažiukams tenka arba pasislinkti, arba priimti tas žaidimo taisykles, kurias diktuoja didieji, ir apsispręsti, kuriai stovyklai priklausyti. Yra ir kitas dalykas: kai Sovietų imperija sugriuvo, Rusija įsivaizdavo, kad vis tiek žais lygiomis dalimis, tačiau situacija rutuliojosi, kitaip negu tikėtasi Kremliuje. Per tuos 20–25 metus Rusija buvo puikiai pastumta.

Apibendrinant galima sakyti, jog bandoma „peržaisti“ žemėlapį, o mums svarbu, ar sugebame suvokti savo valstybės nacionalinius interesus ir tai, kokiu būdu galime užtikrinti, kad mūsų valstybė ir pilietinė tauta egzistuotų. Šiaip tikriausiai 80 proc. mūsų žiniasklaidos gyvena su karo retorika. Mes kaip indėnai: bėgiojame su plunksnomis ir lankais, ieškodami, ką čia nušauti, ypač žiniasklaida. Vis dėlto žinome, kad indėnų beveik nebeliko. Jei taip pat suprasime savo padėtį, problemas ir priešus, mūsų gali laukti indėnų likimas.

G.VILIŪNAS: Universitetuose irgi jaučiamas situacijos pokytis, tiesiogiai matoma ir konflikto Ukrainoje išraiška. Sakykime, jaučiame padidėjusį ukrainiečių studentų susidomėjimą studijomis Lietuvoje. Matoma ir Europos parama tam arba taip pat girdime įspėjimų dėl galimo Rusijos studentų infiltravimo.

Iš esmės save suvokiame kaip globalaus akademinio pasaulio dalį. Matyti, kad tai didžiulio geopolitinio vyksmo dalis. Aišku, yra Azijos veiksnys, nors juntame ir Europos strateginio vaidmens kaitą. Europos politika patiria tam tikrą inerciją ir tą patį matome jos švietimo politikoje. Nors Bolonijos procesas vyksta toliau (tik ką įvyko Europos aukštojo mokslo erdvės ministrų suvažiavimas Armėnijos sostinėje Jerevane ir Baltarusiją priėmėme į Bolonijos procesą), bet iš esmės tai yra inertiškas, anksčiau užprogramuotas procesas. Baltarusijos priėmimas yra tiesioginė  geopolitinės slinkties pasekmė, nes užkardą bandoma nukelti šiek tiek toliau.

A.ŠINDEIKIS: Ką mums reiškia tai, kad Baltarusija buvo priimta į Bolonijos procesą?

G.VILIŪNAS: Universitetai viduje pirmiausia aptarinėja, ar Baltarusija tikrai įvykdys reikalavimus. Iki 2018 m. ji turėtų užtikrinti tokius dalykus, kaip įtraukti studentus į universitetų savivaldą, panaikinti išorinę jų kontrolę, sukurti nepriklausomą kokybės agentūrą, užtikrinti studentų ir dėstytojų laisvą judėjimą. Jeigu kartais taip įvyktų, tai, kadangi Vilnius yra istorinis Baltarusijos švietimo centras, iš karto gautume visiškai kitokią perspektyvą šitą sritį įtraukti į mūsų regioną. Jiems tikrai galėtume padėti, jeigu jų demokratinė visuomenė to siektų, taip pat mūsų universitetuose natūraliai pasipildytų senkantys studentų ištekliai. Tai mums visada aktualu.

Dar norėčiau grįžti prie geopolitinio konteksto: universitetai aiškiai mato, kad egzistuoja ir islamo ekstremizmo veiksnys. Tai atspindima ir pasaulio žiniasklaidoje, pavyzdžiui, neseniai buvo išpuolių Afrikos universitetuose. Tai nusitaikymas į pačią Vakarų civilizacijos vertybių šerdį. Laisvas žodis, žmogaus teisės, teisė universitetui elgtis nepriklausomai nuo esamos politinės sistemos – išpuoliai yra smūgis prieš tai. Manau, kad tai kreipia prie esminių mūsų misijų, tai yra ką universitetai turi daryti visuomenėje, ką aukštasis mokslas gali padaryti dėl pilietiškumo, pilietinės visuomenės, mūsų tapatybės, vertybių. Gana akivaizdu, jog aukštasis mokslas ilgai suvoktas visų pirma kaip ekonominis veiksnys, tai yra kad jo užduotis – rengti specialistus, kad jis turi tarnauti pramonei ir verslui, na, o kad turėtų pasitarnauti dar ir pilietinei bendruomenei, nebuvo akcentuojama. Bent jau veiksmais.

Kai buvo paskelbta, jog Lietuva ima didinti karinį biudžetą, pirma universitetų reakcija buvo ta, kad negi informacinis karas nėra viso to dalis; gal taip pat reikėtų padidinti finansavimą ir žmonių patriotiniam rengimui ar bent supratimo, kas iš tiesų vyksta, didinimui? Juk „minkštasis“ karas mums pavojingesnis, tačiau, kita vertus, čia kaip tik esame stiprūs. Čia ne tankus, ne „Mistral“ karo laivus pirkti, čia galėtume veikti efektyviai, bet tuo nepasinaudojame. Šiame kontekste universitetai galėtų būti mūsų mistraliai, čia universitetų misija akivaizdi. Žinoma, svarbus valdžios vaidmuo ir ar ji norės žengti žingsnį. Mūsų bejėgiškumas informacinės agresijos akivaizdoje, žiniasklaidos kartais įtartinas pataikavimas vienoms ar kitoms nuomonėms ir kita galėtų būti sprendžiama.

Dar noriu paminėti Azijos veiksnį, Lietuvoje tai yra realybė. Šiandien Mykolo Romerio universitete priimame vieno Pietų Korėjos universiteto prezidentą ir pasirašome sutartį dėl antros jungtinės programos, korėjiečiai galbūt investuos į mūsų technologinį centrą medijų studijų srityje. Už šio konkretaus ryšio stovi universitetų konsorciumas, kurį sukūrėme pernai. Jame yra ir Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos universitetų. Jie rodo interesą, taip pat patys turime būti aktyvūs. Verčiau darykime bendras programas, užuot verkę, kad jie mus užgrobs ar užgoš, mokėkime pasinaudoti jų pranašumais. Tarkime, korėjiečiai turi geras technologijas, mes turime geras rinkas, galime siųsti pas juos studentus, ir tegul šie perima žinias – galbūt mūsų inovacijų sistema dėl to gaus impulsą.

A.BLAŽYS: Norėčiau grįžti prie karo grėsmės. Man atrodo, kad šiandieninė situacija kitokia negu prieš Pirmąjį ar Antrąjį pasaulinį karą, dabartiniai piliečiai yra sąmoningesni, o pilietinės bendruomenės turi didelę įtaką. Pažiūrėkite, kaip elgiasi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, – ji labai kreipia dėmesį į visuomenės nuomonę. Kanclerė yra sakiusi, kad Vokietija kalta dėl Antrojo pasaulinio karo, todėl reikia padaryti viską, kad nekiltų trečiasis. Patys žmonės nebeleistų kilti karui (juolab kad autokratinių valdžių pasaulyje mažėja). Rusijoje taip pat yra daug žmonių, inteligentų, kurie viską suvokia. Jei dalis jų pataikauja Vladimirui Putinui, dar nereiškia, kad nėra tokių, kurie to nedaro. Dar 1962 m., kai vyko Karibų krizė, galiausiai nugalėjo protas. Tikiu, kad ir šiandien turėtų.

Dar pora minčių apie verslą. Pažiūrėkite, kokių pokyčių versle įvyko dėl Rusijos, kuri buvo svarbi eksporto vieta: Lietuvos eksportas nesumažėjo – jis tiesiog ne taip stipriai auga. Verslas susitvarko, atsiranda naujų rinkų, pavyzdžiui, prasimušame skylę į Ameriką, į Kiniją… Kitas dalykas – verslas veikia pagal situaciją, ypač lietuviškas. Jis neturi itin didelių strateginių perspektyvų ir šiandien elgiasi taip, o ryt jau kitaip. Tuo metu užsienio kapitalas, ateinantis į Lietuvą, žiūri plačiau, skaičiuoja, ar čia apsimoka, ir jei ateina, ateina ilgam ir nesusivynios meškerių per vieną savaitę. Lietuviškas kapitalas veikiau sprendžia šiandieninius uždavinius ir, man atrodo, puikiai randa skylių.

A.ŠINDEIKIS: Vis dėlto esame netoli vykstančio karinio konflikto, susiduriame su tam tikra geopolitinio perbraižymo situacija, kai viena „imperija“ nepripažįsta to, kas yra įvykę ~de jure~. Matyt, net jei įvyktų referendumas Ukrainoje, tai nepakeistų jos požiūrio, kad siena yra toliau nei siena su Ukraina. Vis dėlto sakote, kad verslas bėga ten, kur yra galimybių. Ar šio klausimo eskalavimas neatgraso verslo atėjimo į pasienio zoną?

A.BLAŽYS: Verslas į viską žiūri labai praktiškai. Konkurencija pasaulyje didelė, todėl, jeigu kur nors atsiranda mažytė skylutė, jis vis vien iš karto ten veršis. Žinoma, natūralu, kad dėl geopolitinių priežasčių verslas žiūrės atsargiau, bet iš principo nematyti, kad tai būtų išgąsdinę. Pavyzdžiui, mūsų įmonė priklauso Vokietijos prekybos rūmams, ir kai buvo atlikta apklausa apie investicinės aplinkos vertinimą, apklaustos įmonės į ją žiūrėjo teigiamai ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje. Apie 90 proc. jų atsakė, kad, jei reikėtų kartoti savo žingsnius, dar kartą ateitų į Lietuvą.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, Vakarų verslas Baltijos šalis laiko savo teritorija. O kas vyksta su jūsų padaliniais Ukrainoje, Rusijoje?

A.BLAŽYS: Susiklosčiusi situacija atsiliepė. Vaistų kainos kyla, nes specialiai Rusijai negalima sumažinti kainų, pardavimas ten mažėja. Ukrainoje tai irgi matyti, nors sakyčiau, kad Ukraina mažiau pažeista negu Rusija, bent jau mūsų verslo kontekste. Rusija labai stengiasi apginti savo rinką, ir kadangi čia yra aukštosios technologijos, tai išnaudoja, siekdamos pakeisti vakarietiškus vaistus vietiniais ir taip pasidaryti biznį.

A.ŠINDEIKIS: Ar Rusija gali taip paprastai pakeisti importinius vaistus?

A.BLAŽYS: Vaistų patentinis laikas baigiasi maždaug po dešimt metų ir tada galima viską greitai perimti. Po to kitus išstumti iš rinkos nėra sunku.

A.ŠINDEIKIS: Nuskambėjo pastabų žiniasklaidai. Iš tiesų kyla abejonių dėl adekvatumo, koncentracijos į konfliktą neapimant platesnio požiūrio. Ar žiniasklaida, šis įvykių veidrodis, simetriškas ar vis dėlto pakrypęs?

A.KASPARAVIČIUS: Žiūrint kieno atžvilgiu. Jeigu žiūrėsime dabartinio Lietuvos politinio elito, jo geopolitinių laikysenų atžvilgiu, tai žiniasklaida pakankamai ryškiai tą atspindi. Bėda yra „tik“ ta, kad žiniasklaida savo noru tampa priklausoma ir nepriklausomo žvilgsnio, laisvos diskusijos šiandien žiniasklaidoje praktiškai nėra likę. Šiandien šis laukas suniveliuotas ir tai yra mūsų silpnoji pusė. Man, kaip istorikui, kyla netikrumas dėl galimo 1940-ųjų padėties pasikartojimo, kai įvyko, kas įvyko, o žiniasklaida tai priėmė paprastai. Atrodo, ji taip yra įpratusi, neturi tvirto stuburo ir dažnai atsibunda per vėlai. Tai nėra tik žiniasklaidos, bet ir visuomenės silpnumas. Taip pat būčiau skeptiškas dėl mūsų tariamai sąmoningos ir išprususios pilietinės visuomenės. Pavyzdžiui, kad ir dėl tokio paprasto indikatoriaus (aišku palyginimai sąlyginiai): vyksta savanorių ėmimo į kariuomenę vajus ir kol kas per kelis mėnesius jų susirinko apie 2 tūkst., tuo metu prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui be jokio didesnio vajaus į carinės Rusijos kariuomenę per penkis ar šešis mėnesius įstojo apie 3 tūkst., o į kaizerinės Vokietijos – apie 1,5 tūkst. lietuvių (tarp jų ir generolas Stasys Raštikis), nors nebuvo interneto, o laikraštį kaime skaitydavo tik koks vienas.  Kitas yra Mykolo Šleževičiaus pavyzdys: per laikotarpį nuo 1918 m. gruodžio 26 d. iki 1919 m. vasario pradžios irgi atėjo apie 3 tūkst. savanorių. Nemanyčiau, kad mūsų pilietinė visuomenė kažkur labai toli per tuos šimtą metų nuėjo.

Kartais save per daug gerai vertiname ir paskui dėl to ne visai adekvačiai suvokiame save ir aplinkinį pasaulį.

Taip pat pritariu, kad dabartinėje situacijoje gera universiteto programa yra žymiai vertingesnė negu vienas kažkur pakastas tankas. Mūsų numanomas priešas, matydamas čia visai sau kitokios kultūros visuomenę, ne vieną kartą pagalvos, ar eiti, ar neiti.

A.ŠINDEIKIS: Ne visai suprantu analogiją su 1940 m. birželiu. Net greitosios žiniasklaidos negali apkaltinti, kad jie būtų kokie nors kolaborantai, atvirkščiai, jie kaip tik aršiai eskaluoja konflikto klausimą, ragina ruoštis. Didžioji dalis žiniasklaidos apsisprendusi, kurioje pusėje ji yra.

KASPARAVIČIUS: Pasaulis yra pasikeitęs: XIX a. ar XX a. viduryje žiniasklaida turėjo žymiai daugiau misijų (beje, tas pats nutiko ir, tarkime, su Bažnyčia, šeimos institutu), o šiandien jai svarbiau išgyvenimo, verslo, galų gale – tam tikro statuso visuomenėje klausimas.

Sakykite, kaip atsitiko, kad didžioji dalis Rusijos žiniasklaidos yra palanki Putino režimui, o štai, pavyzdžiui, mūsų žiniasklaida linčiuoja italus, austrus, pastarieji tikriausiai irgi nelieka mums skolingi? Ar tai rodo žiniasklaidos objektyvumą, ar jos veikimą pagal toje erdvėje vyraujančius politinius kanonus, interesus, tam tikrą konjunktūrą? Mano analogijos mintis labai paprasta: mūsų žiniasklaida yra pernelyg prijaukinta.

Paimkime estų žiniasklaidą 1939-1940 m., ji buvo antisovietiška tiek pat, kiek šiandien mūsiškė yra antiputiniška. Kas iš to? Tankai atvažiavo keliom dienom vėliau į Taliną negu į Kauną ir Estijos žiniasklaida lyg pagal komandą pakeitė savo nuomonę. Tai nesukėlė jokių problemų.

A.ŠINDEIKIS: Jei gerai supratau, mums nereikėtų sureikšminti tos kovingos nuotaikos?

A.KASPARAVIČIUS: Taip, čia panašiai kaip konservatoriai bando apibrėžti „šventą“ šeimos institutą. Juk tai nieko nereiškia, visuomenė vystysis nepriklausomai nuo to.

Kitas dalykas tas, kad, mano manymu, tie žmonės, kurie šiandien labai demonstruoja lietuviškų vertybių skaistybę, dažnai yra šiek tiek amoralūs. Kai žmogus viešoje erdvėje ar, pavyzdžiui, „Facebook“ leidžia sau vartoti tam tikrus netinkamus pasakymus, tai rodo ne tik žemą kultūrą, bet   ir nekelia pasitikėjimo. Su tokiu į žvalgybą kritinėje situacijoje neičiau. Antra vertus, tai yra bendra mūsų kultūros problema.

A.ŠINDEIKIS: Norėčiau grįžti prie pradinės minties, kad, jei mūsų tariamas priešas čia matys kitokią kultūrą, jam nebus dirvos. Turime to pavyzdį, kai jis po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė iš Berlyno, palikdamas tik tam tikrą tvarką, suprasdamas, kad, jei ilgiau liks, save tik labiau diskredituos. Manau, čia suveikė kitokia Vokietijos kultūra. Mano mintis ta, kad tie žmonės, kurie viešai nekultūringai elgiasi kaip tik gyvena toje Rytų kultūroje.

Dar klausimas – kaip manote, kokį klimatą formuoja mūsų žiniasklaida?

G.VILIŪNAS: Sukuriamas triukšmas, dažnai uždengiantis daug svarbesnes temas. Visi tie viešieji skandalai, monopolizuojantys viešąją erdvę, dažnai sutampa su tokių svarbių klausimų kaip energetikos, dujų terminalo ar panašiai kilimu. Atsiranda dirva samprotauti, ar šie dalykai nėra tyčia sukurti. Bet kuriuo atveju tai valstybei tikrai nepadeda.

Akivaizdi geopolitinė krizė, šie pajudėję procesai kviečia grįžti prie strateginio matmens, kurio mūsų valstybėje labai trūksta. Diskutuodami dėl mokslo ir inovacijų strategijos konstatavome, kad stokojame lyderystės, strateginio intelekto, prioritetų matymo. Nepriklausoma, ne į rinką, ne į masinę, o į intelektualiąją publiką orientuota žiniasklaida pokyčiam būtų svarbus elementas. Neturime minimalios intelektualų, kurie galėtų išlaikyti rimtąją žiniasklaidą, rinkos. Žiūrint iš akademinio taško, tai yra spraga. Mes, kaip atsakingi piliečiai, kaip išsilavinę žmonės, švietimo institucijos, politikai, neatliekame savo misijos.

A.ŠINDEIKIS: Kokie būtų receptai, kaip vertinti mūsų aplinką ir kur link judėti, kokios laikysenos laikytis, tarkime, kad ir tos nekultūringos viešosios erdvės atžvilgiu? Kaip tuo nesusitepti?

A.KASPARAVIČIUS: Šiandien tai praktiškai neįmanoma. Yra labai mažai informacijos kanalų, kuriuose nebūtų prasto pobūdžio tekstų ar kūrinių. Didelė dalis socialinių problemų iš dalies priklauso ir nuo to (aišku, taip pat yra finansinė, socialinė atskirtis, psichologiniai dalykai).

Pridurčiau, kad patys skaldome savo visuomenę, nors ir daug kalbame apie mobilizaciją.

Nieko keisto, kad yra daug verslininkų, kurie visiškai nejautrūs darbuotojams, juk nuo vadinamosios „privatizacijos“ laikų Lietuvoje socialiai orientuota politika nepopuliari. Vien iš Seimo tribūnų pasiklausius dešiniojo sparno, liberalų, tai aišku: pavyzdžiui, vanojama Prancūzijos socialiai orientuota politika, nors emigracija ten viena mažiausių ES. Visgi mums kažkodėl toks modelis netinka. Pagal kultūrą esame katalikiška visuomenė, bet norime būti skandinavais; žavimės jų elgesio, gyvenimo modeliais, standartais, nors neturime skandinaviško socializmo tradicijų. Norime kurti tam tikrą skandinavišką chimerą Lietuvoje, be jokio supratimo ir politinio pamato tam.

A.BLAŽYS: Noriu pridėti porą minčių dėl sveikatos apsaugos srities ateities. Manau, kad dar vienas didelis pavojus šaliai yra iškilęs būtent dėl gydytojų netekties. Jauni gydytojai šiandien dar universitete mokosi užsienio kalbų galvodami apie išvažiavimą iš šalies.  Net rezidentas, baigiantis studijas Lietuvoje, važiuoja į rezidentūrą Vokietijoje, kur jį mielai priima ir dar moka 2 tūkst. eurų  Jaunimas į šiuos reikalus žiūri praktiškai, o, kaip žinome, į mediciną stoja vieni geriausių abiturientų. Bręsta didžiulis iššūkis – kas mus gydys?

G.VILIŪNAS: Kyla klausimas, koks mums būtų geriausias socialinis modelis? Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto mokslininko Zenono Norkaus knygoje „Du Nepriklausomybės dešimtmečiai“ parodoma, kad prieš karą Lietuva vystėsi pagal danišką ūkio modelį, o po sovietmečio grįžome į vadinamąjį prūsišką, t. y. stambių latifundijų modelį žemės ūkyje. Taigi, žodžiais deklaravome labiau skandinavišką ir socialiai orientuotą kapitalizmo modelį, o plėtojame ne socialiai orientuotą. Tai yra ir politinio elito atsakomybė.

Klausimas būtų toks, kokią Lietuvą matome, kokių rodiklių siekiame? Ar tik ekonominių? O gal mums svarbu, kaip jaučiasi visuomenė? Gal tai taip pat svarbu kaip bendrojo vidaus produkto augimas, todėl gal reikėtų į tai ir orientuoti politiką?

Kodėl negalima universitetuose plėtoti tarpdisciplininių studijų? Kodėl globalus ar pilietinis ugdymas, socialinių kompetencijų mokymas nutrūksta ties bendruoju lavinimu, kuris yra prieštaringas ir chaotiškas? Be to, mūsų mokyklos labai diferencijuotos: vienos puikios, kitos blogos, o „viduriukas“ yra siauras. Apskritai turime tokią aukštojo mokslo reglamentavimo sistemą, pagal kurios logiką specialistai rengiami lašeliniu principu, o štai žmogaus, piliečio, horizontalių kompetencijų, neugdome. Taigi, mano siūlomas receptas – suvokti, kur einame, susitarti, kas už ką atsako. Viešojo valdymo atsakomybė yra esminė to sąlyga, vien pilietinė visuomenė negali visko išspręsti, nors jos ir labai reikia. Mums reikalingas strateginis mąstymas.

A.KASPARAVIČIUS: Receptas yra vienas: žvelgti į pasaulį ir save atviromis akimis, nebandyti ko nors retušuoti ar nutylėti. Mes daug dalykų sąmoningai perkreipiame ir perteikiame neadekvatų vaizdą. To rezultatas prisideda ir prie masinės emigracijos (kuri suintensyvėjo karo psichozės kontekste). Tuo metu žiniasklaida turėtų daugiau klausti, atviriau kalbėti, rašyti konkrečiomis,  giliomis diskusijomis neapsistodama ties viena ar vos keliomis nuomonėmis. Tai yra bendros kultūros stokos problema. Šiandien turėtume nebijoti kalbėti net ir apie Sąjūdį, kuris juk irgi turėjo ydų. Mūsų valstybės problematika ateina iš tų laikų, kai visuomenė sukurta iš komunistų partijai priklausiusių žmonių. Manau, dar nesame susitvarkę iki galo su savo sovietiniu palikimu.

A.BLAŽYS: Kita vertus, esame jau daug pasiekę. Kas yra dabar, po tiek metų carinės ir sovietinės Rusijos okupacijos man atrodo kaip stebuklas. Pavyzdžiui, gerai vertinčiau Lietuvos laikyseną karo grėsmės akivaizdoje: nori taikos, ruoškis karui. Kita vertus, reikia pripažinti, kad strategiško valdymo mums trūksta, nes valdžia dirba nuo rinkimų iki rinkimų. Štai ruošiamam socialiniam modeliui vis kas nors bando sutrukdyti, nors, pažiūrėkime, net tokioje Danijoje darbo teisė labai griežta: jeigu žmogus tinkamai neatlieka pareigų ir darbų, jis nesunkiai gali būti atleidžiamas iš darbo.

G.VILIŪNAS: Mūsų reakcija karinio konflikto atžvilgiu natūrali, bet, kita vertus, kokie mūsų prioritetai? Pavyzdžiui, Izraelyje, kur yra nuolatinė karo būklė, yra net septyni universitetai, patenkantys tarp pasaulio penkių šimtų geriausiųjų. Izraelis yra mokslo ir inovacijų šalis, 5 proc. savo BVP investuojanti į mokslą. Ten visas jaunimas eina į karo tarnybą, yra aktyvusis karo rezervas ir, kaip jie patys teigia, inovacijų sistemos pagrindas yra būtent privalomoji karo tarnyba. Ten žmonės susidraugauja, įgyja disciplinos ir patriotizmo. Kasmet po vieną mėnesį praleisdami karo stovyklose jie tampa tarsi broliais ir seserimis, susidaro tvirtas, neperplėšiamas socialinis audinys.

Kitas pavyzdys – prieš dešimtmetį Danijos vyriausybė pajuto, kad rodikliai gali pradėti žemėti. Danų Ministras pirmininkas Andersas Foghas Rasmussenas (vėliau tapęs NATO generaliniu sekretoriumi) įkūrė globalizacijos tarybą, kuri iškėlė klausimą, kokius strateginius veiksmus Danija turėtų atlikti, kad išliktų konkurencingame pasaulyje. Ministras pirmininkas ir Vyriausybės nariai, intelektualai, mokslininkai parengė konkretų veiksmų planą, kurio pirmas punktas buvo švietimas, jo reformos nuo vaikų darželio. Buvo išreikštas siekis ugdyti globalias kompetencijas, kad danai būtų pasaulio piliečiai ir lyderiai. Tokio strateginio mąstymo reikia ir Lietuvai, o ne šios dienos darbotvarkių. Esu įsitikinęs, kad švietimas yra tautos pagrindas, o mokymasis visą gyvenimą yra raktas į ilgalaikę ateitį. Vadinasi, ir sprendimas turi būti dešimtmečiams.

A.ŠINDEIKIS: Gerą sprendimą teko girdėti Izraelyje, kur studentas paklausė į universitetą atvykusio buvusio Izraelio prezidento Šimono Perezo, ką studijuoti. Jo atsakymas buvo paprastas:  tai, ko reikia pasauliui, nes tada to reikės ir Izraelyje. O ką studijuoti, kas svarbu, jaunimas ir pats žino.

G.VILIŪNAS: Kalbant apie politinę kultūrą, pridėčiau, kad mūsų valstybėje politinis sluoksnis dominuoja prieš viešosios tarnybos sluoksnį. Valstybės stiprumas yra sveika, tvirta, profesionali viešoji tarnyba. Su intelektu už nugaros, įrodymais ir argumentais pagrįsta politika. Vadinasi, sprendžiant ne tik energetikos, bet ir socialinio modelio klausimus reikėtų pasiremti mokslininkais, o politinė vadovybė turėtų būti parenkama pagal kompetencijas, o ne politines priežastis, ypač tokiose strateginėse srityse kaip švietimas ar energetika.

A.KASPARAVIČIUS: Palinkėčiau, kad politinė klasė tarnautų valstybei ir visuomenei, elgtųsi taip, kad stiprintų jas. Bijau, Lietuvoje nėra politinės klasės. Žmonės, kurie pretenduoja į politinę klasę, patys retai domisi kultūra, pavyzdžiui, tai matyti iš tuščių valstybinių ložių kad ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Dabar politinio elito teatruose nesutinkama, skirtingai negu tarpukario Lietuvoje.

Vaiva Sapetkaitė, Martyna Bražiūnaitė

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/musu-pilietine-visuomene-per-simtmeti-netoli-tepazenge

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on liepos 6, 2015, in Politika, Su kitais autoriais and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: