Vito Di Bari: „Ateityje dauguma daiktų taps išmanūs“

Vizija. Lapė žingsniuoja sniegu vienodu tempu, tačiau staiga sustoja ir ilgokai klausosi. Tada šoka kasti sniego ir netrukus dantyse turi laimikį – žiurkėną. Kuo žmonija panaši į šią lapę, gilinamės su vienu žymiausių technologijų futurologų prof. Vito Di Bari.

VEIDAS: Kone kiekvieną savaitę išgirstame apie į rinką išleistas technologines naujoves, tačiau atrodo, kad neateina nieko revoliucingo. Kada liausimės žingsniuoti vienodu žingsniu ir pribręsime žaidimą keičiančioms inovacijoms? Kokios technologijos tai galėtų būti?

V.B.: Sustokime ties vienu pačiu svarbiausiu dalyku, kuris nutiks ateityje. „Login 2015“ konferencijoje „Teo Business Summit“ mano sakyta kalba vadinosi „Smartification“ – „Išmaninimas“. Žinoma, tai nėra tikras žodis. Sugalvojau jį tam, kad labiau pabrėžčiau tai, jog atkeliauja vadinamasis „Internet of Things“ – daiktų, bežmogis internetas. Dėl jo ateityje daiktai taps išmanūs.

Tai padaryti nėra sudėtinga, nes visos tam reikalingos technologijos jau yra. Reikia vos trijų dalykų, kad objektą padarytum išmanų. Pirmiausia į daiktą reikia įdėti mikroprocesorių, kad, pavyzdžiui, šis stalas galėtų apdoroti duomenis. Mikroprocesorius yra svarbiausia kompiuterio dalis, ir jei daiktas gali apdoroti duomenis, jis pats yra tarsi kompiuteris. Tada jam reikia suteikti komunikavimo įgūdžių. Kai daiktas sugeba komunikuoti, jis gali naudotis belaidžiu internetu, mobiliosiomis komunikacijomis (beje, juk Vilnius yra tarp miestų, turinčių greičiausią belaidį ryšį). Trečias dalykas, kurio reikia, yra jutikliai, kad daiktas galėtų fiksuoti ir suvokti aplinką.

Tai vadinama adaptyviomis technologijomis. Vadinasi, jeigu stalas gali apdoroti duomenis, jis ima tam tikra prasme suprasti tai, ką darau. Pavyzdžiui, jei stalas pastebi ir supranta, kad kiekvieną kartą gerdamas kavą aš paslenku puodelį į tą pačią vietą, po kurio laiko man to jau nebereikės daryti. Stalas, adaptyvi technologija, prisitaikys prie mano įpročių ir pats pastums puodelį į mano norimą vietą.

Vis dėlto, jei stalas geba apdoroti duomenis tarsi kompiuteris, gali komunikuoti su manimi ir kitais stalais, bet neturi pojūčių (negali nei užuosti, nei girdėti ir pan.), nieko nebus. Pojūčiai būtini, o jutikliai šiandien jau tapo labai pigūs. Vadinasi, už keletą papildomų eurų stalui galiu suteikti savo penkis pojūčius ir net daugiau. Kitaip tariant, galiu ne tik padaryti stalą, girdintį muziką fone, bet ir suteikti jam tiek pojūčių, kiek tik noriu, kiek manau, kad jų reikia. Labai paprastas pavyzdys: sakykime, jis galėtų žinoti, kokia temperatūra yra lauke, galėtų suvokti, kad štai šioje vietoje po valandos bus daug žmonių, ir pasiūlyti judėti kitur ar panašiai. Tokiu atveju objektas jau būtų išmanus. Visa tai įmanoma – dabartinės technologijos tai jau leidžia. Jas tiesiog reikia integruoti į objektus.

VEIDAS: Kaip manote, kaip tokias technologijas priims visuomenė?

V.B.: Nesu prieš tradicinius dalykus, bet jei galėtume turėti išmanius daiktus, kas tada norėtų turėti senuosius? Padėtis tokia pat, kaip atsiradus elektrai. Mums nebereikia naudoti žvakių, nes jas pakeitėme elektros lemputėmis. Ar manote, kad kas nors būtų norėję skalbimo lentų, jei būtų galėję turėti skalbimo mašinas?

VEIDAS: Turėdami tiek daug išmanių daiktų, turėtume ir milžiniškus kiekius duomenų. Kaip juos laikyti ir saugoti, be to, kaip susitvarkyti su tokiais iššūkiais, kaip žmogaus privatumo apsauga?

V.B.: Asmenų privatumas – iš tiesų didelis rūpestis, bet egzistuoja ir mechanizmų, kaip tai užtikrinti. Natūralu, kad plėtojamos technologijos kelia naujų iššūkių, bet abejoju, kad kas nors dėl to norėtų atsisakyti jų teikiamos naudos. Ar žinote, kaip paslaptys būdavo saugomos viduramžiais, tai yra tais laikais, kai neturėjome interneto ir negalėjome siųsti elektroninių laiškų? Sakykime, esu karalius ir noriu nusiųsti princesei žinutę, bet nenoriu, kad kiti žinotų, ką parašiau. Ką man daryti? Taigi, tais laikais jie turėdavo pasiuntinius, kurie būdavo labai trumpai nukirpti, ir slaptas žinutes rašydavo jiems ant galvų, tada laukdavo, kol užaugs plaukai, ir tik tada, kai nieko nesimatydavo per paaugusius plaukus, pasiuntinį išsiųsdavo su žinute pas adresatą. Pilyse būdavo laikomi kirpėjai, kad būtų galima perskaityti tokias žinutes. Kiek laiko užtrukdavo nusiųsti informaciją tokiu būdu?! Reikėdavo bent mėnesio! Dabar galima tai padaryti tuoj pat, tik, žinoma, paaštrėja informacijos privatumo problema.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį dėl technologijų kaitos: žinote, kad didžioji dalis miestuose tvyrančios taršos atsiranda dėl automobilių, bet ar žinote, jog praėjusio amžiaus pradžioje, tuo metu, kai buvo išrasti automobiliai, centrinėmis Londono gatvėmis vargiai buvo galima vaikščioti. Dėl ko? Dėl arklių mėšlo. Buvo tiek daug arklių, kad mano „Gucci“ batai tokio pasivaikščiojimo tikrai nebūtų ištvėrę. Sakoma, kad Londono centre kiekvienam žmogui to būtų tekę po 80 kilogramų. Tada tai buvo laikoma problema, mes dabar turime taršos problemą. Kiekviena karta turi savų rūpesčių.

Tęsiant kalbą, skaičiuojama, kad apie 42 proc. urbanistinės taršos atsiranda ne iš automobilių, važiuojančių į tam tikrą tikslą, o ieškant, kur galima tą automobilį pasistatyti. Gal Vilniuje tai padaryti ir lengviau, bet vis tiek, kai nukeliauji į miesto centrą, tai nėra jau tokia lengva užduotis. Galima įsivaizduoti, koks košmaras tai padaryti Niujorke ar Paryžiuje: tenka sukti ir sukti aplink.

Vis dėlto su technologijomis šią bėdą galima išspręsti. Kiekviena stovėjimo vieta galėtų tapti išmani jau dabar. Tereikia jutiklių, kad būtų galima matyti, kur yra laisvos vietos, o kur užimtos. Viskas veiktų taip: kai tik automobilio stovėjimo vieta atsilaisvina, tai iš karto pranešama ir visi duomenys keliauja į „debesį“, o iš jo informacija siunčiama mums, sėdintiems automobiliuose. Realiu laiku žinotume, kokia yra artimiausia laisva automobilių stovėjimo vieta. Paprastai sakant, stovėjimo vietos „kalbėsis“ su mūsų automobiliais. Žinote, kas nutiks, kai taip padarysime? Miesto tarša sumažės nuo 42 iki 8,3 proc. Technologijos gali būti naudingos planetai.

Dar pridurčiau, kad manoma, jog per trejus ateinančius metus automobiliai apskritai taps trečiuoju komunikavimo prietaisu po telefonų ir kompiuterių. Ar galite patikėti, kad automobilį naudosime kaip telefoną?

VEIDAS: Ar išmanūs daiktai labai nutolę nuo dirbtinio intelekto?

V.B.: Dirbtinis internetas yra kompiuterių evoliucijos žingsnis. Išmanūs daiktai yra sankryžoje tarp kompiuterių ir telefonų evoliucijos. Dirbtinis intelektas filmuose parodomas panašus į žmones – pamirškite tai. Atsiminkite, kad yra vienas dalykas, kuris mus, žmones, daro skirtingais nuo gyvūnų, mes vieninteliai galime naudoti įrankius, tuo metu niekas kitas negali konstruoti daiktų, kuriais palengvintų sau gyvenimą. Bet kokios technologijos būtent tai ir yra – įrankiai. Kartais žmonės naudoja technologijas naudoja taip, kad jų gyvenimas tampa apgailėtinas. Vis dėlto jos gali padaryti jį ir daug lengvesnį.

VEIDAS: Kalbant apie „daiktų internetą“, koncepcija mini ir tai, kad gyvūnai bei žmonės taip pat galėtų būti įjungti į bendrą rtnklaą kaip ir negyvi daiktai. Ar tai protinga? Kokį potencialą tai turėtų?

V.B.: Mes jau ir taip esame sujungti. Galime skambinti, siųsti vieni kitiems žinutes ar elektroninius laiškus. Vienintelis skirtumas būtų tas, kad imtume naudoti labiau pažengiusius būdus susijungti į bendrą tinklą. Anksčiau apsikeitus telefonų numeriais buvo galima skambinti tik iš namų, nes telefonas buvo pritvirtintas laidais prie sienos. Dabar gali paskambinti eidamas gatve, nes turi mobilųjį telefoną, o vieną dieną mums nereikės nė mobilaus telefono, nes, tarkime, galėsime surinkti numerį ore dėl to, kad turėsime tam tikrą mikroschemą kūne.

Daiktai juk yra dėl mūsų. Čia kaip Aleksandro Diuma knygoje „Trys muškietininkai“. Pagrindinis knygos veikėjas yra d’Artanjanas, o jo nėra pavadinime. Taigi, kaip galima kalbėti apie „daiktų internetą“ išmetant žmones? Vis dėlto kaip humanistinis technologas manau, kad visos technologijos turėtų būti aplink mus, kad tarnautų mums, pagerintų mūsų gyvenimo kokybę, jei to nedaro, – mums jų nereikia.

Kol vienas „Apple“ įkūrėjų ir vadovas Steve Jobsas dar buvo gyvas, dirbau su juo prie projekto, kurio metu kūrėme išmanius ateities objektus. Jo planas buvo pirma paleisti „iWatch“, kas kaip tik vyksta dabar, ir dirbti prie ateities daiktų. Aš dirbau prie „iKitchen“. Ši virtuvė buvo įrengta kaip paprasta namų virtuvė, tik ji buvo kaip didžiulis „iPad“. Galėjai liesti įvairius virtuvės paviršius ir iš karto gauti, pavyzdžiui, muzikos grojaraščius, receptus patiekalams, taip pat galėjai kur nors išeiti, o tuo metu pati virtuvė prižiūrėjo, kad maistas būtų gaminamas tinkamai. Taigi, dirbome eksperimentuodami kaip skirtingus objektus galime padaryti išmaniais. Žinoma, kol kas tai yra tik projektas. Paskui Steve mirė ir viskas ėmė vykti chaotiškai. Vis dėlto jis buvo tikras vizionierius.

Beje, jis man kartais sakydavo, ko tada nesupratau: „mes nesiliaujame gyventi kitų gyvenimų“. Geriaus pagalvojus, tai yra tiesa. Juk žiūrime televizijos žaidimus, kai norime, kad būtų smagu; kai norime išgirsti pasikeitimą nuomonėmis, įsijungiame pokalbių laidą; norime nuotykių, įsiungiame filmą… Mes vis žiūrime, kaip gyvena kiti žmonės, vietoj to, kad gyventume patys. Taigi, nors mums patinka iššūkis padaryti technologijas geresnėmis, perkelti jas į aukštesnį lygį, bet negalime būti jų pavergti. Tai yra pasyvu, o mes neturime būti pasyviais – turime tik vieną gyvenimą. Kitaip tariant, naujų technologijų užduotis yra padėti man išlaisvinti daugiau mano laiko, o ne užimti jį.

VEIDAS: Ar gerai supratau, kad, jei „daiktų internetas“ sujungtų ir žmones, tai daugiausia būtų susiję su komunikacija tarp jų?

V.B.: Daugiausia, bet nebūtinai. Pavyzdžiui, taip pat yra didelis potencialas sveikatos apsaugoje. Vadinasi, jei kalbame apie ryšius tarp žmonių, tai pirmiausia susiję su bendravimu, o, jei kalbame apie santykį tarp žmogaus ir jo kūno, tai, tarkime, tai galėtų būti mažutis prietaisėlis, galintis patekti į organus, pamatyti, ar kas yra blogo, ir, jei reikia, iškart paleisti vaistus.

Taip, pasaulis keisis, tačiau dalykas, kurio žmonės dažnai nesupranta, kad jis jau yra stipriai pasikeitęs. Praeities pokyčiai priimami kaip natūralūs. Taip pat yra linkstama žiūrėti į neigiamus pokyčių aspektus – turime daug automobilių ir yra tarša. Tai tiesa, na, bet anksčiau turėjome arklius. Nenorite nei arklių, nei mašinų? Gerai, yra kuriama naujų mašinų, kurios išspręs tas problemas, tačiau žinote, kas tada atsitiks? Jos sukurs naujas bėdas. Gal prie to artėjame, bet kol kas nėra nieko tobulo.

VEIDAS: Kaip prognozuotmėte, ar tobulėjančios technologijos bus pajėgios išspręsti šiai dienai pasauliui aktualias problemas?

V.B.: Mano vizija, mano filosofija yra paprasta: noriu padaryti viską, ką galiu, kad savo vaikams palikčiau geresnę planetą negu suradau. Manau, visi turėtume bandyti suprasti kaip galime tai padaryti. Kol kas mes sistematiškai griauname šią planetą. Aš pats daug dirbu su miestais, su tuo, kas vadinama emociniais miestovaizdžiais ir suprantu, kad turime grįžti prie emocijų. Tai labai paprasta: tai, kas iš tikrųjų yra vertinga, negalima nusipirkti už pinigus. Ekonomika nemėgsta to, ko negalima pakeisti pinigais. Aš slepiu technologijas, jų niekada nesimato (naudoju pažangias naujos kartos technologijas, bet paslepiu jas daiktuose). Esu labai humanistinis technologas ir noriu, kad technologijos padėtų žmonėms sugrįžti į tai, kokie jie iš tiesų yra.

VEIDAS: Kaip manote, ar tokia nedidelė šalis kaip Lietuva gali sėkmingai įšokti į ateities technologijų kūrimo ir plėtojimo traukinį?

V.B.: Atkeliavęs čia pamačiau technologinę viziją šiam miestui, Vilniui. Tai mano asmeninė nuomonė, bet, patikėkite, žinau, ką sakau. Vilnius yra tobula vieta tapti gyvenama laboratorija, kur būtų galima eksperimentuoti, koks turėtų būti ateities miestas. Galiu apie tai kalbėti, nes esu daręs įvairių projektų visame pasaulyje.

Pirmiausia gerai yra tai, kad šalies sostinė yra palyginti mažas miestas. Gyvenamos laboratorijos negali sėkmingai sukurti didelėje teritorijoje, nes kiekis nužudo eksperimentus. Šiuo metu yra vos keletas vietų, kur bandoma eksperimentuoti kuriant ateities miestą: Barselonoje, Londone, Singapūre… Pažymėtina, kad jose visose tam panaudojamas ne visas miestas, o tik nedidelė jo dalis. Panašiai toks yra visas Vilnius, todėl situacija tam tobula, procesus būtų galima nesunkiai suvaldyti.

Antra, dėl „daiktų interneto“. Esminis „išmaninimo“ faktorius yra ryšys, o jūsų interneto ryšys yra labai greitas, todėl galite suteikti ateities miestui gyvybingumą. Jei interneto ryšys yra lėtas ir viskas negali vykti realiu laiku, nieko nepavyks. Sakykime, automobilis manys, kad automobilio stovėjimo vieta yra laisva, nors ji jau bus kieno nors užimta. Jei nėra greito interneto ryšio ar „debesis“ nėra pakankamai didelis, negalima suvaldyti didelių duomenų kiekių.

Trečia, drąsiam eksperimentui reikia kovotojų kartos – atvirų verslininkų be prietarų. Tam tikra prasme jūs perkraunate šią šalį nuo ankstesnės patirties, o verslas save išranda iš naujo. Ketvirta, Lietuvos minusas yra ir pliusas: esate nedidelė šalis, neturite daug gamtinių išteklių, todėl neišgyvensite konkurencijos sąlygomis orientuodamiesi tik į vidinę rinką. Jums reikia eksportuoti. Jei pasiryžtumėte eksperimentui pastatyti ateities miesto laboratoriją, galėtumėte daug ko išrasti, sukurti, ką vėliau parduotumėte pasauliui.

Penktoji priežastis – turite daug žadančią jaunąją kartą. Daug jų keliauja į užsienį, žinau, nes sutikau jų daugybėje vietų ir jie buvo tarp geriausių tokiose kompanijose kaip „Google“, „Amazon“. Ar ketinate išsiųsti visus savo geriausius vaikus į užsienį? Duokite jiems priežastį sugrįžti, kad galėtų   didžiuotis tuo, ką daro. Sukūrus ateities miesto laboratoriją, šie vaikai sugrįžtų, nes tik čia galėtų daryti kai ką svarbaus visam pasauliui. Galiausiai lietuviai yra įpratę daryti dalykus neturėdami beveik nieko, tačiau visada rasdavote būdų kaip išsisukti. Esate užsispyrę. Būtent tokie žmonės gali sukurti kažką svarbaus. Pažiūrėkite į mus, italus. Po Antrojo pasaulinio karo buvome panašioje situacijoje, kokioje jūs esate dabar, ir turėjome perkrauti šalį. Mes taip pat turėjome mažai gamtinių resursų, tačiau taip pat buvome įpratę kurti dalykus beveik nieko neturėdami kaip ir jūs. Ką gi tada padarėme? Jūs esate labiau užsispyrę, o mes buvome kūrybiškesni, todėl pasukome į madą, baldų, automobilių dizainą. Kitos šalys turėjo medžiagų, o mes tapome dizaineriais, kūrėjais ir pakeitėme žmonių skonį.

Apie ekspertą

Vienas žymiausių pasaulyje technologijų futuristų (greta Johno Naisbitto ir Alvino Tofflerio), inovatorius profesorius Vito Di Bari naudoja mokslinius metodus, jog atpažintų ateinančias technologijų tendencijas ir pasinaudoja tuo, kad išplėtotų kūrybiškus sprendimus, pagrįstus naujos kartos technologijomis, naujomis medžiagomis. Jo domėjimosi laikotarpis – 5-15 metų į ateitį technologijų tendencijos. Technologijų futuristo teigimu, per šį laiką įsitvirtins daiktų internetas. Jis šią inovaciją pažįsta ne tik iš teorinių apmąstymų, bet yra prie tokio projekto yra dirbęs „Apple“. Jo sritis buvo išmani virtuvė – „iKitchen“.

Vito di Bari yra išleidęs vienuolika knygų apie ateities inovacijas. The Financial Times jį yra pavadinęs „naujuoju Europos inovacijų guru“, na, o Nobelio ekonomikos laureatas  Kennethas Arrowas yra pasakęs, kas „Vito Di Bari konstruoja svajones. Galimas svajones, pagrįstas konkrečiais faktais“.

Įdomu tai, kad vienas garsiausių pasaulio futuristų savo kelią pradėjo nuo visai ne nuo technologinių mokslų, o nuo filologijos, ne gana to – senosios literatūros studijų, per kurias jis nagrinėjo graikų, lotynų, taip pat viduramžių rašytojų darbus. Jo ankstyvoji karjera daugiausia buvo susijusi su inovacijų kūrimu komunikacijose, o vėliau pasisuko prie produktų dizaino ir urbanistinių projektų vykdymo. Davar Vito Di Bari virš 20 metų dėsto Inovacijų dizainą ir vadybą, jis yra konsultavęs daugybę įmonių dėl jų strategijų, ryšių technologijų ir produktų dizaino. Jis yra Milane (Italija) vykstančios parodo Expo 2015 inovacijų dizaineris, taip pat yra buvęs Tarptautinio multimedijos instituto vykdomuoju direktoriumi UNESCO Paryžiuje (Prancūzija).

Futurinstas yra daug bendradarbiavęs su žiniasklaida, pavyzdžiui, šiuo metu jis rašo „Harvard Business Review“, technologijų žurnalu „Wired“ ir kitiems.

Šaltinis: vitodibari.com

 

Apie „daiktų internetą“ trumpai

„Daiktų interneto“ arba „bežmogis interneto“ („Internet of Things“) koncepcija orientuota į išmaniuosius tarpusavyje internetu sąveikaujančius įrenginius (o galbūt net gyvūnus ar žmones). Taigi, viskas veiktų taip: kiekvienas šaldytuvas, dulkių siurblys, žoliapjovė, laikrodis ar net automobilis turėtų aplinkos jutiklius, tam tikrus unikalius identifikatorius ir nedidelius prietaisėlius su galimybe jungtis prie interneto. Kiekvienas jų kas sekundę  kilobaitais ar net megabaitais būtų siunčiami duomenys. Kadangi atminties tokie prietaisai patys neturės, visi duomenys veikiausiai būtų saugomi „debesyje“.

Yra skaičiavimų, kad dar 2020-aisiais pasaulyje jau bus 50 mlrd. tokiu būdu sujungtų prietaisų.

Nors idėja nėra nauja, tačiau tik šiuolaikinės technologijos suteikė jai gyvybingumo. Tam išsiplėtoti leido išpopuliarėjęs internetas, ištobulintos ir atpigusios bevielės technologijos, mikro elektromechaninės sistemos, jutikliai. Tiesa, tai kelia ne tik didelį entuziazmą, bet ir nerimą dėl tokių iššūkių kaip duomenų privatumas ar jų saugojimo atskaitingumas.


Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on gegužės 24, 2015, in Interviu, IT, Mokslas ir inovacijos and tagged , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: