Lobistinė veikla Lietuvoje praktiškai nereguliuojama

Lobizmas. „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) pristatė išsamų lobistinės veiklos tyrimą. Rezultatai nedžiugina: Lobistinės veiklos įstatymas neveikia, ši veikla suvokiama primityviai, o didžioji dalis siekių paveikti teisėkūrą – ne įstatymų reguliuojamais būdais. Pasak Rūtos Mrazauskaitės, vienos iš TILS tyrimo autorių, ši iš dviejų dalių (lobizmo padėties analizės ir reprezentatyvios Lietuvos įmonių vadovų apklausos apie lobistinę veiklą) susidedanti studija parodė keturis svarbiausius dalykus. Pirma, įvairios interesų grupės siekia daryti įtaką įstatymų leidybai Lietuvoje (prieš tai nebuvo tai rodančio tyrimo). Antra, pasitaiko nemažai atvejų, kai politikai ne išklauso visas suinteresuotas puses, o vadovaujasi kokios nors vienos grupės interesais. Trečia, dažniausiai poveikį daryti siekiama energetikos, farmacijos, statybos, alkoholio ir tabako gaminių srityse, ir galiausiai – subjektai, kurie įvardijami kaip dažniausiai siekiantys daryti įtaką teisės aktų leidybai Lietuvoje, yra asociacijos, verslo įmonės ir registruoti lobistai. Kadangi tik pastarieji turi teikti ataskaitas apie savo veiklą, galima daryti išvadą, kad labai didelė dalis politikams ar valstybės tarnautojams daromos įtakos lieka šešėlyje. Blogiausia, kad, verslininkų nuomone, interesų grupės jų sprendimus daugiausia bando paveikti neoficialiais, neteisėtais būdais – pasinaudodamos pažintimis, žadėdamos atlygį už palankius sprendimus ar dalyvaudamos neoficialiuose susitikimuose. Nors juridiniams asmenims draudžiama teikti finansinę paramą partijoms ir politikams, o fiziniai asmenys turi teisę politines kampanijas paremti tik tam tikro riboto dydžio sumomis, netiesioginės finansinės paramos problema išlieka aktuali. TILS tyrime dalyvavę teisėkūros atstovai atkreipė dėmesį, kad verslo įmonės yra radusios būdų, kaip apeiti taisykles ir, pavyzdžiui, per politines kampanijas tam tikroms paslaugoms suteikia labai dideles nuolaidas arba partijas grynaisiais pinigais paremia neoficialiai. Dar viena įdomi detalė: kai kurioms verslo asociacijoms yra net skirtos patalpos Vyriausybėje, o oficialiame kontaktų sąraše jos nurodomos kaip „atstovai Vyriausybėje“. Kadangi šių organizacijų veiklos darant įtaką sprendimų priėmimui nereguliuoja lobistinės veiklos teisės aktai, vadinasi, nėra ir jokios viešos informacijos apie jų indėlį į teisėkūrą. Kad situacija nėra gera, matyti plika akimi: verslininkų apklausa parodė, kad 77 proc. jų žino atvejų, kai sprendimai buvo priimti ne vadovaujantis visuomenės interesu, o siekiant naudos kažkokiai interesų grupei. Be to, 83 proc. apklaustųjų sprendimų priėmimą laiko nepakankamai atviru, kad į procesus vienodai galėtų įsitraukti visos suinteresuotos grupės, beveik pusė (43 proc.) jų mano, kad Lietuvoje neaiškiai pateikiama vieša informacija apie visas interesų grupes, su kuriomis buvo konsultuojamasi priimant sprendimus. 2000 m., nusižiūrėjus nuo JAV lobizmo reglamentavimo modelio, priimtas Lobistinės veiklos įstatymas. 2003 m. atnaujinta jo redakcija galioja iki šių dienų. Kad jis yra netinkamas, kalbama jau seniai, ir Seimui svarstyti buvo pateiktas ne vienas pataisų projektas, tačiau tai nusėsdavo stalčiuose. Paminėtina, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių, turinčių atskirą lobistinės veiklos įstatymą, vis dėlto ekspertai sutinka, kad jis praktiškai neveikia. Taigi nenuostabu, kad, nors yra tiek negerovių, per tiek metų pasitaikė labai nedaug atvejų, kai buvo pritaikyta atsakomybė už neteisėtą lobistinę veiklą. Kadangi Lietuvoje daug teisės aktų buvo priimta nusižiūrėjus nuo kitų valstybių, kuriose tai veikia, o ne atsižvelgiant į susiklosčiusias politines, kultūrines tradicijas, be to, neretai aktualiausias motyvacinis veiksnys būdavo tas, kad stojant į ES ar kitas tarptautines organizacijas reikėjo tam tikrų teisės aktų, turime tai, ką turime. Žinoma, sakyti, kad pats reglamentavimo modelis, kai priimamas atskiras įstatymas lobistinei veiklai reguliuoti, yra neteisingas, negalima. Yra valstybių, kuriose tai neblogai veikia jau daugybę metų – čia daug ką lemia ir valstybių politinė, socialinė bei ekonominė aplinka.

Nors Seime kaip tik užregistruotas naujas Lobistinės veiklos įstatymo projektas, tačiau į jį daug vilčių taip pat nededa: nors tam tikros ydos pataisomos, bet iš esmės situacijos jis nepakeis. Vis dėlto džiugu, kad verslo praktika evoliucionuoja šiek tiek greičiau nei tobulinami įstatymai, tad bendra padėtis po truputį gerėja. Tai lemia ir augantis mūsų verslo sąmoningumas, išaugantis į įvairius etikos kodeksus bei panašius dokumentus, ir vis daugiau atsirandančių užsienio kapitalo įmonių, kurios retai rizikuoja neskaidriai daryti įtaką sprendimams ir stengiasi tai daryti arba per oficialiai registruotus lobistus, arba per kažkokias oficialias procedūras.

Dabartinis Lobistinės veiklos įstatymas yra pastatytas ant jame apibrėžtos lobisto sąvokos, kuri yra labai siaura. Šis įstatymas iš esmės reguliuoja tik tų asmenų, kurie patys nori užsiregistruoti kaip profesionalūs lobistai, veiklą. Remiantis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) duomenimis, registruotų veiklą vykdančių lobistų yra tik apie tris dešimtis, vadinasi, jis reguliuoja tik nedidelę dalį Lietuvoje vykdomos lobistinės veiklos.

Studijos autorių teigimu, dabartinis Lobistinės veiklos įstatymas turi ne tik per siaurą lobisto ir lobistinės veiklos sąvoką, bet čia netrūksta daug įvairių „techninių“ negerovių. Pavyzdžiui, jame numatyta, kad lobistai savo veiklos ataskaitas turi teikti kartą per metus. Tai nelogiška jau vien dėl to, kad poveikis jau padarytas ir dažniausiai jau būna per vėlu ką nors pakeisti. Taigi, nustatyta tvarka turėtų užtikrinti detalią ir laiku pateikiamą informaciją apie jų veiklą, jos apimtį, susijusias išlaidas. Nors dabartinis įstatymo projektas panašias smulkesnes negeroves pataiso, veikiausiai proveržio jis neatneš.

„Be to, naujajame įstatymo projekte matome keletą neatitikimų. Lobisto sąvoka vis vien apibrėžiama per siaurai, nors ir yra išplečiama, panaikinant kai kurias išimtis, nusakančias, kas nėra lobistais. Būtent jos didelei daliai poveikį siekiančių daryti subjektų leido nesiregistruoti. Sąvoką plėsti būtų protinga pirmiausia peržiūrint šias išimtis. Dabar lobistu laikomas tik fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia užsakovo interesu ir registruojasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos registre“, – sako R.Mrazauskaitė.

Netinkamas sąvokos apibrėžimas ne kartą surišo rankas VTEK. Vykdydama tyrimus skirtingose su lobistine veikla susijusiose bylose, ši institucija negalėjo vertinti kitų įtaką darančių subjektų, kurie paprasčiausiai nebuvo registruoti kaip lobistai, nors siekis daryti įtaką buvo akivaizdus. Tarkime, verslo įmonių atstovų, kadangi įmonės veikia savais interesais. Šią pagrindinę teisės aktų spragą, t. y. kad savo interesais veikiančioms įmonėms nebūtina registruotis lobistais, ir tiesioginei lobistinei veiklai taikomų išimčių riziką iliustruoja „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas International GmbH“ atvejis. Šiuo atveju VTEK turėjo pripažinti, kad į teisinę lobistinės veiklos sąvoką nepatenka net ir plataus masto tiesioginio lobizmo veiksmai, tad VTEK negali vertinti, ar asmenų veiksmai nepažeidė Lobistinės veiklos įstatymo.

„Naujas įstatymo projektas išplečia sąvoką ir panaikina dalį išimčių, pavyzdžiui, dėl ne pelno siekiančių organizacijų, šiek tiek keičia požiūrį į kliento ir veikiančio lobisto santykius. Siūlytume lobisto sąvoką apskritai susieti ne su konkrečiu apibrėžimu, o su tuo, ar vykdoma lobistinė veikla. Siejimas su profesine grupe apriboja lobistinės veiklos reguliavimo apimtį“, – sako studijos autorė.

Rekomenduojama apskritai peržiūrėti VTEK pajėgumus ir kompetencijas prižiūrint lobistinę veiklą. Jos kompetencijos turėtų apimti ne tik siaurą lobistinės veiklos priežiūrą, bet ir stebėjimą, tyrimą, ar teisės aktams bei sprendimų priėmimui nėra daromas neteisėtas arba neatskaitingas poveikis.

Kodėl tiek mažai lobistų Lietuvoje registruojamasi, atsakyti nesudėtinga. Pasak R.Mrazauskaitės, šiuo metu Lietuvoje ne tik nėra jokio skatinimo užsiregistravusiems lobistams, bet padėtis tokia, kad jiems patogiau nesiregistruoti. Tada išvengiama papildomos administracinės naštos, nereikia niekam teikti veiklos ataskaitų, o poveikį galima daryti taip, kokiais metodais patogu. „Žinoma, veikia ir tai, kad reikia mokėti registracijos mokestį, kad visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į lobistus, o kartais ir patys politikai gali privengti su jais bendrauti“, – prideda ji.

TILS vadovas, vienas iš šios studijos autorių Sergejus Muravjovas pažymi, kad vienas iš sprendimo būdų užsiregistravusiems lobistų registre ir deklaravusiems norą daryti poveikį interesų grupių atstovams leisti lengviau prieiti prie sprendimų priėmėjų, nesvarbu, ar jie atstovautų verslo, asocijuotoms ar nevyriausybinėms struktūroms.

Kol kas turime tai, kad registruotų ir šešėlyje veikiančių lobistų skaičiai skiriasi dešimtimis kartų.

S.Muravjovas pabrėžia, kad poveikio darymas savaime nėra blogai, tačiau svarbu užtikrinti, jog jis būtų daromas skaidriai ir kad skirtingos interesų grupės, piliečiai galėtų įsitraukti lygiomis teisėmis. „Didžiausia problema ta, kad nežinome, kas šiuo metu Lietuvoje daro įtaką įstatymų priėmimų procesui“, – įsitikinęs jis ir prideda, kad atsirastų kur kas daugiau skaidrumo, jei būtų imtas taikyti vadinamasis teisėkūros pėdsakas ir užtikrinta tinkama politikų interesų derinimo stebėsena.

Beje, pagal TILS atliktą apklausą net 62 proc. įmonių vadovų teko girdėti apie atvejus, kai politikai arba valstybės tarnautojai, baigę tarnybą, gavo pareigas privačiame sektoriuje kaip atlygį už anksčiau priimtus sprendimus.

Tuo metu teisėkūros pėdsakas iš esmės nusako tai, kad bet koks interesų grupių poveikis būtų fiksuojamas pačių politikų ir visuomenei būtų sudarytos sąlygos susipažinti su informacija apie visas interesų grupes ir jų pasiūlymais, pateiktais svarstant tam tikrus įstatymo projektus ar priiminėjant sprendimus. Kaip paaiškina R.Mrazauskaitė, būtent tai dažnai yra įvardijama kaip alternatyva atskiram lobistinę veiklą reglamentuojančiam įstatymui.

„Pavyzdžiui, Lenkijoje neseniai priimta daug įstatymų, susijusių su lobistine veikla, ir dabar jau įstatymais politikai yra įpareigoti pranešti, kad jiems buvo siekta daryti poveikį ir kieno bei kokia apimtimi tai buvo daroma. Be abejo, kalbant su kolegomis Lenkijoje, tai jiems išlieka daug klausimų, nes visgi viskas priklauso, ar politikas apie tai sąžiningai praneš. Juk prie kiekvieno negali pastatyti prižiūrėtojo, – niuansus atskleidžia ji. – Lietuvoje kaip teigiamą pavyzdį galima paminėti naujai išrinktą į Vilniaus savivaldybės tarybos narę Aušrą Maldeikienę, kuri nusprendė savanoriškai skelbti apie visus savo susitikimus su interesų grupėmis. Nors to nereikalauja jokie įstatymai, politikė nusprendė, kad nori tokiu būdu atsiskaityti ją išrinkusiems asmenims.“

S.Muravjovas sutinka, kad prie lobistinės veiklos skaidrumo galėtų daug prisidėti didesnis visuomenės spaudimas, tačiau yra įsitikinęs, kad paprastam lietuviui nacionalinis lygmuo nėra toks jau aktualus ir tai galėtų geriau suveikti savivaldybių lygmenyje.

„Dažnai pamirštame, kad ne ką mažiau interesų susikerta ir ne ką mažiau problemų yra savivaldos lygmenyje. Būtent čia matyčiau galimybę labiau įtraukti visuomenę į sprendimų priėmimą ir būtų galima kur kas daugiau konsultuotis su ja nei tai daroma šiuo metu. Deja, prieš pusantro mėnesio mūsų atliktas savivaldybių skaidrumo tyrimas parodė, kad didžioji dauguma savivaldybių neskelbia duomenų apie politikų susitikimus su suinteresuotomis pusėmis, dažnai negalima viešai pamatyti savivaldybės vadovybės, politikų interesų deklaracijų“, – teigia S.Muravjovas.

Ekspertas taip pat atkreipia dėmesį, kad nereikia kalbėti vien apie teisinio reglamentavimo blogybes – daug kas priklauso ir nuo politinių partijų, kurioms priklauso paslydę politikai ar valstybės tarnautojai. Iš ankstesnių pavyzdžių nesunku suprasti, kad mūsų partijos gana nenoriai prisiima atsakomybę už prasižengusius savo narius ir neypatingai stengiasi prisiimti lyderystės dialoge dėl politikų interesų konfliktų ar skaidresnio lobizmo. „Kai kildavo koks nors skandalas, partijos nepasinaudodavo galimybe pareikšti savo vertybinių nuostatų šiuo klausimu ir parodyti visuomenei, kad netoleruos tokių nusižengimų, o buvo stengiamasi kuo greičiau skandalą nuslėpti“, – sako TILS vadovas.

Galima pastebėti ir nerimą keliančią atvirkščią tendenciją. Tyrimo metu apklausti priežiūros ir teisėsaugos institucijų atstovai pažymėjo, kad neretai ir patys politikai, ypač savivaldybių tarybose, vykdo lobistinę veiklą, neabejotinai viršijančią jų konstitucinius įgaliojimus. Buvo pateiktas kad ir toks pavyzdys: Seimo nariai neretai tiesiog paskambina į savivaldybę ar į savivaldybės tarybą ir bando spausti dėl tam tikrų dalykų, argumentuodami, kad esą taip rūpinasi gyventojais.

—-

Amerikietiškasis ir europietiškasis modeliai

Pasaulyje vyrauja du skaidrūs ir demokratijos sąlygoms pritaikyti valstybės institucijų ir interesų grupių sąveikos teisės aktų leidyboje modeliai. Pirmasis modelis – amerikietiškasis – grindžiamas teisėtų lobizmo formų leidimų ir, priešingai, neįteisintų lobizmo reiškinių draudimų ir sankcijų už jų panaudojimą sistema, yra įstatymu įtvirtintas nedaugelyje valstybių, pirmiausia JAV, Kanadoje, Australijoje ir keliose pokomunistinėse šalyse, įskaitant Lietuvą.

Antrasis modelis – europietiškasis – vyrauja daugumoje demokratinių valstybių, įskaitant visas senąsias ES nares. Jose yra matoma lobistų veikla ir realūs tos veiklos mastai, tačiau vieno lobizmą reglamentuojančio įstatymo nėra. Remiamos spontaniškai atsirandančios skaidrios lobistinės veiklos formos, kurios reguliuojamos tik minimaliai. Atsargiai elgiamasi baiminantis pažeisti trapią pusiausvyrą ir gyvą komunikaciją tarp piliečių visuomenės ir valstybės, dirbtinai susiaurinti asmenų ir jų susikurtų asociacijų teises siekti įtakos politikų ir pareigūnų sprendimams teisės aktų leidybos srityje.

„Vadinasi pasirinkus europietiškąjį modelį lobistinė veikla reglamentuojama ne įstatymu, bet įvairiais poįstatyminiais teisės aktais, pavyzdžiui, taisyklėmis įstaigose, statutais parlamentuose, etikos kodeksais, reikalavimais skaidrumui. Mano nuomone, kažkada pasirinkdami amerikietiškąjį reglamentavimo modelį, pasirinkome neteisingai. Tokią sritį sukontroliuoti teisiškai neįmanoma. Juk lobizmas – tai bendradarbiavimas, bendravimas, sąlytis tarp politinės valstybės ir piliečių visuomenės. Čia yra milijonai visokių atvejų, kasdieninių kontaktų“, – „Veidui“ sakė Mykolo Romerio universiteto docentas dr. Rimgaudas Geleževičius.

Šaltinis: Mokslo darbas „Lobizmo teisinis reguliavimas ir institucionalizacija Lietuvoje: pirmojo dešimtmečio išdavos ir pamokos“ (R.Geleževičius, 2013 m.)

http://www.veidas.lt/lobistine-veikla-lietuvoje-praktiskai-nereguliuojama

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on balandžio 23, 2015, in Korupcija, Politika and tagged , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: