Timas Haughtonas: „Didžiosios Britanijos išėjimas iš ES būtų nešvarios skyrybos“

Šalis atskalūnė. Nors dar neseniai į kalbas apie galimą Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos žiūrėta kaip į populistų bandymus gauti dėmesio, dabar apie tai svarsto rimčiausi Europos politikai. Ar tai realu ir kuo tai gresia, nagrinėjame su politologu iš Birmingamo universiteto Timu Haughtonu.

VEIDAS: Ne pirmas kartas, kai aukšti Didžiosios Britanijos politikai prabyla apie galimą pasitraukimą iš ES. Anksčiau niekas to per daug nesureikšmindavo, tačiau dabar ši idėja atrodo įgavusi visai kitą svorį. Kas čia nutiko: ar tokia galimybė tapo realesnė, ar jos eskalavimą veikiau lemia artėjantys visuotiniai rinkimai?

T.H.: Iš tikrųjų tokios galimybės tikėtinumas labai priklausys nuo gegužės 7-ąją vyksiančių rinkimų rezultatų. Kodėl šis klausimas atsirado politinėje darbotvarkėje?  Tai turi daug bendro su Didžiosios Britanijos konservatorių partijos vadyba, taip pat siejasi su būdais, kaip tvarkomasi su politinėmis skirtimis Europoje. Iš istorinės pusės verta paminėti, kad Didžiojoje Britanijoje jau esame dėl to turėję vieną referendumą 1975-aisiais. Tuo Haroldas Wilsonas, tuometis ministras pirmininkas, iš esmės pasinaudojo kaip Leiboristų partijos valdymo įrankiu. Kadangi du leiboristų sparnai nesutarė, buvo rastas paprastas sprendimas: leiskime sau nesutikti, renkime referendumą ir spręsime, ką toliau daryti, atsižvelgdami į jo rezultatus.

Konservatorių partijoje yra labai iškilus euroskeptikų sparnas, greta – didžioji dalis konservatorių, kurie nerodo didelio entuziazmo ES atžvilgiu, bet mano, kad Didžioji Britanija vis dėlto turėtų joje likti. Paminėtina, kad euroskeptiškai nusiteikusi ir Didžiosios Britanijos nepriklausomybės partija. Pastaraisiais metais ji išgyvena pakilimą. Auganti parama Nepriklausomybės partija akivaizdžiai atplėšia rinkėjus nuo Davido Camerono Konservatorių partijos.

Praėjusių metų vasarį D.Cameronas „Bloomberg“ centre Londone per savo kalbą pareiškė: jei per rinkimus Konservatorių partija parlamente gaus daugumą, 2017 m. bus surengtas referendumas dėl Didžiosios Britanijos likimo ES.

Iš dalies D.Camerono strategija yra tokia, kad prieš pasilikimo ar išėjimo referendumą jis dar keliautų į Briuselį persiderėti dėl įvairių reformų rinkinio. Tuomet jis britams galėtų pasakyti: žiūrėkite, aš buvau Briuselyje, pasiekiau tam tikrų reformų, dėl jų nuo šiol ES taps geresnė, todėl siūlau mums visiems vis dėlto likti ES.

Antra priežastis, kodėl jis žada referendumą, susijusi su labai paprastais politiniais tikslais. Referendumo nauda būtų ta, kad D.Cameronas galėtų pasakyti – štai jis siūlo Didžiosios Britanijos gyventojams apsisprendimo teisę dėl to, ar jie nori, ar nenori likti ES, o kiti, opozicija, to nesiūlo. Vadinasi, D.Cameronas tuo tarsi nori pasiųsti žinią, kad jis yra demokratiškesnis nei kiti.

Ar tai reali galimybė? Aš nemanau, kad Didžioji Britanija paliktų ES, bet tai priklausys nuo referendumo. Jei yra nors vienas dalykas, kurį sužinojome stebėdami referendumus pasaulyje, tai būtent tai, kad referendumai – nenuspėjamos priemonės. Žmonės, balsuodami per referendumą, ne visada tik atsako į klausimą balsavimo biuletenyje – dažnai jie kartu pareiškia nuomonę ir dėl kitų klausimų rinkinio. Tarkime, ar man patinka dabartinė valdžia.

Jei įdėmiau pažvelgtume į Europos istoriją, pamatytume, kad referendumai dažnai paveikiami būtent šio aspekto. Pavyzdžiui, Prancūzijoje 1992 m. buvo beveik nubalsuota prieš Mastrichto sutartį. Taip nutiko daugiausia dėl to, kad tuo metu daug prancūzų nemėgo François Mitterrand’o. Kitaip tariant, daug kas priklausys nuo visuomenės nuomonės referendumo laikotarpiu.

Aš pritarčiau nuomonei, kad yra nedaug galimybių, jog Didžioji Britanija paliks ES jau vien dėl šalies politinio elito daugumos ir verslo pasipriešinimo. Jie stipriai palaiko nuomonę, kad Didžiajai Britanijai reikėtų likti ES. Negalima sakyti, kad jie nėra kritiški dėl tam tikrų šiandieninės ES aspektų, bet vis vien gina pasilikimą ES šalių klube.

VEIDAS: Ar šiuo klausimu matomas stiprus lobizmas?

T.H.: Verslo lobizmas yra reikšmingas. Ir jis būtų svarbus žaidėjas, jei referendumas tikrai vyktų. Vis dėlto yra didelis skirtumas: stambusis verslas labai palankus Didžiosios Britanijos pasilikimui ES, nes toks verslas labiau linkęs įsitraukti į valstybių sienas peržengiančią prekybą. Kadangi mažesnio dydžio verslas veltis į tarptautinę prekybą linkęs kur kas mažiau, buvimo bendroje prekybos zonoje argumentas jį veikia daug menkiau. Nepaisant to, tokie verslai irgi signalizuoja, kad Didžiajai Britanijai geriau pasilikti.

VEIDAS: Kokios paprastų gyventojų nuotaikos? Ar jiems tai yra vienas svarbiausių klausimų?

T.H.: Visiškai ne. Dėl paprastų gyventojų požiūrio stulbina vienas dalykas: Europa per rinkimų kampanijas labai retai patenka tarp pagrindinių klausimų. Tai paprastai būna gerokai mažiau reikšminga nei darbo vietos, viešosios paslaugos, kitos sritys – tai tikrai nėra lemiamas rinkimų aspektas.

Beje, viešoji nuomonė dėl ES Didžiojoje Britanijoje svyravo gana smarkiai. Sakyčiau, dauguma britų rinkėjų ES klausimu yra perkalbami. Jei viena ar kita pusė pateiktų gerų argumentų, nuomonė galėtų būti gana nesunkiai pakeista.

Žinote, koks skirtumas tarp britų ir dalies kitų valstybių požiūrio į ES? Sakykime, Lietuvai stojimas į ES tam tikra prasme buvo civilizacinis pasirinkimas, nusakantis jūsų vietą ir parodantis, kad priklausote Europos tautų šeimai. Tuo jūs tarsi sakote, kad pabėgote nuo savo prieš 1990-uosius buvusios praeities ir neturite nieko bendro su „didžiuoju broliu“ Rytuose. O Didžiajai Britanijai tai buvo kur kas menkesnis civilizacinis pasirinkimas. Didžiosios Britanijos svarstymas yra veikiau sąnaudų ir naudos skaičiavimas, kitaip tariant, kokie yra buvimo ES trūkumai ir pranašumai. Dėl to ir manau, kad britų nuomonė yra pakeičiama. Ji grindžiama kitaip nei kai kuriose kitose valstybėse.

Jei referendumas būtų rytoj, tai, naujausių apklausų duomenimis, 55 proc. balsuotų už likimą ES, 45 proc. – už išėjimą. Įdomu ir tai, kad, pagal naujausią informaciją, jei D.Cameronas keliautų į Briuselį ir pasiektų tam tikrų nuolaidų, paklausus to paties klausimo, balsuojančiųjų už pasilikimą ES procentas gerokai padidėtų.

VEIDAS: Kalbama, kad Didžioji Britanija galėtų pasitraukti iš ES, bet likti Europos ekonominėje erdvėje, laisvosios prekybos zonoje. Ar tai įmanoma ir naudinga?

T.H.: Įmanoma. Toks eigos scenarijus visiškai galimas, jei tik patinka norvegiškas pasirinkimas. Norvegija yra Europos ekonominės erdvės dalis, nors nepriklauso ES. Žinoma, tai pareikalautų derybų tarp ES ir Didžiosios Britanijos.

Pastarajai išeiti visai neišeinant tam tikra prasme būtų paprasčiausia galimybė, tačiau vis vien „nešvari“ ir sudėtinga. Manau, tai galėtų nutikti – iš visų išėjimo galimybių ji net būtų realiausia. Aišku, tai pareikalautų tam tikros kainos. Pavyzdžiui, jei esi Europos ekonomikos erdvės narys, iš esmės vis tiek turi laikytis bendrosios rinkos reikalavimų, tačiau neturi žodžio. Norvegija kiekvienais metais moka įnašą ES, turi paklusti bendroms taisyklėms, bet neturi balso. Ji neturi įtakos sprendimų priėmimo procese ir turi priimti tai, kas būna nutariama kitų.

Tokiu atveju išliktų priėjimas prie rinkos, kas yra pozityvu, bet Didžioji Britanija neturėtų žodžio ir veikiausiai vis tiek mokėtų įmokas ES. Toks variantas turėtų aiškią ekonominę kainą. Žinoma, dabar kalbame tik apie rinką, tačiau Didžioji Britanija būtų išstumta ir iš daugybės kitų sričių, o tai reikšmingai atsilieptų. Sakykime, ji suinteresuota daugybe didelių prekybos sandorių, bet neturėtų jokio žodžio. ES derėtųsi jau dėl 27 valstybių narių naudos ir Didžioji Britanija nebegalėtų paveikti tų sandorių sąlygų bei aplinkybių. Dėl to ji pralaimėtų. Apibendrinant galima sakyti, kad toks būdas galėtų padėti sutaupyti šiek tiek pinigų, nes nereikėtų mokėti viso įnašo ES, bet atsirastų kitokių ekonominių bei įtakos nuostolių.

VEIDAS: Kaip manote, ar apsisprendimą stipriai paveiktų tai, kad daug britų gyvena kitose ES valstybėse?

T.H.: Labai geras klausimas, kas tada nutiktų. Tarkime, yra daug britų, gyvenančių Ispanijoje (daug kas nusprendžia praleisti savo pensiją saulėtoje Ispanijoje, nes kam tai daryti lietingoje Didžiojoje Britanijoje?). Jei Didžioji Britanija paliktų ES, šie britai daugiau nebebūtų ES piliečiai. Ar matytume šiuos žmones sugrįžtant? Nežinau, gal kai kurie grįžtų. Neabejotinai reikėtų sukurti naują susitarimų rinkinį. Šį klausimą verta akcentuoti.

Nuo 1973 m. Didžioji Britanija yra ES sumanymo dalis. Daugybė sprendimų priimta tokiame kontekste. ES politikos įstatymai iš dalies kurti atsižvelgiant į faktą, kad Didžioji Britanija priklauso šiam tarptautiniam klubui. Jei ji pasitraukia, kyla didžiulis klausimas dėl to, kas laukia visų tų dalykų, dėl kurių buvo susitarta nuo 1973 m. Labai daug nežinomųjų.

Vienas mano kritikos lobizmui, palaikančiam išėjimą iš ES, aspektų yra tas, kad niekada nemačiau Didžiosios Britanijos nepriklausomybės partijos ar kieno nors kito rimto plano ir diskusiją, kaip tiksliai turėtų vykti išėjimas.

VEIDAS: Kokie įmanomi „Brexit“ mechanizmai?

T.H.: Lisabonos sutartyje numatyta sąlyga, leidžianti šaliai palikti ES. Kol ši sutartis nebuvo ratifikuota, net nebuvo išlygos išeiti. Dabar tuo remiantis bent jau galima pradėti procesą.

Kad ir kas iš to išsirutuliotų, tai neišvengiamai būtų nešvarios skyrybos ir neabejotinai pareikalautų daug sudėtingų derybų. Atsidurtume nežinomoje teritorijoje. Stebėtume situaciją, kai viena pagrindinių ES šalių, turinti 65 mln. gyventojų, išeina… Toliau – nežinomybė. Sakyčiau, kad britiškoje politinėje darbotvarkėje mažiausiai penkerius metus vyrautų derybos dėl išėjimo. Nemanau, kad tuo pačiu metu pavyktų nuveikti daug kitų dalykų. Briuselyje tai taip pat sugertų labai daug laiko ir pastangų.

Derybos būtų sunkios. Negaliu įsivaizduoti, kad ES kas nors norėtų, jog Didžioji Britanija gautų palankesnes sąlygas. Jei ji to pasiektų, tai galėtų sukelti panašių minčių kitoms šalims. Tai potencialiai galėtų būti precedentas ar dar nežinia kas. Atsidurtume tarsi pokerio lošime, kada statomos itin didelės sumos.

VEIDAS: Kokius dalykus Didžioji Britanija siektų persiderėti, kad nebekeltų išėjimo klausimo?

T.H.: Yra daug politikos sričių, kur Didžioji Britanija norėtų pamatyti tam tikrų reformų. Pavyzdžiui, praeityje buvo reformų bendroje žemės ūkio politikoje, žuvininkystės politikoje ir kitose srityse. Tikriausiai Didžioji Britanija tai „stumtų“ toliau. Visgi, mano požiūriu, pagrindinė priežastis, kodėl Didžiosios Britanijos išėjimo idėja tarp britų sulaukia tokio populiarumo, yra glaudžiai susijusi su migracija. Tai yra raktas.

Mano lūkesčiai tokie, kad, jei iš tikrųjų turėtų įvykti referendumas ir jei D.Cameronas gautų tokią, kokios norėtų eigos, įtariu, kad su ES būtų tariamasi dėl klausimų, susijusių su migracija. Tai D.Cameronas galėtų „parduoti“ britams ir sakyti: „žiūrėkite, pasiekiau reformų būtent šioje aktualioje srityje“. Priminsiu, kad turime keturias fundamentines ES steigimo laisves. Laisvas judėjimas yra viena iš jų. Tai šventa. Kas vis dėlto čia galėtų pasikeisti, tai dėl naudos reikalavimo galimybių.

Tiesą sakant, daug ką dėl šio klausimo būtų galima pakeisti pakeitus vidaus teisę, todėl D.Cameronas daug ką galėtų padaryti ir pats. Vis dėlto, jei jis yra protingas vaikinas, ką gi jis darytų? Jis susietų kai kurias vidines reformas su kietomis derybomis ES, kad galėtų išeiti iš Europos Komisijos pastato Briuselyje ir pasakyti, kad štai laimėjau šį esminį nusileidimą.

Kita sritis, kuri būtų svarbi ne tiek dėl balsų, kiek Didžiosios Britanijos pramonei ir ekonomikai, būtų finansinės paslaugos. Aišku, kiekvienas bandymas paveikti bendrąją žuvininkystės ar žemės ūkio politiką britų būtų priimtas teigiamai. Visgi svarbiausia – su migracija susiję klausimai.

Manau, kad britai ne tiek skundžiasi, kad atvykėliai atvažiavo čia ir dirba, o daug reikšmingiau yra tai, kad jie atvyksta ir reikalauja naudos nuo pirmos dienos, naudojasi Didžiosios Britanijos sukurta gerovė. Šis euroskeptikų lobizmo aspektas labai paveikus. Jei būtų rasta, kaip šitai atremti, tai būtų reikšminga ir gerai atlieptų vietinei auditorijai.

VEIDAS: Kaip manote, jei Didžioji Britanija pasitrauktų, ar ja pasektų kitos ES šalys narės?

T.H.: Iš pradžių tikrai ne, nors yra ir kitų šalių, turinčių tam tikrų euroskeptiškų sentimentų ir susirūpinusių tam tikrais aspektais. Manau, bet kuri valstybė, kuri galbūt turėtų kokių nors minčių į tą pusę, pirmiausia labai įdėmiai stebėtų, kas nutiks Didžiajai Britanijai.

Verta priminti, kad Didžioji Britanija turi 65 mln. gyventojų. Dauguma ES valstybių yra kur kas mažesnės. Tikėtinumas, kad mažos valstybės bandytų suktis vienos, tiesiog nerealus. Tokiai valstybei kaip Lietuva nebūtų jokios prasmės, nors galbūt ir yra daug dalykų, kuriuos norėtumėte matyti pakeistus ES.

Mintis, kad didelė Vokietija galėtų palikti ES, skamba beprotiškai. Prancūzija? Ispanija? Taip pat to neįsivaizduočiau. Taigi, nėra apie kokias valstybes kalbėti. Net tose šalyse, kur yra stiprūs euroskeptiški sentimentai, nematau, kad toks scenarijus tikėtinas. Nemanau, kad tai galėtų atsirasti politinėse darbotvarkėse dar ilgai. Jei Didžioji Britanija išeitų, ji būtų viena. Žinoma, niekas nežino, kas nutiks per artimiausią dešimtmetį, geopolitinė padėtis gali smarkiai pakisti, vis dėlto nematau kitos šalies, kuri savanoriškai išeitų. Jau greičiau sugrius pati ES, nors ir tai labai mažai tikėtina.

VEIDAS: Ar ES galėtų išlikti stipri praradusi tokią stiprią valstybę kaip Didžioji Britanija?

T.H.: ES išgyventų be Didžiosios Britanijos. Pastaroji yra sunkus, neparankus partneris, tikrai ne ta ES šalis, su kuria būtų lengviausia dirbti. Tai yra „vienos narės mažuma“, dažnai blokuojanti sprendimus. Iš vienos pusės ES net palengvėtų, jei ji atsikratytų Didžiosios Britanijos. Kita vertus, ES prarastų nemažai puikių tarnautojų iš Didžiosios Britanijos. Būtų labai stipriai paveikta gynybos politika, nes realiai tik dvi šalys ES yra gynybinės galios. Tai – Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Dar viena iš pasekmių – toks žingsnis padarytų Vokietijos dominavimą ES dar didesnį. Tai tikriausiai reikštų ir tai, kad ES taptų mažiau liberali. Ypač ekonomikos srityje. Susiformuotų visai kitokia esybė, nors, manau, ES be Didžiosios Britanijos neprapultų. Didžiajai Britanijai išėjimas atneštų daugiau žalos nei pačiai ES, nors tai stipriai smogtų abiem pusėms. Pamąstykime apie dabar kaip tik vykstančias ES prekybos derybas su JAV, kuriomis siekiama sudaryti Transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP) sutartį, ar bandymus sudaryti sandėrius su tokiomis didžiulėmis valstybėmis kaip Indija. Jei prarandi 65 mln. potencialių vartotojų, tampi mažiau patraukli Indijai, Kinijai, JAV… Tai reiškia, kad veikiausiai gausi ne tokias palankias sąlygas.

VEIDAS: Lietuvoje labai aktualios temos yra Ukraina ir Rusija. Jei būtų sutikta dėl sąlygų persiderėjimo ar Didžioji Britanija pasitrauktų, ar lieka vilčių, kad ES artimiausiais metais pajėgtų spręsti tokio masto problemas?

T.H.: Tai pareikalautų milžiniškų laiko sąnaudų tiek iš ES, tiek iš Didžiosios Britanijos. Vadinasi, tas laikas negalėtų būti skirtas kitiems dalykams. Ne tik Ukrainai ir Rusijai, bet ir daugybei kitų svarbių problemų, reformoms įvairiose ES politikos srityse. Tai sulėtintų tokius dalykus kaip bet kokia ES ateities plėtra, sukomplikuotų Rytų partnerystės politiką. Yra tik 24 valandos per parą, negalima lygiagrečiai padaryti daug skirtingų dalykų. Taip iš tikro galime nukreipti žvilgsnį nuo to, kur žaidime yra kamuoliukas.

VEIDAS: Ar mažos šalys būtų paveiktos labiau?

T.H.: Veikiau galima kalbėti apie bendrą poveikį ES, o ne atskirai tokioms mažoms šalims kaip Lietuva. Nors, aišku, ji irgi būtų paveikta. Juk yra didelis skaičius lietuvių, dirbančių Didžiojoje Britanijoje. Ką potencialiai dar prarastumėte, tai dėl to, kad tradiciškai Didžioji Britanija yra ta šalis, kuri „stumia“ ES rinkos liberalizavimą, panašius dalykus.

VEIDAS: Ar daug vilčių lieka, kad referendumas pasirodytų esąs tik politinis pažadas?

T.H.: Jei D.Cameronas laimės ateinančius rinkimus, manau, kad referendumas įvyks. Tai ne iš tų pažadų, kuriuos būtų galima lengvai sulaužyti. Tiesa, D.Cameronas pasakė, kad referendumas bus, jei jis turės konservatorių daugumą parlamente, o pagal dabartines nuomonių apklausas, to neturėtų nutikti. Iki to dar nemažai trūksta, todėl konservatoriams gali tekti burti koaliciją ar būti mažumos vyriausybe. Teoriškai tokiu atveju būtų galima nesilaikyti pažado. Nepaisant to, manau, kad konservatoriams turint ir mažumos Vyriausybę, referendumas vis tiek įvyktų.

VEIDAS: Kaip nuomonės dėl to pasiskirsto tarp kitų partijų?

T.H.: Didžiosios Britanijos nepriklausomybės partija (UKIP) palaiko, pagrindinė opozicinė Darbo partija yra sakiusi, kad bent artimiausioje ateityje, referendumo nebus – esą referendumas galėtų įvykti kada nors, jei būtų ratifikuota nauja sutartis (remiantis 2011 m. įstatymu, referendumas įvyks, jei būtų kita ES sutartis, šiuo metu nematau tam entuziazmo, tad taip vargiai nutiktų). Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau referendumas bus, bet kas dėl dabartinio klausimo, tai Darbo partija pasakė „ne“. Kairieji irgi yra pasisakę neigiamai, bet, atrodo, jie atviri galimybėms – reikia atsiminti, kad jie yra jaunesnieji koalicijos partneriai. Žalieji yra pasisakę, kad norėtų pamatyti referendumą, visgi jie turi tik vieną parlamento narį iš 650. Galbūt čia įdomiausia būtų su Škotija susijusi dimencija. Škotijos nacionalinei partijai sekasi labai gerai, o škotai palankiai žiūri į referendumą. Vis dėlto kol kas visį įvykiai labiausiai sukasi apie D.Cameroną ir jo pažadą.

Apie ekspertą

Politologas doc. dr. Timas Haughtonas dėsto Europos politiką Birmingamo universitete (Didžioji Britanija). Jo moksliniai interesai apima rinkimų ir partinės politikos, Europos Sąjungos, Vidurio ir Rytų Europos vidaus politikos, santykių tarp Europos Sąjungos ir Didžiosios Britanijos tyrimus. 2012–2014 m. jis buvo Rusijos, Europos ir Eurazijos studijų instituto direktorius. Nuo 2008 m. yra žurnalo „Common Market Studies Annual Review“ redaktorių kolegijos narys. Taip pat T.Haughtonas yra stažavęsis Harvardo ir Johnso Hopkinso universitetuose.

Šaltiniai: Birmingamo universitetas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Britiškas euroskepticizmas

Dar nuo tada, kai buvo steigiama Europos ekonominė bendrija (EEB), Europos Sąjungos pirmtakė, britai į šį sumanymą žvelgė skeptiškai. Nuo pat prisijungimo prie šio Europos valstybių klubo jie  garsėjo kaip aršiausi vidiniai šio darinio kritikai.

1957 m., kai buvo pasirašoma Romos sutartis, įsteigusi EEB ir Euratomą, Didžioji Britanija ten kaip savo atstovą nusiuntė net ne ministrą, o vidutinio svarbumo pareigūną. Be to, tik stebėti, o ne prisijungti. Tada ji atsisakė prisijungti prie steigėjų, pabrėždama savo siekį išsaugoti nacionalinį suverenitetą. Taigi, viena stipriausių Europos šalių prie ES (kartu su Airija ir Danija) prisijungė tik 1973 m. – per pirmąjį plėtros etapą. Tiesa, Didžioji Britanija į ES pateko taip vėlai ne visai savo noru. Kad buvo padaryta strateginė klaida, suprasta anksčiau ir tuometinis Ministras Pirmininkas Haroldas Macmillanas norą prisijungti prie EEB pareiškė dar 1961 m. Dar dvylikos metų prireikė didele dalimi dėl to, kad Prancūzijos vadovas Charles de Gaulle bijojo, kad britai taps JAV Trojos arkliu ES.

Mėgstama sakyti, kad, jei kitoms Europos valstybėms dabartinės ES projektas buvo tarsi tam tikras civilizacinis apsisprendimas ar lūžis tarptautinėje politikoje, Didžioji Britanija tai matė daugiausia kaip ekonominės naudos galimybę.

Didžiosios Britanijos geografinė vieta lėmė tai, kad ji visada buvo šiek tiek nutolusi nuo žemyninės Europos aktualijų, tad prie sienų nebuvo ilgamečių priešininkų, su kuriais taika buvo itin svarbi (kaip „amžinoms“ priešininkėms Vokietijai ir Prancūzijai). Ji nebuvo ir nykštukas prie galingos sunkiai nuspėjamos kaimynės, dėl ko įstojimas į ES buvo aktualus Baltijos šalims. Kaip primena žurnalas „The Economist“, Didžioji Britanija yra kone vienintelė ES valstybė Antrąjį pasaulinį karą atsimenanti daugiau su išdidumu nei su baime, taigi, šiai stipriai ir įtakingai regiono valstybei tokie glaudūs ryšiai, kokius žadėjo ES, palyginti nebuvo aktualūs.

Nors 1973 m. ji galiausiai prisijungė prie šio Europos šalių klubo, tai padarė be didelio entuziazmo ir jau 1975 m. vyko referendumas dėl to, ar likti jame, ar ne. Ne veltui „The Guardian“ pažymi, kad plačiosiose masėse skeptiškumas Didžiojoje Britanijoje buvo paplitęs seniausiai tarp šalių narių ir ironiškai vadina tai vienu sėkmingiausi Didžiosios Britanijos eksporto produktų į žemyninę Europą.

Kad Didžioji Britanija yra euroskepticizmo lopšys, pagrindžia ir tas faktas, kad pirmą kartą būtent jos žiniasklaidoje, viename pagrindinių šalies leidinių „The Times“, 1985 m. buvo paminėtas šis apibrėžimas.

Didžiojoje Britanijoje galima matyti dvi euroskepticizmo kryptis: vieni yra „kieti“ euroskeptikai, palaikantys Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš ES, o kiti – „minkšti“, norintys padėtį pagerinti per  reformas. Pastarieji palaiko buvimą ES, tačiau stipriai oponuoja dar didesnei integracijai ar federalinės Europos idėjai, vėlgi akcentuodami, kad ES tvarka negali būti aukščiau nacionalinės.

Euroskepticizmas dažnai minimas greta Didžiosios Britanijos dešiniųjų – Konservatorių partijos (torių), vis dėlto šia nuotaika dažnai dalinasi skirtingose politinio spektro vietose išsidėsčiusios partijos. ES kritiški britų politikai mėgsta eskaluoti mintį, kad dabartinė ES yra visai kitokia nei buvo tada, kai britai į ją įstojo. Britai norėtų pokyčių įvairiose srityse, tačiau, matyt, šiuo metu vienas aktualiausių yra susijęs su didžiule imigracija į šalį. Laisvas judėjimas yra vienas esminių ES principų ir, žinoma, daugiausia judama link turtingiausių ir geriausiai išsivysčiusių valstybių, kurioms atvykėliai, besinaudojantys gėrybėmis, kurių nepadėjo sukurti, neretai daug kainuoja.

Beje, remiantis „Eurobarometro“ nuomonės apklausomis, pastaraisiais metais visuomenės pasitikėjimas ES sumažėjo iki rekordinių mažumų. Ne tradiciškai palankiausiai ES atžvilgiu nusiteikusių valstybių gyventojai, pavyzdžiui, vokiečiai, ispanai ar italai vis labiau persisemia nusivylimu.

Šaltiniai: Kardifo universiteto studija „Information Guide. Euroscepticizm“ (2013 m.), Europos Komijos informacija, įvairūs žiniasklaidos šaltiniai

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on balandžio 17, 2015, in Interviu, Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , , , , , , . Bookmark the permalink. Komentarų: 1.

  1. Įdomu kas dirbs juodus darbus UK.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: