Lietuvių skaitymo ypatumai

Knygos. „Kiekviena knyga yra iššūkis“, – yra sakiusi amerikiečių rašytoja Nora Roberts. Nors apskritai lietuviai iššūkių nebijo, bet sudėtingesnių vis dėlto nemėgsta.

Literatūra yra ne tik menas, bet ir verslas, tad neretai finansiniai aspektai nenusileidžia estetiniams ar net juos nusveria. Būtent rinkos dėsniai lemia tai, kad knygynuose gausu meilės romanų, kulinarijos knygų ir detektyvų, o vadinamosios rimtosios literatūros palyginti nedaug.

Tikrai negalime pasigirti, kad esame literatūros gurmanai. Leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka neslepia, kad rimtosios, sudėtingesnės literatūros knygos Lietuvoje dažniausiai leidžiamos veikiau geram vardui palaikyti, nei tikintis finansinės naudos.

„Vienais metais išleidome nemažai geros rimtosios, užsienyje populiarios literatūros, ir tai tikrai buvo sunkūs metai. Iš to leidykla išgyventi negali, ir tai išties nuvilia. Lietuviai bijo sunkesnių tekstų. Be to, mūsų rinka nedidelė, nesusidaro kritinis krūvis, kad būtų nuperkama bent 2 tūkst. vienetų, kas leistų gyventi“, – teigia S.Repečka.

Leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė antrina, kad Lietuvoje vyrauja pramoginė, populiarioji pažintinė literatūra, populiarioji psichologija, o intelektualesnės literatūros skaitytojų nėra daug. Žinoma, tai ne tik mūsų bėda – tokia literatūra niekur nėra skaitoma plačių masių.

Antra vertus, pasak „Alma litteros“ direktorės, reikia pripažinti, kad diskusijos apie tai visuomenėje palyginti skurdžios. Tai nemažai lemia ir toks žemiškas dalykas, kaip gyventojų skaičius: didesnėse rinkose natūraliai bus daugiau potencialių skaitytojų, tad apie tai bus daugiau diskutuojama, daugiau dėmesio kreips žiniasklaida, o taip vėlgi bus ugdomas brandesnis, didesnį ne tik geros literatūros, bet ir jos vertinimo poreikį jaučiantis skaitytojas.

„Juk nebus taip, kad žmogus, skaitęs populiariąją literatūrą, atsibus ir ims rinktis tik rimtąją. Juk jei valgytojas visada valgė „McDonald’s“ greitąjį maistą, iškart netaps gurmanu, – lygina D.Viliūnienė. – Bėda, kad dažnai knyga būna ir mažai ko verta, bet lietuviai ją skaito ir sako, kad tai rimtoji literatūra. Deja, neturime pakankamai specialistų, kurie išanalizuotų kūrinius ir pateiktų šią informaciją visuomenei.“

Taigi sudėtinga literatūra Lietuvoje dažniausiai užprogramuota finansinei nesėkmei, tačiau yra literatūros, kuri ją kone garantuoja. „Pasakyčiau taip: tai meilės romanai, skirti vidutinio amžiaus moterims. Nors stengiamės daug tokios literatūros neleisti, bet, atrodo, kad ir kiek išleisi, tiek jos norės“, – stebisi S.Repečka.

Daug ką lemia ir skaitymo mados. Kaip primena leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, neseniai grožinėje literatūroje vyravo vampyrų, istorinio trilerio mados, na, o dabar atėjo „pilkų atspalvių“ laikas. Beje, tai galioja ir negrožinei literatūrai: populiarios neurolingvistinio programavimo, kūno kalbos knygos. „Visada madingos ir knygos apie tai, kaip išmokti gaminti ir kaip numesti svorio“, – juokiasi L.Varanavičienė.

Naujų vėjų į lietuviškos literatūros dangų atnešė ir žurnalistas, rašytojas Andrius Tapinas, parašęs stimpunko (vieno mokslinės fantastikos žanrų) knygas „Vilko valanda“ ir „Maro diena“. Nors fantastika Lietuvoje visada buvo gyva, tai veikiau buvo nišinis žanras. Dabar ji tampa skaitoma vis platesnio rato skaitytojų. Paraleliai galima matyti, kad populiarėja ir maginė fantastika (angl. fantasy).

Tai, kad vienas ar keli išgarsėję vardai gali pakreipti literatūros madas ar  išpopuliarinti tam tikrus žanrus – ne naujiena. Ypač tokiose nedidelėse šalyse kaip Lietuva. „Pavyzdžiui, taip atsitiko ir su skandinavų detektyvu. Anksčiau šis žanras Skandinavijoje nebuvo itin populiarus, bet, atsiradus keliems garsiems vardams, pamažu detektyvus ėmė rašyti vis daugiau kūrėjų, atsirado didelė konkurencija ir žanras galiausiai tiek išsiplėtojo, kad tapo kone nacionaliniu pasididžiavimu ir iš tiesų pasiekė labai aukštą lygį. Taigi, manau, mėgdžiotojų, šio žanro literatūros rašytojų Lietuvoje galime tikėtis pamatyti daugiau“, – mano S.Repečka.

Atsiranda naujų žanrų, tiksliau jie iš žurnalų puslapių vis dažniau spraudžiasi į kietus viršelius. „Mados, erotikos, namų patarimų, visų įmanomų žvaigždžių kulinarinės knygos užima vis didesnę dalį. Tai, ką anksčiau žurnalai rašė savo skiltyse, persikėlė į knygas, – sako S.Repečka. – Užsienyje dabar populiarėja ir fanų, pavyzdžiui, kokios nors muzikinės grupės išleista, literatūra ir tai netrukus pasieks ir Lietuvą. Užsienyje tai – kolosalus reiškinys, pardavimai milžiniški. Taip pat pamažu ateina „jauniesiems suaugusiems“ („new adults“) skirta literatūra. Iš esmės tai yra erotizuotos meilės istorijos (tikriausiai „50 pilkų atspalvių“ sujudino rinką) 18-25 metų jaunimui. Ateina ir viskas, kas susiję su internetu, socialiniais tinklais; rašoma apie tai, kaip per ten bendraujama, gyvenama, tarkime, romanas gali būti padarytas iš susirašinėjimo žinučių ir panašiai.“

Tai ne vien literatūriniai eksperimentai, bet ir bandymas pasiekti jaunuosius skaitytojus. Pasak L.Varanavičienės, ne taip retai tenka sutikti tėvus su vaikais, sakančiais, kad pastarieji visai neskaito knygų ir net nesugeba suprasti ilgo sakinio.

Žinoma, kai kurie dalykai keičiasi mažai. L.Varanavičienė įsitikinusi, kad lietuviai visada ieškos gero romano, gero detektyvo, eseistikos, na, o skaitantieji negrožines knygas visada joms kels reikalavimą rasti atsakymus į gyvenimo iškeltus klausimus. „Tarkime, kaip verslo knygos, graibstytos, kai Lietuva ėmė ugdyti verslumą ir iš „Gariūnų kapitalizmo“ ėjome į laisvąją rinką. Tada tokių knygų reikėjo visiems, na, o šiandien jų nelabai kam bereikia, nes pasikeitė pati visuomenė. Tai, ką lietuviai skaito, labai priklauso nuo politinės, ekonominės padėties, nuo to, kas vyksta kultūroje“, – mano ji.

Taigi, nenuostabu, kad pastaruoju metu labiau įvairiais aspektais susidomėta Rusija.

„Versus aureus“ leidyklos direktorius Arturas Mickevičius prideda, kad stabiliai domimasi populiariąja pažintine istorine literatūra. „Ypač apie Antrąjį pasaulinį karą, svarbius Europos įvykius, senąją Lietuvos istoriją nuo valstybės pradžios, taip pat mėgstamos žymių istorinių asmenybių biografijos“, – vardija jis.

Antra vertus, nors ir romanus, ir istoriją lietuviai mėgsta, tačiau istorinio romano žanro vis dar neišplėtojome.

Yra ir žanrų keliaujančių į užmarštį. Tarp jų – ir poezija. Leisti poezijos knygas tampa vis didesne prabanga, nes skaitytojų jos patraukia mažai. Nenuostabu, kad daugumos jų tiražai būna labai maži. Šiam žanrui nepadeda ir tai, kad yra daugybė žmonių, manančių, kad sudėję keletą eilėraščių, jau yra poetai ir turi juos išleisti. Anot A.Mickevičiaus, nors matome labai daug menkos vertės poezijos, tai dar nereiškia, kad gerų poetų sumažėjo ar jie prarado talentą, tiesiog jų skaičius buvo stipriai  „atskiestas“ prastais.

„Vis daugiau žmonių užsiima savilaida mažais tiražėliais. Dažnai netgi be profesionalaus redagavimo ir parengimo. Dabar technologijos leidžia išspausdinti kad ir dešimt egzempliorių, kurie patenka į bibliografinę apskaitą, nors dažniausiai yra išdalinami tik artimiesiems ir draugams, – sako jis. – Pabrėžčiau, kad dabartinė situacija nėra paties žanro krizė. Kodėl, kai būdavo leidžiamos Sigito Gedos ar Justino Marcinkevičiaus knygos, nebūdavo problemų dėl jų poezijos pardavimo?“

Panašiai nutiko ir su novele. Kadangi tai yra labai sudėtingas žanras, parašyti gerą novelę – aukštasis pilotažas. Taigi neretai pasiūlos kokybė formuoja nepatrauklaus žanro įspūdį.

Yra rašytojų, kurių darbai beveik visada susilaukia mūsų skaitytojų susidomėjimo. Tarp jų pašnekovai dažniausiai minėjo Kristiną Sabaliauskaitę, Algimantą Čekuolį, Sigitą Parulskį, Juozą Erlicką, iš šiuolaikinių užsienio autorių galima išskirti Haruki Murakami, Jo Nesbø, Johną Irvingą, Mika Waltari, Colleen McCullough.

Tarp savo „maitintojų“, t. y. labai gerai pirktų knygų, leidyklos taip pat mini Filomenos Taunytės knygas, Alicia Gutje erotinį romaną „Mėlynas rūkas“, Helen Fielding serijos „Bridžitos Džouns dienoraštis“ paskutinę knygą „Pamišusi dėl meilės“, savipagalbos Christophe André knygą „Netobuli, laisvi, laimingi“, Gregory Davido Robertso „Šantaramą“, pakartotinai išleistą Ginos Viliūnės „Vilniaus Madoną“, Simono Sebago Montefiore darbą „Kalbos, pakeitusios pasaulį“. Yra ir staigmenų: tarp itin populiarių knygų buvo ir dvi rimtosios literatūros – Nobelio premijos laureatės Alice Munro novelių rinkinį „Brangus gyvenime“ ir Pulitzerio premija apdovaną Adamo Johnsono knygą „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, iš itin populiarių vaikiškų knygų galima paminėti Davido Walliamso „Močiutę plėšikę“.

Tuo metu Nacionalinės Martyno Mažvydo bibiliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Daiva Kundelienė tarp geidžiamiausių lietuvių autorių darbų be K.Sabaliauskaitės romanų mini Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasara“, Romualdo Granausko knygas (ypač pernai išleistą „Trečiąjį  gyvenimą“, buvusio Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovo, vieno iš Sąjūdžio įkūrėjų Artūro Skučo knygą „Pėstininko užrašai“, Vaivos Rykštaitės knygas (ypač „Viena Indijoje“), Rasos Aškinytės darbą „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“, Andriaus Tapino „Vilko valandą“. Taip pat dėmesio visada susilaukia ir A.Čekuolio, Aurelijaus Zyko, Arvydo Juozaičio, jaunosios kartos rašytojos Agnės Žagrakalytės knygos.

Žinoma, tarp populiariausių grožinės literatūros knygų dažniausiai pasirenkami tiek Lietuvos, tiek užsienio klasikai. Tuo metu, kaip pastebi Kauno apskrities viešojoje bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dalia Antanaitienė, iš negrožinės literatūros skaitytojai labiausiai domimasi psichologijos, vadybos, rinkodaros, ekonomikos, pedagogikos, tam tikrais teisės klausimais. Be to, galima pastebėti, kad auga susidomėjimas populiariąja medicina, domimasi kelionių vadovais. Istorinės knygos, ypač Lietuvos, taip pat turi ištikimų skaitytojų ratą.

Beje, jei smalsu, koks yra tipinis skaitytokas Lietuvoje, įdomių įžvalgų „Veidui“ pateikė Vilniaus Adomo Mickevičiaus biblioteka. Panagrinėjus pernai metų statistiką, aiškiai pamatysime, kad moterys skaito kur kas dažniau nei vyrai, pavyzdžiui, iš bene 15 tūkst. šios bibliotekos skaitytojų net 78 proc. sudarė būtent dailiosios lyties atstovės. Skaito daugiausiai tie, kurie savo gyvenime ir yra turėję daugiausia skaityti, t. y. žmonės, jau įgiję aukštąjį išsilavinimą – jie sudaro netoli pusės visų skaitytojų (46 proc.). Bene didžiausią lankytojų grupę – 70 proc. sudaro 20-45 amžiaus žmonės.

Visgi A.Mickevičius pažymi, kad didmiesčiuose ir regionuose skaitymo tendencijos gali skirtis ne tik pardavimais, bet ir repertuaro prasme. Veikiausiai ten bus kur kas mažiau populiari akademinė literatūra, o, antra, ten mažesnis knygynų skaičius ir pasirinimas. Kiekvienas knygynas, priklausantis vienam ar kitam knygynų tinklui, turi savą politiką, vadinasi, jei kokiame nors mieste bus tik vieno tinklo knygynas, vietiniams skaitytojams bus iš viršaus nuleista tam tikra pasiūla, kam labai sunku padaryti įtaką. Antra vertus, tai geriau negu turėti kokį nors mažytį savivaldybės išlaikomą knygynėlį, kadangi paprastai tokie sunkiai verčiasi ir menkai užsakinėja knygas, taigi tam tikros (dažnai sudėtingesnės, siauresniam skaitytojų ratui skirtos literatūros) miestelio išvis nepasieks.

„Aišku, yra internetas, kuris padeda spręsti šią problemą. Nors tada kainuoja knygų atsisiuntimas, bet vis tiek čia yra stabiliausiai augantys pardavimų skaičiai“, – pastebi jis.

Situaciją galėtų pagerinti elektroninės knygos, tačiau šis žanras Lietuvoje niekaip neįsitvirtina. Aišku, čia vėl pagalius į ratus kaišioja mums įprastas piratavimas, taigi leidyklos iš to uždirba labai mažai, nors tinkamai paruošti elektroninę knygą kainuoja panašiai tiek pat kiek ir popierinę.

„Pardavimai labai maži, realiai tai darome tik dėl palaikymo, tikėdamiesi, kad šis formatas kaip nors kada nors ateitį išsiplėtos“, – teigia S.Repečka.

Nepaisant įvairių sunkumų, galima konstatuoti, kad apskritai skaityti taip pat tampa vis madingiau. Vyksta daugybė renginių, geriausių knygų rinkimų, viešų skaitymų, o tuo metu internete plyti daugybė lietuviškų asmeninių tinklaraščių, skirtų knygoms, bei vis populiarėja skaitančiųjų bendruomenes jungiantys socialiniai tinklai (vienas populiaresnių – „Goodreads“), kur galima ne tik kaupti informaciją apie perskaitytas ar norimas perskaityti knygas, dalintis rekomendacijomis su draugais, kelti „knygų iššūkius“ ir kt. Tokie dalykai skaitymo patirtį kelia į naują lygį ir, tikėtina, taip sudomins ir jau kitokius augančius skaitytojus.

 

Kiek lietuvių autorių knygų perskaitėte per pastaruosius metus? (proc.)

Nė vienos  49,0

Vieną 39,8

Dvi, tris 8,2

Keturias, penkias 1,8

Daugiau nei penkias 1,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. vasario 20-22  d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/lietuviu-skaitymo-ypatumai

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on balandžio 11, 2015, in Geras skonis, Kultūra and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: