Didesnę žalą daro ne klimato kaita, o buveinių trūkumas

Grėsmė. Pasaulyje keičiantis klimatui gamtosaugos specialistai ir aktyvistai skambina pavojaus varpais, kad dėl to gali gerokai sumenkti biologinė įvairovė. Nors Lietuva šiuo požiūriu yra itin dėkingoje padėtyje, turime kitų sunkumų. Tiesa, praėjus itin neatsakingo elgesio laikotarpiui, gerų naujienų taip pat yra.

Kaip dėsto Lietuvos gamtos fondo (LGF) vykdomasis direktorius Edmundas Greimas, Lietuvos biologinė įvairovė gana didelė. Faunos ir floros rūšių iš viso galėtume suskaičiuoti apie 27 tūkst., na, o į Lietuvos raudonąją knygą, tam tikrą sąvadą, kur surašytos šalyje saugomos rūšys, yra įtraukti 767 gyvūnai (žinduoliai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, žuvys, moliuskai, vorai, vabzdžiai, vėžiagyviai ir dėlės), augalai, kerpės ir grybai.

Vienareikšmiškai pasakyti, ar padėtis gerėja, ar ne, sudėtinga. Viena vertus, ėmus atsakingiau žiūrėti į gamtą, kai kurių rūšių situacija pagerėjo, tačiau dalis dar labiau priartėjo prie išnykimo.

Pasak Lietuvos ornitologų draugijos direktoriaus Liutauro Raudonikio, didžiausia grėsmė gresia tilvikiniams paukščiams. „Yra bloga padėtis su juodkrūčiu bėgiku, stulgiu, taip pat smailiauodege antimi, užfiksuojamos perinčios tik pavienės startsakalio poros, paprastuoju griciuku, tuliku…“,  – vardija jis ir prideda, kad tai yra šlapių pievų paukščiai, kurie beveik visi pakliūna tarp nykstančių paukščių rūšių.

Taip pat matomas ir agrarinio kraštovaizdžio paukščių mažėjimas. Tai sąlygoja tai, kad vyksta santykinai dideli pasikeitimai – intensyvėja žemės ūkis, didėja monokultūrų plotai. Žvirbliniams paukščiams, vadinamiesiems Lietuvos kaimo kraštovaizdžio atstovams, tokiems kaip sodinė starta, pilkoji starta, paprastoji medšarkė reikalingas agrarinis mozaikiškas kraštovaizdis, o jam nykstant mažėja ir jų. Iš jų pagal nykimo tempus išsiskiria anksčiau dažnai matyta kurapka – ji yra beveik ant išnykimo ribos, tad kurapkas ruošiamasi įtraukti  į Lietuvos raudonąją knygą. Kadangi kurapka yra labai sėslus paukštis ir, jei jau perskrenda gyventi kitur, tai nebent keliasdešimt kilometrų. Vadinasi, jų populiacijai padėtis šalyje daro lemtingą įtaką.

O kaip dėl žvirblinių paukščių? Ar ne į gerą keičiantis kraštovaizdžiui, jie taip pat gali tapti nykstančia rūšimi? L.Raudonikio nuomone, to veikiausiai nebus. Nors ten, kur vyrauja monokultūros ir yra intensyvus žemės ūkis, karklažvirbliai sparčiai nyksta, tačiau, kadangi prieš tai buvo labai gausi ir labai plačiai paplitusi, tad net perpus sumažėjus populiacijai neverta kelti aliarmo dėl išnykimo grėsmės.

„Kai dideli plotai paverčiami dirbamais laukais ir paliekama nedaug želdinių, jie nyksta, nes karklažvirblis viena iš tų rūšių, kuriai jų reikia Jiems idealu būdavo, kai būdavo daug nedidelių pavienių sodybų, nedidelių kaimų, vienkiemių, kur jie ir glausdavosi. Vis dėlto nors dabartinės tendencijos nedžiugina, išnykimo grėsmės jiems nėra. Populiacija labai gausi“, – svarsto ornitologas.

Kita labai sparčiai nykstanti paukščių rūšis – žalvarnis, nors dar gana neseniai buvo paplitęs visoje Lietuvoje. Visgi šįkart spėjama, kad pokyčiai Lietuvoje su tuo nesusiję, o pagrindinės priežastys veikiau slypi žiemavietėse Afrikoje. Žalvarniai daugiausia minta vabzdžiais, o žiemavietėse naudojama nemažai chemikalų  skėriams naikinti.

Tiesa, kai kurių paukščių būklė dabar daug geresnė nei anksčiau. Tarkime, dėl vykdomų gamtotvarkos darbų, vandens paukščių būklė jau nebėra tokia bloga. Miškinių paukščių padėtis pasitaisė dėl to, kad pagal dabartinę miškų valdymo praktiką negyvos medienos yra paliekama, tad geniniai paukščiai nenyksta Antra vertus, yra trikdymui jautrių rūšių, kurių būklė nėra gera,  pavyzdžiui, mažėja juodųjų gandrų, erelių rėksnių.

Pažvelgus į Lietuvos raudonąją knygą pamatysime, kad daugiausiai joje yra įrašyta vabzdžių rūšių – net 123. Vis dėlto E.Greimas siūlo į tai nežiūrėti primityviai.

„Vabzdžiams, kaip grupei, būdinga tai, kad jie yra labai nepaprastai gerai prisitaikantys; jie deda labai daug kiaušinių. Iš tiesų blogomis sąlygomis jų gali labai smarkiai sumažėti, tačiau, vos tik atsiranda tinkamos sąlygos, jų populiacijos dydis tarsi sprogsta ir jų labai greitai padaugėja, – teigia ekspertas. – Visgi, iš kitos pusės, vabzdžių, kuriems grėstų išnykimas, turime nemažai.”

Tai galėtų būti paaiškinta tuo, kad vabzdžiams, kaip ir daliai paukščių, mažėja tinkamų buveinių. Didelė jų dalis gyvena atvirose pievų buveinėse, o joms taip pat  kyla grėsmė dėl intensyvaus žemės ūkio. Viena vertus, jos sunaikinamos, o antra, dėl ūkininkavimo jose nelieka užtektinai natūralių vietinių augalų, reikalingų vabzdžiams maitintis.

Taip pat tarp pavojuje atsidūrusių rūšių yra daug sengirių, mirusių miškų gyventojų, kurie būna įsikūrę po negyvų medžių žieve ir kurių vystymuisi, egzistavimui reikia negyvos medienos. Kadangi miškuose vykdomi vadinamieji sanitariniai kirtimai, kai negyva mediena pašalinama, nyksta ir tokių vabzdžių buveinės. Žinoma, nėra net kalbų, kad dabartinė padėtis yra kur kas geresnė nei anksčiau. Kaip pažymi E.Greimas, biologinės įvairovės požiūriu, miškininkystės standartai daug pagerėję.

„Einama ta kryptimi, kad miškuose – ypatingai saugomose teritorijose – turi būti paliekama tam tikras negyvos medienos kiekis. Prieš 20-30 metų apie tai nė kalbų nebūdavo. Buvo aiškios taisyklės: visa „netvarka“ turi būti pašalinta iš miško“, – palygina ekspertas.

Nors teigiamų tendencijų yra, visgi dažnai to neužtenka. Tinkamų buveinių problema neaplenkia ir žinduolių. Vieni iš labiausiai dėl to nukentėjusių yra šikšnosparniai, kurie dažnai įsukuria medžių drevėse, tačiau jų dėl miškų kirtimo ima trūkti. Taigi, iš keturiolikos Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių vienuolika yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.

Vis dėlto A.Ulevičius akcentuoja, kad retos rūšys dar nebūtinai yra nykstančios. Pasak jo, tiesiog yra dvi retų rūšių kategorijos: tos, kurių populiacija sumažėjo iki susirūpinimą keliančios ribos, ir tos, kurios natūraliai yra retos ir kurių individų tam tikroje teritorijoje nė negali žymiai padaugėti, nesvarbu, kiek besistengtume jų paleisti į gamtą. Šis reiškinys paaiškintinas tuo, kad gamtoje egzistuoja ekologinė talpa. Tai iš esmės sako, kad tam tikroje vietovėje gali tilpti tik tam tikras tos rūšies atstovų skaičius. Puikus to pavyzdys – gražiosios lūšys.

„Lūšys yra teritoriniai gyvūnai, ypač tos, kurios turi jauniklių. Tai – žvėris, gyvenantis tik stambiuose miško masyvuose, jei juos kirsime, jas trikdysime, natūralu, kad jų dar mažės. Vadinasi, jei joms nėra normalių veisimosi buveinių, jų populiacija neišaugs, nes tiesiog nėra kur. Norėdami didesnių pokyčių, turėtume atkreipti dėmesį į vadinamąją buveinių vadybą, – svarsto A.Ulevičius. – Kitas pavyzdys – didžiosios ir miškinės miegapelės. Jų natūraliai nedaug, nes palyginti nedaug joms tinkamų buveinių – senų medynų su drevėmis.“

Kita vertus, greta nykstančių rūšių, yra daug atsistačiusių. Tarp jų didelė dalis tų, kurios buvo stipriai sumenkusios ar net beveik išnykusios dėl  paskutiniaisiais sovietmečio dešimtmečiais vykusios intensyvios žemės ūkio chemizacijos.

„Sovietmečiu buvo taip neatsakingai barstomos trąšos, kad jas barstančiam lėktuvui skrendant virš ežero net nebūdavo pasivarginama uždaryti liuko. Tokios nesąmonės baigėsi, tad bent vanduo Lietuvoje iš tikrųjų tapo švaresnis. Šiuo metu didesnė grėsmė ta, kad ant nedidelių nesugadintų sraunių upelių norima statyti mažąsias hidroelektrines. Nors jos daug nepridės prie bendro atsinaujinančių išteklių kiekio, bet sugadins upelius: dėl to pasikeičia upelio hidrologija, ne visada ir žuvitakiai tinkamai įrengiami“, – teigia E.Greimas.

Teigiamus pokyčius vidaus vandenyse iliustruoja ir tai, kad kai kuriuose upeliuose jau atsistatė plačiažnypliai vėžiai.

Į šią sritį besigilinantis LGF gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus antrina, kad turint omenyje rūšinę įvairovę, rūšių atsigavimą vidaus vandenyse, padėtis džiugina. Prie to stipriai prisidėjo ir tai, kad, įsisavinus nemažus ES fondų pinigus, buvo sutvarkytos vandens nuotekų valymo sistemos.

Be to, į nykstančių rūšių atstatymą buvo sąmoningai investuota. „Ilgą laiką vyko lašišos ir šlakio populiacijų atstatymas, šiuo metu vyksta eršketo, planuojama dar keleto rūšių“, – pažymi R.Staponkus.

Paminėtina ir tai, kad nuo metų pradžios vidaus vandenyse uždrausta verslinė žvejyba. Kadangi žuvų ištekliai atsigauna greitai, po keleto metų mūsų ežeruose ir upėse turėtume matyti daugiau žuvų ir biomasės. Jau turime sėkmingą Kauno marių pavyzdį: nors verslinė žvejyba čia buvo uždrausta tik 2013 m., jau yra akivaizdžių rezultatų.

Čia kone opiausia šiandieninė problema – tarpinių vandenų žuvys. Konkrečiai – silkinių šeimos žuvis perpelė, gyvenanti jūroje, bet migruojanti neršti į Kuršių marias ir jų intakus. Nors bene prieš dešimtmetį atrodė, kad populiacija atsistato ir tuoj ją bus galima išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos, padėtis vėl pablogėjo.

Kalbant apie Baltijos jūrą, gerų pokyčių taip pat yra, nors dar maždaug prieš dvidešimt metų buvo labai blogai. R.Staponkus primena, kad dėl savo sūrumo ji ir taip nėra dėkinga biologinei įvairovei ir čia palyginti negyvena daug žuvų rūšių. Kadangi apie 90 proc. žvejojamų žuvų sudaro menkė, strimelė ir šprotai arba brėtlingiai, tai, kai apie dešimt kartų buvo sumenkusi menkių populiacija, daugybei žvejų net teko pasitraukti iš žvejybos. Na, o dabar menkių populiacija buvo atstatyta.

Taip pat joje daugėja ruonių.

Kadangi vyksta daug pokyčių (kad ir ES bendrojoje žuvininkystės politikoje), būklė ateityje dar turėtų gerėti.

E.Greimas įsitikinęs, kad apskritai prie atsakingesnio lietuvių požiūrio į ekologiją, prisidės pragmatiški interesai. Kadangi nemažai projektų finansuojami arba dalinai finansuojami ES arba kitų tarptautinių institucijų, vis svarbiau tampa sugebėti įrodyti, kad konkretus projektas atsižvelgia į visus veiksnius, aktualius gamtai ir žmonių sveikatai.

„Dėmesys tam pastaraisiais metais iš tiesų sustiprėjęs. Skolintojai akylai žiūri į projektų ekologinę dalį. Pats nemažai dalyvavau įvairių ES direktyvų įgyvendinimo procesuose Lietuvoje ir man vilčių teikia tai, kad bus labiau subalansuotai žiūrima į bendrą ekonominį vystymąsi. Bus atsižvelgiama ne tik į ekonominį interesą, bet bus bandoma lygiagrečiai investuoti ir į priemones, mažinančias neigiamą poveikį gamtai“, – prideda jis.

Yra ir atkurtų žinduolių rūšių. Tarkime, A.Ulevičius pamini miškinius arklius – tarpanus. Nors paskutiniai jų Lietuvoje išnyko dar XIX a., dėl mūsų žemaitukų, turėjusių daug miškinių arklių kraujo, ir Lenkijos arkliukų, pavyko atkurti santykinai gryną tarpanų genetinę liniją. Na, o dabar juos bandoma ir toliau gryninti, nes jie vis dar per daug skiriasi nuo anksčiau natūraliai paplitusių.

Bendrai kalbant, rūšių atkūrimas gali užimti net ir šimtmečius. Viskas priklauso nuo to, kiek trunka jos atstovų gyvybinis ciklas – kartos ilgis. Vadinasi, su tarpanais ar kitais žinduoliais tai padaryti daug sudėtingiau, nei varliagyviais ar vabzdžiais.

Žinoma, žymiausia iš atkurtų žinduolių rūšių – stumbrai. Tai yra didžiausi žvėrys šiuo metu gyvenantys Lietuvos teritorijoje. Nors stumbras yra saugotina rūšis, vis dėlto jų skaičiaus augimas vertinamas kontroversiškai. Taip nutiko dėl kažkada į laisvę iš stumbryno stumbrų, kurie ėmė laisvai klajoti ir veistis Panevėžio ir Kėdainių miškuose. Taigi dabar aptvaruose jų yra per trisdešimt,  laisvėje –  apie šimtą. Būtent dėl pastarųjų ir kyla didelis nepasitenkinimas, kadangi šie dažnai nusiaubia ūkininkų derlių (tai jiems tarsi pusiau natūrali šėrykla) ir valstybei šiems tenka mokėti kompensacijas už padarytą žalą. Buvo priimtas sprendimas, kad jų laisvėje neturi likti. Atkūrus populiaciją, susidūrėme su problema, kad dabartinis Lietuvos kraštovaizdis jau yra ne visai tinkamas laisvo stumbro populiacijai. Juk laisvi stumbrai Lietuvos teritorijoje gyveno, kai tris ketvirtadalius ar net daugiau jos dengė miškai.

Netrūksta problemų ir dėl svetimžemių invazinių rūšių, kurių atėjimas susiformavusioms vietinėms sistemoms sukelia stresą ir gali padaryti neatitaisomą žalą. Pasak A.Ulevičiaus, invazija – tai staigus svetimos populiacijos gausumo padidėjimas su neigiamomis pasekmėmis vietinei ekosistemai. Aišku, prie to dažniausiai nagus prikiša žmogus.

„Kas atsitiko su vietine europine audine įvežus kanadinę audinę? Tai buvo paskutinis postūmis pirmajai išnykti, Lietuvoje jos jau nebėra, – aiškina specialistas. – Vis dėlto ne visos svetimžemės rūšys yra invazinės. Tarkime, kartais svetima rūšis vegetuoja ir nėra jokios invazijos, nes gaunamas atkirtis arba jos ekologinė niša jau būna užimta ir ši negali prasimušti.“

Neigiami procesai vyksta ir su kol kas didėjančia minėtųjų plačiažnyplių vėžių populiacija, kuriai grėsmę ima kelti neplanuotas amerikinių vėžių, išstumiančių šiuos iš vandens telkinių, atvykimas į Lietuvą. Na, o, pavyzdžiui, žuvies skersnukio populiacija dėl naujų invazinių rūšių atsidūrė ant išnykimo ribos. Būtent dėl to nuodėgulinis grundalas ir juodažiotis grundalas yra naikintini.

E.Greimo teigimu, turime ne vieną pavyzdį, kai žmogus, bandydamas pataisyti situaciją ir invazinių rūšių pagalba sureguliuoti gamtoje vykstančius procesus tik privirė košės. Vienas žymiausių – Australijoje su triušiais, kurie nenustoja kelti problemų dar nuo XIX a., kai buvo įvežti. Ėmę sparčiai daugintis ir paplitę po visą žemyną vietiniams jie pridarė daugybę žalos dėl siaubiamų pasėlių.  Problemų neišsprendė nei tūkstančiai kilometrų nutvertų tvorų, medžioklė be apribojimų ar net daugybė pinigų, išleistų nuodams.

„To pasekmės per daug sunkiai nuspėjamos, įvykių eigos praktiškai neįmanoma sumodeliuoti. Juk gamtoje yra milijardai tarpusavio ryšių, tad, jei įterpiame detalę, nederančią su per daugybę laiko nusistovėjusia aplinka, atsiras išderinimas. Kai buvo menkas supratimas apie ekologiją, žmonės nė nesuvokdavo, kad gali nutikti kažkas blogo atvežus ir paleidus kokių nors triušių į pieveles. Be to, kartu gali atvykti ir ligos, kurioms vietiniai nebus atsparūs“, – dėsto E.Greimas.

Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje, tarkime, sovietmečiu tikslingai atvežtos tokios invazinės rūšys kaip ūsūrinis šuo ar Sosnovskio barštis. Ūsūriniai šunys buvo įvežti, kad pagerintų medžiojamosios faunos sudėtį, tačiau išėjo taip, jog jie nekontroliuojamai plinta ir užima vietinių rūšių nišas, suardydami natūralius ekologinius ryšius. Su Sosnovskio barščiu viskas baigėsi ne ką geriau: pasirodo šios Kaukazo piktžolės, turėjusios būti puikiu pašaru gyvuliams, išskiriamos sultys pavojingos ir sukelia odos nudegimus, ypač žalingus odą apšvietus saulei. Tada galima laukti ne tik paraudimo ir skausmo, bet ir pūslių.

Tiesa, invazinės rūšys gali papulti ir atsitiktiniu keliu. „Tarkime, sėklą atnešus paukščiui. Kai kurios jūrinės rūšys paplinta, kai į laivus, esančius, pavyzdžiui, prie Šiaurės Amerikos krantų, įpilami baląstiniai vandenys, kurie išpilami atplaukus į Europą. Su tuo vandeniu gali pakliūti kokių nors vėžiagyvių kiaušinėlių, kurie čia gali prigyti ir išplisti“, – pavyzdžių pateikia E.Greimas.

Kita vertus, yra natūraliai ateinančių, vadinamųjų adventyvinių rūšių, kurios plinta pamažu, pavyzdžiui, dėl besikeičiančio klimato ar šiaip plečiantis rūšies paplitimo arealui, prie kurių atėjimo spėjama prisitaikyti.

„Pavyzdžiui, pilkasis kiškis. Jis palyginus neseniai atėjo į Lietuvą – maždaug 600 metų ir laikome jį sava rūšimi. Šis atėjūnas plito iš Centrinės Europos, nes ten stipriai iškirto mišku ir jam geresnės sąlygos gyventi tapo čia“, – atkreipia dėmesį A.Ulevičius.

O kaip vertintina medžioklė gyvūnų populiacijoms reguliuoti?

E.Greimo nuomone, nors medžiotojai visada akcentuoja savo reikalingumą tai reguliuojant, vis dėlto gamta ir iki žmogaus kažkaip susitvarkydavo, tad veikiausiai ir be jų nieko ypatingo nunutiktų.

„Nepamirškime, kad, pavyzdžiui, šernų apskritai tiek nebūtų, jei jų nebūtų buvę specialiai priveista. Juk žiemą tūkstančiais tonų į miškus buvo vežamas labai aukšto kaloringumo pašaras (tiesa, tai jau uždrausta), kai šiaip dalis jų sudėtingesnėmis žiemomis būtų išmirę ir taip būtų įvykusi savireguliacija. Patys medžiotojai užsiėmė „šernininkyste“. Dėl to šernų išgyvenimas tapo kone šimtaprocentinis ir populiacija labai išaugo. Taip pasiekėme „šernininkystės“ piką, o čia ir sprogo kiaulių maro protrūkis“, – teigia jis.

Na, o kiek Lietuvos biologinei įvairovei kelia klimato kaita, dėl kurios taip nerimaujama pasaulyje? Specialistai pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu gyvename labai dėkingoje vietoje – vidutinio klimato zonoje.

L.Raudonikio manymu, klimato atšilimas Lietuvoje yra gana teorinė grėsmė. Poveikis gali būti nebent toms paukščių rūšims, kurios turi specifines buveines – pelkes. Pasak ornitologo, klimato pokyčiai aktualesni kalnuotose, kalvotose vietovėse, kur juostos slenkasi labiau (pavyzdžiui, viršūnėse nyksta alpinės pievos, kyla miškingos zonos ir kt.).

Aišku, klimatui šiltėjant, ypač žiemoms, ir Lietuvoje galima matyti tam tikro arealų persistūmimo. Sakykime, Lietuvoje vis dažniau aptinkama pietinių rūšių, o štai kai kurios mūsų rūšys po truputį traukiasi į šiauryn. Visgi kaip pažymi A.Ulevičius, tokiems pasikeitimams jautriausi yra ne žinduoliai ar paukščiai, o, pavyzdžiui, varliagyviai, ropliai. Kadangi žinduoliai ir paukščiai yra šiltakraujai gyvūnai, palaikantys savo kūno temperatūrą ir galintys gyventi pakankamai skirtingose aplinkose (turi labai platų prisitaikymo prie temperatūros diapazoną), jų situacija kur kas geresnė nei tų padarų, kurie to negali, kitaip tariant šaltakraujų. Būtent pastarieji greičiau keis savo gyvenamą teritoriją dėl su klimatu susijusių veiksnių.

Beje, A.Ulevičius pastebi, kad klimato pokyčiams yra jautresnė flora negu fauna. „Pavyzdžiui, kai kurios medžių rūšys, atšilus klimatui ir dirvožemio paviršiui tapus sausesniam, sunkiau sudygsta, įsitvirtina. Kai tokie seni medžiai numiršta ir  negali sudygti kiti, tokiu būdu teritorijos, kur jie auga, traukiasi“, – apibendrina jis.

Lietuvos raudonoji knyga skaičiais

Iš viso įtraukta saugomų rūšių –  767

Iš jų gyvūnų – 253

– Žinduolių – 23

– Paukščių – 80

– Roplių – 2

– Varliagyvių – 5

– Žuvų – 8

– Moliuskų – 5

– Vorų – 2

– Vabzdžių – 123

– Vėžiagyvių – 4

– Dėlių – 1

Augalų – 339

Grybų – 175

Šaltinis: Lietuvos raudonoji knyga (2007 m.)

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on kovo 30, 2015, in Ekologija and tagged , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: