Lietuvos mados galimybė – nišų ir savitumo paieška

2_mada5.jpg (600×393)

Mada. Nors ne vienas vaikas, popieriuje keverzodamas drabužių siluetus ar besistaipydamas prieš veidrodį, užaugęs svajoja apie svaigią karjerą mados versle, Lietuvoje šis kelias ne rožėmis klotas.

Lietuvoje talentingų mados kūrėjų netrūksta, tačiau dažnai nesugebame savęs pristatyti ir savo darbais sudominti pasaulio. Menki verslumo įgūdžiai, mados vadybos ir rinkodaros specialistų trūkumas daugybei mados dizainerių tampa stabdžiu ir į komercinę sėkmę, ir į didesnį žinomumą.

„Padėtis Lietuvoje ganėtinai sudėtinga. Matau daug „nugesusių“ ar net apskritai iš rinkos besitraukiančių dizainerių, – sako buvęs modelis, o dabar su mados renginių organizavimu dirbanti Renata Mikailionytė. – Galiu pasakyti, ko mums labiausiai trūksta: rinkodaros. Kiekvienas dizaineris negali būti ir geras verslininkas, ir geras kūrėjas. Reikia nepamiršti, kad mada pirmiausia yra labai didelis verslas.“

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, nagrinėjęs Lietuvos tekstilės pramonę, prideda, esą ne paslaptis, jog viena didžiausių mūsų problemų ta, kad nėra pardavėjų grandies, kuri analizuotų rinkas, rūpintųsi komercine mados puse.

O ar apskritai galima sakyti, kad Lietuvoje jau turime išplėtotą mados pramonę? Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovas Seržas Gandžumianas mano, kad kol kas turime tik jos užuomazgas: „Žengiami tik pirmieji žingsniai, kurie tęsiasi jau daugiau nei du dešimtmečius.“

Žinoma, jis pripažįsta, kad tikėtis, jog kada nors mūsų mados pramonė pasieks tokį lygį kaip Prancūzijoje ar Italijoje, neverta. Vis dėlto galime sustiprėti radę savų nišų, pabrėždami savo savitumą. Viena tokių nišų galėtų būti kad ir orientacija į „ekologišką“ dizainą. Kaip rodo japonų kūrėjų pavyzdys, kol jie kūrė panašiai kaip europiečiai, į juos buvo žiūrima neigiamai, bet kai jų kuriama mada ėmė atspindėti japonų identitetą, jie buvo įsileisti tarp pasaulinės mados kūrėjų.

O štai Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėja prof. dr. Jolanta Vazalinskienė nėra tokia kategoriška. Jos manymu, galime kalbėti apie lietuvišką mados pramonę, ir veikiau čia reikėtų kelti klausimą, ar ji mus tenkina, ar ne. Galima sutikti, kad anksčiau visko buvo daugiau, kad pasiekiama apyvarta mažesnė, nei norėtume, ir kad Lietuvos dizaineriai dar ne itin įgudę žaisti pagal verslo taisykles, dažnai nesugeba išpopuliarinti savo prekės ženklo. Be to, yra daug nepakankamai išplėtotų mados dizaino nišų (vyriško kostiumo, vaikiškos mados, nestandartinių dydžių modelių drabužių ir kt.).

Profesorė taip pat pabrėžia, kad didelė problema yra specialistų trūkumas, nesvarbu, ar tai būtų mados vadybininkai, rinkodaros specialistai, mados rinkų analitikai, ar mados kritikai, tyrėjai. Taigi turime daug spragų, ir kol jų neužpildysime, sėkmės siekti bus sudėtinga.

Atskirtį tarp mūsų ir užsienio mados gali iliustruoti kad ir toks paprastas pavyzdys, kaip to paties lygio manekenių, dirbančių Lietuvoje ir užsienyje, atlygis, kuris gali skirtis ir keletą, ir kelias dešimtis kartų. Arba kitas pavyzdys: kadangi R.Mikailionytei tenka organizuoti mados renginius ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ji ne kartą yra pastebėjusi, kad nuvažiavus į Kazachstaną, Rusiją ar kitas šalis po pristatymų galima pamatyti aktyviai vykstančius prekybinius santykius, kokių Lietuvoje vargiai pamatysi, ar palyginti, kiek gali būti įkainojamas drabužis, kiek pirkėjai gali sau leisti. Aišku, skirtumai didžiuliai.

Tai lemia ne tik šalių dydis ar kultūros, mados tradicijos, žmonių galimybės, bet ir nuolatinė dizainerių kūrinių konkurencija su didelėmis kompanijomis, kurių masiškai gaminamų daiktų savikaina tikriausiai bus mažesnė, taigi jie ir atsies pigiau nei vienetiniai ar nedidelių serijų dizainerių drabužiai.

Kūrėjai pasigenda valstybės dėmesio, bet padėtis gerėja

S.Gandžumianas pastebi, jog Lietuvai būti konkurencingai sudėtinga ir dėl to, kad, priešingai nei stiprias mados tradicijas ir pramonę turinčiose valstybėse, tokiose kaip Prancūzija, Italija ar Didžioji Britanija, neturime valstybinių programų, kurios būtų orientuotos į nacionalinės mados stiprinimą. Žinoma, čia negalima pamiršti ir to aspekto, kad tokios šalys turi lėšų ne tik savo mados pramonei stiprinti, bet ir nuslopinti tiems, kurie aktyviai veržiasi į jų kiemą. Taigi šiuo požiūriu Lietuvos reikalai nėra geri.

Kultūros ministro patarėja Dalia Vencevičienė patikina, kad mados dizaino kaip galinčio kurti nemažą pridėtinę vertę svarba yra suvokiama, tačiau primena, kad tai yra brangus menas. Žinoma, tam tikri žingsniai daromi. Tarkime, nuo 2010 m. Kultūros ministerija, o nuo 2014 m. Lietuvos kultūros taryba skiria valstybės stipendijas mados kūrėjams. Jas yra gavę ir jauni dizaineriai, pavyzdžiui, Donata Maldonytė ir Marina Žuravliova, ir žinomi kūrėjai, tarp jų – Giedrius Paulauskas. Yra kiriamos ir edukacinės stipendijos, sakykime, leidžiančios stažuotis užsienio mados namuose, taip pat iš dalies yra finansuojami įvairūs mados renginiai. Pernai Lietuvos kultūros taryba skyrė lėšų Jaunųjų mados dizainerių kūrybinėms dirbtuvėms, „Mados infekcijai“, „Mados injekcijai“, finansavo dizainerių pristatymus „Vision“ parodoje Kopenhagoje, Berlyno mados savaitėje ir kitur.

S.Besagirskas taip pat pažymi, jog atsiras nauja LPK pasiūlyta priemonė „Dizainas LT“, kurios tikslas skatinti įmones investuoti į gaminių ir paslaugų dizaino kūrimą bei tobulinimą. Priklausomai nuo gaminio sudėtingumo bus galima kompensuoti nuo 50 iki 85 proc. reikalingos sumos. Be to, tai leis užmegzti, suintensyvinti ryšius tarp kūrėjų ir pramonės.

O ar valstybės dėmesys ir parama tikrai galėtų išspręsti įsisenėjusias problemas? S.Besagirskas į tai žiūri paprastai, kur padedamia pakankamai pinigų, ten viskas vyksta greičiau, nesvarbu, ar tai būtų nacionalinės mados stiprinimas, ar rūšiavimas, ar elektromobilių populiarinimas. Jei apsimokės, tai ims veikti.

Ryšiai su pramone tampa glaudesni

J.Vazalinskienė, dirbdama VDA, aiškiai mato džiuginančių tendencijų – pramonės susidomėjimas mados dizainerių kūryba auga ir bendradarbiavimas tampa vis glaudesnis. „Įmonės žiūri geranoriškai, pavyzdžiui, studentai jose dar studijuodami kuria savo kolekcijas, kas tampa jų baigiamaisiais darbais. Iš tokių su mumis bendradarbiaujančių įmonių paminėčiau „Leliją“, „Omnitex“, „Audimą“, „Vilniaus kailius…“ – vardija J.Vazalinskienė.

Tai, kad Lietuvoje jau ne vienerius metus siuvami „Burberry“, „Gucci“, „Hugo Boss“ bei kitų garsių mados vardų drabužiai, rodo, kad aukštą kokybę pasiekti tikrai galime, ir tai, kad dalis mūsų tekstilės pramonės įmonių yra konkurencingos tarptautiniu mastu. Čia mes esame visai neblogoje padėtyje: mokame kokybiškai padaryti mažas gaminių partijas, kurias ne gėda iškart dėti į parduotuvių vitrinas, kai tuo tarpu šito iš kokių nors Kinijos fabrikų tikrai ne visada gali tikėtis. Kadangi garsių mados namų produkcija turi pakankamai aukštus minimalius kokybės standartus, šis aspektas išlieka aktualus. Antra vertus, reikia pripažinti, kad toks drabužių „štampavimas“ neneša itin didelės pridėtinės vertės, kokios galėtume tikėtis, jei sugebėtume išpopuliarinti ir įtvirtinti lietuviškus prekės ženklus, kurti originalius, unikalius produktus.

Žinoma, šitaip įmonėms yra paprasčiau ir patogiau. Lietuvoje dažnai mėgstama gaminti tai, dėl ko realizavimo nereikės rūpintis pačiai įmonei. Konkretus užsakymas su konkrečiais nurodymais bei atitinkamomis medžiagomis gaunamas iš užsienio kompanijų ir įmonė sau ramiai įvykdo, kas buvo nurodyta. Tuo metu inovatyvių, originalių produktų kūrimas visada susijęs su didesne rizika.

Apžvelgdamas tekstilės pramonės padėtį, S.Besagirskas pastebi, kad kol kas tik 20-30 proc. jų galima pavadinti inovatyviomis, pavyzdžiui, „Audimo“ rūbai menkai kuo ar visai niekuo nenusileidžia tokiems garsiems prekių ženklams kaip „Nike“ ar „Adidas“, o dalis jų sugeba sukurti net tarptautiniu mastu unikalius produktus. Tarkime, odai leidžiančius kvėpuoti sportinius kostiumus iš vilnos. Kita vertus, net ir neinovatyvios įmonės dažnai yra priverčiamos tobulėti. Visgi inovacijos – brangus malonumas, tad, ar dažna Lietuvos tekstilės įmonė galėtų sau tai leisti? Pasak eksperto, pasiryžus padidinti įmonės inovatyvumą, galima rasti visokiausių išeičių. Dažnai netgi labai pigių. Pavyzdžiui, įmonė galėtų paskelbti pasiūlymų jai konkursą su simboliniu piniginiu prizu  ir šitaip prisižvejoti daugybę įdomių idėjų. Vadinasi, bėda dažniau būna ne to kaštuose, o sustabarėjusiame mąstyme.

Jaunoji karta bus kur kas verslesnė

23-ejų Rūta Juškaitė prieš pusmetį Kauno kolegijoje baigė aprangos dizaino studijas. Ateityje ji svajoja tapti kostiumų dailininke ir kurti teatre, tačiau kol kas mergina dirba vienoje Kauno siuvykloje, kad įgautų daugiau siuvimo žinių ir užsidirbtų pinigų. Kartu ji ruošia savo drabužių kolekciją.

„Siuvyklėlės, kurioje dirbu, savininkė turi modelių agentūrą, kur jaunas merginas ruošia tapti modeliais. Per pasirodymus jos turi praeiti podiumu ir jas reikia kažkaip aprengti, tad aš joms ir kuriu kolekciją. Vėliau dalyvausime įvairiuose konkursuose. Iš to daug neuždirbsi, tai daugiau skirta reklamavimuisi, savęs, savo darbų pristatymui“, – savo vardo populiarinimo svarbą suvokia  mergina.

Kol kas Rūta ruošiasi save išbandyti Lietuvoje, bet netrukus tikisi tai padaryti ir užsienyje, galbūt ten ir ilgiau pasisemti patirties. Ji įsitikinusi, kad dirbant tokioje srityje platesnis požiūris būtinas. „Kiekvieną dieną pasaulyje gimsta šimtai naujų idėjų, iš kurių gali pasisemti įkvėpimo, ar išmokti naujų siuvimo būdų. Dabar siuvimas, dizainas tapo labai inovatyvūs, atsirado įvairių nanotechnologijų, išmaniųjų medžiagų, tad čia galima atrasti daugybę naujų dalykų. Dėl to verta važiuoti į užsienį ir pasižiūrėti naujovių“, – sako pati tuo nuolat besidominti jauna dizainerė.

Tuo metu Greta Pilypaitytė studijuoja mados dizainą Danijos VIA universitetiniame koledže, anksčiau žinomame kaip „TEKO“. Antrame kurse besimokanti mergina pasakoja, kad didelė jos studijų dalis orientuota būtent į verslą, rinkodarą, praktines užduotis, kurios turėtų praversti plėtojant savo verslą. „Nors visi čia susirinko piešti, kurti, siūti, tačiau vien praėjusiais metais jiems teko dirbti prie trijų projektų, trūkusių apie tris savaites“, – prisimena Greta.

Pavyzdžiui, vieno jų metu mažai dizainą studijuojantiems ir mažai ką apie verslą nutuokiantiems studentams teko rinkti ir analizuoti įvairius paskirtos realios kompanijos verslo duomenis, statistinius rodiklius ir kitą informaciją. Kitame inovacijos projekte studentams buvo paskirta užduotis išrasti naują verslą, sugalvoti visiškai naujų idėjų, kas kaip nors turėjo palengvinti buitį ar kitaip pasitarnauti žmonėms bei sumodeliuoti verslo plėtojimą. Kas įdomiausia, po mėnesio ar dviejų Greta nustebo savo grupės idėją užtikusi globalioje finansavimo internetu platformoje „Kickstarter“, padedančioje žmonėms išvystyti įvairius kūrybinius projektus. Ir jiems sekėsi puikiai.

Greta pasakoja, kad ankstyvos komercinės sėkmės pavyzdžių tarp jos bendramokslių yra daug, daug jų išpopuliarėja dar studijuodami. O ką ji pati galvoja daryti? Ar sieja ateitį su Lietuva, ar norėtų dirbti Skandinavijos rinkoje? „Lietuvoje dar yra daug vietos naujovėms ir galimybėms. Ką matė pasaulis, Lietuva dar ne, tad yra plati niša naujiems ir inovatyviems dizaineriams. Gal dėl to ir norėčiau sugrįžti“, – mąsto mergina.

Turint tokių pavyzdžių, galima sutikti su festivalio „Mados infekcija“ meno vadove dizainere Sandra Straukaite sakiusia, kad jaunoji mados dizainerių karta bus jau visai kitokio mąstymo, turintys daugiau informacijos, daug lankstesni ir laisvesni nei buvo jie.

Vis dėlto net ir su aktualių žinių bagažu bei platesnėmis galimybėmis nei ankstesnės kartos, įsukti savo verslą nėra lengva. Jauna mados dizainerė Olesia Les prieš pusantrų metų baigė studijas Kauno technologijos universitete. Iš pradžių ji čia studijavo aprangos inžinerijos bakalaurą, o vėliau – mados inžinerijos magistro studijas. Artėdama prie magistro studijų pabaigos, ji įkūrė įmonę „Olesia Les Design“. Nors verslo jau šiek tiek paragauta, ji sako, tebesanti pradiniame verslo etape. Kadangi mergina nėmė jokių banko paskolų ir jos mados verslas prasidėjo nuo jos asmeninių investicijų, viskas greitai nevyko.

„Verslas prasidėjo nuo mažų investicijų, nes studijuodama tam daug pinigų skirti negalėjau. Iš esmės viskas vyko taip: šiek tiek investuoji, kad pasiūtum drabužį, tada gauni šiek tiek daugiau nei investavai. Tada tai vėl investuoji į drabužių kūrimą, gauni dar truputį daugiau ir taip toliau. Toks pats mechanizmas sukasi ligi šiol. Į verslą nueina beveik visas pelnas. Iš tikrųjų nėra lengva“, – mados verslo virtuvę atskleidžia mergina.

Ji sako bent kol kas iš esmės dirbanti dėl savo vardo garsinimo, kūrybinių ambicijų įgyvendinimo. Taigi, nors nei rinkodara, nei vadyba jai nėra lengvos sritys, mergina supranta to svarbą ir nuolat į tai gilinasi, stengiasi visur kuo daugiau dalyvauti, pristatyti savo kūrinius. Atrodo, toks požiūris atsiperka. Po truputį mezgasi ryšiai su užsienio partneriais, prasideda bendradarbiavimais su „butikais“, įvairiomis parduotuvėmis.

„Jie mane surado, kas man yra be galo džiugu. Savo paskutinę kolekciją pristačiau parodoje „Moters pasaulis“ ir po jos sulaukiau pasiūlymų bendradarbiauti iš Lietuvos „butikų“, o netrukus ir iš užsienio. Tai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos kūrėjais domimasi, žiūrima, kas kur dalyvauja, ką siūlo, – patiritimi dalinasi mergina. – Reikia būti matomam. Būtent taip ir atsiperka visos  investicijos, dalyvavimas konkursuose ir parodose, pristatymai. Juk gali būti puikus kūrėjas, kad ir dizaino genijus, bet, jei sėdėsi savo kambariukyje ir nesistengsi savęs parodyti, žmonės tavęs paprasčiausiai neras, nepamatys, kad egzistuoji.“

Tiesa, kol kas merginai neegzistuoja tokios frazės kaip „laisvi pinigai“ ir tai, ką normalūs žmonės investuotų poilsiui, atostogoms, pramogoms, ji skiria kūrybai. Ji neskaičiuoja ir mados kūrimui skiriamo paros laiko. „Tiesiog mano atveju mano darbas sutampa su mano pomėgiu. Tai yra tas dalykas, kurį aš be galo myliu, todėl man sunkoka pasakyti, kur prasideda ir kur baigiasi mano darbo valandos. Viską, ką darau, darau su didžiuliu malonumu ir darbo valandų neskaičiuoju“, – sunkumų nesureikšmina Olesia Les.

„Kažkada revoliuciją padarė į madą atėję tokie žmonės kaip Juozas Statkevičius, Julia Janus, Ramunė Piekautaitė, Vida Simanavičiūtė, Sandra Straukaitė. Ji vis dar tęsiasi, už juos kalba jų darbai, – sako R.Mikailionytė. – Taip pat galiu tai tvirtai pasakyti, kad ateina labai stipri jaunų dizainerių karta, nežinau, ar jie padarys madoje revoliuciją, ar bus evoliucija, bet džiaugčiausi ir tuo, ir tuo.“

 

Aktualusis interviu

E.Skerstonas: „Esu optimistas“

Apie lietuviškos mados situaciją ir prognozes su „Veidu“ sutiko pasikalbėti socialinių mokslų daktaras, dėstantis mados industrijos, mados istorijos ir mados psichologijos kursus, bei knygos „Mados psichologija“ autorius  Eugenijus Skerstonas.

VEIDAS: Kodėl lietuviai ne itin mėgsta pirkti vietinių dizainerių darbų ir dažnam jų puikiausiai tinka užsienio kompanijų atvežami rūbai?

E.S.: Visų pirma, drabužių kūrėjų (autorių ir siuvėjų) darbai būna labai mažų serijų arba netgi vienetiniai. Jų produkcijos nepakaktų nė mažytei gyventojų daliai. Vietinių drabužių ir jų aksesuarų kūrėjų ir gamintojų veikla gamybos apimčių atžvilgiu nė iš tolo nepajėgi konkuruoti su įvežamais į Lietuvą madingais drabužiais. Antra, mados logikos esmė ta, kad jos kaita privalo būti labai greita, vykstanti pagal akivaizdžiai konstatuojamą laipsniško papildomumo dėsnį: kas sena, kuo greičiau keičiama nauju, nors senosios mados požymiai dar kurį laiką būna matomi. Mūsų vietinių estetinių madų kūrėjų veikla įsipina į šį procesą, bet tikrai nėra jį skatinantis ar jo dinamiką lemiantis veiksnys. Manyčiau, aktyvų atvežtinės produkcijos perkamumą ar jos pamėgimą skirtingų socialinių grupių atstovams lemia visiškai skirtingi socialiniai, ekonominiai ir su vartojimo kultūra bei asmens išsilavinimu susiję veiksniai.

VEIDAS: Kaip manote, ko labiausiai trūktų mūsų madai?

E.S.: Mūsų žiniasklaidoje pasigendu analitinių straipsnių, rimtų radijo ar televizijos laidų apie estetines madas, nors Lietuvoje būtų daug gabių kūrėjų, pajėgių gamintojų ir verslininkų, dėstytojų, kurių pastangomis galėtume plėtoti Lietuvos ekonomikai svarbią, jos kūrybiniam potencialui ir gamybiniam masteliui įveikiamą pramonę, išugdyti išsilavinusį vartotoją. Taip pat neteko girdėti apie Lietuvoje atliekamus tyrimus, skirtus vartotojų psichologijai, juos sąlyginai skirstant į madingųjų ir ne kategorijas (laisvai rinkai tai svarbu), išsamiau tyrinėjant pirkimo motyvus, kliūtis, trukdančias įgyvendinti kūrėjų, gamintojų, pardavėjų ir paslaugų teikėjų sumanymus. Iki šiol Lietuvoje beveik neaptarinėjame, kokie veiksniai galėtų paskatinti būtinąjį ir perteklinį madingų rinkos produktų vartojimą.

VEIDAS: Kaip manote, ar Lietuvos mados padėtis skiriasi nuo kitų Rytų Europos valstybių?

E.S.: Žinoma, kad skiriasi – ji netapati ir atskirose Rytų Europos šalyse. Vis dėlto Lietuvos padėtis nėra iš esmės skirtinga sostinėje ar dideliuose miestuose, kur įžiūrėčiau optimizmą keliančių perspektyvų.

VEIDAS: Kokios būtų Jūsų prognozės lietuviškai madai?

E.S.: Pabandykime įsivaizduoti kuo lietuviška mada (ji tebūnie suprantama chrestomatiškai, t. y.  kaip išvaizdos ir (arba) aprangos mada) skirsis iš kitose šalyse sukurtų produktų. Tautinės atributikos ar liaudiško kostiumo elementų, kaip svetur nematytos naujovės, kažin ar pakaks, o, jeigu ir pakaktų, tai neaišku kuriam laikui. Sunku pasakyti, kada lietuvių kūrėjų gaminiai išplis tokiu laipsniu, kad jų sukurtą reiškinį imtume vadinti mada. Visgi esu optimistas, žinau, kad Lietuvoje buvo, yra ir visuomet bus mados ar madų (išvaizdos, drabužių, jų papildinių) kūrėjų, pasekėjų.

VEIDAS: Kokios yra žalingiausios Lietuvos mados problemos?

E.S.: Žalingiausios jų – konstatavimas, kad problemų yra, neveiklumas siekiant jas šalinti ir „kitų“ kaltinimas, kad jų yra.

 

Trumpa lietuviškos mados istorija

Nors sovietmetis kaltinamas smarkiai sulėtinęs lietuviškos mados raidą, šviesulių buvo ir tada. 1954 m. Maskvoje ir tuometiniame Leningrade veikusių modelių namų pavyzdžiu įsteigti Vilniaus modelių namai (VMN). Apie pusę amžiaus veikę VMN tapo svarbia lietuviškos mados istorijos dalimi. Jie diktavo madas tarybinėje Lietuvoje ir stengėsi įnešti vakarietiškų idėjų į lietuvių aprangą. Tarkime, buvo ryžtasi kurti džinsinių drabužių kolekcijas, nors sovietinis režimas tai smerkė ir laikė Vakarų kultūros išmislu. Dėl to džinsiniai drabužiai buvo tapę maištavimo prieš okupacinį režimą išraiška.

1962 m. VMN ėmė leisti gausiai iliustruotą mados žurnalą „Banga“. Nors daugiausia orientuotasi į mados įvykius socialistinėse bloko valstybėse, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, Nepriklausomybės išvakarėse, imta spausdinti daugiau publikacijų apie pasaulines madų tendencijas ir naujoves. Žurnalo „Banga“ populiarumas buvo didelis, pavyzdžiui, 1985 m. jo tiražas pasiekė netgi 80 tūkst. egzempliorių. Deja, po nepriklausomybės atgavimo jis susitraukė iki keleto tūkstančių. Sunkių išbandymų patyrė ir „Bangą“ leidę VMN, 2010 m. jie buvo uždaryti.

1988 m. atidarytas „Salonas 7“. Čia kūrusi žymi mados dizainerė Zita Gustienė tapo pirmųjų tarptautinių madų festivalių Lietuvoje organizatore. Tarp jų buvo ir „Madų dienos“, iš kurių vėliau išaugo mados festivalis „In Vogue Vilnius“. 1994 m. pradėtos rengti Vilniaus madų savaitės. Po penkerių metų, 1999 m., imta organizuoti „Mados infekciją“, kuri 2008 m. pasipildė konkursu „Mados injekcija“. Šis renginys skirtas atrasti talentingus jaunuosius dizainerius ir padėti jiems žengti pirmuosius žingsnius mados versle.

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-05-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/lietuvos-mados-galimybe-%E2%80%93-nisu-ir-savitumo-paieska

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on vasario 12, 2015, in Kultūra, Mada and tagged , , , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: