G.Račiukaitis – verslininkas tarp mokslininkų, mokslininkas tarp verslininkų

Nors dažnai skundžiamės, kad mūsų mokslas neturi komercinės orientacijos, yra puikių pavyzdžių, kai mokslininkai ieško naujų būdų, kaip pritaikyti technologijas rinkoje.

„Tie, kurie sako, kad Lietuvoje nėra sąveikos tarp mokslo ir verslo, tikriausiai nesusipažino su Gediminu Račiukaičiu“, – apie „Veido“ projekto „Mini Nobelis“ technologijos mokslų srities laureatą atsiliepia Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) direktorius prof. habil. dr. Gintaras Valušis.

„Veidas“, jau ketvirtą kartą rinkdamas iškiliausią šalies technologijų srities atstovą, pirmenybę teikė mokslinės veiklos pritaikymui ir jo duodamai naudai. G.Račiukaitis pasirodė esąs idealus kandidatas. Beveik penkiolika metų jis dirbo tarp mokslo ir verslo, aktyviai prisidėdamas prie lietuviškų lazerinių technologijų rinkos kūrimo bei plėtros, ir „vertėjavo“ tarp lazerių kūrėjų ir galutinių vartotojų, kad mūsų nacionaliniu pasididžiavimu laikomos technologijos rastų kelią į pramonę. Dar tiksliau – būtų plačiau naudojamos medžiagų mikroapdorojimo srityje.

Negana to, G.Račiukaitis vadovauja dideliam tarptautiniam projektui „Appolo“, kuris taip pat nukreiptas į platesnį lietuviškų lazerių naudojimą.

„Veido“ kalbinti ekspertai, be G.Račiukaičio, minėjo tokius šios srities atstovus, kaip Artūras Žukauskas, Gintaris Kaklauskas, Pranas Baltrėnas, Rimvydas Simutis ar jau anksčiau „Veido“ „Mini Nobelį“ pelnęs Rymantas Jonas Kažys.

Prototipų vertimas patraukliais produktais

Lietuviški lazeriai jau seniai užsitarnavo gerą vardą mokslo rinkoje, bet įeiti į pramonės segmentą jiems buvo kur kas sunkiau. Nors bandymai patekti į pramonę vyko jau senokai, tik neseniai ėmė didėti šios rinkos svoris: po truputį lazerių technologijų pardavimas pramonei ima persverti pardavimą mokslinėje rinkoje. Prie to daug prisideda ir Fizikos instituto Lazerinių technologijų skyriaus vadovas G.Račiukaitis. „Mūsų darbas yra padaryti produktą, iš kurio būtų naudos pramonei, o ne tenkinti kažkokias savo asmenines ambicijas ar dirbti savo malonumui“, – sako mokslininkas.

Dirbti su lazeriais jis pradėjo dar studijuodamas fiziką Vilniaus universitete, disertaciją apsigynė taip pat iš šios srities. Po studijų prasidėjo darbas vienoje garsiausių lazerių gamybos įmonių Lietuvoje „Ekspla“, kurioje dirbta apie dešimtmetį. Vėliau G.Račiukaitis perėjo dirbti į FTMC – vėl sugrįžo prie mokslo ir užsiėmė tuo, kad ieškojo naujo lazerinių technologijų panaudojimo, kūrė rinką industriniams taikymams, pramonei. Greitai buvo suprasta, kad būtina dirbti globaliai, nes diegti lazerines technologijas – brangus malonumas ir tam reikia didelės rinkos. Lietuvoje ar net regione potencialių vartotojų paprasčiausiai per mažai.

Taigi pagrindinė jo užduotis yra paimti prototipą, patikrinti, ar jis reikiamai veikia, ar yra stabilus, ir atrasti, kaip jį patobulinti, kad jis kuo labiau atitiktų galutinio vartotojo poreikius. Tai tikrai nėra lengvas dalykas. Prieš daug metų, dar „Eksploje“, susirinko grupelė žmonių ir ėmė mąstyti, koks turėtų būti lazeris pramonėje. Kai kurie užsibrėžti parametrai nėra pasiekti dar ir šiandien – sukurti svajonių lazerį pasirodė sudėtinga. Vis dėlto vartotojui nėra svarbu, ar kas nors sudėtinga, ar ne: jis nori įrankio tam tikram darbui atlikti.

Atrodo, kad su šia užduotimi susitvarkoma neblogai, nes, kaip patikina mokslininkas, Lietuvos lazerių pramonė neabejotinai yra matoma. Jei sprendžiama, kokį lazerį pirkti, nepaisant to, kad šalia yra Amerika, Prancūzija, Vokietija, vis vien pamąstoma ir apie Lietuvą.

Visą karjera susieta su lazerių taikymu

„Lietuvoje yra dvi vietos, kur itin stipriai dirbama su lazeriais: čia, Fizikos institute, ir Vilniaus universitete. Jie, kaip ir dera universitetui, užsiiminėja grynuoju mokslu, tiria naujus reiškinius, gal kada nors iš to išsivysto naujo tipo lazeriai. O štai mes užsiiminėjame nešvariu darbu – šauname į medžiagą, išlekia dulkės, žiūrime, ką turime ir ko reikėjo. Visgi būtent toks darbas pritraukia lėšų. Kur dabar pradeda keliauti pinigai? Pažiūrėkite kad ir visas ES finansavimo schemas, – atkreipia dėmesį G.Račiukaitis. – Aukštųjų technologijų srityje jau labiau reikia rūpintis ne naujų produktų išradimu, o naujų turimų produktų pritaikymo paieška.“

Mokslininkas su tuo dirba jau apie penkiolika metų. Visgi jis pastebi, kad dažnai toks požiūris nebūna populiarus. Tarkime, kai buvo ES programos „Horizontas 2020” šaukimai mažoms įmonėms teikti projektus. Įvertinus juos aiškiai pasimatė, kad beveik visi koncentruojasi į tai, kaip pagaminti kažkokį naują produktą ar technologiją, ir negalvoja, kaip iš to galiausiai pasidaryti verslą. O ES į tai jau ima žiūrėti.

Galima pasidžiaugti, kad vartotojų ratas vis vien plečiasi, juolab, kad dabartinei pramonei vis aktualesnis tampa preciziškumas. Fotonikai, sričiai, į kurį įeina ir lazeriai, prognozės taip pat palankios. Skaičiuojama, kad 2015 m. čia turėtų būti uždirbta 335 mlrd. eurų, kai tuo metu biotechnologijų srityje – tik 92 mlrd. eurų. Tiesa, čia negalima pamiršti, kad fotonika – tai ne tik lazeriai, bet ir daug kitų dalykų.

Vadovavimas svarbiam projektui

Vienas naujesnių G.Račiukaičio pečius užgulusių iššūkių – Europos mastu koordinuojamas „Appolo“ projektas, kuriam jis vadovauja. Tai yra rimtas technologinis projektas, orientuotas į lazerių taikymą pramonėje. O svarbiausias akcentas tas, kad ne bet kokių, o būtent lietuviškų. Tai yra pirmasis tokio tipo projektas, kurį Lietuva yra kada koordinavusi. Kaip primena G.Račiukaitis, yra buvę vadinamųjų „minkštų“ projektų, kuriuos yra koordinavusi Lietuva, tačiau tokio lygio – tai yra pirmasis.

Ketverių metų projekto biudžetas jo taip pat masina – jis siekia net 11 mln. eurų. „Projekte labai daug žmonių. Dabar turime 22 partnerius ir galvojame priimti dar 12. O kai kurie mūsų partneriai tokie, kurie turi didesnius biudžetus nei Lietuvos. Ir klauso mūsų“, – juokiasi mokslininkas.

„Tokių projektų sunkumas visada būna rasti vadovą ir instituciją, kuriuos pripažintų visi kaip vertus ekspertus. Tai, kad Gediminas Račiukaitis yra projekto vadovas, reiškia, kad jis yra pripažįstamas kaip vienas iš lyderių šitoje srityje“, – prideda Gintaras Valušis.

„Na, aš pats jį iniciavau ir parašiau. Veikiausiai čia reikėtų kalbėti, kodėl laimėjome. Jei kalbėtume apie Europos bendrosios programos, kas dabar tapo „Horizontas 2020”, projektas, tai aš jų rašyme,  įvertinime dalyvauju jau nuo 2004 m. Kitas dalykas – matai, ką žmonės planuoja daryti kelerius metus į priekį. Žinoma, dirbi konfidencialiai, niekur to negali paskleisti, tačiau išvažiuojant iš Briuselio niekas tų smegenų ląstelių neišsemia. Galiu pasakyti, kad praktiškai dešimt metų mokiausi, kaip turi atrodyti gerai parašyta paraiška. Kiek aš jų apskritai prirašęs, nė neprisimenu”, – kelią iki tokio projekto prisimena mokslininkas.

Taigi, jis pats garbės koordinuoti tokį projektą nesureikšmina (juk iš esmės tai yra praktiškai tas pats, ką jis darė apie dešimtmetį) ir išryškina kitus argumentus. Visų pirma tai yra itin svarbi galimybė tiesiogiai prieiti prie galutinių vartotojų – įmonių, iš kurių gauna tokį reikalingą grįžtamąjį ryšį, užmegzti glaudesnius ryšius. Nereikia užmiršti, kad dauguma jų partnerių yra būtent iš pramonės.

Projektas laimėtas 2013 m., tad pirmieji metai buvo skirti susistygavimui, taip pat sistemos kaip tikrinti lazerius, kitą įrangą pramoniniams procesams kūrimui. (Žinoma, yra darbo grupių, nuo pradžių pastoviai dirbusių su pramone ir turinčių konkrečių rezultatų.)

Pats projektas vyksta maždaug pagal tokią schemą: mažos ar vidutinės įmonės gamina lazerius, lazerių komponentus tam tikriems procesams, kitame spektro krašte yra dideli partneriai – stambios gamyklos, gaminančios dideles sistemas visam pasauliui ir kurioms reikia lazerinių technologijų. Lietuviai tarsi stovi viso to viduryje ir viską koordinuoja, kitaip tariant, jie išbando, ar tie įrengimai tinka norimiems procesams, kuria žinias, koks yra įrenginių pritaikymo potencialas.

„Vadinasi, partneriai, mums tiekiantys įrengimus, iš tikrųjų turi tik pramonėje potencialiai paklausios įrangos prototipą. Išbandome, patikriname, pateikiame vertinimą ir šie pertvarko prototipą, kad jis tiktų procesams, kuriuos matome kaip reikalingus gale, t. y. kokių nori galutiniai vartotojai. Prototipų pritaikymas iš esmės reiškia, kad reikia kažką pakeisti, kad taptų komerciniu daiktu, – paaiškina G.Račiukaitis. – Na, o viso projekto esmė – kaip mažoms pažangioms įmonėms su savo inovatyviais produktais perlipti barjerą ir patekti į rinką. Mes jiems padedame.“

Vardas, pavardė: Gediminas Račiukaitis

Gimė: 1955 m.

Studijavo: Vilniaus universitete

Nuopelnų sritis: lietuviškų lazerinių technologijų naujų pritaikymo būdų paieška

Svarbiausi pasiekimai: sėkmingas lietuviškų lazerių vedimas į pramonę, vadovavimas tarptautiniam „Appolo“ projektui

http://www.veidas.lt/g-raciukaitis-%E2%80%93-verslininkas-tarp-mokslininku-mokslininkas-tarp-verslininku

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on sausio 27, 2015, in Mokslas ir inovacijos, Profiliai and tagged , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: