10-ieji „Žiemos ekranai“ žvelgia moters žvilgsniu

Sausio 22 d., ketvirtadienį, režisieriaus Jeano Pierre’o Améris fimu „Mari istorija“ atidarytas 10-asis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Kokius filmus vertėtų pamatyti?

Šių metų festivalio „Žiemos ekranai“ devizas – „Regards de femmes“. Festivalyje bus rodoma ir kino menininkių kūryba – pasaulis „moters žvilgsniu“, ir apskritai „moterys, į kurias žiūri“ – tokios šio devizo prasmės.

Intriguoja pagrindinis atidarymo filmas „Mari istorija“. Kaip galima padėti suvokti pasaulį vaikui, negalinčiam nei matyti, nei girdėti? Būtent tai bando išsiaiškinti ir perteikti scenaristas bei režisierius Jeanas Pierre’as Améris, įkvėptas tikros XIX a. pabaigos istorijos – Marie Heurtin gyvenimo.

Ši mergaitė (akt. Ariana Rivoire) gimė akla ir kurčia. Kadangi tais laikais su tokiais vaikais niekas per daug neužsiimdavo, jie būdavo išstumiami į visuomenės pakraščius. Būdama keturiolikmetė mergina, Mari labiau primena purviną sutrikusį žvėrelį. Ji negali su niekuo bendrauti. Vienintelis būdas nors kiek pažinti pasaulį – paliesti jį. Nesugebantis tokia dukra rūpintis tėvas atveža ją į Lamė institutą, kuriame vienuolės moko kurčias mergaites. Mari niekas nenori priimti, juk ji ne tik kurčia, bet ir akla. Kas išaugs iš tokio vaiko? Vis dėlto viena vienuolė (akt. Isabelle Carré) pasiryžta ją globoti ir išmokyti gestų kalbos. Bet kaip rasti būdą mažai susigaudančią, nebendraujančią mergaitę išmokyti pirmojo žodžio?

Mari istorija prasideda nuo absoliučios tylos, tamsos, izoliacijos ir žingsnis po žingsnio veda į kalbą. Padaromas neįmanomas dalykas – Mari išmoksta susikalbėti su pasauliu.

Juosta išsiskiria tuo, kad tai itin kinematografiškas darbas.

Jame netrūksta tylos, bet nors kalbama mažai – čia svarbiausia ne žodžiai, o lietimas. Beje, atrinkta Mari vaidinti A.Rivoire yra neprofesionali aktorė, iš tiesų kurčia mergina.

„Veidas“ rekomenduoja apsilankyti ir komedijoje „Maestro“ (rež. Léa Fazer). Ši kino juosta ypač turėtų patikti kinomanams, kuriems smalsu iš arčiau žvilgtelėti į bohemišką ir dažnai nenuspėjamą filmų kūrimo procesą. Tai galima parodyti ne romantizuotai, o gana juokingai – aktoriaus Anri (akt. Pio Marmaï) akimis. Visai ne meniškas ir ne bohemiškas, jis svajoja vaidinti tokiuose filmuose, kaip „Greiti ir įsiutę“. „Maestro“ susiduria du skirtingi kino pasauliai: kino meno ir kino pramonės.

Likimo ironija – paviršutiniškasis Anri nusamdomas vaidinti autorinio kino grando Sedriko Rovero juostoje. Atėjęs čia jis randa tikrus menininkus – žmones, skaitančius ir cituojančius poeziją, garbinančius kiną kaip Didįjį meną ir diskutuojančius būties klausimais (taip pat pamirštančius buitiškas technines detales ir filmo kūrimą pasiunčiančius į chaosą). Nors tai visiškas kontrastas ankstesnei Anri aplinkai, sukeliantis nemažai streso, tačiau galiausiai tai pasirodo esą naudinga jo, kaip menininko, augimui. Aišku, prie motyvacijos nemažai prisideda paties autorinio kino grando (akt. Michaelis Lonsdale’as) palankumas ir noras patikti žaviai kolegei Glorijai (akt. Déborah François).

Pagrindinėje „Žiemos ekranų“ programoje rekomenduotinas scenaristo ir režisieriaus Jeano Jacques’o Zilbermanno darbas „Už gyvenimą“, kuriame galima išvysti populiarias prancūzų aktores Julie Depardieu ir Suzanne Clément bei Nyderlandų aktorę Johanną ter Steege.

Filmo istorija sukasi apie trijų žydų kilmės moterų (dviejų prancūzių ir olandės) patirtį nacistų Aušvico koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais. Nepaisant to, filmas yra giedras kaip oras Berko paplūdimyje Šiaurės Prancūzijoje, kur po ilgo išsiskyrimo susitinka trys buvusios draugės. Nors istorija vis sugrįžta prie karo metu patirtų baisumų, tačiau svarbesni ne jie, o tai, kaip po karo susiklostė šių moterų gyvenimas. Neabejotina šio filmo stiprybė – dialogai ir aktorių meistriškumas, leidžiantys vienoje erdvėje išplėtoti turtingą, daug metų aprėpiančią istoriją.

Nicole Garciai skirta retrospektyva

Šių metų festivalio „Žiemos ekranai“ retrospektyva dedikuota Nicole Garciai – pripažintai Prancūzijos aktorei, režisierei ir scenaristei. „Jai jau 79-eri, tačiau ir dabar kaip tik renkamos lėšos paskutiniam jos filmui „Akmeninis skausmas“. Ji neabejotinai yra visapusiška, nusipelniusi kino menininkė, tai mums pasirodė natūralus pasirinkimas“, – apie retrospektyvą pasakoja festivalio programos koordinatorė Eglė Maceinaitė.

Beje, šįkart „Žiemos ekranų“ retrospektyva bus visiškai kitokia, negu įpratę festivalio žiūrovai: romantikos mažai, o štai kriminalų – su kaupu. Vienas ryškiausių „perliukų“ – Lucas Belvaux režisuota juosta „38 liudininkai“, sukurta pagal tikrą kraupią istoriją, įvykusią 1935 m. Niujorke. Juosta turėtų patikti tiems, kurie mėgsta psichologiškai stiprius darbus ir nebijo perkainoti žmogiškosios prigimties.

Tarptautinį Roterdamo kino festivalį atidariusio filmo veiksmas vyksta apsiniaukusiame Havro mieste šiaurės Prancūzijoje. Vieną naktį gyvenamajame rajone įvyksta jaunos merginos žmogžudystė. Prasideda tyrimas, teisėsaugos pareigūnai apklausinėja 38 liudininkus – aplinkinių namų gyventojus, tačiau visi tvirtina nieko nematę ir negirdėję. Juostoje susitelkiama į vieną porą – Luizą (akt. Sophie Quinton) ir Pjerą (akt. Yvanas Attalas). Luiza nužudymo naktį nebuvo mieste ir sugrįžo tik po įvykio. Vis dėlto, namuose didesnį nerimą jai ima kelti ne tai, kad įvyko žmogžudystė, o keistai besielgiantis jos sužadėtinis. Galiausiai pastarasis pratrūksta ir pripažįsta, kad aukos šauksmų negirdėti buvo neįmanoma.

L.Belvauxą šį filmą sukurti paskatino jaunos padavėjos Ketty Genovese istorija, kurią netoli namų subadė užpuolikas. Mergina šaukėsi pagalbos, tačiau, nors buvo kaimynų, girdėjusių riksmus, tačiau niekas jai nepadėjo. Pasitraukęs užpuolikas po kurio laiko sugrįžo, dar kelis kartus bedė peilį į K.Genovese ir ją išprievartavo. Istorija tuomet plačiai nuskambėjo. „Nutariau žiūrovus pastatyti į šią nemalonią poziciją. Užuot teisęs pats, norėjau, kad jie pabūtų prisiekusiųjų arba teisėjo vietoje. Mano nuomone, tam reikia drąsos“, – apie savo motyvaciją sukurti šią juostą yra pasakojęs L.Belvauxas.

Paminėtinas režisieriaus Jacqueso Rivette filmas „Dvikova“. Pasak E.Maceinaitės, tai tikrai nėra lengvas žiūrėti filmas, tačiau jį būtina pamatyti dėl bendro kinematografinio išprusimo. Filmo veikėjos – dvi burtininkės. Viena jų sakosi kilusi iš Saulės ir bijo šešėlio, o kita – iš Mėnulio ir negali pakęsti šviesos. Jų tikslas – rasti mįslingą akmenį, galintį padovanoti joms nemirtingumą. Kadangi „Dvikova“ yra „naujosios bangos“ judėjimo kine pavyzdys, jame daug simbolizmo, eksperimentavimo su kino kalba, tad žiūrovas bus priverstas „dirbti“ su filmu, kad jį suprastų.

 

Dar vieans „Veido“ rekomenduojamas filmas – pačios Nicole Garcia režisuotas „Numylėtinis“. Juostoje pasakojama apie skolose paskendusio ir problemų su teisėsauga nestokojančio italų imigrantų, gyvenančių Nicoje, sūnaus (akt. Gérardas Lanvinas) grįžimą į išdraskytą šeimą. Tiesa, ne todėl, kad būtų labai jų pasiilgęs, o todėl, kad jam reikia iš kažkur gauti pinigų. Istorijai vystantis, matysime, kaip keisis, stiprės ir vėl trūks trapūs šeimos santykiai ir bus narpliojamas subtilus brolystės ryšys. Nors festivalio filmai žvelgia „moters žvilgsniu“, tačiau tai labai vyriškas filmas.

Norėtųsi atkreipti dėmesį dar į tris pagrindinės programos filmus. Pirmasis jų – „Aja iš Jopugono“ (rež. Clémentas Oubrerie, Marguerite Abouet). Jis ypatingas tuo, kad tai vienintelis animacinis filmas festivalyje. Istorija sukasi apie tris labai skirtingas drauges iš Dramblio Kaulo Kranto (Cote d´Ivoire), kurių viena svajoja apie studijas, o kitoms labiau rūpi linksmybės. Šis filmas gali pasigirti ne tik puikiais piešiniais ir autentiška afrikietikša muzika, bet ir tuo, jog puikiai atskleidžia šios egzotiškos šalies mentalitetą. Dar yra du švieži jaunų režisierių  pilnametražiai debiutai – Lucie Borleteu „Fidelio“, „Alisos odisėja“ ir Marianne Tardieu „Nejudėt!”.

Šiemet „Žiemos ekranai“ pirmą kartą vyks netgi dvylikoje miestų: Alytuje, Anykščiuose, Druskininkuose, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Nidoje, Palangoje, Panevėžyje,  Šiauliuose, Vilniuje ir Visagine. Vilniečiai festivalio filmus galės pamatyti kino teatruose „Skalvija”, „Pasaka” ir „Forum Cinemas Vingis”, taip pat Šiuolaikinio meno centro kino salėje.

„Veidas“ rekomenduoja pamatyti

  • „Mari istorija“ (rež. Jeanas-Pierre Amérisas)
  • „Už gyvenimą“ (rež. Jeanas-Jacquesas Zilbermannas)
  • „Maestro“ (rež. Léa Fazer)
  • „38 liudininkai“ (rež. Lucas Belvauxas)
  • „Numylėtinis“ (rež. Nicole Garcia)
  • „Dvikova“ (rež. Jacquesas Rivette)

http://www.veidas.lt/10-ieji-%E2%80%9Eziemos-ekranai%E2%80%9C-zvelgia-moters-zvilgsniu

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on sausio 24, 2015, in Geras skonis, Kinas, Kultūra and tagged , , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: