Į naują lygį Lietuvos moterų boksą iškėlusios sportininkės tikslas – olimpiada

32-ejų metų Vaida Valskytė tapo tikra Lietuvos moterų bokso staigmena ir gerokai kilstelėjo kartelę mūsų sportininkėms. Nors pateko tarp penkių stipriausių pasaulio boksininkių, ji turi dar ambicingesnių tikslų.

Gal tai nuskambės tarsi erezija, bet dar ne taip seniai boksas lietuviams rūpėjo kur kas labiau nei šalies religija laikomas krepšinis. Buvo laikai, kai ši sporto šaka surinkdavo sausakimšas žiūrovų sales ir žmonės aptarinėdavo ne krepšininkų metimus, o boksininkų smūgius. Boksas buvo paplitęs plačiai, o dabar visoje šalyje tesurastume apie pusantro tūkstančio tuo užsiimančių žmonių.

Mažai kas žino, kad boksu lietuvius sudomino tautos didvyris lakūnas Steponas Darius. Jis ne tik pats buvo didelis bokso aistruolis, bet ir ryžosi treniruoti pirmuosius lietuvių boksininkus. Būtent jo iniciatyva dar 1923 m. buvo surengtos pirmosios oficialios Lietuvos bokso varžybos, o po poros metų įvyko ir pirmasis oficialus Lietuvos bokso čempionatas.

Vis dėlto geriausių rezultatų mūsų boksininkai pasiekdavo pokario metais, kada Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Tuo metu iškilo tokios lietuviško bokso legendos, kaip daugkartinis Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir Europos sunkaus svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas, vėliau tapęs treneriu ir sėkmingai išugdęs ne vieną kovotoją, 1956 m. iš Melburno olimpinių vasaros žaidynių (Australija) bronzą parsivežęs Romualdas Murauskas, 1968 m. Meksiko olimpiadoje (Meksika) aukso medalį pelnęs Danas Pozniakas ir sidabrą laimėjęs Jonas Čepulis, taip pat Ričardas Tamulis, Algimantas Zurza, Juozas Juocevičius, Nikolajus Jerofejevas ar Lietuvos bokso tėvu vadintas nusipelnęs treneris Vaclovas Peleckis.

Vėliau prie šio solidaus sąrašo prisidėjo Vitalijus Karpačiauskas, Vidas Bičiulaitis, Daugirdas Šemiotas, Egidijus Kavaliauskas, Jaroslavas Jakšto, Evaldas Petrauskas ir kiti.

Atrodo, tarp šių garbių vardų pats laikas būtų įrašyti ir pirmąją moterį boksininkę Vaidą Valskytę. Ne paslaptis, kad moterų bokso istorija Lietuvoje kur kas trumpesnė ir skurdesnė nei vyrų (pirmasis Lietuvos moterų bokso čempionatas surengtas tik 2011 m.), tačiau paprastų žmonių akyse būtent Vaida tampa šios sporto šakos veidu.

Geležinė valia ir užsispyrimas stūmė į priekį

V.Valskytės pavyzdys iš tiesų įkvepia. Mergina pirmąkart į bokso ringą įžengė labai vėlai, būdama 22-ejų metų. Tai toks amžius, kai jau vargiai galima tikėtis, kad sportininkas suspės pasiekti svarbesnių rezultatų. Negana to, boksininkė patyrė ne vieną traumą, dėl to teko išbraukti bent trejus sportavimo metus.

Be šių esminių iššūkių merginai teko spręsti kasdienes problemas: jai nuolat tekdavo treniruotis labai prastomis sąlygomis, sukant galvą iš kur prasimanyti pinigų, kad galėtų tęsti šį savo užsiėmimą. Kadangi paramos iš šono retai kada sulaukdavo, visos treniruočių ir varžybų išlaidos dažniausiai būdavo dengiamos iš savos ir trenerio Juozo Juocevičiaus kišenių. Taigi, nors V.Valskytė įrodė, kad yra tarptautiniu mastu konkurencinga sportininkė, ji negali atsiduoti daug jėgų ir laiko reikalaujančiam sportui, nes turi dirbti „tikrą“ darbą: vadinasi, dalį laiko Lietuvos čempionė treniruojasi, o dalį teikia darbų saugos paslaugas įmonėms.

Kad ir kaip bebūtų gaila, stipriai sportininkei vis vien ne kartą teko susitaikyti su tuo, kad dėl pinigų stygiaus reikėjo atsisakyti varžybų. Štai ir dabar teko pamiršti planus apie tarptautinį bokso turnyrą Švedijoje, nors jam buvo ruoštasi ne vieną mėnesį. „Jau buvau pateikusi paraišką dalyvauti ir man tereikėjo 3 tūkst. litų, bet galiausiai nusprendėme, kad negalime sau to leisti“, – apgailestauja sportininkė.

Nors yra toks darinys kaip Lietuvos bokso federacija (LBF), deja, tarp jos ir stipriausios šalies boksininkės perbėgo ne viena juoda katė. Nors V.Valskytė savo pranašumą prieš kitas Lietuvos boksininkes ne kartą pademonstravo ringe ir jau net tris kartus tapo Lietuvos bokso čempione, tai nebuvo pakankami argumentai, kad LBF suskubtų į ją labiau investuoti ir globoti. Taip nutiko ir su pernai lapkritį Pietų Korėjoje vykusiu pasaulio moterų bokso čempionatu: LBF į jį turėjo vienintelį apmokėtą kelialapį, tačiau jį skyrė ne V.Valskytei, o jaunesnei boksininkei Anai Starovoitovai, kurią, beje, ji yra nesunkiai įveikusi ringe. Kadangi V.Valskytė ne veltui garsėja užsispyrimu ir valingumu, ji visgi sugebėjo surinkti reikalingą sumą, kad galėtų nukeliauti į Pietų Korėją. Tiesa, be trenerio.

„Sportininkui dalyvaujant varžybose prie ringo privalo būti treneris, kuris padeda, analizuoja, kaip boksuojasi tavo priešininkė, ir pataria, kaip elgtis kovos metu. Kadangi susiklostė tokia situacija, kad važiavau viena, man padėjo baltarusiai, nors ir atstovavau Lietuvai. Jie atsirado paprastai – paprašėme jų“, – kaip sukosi iš padėties prisimena penktąja stipriausia pasaulyje tapusi boksininkė (tuo metu kita lietuvė patyrė nesėkmę jau šešioliktfinalyje).

Beje, įdomi detalė: pagalbos prie ringo teko prašyti baltarusių, nors šalia ir buvo kitos lietuvių boksininkės treneris.

„Neįveikiamų nėra. Vaida gali kovoti su bet kuo. Jai labiausiai trukdo jos vidiniai stabdžiai“, – sakė J.Juocevičius, pridėdamas, kad jo auklėtinė galėjo pasipuošti ir medaliu. Žinoma, jis pripažįsta, kad jai trūksta patirties ir reikėtų pamatyti pasaulio.

Jos kovų statistika skurdi – vos 23 oficialios kovos (laimėta 17). „Tai labai mažai“, – pripažįsta ir pati boksininkė. Jos priešininkės neretai būna turėjusios 200-300 ar net daugiau kovų. V.Valskytė iš viso turi tiek kovų, kiek, remiantis pasauline praktika, boksininkas turi turėti per metus, kad iš jo būtų galima tikėtis gerų rezultatų, be to, maždaug 60 proc. jų turėtų būti tarptautinės.

Tikslas – Olimpiada

Galima tikėtis, kad V.Valskytė dar nepasiekė savo sportinės karjeros viršūnės. Boksininkė yra reali pretendentė į 2016 m. Rio de Žaneire, Brazilijoje, vyksiančią Olimpiadą. Jei V.Valskytei pasisektų, ji taptų pirmąja lietuve boksininke dalyvavusia Olimpiadoje. Be abejonės, šitai būtų svarbus postūmis mūsų nacionaliniam moterų boksui.

„2016 m. – olimpiniais metais – vyks Pasaulio čempionatas, kuriame reikia patekti į geriausiųjų aštuntuką. Dabar aš esu tarp penkių stipriausiųjų pasaulyje. Patekusi į ketvirtfinalį, aš automatiškai patekčiau ir į Olimpines žaidynes. Kovočiau žemesnėje svorio kategorijoje, nes Olimpiadoje jų yra tik trys“, – ko tam reikia, paaiškina Lietuvos moterų bokso viltis.

Žinoma, yra ir kur kas artimesnių planų. Vienas jų – kovo mėnesį Hamburge, Vokietijoje, vyksiantis tarptautinis bokso turnyras, taip pat ji laiko kumščius, kad pavyks nemokamai pakliūti į tarptautinę sporto stovyklą Olandijoje, kas suteiktų taip reikalingos tarptautinės patirties.

Sėkmingos aplinkybės

Viso to galėjo ir nebūti, jei prieš maždaug dešimtmetį V.Valskytė nebūtų patekusi į savo trenerio, žymaus lietuvių boksininko J.Juocevičiaus globą. Tai – laimingas atsitiktinumas. J.Juocevičius nebuvo iš tų, kuris labai norėtų dirbti trenerio darbą, juolab, kad V.Valskytė yra vienintelė mergina, kurią jis yra ėmęsis treniruoti.

„Trenerio darbas reiškia, kad, iki kol sulauksi rezultatų, reikės paaukoti mažiausiai 15-20 metų. Norint išugdyti gerą sportininką, prireikia 10-15 metų, tačiau iš pradžių juk jį dar reikia surasti. Per mano rankas perėjo apie 300-400 sportininkų, bet iš jų išliko viena Vaida. O kiek trenerių dirba visą gyvenimą, bet taip ir nesuranda tokio žmogaus?“, – pasakoja jis.

Pakviesdamas Vaidą treniruotis, jis jau buvo spėjęs įsitikinti, kad mergina yra ne tik labai imli, bet ir be galo darbšti bei užsispyrusi, ir įžvelgė perspektyvą. Be to, jis ir pats į boksą atėjo tokio amžiaus, kai visi kartojo, jog jis per „senas“, bet tai jam nesutrukdė greitai iškilti. Jis nesuklydo – su Vaida sėkmės istorija pasikartojo.

Vis tik vis vien knieti paklausti, iki kokio amžiaus dažniausiai profesionaliai užsiiminėjama boksu?

„Sunku pasakyti, nes tai priklauso nuo daugybės dalykų: svorio kategorijos, kaip boksuojiesi, kiek smūgių uždirbi. Aš boksavausi 12 metų, turėjau 200 kovų, iš kurių pralaimėjau tik 15. O buvo toks labai žymus sportininkas iš Kauno Algimantas Zurza, kuris boksavosi apie 20 metų“, – pateikia pavyzdį treneris.

Čia Vaidos pliusas yra tas, kad ji iš trenerio „paveldėjo“ distancinį stilių, kuriam, beje, labai padeda ir sportininkės ūgio pranašumas. „Geriau duoti du smūgius ir gauti vieną, nei duoti dešimt ir gauti devynis“ – šmaikščiai šio stiliaus esmę paaiškina J.Juocevičius.

V.Valskytė pabrėžia, kad dabartinė jos fizinė forma veikiausiai yra viena geriausių, kokią ji apskritai kada nors yra turėjusi, ir tikrai nejaučia, kad sektų jėgos ar dėtųsi panašūs dalykai. Taigi, kol ji neapsisprendė keisti gyvenimo kelio (Vilniaus universitete ekonomiką studijavusi mergina ateityje galvoja pradėti savo verslą), ji nori „eiti iki galo“. Kai kam atrodo keista, bet V.Valskytė nenori nė girdėti apie trenerės darbą.

„Sportas man įdomus tiek, kiek jame dalyvauju pati. Kiti dažnai galvoja, kad natūralu, kad aš ja tapsiu, bet negalėčiau ja būti. Neturiu reikalingų savybių. Matau, kokie žmonės ateina į treniruotes: jei treneris nežiūri, daro bet kaip bet ką. Negalėčiau to pakęsti“, – susimąsto ji.

http://www.veidas.lt/i-nauja-lygi-lietuvos-moteru-boksa-iskelusios-sportininkes-tikslas-%E2%80%93-olimpiada

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on sausio 18, 2015, in Profiliai, Sportas and tagged , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: