Lietuvos mokslas – daug žadantis, bet vis neatsiperkantis

https://i2.wp.com/s3-ak.buzzfed.com/static/2014-01/campaign_images/webdr06/3/12/24-next-level-bonkers-science-gifs-1-3249-1388768781-47_big.jpg

Daugybė rodiklių, vertinančių Lietuvos mokslo padėtį ES šalių kontekste, nedžiugina. Mūsų mokslo kuriama vertė vis dar maža.

Ne paslaptis, kad, nepaisant pagyrų ir didėjančių investicijų, mūsų mokslas vis dar nesukuria tokios vertės, kokios iš jo tikimasi. O šalis norėtų prisistatyti kaip ateities inovacijų ir aukštųjų technologijų valstybė. Lietuvos ekonomikos garvežiais, kuriančiais didžiausią pridėtinę vertę, įdarbinančiais daugiausiai darbuotojų ir daugiausiai eksportuojančiais prekių bei paslaugų, išlieka gamintojai ir paslaugų teikėjai, bet ne kūrėjai.

Tiesa, per pastaruosius metus padaryta pažanga. Europos inovacijų sąjungos švieslentėje (2014 m.), atsižvelgiančioje į 25 kriterijus, susijusius su moksliniais tyrimais ir inovacijomis, per pastaruosius porą metų pakilome per keletą pozicijų ir iš kuklių (menkų) novatorių tapome nuosaikiais (vidutiniais). Vis dėlto per šią ribą vos vos persiritome. Nors ir galime džiaugtis nauju pavadinimu, nuosaikių inovatorių grupėje esame silpniausi. Deja, stipriai atsiliekame ne tik nuo lyderių (Švedijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos), bet ir nuo ES šalių vidurkio. Aišku, guodžia tai, kad savo regione atrodome neblogai: pasirodome geriau nei kaimynai latviai ir lenkai, nors save puikiai kaip technologijų šalį pozicionuojanti „e-stonia“ (t.y. Estija) mus iš tikrųjų praauga visa galva.

Be to, kaip teigiama Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) parengtoje 2014 m. Lietuvos mokslo būklės apžvalgoje, nors „švieslentėje“ pagal skiriamus išteklius ir vykdomas inovacines veiklas Lietuva po truputį artėja prie ES vidurkio, tačiau pagal ekonominį inovacijų poveikį užima paskutinę vietą tarp visų ES šalių narių. Paprastai tariant, bent kol kas investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) mums duoda mažai grąžos.

O naujausiame Pasaulio inovacijų indekso reitinge tarp 143 vertintų valstybių esame 39-oje vietoje, „apsupti“ Saudo Arabijos ir Mauricijaus. Pagal šį reitingą gerokai atsiliekame nuo kitų Baltijos valstybių: Estija yra 24-oje, o Latvija – 34-oje vietoje.

„Jei žiūrėsime per mokslui imlių verslų, per mokslu grįstų inovacijų prizmę, Lietuva tikrai atsilieka. Realiai technologinių krypčių turime nedaug, ypač tų, kuriose vyktų tikras mokslo ir verslo bendradarbiavimas. Aišku, jei klausime, ar esame beviltiški, ar ne, tai tikrai ne“, – padėtį apibendrina asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorius Edgaras Leichteris.

Žinoma, dūmų be ugnies nebūna. „Bent nebandome dirbtinai pagerinti rodiklių, priešingai nei, pavyzdžiui, estai, kurie daug dirba dėl įvaizdžio, dėl to, kad būtų pirmi, dėl pasirodymo. Atsimenu tokį atvejį: Lietuvoje turėjome kad ir nedidelį, bet tikrai stiprų biotechnologijų sektorių. Estai sugalvojo, kad irgi nori būti biotechnologijų šalimi, užkūrė daug nedidelių biotechnologijų įmonėlių ir pasiskelbė, kad štai Estijoje jų daugiau. Taip, daugiau, bet kokio jos lygio ir kokios realios technologijos po tuo slypi?“ – pateikia pavyzdį E.Leichteris.

Pabrėžtina, kad „kietųjų“, tai yra technologinių, inovacijų padėtis nėra džiuginanti. Jas sukurti užtrunka ilgiau, kainuoja brangiau, na, o kad tai sėkmingai prigytų praktikoje, reikalingas realus mokslo ir verslo atstovų bendradarbiavimas (bent jau kad mokslas žinotų, ko reikia verslui). Deja, šito vis dar neišmokstame. Antra vertus, esame puikiai įvaldę „minkštąsias“ vadybines, organizacines inovacijas, pavyzdžiui, rinkodaros ir prekybos srityje. Šitai gerai matoma bankų, telekomunikacijų, informacinių technologijų ir kituose sektoriuose.

Nors Lietuvos MTEP skiriamos lėšos išaugo (nuo 803 mln. Lt 2007 m. iki 1,147 mlrd. Lt 2013 m.), to efektyvumas išlieka mažas. Šios mūsų išlaidos išlieka dar maždaug dukart mažesnės nei ES šalių vidurkis, bet esame išsikėlę nacionalinį strateginį tikslą iki 2020 m. jas gerokai padidinti. 2013 m. Lietuvos išlaidos MTEP sudarė 0,95 proc., o 2020 m. jau tikimasi skirti 1,9 proc. BVP. Gal tada situacija pagerės, nes dabar, lygindamiesi su ES šalių vidurkiu, daug kur stipriai atsiliekame, ypač kai tai susiję su šalies patentine veikla ir iš licencijų bei patentų gaunamomis pajamomis iš užsienio. Čia judėjimas labai menkas.

Taip pat buksuojame tokiose svarbiose srityse, kaip naujų inovacijų pardavimo apimtys ar žinioms imlių paslaugų eksportas. Na, o didžiausias mūsų turtas, dėl kurio galime didžiuotis ir kuris viršija ES šalių vidurkį, yra išsilavinę žmonės (dėl vidurinį išsilavinimą turinčio 20–24 metų jaunimo ir 30–34 metų aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių procento).

Vis dėlto dėl norinčiųjų studijuoti doktorantūrą Lietuvoje padėtis kur kas prastesnė – čia vėlgi gana stipriai atsiliekame nuo ES vidurkio. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų jaunimas mažiau nei kitose šalyse nori siekti mokslų daktaro vardo, – tai veikiau sufleruoja, jog mūsų jaunuoliai ne itin nori tai daryti Lietuvoje.

Kita vertus, ne mūsų vienų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros situacija nėra tokia, kokios norėtume. Tai daugiau ar mažiau būdinga visai ES. Nors esame įpratę vytis kitas ES šalis, pati ES turi pasitempti. Kompetencijų atžvilgiu Europos mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų centrai neabejotinai konkurencingi, o dažnai ir pirmauja, bet tai nekeičia to, kad jų komercinės naudos potencialas stipriai atsilieka nuo JAV, Japonijos, Pietų Korėjos bei kitų inovatyviausiomis laikomų valstybių. Šis reiškinys netgi turi pavadinimą – Europos paradoksas.

Tarp svarbiausių to priežasčių – menkesnė orientacija į praktinį pritaikymą ir didelis materialiųjų bei žmogiškųjų išteklių išskaidymas. Žinoma, stengiamasi tokią padėtį taisyti: tikimasi, kad ją pagerins Europos mokslinių tyrimų erdvės sukūrimas, o įvairių inovatyvių verslų (startuolių) kūrimasis, verslo ir mokslo bei mokslo ir studijų institucijų tarpusavio bendradarbiavimo didinimas atsidūrė tarp strateginių ES tikslų.

Mokslas ir verslas – vis dar atskiri pasauliai

2014 m. atlikto tyrimo apie mokslo ir studijų institucijų (MSI) ir verslo įmonių bendradarbiavimą MTEP srityje rezultatai rodo, kad jis išlieka vangus. Problema kyla iš abiejų pusių: mokslininkai dažnai nenori dirbti su verslu, nes tai esą yra „ne lygis“ ir mažai tepasitarnaus jų mokslinei karjerai, o verslas mažai tesidomi, ką gali pasiūlyti mūsų mokslininkai, ir tuo labiau nėra linkę investuoti į ilgiau trunkančius mokslinius tyrimus. Antra vertus, vien tai, kad buvo susirūpinta per mažu mokslo ir studijų institucijų ir verslo bendradarbiavimu, yra didelis teigiamas poslinkis mūsų mąstyme.

„Klausimas yra toks, kaip du skirtingi pasauliai gali surasti bendrų interesų. Verslui rūpi išgyvenimas, konkurencija, čia ir dabar, na, o mokslo pasaulyje laiko tėkmė šiek tiek kitokia. Verslui sprendimo reikia per tris mėnesius, o ne per keletą metų, jis nori naujo produkto, o ne galimų produktų savybių tyrimo“, – dėsto Lietuvos inovacijų centro direktorius dr. Kastytis Gečas.

Taigi, nepaisant nuolat deklaruojamo siekio strategiškai mąstyti ir ieškoti naujų idėjų, kad išliktų konkurencingu, verslas geriausiu atveju nusiperka kažkokį gatavą sprendimą ir orientuojasi į greitą naudą. Visgi, kaip tvirtina K.Gečas, trumpalaikio ir ilgalaikio požiūrio negalima priešpriešinti. Inovacijos nėra tolygiai kylantis procesas, o veikiau vyksta šuoliukais: išsprendžiama viena, antra, trečia problema ir šitaip pamažu siekiama pažangos.

Beje, populiariausi universitetai, kurie tenkino verslo įmonių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų poreikį pagal 2012 m. ir 2013 m. kvietimus buvo Mykolo Romerio universitetas (MRU), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU), Kauno technologijos universitetas (KTU) ir Vilniaus dailės akademija (VDA). Verslo ir mokslo bendradarbiavimas taip pat gali pasireikšti ir pagal parengtų bendrų mokslo ir verslo publikacijų skaičių. Vis dėlto ši praktika Lietuvoje nepopuliari. Pagal šį rodiklį mes daugiau nei du kartus atsiliekame nuo ES vidurkio.

Kita vertus, kaip pastebi MITA, mokslo pasyvumas ir inertiškumas galioja ne tik kalbant apie darbą su verslu. Deja, Lietuvos mokslininkai nepakankamai aktyviai jungiasi į tarptautines programas ir iniciatyvas; net ir į tokias patrauklias kaip ES inovacijų programa „Horizontas 2020“, kurios biudžetas siekia 80 mlrd. eurų (apie 276 mlrd. litų).

Apibendrinant matome, kad Lietuvos verslo ir mokslo padėtis pasižymi kitokiomis – negatyvesnėmis – tendencijomis nei daugumos Europos šalių. Nors inovatyvumas daugiau yra verslo, panaudojančio mokslo rezultatus jam reikalingoms inovacijoms kurti, savybė, mūsų verslas čia snaudžia. Pavyzdžiui, ES šalyse dažniau daugiausiai lėšų MTEP skiria verslas, o Lietuvoje – valdžia. 2011 m. net 54 proc. Lietuvoje tam skyrė valdžia, kai tuo tarpu ES vidutiniškai 63 proc. lėšų surenkama iš verslo. Be to, matome, kad Lietuvoje šių dviejų pasaulių gyventojai apskritai retai maišosi. Tarkime, 2012 m. Lietuvoje 83 proc. sąlyginių MTEP darbuotojų dirbo aukštojo mokslo ir valdžios sektoriuose, o versle – tik 17 proc. Tuo metu ES senbuvėse daugiau nei pusė visų MTEP darbuotojų dirba versle.

Prie tokios situacijos prisideda ir istoriškos aplinkybės: senosiose Europos Vakarų valstybėse yra daugiau didelių įmonių, kurios gali skirti daugiau lėšų MTEP. Visgi ir čia procesai, apimantys verslo supratimą ir strateginių nuostatų keitimą, užtruko ilgai. Galima sakyti, kad Lietuva dabar yra pereinamajame laikotarpyje, kai stengiasi sužadinti verslo paklausą investicijoms į inovacijas. Nors šiuo metu investuojamos didžiulės valstybės lėšos, tikimasi, kad verslas pamažu perims daugiau atsakomybės.

Pavyzdžiui, 2007–2013 m. integruotiems mokslo, studijų ir verslo centrams – slėniams skirta beveik 1 mlrd. litų ir, nors investicijų atsiperkamumas kol kas labai mažas, tikimasi, kad po keleto metų pasimatys realūs rezultatai. Kol kas tik sudaromos galimybės norimiems procesams įsisukti. „Žinoma, jei prisiperkama įvairiausios pažangiausios mokslinės technikos ir tik tada imama verslo klausinėti, ar jiems reikėtų kažko, ką būtų galima su ja sukurti, švelniai tariant, yra trumparegiška“, – sako E.Leichteris.

Nors panašių atvejų būta, bendra situacija jau dabar gerėja. Pasak Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) direktoriaus Arūno Karlono, verslas pamažu atranda mokslą. Jis galėtų papasakoti ne vieną sėkmingą pavyzdį, kai vieną kartą kreipusis į mokslininkus, verslas sėkmingai išsprendžia savo problemas (arba bent sužino, ar tai įmanoma), o vėliau ima bendradarbiauti ir dėl kitų sprendimų, teikia svarbesnius projektus. Bendradarbiavimą suaktyvina kad ir tokia priemonė kaip „Inočekiai LT“. Paprastai tariant, tai yra pinigai, skiriami verslui, kad jis be papildomų sąnaudų užmegztų pirmąjį kontaktą su verslu ir išspręstų tam tikrą problemą. Tuo metu iš mokslininkų taip pat reikia daugiau iniciatyvumo: jie turi aktyviai bendrauti su verslo asocijuotomis struktūromis ir gryninti suvokimą, ko reikia verslui. Juolab, kad sąlygos tam geros.

„Inovacijų paramos priemonių Lietuvoje yra nemažai. Stengiamasi formuoti visą apimantį, holistinį, požiūrį į inovacijų plėtrą, todėl priemonės pačios įvairiausios: skatinamas jaunimo verslumas mokyklose, universitetuose, teikiama parama pradedančiajam verslui (MITA projektas „Technostartas“ ir INOVEKS, INVEGA priemonės), verslo ir mokslo partnerystei („Inočekiai LT“), įsitvirtinusiam verslui dėl MTEP plėtros ir eksporto skatinimo („Intelektas“, „Naujos galimybės“)“, – vardija A.Karlonas.

Antra vertus, mokslas globalus dalykas, tad mūsų mokslininkai nesunkiai gali dirbti ir su užsieniu. Juolab, kad šia kryptimi jau dirbama. Prie pastangų ryškinti mūsų mokslo potencialą Europos žemėlapyje, įsitraukė ir Užsienio reikalų ministerija (URM). Bendradarbiaudama su MITA, ši ministerija siekia prisidėti parduodant mūsų mokslo infrastruktūros galimybes užsienio partneriams, nesvarbu ar tai būtų mokslo institucijos, ar verslo įmonės. Svarbiausia, kad jos ateitų į Lietuvą ir užsakytų mokslinius tyrimus, įvairias paslaugas. Kaip tik sausį MITA ir URM atstovai susitiks aptarti strategijos ir nustatyti bendrų gairių, į kokias valstybes būtų vertingiausia orientuotis.

Yra ir smulkesnių, tačiau tikrai sveikintinų iniciatyvų. Pavyzdžiui, siekiama, kad universitetuose atsirastų žmonių, kurie identifikuotų vertingas ir potencialiai komercinę naudą galinčias atnešti idėjas. Pavyzdžiui, jei vadybininkas su inžinieriumi darytų bendrus darbus, tai būtų natūraliai priartėta prie didesnio mokslinių rezultatų pritaikymo praktikoje.

„Inžinierius nemoka ir nenori pardavinėti, tai turi daryti vadybininkas. Toks skirtingų mokslo sričių kombinavimas duotų didelę pridėtinę vertę. Kada mechanikas ar biotechnologas „daro mokslą“, vadybininko rinkodaros specialisto uždavinys tampa jį parduoti“, – pavyzdį pateikia MITA direktorius.

Žinoma, net tai nepadės, jei nebus kam tuo pasinaudoti. MITA, bendradarbiaudama su Stanfordo tyrimo instituto mokslininkais, atliko Lietuvos inovacijų ekosistemos analizę. Buvo prieita prie išvados, kad pagrindine kliūtimi Lietuvai tapti inovacijų lydere trukdo dėl menko gimstamumo ir aktyvios emigracijos mažėjantis talentingo jaunimo skaičius. Kaip tik aktyviausiai iš Lietuvos išvyksta asmenys, kurių amžius yra tarp 20-29 metų. Be to, tarp jaunuolių vis dar nepakankamai populiarios tiksliųjų mokslo profesijos, tokios kaip inžinieriai, technologai ar programuotojai. Tiesa, pastarųjų metų tendencijos rodo, kad stojančiųjų skaičius į technologines specialybes po truputį didėja.

Tuo metu E.Leichteris pirmiausia siūlytų susitvarkyti su mokslo vadyba, nes vis dar yra nemažai erdvės imitacijoms. „Visada sakau, kad valstybė gauna tai, ko ji prašo. Jei valstybė komunikuoja, kad jai reikia kokių nors mokslo slėnių, bet nepasako, kokį rezultatą jie turi konkrečiai atnešti, tai ir turi slėnius – sienas, įrangą, formalius dokumentus, vizijas ir panašiai. Arba kažkada Lietuvos problema buvo ta, kad spausdinome daug straipsnių, bet dažniausiai savo įkurtuose moksliniuose žurnaluose. Taigi, jei valstybė sako, kad jai svarbu pagerinti straipsnių publikavimą tarptautiniuose žurnaluose, visi susikoncentruos į straipsnių spausdinimą, o ne į kokį nors bendradarbiavimą su verslu“, – apibendrina jis, pridėdamas, kad nuo valstybės pasakymų ir finansinių mechanizmų labai stipriai priklauso, ką daro konkrečios mokslo institucijos, na, o valstybės gebėjimai pasakyti, ko jai iš tikrųjų reikia, yra silpni.

Bendradarbiavimas

Aktyvesnis tyrėjų bendradarbiavimas yra vienas iš deklaruojamų ES tikslų. Lietuvoje bendradarbiavimas MTEP srityje vyksta pagal tarptautinius susitarimus ir programas – esame sudarę bendradarbiavimo sutartis su Baltarusija, Belgija, Estija ir Latvija, JAV, Kazachstanu, Kinija, Prancūzija, Slovakija, Ukraina, Šveicarija, Filipinais, taip pat su Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija (CERN). Vis dėlto Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimas moksle dažniausiai realizuojamas kaip bendrai kelių autorių publikuota mokslinė publikacija.

Kaip teigiama „Lietuvos mokslo būklės apžvalgoje 2014“, pagal bendrų publikacijų su kitomis šalimis labiausiai išsiskiria VU ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU). LSMU dėl tarptautinių publikacijų yra bendradarbiavusi su 63, o VU su 59 šalių kolegomis. Iš tokių šalių bendražygių daugiausiai įdirbio yra su Vokietija ir JAV, taip pat mažesniu mastu su Jungtine karalyste, Prancūzija, Švedija ir Lenkija. Beje, MOSTA pastebėjo įdomų dalyką: jeigu publikacija parengta kartu su užsienio kolegomis, galimybės, kad jos citavimas viršys pasaulinę medianą išauga 4,8 karto (palyginti su publikacijomis, kurios parengtos tos pačios institucijos mokslininkų).

Vis dėlto kur kas dažniau yra taip, kad nors apie 70 proc. publikacijų parengiama tyrėjams bendradarbiaujant, tačiau 39 proc. jų sudaro tos pačios įstaigos autorių parengti straipsniai.

Galima pastebėti, kad daugiausia socialinių mokslų publikacijų apskritai parengė MRU ir Vilniaus universitetas (VU). Vis dėlto tarptautinių publikacijų dalis socialiniuose moksluose sudaro tik apie 4 proc. Fizikos mokslų srityje tarptautinės publikacijos sudaro apie ketvirtadalį visų publikacijų. Bionedicinos srityje tarptautinės publikacijos sudaro penktadalį visų publikacijų. Na, o žemės ūkio moksluose publikacijų daug mažiau nei kitose srityse.

Jei žiūrėsime atskirai, labiausiai rengiant bendras publikacijas bendradarbiauja VU su MRU, KTU su MRU, VU su Fizinių ir technologijos mokslo centru (FTMC), MRU ir VGTU bei LSMU su KTU. Labiausiai tam palinki fizikos sritis.

Į statistiką siūlo žiūrėti kritiškai

K.Gečas perspėja, kad visgi  statistika aklai kliautis nereikėtų, nes daugelis įmonių neindifikuoja net patys sau, jog vykdo tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, nors tai realiai daro. „Įsivaizduokime, ką reiškia sukurti naują produktą: reikia ištirti visas savybes, o tai yra tokie patys tyrimai kaip moksle ir šitie žmonės yra tokie patys tyrėjai. Nors jie nespausdina straipsnių, nesigina disertacijų, tai nereiškia, kad nevykdo analogiškos veiklos. Taip pat neišskiriamas ir finansavimas. Užtai statistiniai rodikliai priklauso nuo to, kaip užduosi klausimą. Paklausi, ar įmonėje yra mokslininkų, atsakys „ne“, paklausi, ar yra tyrėjų – pradės tikslintis, kas jie tiksliai yra, – įsitikinęs K.Gečas. – Juk jei 1995 m. įmonės būtų klausinėjamos, kokią investicinę veiklą vykdo, dauguma atsakytų, kad išvis nedaro. Tai tiesiog susiję su samprata.“

Dabar esame švietimosi laikotarpyje ir po kurio laiko statistika turėtų pagerėti jau vien dėl geresnio įmonių suvokimo. Prie to jau dabar prisideda įvairūs įrankiai, pavyzdžiui, mokestinės lengvatos vykdantiems MTEP.

Tuo metu kuklią Lietuvos tyrėjų patentinių paraiškų, pateiktų Europos patentų tarnybai (EPT), statistiką, bent dalinai galime paaiškinti ne tuo, kad mūsų mokslininkai, o kur kas techniškiau. Lietuvos mokslininkų sąjungos atstovas Valentas Daniūnas nuramina, kad dažnai to priežastys buitiškesnės: yra per mažai populiarinamos patentavimo galimybės, be to, atbaido ir patentavimo kaina (tiesa, dalį finansuoja valstybė). Produktyvumu stipriai tikrai neatsiliekame, bet užstringame patentavimo procese. „Tiesiog dalis mokslininkų nutaria nepatentuoti, nematydami prasmės arba neturėdami finansinių galimybių, o kiti galbūt paprasčiausiai nenori atskleisti išradimo esmės“, – paaiškina V.Daniūnas.

Kadangi patentuojant reikia pateikti išradimo aprašą, tai tampa visiems pasiekiama. Nors šitaip išradimas teoriškai turėtų būti apsaugomas, vis dėlto yra daug niuansų. Pavyzdžiui, teistis su kokiais nors kinais, kad idėja buvo užpatentuota, o jie nukopijavo, būtų sudėtinga. Dalis mokslininkų nuogąstauja, kad perspektyvi idėja gali būti modifikuota ir paskui tikrai gali būti sunku įrodyti, kad patentas priklauso būtent tam asmeniui.

Visgi apibendrinant pasakytina, kad, nepaisant sunkumų, optimistiško požiūrio netrūksta. Kaip pabrėžia A.Karlonas, lietuviai pastebimi ir vertinami tarptautiniu mastu. Kad tai aktyviai vyksta, matome kad ir iš to, kad į Lietuvą nemažai vizitų rengia vadinamieji „verslo angelai“ ir rizikos kapitalo fondai, be to, dažnai iš pačių įmonių tenka išgirsti, kad jomis domėjosi įvairios užsienio kompanijos.

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on sausio 7, 2015, in Mokslas ir inovacijos and tagged , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: