Saulius Skvernelis – idealistas reformatorius, užsitarnavęs pavydėtinus reitingus

Po skandalingo buvusio vidaus reikalų ministro „tvarkiečio“ Dailio Alfonso Barakausko pasitraukimo į jo postą paskirtas jokiai partijai nepriklausantis Saulius Skvernelis sulaukė didelio visuomenės ir politinių jėgų palaikymo.

Kai apie du dešimtmečius vidaus reikalų sistemai atidavusiam Sauliui Skverneliui buvo netikėtai pasiūlyta tapti vidaus reikalų ministru, jam iki policijos generalinio komisaro kadencijos pabaigos buvo likę daugiau nei metai. Statutinio pareigūno pasirinkimas į tokį aukštą politinį postą daug kam pasirodė netikėtas – juk dažniausiai juos užima profesionalūs politikai. Pasigirdo kalbų, kad toks pasirinkimas demokratijai šalyje sveikatos irgi nepridės, tačiau nepaisant nuogąstavimų naujasis ministras buvo sutiktas svetingai ir iškart pateko tarp populiariausių šalies politikų.

Visuomenės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausos rezultatai parodė, kad pirmą kartą reitinguotas S.Skvernelis atsidūrė tarp trijų populiariausių šalies politikų. Jį lenkė tik Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Algirdas Butkevičius. Naująjį ministrą teigiamai vertino apie 33 proc., o neigiamai – 10 proc. apklaustųjų.

Įdomu ir tai, kad jo kandidatūra buvo palankiai sutikta ir visų politinių jėgų, o tai retai pasitaiko.

Karjeros viršūnė – tik pusiaukelė

S.Skvernelis prisimena, kad kažkada kiekvieno kelių policininko svajonė buvo dirbti Kelių policijos tarnybos centrinėje vadovybėje. Būtent tai buvo laikoma jų karjeros viršūne. Vis dėlto, kaip parodė laikas, S.Skverneliui tai buvo nebent karjeros pusiaukelė.

Tiesa, kaip pats patikina, nors karjeros laiptais kilo gana greitai, tikrai nėra iš tų žmonių, kurie liptų per galvas ar stumdytųsi alkūnėmis, kad tik gautų geresnę poziciją. „Nieko nesiekiau specialiai, – sako ministras. – Visada maniau, kad jei mane vertins kaip darbuotoją, anksčiau ar vėliau tinkamas pasiūlymas bus. Taip ir nutikdavo.“

S.Skvernelis neslepia pasiūlymo tapti vidaus reikalų ministru tikrai nesitikėjęs. Nors kartais ir pagalvodavo, kad kada nors norėtų pasukti į politiką, tai buvo tolima perspektyva su daugybe „galbūt“, ir apie tokį staigų šuolį net mintis nešmėstelėdavo. Antra vertus, galvos jam tai nesusuko. Nors jau seniai matė ne vieną vidaus reikalų sistemos ydą ir norėjo, jog problemos būtų sprendžiamos konstruktyviau, tačiau jei būtų žinojęs, kad negalės laisvai atlikti tų darbų, kuriuos laiko reikalingais, pasiūlymo būtų paprasčiausiai nepriėmęs.

Vis dėlto tapęs ministru jis kelia sau ne vieną svarbų uždavinį, o svarbiausias jų – padaryti taip, kad Vidaus reikalų ministerija nebūtų laikoma korumpuočiausia ministerija, skendinčia skandaluose.

„Siekiu, kad būtų kuo daugiau skaidrumo ir neliktų vietos korupcinėms apraiškoms. Aišku, svarbi ir statutinės tarnybos pertvarka. Labai norėtųsi, kad būtų priimtas Vidaus tarnybos statutas, jau trejus metus gulintis Seime. Tai leistų pertvarkyti ir optimizuoti statutinę tarnybą. Taip pat svarbu, kad Valstybės tarnybos įstatymas sudarytų prielaidas turėti motyvuotą, kompetentingą valstybės tarnautoją, kuris galėtų skaidriai daryti karjerą ir vertintų savo darbą“, – vardija S.Skvernelis.

Nuolatos tikėtinas kandidatas

Tuo metu ilgametis jo pažįstamas Policijos departamento Veiklos organizavimo ir prevencijos skyriaus Patrulių poskyrio viršininkas Vaidas Giršvildas, su S.Skverneliu dirbęs nuo pirmosios jo darbo dienos Lietuvos policijos akademijoje, o vėliau daug kur dirbęs jam vadovaujant, sako, kad iš pat pradžių pasimatė, kad naujasis jo kolega yra kitoks žmogus nei įprasta matyti šioje srityje. Prie to daug prisidėjo ir tai, kad S.Skvernelis, prieš susiedamas savo gyvenimą su policija, baigė civilinę automobilių ir autoūkio  specialybę tuometiniame Vilniaus technikos universitete. Pasak jo paties, ten buvo tam metui neįprastai demokratiška, laisva aplinka ir tai stipriai prisidėjo formuojantis jauno žmogaus mąstymui.

„Jis buvo ne sisteminis žmogus ir turėjo tokių minčių ir idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė novatoriškos, bet neretai ir per drąsios. Visgi laikas parodė, kad jos pasiteisino, – dėsto V.Giršvildas. – Man tuomet susidarė įspūdis, kad tai buvo žmogus, šiek tiek aplenkęs savo laiką. Bent jau toje erdvėje, kurioje atsidūrė. Jei reikėtų vertinti policininkų parengimo kokybę 1994 ir 1998 m., tai lyginčiau kartais. Daug su tuo susijusių idėjų buvo Sauliaus.“

Nenuostabu, kad dėl progresyvaus mąstymo, nebijojimo imtis reformų ir sąžiningo požiūrio į pareigas, S.Skverneliui ėmus kilti karjeros laiptais, jo kandidatūra vis dažniau atsirasdavo tarp labiausiai aptariamų, vos tik atsilaisvindavo koks nors aukštesnis postas.

Tai nestebina, juk S.Skvernelis yra iš tų žmonių, kurie sudaro gerą įspūdį. Kaip pasakoja Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto dekanas prof. dr. Saulius Greičius, kuriam teko dirbti daug su S.Skverneliu, nes jų fakultetas rengia viduriniosios grandies pareigūnus, S.Skvernelis yra dalykiškas, susitarimų besilaikantis žmogus, stipriai orientuotas į tikslą ir „neužsižaidžiantis“ procese.

Žinoma, veikiausiai dirbant tokioje didelėje organizacijoje būtų buvę sunku būto vertinamam vienareikšmiškai teigiamai. Iš tikro per darbo metus vidaus reikalų sistemoje buvo visko – ir šokų, ir nusivylimų, ir jausmo, kad visos dedamos pastangos – tik Sizifo darbas.

Šokas susidūrus su realybe

Policijos sistema keitėsi sunkiai, tad, nors studentų rengimas greičiau persisėmė vakarietišku požiūriu, koks turi būti pareigūnas ir policijos sistema, realybė buvo visai kitokia.

„Iš akademinės bendruomenės patekus į padalinį, veikiantį komisariatą, ištiko šokas Nors dirbo nemažai mano studentų, jie dirbo ne taip, kaip juos mokėme, nes jie buvo mažuma. „Senoji gvardija“ nebuvo tokia profesionali, kokia turėjo būti, bet ji valdė tuos jaunus policininkus, gavusius jau visai kitokios kokybės išsilavinimą“, – pamena S.Skvernelis.

Žinoma, tai buvo tik viena iš problemų ir ne pati skaudžiausia. Atėjęs tinkamai atlikti savo darbo ir nepasidavęs jokiam spaudimui, jis netruko susidurti su pavojingų nusikaltėlių grasinimais ir pirmą kartą pamatė, kad sistema gali atsukti nugarą.

„Pusę metų vaikščiojau ginkluotas ir, įeidamas į namų laiptinę, užtaisydavau pistoletą. Niekas nepadėjo. Labiausiai nuvylė, kad komisariatas iš šalies žiūrėjo, kas ką įveiks“, – prisimena S.Skvernelis.

Žinoma, klaidų neišvengė ir jis. Kartais per naiviai manydamas, kad jo buvę studentai, vėliau pavaldiniai yra jau visai kitokio mąstymo ir tikrai sąžiningi, jis juos neretai besąlygiškai gindavo, nors prabėgus daug laiko paaiškėjo, kad ne visada taip būdavo. Visgi S.Skvernelis savo klaidų atvirai pripažinti nebijo ir tokio požiūrio visada siekė ir vidaus reikalų sistemoje. Laikymasis šios strateginės krypties prisidėjo prie to, kad policijos sistema tapo daug atviresnė ir priartėjo prie visuomenės. Veikiausiai tuo taip pat galima paaiškinti ne tik buvusio policijos generalinio komisaro, bet ir apskritai rekordiškai aukštus ir pačios policijos reitingus („Vilmorus duomenimis, ja pasitiki 54 proc. apklaustųjų).

„Jis siekia, kad policijos sistema taptų paramos visuomenei institucija, o ne būtų kažkokia represinė struktūra ir kuo glaudžiau bendradarbiaujtų su visuomene“, – pažymi S.Greičius.

S.Skvernelis taip pat pabrėžia, kad artinti visuomenę ir policiją buvo vienas iš pagrindinių jo tikslų.

„Tarp kitko, tai buvo labai sunku. Dar ir šiandien yra žmonių, manančių, kad to nereikėjo. Juk visuomenė yra blogis: ji nuolatos blogai vertina policininkus, tad kodėl jiems šypsotis ir maloniai bendrauti su kokiu nors pažeidėju? Ar su bet kokiu besikreipusiuoju – jis atėjo, tad dirbti daugiau reikės. Tokio požiūrio keitimas iš tikrųjų buvo Sizifo darbas, – dėsto S.Skvernelis. – Policijos sistemoje ilgai buvo laikomasi požiūrio, kad reikia būti savo rate, palaikyti vienas kitą ir nenešti purvinų baltinių į išorę. Man būdavo priekaištaujama, kodėl skelbiame, kiek pagavome korumpuotų pareigūnų, kad eismo įvykį padarė pareigūnas ar kad pijoką sulaikėme. Esą slėpkime tai ir nuomonė apie policiją bus geresnė. Manau, tai neteisinga filosofija: juk, kai esame atviri ir nieko neslepiame, dingsta pagrindas interpretacijoms ir sąmokslo teorijoms.“

Darbų per karjerą policijoje nuveikta daug, planų dvejiems metams taip pat netrūksta, tačiau, kas bus po vidaus reikalų ministro kadencijos pabaigos? Pasak S.Skvernelio, jo dar toks amžius, kai galima pradėti naują gyvenimo etapą, tad, dar prieš gaudamas pasiūlymą tapti ministru, jis žinojo, kad tikrai nekandidatuotų antrai policijos generalinio komisaro kadencijai ir mąstė apie akademinę veiklą ar teisinį darbą. „Vis dėlto po tokio gyvenimo posūkio, politika irgi atrodytų logiškas sprendimas“, – apibendrina ministras.

Pagridiniai biografijos faktai

S.Skvernelis (g. 1970 m.) 1944 m. baigė automobilių ir autoūkio  specialybę Vilniaus technikos universitete (dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete), vėliau, 2005 m., magistratūros studijų administracinės teisės programą Mykolo Romerio universitete.

1994-1998 m. S.Skvernelis dirbo Lietuvos policijos akademijoje (dabartiniame Mykolo Romerio universitete), tada buvo paskirtas Trakų rajono policijos komisariato kelių policijos komisaru inspektoriumi. Vėliau S.Skvernelis dirbo Policijos departamento Viešosios policijos Kelių policijos tarnybos Organizacinio skyriaus komisaru inspektoriumi. Nuo 2001 m. jis vadovavo Lietuvos viešosios policijos biuro Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinei, nuo 2003 m. – Lietuvos policijos eskortavimo rinktinei. 2005 m. pareigūnas paskirtas Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos viršininku, 2008 m. – policijos generalinio komisaro pavaduotoju, o nuo 2011 m. ėjo policijos generalinio komisaro pareigas. Šių metų lapkritį S.Skvernelis paskirtas vidaus reikalų ministru.

Šaltinis: Vidaus reikalų ministerija

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on gruodžio 15, 2014, in Politika, Profiliai, Teisėsauga and tagged , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: