U.Gregoras: Kinija, Pietų Korėja ir Japonija tampa svarbiausiomis kino šalimis

https://c1.staticflickr.com/3/2516/4442510061_1792779401.jpg

Kinas yra viena greičiausiai evoliucionuojančių ir besikeičiančių meno formų. Vis dėlto pokyčiai vyksta ne tik kino kalboje, bet ir jėgų pasiskirstyme pasaulinėje rinkoje.

Ulrichas Gregoras –  kino istorikas ir kritikas. Tris dešimtmečius vadovavo Berlyno kino festivalyje vykstančiam tarptautiniam jaunojo kino forumui, skirtam nepriklausomiems, eksperimentiniams filmams. Kartu su žmona Erika Berlyne įkūrė nepriklausomą kino teatrą „Arsenal“.

U.Gregoras tebelaiko pirštą ant pasaulinės kino pramonės pulso: jis kasmet dalyvauja svarbiausiuose kino festivaliuose ir peržiūri bent pusę tūkstančio filmų (anksčiau peržiūrėdavo ir tūkstantį). Šis daugiau nei šešiasdešimt metų į kiną besigilinantis specialistas su „Veidu“ kalbasi apie įtakingiausias kino asmenybes, iššūkius europiniam kinui ir kylantį Azijos regioną.

VEIDAS: Kokius pagrindinius įvykius, nutikusius Europos kine, išskirtumėte?

U.G.: Lemtingiausi laikotarpiai – Antrasis pasaulinis karas ir laikotarpis iškart po jo. Tuo metu labai aktyviai plėtojosi italų kinas ir susiformavo italų neorealizmas, ilgą laiką dominavęs Europos kine.

Vėliau, apie 1968-uosius, prasidėjo kitas svarbus laikotarpis, susijęs su jaunimo maištu, studentų judėjimais, kilusiais kelete Europos šalių ir JAV. Atmosfera kine tapo politizuota: kurta daug politinio turinio filmų, tiesa, kartu radosi naujos raiškos formos. Prancūzijoje netrukus iškilo „Naujosios bangos“ („Nouvelle vague“) judėjimas, daręs didelę estetinę ir meninę įtaką daugeliui Europos šalių, tarp jų – ir Vokietijai.

1962-aisiais daug jaunų vokiečių kūrėjų paskelbė plačias diskusijas sukėlusį vadinamąjį Oberhauzeno manifestą (šiame mieste nuo 1952 m. vyksta tarptautinis trumpų filmų festivalis). Jie sakė: senasis kinas mirė, reikalaujame leidimo pereiti į naują vystymosi etapą; mes reprezentuojame naująjį vokiečių kiną ir tiksliai žinome, ką norime daryti ir kaip tai finansuoti.

Maždaug nuo 1970-ųjų vokiškame kine ėmė dominuoti nauja karta: Alexanderis Kluge, Edgaras Reitzas, Raineris Werneris Fassbinderis, Wimas Wendersas. Jie prisidėjo ne tik prie naujo stiliaus, bet ir prie naujos epochos iškilimo tiek vokiškame, tiek europietiškame kine. Sakyčiau, šis laikotarpis tęsiasi ir dabar – nematau esminių pokyčių.

Žinoma, dabar Europoje patiriame didelę amerikietiško kino įtaką. Nors jis Europos kino rinkoje dominuoja, tebeturime stiprų meninį autorinį kiną („arthouse“), dažnai remiamą valstybės, visuomeninių organizacijų ar pačios kino pramonės.

Vis dėlto atkreipčiau dėmesį, kad kinui vis didesnę įtaką daro televizija. Daug kur yra taip, kad kūrėjas, norintis statyti naują filmą, turi siekti televizijos kanalo paramos, nes paramos mechanizmas dažnai būna su ja susijęs. Žinoma, yra kitų galimybių gauti finansavimą, tačiau televizija išlieka proceso priešakyje. Tai šiek tiek pavojinga, nes televizija teikia pirmenybę masinio skonio filmams.

Tai aktualu ir dokumentikos kūrėjams: nors dokumentika svarbi kino dalis, ji gyvena sunkius laikus. Vėlgi televizija ne itin palanki šiems projektams ar bent nori dalyvauti sprendžiant dėl stiliaus ar turinio. Taigi, dokumentinio kino Europoje nėra tiek, kiek galėtų būti, nors turime stiprių dokumentikų.

Daug kur Europoje pamatysime tokios situacijos variacijas. Tiesa, pavyzdžiui, Prancūzijoje klimatas pozityvesnis. Prancūziška televizija, ypač bendras prancūzų-vokiečių kanalas „Arte“,  aktyviai dalyvauja filmų kūrime ir prisideda prie gana daug svarbių dokumentinių filmų pasirodymo. Prancūzijoje filmų kūrimo tradicijos ypač stiprios ir dėl to ji palankesnė ambicingiems sumanymams. Čia kinematografijos menas yra įsišaknijęs intelektualiniame horizonte ir bendrai pripažįstamas kaip svarbi meno šaka.

VEIDAS: Kaip vertintumėte europietiško kino situaciją ir kokiose šalyse padėtis geriausia?

U.G.: Manau, neįmanoma pateikti bendro Europos kino apibrėžimo, nes situacija skirtingose šalyse labai skiriasi. Kai kalbama apie europietišką kiną, pirmiausia turimas galvoje ne toks komercinis,  ne lengvam vartojimui skirtas standartizuotas kinas. Europoje suteikiama kur kas daugiau erdvės meninei raiškai ir savitai individų „rašysenai“ atsiskleisti, nors tai nebūtinai atitiktų visuomenės lūkesčius. Tai yra svarbus europietiško kino ramstis: savitumas ne tik leidžiamas, bet ir yra fundamentali mūsų kino vertybė.

Kinas aktyviai kuriamas Italijoje, Anglijoje. Pirmojoje yra tokių stiprių kūrėjų kaip Nanni Moretti, Didžiojoje Britanijoje – kaip Kenas Loachas, Mike Leighas. Tikrai geras kinas kurtas Portugalijoje, Graikijoje. Portugalijoje susiformavo įdomi ambicingų beasmenių meninių filmų tradicija. Kai kurie jų išties sunkūs, bet, kita vertus, išliko svarbūs ir šiandien. Graikijoje svarbiausias kino kūrėjas, deja, prieš porą metų žuvęs avarijoje, buvo Theodoros Angelopoulos. Jis – išskirtinė figūra, dominavusi Europos kine pastaruosius dvidešimt metų.

Galima paminėti Rusiją. Joje įdomus kinas kurtas „perestroikos“ metu. Tada statyti labai drąsūs ir neįprasti eksperimentiniai filmai. Pastaraisiais metais irgi galėjome išvysti itin kritiško rusiško kino, leidusio iš arti pažvelgti į Rusijos visuomenę. O vaizdas išties siaubingas: tamsus, grėsmingas, niūrus, pilnas nevilties, tačiau filmai meniškai labai stiprūs. Tarkime, Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“.

Įkvėpimo ateina ir iš kitų Europai nepriklausančių šalių, pavyzdžiui, Turkijos. Jos šiuolaikinis kinas mums nuolat dovanoja nuostabių darbų. Pavyzdžiui, Nuri Bilge Ceylanas, šiemet pelnęs „Auksinę palmės šakelę“ Kanų festivalyje už juostą „Žiemos miegas“, iš tikrųjų kuria nepakartojamus filmus.

Kinas itin sparčiai plėtojamas Azijoje: pirmiausia Kinijoje, Japonijoje ir Pietų Korėjoje. Jos yra tarp svarbiausių tautų kino pasaulyje. Kinijoje yra ir nepriklausomo kino, kur labai stiprūs kūrėjai kuria kritiškus filmus. Kai kurie šių kūrėjų turėjo kovoti, kad būtų pripažinti ar net kad būtų leista kurti, tačiau dabar daug jų gerai žinomi tarptautiniu mastu ir progresuoja toliau.

Kinas ypač klesti Pietų Korėjoje: čia sukuriama daug filmų, yra stiprių režisierių, Puzane vyksta didžiausias kino festivalis Azijoje. Kinas klesti ir kitose Azijos šalyse, pavyzdžiui, Filipinuose, Tailande, žinoma, Indijoje, taip pat Honkonge. Honkongas, nors ir priklauso Kinijai, veikia savarankiškai. Pastebėjome, kad jame, beje, kaip ir Indijoje, nėra didelės perskyros tarp masinio komercinio ir meninio kino – abu susilieja vienas su kitu. Honkonge turime Wong Kar-wai pavyzdį: jis yra sukūręs filmų, skirtų didelei rinkai, kuriuose panaudojo unikalias raiškos galimybes.

Turime keisti savo mąstymą: Europoje gajus požiūris, kad masinis kinas yra nevertas dėmesio ir tik meninis kinas turėtų būti gerbiamas. Visgi ne visur taip galime galvoti. Įdėmiau pažiūrėjus, galima atrasti įdomių elementų ir tokiame kine, tiesiog yra geras ir blogas būdas juos pateikti. Net masėms kuriamas kinas gali būti meniškai įdomus, sofistikuotas, turėti įdomų stilių.

VEIDAS: Girdime kalbant apie Holivudo imperializmą ir tai, kad Europa negali lygiavertiškai su juo varžytis. Gal tuomet stiprėjanti Azijos kino industrija tai galėtų?

U.G.: Matome, kad dalis Azijos režisierių emigravo į Ameriką (pavyzdžiui, Honkonge gyvenęs Johnas Woo, dabar kuriantis sėkmingus filmus Holivude), o kita dalis kuria tarptautinei auditorijai (Wong Kar-wai ar Chen Kaige). Šia prasme jie galbūt galėtų sudaryti konkurenciją Holivudui. Vis dėlto nepamirškime, kad pačioje Amerikoje netrūksta kūrėjų, kuriuos turime gerbti ir kurie daro tikrai gerą darbą. Kad ir Robertas Altmanas ar Quentinas Tarantino. Nors Tarantino kuria masėms, bet tikrai protingas žmogus, turintis gilias kino istorijos žinias. Jo filmai žiaurūs, bet kartu sofistikuoti ir šmaikštūs.

VEIDAS: Kiek kasmet pamatote filmų?

U.G.: Apie pusę tūkstančio. Anksčiau būdavo daugiau – apie tūkstantį. Kai su žmona Erika atrinkinėdavome filmus mūsų kuruojamam Berlyno kino festivalio jaunojo kino forumui, žiūrėdavome filmus atrankai. Galiausiai iš maždaug 700 juostų, kurias reikėdavo peržiūrėti per tris mėnesius, turėdavo atsirinkti vertingiausius. Jau vien tai sudarydavo didelę dalį mūsų sinematinės patirties. Be to, keliaudavome ir dabar keliaujame į daug įvairių kino festivalių, kartais žiūrime draugų ir pažįstamų sukurtas kino juostas. Kasmet pamatome daugybę filmų, bet, aišku, ne visus sukuriamus. Skirtumas tas, kad anksčiau būdavo kur kas sudėtingiau pasiekti filmus. Kai 6-7 dešimtmetyje pradėjome dirbti kino pasaulyje, tokios šalys kaip Turkija, Iranas ar Filipinai mums buvo visiškai nežinomos. Supratimą apie jas lipdėme po truputį, na, o dabar dėl DVD ar interneto, bet kurioje pasaulio šalyje sukurtą filmą jau kitą dieną galima turėti savo biure. Problematiškiausia tampa ne pasiekiamumas, o laikas. Mes turėdavome atsirinkti iš 700 filmų, o dabar jų sukuriama kur kas daugiau. Taigi, dažniausiai (tai galioja didžiajai daliai didelių kino festivalių) pateikti filmai pasidalinami tarp atrankos komiteto narių ir kiekvienas individualiai peržiūri tam tikrą skaičių juostų ir nusprendžia, ar tai įdomu, ar ne. Vieno žmogaus atmestas, jam nepatikęs filmas išeina iš žaidimo.

VEIDAS: Ar tai reiškia, kad sulaukėme kino renesanso?

U.G.: Kinas visada buvo gyvas. Paprasčiausiai, kiek kinas egzistuoja, tiek skelbiama apie jo mirtį. Jei kieno nors paklausi, tai kinas visada patiria krizę ir yra arti mirties. Pavyzdžiui, kai atėjo garsinis kinas (nebylus kinas gyvavo iki 1929 m.), daug kas sakė, kad tai yra jo pabaiga. Neva artistiškai kinas tampa nebeįdomus. Panašus požiūris vyravo atėjus skaitmeninėms technologijoms.

VEIDAS: Dėl skaitmenos lengviau „piratauti“. Ar tai didelė kino problema?

U.G.: Ekonominiu požiūriu „piratavimas“ negali būti apteisintas, bet kaip individas, aistringas filmų žiūrovas esu tam gana palankus. Tai įgalina kino meną sklisti globaliai. Kai nukeliauju į Kiniją ar Honkongą, nueinu į specializuotas parduotuves ir ieškau piratinių DVD, randu pačias puikiausias pasaulinio kino pasirinkimo galimybes. Čia gali padaryti įvairiausių atradimų: „piratai“ dažnai turi labai gerą skonį ir išmano kino istoriją. Beje, Kinijoje kinas yra aukšto meninio lygio didele dalimi dėl „piratavimo“, nes kūrėjai galėjo įgauti gerą suvokimą apie kino istoriją.

VEIDAS: Europietiškas kinas dažnai neišeina toliau savo šalies kino teatrų.

U.G.: Taip, europietiški filmai Europos kino teatruose nėra tarp dažniausiai pasirodančių. Visgi yra sėkmingų pavyzdžių, kurie pamatomi daugybėje šalių. Paprasčiausiai yra filmų, turinčių potencialą surinkti  auditoriją ir neturinčių. Dažnai tai nė nėra susiję su menine kokybe.

Asmeniškai aš palankiai žiūriu į tuos filmus, kurie randa nedideles auditorijas. Jie svarbūs, nes  būtina stimuliuoti kino meno vystymąsi, reikalingi nauji atradimai, pokyčiai, o tai dažniausiai ateina per šitokius filmus. Pavyzdžiui, garsus italų neorealistas Luchino Visconti 1948 m. sukūrė filmą apie žvejus „Žemė dreba“. Jame kalbama Sicilijos dialektu ir jį gali suprasti tik nedidelė auditorija, bet fimas užima svarbią vietą kino istorijoje ir paveikė daugybę vėlesnių kūrėjų. Tai pavyzdys, kad filmas gali būti ignoruojamas amžininkų, bet vėliau tapti labai reikšmingu.

VEIDAS: Daug girdime apie kino eksperimentus. Ar galima atrasti ką nors naujo? Kokiose srityse daugiausia eksperimentuojama?

U.G.: Pažiūrėjus atidžiau, visi atradimai, jau turi savo precedentą kino istorijoje. Visgi svarbiausia ne visiškas naujumas, o tai, kaip panaudojami kad ir anksčiau jau egzistavę  elementai. Kino kalba, naratyvo stilius turi būti atnaujinami ir tai iš tiesų keičiasi, atsiranda naujų reikšmių. Ypač dėl montažo galimybių ar per dialogo, muzikos ir garso derinimą. Beje, garsas tapo labai svarbus ir atvėrė daug naujų meninių galimybių. Taigi, naratyvo stilius yra ta sritis, kur padaroma daugiausiai atradimų. Yra dvi pagrindinės to kryptys: ekstremalus judesio ir pokyčio sumažinimas ir iki kraštutinimų ištempiamos montažo galimybės, akseleruojančios judėjimą, pasakojimo tempą.

VEIDAS: O kokie jūsų mėgstamiausi režisieriai, į kuriuos siūlytumėte atkreipti dėmesį?

U.G.: Režisierius iš Filipinų Lavas Diazas, taip pat paminėčiau kinų režisierius Wang Bing, Jia Zhangke ir vengrą Béla Tarrasą.

VEIDAS: Gal matote kylančių kino žvaigždžių?

U.G.: Sakyčiau, minėtasis Lavas Diazas iš Filipinų. Manau, jis turi ateitį, nes yra dar gana jaunas ir neabejotinai ypatingai talentingas. Jis turi drąsos kurti filmus, laikytus neįmanomais ar absurdiškais. Tokių režisierių yra ir Pietų Korėjoje, pavyzdžiui, Hong Sang-soo yra sukūręs tarptautiniu mastu įvertintų filmų, bet santykinai jis yra savo kūrybos kelio pradžioje. Taip pat paminėčiau Aleksejų Popogrevskį ir Borisą Khlebnikovą iš Rusijos, turime talentų ir Vokietijoje – Christianą Petzoldą, Hansą-Christianą Schmidą.

VEIDAS: Kinui Europoje skiriama vis daugiau dėmesio, jis atsidūrė net Europos Komisijos akiratyje. Ką tai reiškia?

U.G.: Tai tiesa. Pavyzdžiui, dabar vyksta derybos dėl tarptautinio prekybos susitarimo tarp Europos ir JAV. Amerikiečiai norėtų, kad Europoje veiktų laisva rinka visiems produktams ir paslaugoms, neišskiriant ir kultūros. Jie pageidautų, kad Europos šalys sustabdytų europietiško kino rėmimo mechanizmus. Jų manymu, esą neteisinga suteikti palankesnes sąlygas europietiškai kino produkcijai – kiekvienas turi būti už save. Tai pavojinga, nes privestų prie Europos kino standartizavimo, menine prasme jie mirtų. Negalima įvesti universaliai taikomų rinkos strategijų į kultūros sferas. Kultūros institucijos tam tvirtai priešinasi, o patys didžiausi to oponentai yra prancūzai, reikalaujantys palaikyti kultūrinę įvairovę. Panašaus požiūrio laikosi daug Europos vyriausybių, nors, aišku, tai priklauso ir nuo politinių partijų valdžioje. Sunku pasakyti kuo viskas baigsis, bet tikiuosi, kad dėl stipraus prancūzų pasipriešinimo, to nesulauksime.

Publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on gruodžio 3, 2014, in Interviu, Kinas, Kultūra and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: