Lietuvos mokslui reikia kuo daugiau profesorių su „Ferrari“

https://i2.wp.com/www.slic.org.au/images/news191014_1.jpgAukštųjų technologijų srityje Lietuva turi kuo didžiuotis. Neginčijama mūsų mokslo vizitinė kortelė – lazeriai. Kaip mums tai pavyko ir ar galime tai pakartoti kitose aukštųjų technologijų šakose?

Lietuva noriai prisistato kaip inovacijų, aukštųjų technologijų šalis. Esą šis kelias nedidelei, daug gamtinių išteklių neturinčiai valstybei – pats geriausias. Vis dėlto ar turime tam pakankamai parako, o jei taip, tai kokiomis strategijomis būtų protingiausia vadovautis? Apie tai „Veidas“ kalbasi su pasaulyje lyderiaujančios lazerių gamybos įmonės „Ekspla“ vadovu Kęstučiu Jasiūnu.

VEIDAS: Nuolat girdime, kad turime vytis kitus, o štai lazerių srityje esame tarp pirmūnų. Kaip mums tai pavyko ir ar galėtume tą patį pakartoti kitose srityse?

K.J.: Lietuva yra lyderė globaliu mastu ne vien lazerių srityje. Yra pirmaujančių ir maisto, ir baldų pramonės įmonių.

Taip, Lietuvoje nėra tokių gigantų kaip „General Electric“, „Nokia“ ar IBM, tačiau, nors ir įsivaizduojame, kad lyderiai yra gigantai, taip nėra. Jie nėra lankstūs, savo prekės ženklą lyderiaujantį padaro per masto ekonomiją. Kaip gigantai gauna naujų dalykų? Jie nusiperka tuos mažiukus, kurie per savo lankstumą, gebėjimą inovatyviau pažiūrėti į problemas savo siauroje srityje tampa lyderiais. Taip, didieji susirenka daugiau pinigų, bet mažieji sukuria naujas technologijas. Pažanga bus pasiekta tik per juos.

O jei kalbame apie lazerius, tai reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje atsirado reikiami žmonės. Kai esi mažiukas ir ant pečių neturi didelių įsipareigojimų, gali labiau rizikuoti. Mums pasisekė – sutikome reikiamą žmogų, kuris mumis patikėjo, nupirko vieną, kitą, trečią lazerį, ir taip įsivažiavome. Taip pat pasisekė, kad iš sovietinių laikų liko tam tikra technologija. Nors ją ir reikėjo pritaikyti, bet ji jau buvo.

Žinoma, neatsikėlėme vieną rytą ir nepasakėme, kad darysime lazerius. Vilnius buvo vienas stipresnių kvantinės elektronikos ir lazerių centrų Sovietų Sąjungoje. Buvo paklotas gana geras pagrindas. Vis dėlto pagrindų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, elektronikos, puslaidininkių pramonėje.

Elektronikos srityje vyko ir su karinėmis technologijomis susijusių darbų, Vilniuje buvo gamyklų, gamintos net juodosios lėktuvų dėžės… Tiesiog neatsirado išdrįsusiųjų ką nors daryti, o gal kam ir aplinkybės nebuvo palankios.

Galų gale nemažai ko yra. Tiesiog jie mažiau išsiplėtoję, mažiau girdimi. Sakykime, yra tokia įmonė, jau dvidešimt metų JAV pardavinėjanti moduliukus – unikalų dalyką, bet ji daugiau neinvestuoja, nesiplečia ir sėdi tik prie tos vienos technologijos.

VEIDAS: Sakoma, kad Lietuvoje mokslas dažnai plėtojamas dėl mokslo, o jo pritaikomumas – mažas. Kodėl mūsų padėtis kitokia nei, tarkime, JAV?

K.J.: Tai viso pasaulio problema. Save tikrais mokslininkais laikantys tyrėjai taip elgiasi visur ir nori, kad „mokslas darytų mokslą“. Tiesiog JAV sistema sukonstruota taip, kad paramą gauna norintieji daryti konkrečius dalykus, pasinaudodami pirmųjų idėjomis. Lietuvoje to balanso nėra.

Vienas profesorius Amerikoje man kažkada pasakė: „Ar žinai, kas yra amerikietiška svajonė? Esu mokslininkas, profesorius, bet sukūriau kažką unikalaus, įsteigiau startuolį, išplėtojau jį, pardaviau ir nusipirkau ferarį. Likau profesoriumi, noriu ir galiu užsiimti mokslu, bet turiu ferarį.“ Esu įsitikinęs, kad kuo daugiau Lietuvoje atsirastų tokių profesorių, tuo geriau gyventume.

Vokietijoje yra netgi atskiri abiejų krypčių tyrimų institutai. Yra Maxo Plancko tyrimų institutų sistema, ten visi rengiasi gauti Nobelio premijas ir dirba tik dėl šio tikslo, ir yra Franko Hofferio institutų sistema, kurios mokslininkai gilinasi, kaip pritaikyti vienas ar kitas idėjas konkretiems sprendimams gauti. Kitaip tariant, Vokietijoje yra dvi sistemos, gaunančios valstybės finansavimą ir nekonkuruojančios projektais, o Lietuvoje abi kryptys tarpusavyje konkuruoja. Be to, žinoma, garbus mokslininkas, turintis daug vertinamų straipsnių, tas, kurį universitetai kviečia skaityti paskaitų, gauna daugiau pinigų, o tas, kuris konstruoja unikalų varikliuką, bet straipsnių nerašo, dažniausiai negauna ir projektų.

VEIDAS: Kaip įmanoma subalansuoti teoriją ir praktiką, kaip priartinti mokslą prie realaus gyvenimo poreikių?

K.J.: Tai išeina natūraliai. Didieji mokslininkai rašo publikacijas, konferencijose skaito pranešimus, na, o mūsų, „Eksplos“, inžinieriai, mokslininkai dalyvauja įvairiose konferencijoje, skaito mokslines publikacijas.

Gaudome tai, ką didieji mokslininkai padaro, tai yra medžiojame idėjas, ir bandome jas pritaikyti. Kartais tai pasiteisina, kartais ne. Kartais apskritai pasirodo, kad koks nors mokslininkas būna tik pafantazavęs. Idėjų gaudymas neretai duoda realios piniginės naudos arba bent sužinome, kad kažkas tuo būdu tikrai nepavyks. Tai irgi gerai: neigiamas rezultatas irgi yra rezultatas.

Taigi įdomius sumanymus reikia gaudyti, bet negalima pamiršti, kad finansavimą gauname iš savo pirkėjų, kai tas idėjas pritaikome praktikoje. Vis dėlto tai nėra taip paprasta. Manau, jei valstybė šioje vietoje patvarkytų finansavimo struktūrą, šiek tiek daugiau paremtų ir tą „kitą“ dalį, būtų ir mokslui naudingiau, ir verslui paprasčiau gauti labiau išplėtotas, labiau patikrintas idėjas, su kuriomis būtų galima drąsiau eiti į rinką.

VEIDAS: Lietuvoje įkurta mokslų slėnių, integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų, kad sustiprėtų bendradarbiavimas tarp sričių? Ar jie pajėgūs atlikti šią funkciją?

K.J.: Jei pavyko vienur (mūsų ar biotechnologijų srityje), gali pavykti ir kitose. Čia balanso yra – vyksta ir fundamentalaus, ir taikomojo mokslo vystymas. Aišku, gautinio rezultato sėkmei svarbios verslo iniciatyvos, netgi jo spaudimas. „Iš viršaus“ konstruktyvaus bendradarbiavimo nenuleisi.

VEIDAS: Kuriai pozicijai labiau pritartumėte: ar turėtume koncentruotis į kelias sėkmingas sritis ir jas kuo labiau išnaudoti, ar visgi turėtume rasti naujų perspektyvių aukštųjų technologijų sričių?

K.J.: Viena vertus, sritį, kuri yra sėkminga, galima dar labiau sustiprinti, bet, kita vertus, siūlyčiau nepamiršti Suomijos pavyzdžio. Suomija turėjo telekomunikacijų bendrovės „Nokia“ sėkmės istoriją. Čia viskas buvo koncentruojama į vieną: bene visa Suomijos aukštųjų technologijų pramonė buvo paverta ant šito vieno iešmo ir kitos įmonės daugiausia dirbo dėl „Nokia“ bendrovės. Galiausiai, kai dėl kažko kažkur galimai padarytos klaidos „Nokia“ patyrė nesėkmę, Suomija pateko recesiją. Todėl, sakyčiau, taip, prioritetus reikia nusistatyti ir per daug neskaidyti lėšų, bet, iš kitos pusės, reikia turėti ir kažkiek finansuoti atsarginius variantus. Juk laikui einant prioritetai gali keistis.

VEIDAS: O kokios galėtų būti tos naujos, atsarginės sritys, kurių svarba po 5-10 metų galėtų išaugti, kuriomis potencialiai sudomintume pasaulį?

K.J.:Kone visose srityse pastebiu tendenciją: nuo masinės gamybos pereinama į unikalią, individualizuotą. Dėl tokio perorganizavimo Lietuva įgautų daug naujų galimybių. Dideliam fabrikui statyti neturėtume didelių šansų (galų gale mūsų darbo rinka per sekli), o mažos inovatyvios įmonės, dirbančios mechanikos, elektronikos gamyboje, „kietajame“ informacinių technologijų sektoriuje, robotikoje, nesunkiai galėtų daryti individualizuotus sprendimus ir tikrai turėtų geras sąlygas sėkmei. Be to, esame Europos dalis, logistika, ypač dirbant Europos rinkoje, nesudėtinga. Sakyčiau, kad dažnai inovatyvu mąstyti ne apie tai, kokia nauja sritis galėtų iškilti, o ką galima geriau padaryti sėkmingose srityse.

VEIDAS: Giriame savo aukštųjų technologijų sektorių, bet iš tikro jis sukuria palyginus nedidelį bendrojo vidaus produkto (BVP) procentą. Ar ateityje tai galėtų pasikeisti?

K.J.: Parodykite man šalį, kur aukštosios technologijos sudarytų didžiąją dalį BVP. Kita vertus, svarbu, kur brėšime brūkšnį tarp aukštųjų ir ne tokių aukštų technologijų.

Beje, įdomi statistika: paskaičiuota, kad didžiausia chemijos pramonės įmonė Baltijos valstybėse „Achema“, kur dirba tūkstančiai darbuotojų, mokesčių Lietuvai sumoka mažiau nei saujelė šalies lazerių srities gamyklų.

Antra, svarbu žiūrėti, kiek mokesčių sumokama nuo vieno darbuotojo – šis rodiklis pastatytų aukštųjų technologijų įmones į kitą svarstyklių pusę. Trečia, aukštosios technologijos yra toks daiktas, kuris kažkuriuo momentu iš aukštų technologijų, unikalių gaminių tampa vidutine, įprasta technologija. Kitaip tariant – masiškai gaminamu ir taikomu sprendimu. Juk kažkada automobilis buvo itin aukšto lygio technologija, o dabar niekas prie tokių jp nepriskirtų (nors iš tiesų daugiausia mokslo pramonėje daroma automobilių gamyboje). Prisiminkime „Vilniaus vingio“, [gaminusio televizinius mazgus senos kartos televizoriams – V.S.], pavyzdį. Dar likus metams iki jo žlugimo, visi sakė, kad kineskopinių televizorių visada reikės – juk visa Azija stipriai auga ir ši jų tikrai norės. Kas gi pirks tuos LED televizorius, tokias brangias naujas technologijas? Vos po metų pasimatė, kad niekas Kinijoje neperka tų kineskopinių televizorių. Kadangi ten dažnai gyvenama mažose būstuose, rinktasi pirkti mažesnį, kad ir šiek tiek brangesnį, televizorių. Tai rodo, kad naujų technologijų neatėjimas „užlenkia“ net tokias stambias gamyklas.

VEIDAS: Kaip manote, ar dar galima atrasti ką nors visiškai naujo? Kaip dėl lazerių pramonės?

K.J.: Priklauso nuo kiekvienos srities. Iš esmės nauji technologijų pritaikymo būdai atsiranda nuolat, bet kalbant apie visiškai naujus dalykus – rečiau. Tarkime, mes prieš septynerius metus pradėjome įsisavinti visiškai naują technologiją – uždarus skaidulinius lazerius. Pramonėje automobiliai yra pagrindinė pramonė, visame pasaulyje stumianti technologinę pažangą į priekį, ir prieš penkerius metus šitokie lazeriai joje pradėjo perversmą. Vienos lazerinės technologijos buvo nustumtos šalin, o skaiduliniai lazeriai, nauja technologija, įgalinanti daryti naujus sprendimus, iškilo. Dėl to atsirado naujos kompanijos, dalis jų staigiai išaugo, kai kurios pralenkė net gigantus. Visa tai lėmė naujų technologijų ir sprendimų atėjimas. Toks reiškinys kartojasi nuolatos, akcentas beveik visada dedamas ant pritaikymo: jei jo nebus, pirkėjas produkto nepirks.

VEIDAS: Ar lazerių rinkoje konkurencija didelė, ar dažnas veikiau randa sau nišą?

K.J.: Lazerių rinka turi specifinę savybę – ji išskaidyta į daugybę siaurų nišų. Dalis nišų yra platesnės ir čia dažnai veikia gigantai, o kitose dirbame mes. Dėl to kai kur esame monopolistai, tarkime, vieninteliai pasaulyje gaminame SFG spektrometrus, skirtus medžiagų paviršiams tirti. Visgi jų pasaulyje per metus prireikia dešimties: mes pagaminame septynis, dar tris mokslinės laboratorijos pasidaro pačios. Tokį patį spektrometrą galėtų padaryti ir gigantai, bet jiems tai tiesiog neapsimokėtų, investicijos neatsipirktų. Jiems atėjus, esamą rinką tiesiog pasidalintume. Manau, Lietuvos aukštųjų technologijų įmonių tarptautinis konkurencingumas pasireikš per nišas, unikalius produktus. Tai ir yra mažų, lanksčių kompanijų privalumas.

VEIDAS: Ar atsiranda naujų nišų?

K.J.: Taip, vienos atsiranda, kitos numiršta. Vyksta pastovūs pokyčiai. Atrodo, lazerių įmonės turėtų tik augti, bet atsiranda alternatyvių sprendimų, kurie ankstesnius „užlenkia“. Būtina nuolat sekti, kas ir kaip vyksta, per anksti neimti džiaugtis. Todėl patys esame suinteresuoti skatinti mokslą, ieškoti partnerių.

VEIDAS: Kiek aukštosiose technologijose svarbus bendradarbiavimas?

K.J.: Bendradarbiaujame su akademinėmis, institucijomis, atskirais žmonėmis, įmonėmis. Žiūrime, kas ką daro, pamatome, kad jie turi vienokią technologiją, o mes kitokią, tad einame į aljansus, bandome bendrai kurti produktus. Nesvarbu, ar tai prancūzai, amerikiečiai, japonai, kinai ar lietuviai, svarbu, kad galime papildyti vienas kitą ir kartu laimėti konkurencinėje kovoje.

VEIDAS: Kokios yra greičiausiai augančios, įtakingiausios šalys aukštųjų technologijų srityje?

K.J.: JAV dėl inovacijų sistemos ir susiformavusio mentaliteto kaip minėtoje jų „amerikietiškoje svajonėje“. Kita – Kinija. Joje pati valdžia labai aktyviai skatina inovatyvumą. Kartais dėl to daromi net, atrodo, visai nesąmoningi sprendimai: prie universiteto įkuria laboratoriją, kur plėtoja kažkokią technologiją, tada ima ir ją uždaro, o techniką išdalina. Esą pasiimkite viską ir kurkite savo bendrovę. Valstybė suvokia, kad be privačių iniciatyvų konkurencinėje kovoje ji nelaimės, reikia privačių iniciatyvų (aišku, gal pasilieka kažkiek akcijų).

VEIDAS: Kinija yra antra pagal dydį ekonomika po JAV ir kalbama, kad ateityje gali tapti pirma. Ar toks požiūris daug prie to prisideda?

K.J.: Vienareikšmiai taip. Kinija buvo „pasaulio fabrikas“, o dabar žemos kvalifikacijos reikalaujančių darbų vis mažėja ir stiprinama aukštųjų technologijų gamyba.

VEIDAS: Ar Kinijos buvimas „pasaulio fabriku“, kur ėjo viso pasaulio gamintojai, negalėjo būti strateginis valstybės tikslas žinioms, inovacijoms perimti, konkurencingumui pakelti?

K.J.: Politika ir buvo tokia. Dėl pritrauktų pažangių užsienio kompanijų mažu mastu tai galėtų pasikartoti ir Lietuvoje.

VEIDAS: O kaip dėl euro? Ar jis padidins Lietuvos konkurencingumą?

K.J.: Konkurencingumas išaugtų per finansinių instrumentų naudojimą, o jie bus paprastesni, pigesni, atsiras daugiau galimybių. Kreditai, obligacijų įsigijimas, lėšų persiuntimai, valiutų pirkimas ir pardavimas, dalyvavimas akcijų rinkose… Valiutos rizika bus mažesnė, tad į tam tikrus sektorius, o tarp jų ir aukštųjų technologijų, turėtų ateiti daugiau užsienio investicijų ir juos sustiprinti.

VEIDAS: Beje, kaip manote, ar kada nors aukštųjų technologijų įmonių galėtų kurtis regionuose? Juk skundžiamasi, kad verslas eitų, bet nėra ką samdyti?

K.J.: Uždaras ciklas: ten nėra, ką samdyti, nes niekas neateina Kažkas turi ateiti pirmas, tada po kurio laiko galbūt ateitų antras, trečias. Manau, tai didele dalimi yra pačių regionų savivaldos klausimas, t. y. ar jie nori, siekia pritraukti verslą. Gal per mažai savarankiškumo turi tie mūsų regionai?

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on lapkričio 27, 2014, in Ekonomika, Interviu, Mokslas ir inovacijos and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: