Ką dar turite pamatyti „Scanoramoje“

“Force Majeure”

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ Vilniuje jau įsibėgėjo, bet Kaune, Klaipėdoje prasidėjo tik lapkričio 13 d., Šiauliai jo laukia lapkričio 22 d. Yra filmų, kurių nederėtų pražiopsoti.

Baltijos šalių konkursinė trumpametražių filmų programa „Naujasis Baltijos kinas“ – vis dar dienotvarkėje. Į tris atskirus seansus suskaidytoje konkursinėje programoje – septyniolika jaunųjų Baltijos šalių režisierių darbų. Čia galima išvysti šešis lietuvių, aštuonis estų ir tris latvių trumpametražius filmus.

Lietuviškąjį „frontą“ programoje palaiko Robertas Nevecka („Džiunglės“), Marija Stonytė („Kelių eismo taisyklės“), Marija Kavtaradzė („Man dvim keli“), Jurga Zabukaitė („Romantiniai paukščio kliedesiai“) ir Karolis Kaupinis („Triukšmadarys“).

Filmai aktualūs tuo, kad leidžia spėlioti, kaip ateityje atrodys regiono kinas.

Intriguojanti dokumentika

Nevertėtų pro akis praleisti pripažinto vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso bei prancūzų ir brazilų kilmės kūrėjo Juliano Ribeiro Salgado dokumentinės juostos „Žemės druska“. Šis Kanų kino festivalio „Ypatingas žvilgsnis“ programoje specialiuoju žiuri prizu įvertintas filmas piešia Sebastião Salgado portretą.

S.Salgado – menininkas ir vienas labiausiai pripažintų pasaulio fotožurnalistų, apie keturis dešimtmečius daugiau nei pusėje pasaulio fiksavęs socialines problemas, žiaurumą, ligas, skurdą, neteisingumą ir kitas žmonijos žaizdas. Žiauriam ir neteisingam žmonių pasauliui priešpriešinama ori „laukinė“ gamta. Naujo atspalvio suteikia įpintas jautrus tėvo ir sūnaus santykis, atsiskleidžiantis per J.R.Salgado žvilgsnį.

Kanų kino festivalyje šis filmas sutiktas audringomis ovacijomis. Ne vienas kino kritikas ir žurnalistas jį pavadino vienu svarbiausių (jei ne pačiu svarbiausiu) šiemet ten pristatytų darbų.

Savo sumanymu intriguoja Franko Pavicho juosta „Jodorowsky‘o kopa“. Tai filmas apie niekada nesukurtą filmą, kuris esą turėjo tapti vienu svarbiausių kino istorijoje. Režisierius Alejandro Jodorowsky apie dešimtmetį dirbo prie savo viso gyvenimo darbo „Kopa“. Tai turėjo būti dvylikos valandų kino juosta, žiūrovą vedžiojanti po skirtingas visatas ir skirtingus kinematografinius stilius. Vis dėlto pritrūko pinigų ir šis titaniškas darbas taip niekada ir nepasiekė didžiųjų kino ekranų. Išgirdęs šią istoriją kroatų ir amerikiečių dokumentikas F.Pavichas nutarė, kad „Kopa“ ir visas į filmą įdėtas darbas neturi nueiti užmarštin, – tai vienokia ar kitokia forma turi pasiekti didžiuosius ekranus.

Elitiniai režisieriai ir „Oskarai“

Svarbus ir elitinių režisierių brolių Luco ir Jeano Pierre’o Dardenne’ų filmas „Dvi dienos, viena naktis“. Režisierių kūryba plačiai vertinama – jie yra pelnę net dvi „Auksines palmės šakeles“ (už filmus „Rosetta“ ir „Vaikas“) bei daugybę kitų prestižinių apdovanojimų. Tai neabejotinai vieni ryškiausių Europos kino vardų.

Juosta „Dvi dienos, viena naktis“ buvo atrinkta į Kanų kino festivalio konkursinę programą, Sidnėjaus kino festivalyje pelnė geriausio filmo apdovanojimą, Tarptautinės sinefilų bendruomenės apdovanojimuose gavo Didįjį prizą, buvo pristatytas Europos kino apdovanojimams. Beje, Belgija pasirinko šį filmą JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskarų“ apdovanojimams pristatyti.

O istorija gana kurioziška: pasakojama apie vienos darbovietės darbuotojus, kuriems jų šefas liepia pasirinkti – arba jų premijos, arba kolegės Sandros (akt. Marion Cotillard). Nors šie pasirenka premijas, Sandra atsisako pasiduoti ir įtikina darbdavį surengti dar vieną slaptą balsavimą po dviejų dienų ir vienos nakties.

Juosta „Force Majeure“ (rež. Robertas Östlundas) – Švedijos pasirinktas filmas, kurį ši pristato „Oskarų“ apdovanojimams. Taigi, jis, kaip ir belgų „Dvi dienos, viena naktis“, aktualus tuo, kad vertėtų susipažinti, su kuo turės konkuruoti mūsų „Oskarams“ pristatomas režisieriaus Igno Jonyno „Lošėjas“.

Iš svarbiausių „Force Majeure“ įvertinimų reikėtų paminėti Kanų kino festivalyje „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pelnytą komisijos prizą.

Filmas simpatijas pelno dėl gliaudomo psichologinio klausimo: kaip keičiasi žmogaus elgesys, iš ramaus ir komfortiško gyvenimo patekus į ekstremalias situacijas, ir kokios už(si)dėtos kaukės tada nukrenta. Tai bandoma aiškintis per vienos šeimos istoriją, kuriai nukeliavus į Prancūzijos Alpių kurortą ir mėgaujantis atostogomis, netikėtai prasideda sniego griūtis. Prieš tai idiliška atrodžiusi šeima pavojaus akimirkoje pakrinka ir atsiskleidžia, kokia yra iš tiesų. Taigi, kiekvienas už save? Norą pažiūrėti šį filmą turėtų padidinti ir tai, kad, pasak „Scanoramos“ filmų programos koordinatorės Monikos Gimbutaitės, tai neabejotinai yra vienas iš šių metų „Scanoramos“ perliukų.

Kinas moters žvilgsniu

Reikėtų pasinaudoti paskutine proga ir apsilankyti tebevykstančioje Joannos Hogg retrospektyvoje ir pažiūrėti filmus „Svetimi“ ir „Paroda“. Susipažinti su J.Hogg kūryba verta jau vien dėl to, jog ji laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių britų kino režisierių, o jos kūryba žavisi tokie kino grandai kaip Martinas Scorsese. „Manau, kad Joanna Hogg yra unikaliai apdovanota filmų kūrėja“, – tai jo žodžiai. Ilgai dirbusi televizijoje (pati sako, kad tuo tikrai nesididžiuoja) ji ėmėsi kurti sudėtingą autorinį kiną, sukeliantį kraštutines reakcijas, taigi, bent jau dėl jos įdomumo būtų sunku ginčytis.

Vieno garsiausių šiuolaikinių Prancūzijos režisieriaus Oliviero Assayaso juosta „Zils Marijos debesys“ turi savyje liūdną laikinumo ir žmogaus būties cikliškumo prieskonį. Jis pasakoja apie iš savo karjeros viršūnės besitraukiančią gana brandaus teatro aktorę Mariją Enders (akt. Juliette Binoche), gavusią pasiūlymą suvaidinti toje pačioje pjesėje, kuri prieš dvidešimt metų ją išgarsino. Vis dėlto šįkart jos vaidmuo jau ne jaunos perspektyvios aktorės, privedusios savo gerokai vyresnę kolegę Heleną prie savižudybės, o Helenos – ankstesnės šlovės ir grožio netenkančios aktorės. Beje, Tarptautinės sinefilų bendruomenės apdovanojimuose J.Binoche paskelbta geriausia aktore.

Yra galimybė susipažinti su Lietuvoje mėgstamo vieno labiausiai vertinamų prancūzų režisieriaus François Ozono naujausiu darbu „Nauja draugė“. Iš esmės tai yra istorija apie draugystę, kuri gali būti labai įvairi, tačiau išlieka žmogų palaikančia jėga. Pirmiausia apie vaikystės draugių Loros ir Kler (akt. Anaïs Demoustier ir Isild Le Besco), o paskui Kler ir Davido (akt.  Romain Duris). Lorą, ką tik pagimdžiusią vaiką, pasiglemžė liga. Kūdikiu liko rūpintis jos vyras Davidas, turintis tam tikrų keistenybių. Jis mėgsta persirengti moterimi ir dažytis. Nors iš pradžių jis Kler tikrai nepalieka geriausio įspūdžio, greitai tampa tuo draugu, į kurį galima atsiremti.

Išskirtiniai darbai

Žinoma, negalima pamiršti Venecijos kino festivalyje „Auksiniu liūtu“ apdovanotos švedų juostos „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (rež. Roy Anderssonas), atidariusios dvyliktąją „Scanoramą“. R.Anderssonas šį filmą sukūrė po septynerių metų pertraukos, jis yra paskutinė kino trilogijos, nagrinėjusios, ką reiškia būti žmogumi, dalis. Pirmoji –  „Dainos iš antro aukšto“ (2000), antroji – „Tu gyvendamas džiaukis“ (2007).

Tai yra dviejų vyrų, keliaujančių pardavėjų, siurrealistiška kelionė per visą gyvenimo atspalvių spektrą: nuo žmogaus didybės iki menkumo, nuo džiaugsmo iki tragizmo. Neveltui juosta pristatoma kaip drama-komedija. Režisierius yra teigęs, kad filmo pavadinimas kilo nuo dailininko Pieterio Bruegelio XVI a. paveikslo „Medžiotojai ant sniego“, vaizduojančio kaimišką vietovę žiemos metu ir ant medžių šakų tupinčius paukščius, stebinčius, ką veikia žmonės. Pats filmas, kaip sakė pats R.Anderssonas atsiimdamas savo „Auksinį liūtą“, įkvėptas italų režisieriaus Vittorio De Sica 1948 m. neorealistinio darbo „Dviračio vagys“.

Pabaigai – unikalus JAV režisieriaus Richardo Linklaterio darbas „Vaikystė“, kurtas 12 metų. Tai yra vieno berniuko Meisono vaikystės ir paauglystės istorija. Kūrėjai seno su savo augančiu protagonistu kasmet filmuodami, kaip klostosi jo gyvenimas. Žiūrovas per porą valandų pamatys, kaip iš mažo mielo žaidžiančio berniuko Meisonas išaugs į jauną vyrą. Šis laikui imlus filmas ne veltui buvo puikiai įvertintas įvairiuose kino festivaliuose: Berlyno kino festivalyje pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą, Tarptautiniame Sietlo kino festivalyje tapo geriausiu filmu, gavogeriausio režisieriaus, geriausios aktorės apdovanojimai, o festivalyje „Heartland“ pelnė labiausiai jaudinančio filmo apdovanojimą.

„Veido“ rekomenduojami „Scanoramos“ filmai

„Naujasis Baltijos kinas“ konkursinės programos seansai

„Svetimi“, „Paroda“ iš Johannos Hogg retrospektyvos

„Žemės druska“ (rež. Wimas Wendersas, Juliano Ribeiro Salgado)

„Dvi dienos, viena naktis“ (rež. Lucas ir Jeanas-Pierre Dardennes)

„Force Majeure“ (rež. Robertas Östlundas)

„Zils Marijos debesys“ (rež. Olivieras Assayas)

„Nauja draugė“ (rež. François Ozonas)

„Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (rež. Roy Anderssonas)

„Vaikystė“ (rež. Richardas Linklateris)

http://www.veidas.lt/ka-dar-spesite-pamatyti-%E2%80%9Escanoramoje%E2%80%9C

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on lapkričio 15, 2014, in Kinas, Kultūra and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: