A.Rakauskas-Gustavas: „Nesu jau toks teigiamas personažas“

Kino teatruose galima pamatyti kur kas daugiau mažųjų žiūrovų nei paprastai. Jie traukia pažiūrėti naujų puikiai pažįstamo bene du dešimtmečius Audriaus Rakausko įkūnijamo personažo Gustavo nuotykių.

Penkiolika metų gyvuojančios laidos „Gustavo enciklopedija“ personažai nusprendė išlipti iš nedidelių televizorių ekranų ir išbandyti jėgas kine. To rezultatas – „Gustavo nuotykiai“, leisiantys su specialiuoju korespondentu Gustavu ir ilgamečiu Nobelio premijos kandidatu profesoriumi Velykiu Kalėdausku-Kūčiu patirti netikėčiausių nuotykių.

Kai Gustavo dėdė iš Švedijos, savadarbiu skraidymo aparatu gabendamas vertingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės relikviją, patiria avariją, Gustavui ir profesoriui Kalėdauskui nelieka nieko kito, kaip tik leistis į kelionę, kad išgelbėtų nelaimėlį ir brangiąją relikviją. Gustavas nebūtų Gustavas, jei neįsiveltų į keisčiausias situacijas. Ištrūkę iš didžiulės žuvies pilvo, kuriame iš barono Miunhauzeno (akt. Andrius Žebrauskas) ir gavo butelį su žinute apie ištikusią nelaimę, mūsų herojai skraidančiu malūnu, „tobuliausiu mūsų laikų skraidymo aparatu“, leidžiasi į kelionę. Deja, jis sudūžta neva negyvenamoje saloje, bet ne paprastoje, o kurioje esama Robinzono Kruzo (akt. Arūnas Sakalauskas)!

Pastarasis ne iš kelmo spirtas – netrunka keliautojams pasiūlyti penkių žvaigždučių kokybės pagalbos: smalsuoliai netrukus atsiduria vandenyno dugne, vandenių klube, ir klausosi nuostabiosios undinėlės Karmen Kriauklaitės (vaidina Karina Krysko-Skambinė) dainavimo.

Vis dėlto atliekant gelbėjimo misiją užsisėdėti negalima, tad netrukus Gustavas su profesoriumi Kalėdausku jau rieda traukiniu Amerikos dykuma. Atsiduria jie ir kosmose, iš kur sugrįžti ne taip paprasta, bet, žinoma, mūsų herojai atras būdų, kaip tai padaryti. Juk reikia gelbėti dėdę iš Švedijos…

Galite neabejoti – kino juosta „Gustavo nuotykiai“, kaip ir „Gustavo enciklopedija“, linksmai ir išradingai supažindins mažuosius (o dažnai ir didelius) žiūrovus su įdomiausiomis mokslo ir pasaulio paslaptimis.

Išskirtinis požiūris ir savotiškas humoro jausmas

A.Rakauskui visada patiko, kad jo darbe nėra griežtų rėmų ir galima laisvai pasireikšti vaizduotei, eksperimentuoti bei atrasti savo stipriąsias puses.

Kiek tik atsimena ilgametis A.Rakausko draugas ir kolega, vienas filmo „Gustavo nuotykiai“ scenarijaus bendraautorių ir režisierių Augustinas Gricius, A.Rakauskas visada išsiskirdavo iš minios. Pirmiausia – savotišku požiūriu į jį supančią aplinką, kitokiu humoro jausmu.

„Toks gerąja prasme „čiūdnas“ žmogus buvo, – apibūdina A.Gricius. – Šiaip Audrius sąžiningas, doras žmogus, eruditas, tikrai išprusęs. Jam daug kas įdomu, be to, turi labai gerą atmintį. Tiesa, kadaise buvo šiek tiek naivokas tipas.“

Vaidas Lekavičius, daugybę metų kartu su A.Rakausku kuriantis „Gustavo enciklopediją“, su juo dirbo ir prie „Gustavo nuotykių“. Čia drauge kūrė scenarijų ir buvo vienas filmo režisierių. V.Lekavičius antrina, kad A.Rakauskas iš tiesų išsiskiria intelektualesniu humoro jausmu.

Užduodame labiausiai knietintį klausimą: o ar Audrius Rakauskas labai skiriasi nuo specialiojo korespondento Gustavo? Dar smalsiau pasidaro sužinojus, kad ir pats V.Lekavičius A.Rakauską yra įpratęs vadinti Gustavu. „Net mano telefone prie jo numerio yra Gustavo vardas“,  – pripažįsta jis.

Ilgamečio kolegos teigimu, iš tikrųjų bendrų charakterių savybių tarp A.Rakausko ir jo kuriamų personažų pastebėti tikrai galima. „Juk jis ne aktorius, o žurnalistas. Profesionalus aktorius gal ir gali sukurti nuo savęs atsietą personažą bet, manyčiau, vis vien sunkiai. Jei žmogus nėra profesionalas, kurdamas personažą, jis natūraliai „atsiremia“ į save. Gal jis irgi nesuvaidintų kokio nors kito vaidmens, užtat dabar jam viskas taip gražiai išeina, nes laidos personažuose yra jo paties dalis“, – svarsto V.Lekavičius.

Įdomu tai, kad pačiam A.Rakauskui už Gustavą kur kas labiau patinka profesorius Velykis Kalėdauskas-Kūčys. „Jis šarmingas, nepripažįsta savo klaidų, tad yra žmogiškesnis“, – paaiškina jis.

Talentingas renesanso žmogus

A.Rakauskas ne vienoje srityje turi sugebėjimų, kuriuos nuolatos tobulina ir panaudoja kūrybiniame darbe.

„Kiekvienas žmogus turi didesnių ar mažesnių gabumų ir turi juos atrasti, vystyti. Buvau pusiau profesionalus kai kuriose srityse, tarkime, muzikoje (dainavau „Ažuoliuko“ chore, baigiau muzikos mokyklą). Kadangi „Gustavo enciklopedija“ personažinė laida, personažai gali dainuoti, galima kurti dainas. Taip pat – piešime. Piešiau nuo mažens, turėjau gabumų, bet nėjau į meno mokyklą, nes dainavau „Ažuoliuko“ chore ir tėvai nenorėjo manęs plėšyti. Buvo „arba, arba“, – prisimena A.Rakauskas.

Nors jo darbai nėra profesionalūs, bet „Gustavo enciklopedijoje“ sugebėjimus buvo ne tik galima, bet reikėjo išnaudoti. Taigi, taip, „Gustavo enciklopedijoje“ matomi priešiniai piešti jo paties. (Žinoma, filme, kur specifika visai kitokia, konceptinius piešinius, pagal kuriuos kurtos kompiuterinės erdvės, jau piešė ne jis, o dailininkai.)

Anot jo, gal ir laida atrodytų geriau, jei būtų pasamdyti profesionalūs dailininkai, joje pasirodytų daugiau skirtingų veikėjų, tačiau visa tai kainuoja. Vadinasi, palyginus nedidelis laidos biudžetas buvo vienas iš katalizatorių, skatinusių pritaikyti skirtingus gebėjimus.

A.Rakauskas su kolega V. Lekavičiumi po truputį pastatė Gustavo pasaulį, pakeliui mokydamiesi ir galvodami, kaip viską patobulinti. Tai, ką dabar mato žiūrovas – ne vienerių metų darbas. Ypač patobulėta perkandus technologijas ir ėmus kurti virtualias erdves – laidos dekoracijas, kuriose herojai gali įdomiau veikti. Kai jau turi skraidantį malūną, povandeninį pasaulį, plaukiojantį laivą, traukinį, kitus objektus bei išpuoselėtus herojus, gyventi tampa lengviau – jais žongliruojant galima lengviau atskleisti laidos temą. Ne paslaptis, kad tam prireikė daug pastangų.

„Kol to nebuvo, nieko kito ir neveikiau, jokių kitų darbų nedariau, kviečiamas niekur nėjau“, – prisimena A.Rakauskas.

Tarp tikrų dalykų ir rutinos

Anksčiau, jei kūrėjai nespėdavo sugalvoti ko nors įdomaus, surinkti reikalingos informacijos, padaryti, ko reikia, toks dalykas kaip savaitgalis neegzistuodavo. Tik pakankamai neseniai pradėta naudotis padarytu įdirbiu, ištaikyti progų kitiems projektams. Taip ir atsirado kinas, buvo rasta laiko knygos, paremtos filmo scenarijumi, leidybai. „Leidyklos prie manęs eilėje stovėjo“, – juokauja jis.

Visgi A.Rakauskas savęs nelaiko darboholiku ir nenori tokiu būti. Žinoma, kartais į tokį ritmą įstumia aplinkybės.

„Aš nesu darboholikas, kuris gali labai daug padaryti. „Įrašiau laidą, dabar nubėgsiu sukursiu vieną kitą eilėraštį, kokią dainelę, a, laiko dar turiu, tad greitai dar ką nors nupaišysiu“. Jei dirbi kūrybinį darbą, taip nė neturi būti. Po jo gali atlikti tik kokius nors organizacinius darbus ir reikia susitaikyti, kad daug ko nenuveiksi“, – sako jis.

Kūrybinis darbas ypač nedėkingas tuo, kad jame daug darbui ir laikui imlių užduočių. A.Rakauskas pripažįsta dažnai neturįs prabangos leisti sau padaryti visko, ko norėtų. Be to, be kassavaitinės laidos ir ką tik pasirodžiusio filmo netrūksta ir kitų darbų, kurie kaip ir vilkas į mišką nepabėga.

„Manau, gyvenimas neturi būti tik darbas. Nenorėčiau taip gyventi. Džiaugiuosi, kad mano darbas įdomus ir man labai patinka, bet jis negali užimti viso laiko. Kita vertus, pikčiausia, kad įdėtas didelis darbas nebūtinai duoda geriausią rezultatą. Na, toks gyvenimas – svarbu bent kas pavyksta“, – įsitikinęs jis.

Paklaustas, iš kur tiek visko žino ir ar tenka ilgai užtrukti, kad pavyktų sukurti tokias informatyvias laidas, A.Rakauskas sako, kad čia yra iliuzijos. Dažnai tiesiog kas nors būna užstrigę atmintyje ir  dažnai tos žinios nėra gilios, bet pakapstai, pasigilini ir kartais užtinki ką nors įdomaus. Jis patikina, kad vakarais po darbų enciklopedijų tikrai nevarto ir įdomių faktų neieško.

„Nė neįsivaizduoju baisesnio dalyko. Aš nesu jau toks teigiamas personažas. Nesu koks nors šventuolis, kuris tik dirbtų, o paskui laisvu laiku dar knygas skaitytų. Mėgstu ir patinginiauti, ir ant sofos pagulėti. Mėgstu dokumentiką – ir istorinę, ir gamtos, tad nemažai laiko praleidžiu prie televizoriaus. Taip pat mėgstu gamtą, mielai keliauju į kaimą, pas uošvius“, – pasakoja A.Rakauskas.

„Kas iš tikrųjų yra gyvenimas? Bendravimas su artimaisiais, tokie malonumai kaip grybavimas, gyvulėliai (pavyzdžiui, aš auginu vištas), noriu pamatyti daugiau gamtos. Gyvename sunkius gyvenimus, tad patenkame į rutiną, esame priversti nuolat eiti eiti eiti. Reikia daug dirbti, daug galvoti vien tam, kad paprasčiausiai išgyventum. Draugai, artimieji, kažkoks nedidelis hobis – tai yra tikra, iš tikrųjų reikalinga. Čia ir kyla didžiausia dilema: ar daugiau laiko skirti sau, ar visgi labiau atsiduoti darbui, kad būtų pasiekta kokybė, kurios nebus be atsidavimo“, – svarsto Gustavas, pridėdamas, kad galbūt po šio darbymečio pagaliau pavyks pailsėti – kurį laiką jis nežada imtis jokių naujų planų.

Tiesa, pakeliauti jis nenori – skirtingai nei jo įkūnijami personažai, A.Rakauskas to nemėgsta. O ir kam – juk jis yra pabuvojęs visame pasaulyje – net Madagaskare ar Velykų saloje, vandenynų gelmėse beigi kosmose. „Turiu kabelinę televiziją“, – šmaikštauja jis.

Antra vertus, tam reikia laiko. „Dažnas net nesupranta, kad kūrybiniame darbe pasiektum rezultatą, išlaikytum dėmesį reikia nuolatos dirbti. Jau penkiolika metų čia mane ne iš gailesčio laiko. O juk televizija yra tarsi konvejeris, tam tikras fabrikas, nedėkingas giliems dalykams. Turi savaitę: traukinys važiuoja tokiu greičiu ir jis nelauks. Negali būti viena koja, o kita kitur – arba važiuoji, arba ne“, – dėsto jis.

Į kritikus žiūri skeptiškai

V.Lekavičius pasakoja, kad be idėjinių ginčų darbe neapsieinama. „Vienas sako „čia taip yra gerai“, o kitas – „ne ne ne, taip negerai, geriau taip“. Ginčijamės ne tik dviese: kadangi filmo scenarijų rašėme trise su Augustinu Griciumi, tai jau trys nesurasdavom bendros kalbos“, – juokiasi jis.

A.Rakauskas ir pats pripažįsta, kad dažniausiai pasikliauja savo nuomone, kas yra gerai, o kas ne. Ko jau ko, bet visažinių kritikų jis tikrai nemėgsta. „Man gali kai ką pasakyti, patarti, bet tai nepaliks ryškių padarinių. Tiesa ta, kad tie žmonės, kurie labai pataria, verčiau pabandytų kažko svarbaus pasiekti savo darbe. Patarinėti labai lengva: yra daug tokių, kurie daug kalba, rašo daug atsiliepimų (dažnai neigiamų, liejančių tulžį), kalba pamokančiu tonu. Manau, tokie žmonės patys nieko svarbaus savo gyvenime nėra nuveikę“, – skeptiškai į tokius žmones žiūri A.Rakauskas.

Jis nė nepuoselėja vilčių, kad jo darbas patiks visiems. Žmonės per daug skirtingi, svarbiausia, neapvilti susiformavusios – beje, gana nemažos – ištikimų žiūrovų grupės. Tiesa, kai dabar tiek dėmesio tenka filmui, naujajai knygai, neapsieinama be nuogąstavimų, kad gerbėjų lūkesčiai bus per dideli ir jų nepavyks išpildyti. Žinoma, erzina ir tai, kad yra dalis žmonių, tik ir laukiančių jų nesėkmės.

„Ką tu čia darai? Nevaidink čia kažkokio kūrėjo. Ką čia padarei? Tai ir sakiau, kad nepasiseks. Gerai, ne vienam man nesiseka“, – parodijuoja jis.

Anot A.Rakausko, gal ir netobulai, bet jie bent išdrįsta imtis kažko ambicingo. Sakykime, kai artėjo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, nacionalinio transliuotojo vadovas Audrius Siaurusevičius pasiūlė kurti animacines legendas, kur patraukliai ir trumpai būtų pateikiamos svarbiausios Lietuvos istorijos datos. Iš viso buvo trisdešimt šešios dalys. „Tai buvo milžiniškas darbas. Po to sezono ėjau tikrintis sveikatą. Kas savaitę laidoje turėjo būti sukurta po vieną legendą. Kiek reikėjo visko pripiešti!… Tiesą sakant, man ne gėda pasižiūrėjus“, – sako jis.

Jei atmintis A.Rakausko neapgauna, po šio įtempto sezono, jis ir gavo vieną iš dviejų jo turimų nacionalinio transliuotojo apdovanojimų – „Bitinukas“ už geriausią laidą (turi dar vieną kaip geriausias laidos vedėjas).

Na, o ar kūrėjai išdrįstų antrą kartą kurti filmą? A.Rakauskas pripažįsta, kad juosta turėtų būti tikrai sėkminga ir pasirodytų, jog žmonėms to tikrai reikia. Vis dėlto sukurti filmą – didelis iššūkis.

Tuo metu A.Gricius į tai žiūri paprasčiau: „Man visada su savo šitais dviem draugais smagu dirbti – su jais aš prisidėčiau prie bet ko.“

P.S.

Svarbiausi A.Rakausko biografijos faktai

Baigęs Vilniaus 22-ąją  vidurinę mokyklą Vilniuje (dabartinę Vilniaus Mikalojaus Daukšos) įstojo į Istorijos fakulteto Žurnalistikos katedrą. Prasidėjus studentų šaukimams į sovietinę kariuomenę, po pirmo kurso A.Rakauskui teko dvejus metus tarnauti Novgorodo apskrityje. Mokslus baigė 1990-aisiais, jau nepriklausomos Lietuvos laikais. Po universiteto gavo skyrimą į nacionalinį transliuotoją – „Lietuvos televiziją ir radiją“. Patekęs į Jaunimo redakciją, dirbo žurnalistu jaunimo laidoje „Labirintai“. Vėliau kūrė serialą „Viršininkas ir Tučkus skuba į pagalbą“, Lietuvai adaptavo žurnalą vaikams „Mumiai“. Gustavo personažas atsirado laidoje „Labas rytas suraitytas“. Po kurio laiko buvo pasiūlyta kurti atskirą laidą: 1999 m. spalio 2 d. savo istoriją pradėjo jau penkiolika metų gyvuojanti „Gustavo enciklopedija“. Paraleliai kūrybinio darbo televizijoje ne vienerius metus dirbta apsaugos darbuotoju. Už kūrybinį darbą A.Rakauskas ne kartą įvertintas įvairiais apdovanojimais, tarp jų – dukart  tapo konkurso „Pragiedruliai“ laureatu, buvo apdovanotas pora „Bitinukų“ statulėlių, Gailių klano medaliu.

http://www.veidas.lt/a-rakauskas-gustavas-%E2%80%9Enesu-jau-toks-teigiamas-personazas%E2%80%9C

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on spalio 31, 2014, in Kinas, Profiliai and tagged , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: