Lietuviai ir šautuvai: masinis apsiginklavimas vis dar ateity

Krašto gynybai tinkamų ginklų turintys civiliai asmenys šiuo metu Lietuvoje skaičiuojami tūkstančiais, jų daugėja. Bet Lietuva vis dėlto yra viena mažiausiai ginkluotų valstybių pasaulyje. Dauguma piliečių dar nežino, kad jie gali teisėtai apsiginkluoti, įsigydami net ir kariško modelio pusiau automatinių šautuvų.

Audrius Bačiulis, Vaiva Sapetkaitė, Martynas Šimulis

Išvydęs kylančią Rusijos grėsmę, dažnas lietuvis susizgribo ieškoti šautuvo, kad prireikus turėtų kuo šaudyti „žalius žmogeliukus“. Juoba kad kariuomenės arsenale nenaudojami guli per 35 tūkst. naujutėlių amerikietiškų automatinių šautuvų M-14, kuriuos būtų galima, sekant tų pačių amerikiečių praktika, išnuomoti piliečiams, norintiems sudaryti kariuomenės rezervą. Tik gaila, kad valdžia lig šiol bijo prarasti ginkluotos jėgos monopolį, o piliečiai nežino, kad įstatymai leidžia jiems patiems apsiginkluoti šautuvais, tinkamais Lietuvai ginti.

A.Brazauskas nuginklavo savanorius

Michailo Gorbačiovo įsaku atlikta masinė ginklų konfiskacija Lietuvoje nepadėjo išsaugoti byrančios Sovietų Sąjungos, užtai atpratino lietuvius nuo ginklų. Ne tik todėl, kad legaliai jų turėti iki šiol bijoma. Svarbu, kad tada atėmus sportinius ginklus savaime numirė šaudymo sportas, nuo mažumės pratinęs žmones prie kitokios, nei medžiotojų, ginklų kultūros ir kitokio supratimo apie ginklo paskirtį. Galutinį smūgį ginklui, kaip natūraliam daiktui lietuvio namų ūkyje, sudavė 1992-aisiais į valdžią grįžę LDDP pasivadinę komunistai. Kadangi dažnas jų bijojo, kad „iš miškų ir iš beržynų vyrai jiems paruoš kapus“, tai, turėdami priėjimą prie savo pirmininko Algirdo Brazausko ausies, jie nepaliaudami šnabždėjo, esą krašto apsaugos savanoriai, tuo metu didžiausia ginkluota jėga, jam „jau nulieję kulką“.

Galiausiai naujoji valdžia ėmėsi veikti ir, nutarusi nuginkluoti SKAT, šiais savo veiksmais paskatino Kauno savanorių „maištą“. Mat dauguma jo dalyvių prisidėjo prie Jono Maksvyčio, sužinoję apie įsakymą surinkti iš kuopų ginklus ir perduoti juos į centrines saugyklas. Po šios valdžią mirtinai išgąsdinusios savanorių akcijos ilgam nutilo visos kalbos, kad krašto apsaugos savanoriams kariško modelio ginklą ir šaudmenis bus leista saugoti namie, kaip Šveicarijos pavyzdžiu tuo metu pasielgta Estijoje.

Policija buvo stabdys

Ginklų grįžimas į privačių asmenų – ne medžiotojų – rankas palengva prasidėjo 1994-aisiais. Sausio mėnesį Seimas priėmė tuo metu Demokratų partijai priklausiusio signataro Sauliaus Pečeliūno aktyviai rengtą ir stumtą įstatymą, leidusį savigynai įsigyti dvivamzdžių medžioklinių šautuvų ir nedidelės kaunamosios galios pistoletų bei revolverių. Po poros metų priimtas jau laisvesnis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, leidęs turėti pompinių lygiavamzdžių, nors vis dar reikalavęs, jog asmuo, norintis teisėtai turėti ginklą savigynai, įrodytų policijai, kad jam to ginklo reikia.

Leidimai policijoje būdavo dalijami labai nenoriai, ginklų kainos – iškeltos, tad iš esmės jų įsigydavo tik vienas kitas verslininkas ar politikas, nors pastarieji tuo metu labiau mėgdavo dykai apsidalyti kelis tūkstančius litų kainavusiais vardiniais „SIG-Sauer 230“ modelio pistoletais.

Pralaužti policijos pasipriešinimo ledus padėjo tuo metu kilę skandalai, kai paaiškėjo, jog Seime rengiamas įstatymo projektas, kad kiekvienas norintis Seimo narys galėtų gauti iš policijos vardinį ginklą, taip pat iškilus viešumon, kad aršiai prieš leidimų turėti ginklą išdavimo liberalizavimą agitavęs tuometis vidaus reikalų ministras Romasis Vaitiekūnas pats turi namie sukaupęs įspūdingą arsenalą. Kaip ir tuometis prezidentas A.Brazauskas.

Teisėsaugininkų pasipriešinimas savigynos ginklams kyla iš jų sovietinio mentaliteto ir nesuvokimo, kad kuo daugiau legalių ginklų, tuo mažesnis nusikalstamumas. „Nusikalstamos grupuotės ir atskiri asmenys, kurie darė nusikaltimus, turėjo ginklų ir galėjo jų gana lengvai įsigyti iš tuo metu Lietuvoje buvusių sovietinių karinių dalinių ar kitais būdais, – prieš mėnesį kalbėdamas per Lietuvos radiją apie to meto požiūrį į ginkluotus dorus piliečius pasakojo buvęs generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius. – Tada mes netgi mėginome priešintis bandymui priimti įstatymą dėl galimybės įsigyti ginklą savigynai, nes manėme, kad tai sukels nusikaltimų su šaunamaisiais ginklais bangą.“

Iš tikrųjų buvo atvirkščiai: 1994-aisiais pradėjus pardavinėti ginklus savigynai, smurtinių nusikaltimų, kaip ir nusikaltimų, padarytų naudojant ginklą, statistikos kreivės smigo žemyn, tiesiogiai koreliuodamos su legaliai turimų ginklų paplitimu. Anuomet itin populiarūs nusikaltimai – vienkiemių plėšimai – buvo tiesiog iššluoti iš kriminalinės statistikos, vos tik pro namų langus nugriaudėjo pirmieji legaliai savigynai laikomų šautuvų šūviai.

Viskas, išskyrus kulkosvaidžius

Praėję du dešimtmečiai parodė, kad visos baimės, esą suteikus lietuviams teisę laikyti namie ginklą jie netruks girti ar susipykę išsišaudyti, neturėjo jokio pagrindo. Mąžtant baimėms, palengva gausėjant legaliai turimų ginklų, atsigaunant šaudymo sportui, liberalesnis tapo ir Ginklų bei šaudmenų kontrolės įstatymas. Dabar Lietuvoje teisė įsigyti ir nešioti ginklą liberalesnė nei kai kuriose JAV valstijose. Nors Amerika mūsų buitinėje sąmonėje neretai laikoma ginklams palankiausia šalimi, iš tikrųjų tokios yra Suomija ir Šveicarija.. Nebeliko apribojimų dėl turimų ginklų skaičiaus, galios, kalibro, šovinių kiekio.

Šiandien Lietuvoje galima įsigyti iš esmės bet kokį lengvąjį šaunamąjį ginklą, išskyrus šaudančius automatine ugnimi. Antai niekas nedraudžia turėti kariškų modelių šturmo šautuvų, perdarytų šaudyti pusiau automatine ugnimi. Kaip sportiniai ginklai jie gana populiarūs tarp Lietuvos nacionalinės praktinio šaudymo asociacijos (NPŠA) narių. O vienoje NPŠA disciplinų šaudoma iš snaiperio šautuvų. Tarp jų savininkų yra ginkluotų kur kas geriau nei Lietuvos kariuomenės ar VRM padalinių snaiperiai.

Šaudo „civiliokai“ irgi geriau už kariškius ar VRM šaulius. „Galiu tvirtai pasakyti, kad jeigu surinktume dešimt geriausių Lietuvos civilių snaiperių komandą ir surengtume varžybas su kariuomenės, „Aro“ ar Viešojo saugumo tarnybos šauliais, tai pareigūnų užimtos vietos prasidėtų nuo vienuoliktos“, – sakė „Veidui“ vienas NPŠA įkūrėjų teisininkas Rimondas Kuzminas, dabar laisvalaikiu treniruojantis vieną VRM snaiperių komandų ir jau 12 metų rengiantis NPŠA snaiperių varžybas.

Krašto gynybai tinkamų ginklų turintys civiliai asmenys šiuo metu Lietuvoje skaičiuojami tūkstančiais. Pasak pusiau automatinius karabinus AR-15 (civilinis amerikietiško automatinio šautuvo M-16 variantas) gaminančios „Thunder Arms“ firmos vadovo Mariaus Šulgos, civilinė tokio modelio ginklų rinka Lietuvoje vertintina maždaug 200 vienetų per metus. Tai, palyginti netgi su Latvija ar Estija, labai nedaug.

„Susidomėjimas yra, bet norinčiųjų mažai. Dažnai pasirenkamas geresnis automobilis nei galimybė turėti kuo apsiginti. Žmonės mano, kam namie turės brangų daiktą, kurio galbūt niekada neprireiks, – aiškina M.Šulga. – Bet žmonės nepamena 1990-ųjų, kai teko ginti Seimą plikomis rankomis ir nesupranta, kad prasidėjus karui jau bus per vėlu ieškoti šaudančio daikto.“

Kita vertus, pasak jo, matoma akivaizdi tendencija ginklų pirkėjams pereiti prie NATO, taigi ir Lietuvos kariuomenės, naudojamų kalibrų ginklų. „Daugelis pilietiškai nusiteikusių žmonių atsikratė turėtų sovietinio modelio kalašinkovų, – sako M.Šulga. – Priežastis – ne tik prasta kokybė, bet dar ir tai, kad konsultuojame, aiškiname, kodėl svarbu turėti NATO kalibro ginklą.“

Kas yra snaiperio šautuvas

Didžiausios Lietuvoje ginklų prekybos įmonės „Oksalis“ direktorius Gytis Misiukevičius primena, kad Lietuvoje yra du apribojimai, kokių ginklų negali įsigyti civilis asmuo. Tačiau vienas jų kol kas neaiškus net ir patyrusiam ginklų specialistui.„Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, civilis asmuo negali įsigyti automatinio ginklo ir snaiperinių ginklų, skirtų kariniams tikslams. Dėl automatinių ginklų viskas aišku – logiška, kad automato tu nusipirkti negali. Tačiau kas yra snaiperinis ginklas kariniams tikslams, aš asmeniškai nežinau. Lietuvoje niekas to nežino, nes tai nėra nustatyta“, – stebisi G.Misiukevičius.

Jo teigimu, Lietuvoje taikoma praktika skiriasi nuo įprastos kitose Europos Sąjungos valstybėse. „Europos Sąjungoje praktika yra paprasta – jeigu gamintojas parduoda ginklą civiliams, jis nėra skirtas kariniams tikslams. Iš tikrųjų realaus karinio ginklo oficialiai nusipirkti neįmanoma. O kiti ginklai… Jeigu Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje ginklų gamintojas parduoda savo produkciją piliečiams, tai jis turi savo vyriausybės leidimą. Bet kuri Europos Sąjungos šalis narė parduoda tokius ginklus tik su leidimais, tačiau mes kažkodėl dalies ginklų lietuviams parduoti negalime“, – sako ginklus parduodančius bendrovės direktorius.

Pasak jo, Lietuvos valdžios atstovams, kurie šiuo metu sudarė komisiją Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui peržiūrėti, ginklų pardavėjai yra pateikę užklausą, kas yra snaiperinis ginklas ir kokiomis sąlygomis jis gali būti parduodamas civiliams gyventojams.

„Įdomu, kas yra toks ginklas, jų įsivaizdavimu. Jeigu jie atsakys, tai mums bus aišku, ar kažkokių ginklų galime atsivežti į Lietuvą, ar ne. Paradoksalu tai, kad mes iš esmės bet kokių užsienyje pirktų ginklų, kaip gamintojų atstovai, į Lietuvą įsivežti galime ir šiuo metu, tačiau mums neleidžiama jų pardavinėti“, – stebino savo pasakojimu G.Misiukevičius.

Įdomiausia, kad šalies pareigūnams įspūdį daro ne tai, ar ginklas atitinka taisykles, pagal kurias jas gali turėti civilis asmuo, ar ne. Pasak „Oksalio“ vadovo, įspūdį daro vien tai, kaip tas ginklas atrodo.

„Šimtu procentu surasti visus ginklus ir įsitikinti, ar jie yra kariniai, ar ne, labai maža tikimybė. Taigi jei nesikreipi į policiją ar kokį nors departamentą su kokiais nors prašymais, dėl kurių tektų parodyti tavo legaliai turimą ginklą, niekas juo ir nesidomės. Mums, kaip ginklų bendrovei ir gamintojų atstovams, tai yra paprasta. Tačiau jei privatus asmuo nueina į policiją su savo ginklu ir pareigūnai jį pamato, dažnai jiems tiesiog akys iššoka ant kaktos ir jie pareiškia: „Negalima“. O kodėl? Niekas nežino, ko gero, dėl to, kad ginklas baisiai atrodo“, – ironizuoja G.Misiukevičius.

Šiuo metu „Oksalyje“ įspūdingiausias ir labiausiai kariniams veiksmams tinkamas yra austrų gamybos šautuvas „SSG 08 Mannlicher“. Pasak G.Misiukevičiaus, tai tikrai galingas toliašaudis ginklas. „Jis skirtas tolimiems šūviams, su tokiu ginklu gali dalyvauti ir šaudymo rungtyse, ir drąsiai – kariniuose veiksmuose“, – įsitikinęs ginklų ekspertas.

Jo žodžiais, jei asmuo nori pirkti ginklą ne medžioklei ar sportui, o savigynai, dažniausiai jam bus parduotas „Glock“, „Walter Koch“ arba „Revolver“ pistoletas.„Juos taip pat galima kuo puikiausiai naudoti artimame mūšyje. Taigi dar kartą kyla tas pats klausimas: savigynai, sportui ar medžioklei skirtų ginklų įsigyti leidžiama, o jei norima kokio nors įdomesnio ginklo, tai jau nebegalima. Manau, kad tai policijos nusistatymas“, – svarsto G.Misiukevičius.

Jis prisimena 1998 m. Širvintų rajone įvykusią Draučių kaimo tragediją, kai medžioklinį šautuvą turintis vietos gyventojas iššaudė juo visą kaimą. „Jam nereikėjo snaiperinio ginklo, jis savo kruviną darbą padarė medžiokliniu šautuvu. Jeigu mūsų policija principingai žiūrės į įstatymus, preciziškai žiūrės į psichinės būsenos tikrinimą ir narkologinius tyrimus, neišduos leidimų bet kokiam bepročiui, manau, Lietuvos pilietis savo rankose galės turėti rimtą ginklą. Tai karinio konflikto atveju gali tapti naudinga ir visai valstybei: jei ne pats ginklo savininkas eitų kariauti, tai iš jo šį ginklą būtų galima kažkokiu būdu paimti ar pasiskolinti ir atiduoti kariams, kurie tokių ginklų neturi ir greičiausiai dar ilgai neturės“, – siūlo išeitį ginklus parduodančios bendrovės direktorius.

Medžiotojai eitų į karą

Jonas Dagilius 1991 m. sausio 13-ąją gynė Parlamentą, buvo karys savanoris, prisidėjęs prie lietuviškos kariuomenės kūrimo, tarnavęs kuopos, paskui bataliono vadu. Jis medžiotojas ir neslepia, kad, jei prireiktų, su turimu ginklu eitų ginti tėvynės.

„Buvo laikai, kada Lietuvoje dar stovėjo okupacinė rusų kariuomenė, bet jie irgi buvo žmonės, gyveno tarp mūsų ir nenorėjo pyktis. Jie sakydavo: įstatymas – kaip stulpas, jo neperlipsi, bet apeiti visada galima. Būdavo taip, kad mes, savanoriai, gavę kažkiek ginklų, eidavome į karjerą, o jų pratybos vykdydavo poligone. Jei pakalbindavai, dar duodavai pusę litro degtinės – gaudavai cinkuotą dėžę šovinių, o jų tame „cinke“ – daugiau nei aštuoni šimtai. Štai kokia palaida bala tada buvo“, – prisimena J.Dagilius.

Šovinių savanoriai prasimanydavo ir kitaip – bandydavo atsivežti iš kitur, tarkime, Baltarusijos. Pasak J.Dagiliaus, iš pradžių ginklai sėkmingai kaupti dėl savanorių ir Krašto apsaugos departamento išmonės ir saviveiklos. „Buvo duotas nurodymas: vyrai, gaukite, kiek galite, savo kanalais – reikia šovinių, reikia ginklų, nes nežinome, kas laukia toliau. Visa laimė, kad Dievulis padėjo: žlugo 1991-ųjų pučas, viskas savaime išėjo, antraip mums jau seniai ant pilvo būtų velėna užaugusi“, – neabejoja J.Dagilius.

Jo nuomone, jei žmogus nori legaliai laikyti gynybai tinkamą ginklą, jam belieka būti medžiotoju: „Stipriai skiriasi ginklas, skirtas ginti namams ir tėvynei. Savo kailiu patyriau. Stovėjau ant Parlamento stogo viršaus, o į mane kitoje pusėje Neries atsisukęs tankas užvestu varikliu. Tai reiškia, kad sviedinys jau lizde. Žinote, kokia savijauta? Ir ką tu jam su pistoletu padarytum? Sakyčiau, geriau turėti gerą tanką, o ne pistoletą.“

Iš to paties krašto kilęs šaulys Antanas Karalukas sako, kad jo graižtvinis medžioklinis šautuvas pirktas tais laikais, kai Lietuvoje dar buvo sovietai: „Tą šautuvą pirkau prasidėjus Sąjūdžiui, – pasakoja jis. – Jį man iš Rusijos parvežė vienas pažįstamas žmogus, o paskui įregistravau kaip medžioklinį. Pagrindinė mintis ir buvo sovietus šaudyti, o zuikius – tik paskui.“

Pasak medžiotojų, graižtviniai šautuvai gali pramušti net šarvą. „Yra galingesnių už kariškus, kuriais šaudo didelius žvėris, jų kalibras – 7,92 milimetro, šovinio ilgis – 61 milimetras. Tai labai galingas šovinys – galingesnis už rusiško automato šovinį“, – aiškina A.Karalukas.

Jei dar iki Sąjūdžio prireikdavo gero ginklo, tokį galėjo parvežti draugai. Sienos su Sovietų Sąjunga tada nebuvo, muitinių irgi. Žinoma, tam reikėjo nemažai pinigų: geras šautuvas kainavo apie tūkstantį rublių.

Jei turėjai pinigų, nuo 1991 m. iš rusų kareivių jau galėdavai nusipirkti ar išmainyti ne tik šovinių, bet ir ginklų. „Automatas kainavo apie kokius tris šimtus dolerių, pistoletas – apie šimtą. Šitie dalykai daugiausia iš „praporų“ (rus. „praporščik“ – puskarininkis), karininkų ateidavo“, – chaotišką laikmetį apibūdina A.Karalukas.

Tokia „prekyba“ masiškai vyko visur, kur stovėjo rusų daliniai. Kariškiai pardavinėjo viską, ką pagriebdavo, pavyzdžiui, benziną.

Atmintyje dar gyvos istorijos pamiršti nederėtų, tačiau šaliai, kuri nuolat vykdydavo žygius, kovojo su priešais dėl įtakos ir savo nepriklausomybės, ginkluotės klausimas visada buvo aktualus.

Lietuviai ginkluojasi

Šiandien, policijos duomenimis, Lietuvoje maždaug 60 tūkst. asmenų turi daugiau nei 100 tūkst. legalių ginklų – medžioklinių, sportinių, skirtų savigynai. Kasmet parduodama apie 3–4 tūkst. naujų ginklų. Prasidėjęs karas Ukrainoje ir suvokta Rusijos grėsmė atsiliepė ir ginklų rinkai – šiemet, palyginti su praėjusiais metais, pardavimas didėjo 7 proc.

Nepaisant to, lietuviai išlieka viena mažiausiai ginkluotų pasaulio tautų: statistikos duomenimis, Lietuvoje šimtui piliečių tenka vos 0,7 šaunamojo ginklo – tai 160 vieta pasaulyje ir paskutinė vieta Europoje. Nepalyginti daugiau nei mes ginklų turi netgi latviai (19 ginklų šimtui gyventojų, 32 vieta pasaulyje) ir estai (9,2 ginklo šimtui gyventojų, 65 vieta). Labiausiai ginkluotos tautos Europoje – Šveicarija ir Suomija: atitinkamai 45,7 ir 45,3 ginklo šimtui gyventojų, ketvirta ir penkta vieta pasaulyje.

http://www.veidas.lt/lietuviai-ir-sautuvai-masinis-apsiginklavimas-vis-dar-ateity

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on spalio 26, 2014, in Istorija, Saugumas, Su kitais autoriais and tagged , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: