Seniai palaidota ir pamiršta dokumentika atgyja

Negalėdami ilgiau žiūrėti, kaip nyksta dokumentinio kino paveldas, keletas entuziastų ėmėsi ambicingo lietuvių dokumentinio kino antologijos projekto – surasti, suskaitmeninti ir restauruoti: per porą metų jau prikelta trylika juostų.

Vaiva Sapetkaitė

„Pačiam irgi kildavo klausimas, kur galėčiau pasižiūrėti senų lietuviškų filmų. Net prisimenu tokį atvejį, kai paklausiau to sutikęs vieną žinomą lietuvių operatorių. Tada, sakau, filmų, kuriuos išvardijai, niekur nesu matęs, o jis man atsako: „Viskas yra archyve.“ Pasirodo, kad pasižiūrėtum tuos filmus archyve, reikia gauti oficialų leidimą. „Vadinasi, visi tavo filmai palaidoti – niekas jų nepamatys, – buvusią situaciją taikliai nupasakoja vaizdo restauratorius, šio „Meno avilio“ komandos narys Jonas Zagorskas. – Dabar atsirado sprendimas, kaip parodyti tuos kūrinius žmonėms.“

Kino paveldas buvo sunkiai prieinamas

Leidimą gauti nepatogu, bet galima, tik štai ką daryti, jei iš to maža naudos? Kino istorikei, šio projekto autorei, VšĮ „Meno avilys“ projektų kuratorei dr. Linai Kaminskaitei-Jančorienei sunkumai norint pažiūrėti reikiamus senus lietuviškus filmus – ne naujiena. Vis dėlto blogiausia, pasak jos, ne tai. Juostos, kurias ji gaudavo, dažniausiai būdavo labai prastos tiek vaizdinės, tiek garsinės kokybės.

„Tyrimui reikėjo analizuoti kai kurias filmų scenas, bet tam turėjau pasitelkti pagalbinius šaltinius, pavyzdžiui, montažo lapus, kad bent galėčiau suprasti, kas ten rodoma. Kai kurios jų dalys būdavo tokios išblukusios, kad beveik nieko nebuvo galima įžiūrėti“, – prisimena kino istorikė.

Taigi jai pirmos mintys, kad padėtį reikia keisti, kilo prieš dešimtmetį, o vėliau vis sugrįždavo kalbantis su lietuviško kino kūrėjais. „Pavyzdžiui, dalyvavau režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinio kino paskaitose ir jis vis pasiskųsdavo, kad turi savo filmų kopijas, bet jos siaubingos kokybės. Dirbant su kino festivalio programų rengėjais irgi išryškėdavo ta pati problema – lietuviško kino rodyti neįmanoma, – dėsto L.Kaminskaitė-Jančorienė. – Iš tarptautinės kino bendruomenės ateidavo pasiūlymų sudaryti lietuviškų filmų programą, atvežti ir jie būtų buvę parodyti kino festivaliuose. Deja, iškėlę mintį plačiau parodyti lietuvišką kiną ar jau sudarę kokią programą gaudavome atsakymą, kad nėra kaip parodyti, nes dalis kino juostų yra fiziškai susidėvėjusios, o kitos neatitinka tarptautinių standartų. Pamato ir pasako: „Ne, ačiū – negalime rodyti, nieko nesimato.“

Kadangi valstybė dėmesio į tai nekreipė ir kino paveldas ilgai buvo apleistas bei niekam neįdomus, maždaug prieš ketverius metus, iškėlę skambią idėją prikelti senus dokumentinius filmus naujam gyvenimui, susibūrė keletas skirtingų kino sričių profesionalų, norinčių Lietuvos ir užsienio žiūrovams kuo plačiau pristatyti mūsų kino paveldą. Taikyta aukštai: norėta pasiekti tokią kokybę, kad filmus būtų galima rodyti kino teatruose ir tarptautiniuose kino festivaliuose.

Čia kreiptasi į profesionalus. Paaiškėjo, kad kino kūrėjai praktiškai nebekuria kino juostose, o tie, kurie kuria, vėliau filmus rodo skaitmenoje. Filmai būdavo skanuojami ne Lietuvoje, o Varšuvoje, Berlyne ar dar kur nors, tada perkeliami į skaitmeną ir taip rodomi kino teatruose. Tada ir kilo planas tą patį padaryti su lietuviško kino paveldu.

„Tai panašu į tai, kaip skanuotume paveikslą ir darytume jo reprodukciją. Gauname skaitmeninį vaizdą ir tada  jau spausdiname skaitmeninį. Yra specialių skanerių, pritaikytų dirbti gana greitai, pavyzdžiui, po keturis kadrus per sekundę. Tada su gauta kadrų seka galime dirbti toliau, koreguoti“, – principą paaiškina J.Zagorskas.

Dirbti pradėta su A.Stonio 1992 m. sukurtu filmu „Neregių žemė“. Nors filmas palyginti naujas, tačiau pabijota to, kad visų Lietuvos kino studijoje sovietmečiu kurtų filmų teisės su visais pastatais  2004-aisiais buvo parduotos Lietuvos kino studijai, kuri yra uždara akcinė bendrovė ir su kuria, tada nerimauta, bus sunku susitarti. Be to, „Neregių žemė“ – labai svarbus filmas, susišlavęs daugybę apdovanojimų – sukurtas pirmosios nepriklausomos studijos Lietuvoje „Kinema“, kur dirbo ir A.Stonys.

„Kartu norėjome jam padėti, nes šito filmo negalėjo rodyti festivaliuose. Galiausiai po įvairių anekdotinių situacijų suradome filmo negatyvą, tada supratome, kad Lietuvoje jo suskaitmeninti neįmanoma. Nebuvo žmonių, kurie tuo užsiimtų, prieinamos įrangos (ji saugota Centriniame valstybės archyve ir tuo metu buvo „užkrauta“), tad juostą vežėme į Lenkiją, laboratoriją Varšuvoje. Tada reikėjo rasti galinčių dirbti su filmu žmonių, – sako L.Kaminskaitė-Jančorienė. – Skanuoti patį filmo negatyvą Lietuvoje ėmėme pirmi: iki tol skaitmeninimas buvo suprantamas labai buitiškai.“

Kodėl dokumentika?

Norint suskaitmeninti filmą, pirma reikia rasti jo negatyvą (originalą). Šis aspektas stipriai lėmė, kodėl buvo pasirinkta dokumentika, o ne vaidybinis kinas. Pastarųjų filmų negatyvą gauti sunku, nes sovietmečiu kurtų filmų negatyvai saugomi Rusijoje, Belye Stolby, kino archyve „Gosfilmofond“. Tuo metu dokumentinės juostos „stebuklingu būdu“ išvengė tokio likimo dėl tuometinių archyvo ir Lietuvos kino studijos darbuotojų iniciatyvos. Sistema buvo apeita ir praktiškai visi šie negatyvai išsaugoti Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Tuo metu, kaip akcentuoja L.Kaminskaitė-Jančorienė, be politinės valios ir atsakingos valstybės institucijos, kuri derėtųsi dėl filmų negatyvų perdavimo tarpvalstybiniu lygmeniu, būtų buvę per  sudėtinga dirbti. Kita vertus, Lietuvos kino centre yra atskiras padalinys, dirbantis su vaidybinio kino paveldu ir inicijuojantis skaitmeninius projektus. Deja, ilgai viskas ir baigdavosi skaitmeninimu, nemąstant apie filmų restauraciją.

„Nevyriausybininkams“, stipriai apribotiems nedidelių biudžetų, ne mažiau aktualus ir pinigų klausimas. Vaidybiniai filmai dažniausiai yra ilgametražiai, tad suskaitmeninti ir restauruoti juos kainuotų itin brangiai. Kaštai priklauso nuo juostos kokybės, tačiau, J.Zagorsko vertinimu, restauruoti vien pusantros valandos filmo vaizdą kainuotų apie 50 tūkst. litų, o juk dar yra daug kitų išlaidų: skanavimas, skaitmeninimas, garso restauravimas ir kita.

„Greičiausiai sensta tarybinė spalvota juosta, o juodai baltas negatyvas gali išsilaikyti gana ilgai – dešimtmečiais. 1960 metų archyve gerai laikytas negatyvas beveik nesiskirtų nuo filmuoto vakar”, – teigia specialistas.

Vaizdo restauravimas pareikalauja ir didelių laiko sąnaudų: jei vienas žmogus apsiimtų restauruoti pilnametražio filmo vaizdą, darbo užtektų pusei metų.

„Kiekvienas kadras tvarkomas atskirai. Jei filmas yra dešimties minučių, tai kiekviena minutė dalinama į šešiasdešimt sekundžių, o ši – dar į 24-25 kadrus”, – primena L.Kaminskaitė-Jančorienė.

Garso režisierius ir restauratorius Vytis Puronas antrina, kad su garso restauravimu irgi prireikia nemažai kantrybės. Sakykime, režisieriaus A.Stonio juosta „Neregių žemė“ buvo tokios prastos kokybės, kad vien pašalinti traškesius iš šio dvidešimties minučių filmo prireikė dviejų savaičių. Nors yra algoritmų, kuriais galima automatizuoti traškesių valymą, viskas daryta rankiniu būdu – medžiaga per daug brangi.

„Vieni filmai išlikę magnetinėse juostose, kiti – tik optiniame takelyje. Tai ir apsprendžia, kokio sudėtingumo bus darbas. Jei filmas yra magnetinėje juostoje, kokybė bus geresnė ir garsas ir šiandien galės skambėti taip pat, kaip buvo įrašytas. Jei turime reikalų su optiniu takeliu, jį bus paveikę įvairūs veiksniai, bus atsiradę traškesių, įbrėžimų, negrįžtamai prarasta tam tikrų dalykų. Pavyzdžiui, garso spektro žemi ir aukšti garsai magnetinėje juostoje bus kur kas platesnio diapazono“, – aiškina V.Puronas.

Filmai, iliustruojantys lietuviškos dokumentikos tradiciją

Apsispręsta pirmiausia imtis aukštos meninės vertės, Lietuvos kino istorijai svarbias dokumentikos juostas, atspindinčias kino praktikų tęstinumą, lietuviškos tradicijos formavimąsi, braižą. Pasak projekto kuratorės, nuo praėjusio amžiaus 6-7 deš., kada prasidėjo laisvėjimas kine, iki A.Stonio „Antigravitacijos”, galima matyti lietuviško poetinio, autorinio dokumentinio kino evoliuciją.

„Pradėjome nuo „Neregių žemės”, o tada ją aplipinome kita filmografija, kuri išskleistų lietuviško dokumentinio kino evoliuciją. Rinkomės tradicines pavardes: Robertas Verba, Almantas Grikevičius, Henrikas Šablevičius… Po kurio laiko husprendėme būti drąsesni ir įtraukti mažiau žinomus filmus, kurie, taip, yra su komunistaniu atspalviu, bet kartu yra svarbūs Lietuvos dokumentinio kino istorijoje”, – teigia kino L.Kaminskaitė-Jančorienė.

„Pavyzdžiui, režisieriaus, operatoriaus Viktoro Starošo „Nenusimink, Virginijau” padarė didelę įtaką Lietuvos operatoriams. Starošą atsimena kaip labai stiprų operatorių, nuo jo prasidėjo aukštos operatorių kultūros kūrimasis. Na, o dėl sovietinio atspalvio, tai buvo toks laikotarpis, jo neišbrauksi – laikykime tai istoriniu dokumentu”, – antrina J.Zagorskas.

L.Kaminskaitė-Jančorienė paaiškina, kad juostų skaitmeninimas, restauravimas ir iš jų programos sudarymas yra tik pirmas žingsnis, „Meno avilio” pagrindinis tikslas yra mūsų kno paveldą padaryti kur kas labiau prieinamą ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiūrovui. Pirmiausia išleisti laisvai platinamą visų suskaitmenintų ir restauruotų filmų diską DVD formatu, galiausiai visus juos padaryti pasiekiamus internetu, o kartu pateikti kontekstą.

„Natūralu, kad kils klausimų dėl filmų, tad norime suburti specialistus, kurie galėtų komentuoti filmus ir visa tai būtų laisvai prieinama internete”, – dėsto ji.

Ne mažiau svarbu pasinaudoti tendencijomis ir įšokti į 2007 m. žymaus režisieriaus Martino Scorsese pradėtą filmų išsaugojimo, tausojimo judėjimą ir padaryti mūsų kino paveldą geriau žinomu pasaulyje. Režisierius įkūrė organizaciją, kuri skaitmenina, restauruoja ir visuomenei pateikia ne tik senus amerikietiškus fimus, bet ir ieško nežinomų, pamirštų šalių. Kaimynai lenkai tuo jau pasinaudojo ir pristatė savo klasikus platesnei tarptautinei auditorijai.

„Dabar apskritai yra mada kino festivaliuose į atskirą programą įtraukti ir restauruotų filmų”, – pastebi J.Zagorskas.

Kadangi dokumentika restauruojama pritaikant ją profesionaliam skaitmeniniam rodymui DCP formatu (artimam juostinei kokybei ir naudojamam daugumoje kino teatrų), turime rezultatų. Restauruotas lietuviškas kinas rodytas festivaliuose Niujorke, Filadelfijoje (JAV), Bolonijijoje, Turine (Italijoje) ir neslepiamos ambicijos programą parodyti dar svarbesniuose festivaliuose.

Žinoma, norimų restauruoti filmų sąrašas tik ilgėja, šiemet jų jau turėtų būti penkiolika, tada planuojama imtis dar penkių darbų – Henriko Šablevičiaus, Audriaus Stonio, Almanto Grikevičiaus, Edmundo Zubavičiaus, Gedimino Skvarnavičiaus.

Svarbiausi Lietuvos dokumentinio kino etapai

  • Smetonos laikai (maža meninė vertė, fiksuojami politiniai įvykiai, paradai). To meto kinas reprezentavo valstybei aktualius dalykus ir tokio dalyko kaip kūryba, meninių idėja realizacija beveik nebuvo – dokumentininkai buvo tiesiog fiksuotojai. Įdomu istoriškai, bet ne estetiškai.
  • Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą įkurtas „Kino kronikos” padalinys Kaune, vėliau jis persikraustė į Vilnių. Tai buvo Lietuvos kino studijos užuomazgos.
  • Tik 1954 m. įdiegiamas modelis, kur kuriami tiek dokumentika, tiek vaidybiniai filmai. Daugiausia kuriami politiškai angažuoti, komunistinės valdžios požiūrį perteikiantys filmai. Esmė – padaryti lietuvius palankius sovietų valdžiai, o kitų sovietinių respublikų gyventojams parodyti, kaip puiku Lietuvoje, kuri pati norėjo Yra didelis technologinis atsilikimas.
  • Vėliau, XX a. 7 deš. prasideda laisvėjimas kine. Netrukus dokumentika tampa menine raiška. Šiuo atveju lietuviškas ir latviškas kontekstas net tarptautiniu mastu yra unikalus. Lietuvoje ir Latvijoje, kažkiek Estijoje formavosi poetinis dokumentinis kinas. Lietuvoje tai žymi Viktoro Starošo filmas „Nenusimink, Virginijau”.
  • Baltijos šalyse dokumentika suklesti dešimtame dešimtmetyje. Dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos dokumentikai bendruomenės viduje apsibrėžia, kad yra dokumentika kaip reportažas (bando būti objekyvi) ir dokumentika kaip meninė raiška (atspindinti autorinę poziciją).
  • Po Nepriklausomybės atkūrimo kino kūrimo ir platinimo sistema transformuojasi. Ieškoma naujų išraiškos priemonių, galimybių. Pigiau kuriama dokumentika prisitaiko daug greičiau nei vaidybinis kinas. Iškyla tokie vardai kaip Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Šarūnas Bartas, Algimantas Maceina. Dažnai kūrėjai stažuojasi užsienyje. Atsigręžiama į naujus herojus, fiksuojama transformaciją pereinanti tikrovė. Išlaikoma senųjų dokumentikos meistrų tradicija.

Šaltiniai: „Meno avilys”, „Cinematic Inclusions: Lithuanian documentary films”

„Skaimenizuoti ir restauruoti  lietuviški dokumentiniai filmai

„Neregių žemė“, rež. Audrius Stonys, 1992, 20 min.

„Senis ir žemė“, rež. Robertas Verba, 1965, 20 min.

„Laikas eina per miestą“, rež. Almantas Grikevičius, 1966, 20 min.

„Šimtamečių godos“, rež. R. Verba, 1969, 20 min.

„Kelionė ūkų lankomis“, rež. Henrikas Šablevičius, 1973, 10 min.

„Juoda dėžė“, rež. Algimantas Maceina, 1994, 38 min.

„Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, rež. Arūnas Matelis, 1990, 10 min.

„Nenusimink, Virginijau“, rež. Viktoras Starošas 21 min, 1962

„Aš myliu direktorę“, rež. V.Starošas, 30 min, 1978

„Jautrumo kaip duonos“, rež. Edmundas Zubavičius, 9 min, 1979

„Antigravitacija“, rež. A.Stonys, 1995, 20 min.

„Baltojo laiko keleiviai“, rež. Rimvydas Leipus, 1993, 10 min.

„Iliuzijos“, rež. Kornelijus Matuzevičius, 1993, 20 min.

Šaltinis: „Meno avilys”

Plačiau: http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m 

http://www.veidas.lt/seniai-palaidota-ir-pamirsta-dokumentika-atgyja

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on spalio 11, 2014, in Kinas, Kultūra and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: