J.B.Carlsenas – užsispyręs „kalės vaikas“ niekieno žemėje

Danas Jonas Bangas Carlsenas vadinamas dokumentinio kino legenda. Ištobulintas savitas surežisuotos dokumentikos stilius jam pelnė pripažinimą. Kūrėjas pripažįsta, kad geriausiai jam sekasi paribėse – niekieno žemėje.

Vaiva Sapetkaitė

Jonas Bangas Carlsenas, skaičiuojantis daugiau nei keturis veiklos dešimtmečius, sukūrė apie penkiasdešimt dokumentinių ir vaidybinių filmų. „Reikia klaidinti, sukčiauti, leisti iš vieno atsirasti kitam, nes būtent tokia yra tikrovė ir mūsų gyvenimas“, – įsitikinęs vienas novatoriškiausių Danijos režisierių.

Susitikę su režisieriumi jo gimtadienio išvakarėse (rugsėjo 28 d. jam sukako 64-eri) kalbėjomės apie ribą tarp dokumentikos ir vaidybinio kino, kūrėjo misiją ir apie tai, kodėl dokumentikoje neturėtume aukštinti tiesos.

VEIDAS: Buvote Vilniaus dokumentinių filmų festivalio žiuri narys ir rinkote geriausią metų Baltijos filmą. Matėte daug naujų Baltijos valstybių filmų – ką manote apie juos?

J.B.C.: Susidarė įspūdis, kad gyvenate tikrai įdomioje pasaulio dalyje. Turite dramatišką istoriją: nuo Berlyno sienos griuvimo čia nutiko daug įdomių dalykų. Tai duoda peno daugybei dokumentinių juostą.

Kai kurie matyti filmai turėjo dvi plotmes – praeitį ir ateitį: kaip atsikratyti senos sistemos ir patekti į ateitį. Dalis filmų su tuo susitvarkė labai intelektualiai ir parodė, kad kūrėjai tikrai gerai susipažinę su savo istorija ir kultūra. Man labai svarbu, kad kūrėjas turėtų asmeninį stilių, kad ant darbų būtų matomi jo „pirštų atspaudai“. Aiškiai matyti, kad jūsų meninė tradicija yra aukšto lygio. Liūdna, kad Skandinavijoje, kitur Europoje matome, kad filmų kūrėjai nieko nežino apie dailę, literatūrą, yra visiškai apsitvėrę filmų kūrimu. Tai kvaila.

Taip pat svarbu, kad kino kūrėjams patiktų kadravimas, darbas su kamera, kad jie suprastų, jog ji nėra skylė, į kurią reikia sudėti informaciją. Kadravimas, vizualumas gali patys pasakoti istoriją. Iš daugumos juostų buvo matyti, kad žinote, kaip tai daryti, sąmoningai dirbate su tuo.

VEIDAS: Danijoje esate vadinamas gyva legenda – ar tokia jaučiatės?

J.B.C.: Bent dar esu gyvas, ar ne? Gal veikiau esu ypatingas tuo, kad aš labai užsispyręs žmogus. Filmus pradėjau kurti būdamas labai jaunas (pirmąjį sukūriau aštuoniolikos), vėliau studijavau Danijos kino mokykloje, dirbau teatre, dariau įvairių dalykų, bet visada gilinausi, kaip perteikti tai, ką matau savo akimis, kitiems žmonėms. Esu įkalintas savo mažame prote, tad niekada netikėjau, kad dokumentiniai filmai turi kažką bendra su tiesa. Jie turi kažką bendra su sąžiningumu. Su tuo, kad esu sąžiningas, perteikdamas tai, kaip matau pasaulį.

Prie šios idėjos dirbau ilgai, nuo studijų baigimo. Taigi, jei turiu kažką „legendinio“, veikiausiai tai, kad esu „legendiškai“ užsispyręs. Visada randu savo kelią. Kažkaip išgyvenau, žinoma, nesu turtingas, bet išsilaikau iš to, ką mėgstu.

VEIDAS: Kodėl tiesą ir sąžiningumą statote į skirtingas barikadų puses?

J.B.C.: Kas yra realybė? Ji juk nuolat kinta. Stebiuosi, kad žmonės mano, jog tiesa apskritai egzistuoja. Taip, yra faktai, tačiau nuo tos akimirkos, kai imama kalbėti apie tokius dalykus kaip žmonių santykiai, kas gyvenime yra svarbu, objektyvumo ir tiesos nebelieka. Tegaliu stengtis kuo sąžiningiau išreikšti tai, kaip aš į kažką reaguoju.

Įdomu, kad nesvarbu kurioje pasaulio dalyje rodyčiau filmus, net ir iš labai skirtingų kultūrų kilę žmonės supranta, jei buvau nesąžiningas. Svarbu, kad pasaulį priimtume per emocijas ir neleistume smegenims per daug kištis. Taigi, nesąžininga būtų, jei kurdamas scenarijų, jausdamas, kad kažkas yra gražu, ypatinga, iš to sudaryčiau tik penkiolika minučių filmo, bet, turėdamas sukurti įprastą vaidybinį filmą, pasinaudočiau smegenimis, kad sukonstruočiau, kas turėtų atsitikti šiai moteriai, kad filmas taptų pusantros valandos trukmės. Pietų Afrikoje kurdamas vaidybinį filmą „Apakinti angelai“, net pripažinau savo abejones dėl to, kas turėtų nutikti su herojais, klausiau, koks būtų teisingas sprendimas.

Žinoma, yra nesąžiningumas, kurį naudoja žmonės, mėgstantys valdžią, siekiantys manipuliuoti, bet tai banalu. Manau, nesąžininga ir tai, kai kūrėjas apsimeta ką nors žinąs, nors tai sukonstravo savo smegenyse ir to teisingumo nepatikrino perleisdamas per savo emocijas. To yra labai daug.

VEIDAS: O kodėl apskritai ėmėtės šio stiliaus?

J.B.C.: Baigęs studijas ėmiausi juostos apie seną moterį, gyvenančią su sūnumi fermoje [„Dženi“ – V.S.]. Ten užtrukome daug mėnesių, atlikome itin kruopštų tyrimą apie jų gyvenimus (myliu detales), bet atsidūrėme ties labai trapia riba, kaip nesunaikinti jos vienatvės jai laukiant pakylančios saulės, kad galėtų grįžti po karvių melžimo, neprarasti tylios jų gyvenimo dramos, kas būtų nutikę atvedus visą filmavimo komandą. Jos vienatvė būtų tapusi panaši į kokteilių vakarėlį.

Tada supratau, kad vienintelė galimybė apčiuopti šiuos dalykus, kurie man man turėjo didžiulį poveikį ir kuriuos norėjau perteikti, juos atkurti. Kitaip tariant, iš naujo sukurti realybę, jiems vaidinant patiems save savo gyvenimuose. Neverčiau daryti nieko, ko jie ir šiaip nedarydavo. Kiekviena paprasta scena turėjo būti paremta didžiuliu tyrimu. Buvo gražu: jie gavo galimybę žaisti su kasdienybe ir tai tapo abipuse kelione į jų gyvenimus.

VEIDAS: Kaip kritikai ir kolegos reagavo į tokius eksperimentus?

J.B.C.: Jų reakcija buvo ta, kad tai visiška nesąmonė, kad aš meluoju. Tuo metu dar buvo tikimi „objektyvia kamera“. Žinoma, mačiau ir dalį suintriguotų žmonių. Susilaukiau gana sėkmingo filmų priėmimo Europoje, nes tai buvo naujas būdas, kaip prieiti prie to, ką žmonės vadina realybe.

Puikus tokio filmavimo aspektas tas, kad turiu visišką vizualumo kontrolę. Man nereikia bėgioti iš paskos, galiu kurti kadrų kompozicijas, parinkti apšvietimą. Todėl kai kurie mano filmai buvo aukštesnės vizualinės kokybės nei kitos to meto dokumentinės juostos.

VEIDAS: Kas yra svarbiau dokumentikui: ar kad auditorija pagautų siunčiamą žinutę, ar kad mąstytų ir kurtų savo interpretacijas?

J.B.C.: Nesvarbu, ką bedaryčiau, jie vis vien kurs savo versijas. Man svarbiausia atgaivinti savo auditorijos akis ir pažadinti naują suvokimą. Mano vertinamas menas kuriamas žmonių, galinčių paprastas, smulkias gyvenimo situacijas padaryti šviežiomis, vėl gyvomis, kad galėčiau naujai – nepažįstamojo žvilgsniu – interpretuoti rutiną ir pamatyti tai tarsi pirmą kartą. Gal net panorėti ją keisti. Keletas čia matytų filmų turėjo šią gražią naujo kasdienybės interpretavimo bruožą.

Norint sukurti gerą filmą, reikia būti atviru, jautriu, pažeidžiamu, kad geriau suvoktum pasaulį ir galbūt padėtum kai kuriems žmonėms tobulėti ir iškrypti iš juos kalinančių rutinos bėgių.

VEIDAS: Jums sukako 64-eri. Kaip manote, ar geriausi Jūsų filmai sukurti, ar laukia ateityje?

J.B.C.: Aš vis dar vaikas ir kažkur giliai tikiu, kad geriausias filmas tik laukia. Žinoma, suprantu, kad kai kurių filmų, kuriuos sukuri būdamas labai jaunas, niekada nebepajėgtum atkurti. Nebeturi savyje tokios didelės, kone vaikiškos energijos. Daug pačioje pradžioje sukurtų filmų labai mėgstu. Jie atrodo tarsi būtų sukurti kone kito žmogaus – juose jaučiu tą užsispyrusią energiją. Dabar aš kur kas labiau atspindžiu pasaulį, tapau daugiasluoksniu.

Senatvė be galo įdomi – šią idėją ėmiau naudoti savo filmuose – keičiasi ne tik ateitis, bet su naujais įvykiais kinta ir žmogaus praeitis.

VEIDAS: Visgi vaidybinius ar dokumentinius filmus labiau mėgstate kurti?

J.B.C.: Mano namai yra tarp išmonės ir dokumentikos pulsuojančioje „niekieno žemėje“. Mano filmuose gausu abejonių, ar herojus yra su kauke, ar be, ar jis čia rodo savo tikrą veidą, ar apsimeta. Aš su tuo daug žaidžiu. Šiame festivalyje rodytame filme „Tikslus smurto kiekis“ irgi šitaip erzinau žiūrovą, kviesdamas mąstyti, ar istorija reali, ar išgalvota.

Manau, gerai visko nedėti į dėžutes „tai realybė“ ir „tai – ne realybė“. Reikia klaidinti, sukčiauti, leisti iš vieno atsirasti kitam, nes būtent tokia yra mūsų tikrovė ir mūsų gyvenimai. Mano kita tezė – fantazija yra kelias į realybę, o ne pabėgimas nuo jos. Tarkim, mano vaidybinis filmas „Apakinti angelai“ prasidėjo kaip dokumentinis. Herojus staiga nebegalėjo jausti savo pasaulio ir turėjo pasitelkti fantaziją, kad per ją, per naujos realybės kūrimą, galėtų sugrįžti realybėn.

VEIDAS: Kaip suprantu, Jūsų kūryboje svarbią vietą užima abejonės?

J.B.C.: Jos man yra labai svarbus dalykas. Kai augo mano karta, o ypač čia totalitarinio režimo metu, abejojimas nebuvo populiarus ar išvis leidžiamas. Panašiai yra Holivude – čia neleidžiama į naratyvą prasisunkti abejonėms. Juk Tomas Cruise negali sustoti vidurį gaudynių ir susimąstyti – tai sugadintų smagumą ir pakenktų kino teatrų kasoms. Visgi aš manau, kad jos suteikia mums galimybę būti žmonėmis. Stengiuosi to kuo daugiau panaudoti savo darbuose. Noriu įtikinti auditoriją, kad ir jiems galima abejoti.

VEIDAS: Skeptiškai žiūrite į Holivudo filmus?

J.B.C.: Užaugau su jais ir daug šių filmų myliu. Nemėgstu Holivudą maitinančios duonos – tų nuolat gaminamų kvailų filmų. Tai pavojinga mums, europiečiams: Holivudo didysis pranašumas yra ne kurti filmus (juos kuriame bent taip pat gerai kaip jie), bet sukurtos produkcijos platinime. „Jei norite šio tikrai gero filmo, turite paimti ir šitus prastus filmus – visą paketą“. Taigi, Holivudas labai diktatoriškas. Tas pats vyksta su televizijomis – jose vyrauja vidutiniški holivudiniai filmai.

Holivudas nužudo daug nepriklausomų filmų kūrimo industrijų pasaulyje, pavyzdžiui, tokioje šalyje kaip Pietų Afrika, kurią gerai pažįstu. Čia tokia nauja ir įdomi visuomenė, kur galėtų įsitvirtinti juodasis kinas ir perteikti savo požiūrį, bet tai sunaikina cirkuliuojantis didžiulis amerikietiškų filmų kiekis.

Manau, turėtume stengtis plačiau rodyti tuos gražius europietiškus ar afrikietiškus filmus, kurių niekas anksčiau nėra matęs. Turime iššūkius išmokti platinti filmus ir atsispirti amerikietiškų filmų dominavimui. Dabar kuriame daugybę labai gerų filmų, kurie taip ir negaus šanso, nes nepatenka į griežtą Holivudo sistemą. Žinoma, europietiškas kinas turėjo tendenciją būti per daug intelektualiu ir sausu. Reikėtų pasimokyti iš paties Holivudo, kaip pataikyti į žmogaus emocijas, o kartu kurti intelektualų kiną.

Visame pasaulyje vyksta diskusijos tarp to, kaip rasti balansą tarp filmo aukšto meninio lygio ir patrauklumo didesnei auditorijai. Taip, turime užtikrinti, kad kinas išgyventų, bet kartu reikėtų ieškoti patrauklesnių formų savo istorijai. Sakyčiau, reikia žiūrėti į tai, kas užrašyta popieriuje, tačiau kartu pastebėti ir tai, su kuo rašau, vadinasi, ir pasakojimą, ir priemonę, kurią panaudoju jam sukurti.

Apibendrinant manau, kad Europoje dokumentikos žanras turi didelį potencialą, jei tik rasime būdų, kaip gauti didesnį finansavimą ir įtvirtinsime kur kas stipresnę vizualinę kalbą. Turime sugebėti iš tikrųjų išnaudoti ekraną. Kita vertus dokumentika turi daug savitumo ir istorijų neturime pasakoti kaip Holivude. Mes galime įpinti kur kas įvairesnės medžiagos. Nepamirškite ir kito aspekto – dalis kino žiūrovų vis labiau plečia akiratį. Jie jau primaitinti holivudiškais filmais, žino, kaip viskas bus, tad ieško ko nors kito. Dokumentikoje galime būti laisvi, nustebinti žiūrovą, būti kur kas agresyvesni emociniame lygyje – pabaigoje geri vaikinai nebūtinai turi laimėti.

J.B.Carlseno biografijos faktai

J.B.Carlsenas gimė 1950 m. Pirmąjį savo filmą sukūrė vos aštuoniolikos. 1976 m. baigęs Danijos kino mokyklą, iškart pradėjo domėtis stiliumi, kurį dabar vadiname „surežisuota“ ar „išrasta“ dokumentika. Šis žanras savyje talpina realybę, išmonę bei asmeninę patirtį, viską įvilkdamas į turtingą vaizdo kalbą. 1977 m. sukurtas filmas „Dženi“ tapo jo proveržiu kine.

1996 m. išleista J.B.Carlseno esė knyga „Kaip išrasti realybę“, kurioje jis aprašė savo metodą ir už to slypinčią filosofiją. Kaip tai taikoma kuriant filmus? Po kruopštaus tyrimo prieš kamerą atkuriamas įprastas žmonių gyvenimas, kur jie vaidina patys save ir parodo savo realų gyvenimą. Tai neleidžia kamerai sugadinti to, ką nori parodyti režisierius, be to, suteikiama galimybė kurti aukštesnės vizualinės kokybės darbus.

Šiuo metu J.B.Carlsenas dirba prie vaidybinio filmo „Aš esu žmogus“ ir savo filmų antologijos „Niekas niekada nesibaigia“.

Šaltiniai: „Encyclopedia of Documentary Film“ (Routledge/Taylor & Francis Group, LLC, 2005), „DFI-DILM Digital Issue“ (2013)

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on spalio 6, 2014, in Interviu, Kinas, Kultūra and tagged , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: